Nuotrauka aukščiau ir kai kurios žemiau iš creativecommons.org, redakcijos "Padėkime sau'19" archyvo.
Skirta asmenims virš 18 metų amžiaus.
Autorių teisės saugomos. Kopijuoti draudžiama.
© Prašome nepažeisti 1952 m. Universalios autorių teisių apsaugos konvencijos.

ILGAAMŽIŠKUMO PASLAPTYS

2025-11-06

Moksliniai tyrimai rodo, kad kai kurie kraujo rodikliai gali suteikti vertingų užuominų apie ilgaamžiškumą. Geriau suprasdami šiuos rodiklius galime ne tik prailginti gyvenimo trukmę, bet ir pagerinti jos kokybę. Skirtingai nei įprasti tyrimai, skirti ligoms diagnozuoti, ilgaamžiškumo tyrimai padeda proaktyviai rūpintis sveikata – anksti pastebėti rizikos veiksnius, koreguoti gyvenimo būdą ir optimizuoti organizmo veiklą.

Kraujo tyrimas, kurio metu analizuojami pagrindiniai biožymenys, nulemiantys ilgaamžiškumą, siekiant įvertinti, kaip sensta kūnas. Pagrindinis tikslas – optimali sveikata ir ilgesnis aktyvus gyvenimas. Šis požiūris skiriasi nuo tradicinių tyrimų, kurie daugiausia skirti jau esamų ligų diagnostikai.

Su senėjimo procesais susiję tyrimai leidžia aptikti ankstyvus medžiagų apykaitos sutrikimus, oksidacinio streso ar ląstelių senėjimo požymius. Ši informacija suteikia galimybę spręsti galimas problemas dar prieš joms tampant rimtomis.

Senėjimo biožymenys atskleidžia kūno vidinius procesus ir padeda ilgiau išlikti sveikiems bei energingiems. Mokslininkai vis dažniau žiūri į kraujo biožymenis kaip į galimus ilgaamžiškumo rodiklius, o naujausi tyrimai rodo, kad tam tikri kraujo žymenys gali suteikti užuominų apie tai, kas greičiausiai sulauks 100 metų, o kas – ne.

Kuo svarbūs ilgaamžiškumo tyrimai?

Su senėjimo procesais susiję tyrimai leidžia aptikti ankstyvus medžiagų apykaitos sutrikimus, oksidacinio streso ar ląstelių senėjimo požymius. Ši informacija padeda spręsti problemas dar prieš joms tampant rimtomis.

Bendrieji kraujo rodikliai atskleidžia imuninės sistemos aktyvumą, deguonies pasiskirstymą audiniuose ir galimą lėtinį uždegimą. Ne mažiau svarbi ir hormonų bei vitaminų pusiausvyra – jie veikia energiją, nuotaiką, nervų sistemą ir imunitetą.

Tuo tarpu kepenų, inkstų ir skydliaukės funkcijų įvertinimas leidžia laiku pastebėti sutrikimus, galinčius paveikti medžiagų apykaitą ir bendrą savijautą. Vitaminų (D, B12) ir mineralų (magnio, cinko) kiekiai svarbūs imunitetui, energijai ir ląstelių apsaugai, o hormonų balansas daro įtaką raumenų būklei ir medžiagų apykaitai.

Gliukozės ir HbA1c (hemoglobino A1c) rodikliai parodo diabeto riziką, lipidų tyrimai – širdies sveikatą, o uždegimo žymenys, tokie kaip CRB ar IL-6, leidžia įvertinti lėtinį uždegimą, spartinantį senėjimą.

Kepenų ir inkstų rodikliai atspindi organizmo detoksikacijos bei filtravimo funkcijas ir gali įspėti apie lėtines ligas dar prieš pasireiškiant simptomams. Šie duomenys padeda laiku pakoreguoti mitybą, fizinį aktyvumą ir kitus įpročius, kad senėjimas būtų lėtesnis, o sveikatos trukmė – ilgesnė.

Informacijos suteikia moksliniai tyrimai

Švedijos AMORIS kohortos tyrime, kuriame daugiau nei 44 tūkst. žmonių buvo stebimi iki 35 metų, nustatyta, kad tam tikri kraujo biožymenys gali prognozuoti ilgaamžiškumą gerokai anksčiau, nei žmogus sulaukia senatvės.

Lyginant šimtamečių ir anksčiau mirusių žmonių kraujo tyrimų rezultatus, paaiškėjo aiškūs skirtumai jų sveikatos rodikliuose.

Tyrimo duomenimis, ilgiau gyvenę žmonės paprastai turėjo didesnį bendro cholesterolio ir geležies kiekį, mažesnį HbA1c, rodantį geresnę gliukozės kontrolę, taip pat mažesnį kreatinino, šlapimo rūgšties ir kepenų fermentų kiekį. Tai siejama su mažesniu uždegimu ir efektyvesne medžiagų apykaita.

Šie rezultatai patvirtina, kad ilgaamžiškumą lemia ne tik genetika, bet ir gyvenimo būdas, apimantis mitybą, medžiagų apykaitos sveikatą ir uždegimo kontrolę.

Prasti tyrimų rezultatai – ne nuosprendis

Vis dėlto nė vienas tyrimas negali tiksliai nustatyti gyvenimo trukmės, nes ją lemia daugybė veiksnių – genetika, gyvenimo būdas ir bendra sveikatos būklė. Kraujo rodikliai suteikia įžvalgų apie organizmo procesus, o optimizuojant šiuos žymenis galima pagerinti sveikatos trukmę – daugiau metų praleisti geros savijautos be lėtinių ligų.

Vienas kraujo tyrimo rezultatas nereiškia, kad esame pasmerkti ankstyvai mirčiai ar garantuotai gyvensime iki 100 metų. Biožymenis geriau vertinti kaip bendros sveikatos rodiklius, suteikiančius galimybę keisti gyvenimo būdą ir gyventi ilgiau bei sveikiau.

Ilgaamžiškumo tyrimai leidžia anksti nustatyti rizikos veiksnius ir suteikia laiko imtis veiksmų. Pašalinus trūkumus bei rizikas galima atitolinti su amžiumi susijusių ligų atsiradimą. Gyvenimo būdo pokyčiai – priešuždegiminė mityba, pakankamas judėjimas ir vitaminas D3 – gali sulėtinti arba net dalinai atkurti senėjimo procesus.

Šaltinis: <https://www.elta.lt/lt/pranesimai-spaudai/ilgaamziskumo-paslaptys-kaip-kraujo-tyrimai-gali-padeti-gyventi-ilgiau-ir-sveikiau-259103>

KAS GALIMAI SUKĖLĖ AUTIZMO EPIDEMIJĄ?
NUOMONĘ PAREIŠKĖ IR JAV PREZIDENTAS DONALDAS TRUMPAS

2025-11-01

Naujo tyrimo duomenimis, jei motinos būdamos nėščios sirgo Covid-19 infekcija, jų vaikams dažniau diagnozuojamas autizmas ir kiti neurologinio vystymosi sutrikimai.

Massachusetts General Hospital mokslininkai tyrinėjo daugiau nei 18,000 gimdymo atvejų nuo 2020 m. kovo iki 2021 gegužės, ieškodami sąsajų tarp laboratorijoje patvirtinto teigiamo Covid-19 testo gimdyvėms ir neurologinio vystymosi sutrikimų jų vaikams iki 3 metų amžiaus.

Tyrimų metu nustatyta, kad vaikams, gimusiems motinoms, kurios nėštumo metu sirgo Covid-19, neurologinio vystymosi sutrikimas buvo žymiai dažnesni nei tiems, kurių motinos nėštumo metu nesirgo infekcija: daugiau nei 16%, palyginti su mažiau nei 10%, arba 1,3 karto didesnė rizika, prisitaikius prie kitų rizikos veiksnių.

Dažniausios diagnozės buvo kalbos ir motorinių funkcijų vystymosi sutrikimai bei autizmas. Remiantis tyrimu, paskelbtu žurnale Obstetrics and Gynecology, maždaug 2,7% vaikų, gimusių motinoms, kurios nėštumo metu sirgo Covid-19, buvo diagnozuotas autizmas, palyginti su maždaug 1,1% kitų vaikų. Naujos išvados yra „ypač pastebimos atsižvelgiant į jų biologinį patikimumą“, kaip rašė mokslininkai. Jie remiasi ankstesniais tyrimais, kurių metu nustatė galimus motinos Covid-19 infekcijos būdus, kurie gali paveikti besivystančias vaisiaus smegenis net ir be tiesioginio perdavimo.

Remiantis JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrų ataskaita, kuri buvo paskelbta 2022 m. balandį, maždaug 1 iš 31 vaiko JAV buvo diagnozuotas autizmas iki 8 metų amžiaus. Padidėjimas – nuo 1 iš 36 vaikų 2020 m. – tęsia ilgalaikę tendenciją, kurią ekspertai daugiausia sieja su geresniu šios būklės supratimu ir patikrinimu. Anksčiau šiais metais JAV sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų departamentas pradėjo „didžiulius bandymus ir tyrimus“, siekdamas nustatyti, „kas sukėlė autizmo epidemiją“.

Rugsėjo mėnesį vykusioje spaudos konferencijoje apie autizmo priežastį prezidentas Donaldas Trumpas, kuriam pritarė HHS sekretorius Robertas F. Kennedy jaunesnysis ir kiti federaliniai sveikatos lyderiai, sakė, kad Tylenolis, vartojimas nėštumo metu, gali būti susijęs su „labai padidėjusia autizmo rizika“, nepaisant dešimtmečių įrodymų, kad jis yra saugus. Kennedy taip pat turi komentarų, siejančių autizmą ir vakcinas, nepaisant tvirtų įrodymų, kad jie nėra susiję.

Teksaso generalinis prokuroras padavė į teismą Tylenol gamintojus, tvirtindamas šio preparato ryšius su autizmu. Naujojo tyrimo laikotarpis – pandemijos pradžioje, kol vakcinos dar nebuvo plačiai prieinamos – reiškė, kad mokslininkai sugebėjo „nustatyti ryšį tarp SARS-CoV-2 infekcijos ir palikuonių neurologinio vystymosi neskiepytoje populiacijoje“. Apie 93% į vertinimą įtrauktų motinų nebuvo skiepytos jokiomis Covid-19 vakcinos dozėmis. Tvirta infekcijų kontrolės politika tuo metu taip pat padėjo sumažinti nepraneštų ar nenustatytų Covid-19 atvejų galimybę, sakė tyrėjai.

„Šios išvados pabrėžia, kad COVID-19, kaip ir daugelis kitų nėštumo metu persigtųjų infekcijų, gali kelti pavojų ne tik motinai, bet ir vaisiaus smegenų vystymuisi“, – pranešime spaudai sakė dr. Andrea Edlow, Mass General Brigham motinos ir vaisiaus medicinos specialistė ir vyresnioji naujojo tyrimo autorė. „Jie taip pat palaiko bandymų užkirsti kelią COVID-19 infekcijai nėštumo metu svarbą ir yra ypač svarbūs, kai mažėja visuomenės pasitikėjimas vakcinomis, įskaitant COVID-19 vakciną“.

Šaltinis: Autism diagnosis rates higher among children born to mothers who had Covid-19 during pregnancy, study suggests. By Deidre McPhillips, CNN. Oct 31, 2025. In: <https://edition.cnn.com/2025/10/30/health/autism-covid-pregnancy>

MOKYTIS BŪTINA VISIEMS, VISUR IR VISADA

Andžela Armonienė
2025-10-31

Savarankiškas mokymasis ar savarankiškas mokymas yra ypač svarbus šiandien, nes dėl informacijos ir komunikacijos technologijų pagausėjimo vis labiau išsitrina ribos tarp skirtingų mokymosi būdų ir kontekstų (López-Calvo, 2022).

Savišvieta – savarankiška kiekvieno asmens veikla, siekiant asmenybės tobulėjimo. Šiandien, gyvenant sparčiai besivystančiu ir nuolat kintančiu informacijos laikotarpiu, savišvietos vaidmuo studijuojančio ir suaugusio žmogaus gyvenime yra labai didelis (Gedvilienė, Zuzevičiūtė, 2007, p. 182).

„Savęs tobulinimas, vystymasis“ laikomas „tikslingos asmens įtakos procesu sau, siekiant sukurti ar tobulinti fizines ir moralines savybes, esmines jėgas, dvasinę sferą, sugebėjimų aktyvavimą, polinkius, būtinus gyvenime, taip pat naujų žinių savirealizaciją, įgūdžius“ (Enciklopedija, 2008, cit. Ivaniuk ir kt., 2020). Remiantis šiuo aiškinimu, savęs tobulinimas laikomas tiek asmeninėmis, tiek profesinėmis prasmėmis vykstančiu procesu.

Savarankiško mokymosi atveju mokytojo apskritai nėra. Vertingi yra mokymosi būdai, kai mokomasi iš kolegų, sukuriamos mokymosi komandos, išsikeliamas konkretus tikslas, tuomet besimokantiesiems didėja motyvacija. Tereikia suplanuoti, kas bus siekiama išmokti, kokias patirtis teks įsisavinti, konkrečiai viską atlikti, įvertinti įgytą patirtį, apmąstyti, kas pasiekta, ir suvokti naudą (Geoff, 2006).

OFICIALŲ, FORMALŲ IR NEOFICIALŲ IŠSILAVINIMĄ GERIAUSIA YRA DERINTI
Tepperwein’as (2000 p. 23) remdamasis kinų filosofu Konfucijumi, išskiria tris pagrindines mokymosi rūšis:

Mokymasis pamėgdžiojant.

Mokymasis bandant, klystant ir patiriant sėkmę.

Mokymasis pažįstant.

Mokymosi rūšys pažįstant ir bandant, kai žmogus įgyja naujų žinių ir įgūdžių, tyrinėdamas aplinką ir spręsdamas problemas, yra trys:

pažintinis bandymas,

patyriminis bandymas ir

bendrasis bandymas (Bitinas, 2013).

Suaugusiųjų išsilavinimas yra suskirstytas į oficialų, formalų (formal, anglų k.), neformalų (non-formal, anglų k.), neoficialų (in-formal, anglų k).

Formalųjį švietimą siekiama įgyti arba pakeisti švietimo ir kvalifikacijos lygį švietimo įstaigose ir švietimo įstaigose, atsižvelgiant į tam tikras švietimo ir profesines programas ir mokymo sąlygas, valstybės sertifikavimo veiklą, patvirtintą gavus atitinkamus dokumentus apie įgytą išsilavinimą. Formalus mokymas lemia sertifikavimą, diplomų, pažymėjimų įsigijimą (Kominarets ir kt., 2022, p. 397).

Kita vertus, Lietuvos Respublikoje pagal galiojantįjį Švietimo įstatymą savišvietos paskirtis – suteikti galimybes asmeniui nuolat savarankiškai mokytis remiantis supančia informacijos erdve (bibliotekomis, visuomenės informavimo priemonėmis, internetu, muziejais ir kita) ir iš kitų perimama gyvenimo patirtimi (Švietimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis).

Savišvietos būdu asmens įgyta kompetencija gali būti pripažįstama kaip baigta formaliojo švietimo programos (išskyrus studijų programas) dalis švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka arba kaip studijų programos dalis – aukštosios mokyklos nustatyta tvarka (Švietimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalis).

Neformalus švietimas yra tikslingas procesas, tačiau tikslus lemia pačių studentų ar kitų besimokančiųjų švietimo poreikiai, pasirenkamas švietimas yra savanoriškas. Tai papildymas arba formalaus švietimo alternatyva. Jis vykdomas privačiose ir viešosiose švietimo įstaigose ir už jų ribų viešosiose organizacijose, asociacijose ir kt. Neformalus švietimas yra prieinamas bet kokio amžiaus žmonėms, tačiau paprastai jis taip pat organizuojamas trumpalaikių kursų ar seminarų pavidalu. Tai nebūtinai turi nuolatinę struktūrą, gali būti trumpalaikiai ir mažos apimties mokymai. Dažnai tas lemia kvalifikaciją, kuri nėra pripažinta kaip oficiali (Kominarets ir kt., 2022, p. 398).

Neformalų išsilavinimą galima praktikuoti bet kur ir bet kada. Išskirtinis neformalaus švietimo bruožas yra neoficiali sąveika. Keičiamasi patirtimi ir žiniomis tiek per pristatymus, tiek per pranešimus, tiek sportinės veiklos metu, gaminant ir vartojant maistą ir kt.

Neoficialaus mokymosi specifika daugiausia sutampa su suaugusiųjų gyvenimo struktūra. T. y., svarbu ne tai, kaip žmogus įgyja žinių ir įgūdžių, reikalingų konkretiems veiksmams atlikti, bet kokie jie yra. Panašiai per neformalų išsilavinimą galima išplėsti savo profesinę kompetenciją, nustatyti pagrindinį individo poreikį įspūdžiui ir asmeniniam tobulėjimui, o tai savo ruožtu lemia profesinį augimą. Asmenybės profesinės veiklos raidoje tos raidos lygis yra svarbiausia sėkmingos karjeros sąlyga. Svarbu plėtoti neformalų ir neoficialų švietimą, siekiant padidinti įvairių švietimo išteklių prieinamumą ir atvirumą (Kominarets ir kt., 2022, p. 396).

Neoficialaus mokymosi pavyzdžiai:

- bandymų ir klaidų metodas;

- spontaniškas savęs švietimas kaip savarankiškas atsakymų į sunkius klausimus paieška;

- abipusis mokymasis su kolegomis, bendradarbiais, kitais studentais bendrai įgyvendinant tam tikras užduotis;

- dvasinio pasaulio praturtinimas skaitant ir lankantis kultūros įstaigose (Kominarets ir kt., 2022, p. 399).

Oficialus išsilavinimas yra ilgalaikė programa arba trumpalaikiai mokymai, po kurių absolventas, sėkmingai išlaikęs baigiamąjį egzaminą, turi nemažai teisių, įskaitant teisę užsiimti mokamu darbu studijuodamas, teisę į aukštesnes pareigas darbo karjeros hierarchijoje, įstoti į aukštojo mokslo institucijas. Šių teisių suteikimo pagrindas yra diplomas arba pažymėjimas, pripažintas nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu. O pagrindinis neformalaus švietimo bruožas yra vienodų, iš dalies standartizuotų mokymosi rezultatų reikalavimų trūkumas. Tokiu atveju gali būti visos kitos mokymosi ypatybės - atitiktis, registracija, paskaitos ir seminarai, veiklos vertinimo sistema, diplomas, kuriame išsamiai aprašomas kurso turinys. Tačiau pastarasis, kaip taisyklė, nesuteikia teisės užsiimti profesine veikla ar įstoti į švietimo įstaigas, kuriose reikia patvirtinti akademinę kvalifikaciją (Yerakhtorina, 2013, cit. Kominarets ir kt., 2022).

Pateikiama oficialaus, neformalaus ir integruoto švietimo rūšių, formų derinimo, integracijos idėja (Kominarets ir kt., 2022). Šiais laikais šių švietimo formų pasikeitimas siejamas ne tik su nepriklausomu kiekvieno iš jų vystymusi, bet ir su tendencija sujungti jų visų perspektyvas.

Visi tyrėjai sutinka: integracija suteikia švietimo pilnatvę, vientisumą. Telieka išspręsti klausimą ir rasti atsakymus, kokie konkretūs švietimo rezultatai jau yra pasiekiami ir kokius galima juos pasiekti ateityje integruojant oficialų, neformalų ir neoficialų švietimą (Kominarets ir kt., 2022, p. 402).

Taigi, dabartiniais laikais nebepakanka turėti vien diplomą ir jį gavus toliau nebetobulėti, nebegilinti žinių. Mokytis išties privalu visą gyvenimą, tai daryti būtina visiems, visur ir visada.

KODĖL SVARBU SAVIŠVIETOS KELIU DIDINTI SAVIVERTĘ?

Savivertė varijuoja priklausomai nuo situacijos (Crocker ir Major, 1989).

Vienoje situacijoje gali trūkti, pavyzdžiui, vandens, tuomet vertybe tampa kokybiškas vanduo, kitoje – vertybe gali tapti kokia kita prekė dėl jos trūkumo. Būtent todėl nagrinėtini atvejai, kai menkos savivertės asmenys randa būdų ją didinti, pavyzdžiui, realizuodami save kūryboje, įgydami pripažinimo.

Pasitenkinimas savimi ir pasiektais rezultatais siejami su aplinka, kurioje aukštesnės savivertės asmuo save pozicionuoja, todėl poreikis įsigyti ir daugiau kokybiškų bei brangesnių prekių išauga.

Anot psichologijos mokslo atstovų P.K. Oles ir kt. (2013), cit. Diener (1984); Jones ir kt. (2003), pasitenkinimas gyvenimu susijęs su tuo, kaip asmuo vertina įvairias siritis, taip pat su bendravimu, kuris suteikia gyvenimui prasmę. Minimos taip pat pozityvios pasekmės, įskaitant fizinę sveikatą bei prisitaikymo kopijavimo strategijas.

Savivertė išreiškia bendrąjį savęs vertinimą (Oles ir kt., 2013, cit. Rosenberg, 1989). Kaip manoma, pozityvi orientacija stipriai koreliuoja su saviverte, tačiau pastaroji nėra pozityvios oreintacijos komponentė. Iš kitos pusės, priimtinos longitudinės studijos, kad būtų įvertintos galimos įtakos, kurios jungia šių dviejų konstruktų kryptis. Dabartiniai rezultatai papildo nuomonę, kad individai, kuriems būdingas aukšto lygio pasitenkinimas gyvenimu, stipriau jaučia savo galimybių ir stiprybių konfidencialumą, nors šios dvi nuomonių tendencijos skirtingos.

Kita su tuo susijusi problema yra hipotetinė sąveika tarp pozityvių orientacijų bei esminių savęs vertinimų, kaip chrakteringų bruožų, parodomų per savivertę, kontrolės būdą, bendrąjį savivertės įsitikinimą (BSĮ) bei silpną neuroticizmą (Oles ir kt., 2013, cit. Judge, 2009). Pasirinkus tirti sąveiką tarp BSĮ ir pozityvios orientacijos, savivertė, kaip samprata, taikoma žmonių nuomonei apie tai, kaip jie vertina savo galimybę vykdyti specifines užduotis bei įveikti iššūkius.

Skirtingai nei cit. Bandura (1997), kuris gina specifinius savivertės ypatumus, cit. Scharzer (1992), tvirtina, jog BSĮ, kaip asmens galimybė atlikti būtinus veiksmus lenktyniauti reikalaujančiose situacijose, yra praktiškai vartotinas (Oles ir kt., 2013).

Socialinių mokslų atstovai (Lam ir kt., 2010) tyrė, kaip asmenys apibrėžia identiteto sampratas socialinio identiteto bei identiteto teorijų aplinkoje ir analizavo jų taikymą marketingo srityje. Savivertės samprata taip pat pateko į tyrimų sferą. Marketingo mokslas, pagrįstas identiteto teorija, orientuojasi į tai, kaip individualus klientas supratimas apie tai, kas yra „aš“ ir „ne aš“ (Lam ir kt., 2010, cit. Kleine ir kt., 1995) ir kaip jie elgiasi sutinkamai su labiausiai ryškiu identitetu (Lam ir kt., 2010, cit. Arnett ir kt., 2003; Bolton and Reed 2004; Oyserman 2009). Apibendrinti galime, jog identiteto teorija yra labiausiai susijusi su individualia elgsena bei privačiąja savastimi (Lam ir kt., 2010, cit. Triandis, 1989).

VERTYBĖ YRA GERA REPUTACIJA

Marketingo moksle reikšminga tyrimų sfera – sąveika tarp paslaugų kokybės, kliento pasitenkinimo ir lojalumo. Kadangi svarbios ir elgesio intencijos, šiame kontekste tyrinėjamos ir klientų vertybinės orientacijos. Siekiamybe tampa toks klientas, kuris paslaugas žodžiu pozityviai rekomenduoja savo aplinkos žmonėms, tuomet tyrimų tikslai skirstomi į (1) siekį tirti paslaugų kokybės poveikį klientų pasitenkinimui ir jų lojalumui; (2) siekį tirti ryšius tarp klientų pasitenkinimo ir lojalumo; (3) siekį išplėtoti suvoktos kainos, vertės, kintančios kainos vaidmenis aplinkoje, kur vertinama paslaugų kokybė, klientų pasitenkinimas, lojalumas (Lee, 2013).

Prieita išvados, jog galima pozicionuoti paslaugų kokybę kaip prioritetinę, lyginant su kliento pasitenkinimu, dažniausiai nustatomi pozityvūs ryšiai. H.S. Lee (2013), cit. Rust ir kt. (1994), pranešė, jog kliento pasitenkinimas ir žavėjimasis yra veikiami kliento lūkesčių ir kad teriminas „lūkesčiai“, kaip jį vartoja elgsenos mokslo atstovai, kas anot jų, reiškia „kas, vidutiniškai tikėtina, gali nutikti“.

Marketingo teorijon įtraukiamos sąveikos teorijos. Sąveika tyrinėjama daugelyje akademinių disciplinų bei iš daugelio skirtingų perspektyvų. To paseka – nėra sutarimo dėl aiškinimo ir diskutavimo, kas yra sąveika/ryšiai (Williams, 2012, cit. Haugland, 1999). Iš verslo perspektyvos, verslo sąveika ar marketigo sąveika turėtų būti įtraukta tik kai padeda pasiekti akivaizdų konkurencinį pranašumą. Įvairios teorijos, siejamos su verslo sąveika, įtraukia dar ir prekybinę kaštų ekonomiką (Williams, 2012, cit. Williamson, 1985), išteklių priklausomybės (Williams, 2012, cit. Pfeffer and Solancik, 1978), racionalių pokyčių teoriją (Williams, 2012, cit. Macneil, 1980), verslo tinkų teoriją (Williams, 2012, cit. Hakansson and Snehota, 1995), eilę kitų teorijų ir mokslo požiūrių.

Sąveikos marketingas, kaip kooperatyvių ir bendradarbiavimo sąveikos su klientais bei kitais rinkos veikėjais procesas (Williams, 2012, cit. Sheth and Parvatiyar, 1995), papildomai, remiantis Shani ir Chalasani (1992, p. 44), dar apibrėžiamas kaip „integruotos pastangos nustatyti, sukurti bei palaikyti individualių klientų tinklą bei stiprinti tęstinumo tinklą abipusiai naudai pasiekti taikant intuityvų, individualizuotą bei pridedamąją vertę garantuojantį individualių klientų tinklą, užtikrinantį pridedamąją vertę garantuojančius kontaktus per ilgalaikį laikotarpį“ (Williams, 2012, cit. Yau, et al., 2000, p. 17).

Sąveikos marketingo klausimu apibendrinama, kad kompanijos naudingumas atsižvelgiant į kliento poreikius gali leisti kompanijai sukurti prasmingesnius ryšius ar sąveiką su vartotojais nei kada nors anksčiau. Šie ryšiai ar marketingo sąveika prisideda prie kainų mažinimo ribojimo bei augančių pajamų. Tai reiškia, jog efektyvūs sąveikos marketingo veiksmai gali padėti plėtoti ilgalaikį klientų lojalumą bei pasiekti reikšmingą konkurencinį pranašumą. „Dar labiau gąsdina tai, kad kaip lengvai mes galime atsitiktinai ir nepagalvoję pažeisti ar sugriauti tuos trapius lėšų išteklius dėl nepastovios bei nejautrios elgsenos, kurią parodome (Williams, 2012, cit. Cecil, 2000, p. 102).

Bendriausia forma, sąveikos marketingo sėkmė ar sąveikos diados gali paprasčiausiai būti glaustai išreikštos fraze „daryk kitiems tai, ką norėtum, kad tau darytų“ (Williams, 2012, p. 29).

KLIENTŲ SAVIVERTĖS REIKŠMĖ MARKETINGO TEORIJOJE BEI SĄVEIKA SU TARPTAUTINIU VERSLU

Ph. Kotleris (1984) išskyrė keturis reikalavimus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant potencialius rinkos segmentus, t.y., galimybė išmatuoti, pasiekiamumas, vientisumas, veiksmingumas. Nustačius segmentą, įmanoma išplėtoti prekės ar paslaugos pasiūlą rinkai, atsižvelgiant į tikslinio segmento poreikius. Segmentai apibrėžiami pagal ekonominį lygį ir naudingumą, po to planuojamos marketingo derinio priemonės.

Rinkos segmentavimas yra esminė marketingo strategija. Jos tikslas yra nustatyti rinkos segmentus bei pirkėjų grupes, kurios vėliau gali tapti marketingo kampanijų planų tikslinėmis grupėmis. Šiai marketingo strategijai yra būtina turėti tikslius duomenis apie segmentus ir vartototjų bendrąsias charakteristikas. Šios yra atitinkančios bei numatančios klientų iš tam tikso segmento atsaką į marketingo stimulą. Rinka yra skirstoma pagal klientų, sudarančių tam tikrą rinkos segmentą, geografinius, demografinius, psichologinius, psichografinius ar elgsenos kintamuosius. Privalumai ir trūkumai pagal kiekvieną kintamąjį taip pat yra reikšmingi ir į juos būtina atsižvelgti. Rinkos segmentavimas, kaip strategija, teikia privalumus artimesnių asociacijų su klientais dėka, kas buvo tradicinių verslo veiksmų stiprybė (Tynan; Drayton, 1987).

Derinant savivertės teoriją su marketingo segmentavimo literatūra, siekiama išsiaiškinti, kokią įtaką savivertė daro kliento sprendimams dėl informacijos šaltinių pasirinkimo, kai priimamas perkamo prekės pasirinkimo sprendimas. Tyrimais nustatyta, kad informacijos šaltinius individai pasirenka skirtingai, tai priklauso nuo savivertės lygio.

Pavyzdžiui, asmenys su aukštesniu savivertės lygiu remiasi patys savimi, tie, kurių savivertė žemesnio lygio, remiasi daugiau tokiais informacijos šaltiniais kaip žiniasklaida ar internetas (Bishop; Barber, 2012).

MATERIALIZMAS NEPALIEKA VIETOS IDEALIZMUI?

Nauda, nauda ir tik nauda.

Sakysite, jog žiauru? Nelieka vietos romantikai ir žiūrėjimui į žvaigždes nakties danguje spalį, kada vyksta meteoritų lietus ir gali suspėti sugalvoti norą, kuris tikrai išsipildys?

Paprastas atsakymas yra tas, jog nauda kiekvienam skirtinai suprantama. Vienam naudinga būti bosu, kitas naudą suvokia kaip galimybę niekada nedirbti jokiam darbdaviui, įskaitytinai ir meninius, kūrybinius projektus, kur „viskas iš idėjos“ ir su šūkiu „mes esame kolektyvas ir mes – jėga“, todėl tie asmenys sutinka triūsti ir po 18-20 valandų per parą praktiškai gudriai apmulkinti įvairias pažadais, jog „rytoj bus geriau, o dabar padirbėkime už dyką, kad mūsų vaikams ir anūkams būtų geriau“.

Tokie triukai yra visiems nusibodę ir galimybė rasti vis naujų kvailių yra ribota.

Taigi, savęs vertinimas siejamas su materializmu, asmens savivertė gerėja, kai šis įsigyja jo socialinį statusą atitinkančias ar pagal situaciją, galimybes ir aukštesnio socialinio statuso prekes. Todėl dažniau perkamos tokios prekės, kurios yra asmeninio ir socialinio identiteto simboliai, padeda formuoti žmogaus įvaizdį. Prekė įsigyjama, nes pirkinys ne tik suteikia malonių pojūčių, bet ir padeda jaustis tokiu, kokiu žmogus nori būti bei atspindi jo išskirtinumą. M. Lindstromas (2008) pasakoja, kaip studentams buvo duoti pinigai nupirkti baterijas. Kai parduotuvėje nieko nebuvo – studentai pirko pigiausias. Bet jeigu parduotuvėje buvo kitų žmonių, pirko brangesnes. Įvaizdis dar ne viskas, bet jis svarbus, socialiniai veiksniai taip pat reikšmingi.

Akivaizdu, jog kliento elgsena niekada nenustos būti reikšminga marketingo tyrimų sritimi, o joje – kliento savivertės vertinimo metodikos skatins ieškoti atsakymų į strateginius klausimus, kaip kuo geriau ir tiksliau atitikti klientų lūkesčius, norus, poreikius ir taip kuo pelningiau teikti paslaugas bei parduoti prekes.

Tarkultūrinės dimencijos atsiranda marketingo proceso metu, kai segmentuojama rinka, kai elementas „vieta“ tampa pretekstu plėtoti tarptautinį verslą dėl naudingumo gauti didesnį pelną pardavus prekes kitur nei jos buvo pagamintos. Pagrindiniu varikliu tuomet tampa rėmimas, nes jo dėka ir vyksta judėjimas, savivertę patvirtinančios prekės atsiduria tose vietose, kur jos simbolizuoja aukštos savivertės faktą.

Toliau galima teigti, jog elementas vieta gali būti išdėstomas geografinių krypčių pagrindu ir tiesiog iliustruojant kryptis, kaip viena ar kita prekė juda, kodėl ir pagrįsti tuo rėmimo kompleksą bei jį strateguoti, kadangi jis tampa pagrindine ašimi randant sąsajas ir užtikrinant garantuotą pelną, galimai net itin didelį pelną bei pajamingumą, o toliau – kovos už rinkas strategijos.

JEI NIEKO NESUPRATOTE, SAVIVERTĖS SAMPRATA IR REIKŠMĖ DAR PAPRASČIAU

Savivertė yra viena iš labiausiai vertinamų ir tyrinėtų elgsenos teorijų, ji yra ideali teorija, padedanti suprasti, kodėl žmonės viename kontekste dalinasi žiniomis, o kitame to nedaro.

Žinių sklaidos elgsena, pagrįsta įtaka, pasekmėmis ir grįžtamuoju ryšiu, kaip sistema, aiškinama motyvacijos savivertės modelio pagalba (Endres ir kt., 2013).

Savivertės tyrimai šiuolaikinėje visuomenėje tapo labai populiarūs. Tik pasiekus aukštą savivertės lygį, galima pasiekti aukščiausių pageidaujamų rezultatų. Pačiu bendriausiu aiškinimu savivertė – požiūris į save. Savivertės apibrėžimo tėvu laikomas M. Rosenberg‘as, kurio teigimu, savivertė yra teigiamos arba neigiamos nuostatos į save (John, MacArthur; 2004). Tomaka (1991) savivertę aiškina panašiai, tai – kokybinė „Aš“ vaizdo komponentė, kurioje atsispindi kognityviniai bei elgesio aspektai.
White ir kt. (2012) tyrinėjo, kada ir kodėl socialinio identiteto grėsmė siejant ją su saviverte gali daryti poveikį klientų preferencijoms. Kontekstas yra reikšmingas, kai tyrinėjamas identitetas. Yra nustatyta, kad pirkėjai vengia produktų, kurie gali pakenkti jų socialiniam identitetui. Be to, pozityvus savęs vertinimas gali būti pasiektas vengiant asociacijų su socialiniam identitetui galinčiais pakenkti aspektais.

Aukštesnis savivertės lygis pasiekiamas įsigyjant kokybiškesnių, estetiškesnių prekių. Estetiškų produktų pasirinkimas lyginamas su pranašesnių produktų pasirinkimu, kai atsižvelgiama į jų funkciją, prekės ženklą, hedonistiką, – visa tai įtaką daro kliento asmeninėms vertybėms. Klientai patiria savivertės, pasitikėjimo jausmus rinkdamiesi estetiškus produktus, tai patvirtina apsipirkimo terapijos tyrimai (Townsend ir Sood, 2012).

Tikima, kad aukšto lygio savivertę turintys žmonės yra labiau pozityvūs savo atžvilgiu. Šie žmonės dažnai būna psichologiškai laimingi ir sveiki (Branden, 2001; Taylor & Brown, 1988). O žmonės su žemo lygio saviverte yra psichologiškai nelaimingi ir galbūt net depresuoti (Tennen & Affleck, 1993).

Galima išskirti aukštos savivertės pagrindinius privalumus: asmuo jaučiasi gerai, lengvai susidoroja su iššūkiais ir negatyviais atsiliepimais, o socialiniame gyvenime jis jaučiasi gerbiamas ir vertinamas kitų žmonių.

Tačiau taip pat yra ir negatyvioji pernelyg aukštos savivertės pusė (Baumeister, 1998), kurios dėka žmonės pasitiki savimi per daug arba „save įsimyli“, todėl neprisiima atsakomybės už padarytas klaidas ir pan. Žmonės su maža saviverte, pasaulį mato per negatyvų filtrą, ir jų nepasitenkinimas savimi, visą supančią aplinką paverčia neigiama. Taip pat, žema savivertė ir depresija yra labai panašios būsenos, kuomet žmogus jaučiasi vienišas, neįvertintas, liūdnas ir nepatenkintas gyvenimu. Tokia būsena kenkia karjerai ir gyvenimo kokybei (Tennen & Affleck, 1993).

Visiems gerai žinoma Maslow poreikių piramidė. Autoriaus teigimu, norint pasiekti aukštą savivertę, būtina patenkinti kitus, žemesnio lygio poreikius. Pavyzdžiui, pirmiausia reikia patenkinti fiziologinius poreikius, tokius kaip maisto ar vandens. Antra, reikia turėti vietą, kurioje būtų galima jaustis saugiai, pvz., namus. Taip pat būtina sąlyga turėti draugų, nes žmogus yra socialinė būtybė, kuriai reikia bendrauti. Patenkinus šiuos poreikius, pereinama į kitą lygmenį. Pagarbos ir saviraiškos poreikių patenkinimas glaudžiai siejasi su aukšta saviverte. Taigi, aukštą savivertę galima pasiekti, tik patenkinus kitus žemesnio lygio poreikius.

Šioje vietoje būtina pažymėti: jei negabiai ir prastos išvaizdos anūkei jos senelis nuperka visą stadioną su scena ir jau iš anksto draugams ir draugų draugams išdalina už veltui padalintus bilietus ir taip sukuria iliuziją, kad jo į klaikų padarą panaši anūkė yra populiari scenos žvaigždė ir kai ji dainuoja ar lyg bulvių lauko kaliausė su išdžiūvusiomis kaulėtomis kojomis bei plokščiu it bulvių tarka pasturgaliu ir sintetinėmis pridėtinėmis kūno dalimis kraiposi, darkosi, tas baigsis visada vienodai: supuvusia narkomane tapusia kaliause – žinomo asmens anūke, patyčių taikiniu.
Ir tai geriausiu atveju, nes tokių mėginimų, o jų yra daug, rezultatai būna dar graudesni, pavyzdžiui, susimovusios ministrės biografija, kas pavirsta į liaudies sukurtą anekdotą apie didele galva it moliūgas, kuri visiškai tuščia, laksčiusią po užsienius buvusią ministrę, mėginusią pristatyti Lietuvą kaip investicijoms patrauklų kraštą ir visas kalbas iškaldavusią pažodžiui atmintinai bei tarškėjusią lyg papūga politinės ekonomikos ir tarybinės ekonomikos terminais, kas sukeldavo pašaipas ir užsienyje bei sugriovė „gražių lietuvių moterų“ įvaizdį.
Galutinis šio marazmo su beviltiška ministre rezultatas buvo tas, jog likome su vieninteliu ir labai laikinu konkurenciniu pranašumu ir visų siūlymų investuoti į Lietuvą koziriu – visiškai pigia darbo jėga, iš ko supratingi užsienio ekspertai irgi tiesiog juokėsi vos pamatę mūsų ekspertų, profesorių, akademikų lygį ir visa tai, kas buvo pristatoma kaip pigi darbo jėga. Ta pigi darbo jėga tiesiog buvo žinomų žmonių vaikai, anūkai, nusipirkę iš po skverno diplomus ir išmovę triūsti juodadarbiais JK paukštynuose ar Norvegijos žuvų skrodimo fabrikuose.

AR TAI TIKRAI BŪDAS LAIMĖTI?

Banalią tiesą, jog kiekvienas yra savo laimės kalvis, patvirtina daugybė sėkmingų ir tikslo mokėjusiųjų siekti žmonių biografijų.

Taip, savarankiškas mokymasis visada yra būtinas dalykas kelyje į sėkmę bet kurioje srityje.

Tuo labiau, kad žinios tampa vis labiau vertinamu dalyku ir vis mažiau žmonių jomis dalinasi, o rašytiniai šaltiniai tampa vis sunkiau pasiekiami dėl daugybės priežasčių. Tiesiog, nebelieka ankstesnio tipo švietimo sistemos. Ateina dirbtinis intelektas, kurį išbandžiusieji nesunkiai suvokia, kad tas dirbtinis intelektas tik mokosi iš mūsų ir vieną dalyką moka labai puikiai – tai atsiprašyti, kad jis Jus suklaidino, pateikė netikslią informaciją. Todėl pasikliauti įmanoma tik pačiu savimi ir patikimų žinių paieškos tik sudėtingės, išsilavinimas taps tik brangesnis ir brangesnis visomis to žodžio prasmėmis.

Būti guru pačiam sau ir kliautis pirmiausia savimi yra vienas geriausių būdų esamomis aplinkybėmis, kai siekiate nebūti išmesti už borto tiek darbo rinkoje, tiek gyvenimo kelyje plačiąja ta žodžio prasme.

Tereikia įsisąmoninti, kad savarankiškas mokymasis, savišvieta yra tinkamiausias būdas pasiekti aukštesnį savivertės lygį ir tas nulemia galimybę saviraiškai. Tokio pobūdžio tobulėjimas ir yra kelias į sėkmę, tai yra:

Nuosekliai mokytis, naudotis įvairiais mokymosi ir žinių, patirties gilinimo būdais.

Užsiauginti aukštesnio lygio savivertę.

Pasirengti tinkamo lygio saviraiškai ir tai daryti praktiškai, tai yra, realizuoti save pasirinktose srityse.

Belieka palinkėti sėkmės ir išmokti patirti malonumą iš naujai įgytų žinių ir geresnės savijautos, pasiektos vien savo pastangomis.

LAST, BUT NOT LEAST, arba post scriptum

...Na, o dabartinės situacijos akivaizdoje galime nesunkiai stebėti krintančiuosius – smunka ir jų savivertė. Ir negabiems bei niekada nieko nepasieksiantiems vis sunkiau... net kai jų tėveliai, seneliai apmoka nuotolinio ugdymo ir naujoviškų pramogų papildomas išlaidas... yla iš maišo visada išlenda. Virtualioje erdvėje galioja irgi savi dėsniai – kas yra kas ir ko yra verti identifikuoti galima akimirksniu. Supirkti naujesni ir brangesni mobilieji telefonai ar kiti įrenginiai čia jau niekuo nebepadės. Dvasios ubagui ir negabiam tinginiui duok ką nori – nieko nebus.

Plačiau žr. klasikės Žemaitės raštuose, galima paskaityti ir Turgenjevo „Mū-mū“, Dostojevskio „Idiotą“, itin rekomenduotinas „Oblomovas“.

„VYRO KRŪTYS“ – PAPLITĘS REIŠKINYS

2025-10-27

Krūtų pokyčiai yra būdingi vyrams. Kartais tai yra riebalai. Kartais tai yra krūties audinio augimas. Retai – vėžys.

Pacientai vyrai kelia susirūpinimą – kartais juokaudami, kartais susigėdę – jie prisipažįsta, jog turi „vyro krūtis“. Kai kuriems vyrams krūtinės padidėjimas yra tiesiog riebalai. Kitiems tai yra ginekomastija, toks yra medicininis krūties audinio augimo terminas. Daugeliu atvejų tai yra ir riebalų, ir audinių augimas tuo pačiu metu. Ginekomastija yra labiau paplitusi, nei daugelis žmonių supranta. Tyrimai rodo, kad besimptomė ginekomastija – augimas be skausmo ar jautrumo – pasireiškia 30–50 % sveikų vyrų.

O tai reiškia, jog apie pusė vyrų gali patirti tam tikrą krūties audinių padidėjimą kai kuriais savo gyvenimo laikotarpiais net jei jie patys to nepastebi.

Krūtų anomalija ir funkcija

Tiek vyrams, tiek moterims krūtys yra išsidėsčiusios virš raumenų ir yra sudarytos iš riebalų bei liaukinio audinio.

Riebalai suteikia krūtims dydį ir formą, jų augimas priklauso nuo to, kaip kinta kūno svoris. Liaukinis audinys priklauso nuo hormonų. Moterims audinio augimą nulemia estrogenai. Vyrams testosteronas išlaiko krūtų audinį mažą ir neišsivysčiusį, tačiau struktūra išlieka nepažeista: latakai, liaukos ir spenelis yra lygiai kaip ir pas moteris.

Štai kodėl vyrams taip pat gali išsivystyti krūtų ligos, tokios kaip ginekomastija arba retais atvejais vėžys. Šio riebalų ir liaukinio audinio derinio supratimas paaiškina, kodėl „vyro krūtys“ gali reikšti skirtingus dalykus, atsižvelgiant į tai, kas auga. Vaisius prasideda nuo „moteriško plano“. Speneliai susiformuoja prieš Y chromosomai siunčiant kūnui signalą sukurti vyriškus bruožus. Tuo metu, kai testosteronas paima viršų, speneliai jau yra vietoje – nekenksminga evoliucinė liekana, rodanti, kad vyrų ir moterų krūtų struktūra yra tokia pati, nors vyrų jos dažniausiai neveikia.

Skamba kaip mitas, tačiau atskirais atvejais ir vyrai gali gaminti pieną, kadangi jų krūtų struktūra yra tokia pati kaip ir moterų. Tačiau vyrų pagrindinės krūtų struktūros yra suspaustos testosterono. Be to, vyrai neturi hormoninio prolaktino antplūdžio, kuris skatina moterų pieno gamybą. Kai taikoma hormonų terapija, vyra taip pat gali netikėtai pradėti gaminti pieną.

Pseudoginekomastija: su riebalais susijusios „vyro krūtys“

Riebalai yra dažniausia priežastis, kodėl vyrai pastebi pilnesnę krūtinę. Vyrams priaugant svorio, riebalai gali kauptis krūtinėje, kaip ir pilve ar klubuose. Ši būklė, vadinama pseudoginekomastija, yra neįtikėtinai dažna, atsižvelgiant į tai, kad 2 iš 5 vyrų Jungtinėse Valstijose yra priskiriami nutukusiems. Šio tipo kūno pilnumas pasireiškia minkštais audiniais, kurie nėra tvirti. Tai nėra mediciniškai pavojinga ir paprastai padėtis pagerėja metant svorį, mankštinantis ir užsiimant sveikesniais įpročiais.

Gynekomastija: tikrasis krūtų audinių augimas

Ginekomastija – liaukinio krūties audinio augimas po speneliu ir tamsesnė oda aplink spenelį – nėra sukelta riebalų. Audinys dažnai yra tvirtesnis ir kartais švelnus, yra tiesiai po speneliu. Šis augimas įvyksta, kai pasikeičia testosterono ir estrogeno pusiausvyra. Brendimo metu iki dviejų trečdalių berniukų patiria tam tikrą ginekomastijos laipsnį. Ši būklė yra normali ir dažniausiai laikina. Kadangi hormonams nurimus ji dažnai praeina savaime, gydymo prireikia retai. Nusiraminimas ir kantrybė dažnai yra geriausias būdas šiuo atveju.

Tačiau ginekomastija kelia susirūpinimą ne tik berniukams ir jaunesniems paaugliams. Vyrams senstant gali vėl atsirasti tie patys hormonų poslinkiai. Vyresnio amžiaus vyrams, natūraliai mažėjant testosteronui, ginekomastija tampa vis dažnesnė, dažnai ji išsivysto kartu su svorio padidėjimu arba vaistais, kurie keičia hormonų lygį.

Parengta pagal: Not just fat: The truth about ‘man boobs’By Dr. Jamin Brahmbhatt, CNN. 2025-10-26. In: <https://edition.cnn.com/2025/10/26/health/man-boobs-gynecomastia-wellness>

AMERIKIETĖ PAKLAUSĖ DIRBTINIO INTELEKTO PATARIMO IR PERSIKĖLĖ GYVENTI Į PRANCŪZIJĄ

2025-10-26

Julie Neis, kuri užaugo Teksase (JAV), persikėlė gyventi į Uzès, mažą miestelį pietų Prancūzijoje, gavusi patarimą iš dirbtinio intelekto (DI), kuriam ji pati leido nuspręsti, kur jai geriausia būtų gyventi.

Dabar jos kasdienė rutina yra kavos gėrimas Uzès — mažyčiame miestelyje. Ji pamėgo šią rutiną su gražiu vaizdu į fontaną ir puodeliu kavos rankoje. Vėliau ji pasivaikšto po miestelį, susitinka su draugais, kartais apsilanko kas dvi savaites vykstančiame turguje.

“Nuoširdžiai, jaučiuosi magiškai”, prisipažino Neis CNN Travel. “Iki šiol negaliu patikėti, jog gyvenu čia”.

Taigi kaip ji pasirinko šią vietą? Ji paprasčiausiai leido ChatGPT tą vietą jai parinkti.

Magiškas persikėlimas

“Žinau, jog tai gali atrodyti kvailai, kad leidau DI parinkti mano naują gyvenamąją vietą”, ji sako šiandien. “Bet tai padėjo man išvengti dvejonių, kurias jutau, ir tiesiog patirti nuotykį”.

Anot jos, DI parinko vietą puikiai. Dar jaunystėje ji turėjo ryšių su Prancūzija, mokėsi prancūzų kalbos. Po to ji dar tobulino prancūzų kalbos žinias ir penkerius metus nuo 2004-ųjų gyveno Paryžiuje. Po to ji grįžo į JAV ir sėkmingai kopė karjeros laiptais, gaudama gerą atlyginimą, daug keliaudama.

“Manau, mano nervų sistema tiesiog perdegė”, sako ji. Ji patyrė depresiją, chronišką nuovargį, panikos atakas bei nugaros skausmus ir visa tai tiki ėjo blogyn.

Neis suprato, jog būtina viską keisti. Prancūzija – vieta, kurią ji mėgo, sugrąžino jai gyvenimą. Tačiau pradžioje ji negalėjo pasirinkti vietos Prancūzijoje, kur jai būtų gera gyventi. Paryžius jai netiko, nes buvo per daug stimuliuojantis.

Todėl ji kreipėsi patarimo į ChatGPT.

Po to, kai ji atspausdino savo gyvenimo istoriją, norų sąrašą, įskaitant gerą orą, prekybą, tarptautinę bendruomenę, DI pasiūlė du miestus: Sarlat-la-Canéda pietų Prancūzijoje ir Uzès. Negalėdama pasirinkti vieno miesto, ji vėl paklausė DI nuomonės ir jai buvo pasiūlytas Uzès.

Taip ji iš išvyko į Uzès.

Neis susiruošė išvykti. Pirmiausia ji gavo Passeport Talent, dokumentą, leidžiantį kvalifikuotiems žmonėms, investuotojams, verslininkams asigyventi Prancūzijoje.

Neis viską išsipardavė JAV ir atvyko vos su dviem lagaminais. Eidama žavingo Uzès miestelio gatvėmis ji iškart juo susižavėjo.

Ji išsinuomavo vieno miegamojo apartamentus su vaizdu į viduramžių senamiestį ir ėmė ieškoti bendruomenės.

Vienatvės baimė

Kadangi ji persikėlė į Prancūziją viena, ji bijojo likti viena, be ryšio su bendruomene.

“Draugystė man yra svarbi“, sako ji. Pradžioje ji pajuokavo, jog miestelyje iš pradžių pagarsėjo kaip savarankiška amerikietė. YouTube kanalo dėka ji greitai susirado kitus tarptautinius gyventojus, daugiausia pensininkus.

Kadangi Neis ilgus metus gyveno aplinkoje, kur pagrindinis akcentas yra darbas, Prancūzijoje jai patiko, jog žmonės nesidomi, koks tavo pragyvenimo šaltinis, kuo tu užsiimi. Be to, pragyvenimas yra pigesnis Prancūzijoje nei JAV, tačiau atlyginimai mažesni.

Ji įprato prie gyvenimo mažame miestelyje ir prie to, jog daug ko galima ir nerasti čia.

Parengta pagal: ‘I let ChatGPT decide:’ This American woman moved to a French town after asking AI for advice. By Tamara Hardingham-Gill, CNN. Oct 24, 2025. In:<https://edition.cnn.com/2025/10/24/travel/american-woman-moved-to-france-using-chatgpt>

KAS NUTINKA INFORMACIJAI, ĮKELTAI Į DIRBTINIO INTELEKTO MODELĮ?

2025-10-21

Kasdien vis daugiau žmonių pasitelkia vieną ar kitą viešai prieinamą dirbtinio intelekto (DI) modelį. Tačiau šis, atrodo nekaltas įprotis, gali suketi grėsmių visai organizacijai. Vadinamasis „šešėlinis DI“ (angl. shadow AI), kai darbuotojai be įmonės žinios naudojasi neautorizuotomis programėlėmis, tampa vis rimtesniu iššūkiu. Deja, įmonėms jo pasekmės gali būti itin skaudžios.

Situacijos mastą iliustruoja ir tarptautiniai tyrimai. IBM 2025 m. „Duomenų pažeidimo kainos ataskaitoje“ nustatyta, kad net 20 proc. tirtų organizacijų patyrė saugumo pažeidimų dėl to, jog darbuotojai užduotis atlikdami fone naudojo šešėlinį DI kaip „ChatGPT“, „Gemini“ ir kitus. Saugumo platformos ISMS.online (IO) ataskaita taip pat atskleidžia, jog daugiau nei trečdalis (34 proc.) apklaustų organizacijų nerimauja dėl galimo piktnaudžiavimo generatyvinio DI įrankiais įmonių viduje.

Kai paslaptys išplaukia į debesį

Prieš porą metų pagarsėjo incidentas, kai bent trys vieno išmaniųjų įrenginių gamintojo inžinieriai panaudojo „ChatGPT“ su jautriais vidiniais kodais. Po to bendrovė uždraudė darbuotojams naudoti generatyvinio DI įrankius, tokius kaip „ChatGPT“. Tas pats gamintojas taip pat uždėjo limitą, kokį duomenų „svorį“ galima pateikti DI užklausose. Tuomet darbuotojai įkelti PDF ar kito formato dokumentų su įmonės informacija iš viso negali.

„Pilkoji zona“ ir „juodosios dėžės“ principas

Didelė dalis įmonių vis dar gyvena nežinioje, nes neturi įrankių, kurie leidžia stebėti, kokia informacija „išeina“ už organizacijos ribų. Taip sukuriama „pilkoji zona“, kur faktas apie nutekintus duomenis išliks nepastebėtas ilgą laiko tarpą. Praktiškai, kol tie duomenys nepasirodė kito žmogaus susirašinėjimo lange, tol duomenų nutekėjimo galima ir nepastebėti. Pavyzdžiui, jeigu bendrovė turi komercinę paslaptį, ji gali būti atskleista neaišku kam, neaišku kada, bet faktas, kad jos teisių įmonė jau nebeturės,

Viena iš priežasčių, kodėl įmonės griežtai draudžia kelti vidinius duomenis į išorinius DI modelius, yra „juodosios dėžės“ principas. DI įrankiai savo algoritmų neatskleidžia, nes tai jau jų vidinė konkurencinė paslaptis ir pranašumas, tad prognozuoti, kaip ta informacija bus panaudojama, labai sunku. Šias rizikas galima suvaldyti. Tai priklauso nuo įmonės vidinės apsaugos ir priemonių. Tie, kas turi tinkamus įrankius, apsisaugoti gali.

Tai kaip apsisaugoti?

Užuot draudus DI, verta sukurti aiškią sistemą, kuri leistų darbuotojams išvengti šešėlinio DI spąstų. Svarbiausia yra suderinti spartų DI diegimo tempą versle su patikima valdymo sistema, kuri apsaugotų įmonės ir jos klientų duomenis.

Kibernetinio saugumo specialistas turi laikas nuo laiko pasitikrinti, ar žmonės naudoja įmonės duotus įrankius, ar naudoja dar ir savus. Reikia atvirai kalbėti su darbuotojais ir kelis kartus pasižiūrėti, ar tuose įrankiuose yra numatyta, kad duomenys bus nuasmeninti ir ar įkeliama informacija nebus naudojama mokymosi tikslais.

Įmonėms, kurios neturi tam skirtų vidinių resursų, gali padėti ir išorės partneriai.

Rinkoje jau yra sprendimų, kurie leidžia panašias rizikas numatyti iš anksto. Suteikdamos darbuotojams oficialius, saugius ir efektyvius DI pagalbininkus, įmonės sumažina poreikį ieškoti nepatvirtintų alternatyvų ir paverčia darbą su DI saugiu.

Tinkamas sprendimas nėra stabdyti inovacijas, o ugdyti nuolatinio sąmoningumo kultūrą. Apie rizikas su darbuotojais būtina kalbėti nuolat, nes kinta tiek technologijos, tiek komandos. Būtent nuoseklus darbuotojų, ypač naujų, švietimas yra būtinas.

Šaltinis: agentūra „Publicum“. Internete: <https://elta.lt/lt/pranesimai-spaudai/istrinti-neimanoma-kas-nutinka-informacijai-ikeltai-i-dirbtinio-intelekto-modeli-258673>

VAIKŠČIOKITE!

2025-10-18

Viena iš naujesnių madingų socialinių tinklų krypčių yra vadinamojo “Japoniško vaikščiojimo” propagavimas. Japoniškas vaikščiojimas yra palyginti trumpos trukmės, ėjimas trunka apie 30 min., vyksta atviroje erdvėje, nereikia būti sporto klubo nariu ar turėti specialią įrangą, treniruoklius. Viskas, ką turite atlikti – vaikščioti išėję iš namų.

Tam nereikia specialiai ruoštis, vaikščioti gali visi, taip pat įmanoma tobulėti ir gerinti savo sveikatą.

Japonijos mokslininkai ištobulino šitokį vaikščiojimo būdą dar prieš 20 metų. Tikslas buvo paskatinti vidutinio amžiaus žmones daugiau judėti ir padėti jiems išvengti su amžiumi susijusių ligų, tokių kaip diabetas ir kitos. Be to, vaikščiojimas gali padėti vyresniems žmonėms išvengti aukšto spaudimo, sustiprinti raumenis.

Naujesni tyrimai papildomai įrodė, jog vaikščiojimas naudingas sveikatai ir tas iš naujo išpopuliarino vaikštynes atviroje erdvėje. Spartus ėjimas naudingas širdžiai ir gerai savijautai.

Kaip pradėti

Anksčiau buvo rekomenduojama vaikščioti po 30 minučių keturias dienas per savaitę. Dabar siūloma vaikščioti penkias dienas per savaitę. Tačiau kaip sužinoti, jog krūvis Jums pakankamas? Patariama eiti sparčiu žingsniu. Pagrindinis kriterijus yra Jūsų saugumas. Privalote iškart sustoti, jei pajutote skausmą. Taip pat venkite vaikščioti, kai keliai, šaligatviai yra apledėję, tokiomis dienomis galima vaikščioti uždarose patalpose. Tačiau kai galima pasirinkti, visada geriau yra vaikščioti lauke.

Šaltinis: ‘Japanese’ interval walking is an easy way to become fit, experts say. By Melanie Radzicki McManus, CNN. 2025-10-17. In: <https://edition.cnn.com/2025/10/17/health/japanese-walking-interval-training-wellness>

5 MIEGO PROFILIAI. KĄ JIE REIŠKIA IR KAIP TAI ĮTAKOJA JŪSŲ SVEIKATĄ?

2025-10-16

(CNN) — Ar pakankamą laiką per parą praleidžiate užmerktomis akimis?

Yra žinoma, jog pakankamos trukmės geras miegas yra labai svarbus sveikatai ir jog daugelis nemiega pakankamai ilgai. Maždaug 1 iš 3 suaugusiųjų amerikiečių miega nepakankamai, todėl vartoja medikamentus, kad geriau pailsėtų.

Vietoje to, kad suskirstytų žmones į “gerai” ar “blogai” miegančius, naujojo tyrimo metu mokslininkai išskyrė penkis skirtingus miego tipus, kurie kiekvienas gali būti susieti su skirtinga savijauta, sveikatos būkle ir smegenų aktyvumu.

Tyrimo rezultatai buvo paskelbti šių metų spalio 7-ąją žurnale “PLOS Biology”.

Mokslininkai teigia, jog geras miegas yra apibūdinamas ne pagal jo trukmę, bet pagal kokybę, kuri nulemia sveikatos būklę, protinius gebėjimus, geresnę savijautą. Teigiama, jog miego kokybę reikia vertinti pagal daugelį kriterijų.

Mokslininkai nustatė penkis miego tipus bei eilę profilių.

Pirmajam tipui, pavadintam LC1, buvo priskirti žmonės, kurie apskritai miega prastai, patiria psichologinį stresą. Šie žmonės yra nuolatos pavargę, neatsparūs depresijai.

LC2 grupei buvo priskirti tie, kurie palyginus neblogai miega, tačiau patiria šiek tiek streso. Jų miegas tik šiek tiek sutrikęs.

LC3 profilis – tai tie asmenys, kurie vartoja medikamentus, kad užmigtų. Jie pažymėjo, jog yra geros psichinės sveikatos, tačiau jų atmintis suprastėjusi ir emocinis pažinimas yra menkesnio lygio.

Ketvirtajai grupei, LC4, būdinga trumpa miego trukmė, jie miega mažiau nei 6-7 valandas per naktį. Nustatyta, jog šiems žmonėms būna suprastėjusios pažinimo funkcijos.

Penktajai grupei, LC5, priskirti tie, kurių miegas yra su pertraukomis. Jie taip pat turėjo suprastėjusias pažinimo funkcijas, preparatų vartojimo problemų.

Visa tai patvirtinta ir ankstesniuose tyrimuose, kada buvo nustatytas tiesioginis ryšys tarp prastos miego kokybės ir mentalinės sveikatos.

Žmonės nesunkiai gali nustatyti ir patys, kuriam miego profiliui jie priklauso, nes

profiliuose pateikiama informacija, su kuria žmonės gali susitapatinti. Kažkas, kuris jaučia nerimą ir sunkiai užmiega, gali atitikti LC1 modelį. Asmuo, kuris miega visą naktį, bet vis dar jaučia psichikos įtampą, gali būti panašus į LC2. Tie, kurie naudojasi vaistais, kad užmigtų, gali pamatyti save LC3, o žmonės, kurie įprastai miega tik penkias ar šešias valandas, gali tilpti į LC4. O tie, kurie dažnai prabunda naktį, knarkia ar jaučiasi išsekę, nors pakankamai laiko praleidžia lovoje, gali patekti į LC5.

Kaip galima būtų išvengti nekokybiško miego problemų?

Šis tyrimas rodo, kad miego problemų būna įvairių, todėl greičiausiai nebus visiems tinkamo sprendimo. Geresniam miegui gali prireikti labiau individualizuoto požiūrio, atsižvelgiant ne tik į tai, kiek laiko miegate, bet ir į tai, kaip jūsų emocinė būsena, kasdienė rutina ir fizinė sveikata veikia vienas kitą.

Kai kam gal praverstų streso valdymo strategija, o tiems, kas nepakankamai ilgai miega, tinka geriau sutvarkytas dienos režimas. Tie, kas dažnai prabunda naktį, gal reikėtų gydytis apnėją.

Viena iš dažniausiai pasitaikančių priežasčių, kodėl žmonės kovoja su prastu miegu, yra tiesiog nepakankamas laiko praleidimas lovoje. Jei tikslas yra miegoti bent septynias valandas per parą, tai galima tiesiog leisti aštuonias valandas gulint lovoje, kad jūsų kūnas galėtų pasiekti šį tikslą. Reguliarumas taip pat svarbus, todėl stenkitės eiti miegoti ir keltis kiekvieną dieną maždaug tuo pačiu metu.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į miego aplinką. Vėsus, tylus ir tamsus kambarys palaiko gilesnį poilsį. Buvimas prie ekranų prieš miegą gali labai paveikti miego kokybę, nes telefonų, planšetinių kompiuterių ir televizorių šviesa gali sulėtinti natūralų melatonino išsiskyrimą iš organizmo. Todėl ekranų reikia vengti prieš miegą. Ilgų pamiegojimų atsisakymas dieną taip pat gali padėti lengviau užmigti naktį.

Taip pat padeda fizinis aktyvumas, joga. Reikalui esant būtina nevengti konsultacijų ir pas medikus.

Šaltinis: Scientists identified 5 sleep profiles. A doctor explains what they mean for your health. By Faye Chiu, CNN. 2025-10-15. In: <https://edition.cnn.com/2025/10/15/health/5-sleep-types-mental-health-study-wellness>

POPULIARĖJA “TAMUSUSIS TURIZMAS”:  SIŪLOMA MAKABRIŠKA ATRAKCIJA

2025-10-15

Steve'as Robertsas nėra tikras, kad tiki vaiduokliais. Bet jis iš tikrųjų negali paaiškinti, kas nutiko prieš kelis mėnesius Pensilvanijos liūdnai pagarsėjusiame Pennhurst prieglobstyje, skirtame proto negalią turintiesiems asmenims.

Šių metų gegužės mėnesį jis prisijungė prie paranormalių gerbėjų grupės Pennhurst Paracon - renginyje, kuriame buvo tiriama įstaiga, kuri uždaryta buvo 1986 m. Ilgą laiką sklido gandai, kad ten vaidenasi. „Man tiesiog atrodo žavinga paslaptis - tai nežinomybės paslaptis“, - sakė Robertsas, technikos darbuotojas iš Sykesville, Merilandas, apie jį viliojančias vaiduoklių istorijas.

Senojo pastato, kuriame buvo laikomi proto negalią turintieji asmenys, viduje dėmesį traukė gipsas, nuluptas nuo rausvų sienų, ir skylės lubose. Kai kurie kambariai buvo iki šiol su operaciniais stalais.

Viename rūsio kambaryje jis susidūrė su dviem grupės moterimis, kurios naudodamos įrašymo įrangą kalbėjosi su kažkuo, ko Robertsas nematė. „Ji užduoda šiuos klausimus: „Kas tu esi? Koks tavo vardas? “ - sakė Robertsas. „Ir tada ji sako:„ Ar galėtum man pasakyti bet ko, kas yra šiame kambaryje, vardą? ““ - tada jis nusisuko, pasiruošęs judėti toliau. Tačiau besiruošiant išeiti Rortsas išgirdo vieną moterį klausiant tamsiame rūsyje: „Ar sakei „Steve‘as“?“.

Roberts dėl to nustebo, nes vos įėjo į tą rūsio patalpą, kažkas iškart jau žinojo jo vardą.

Pirmą kartą atidaryta 1908 m. kaip Rytų Pensilvanijos įstaiga, vadinama Pennhurstu, kuriai būdavo priskiriami globoti silpno mąstymo asmenys ir sergantieji epilepsija, laikui bėgant tapo garsia dėl nežmoniško elgesio su asmenimis, kenčiančiais nuo fizinės ir intelektualinės negalios. Šiandien šis objektas, nutolęs 30 mylių nuo Filadelfijos centro, yra makabriška turistų atrakcija. Praėjus dešimtmečiams po to, kai paskutinis pacientas paliko Pennhurst, lankytojai gali prisijungti ir dalyvauti paranormalių reiškinių tyrimuose.

Tai populiarėjančio „tamsaus turizmo“ pavyzdys, kai smalsuoliai kviečiami į istorinius ir šiurpinančiomis istorijomis apipintus pensionatus proto negalią turintiesiems asmenims ir ligonines, susijusias su paranormaliais reiškiniais.

Pavyzdys yra ir po uždarymo 1981 m. Eloise psichiatrijos ligoninė Westland mieste, prikelta naujam gyvenimui kaip „Eloise“ prieglobstis. Iš dalies tai yra prieglobsčio tematikos persekiojamas namas ir pabėgimo kambarys, o paranormalių reiškinių mėgėjai naudoja vaiduoklių medžioklinę įrangą, kad ieškotų bet kokių keistų nuotaikų kambariuose su atvirais laidais ir šmaikščiais grafiti. Žmonės ieško jaudulio ir išskirtinių potyrių.

Stebėtina „tamsiojo turizmo“ istorija Amerikoje

Buvusiųjų proto ligonių įstaigų lankytojai šiandien gali nustebti sužinoję, kad kai kuriems apsilankymas šiose įstaigose nėra bauginanti patirtis. XIX a. pabaigos kelionių vadovas „Miller's New Yorkas“ informuoja, jog anuomet taip pat kelionių mėgėjai galėjo rasti kartu su muziejų ir viešbučių aprašymais ir informaciją apie 1821 m. „Bloomingdale“ prieglobsčio, skirto proto negalią turintiesiems, lankymo galimybes. Tuo metu tai buvo Niujorko ligoninės filialas.

Tai atspindėjo istorinę tikrovę. XIX amžiuje visoje JAV kilo prieglobsčio proto negalią turintiesiems asmenims suteikimo bumas, buvo statomi specialūs pastatai, kito psichinių ligų supratimas. „Iki 1800 -ųjų psichinė negalia buvo pripažinta liga ... ir, kaip manoma, viskas, kas yra liga, buvo išgydoma“, - sakė Jennifer Bazar, Akrono universiteto Cummings universiteto psichologijos istorijos centro Nacionalinio psichologijos muziejaus, tyrinėjančio psichinės sveikatos priežiūros sistemos evoliuciją, direktoriaus padėjėja.

Daugelis to laikmečių prieglobsčio pastatų, įskaitant „Translegheny Lunatic“ prieglobstį, buvo pastatyti pagal „Kirkbride Plan“ projektavimo metodą, kurį sukūrė gydytojas Thomas Story Kirkbride. Jis tikėjosi, kad naujai pastatytas prieglobstis gali pasiūlyti „moralinį gydymą“, kuris prieštarautų niūrioms scenoms senesnėse patalpose, ir laikė, kad gryno oro, kokybiško maisto ir sveikos aplinkos dėka asmenys galima išgydyti. Daugelis „Kirkbride“ prieglobsčio neįgaliesiems pastatų buvo gražios architektūros pavyzdžiai.

Naujieji pastatai intrigavo ir visuomenę, jie domėjosi naujaisiais pastatais, kadangi jie buvo pastatyti už viešuosius pinigus. Taip pat buvo domimasi proto negalia, asmenų gydymo būdais.

Kita prieglobsčio pastatų pusė: „Naktinių košmarų fabrikai“

Ankstyvųjų turistinių išvykų į prieglobsčio įstaigas metu buvo domimasi ir tamsiąja jų puse. Troy‘us Rondinone‘as išleido knygą „Naktinių košmarų fabrikai: Prieglobstis proto ligoniams Amerikos vaizduotėje“ (anglų k.: „Nightmare Factories: The Asylum in the American Imagination.”).

Pradžią siaubo istorijoms apie proto negal;ą turinčiuosius asmenis davė Edgaro A. Poe 1845 m. siaubo žanro apsakymas „Daktaro Tarros ir profesoriaus Fetherio sistema“ (anglų k. “The System of Doctor Tarr and Professor Fether”), kurioje vaizduojami ypatingų galių turintieji ligoniai. Tai ilgainiui tapo stigma. Kitose istorijose panašia tema vaizduojamas žiaurumas, vyravęs prieglobsčio institucijose. Tokiu būdu įsigalėjo proto ligų baimė, stigma peraugo ir į prieglobsčio institucijų baimę.

Ilgainiui, 19 amžiuje, visuomenėje išnyko viltis, jog proto ligonius įmanoma išgydyti. Taip prieglobsčio institucijos proto ligomis sergantiesiems buvo apgaubtos siaubo. 1950 m. institucijose proto ligomis sergantiesiems JAV buvo laikoma daugiau nei pusė milijono žmonių. Ilgainiui kito psichologinės priežiūros politika, įstatymai buvo keičiami ir prieglobsčio institucijos ištuštėjo, nes jas paprasčiausiai uždarinėjo.

Ilgainiui buvo sugalvota tuos pastatus paversti turistų lankomomis vietomis. Ypač tokio pobūdžio turizmas išpopuliarėjo 21 amžiuje. Buvo siūloma vaiduoklių turai. Tas itin išpopuliarėjo 2009 m.,, kai vaiduoklių medžiotojų komanda užsidarė visai nakčiai, kad įrašytų vaiduoklių vaizdus ištuštėjusiame prieglobsčio institucijos pastate.

Vėliau nuo 2019 m. toks „tamsusis turizmas“ pradėtas populiarinti siejant jį su Helovinu. Tuo pačiu kito ir proto ligų samprata, toks turizmas galėjo atbaidyti žmones ieškoti pagalbos ir stigmatizuoti proto ligas.

Išlikę pastatai, kuriuose buvo laikomi proto ligoniai, primena, kas nutinka, kai valstybei nepavyksta suteikti pagalbą pažeidžiamiems asmenims. Visus šiurpina mintis, kai susimąstoma apie proto ligų siaubą.

Šaltinis: Visiting former mental asylums: Hopeful, haunted or ‘nightmare factories?’. By Jen Rose Smith, CNN. 2025-10-14. In: <https://edition.cnn.com/2025/10/14/travel/haunted-asylums-paranormal-activity-pennhurst>

PAGRINDINE VALIUTA TAMPA ŽINIOS

Andžela Armonienė

Užrašyta 2009 m. rugpjūtį, skelbta "Padėkime sau'19" 2020 m. Nr. 13, www.leidinyssau.lt paskelbta

2025-10-05

"Kompiuteriai, apsiginklavę informacija, gali būti greiti; bet žmonės, valdydami žinias, kartais gali būti greitesni ir labiau prisitaikę prie kintančių aplinkybių" (Keith Devlin, 1999, Įžanga).

Komunikacija sukuria žinias

Dar 1960 metais Willardas V. Merrihue pasakė: “komunikacija yra galia”, anot jo, efektyvi komunikacija yra it dvipusio eismo gatvė su daugybe kliūčių ir tokia komunikacija privalo būti planuojama.

Planuojama komunikacija nėra kažkas labai sudėtingo, deja, mūsų organizacijose dažniausiai tai pasibaigia lėšų likučio įvertinimu metų pabaigoje ir sprendimu, jog jei tų išties liks, skirtos jos bus “reklamai”. Dažnokai tai baigiasi lankstinuko išleidimu, kuris pasensta savo turiniu dar jį maketuojant. Žinoma, planuojama komunikacija galioja ir XXI amžiuje, bet ji įgauna kiek kitas formas. Šiuo metu atsisakoma siauros specializacijos vadybininkų ir specialistas turėtų išmanyti informacijos/komunikacijos/žinių vadybą plačiąja prasme, nekalbant jau apie ekonomiką, finansus, žmogiškųjų išteklių vadybą, užsienio kalbas ir naujausių informacinių technologijų valdymą bei kita.

Paradoksalu, bet dar 2005 metais teko susidurti su verslo planus vertinančia specialiste Vilniuje, kuri nežinojo, kas yra komunikacija organizacijoje. Paėmusi verslo planą, kuriame buvo aptartas ir komunikacijos reikmių biudžetas, ji labai nusistebėjo ir paklausė: “Kodėl rašote apie komunikaciją verslo plane? Juk komunalines išlaidas jau paskaičiavote?”. Žodžiu, ji nesugebėjo atskirti komunikacijos ir komunalinių paslaugų, manė, jog tai greičiausiai yra išlaidos už telefono ryšį ar panašiai. Man tai buvo tiek netikėta, kad netekau žado ir neištariau nė žodžio, tiesiog tylėjau, nes bet ką aiškinti būtų buvę beprasmiška.

Ką jau bekalbėti apie žinių sistemas ir jų vadybą. Informacijos sistemos kažkaip ir atėjo iki mūsų organizacijų, be jų jau niekaip neapsieitumėme, bet žinių sistemos...

Esmė ta, kad komunikacija ir sukuria žinias, o žinių pagrindu vienijamos organizacijos. Naujieji vadybininkai tampa intelektualaus kapitalo navigatoriais. Tęstinis organizacijos tobulėjimas ir progresas pagal japonišką “kaizen” principą nėra nepasiekiama idilė, tai yra realiai įgyvendinamas pažangios organizacijos klestėjimo projektas, pagrįstas žmogiškųjų išteklių tobulinimu. Žymus sociologas W.C. Millsas 1959 metais rašė, esą kūrybingas žmogaus protas – didžiausia vertybė, jis itin pabrėžė gebėjimą numatyti įvykius. Tai reikšminga įžvalga dabar, kai kopiame iš ekonominio sunkmečio duobės ir vos pradedame atsigauti nuo kasdienio daugkartinio priminimo per visuomenės informavimo priemones, esą krizė, esą blogai, esą vis blogiau ir blogiau...

Pagrindine valiuta tampa žinios. Kai ateina didesnė ar mažesnė ekonominė perturbacija, puolame kaltinti išorinius veiksnius, tačiau nutylimi pagrindiniai, o jie susiję pirmiausia su žmogiškuoju veiksniu. Visi atkurtieji, sukurtieji mūsų verslai yra “jauni”, mūsų prekių ženklai privalo konkuruoti su prancūzų ar vokiečių kelių šimtmečių senumo prekių ženklais, mūsų naujai parengti “specialistai” nors yra ambicingi ir save puikiai vertinantys, realybėje dažnas yra tiesiog beraščiai, kažkokiu “stebuklingu” būdu įsigiję magistro diplomus... Jūs tik pasvarstykite, ar gali asmuo ankstesnės švietimo sistemos aplinkoje penkiabalėje vertinimo sistemoje turėjęs vidurkį apie 3, vos įstengęs baigti 11 klasių, sulaukęs virš 40-ies metų imti ir dešimtukais baigti dabartinį lietuvišką universitetą? O tokių “magistrų” turime aibes. Todėl tampa suprantamas kinų ekonominės sėkmės modelis: kuriamos ekonominės zonos, kur gyvena labai perspektyvūs ir gabūs specialistai, jie konkuruoja, dirba efektyviai ir sukuria didžiulę pridedamąją vertę. Deja, jokių labdaros programų ir išlaikytinių tose ekonominėse zonose nėra – jose vien perspektyvūs ir gabūs žmonės. Tos bendruomenės drausmingos, klestinčios, perspektyvios.

Apie žinias ir jų reikšmę

Žinios (angl. knowledge) apibrėžiamos labai įvairiai. Kompiuterių moksle pripažįstama hierarchija: duomenys, derinami su turiniu, lemia informacijos atsiradimą. Informacijos derinimas, analizė ir sintezė sudaro pagrindą žinių atsiradimui. Dirbtiniame intelekte žinios yra vienas iš lygmenų daugelio atstovavimo schemų hierarchijoje. Organizacijos ir vadybos teorijoje žinios apibrėžiamos su nuoroda į sistemas, šiuo atveju sąsajos yra tarp individų, grupių ir organizacijų. Taigi žinių sistemos gali būti centralizuotos, siejamos, pavyzdžiui, tik su viena grupe, arba išplitusios, t.y. pasklidusios daugelyje lygmenų – darbo grupėse, projektus vykdančiose komandose ir pan. Žinios iš esmės būdingos individualiam žmogaus protui ir informacija virsta jomis tik tuomet, kai asmuo ją perima taip, kad gali naudoti tiesiogiai (angl. immediate use). Kitaip tariant, žinių plėtra ir komunikacijos raida neatsiejama, tokia yra mokslininko K. Wiredu nuomonė. Pati aukščiausia pakopa yra išmintis, o ji būdinga vyresnio amžiaus asmenims, kai žinios, patirtis, įgūdžiai įgauna brandos statusą. Būtent todėl palanku kolektyve telkti ne vien jaunus specialistus, reikšmingi yra patyrę specialistai, kurie praktiškai ir informacines technologijas valdo virtuoziškai. Kartų perimamumas būtinas.

Sureikšminus žmogiškąjį veiksnį galima tikėtis, jog naujesnės kartos programinė įranga turės įtakos dinamiškai jungiamų žinių sistemų nuosekliam tobulinimui. Žodžiu, tikimasi pažangos plačiąja prasme. Kad tai nėra vien utopinės teorijos ir jau pereinama į taikymo lygmenį, įrodo, jog komunikacijos ir žinių sistemų bendra evoliucinė raida paveiks intelektualaus kapitalo kūrimą ir palaikymą, šis vyksmas siejamas su pranašesne padėtimi tų organizacijų, bendruomenių ar grupių, kurios geba kontroliuoti žinių sklaidą. Šis gebėjimas tampa esminiu visuomenėje, kurioje pagrindine valiuta tampa žinios. Vėl ir vėl pravartu paanalizuoti P.F. Druckerio darbus vadybos klausimais.

Aptarkime praktinį šios temos aspektą. Sunkmečiu lėšos karpomos, tai natūralu. Biudžetinėse organizacijose atsisakoma planuotų darbuotojų mokymų, bet kokio kvalifikacijos kėlimo. Ką tai duos? Dar vieną nuosmukio bangą? Greičiausiai. Kita grėsmė – mažinant darbuotojų skaičių valstybės tarnybos institucijose galioja nerašyta taisyklė – atsisakoma kvalifikuočiausių ir brangiausiai kainuojančiųjų. Faktas, jog jie yra ir bus samdomi užsienio firmų. Verslas Lietuvos masteliais vargu ar įstengtų apmokėti už jų aukštą kvalifikaciją. Taip jau atsitiko su medicinos darbuotojais, mat mūsų gydytojai ir slaugės gauna ne šiaip darbo pasiūlymus, o kontraktus, kur sudarytos sąlygos, pavyzdžiui, Norvegijoje per atostogų mėnesį vasarą padirbėti jų ligoninėse ir užsidirbti tiek, kiek Lietuvoje neužsidirbtų ir per metus, mat ten atlyginimai gerokai didesni, o mūsų specialistai yra puikiai parengti ir vertinami. Sudaromos net sąlygos padirbėti 5 dienas per savaitę, kad slaugė savaitgalį grįžtų savo gydymo įstaigon, pabudėtų, o nuo pirmadienio – į lėktuvą ir vėl gerai apmokamoms darbo vieton svetur. Kas garantuos, kad jos neišvyks visam laikui? Šiuo metu užsienyje įdarbinamos net mūsų senjorės – puikios šeimininkės, o jų gaminamas valgis, oi kaip daug kainuoja... Nekalbu jau apie jaunimą, jie greitai susiorientavo, kad Vokietijos ar Danijos universitete įgytas išsilavinimas yra žymiai kokybiškesnis, kad galima gauti stipendiją, mokslas gali būti nemokamas, gyvenimo sąlygos nepalyginamai geresnės, nereikia kabėti ant tėvų kaklo ir pan. Mes jau nustembame, kai Lietuvoje pamatome intelektualaus veido bruožų kiek dailesnę blondinę apie 20-25 metų amžiaus. “Negali būti,” – tariame sau, juk visos bent kiek geriau atrodančios ir gudresnės jau seniai už LR ribų. Taigi žmogiškieji ištekliai prarandami. Lengva tuo buvo įsitikinti per 2009-ųjų Dainų šventę – būriavosi senjorai ir mokyklinio amžiaus vaikai, dainavo, šoko, bet kur vidurinioji karta? Ji praktiškai prarasta, todėl nenuostabu, kodėl “Sodra” jau su milijardine skolos skyle, juk nėra kas tuos mokesčius moka. Beje, akivaizdu, kad likusieji darbingi asmenys įvaldė šešėlinės ekonomikos gudrybes ir algos vokeliuose dabar jau mokamos dirbant be jokių darbo sutarčių.

Grįžtant prie žinių vadybos – tai yra tiesiog žmonių valdymas, jų gebėjimų ir žinių panaudojimas. Esamu metu galime konstatuoti, kad lozungai apie žinių ekonomiką taip ir liko lozungais. Praktiškai Lietuvoje perėjimo į žinių ekonomiką nebuvo, tai tiesiog neįvyko ir prarasta labai daug.

Dar 1995 metais vienas danų ekspertas – Ryanas Holmas, užsiimantis jauniausiųjų ir gabiausiųjų moksliukų nuo 15 iki 21 metų atranka ES, atvykęs į Vilnių ir aplankęs kai kurias jaunuolių ugdymo įstaigas, pasakojo, esą mes, lietuviai, kaip ir danai, neturime didesnių gamtos išteklių, galime konkuruoti tik žmogiškaisiais ištekliais, investuodami į gabių žmonių ugdymą, talentų puoselėjimą. Tam reikia ištisų programų, atrankos sistemų, rėmimo programų. LR tai daro, bet daro “valdiškai”. Kita reikalo pusė – komercializuota pompastiška gabių vaikų paieška, kada viskas užsibaigia naujų daininkų atsiradimu TV ekranuose. Kas gali būti patraukliau jaunam žmogui už galimybę iškart po vidurinės baigimo vos per metus užsidirbti namą, automobilį ir tapti “žvaigžde”, juk dar atsimename klestėjimo metus 2006-2007-aisiais, 2008-ųjų pradžioje...

Kaip graudu žiūrėti dabartines mūsų TV laidas, kur iš vadinamųjų “žiniukų” padarė klounų šou. Mes jau ėmėme transliuoti berniuką, kuris pristatomas kaip gabus ir traukia dainelę “bla bla bla”... Tikriausiai tokių “specialitų” laukia mūsų verslininkai. Tokius ir gaus, nes investuojama į balabaikas dainuojančius vaikučius vietoje to, kad būtų suteikiamos jiems reabilitacinės programos pirmiausia geram fiziniam stoviui pasiekti, nes mūsų pasiligoję vaikai tikrai nesugebės konkuruoti su švedais ar danais, kurių jaunuoliai, išeidami iš vidurinės mokyklos turi praktiškai visiškai sveikus dantis ir tik kas antras – vos po vieną plombą. Ten ir stojamieji į aukštąsias egzistuoja, puikiai veikia sistema, kai atrenkami išties gabūs jaunuoliai, o mes šiemet jau pasiekėme rekordą – universitetuose atsirado “studentų”, kurių atestato vidurkis tėra apie 3 ar kiek daugiau balų. Ryt poryt jie bus “vadybininkai”... Būtent todėl nenuostabu, kai vieno LR universiteto diplomą turinti teisininkė atsiduria kursuose, kur mokoma pedikiūrininkės amato, mat darbo kaip teisininkė ji negauna, o nagus karpyti, lakuoti – prašom, darbo yra. Ar kas skaičiavo, kiek tokių “diplomuotų” jau parengta ir kiek tai kainavo mokesčių mokėtojams? Ne, vietoje to buvo skubama susišluoti ES lėšas, skiriamas prioritetinei sričiai – žinių ekonomikai. Štai jau beveik ir “turime” tokią... Palyginkite, kaip ji atrodo ta ekonomika kitose šalyse, kas tai yra apskritai ir kodėl tai yra labai svarbu. Mes gi išlikome toje pačioje stadijoje, kai dar neužmiršome, kad šaltkalvis gaudavo tiek, kiek ir profesorius ar generolas. Dabar mūsų profesoriai gauna tiek, kiek kolegijas baigę mitrūs ir suktis sugebantys vadybininkai. Ką tokiomis sąlygomis gali privilioti kurti žinių ekonomiką? Nebent pasiligojusį nevykėlį, kuris niekur kitur nepritaps, nes iš esmės nieko ir nemoka, nieko nežino, bet turi pinigingus tėvus ir aplinkinius, kurie džiugiai paplos jam traukiant “bla bla bla”.

Paradoksalu, bet sunkmečio sąlygomis žmonės, dar likę Lietuvoje, greitai susiorientavo: atėjo laikas atsipūsti. Taip, būtent atsipūsti, nes kai tokia nežinia, įstatymai keičiami naktimis ir tu su savo verslais nežinai, ką rasi atsibudęs ir kokių dydžio mokesčių iš tavęs pareikalaus, ne, geriau jau ramiai pabūti, pakeliauti, o ypač naudinga – gilinti žinias. Krito nekilnojamojo turto kainos, pinigai nuvertėjo, verslai sužlugo, bet žinios išliko vertingos, su jomis gali rasti išeitį ir sunkmečiu, nes samdytis gali dabar ir norvegui, ir britui, be to, juk nėra skirtumo, kurioje vietoje gyveni – su žiniomis esi reikalingas, gali atiduoti darbo rezultatus ryšio priemonėmis ir būti solidžios tarptautinės komandos narys tupėdamas tykiai kokiame darniame gamtos prieglobstyje. Idilė.

Taip jau yra, kad bet kuri krizė turi ir teigiamų pusių, tai yra metas, kai vertybės perkainojamos, pasimokoma iš klaidų, pasveriama, kas daryta ne taip ir ką dabar darysime jau visai kitaip. Beje, kaltuosius gal ir vertėtų identifikuoti – o kur išeikvoti tie milijardai, skirti žinių ekonomikai Lietuvoje?

PRIERAŠAS 2020 m. birželį: vietoje žinių ekonomikos Lietuvoje turime visuotinės trinkelizacijos situaciją ir taip, be abejo, vaikai vis dar dainuoja „bla bla bla“, ne, nesakau, kad dainavimas yra blogai, atvirkščiai, bet daugelis vaikų Lietuvoje mokytis tiesiog ne tik nebenori, bet ir nebegali, nepajėgia, užtat COVID-19 karantino sąlygomis nuotoliniu būdu intensyviai mokėsi vaikučių tėveliai vietoje savo vaikų, nenorinčių nuobodžiai sėdėti prie kompiuterių ekranų ir įsisavinti žinias ar tiesiog nebepajėgiančių sutelkti dėmesį bent pusvalandžiui. Kai kurie tėveliai net įveikė pradinės mokyklos mokymo programas mokydamiesi už savo vaikučius ir dabar turi bent 4 klasių „išsilavinimą“, nes daugelio aukštojo mokslo diplomai, įsigyti po 1990 m., yra paprasčiausiai nusipirkti, taigi, ir negaliojantys, fiktyvūs, neturintys jokios vertės. Juos laisvai galima išmesti į šiukšliadėžę. Su kuo ta žinių ekonomika gali būti sukuriama? Su mokytis nebegalinčiais vaikučiais, diplomus nusiperkančiais jaunuoliais, menko išprusimo viduriniąja karta, esančia vis dar darbingo amžiaus, o gal su senatvės pensininkais, kurių nemaža dalis kamuojama demencijos, kitų ligų, sutrikimų, etc.?

SVARBU LAIKU ATPAŽINTI PIRMUOSIUS ALZHEIMERIO LIGOS SIMPTOMUS

2025-10-04

Remiantis oficialiais duomenimis, šiuo metu Lietuvoje Alzheimerio liga oficialiai serga daugiau nei 42 tūkst. žmonių. Visgi realus sergančiųjų skaičius, manoma, siekia 56 tūkst. – tai prilygsta Alytaus miesto populiacijai.

Demencija nustatoma maždaug 2 proc. šešiasdešimtmečių, o kas penkerius metus šis rodiklis beveik padvigubėja – 65-erių ji jau diagnozuojama apie 3–4 proc. žmonių.

Pirmieji ligos požymiai gali pasireikšti dar jaunystėje, todėl ligą svarbu atpažinti kuo anksčiau.

Amžius – rizikos veiksnys, bet ne ligos priežastis

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) skaičiavimais, Alzheimeris – dažniausia demencijos forma, sudaranti 60–70 proc. visų atvejų. Nors dažnai teigiama, kad demencija yra natūrali senėjimo dalis, ja gali susirgti ir jaunesni asmenys. Galvos smegenų pokyčiai, kurie vėliau išryškėja kaip ligos simptomai, gali prasidėti dar prieš 10–15 metų iki jų pasireiškimo. Apie 2–3 proc. demencijos atvejų pasireiškia 40–60 metų žmonėms, o beveik pusė visų atvejų siejama su gyvensenos veiksniais. Todėl ir darbingo amžiaus žmonės turėtų susimąstyti, kaip mažinti demencijos riziką.

Amžius pats savaime nėra ligos priežastis – tai veikiau rizikos veiksnys, darantis žmogų labiau pažeidžiamą. Naujausiomis mokslo tyrimų žiniomis, net 45 proc. demencijos atvejų nulemia gyvenimo būdas. Taigi, socialinis aktyvumas, mityba, fizinis judrumas ir emocinė sveikata gali ne tik mažinti riziką susirgti, bet ir, jau nustačius diagnozę, padėti ilgiau išlaikyti gerą gyvenimo kokybę.

Užmaršumas tampa pirmuoju ligos ženklu

Pirmieji demencijos požymiai dažnai pasireiškia pasiklydimu pažįstamoje aplinkoje – tai signalas šeimai kreiptis į medikus.

Iš pradžių situacija gali atrodyti kaip paprastas artimojo užmaršumas, tačiau laikui bėgant silpnėja atmintis, mažėja bendravimas, žmogus vis dažniau užsidaro savyje. Tuomet būtina imtis papildomų priemonių: pasirūpinti mityba, judėjimu, vaistais, kartais samdyti pagalbą. Didelis iššūkis – socialinės pagalbos ir teisiniai klausimai, pavyzdžiui, veiksnumo nustatymas ar kitų sprendimų priėmimas.

Kuo ankstesnė diagnozė, tuo daugiau galimybių sergančiajam pačiam dalyvauti sprendimų priėmime: vėliau situaciją apsunkina ne tik ligos progresas, bet ir baimė kreiptis į gydytojus bei visuomenėje vis dar gyvuojanti stigma.

Alzheimerio liga daro fizinį ir psichologinį poveikį tiek sergantiesiems, tiek jų šeimoms. Vis dar trūksta informuotumo apie šią ligą, todėl atsiranda stigmatizacija ir kliūtys laiku nustatyti diagnozę bei užtikrinti tinkamą priežiūrą.

Ligos prevencijos reikšmę iki pasireiškiant ligos požymiams suvokia vis daugiau žmonių. Laiku nustatyta liga suteikia galimybę pacientui išlikti aktyvesniam, ilgiau dalyvauti kasdieniame gyvenime, o šeimai – geriau pasiruošti pokyčiams ir užtikrinti reikalingą pagalbą.

Kaip diagnozuojama demencija

Demencijos diagnozei gali būti taikomi įvairūs metodai – pažintinių funkcijų sutrikimą padedantys užčiuopti teta bangų, vaizdiniai ir kiti tyrimai.

Šiuo metu vystoma ir daugiau pažangių diagnozavimo metodų, pavyzdžiui, kalbos analizė, nes kalbos raiška gali atskleisti ankstyvus pažintinių funkcijų pokyčius. Be to, praktikoje taip pat dažnai atliekami magnetinio rezonanso tyrimai, reguliariai kartojami psichiatro vertinimai, laboratoriniai testai.

Diagnostika padeda stebėti ligos dinamiką, spręsti dėl gydymo koregavimo, o esant poreikiui, atlikti ir platesnę medicininę apžiūrą. Tyrimai būtini – tik išsami diagnostika leidžia parinkti tinkamą priežiūrą.

Šaltinis: <https://www.elta.lt/lt/pranesimai-spaudai/alzheimeris-tampa-issukiu-desimtims-tukstanciu-lietuviu-kaip-laiku-atpazinti-pirmuosius-simptomus-257801>

SUPERGALIĄ GALITE TURĖTI

„Nuolatinis dėmesys yra visų žmogaus laimėjimų pagrindas“ /Johann Hari/

2025-10-01
Teko stebėti vieno Lietuvos miesto vaikus, žaidžiančius netoli aukštos elektros įtampos įrenginio ir “matuojančius” vienas kito supergalias. Tas vaikas, kuris, neva, matavo kitų vaikų supergalias išdidžiai pareikšdavo tai vienam, tai kitam maždaug 11-12 metų berniukui: “Tu neturi jokių supergalių, kas kitas? Tu irgi neturi supergalių”. Jis taip įvertino visus berniukus apsimestinai matuodamas jų supergalias. Žinoma, žaidimų vaikai prisigalvoja pasižiūrėję filmukų tokia tema ir jų žaidimai skiriasi nuo vaikų žaidimų prieš 50 metų, kada visi iki vieno, įskaitytinai ir mergaites, norėjo būti kosmonautais ir kosmonautėmis, lygiai tokiais, kaip Jurijus Gagarinas ir Valentina Tereškova.

Kita vertus, supergalių nori turėti ir suaugusieji, ne tik vaikai.

Vienas nori būti niekada nesenstančiu politiku net tuomet, kai jo kūnelis suriestas į didelę kuprą ir proto defektyvumas toks, jog nebesugeba trijų žodžių perskaityti nė iš lapelio, o kas per ausines jam diktuojama, nieko negirdi, todėl nuolatos nusikalba viešai ir visaip kaip reklamuoja nė 10 bendrojo lavinimo mokyklos klasių nesugebėjusiojo baigti anūko, kuris retsykiais ištraukiamas iš ligoninės, skirtos nusilpusio protelio individams, ir demonstruojamas it gebantis pabūti ministru, nors niekam taip neatrodo ir visi iš to anūko juokiasi. Kita nori būti amžina scenos artiste, nežiūrint į tai, kad išoriškai primena susiraukšlėjusią šimpanzę su plaukų kaltūnu ant galvos ir apaugo ūsais, barzda ir jokia depiliacija jau nebepadeda. Trečia svajoja tapti mamyte, sulaukusi virš 35 metų amžiaus ir būdama ligone bei ignoruoja faktą, jog vaiką tegali turėti su visa puokšte ligų ir dar keliais niekaip neišgydomais patologiniais sindromais.

Tuomet jie visi pirmiausia tampa priklausomi nuo daugybės preparatų, stebuklingų, neva, papildų ir piliulių bei neretas nukeliauja iki Indijos ar net toliau ieškoti guru, kuris pamokys dar ir kaip tapti supermenu arba supermamyte ir parduos dar nematytų, neragautų žolyčių, nuo kurių vartojimo apskritai pasineriama į amžiną nirvaną, o paprasčiau sakant, tampama niekada jau nebepagydomais narkomanais, amžinai vegetuojančiais jau nebe šioje realybėje.

O vienų ar kitų ypatingų gebėjimų galima aptikti ir savyje. Pavyzdžiui, išmokti nešvaistyti brangaus laiko bevertės informacijos peržiūrėjimui ir lavinti gebėjimą sutelkti dėmesį bei užsiimti saviugda.

AMERIKA – SUPEMENŲ ŠALIS. KĄ APIE SUPERGALIAS MANO AMERIKIEČIAI?

Ką jau bekalbėti apie tai, jog vos ne kiekvienas pabudęs ryte pirmiausia ne prausiasi ir mankštinasi, o kuo skubiau jungiasi prie interneto platformų. Po to peržvelgia naujienas sriūbčiodamas kavą. Iki išlipdami iš lovos jau būna patyrę informacijos bombardavimą bei gavę reklamų laviną iš X, anksčiau vadintą Twitter’iu. Vienu metu tie portalų mėgėjai patiria tiesiog atakas iš įvairių pusių.

Nepaisant bandymų pažaboti ekrano laiką ir taikyti programų apribojimus, dažnai jų nepaisome ir telieka kaltinti save dėl prarasto laiko, pavyzdžiui, noro patirti malonumą, ieškoti ir rasti geros savijautos kupinų gausaus turinio dopamino hitų, kurių neprisiminsite vėliau iš viso. Filmas ar kitas ilgos formos turinys atrodo Jums per sunkus ir nuobodus.

Tai būdinga ne tik Jums.

Eidamas į darbą ar važiuodamas traukiniu pastebite, kad daug kitų žmonių žiūri žemyn ir žiūri į savo telefonus. Jie prisitaikę prie skaitmeninio pasaulio, nuolat konkuruodami dėl dėmesio, todėl neišvengia to, kad jų akys būtų prikaustytos prie ekrano.

Vidutinis fokusavimo laikas asmenims, žiūrintiems į vieną ekraną, sumažėjo nuo 2,5 minutės 2004 m. iki vidutiniškai 47 sekundžių 2021 m. Dr. Gloria Mark, informatikos profesorė iš Kalifornijos universiteto Irvine ir knygos „Dėmesio intervalas: novatoriškas būdas atkurti pusiausvyrą, laimę ir produktyvumą“ autorė, nustatė stiprų ryšį tarp didesnio streso ir dėmesio krypties keitimo dažnumo. Nors dėmesys mažėja ne dėl asmeninių nesėkmių (nepaisant individualių skirtumų), daugeliu atvejų ekspertai teigia, kad galite susilpnėti savo protinių gebėjimų plotmėje.

Kodėl dėmesys silpnėja?

Rinka įkainojo mūsų dėmesį konkurencingoje „dėmesio ekonomikoje“, darančioje įtaką internetui, socialiniams tinklams ir mūsų gyvenimo būdui, teigia D. Grahamas Burnettas, dėmesio aktyvinimui skirtos ne pelno organizacijos įkūrėjas ir direktorius, Nuolatinio dėmesio instituto ir Strother radikalaus dėmesio mokyklos Brukline, Niujorke, vienas iš kūrėjų, kuris tai vadina „mūsų dėmesio pakeitimu į prekę“. „Mūsų dėmesys yra pelningas kaip niekada anksčiau“, – sakė Burnettas, kuris taip pat yra Henry Charles Lea istorijos profesorius Prinstono universitete Naujajame Džersyje. „Mes išgyvename savotišką aukso karštligę, milžinišką technologiškai intensyvią ir labai kapitalizuotą programą, skirtą finansiškai išnaudoti mūsų intymiausius ir svarbiausius dėmesio sutelkimo gebėjimus“.

„Patiktukai“, kuriuos Jūs paliekate, atsekimi įvairiose platformose

Panašiai Mark atkreipė dėmesį į vis sudėtingesnius algoritmus, kurie atskleidžia individualų elgesį ir pomėgius, kad būtų kuruojami kanalai ir skelbimai, kurie seka visus platformose.

„Technologijos įmonės ir reklamos rinkodaros įmonės naudoja šią informaciją kurdamos profilius apie mus, ir tada jie kuria algoritmus, kurie yra skirti patraukti mūsų dėmesį“, – sakė Mark. Tai stebėjimo kapitalizmo reiškinys, kurį sukūrė Bostono Harvardo verslo mokyklos profesorė emerita Shoshana Zuboff: vykdomas jūsų duomenų rinkimas, kad būtų galima sekti ir numatyti jūsų elgesį.

„Jei spusteliu ant skelbimo apie porą batų, einu į Facebook‘ą ir matau batus“, – sakė ji. „Ir jei einu į „The New York Times“, matau batus ir jie seka mane aplinkui.“

Netgi jūsų mėgstamiausių televizijos laidų filmų ilgis ir klipo trukmė bėgant metams sutrumpėjo, vidutiniškai intarpai įkeliami kas keturias sekundes, sakė Mark. „Aš nesakau, kad tai sukelia trumpą dėmesio trukmę, tačiau tai sustiprina mūsų ir taip trumpalaikį dėmesį, kai žiūrime filmą”, – sakė ji.

Socialinės žiniasklaidos apribojimai dėl turinio ilgio taip pat skatina dėmesį. Nors vartotojai perkelia turinį dideliu greičiu, jie gali tikėtis greito turinio pasikeitimo, sakė Mark. Tikslas yra nuolat slinkti, nes kuo ilgiau slenkate, tuo daugiau pajamų uždirba šios platformos. Ir nėra jokios finansinės paskatos platformoms keisti šį modelį.

Tai nėra asmeninė nesėkmė

Technologijos nėra vienintelis veiksnys, turintis įtakos dėmesio trukmei. Taip tvirtinama Johanno Hari knygoje „Pavogtas dėmesys: kodėl tu negali atkreipti dėmesio. ir Kaip vėl giliai mąstyti.“

Kiti veiksniai apima biuro darbo eigą, oro taršą, klasės struktūrą ir mitybą. „Pagrindinis sprendimas yra apsaugoti save nuo aplinkos ir mums kartu keisti aplinką“, – sakė Hari.

Hari praleido kurį laiką Silicio slėnyje, kalbėdamas su ekspertais, kurie sukūrė pagrindinius mūsų gyvenamo technologinio pasaulio aspektus, kurie, jo teigimu, prisidėjo prie dabartinio gebėjimo sutelkti dėmesį žlugimo. „Manau, kad mane labiausiai sukrėtė tai, kaip jie jaučia kaltės jausmą dėl to, ką padarė“, – sakė jis.

Kaip susigrąžinti galią?

Gali būti, kad iš telefono nebūtina ištrinti visų formų laikmenų, tačiau labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą. „Mes esame socialūs padarai“, – sakė Mark, todėl mes reaguojame į žinutes ir kreipiamės į žiniasklaidą, kad galėtume susisiekti ir bendrauti.

Štai Mark pasiūlymai, kaip susigrąžinti technologijų kontrolę:

Supraskite savo automatinį elgesį. Atkreipkite dėmesį, kai imate savo įrenginį – plėtokite „meta-sąmonę“. Tai atpažinimas, ką darai. Mūsų dėmesys tiesiog iščiulpiamas tų įrenginių. Diegiamos inovacijos, kade būtų sudėtingiau naudotis tais įrenginiais.

Kai kurie žmonės jau keičia savo telefonų nustatymus į pilkos spalvos tonus, kad jie būtų mažiau patrauklūs ir nesukeltų priklausomybės. Kiti kelis kartus pasuka savo telefoną, kad galėtų pasiekti socialinę žiniasklaidą, atrakinę programos ribojantį naudojimą. Tačiau jei nustatysite apribojimus daugumai programų, gali tekti užrakinti telefoną. Be to, siekiant didesnio privatumo ir norint išvengti duomenų sekimo, kai kurie išjungia suasmenintus skelbimus iPhone telefonuose arba pasirenka ištrinti reklamavimo ID „Android“ įrenginių nustatymuose.

Svarbu atsikirsti, sakė Hari. Nors įmonės siekia kontroliuoti jūsų dėmesį, jūs turite galią ugdyti sveikesnius įpročius ir gyventi dabartinį, vaisingesnį gyvenimą, pažymėjo jis. „Esame demokratinių valstybių piliečiai. Ir mes turime savo protą“, – sakė jis.

„Nuolatinis dėmesys yra visų žmogaus laimėjimų pagrindas“, – sakė Hari ir pažymėjo, kad nė vienas sportininkas neatsineša telefono pasitikrinti olimpinėms varžyboms. „Kai susigrąžini dėmesį, iš tikrųjų atsiranda jausmas, kad atgauni savo supergalias“.

Parengta pagal: Conserving your superpower, which is your attention span. By Riane Lumer, CNN. August 11, 2024. <https://edition.cnn.com/2024/08/11/health/how-to-increase-attention-span-wellness/index.html>, žr. 2024-09-02.

TURIZMO SEKTORIUJE VIS DAR YRA PERSPEKTYVŲ?

Andžela Armonienė

2025-09-30

Iki Covid-19 pandemijos Lietuvos turizmo sektorius buvo sparčiai plėtojamas ir jo augimas buvo vienas didžiausių Europoje. Nuo 2022-ųjų padėtis kardinaliai pakito ne į gerąją pusę.

Turizmo Lietuvoje patrauklumo skatinimą ir plėtrą užtikrinti esamu metu svarbu. Ekologinio turizmo plėtra yra viena iš sparčiausiai augančių turizmo rūšių apskritai visur. Bet ar Lietuva pajėgi konkuruoti, pavyzdžiui, su latviais? Ir jei taip, ar ta konkurencija būtų etiška, garbinga, grįsta skaidria veikla? Nors kažkiek žinių ir supratimo turėti vertėtų, o ne vien žvilgsniu persekioti sėkmingai verslą kuriančius latvius ar ispanus bei italus ir drebančiomis rankomis atiduoti savus eurus tiems, kurie sugeba svetingumu geriau pasirūpinti nei Lietuva su visais naujai išdygusiais muziejais ir gana įkyriai vienodomis aktyvaus poilsio pramogomis, nusikopijuotomis vieniems nuo kitų.

Turizmo sektoriui svarbu išlaikyti vartotojus. O ką daryti, jei Lietuvoje jie buvo prarasti?

Ekologinis turizmas susijęs su daugeliu įvairių skirtingų verslų sričių. Įdomu, jog tai inovacijų sritis, būtent inovatyvi plėtra skatina ekologinio turizmo plėtros perspektyvas. Itin konkurencingoje rinkoje išlikti įmanoma, tačiau ką daryti, jei neretai tos „inovacijos“ Lietuvoje tėra kažkur nusižiūrėtos verslo idėjos, mažumėlę pritaikytos vietinėms sąlygoms. Aktyvų poilsį siūlančiųjų paslaugų kūrimas yra pagrindinis konkurencingumo įrankis, tačiau, pavyzdžiui, grybavimas miške ar vandens sportas naudojant aitvarus ar burlentes, nardymo įrangą, deja, visiškai nėra inovacija.

Ekologinio turizmo ypatumai ir aktyvaus turizmo patrauklumas

Ekologinio turizmo sąvoką pirmasis paskelbė H. Ceballos-Lascurain 1983 m., anot jo, ekologinis turizmas – „tai turizmas į mažai paliestas ir neužterštas teritorijas siekiant pažinti, patirti ir pasidžiaugti vietovaizdžiais su laukiniais augalais ir gyvūnais bei visomis ten sutinkamomis (tiek praeities, tiek ir dabarties) kultūros apraiškomis“ (Stoškus, Birgelytė, Dijokienė, 2008, p. 13).

Ekoturizmo formos yra dvi: siauroji ir plačioji. „Australietiškas“, arba siaurosios formos turizmas plėtojamas šalyse, turinčiose didžiules teritorijas – JAV, Australijoje. Plačiosios formos ekoturizmas, arba „Vakarų Europietiškas“, būdingas šalyse, turinčiose ribotus laukinės gamtos išteklius.

Ekologinis turizmas yra siejamas su keturiomis pagrindinėmis savybėmis, jas 1965 m. apibrėžė N. Hetzer:

Ekologinis turizmas mažina aplinkos poveikį; skatina gerbti vietinę kultūrą; didinti naudą vietinėms žmonėms; didinti turistų pasitenkinimo lygį (Baležentis, Paulauskienė, 2012).

Pagrindiniai ekoturizmo principai yra tokie:

Minimalus poveikis aplinkai;

Domėjimasis lankomos šalies kultūra ir istorija;

Prisidėjimas prie tolerancijos ugdymo;

Pagarba vietiniams papročiams ir kultūrai;

Gamtos ir bioįvairovės tausojimas;

Išteklių tausojimas;

Parama, išsauganti kultūrinį paveldą ir kt. (Kunaitė, Krikštaponytė, 2013).

Ekologinis turizmas siejamas su tausojimo tikslais ir yra tapatinamas su šiomis galimybėmis:

Ekonominė nauda;

Aplinkosauginis švietimas ir ugdymas;

Kultūriniai mainai;

Lankytojų pasitenkinimas ir informuotumas;

Bioįvairovės išsaugojimas/ sąlygų pagerinimas;

Saugomų teritorijų vertinimas tarp vietos žmonių;

Darbo vietos (Stoškus, Birgelytė, Dijokienė, 2008, p. 12).

Aktyvus turizmas po poros metų pasisėdėjimo namuose pandemijos metu nuo 2020 m. pavasario iki 2022 m. gegužės tapo viena populiariausių turizmo rūšių. Aktyvus turizmas yra ir ekologinis turizmas, ir taip pat kelionės, kurios susijusios su aplinkos pažinimu ir kultūros poveikio suvokimu. Aktyvus turizmas skirstomas pagal vietoves, kuriose vyksta aktyvi veikla, pagal veiklos pobūdį, turistų motyvaciją. Dar galima skirstyti pagal vietą ar veiklos potyrius. Taip pat aktyvus turizmas gali būti apžvelgiamas, nagrinėjamas pagal tikslus. Turizmas pagal formas yra vietinis, vidinis, atvykstamasis. Yra ir kitų turizmo rūšių, o aktyvusis turizmas gali būti tiek vietinio, tiek vidinio, tiek atvykstamojo turizmo atvejais. Pagrindinė aktyvaus turizmo paskirtis yra rekreacija (Žalys, 2006).

Vieną iš turizmo rūšių, tai yra, aktyvų turizmą, skatina šie veiksniai:

Graži aplinka;

Įdomus reljefas;

Pažintinės galimybės;

Turtingas kultūros paveldas;

Tvarkinga aplinka.

Manoma, jog Lietuva gali būti patrauklesnė turizmo požiūriu už kai kurias Europos šalis. Klimatas akivaizdžiai šiltėja, todėl priekaištai dėl vėsaus oro vasaros metu beveik atkrinta. Kalnų nebuvimą Lietuvoje atstoja miškų, ežerų gausa ir švarūs paplūdimiai prie Baltijos jūros, Kuršių nerijoje. Tačiau prielaidos apie galimybes nebūtinai yra realūs ir įgyvendinami be jokių didesnių pastangų dalykai, nes panaši ar beveik tokia pat gamta yra ir Latvijoje, ir Baltarusijoje, Kaliningrado srityje, kai kuriuose Lenkijos regionuose. O dėl gebėjimų teikti paklausias paslaugas Lietuvoje išties dar reikėtų pasistengti.

Inovacijos ir turizmas: kokios galimybės?

Vykdyti verslo plėtrą dar nepakankamas tikslas, būtina, kad tas verslas būtų gyvybingas, nuolatos atnaujinamas, nesupūtų sąstingyje ir nenugrimztų paskolose, kurių nebepajėgiate grąžinti bankui ar investitoriams.

Visame Pasaulyje populiarinamas tausojimas, tvarumo idėjos. Ekosistemos nėra niekaip apribotos valstybių sienomis, turizmo ištekliai yra priklausomi ir nuo politikos, ir nuo tarptautinių ekonominių poslinkių, ir nuo gamtos kaprizų.

Darnios plėtros procesai lemia ir ekoturizmo plėtros galimybes. Būtinas vieningas aplinkosaugos, ekonominio ir socialinio plėtojimo procesas, tarptautiniu mastu vykdoma palanki turizmo verslui politika, nekonfliktinės ir saugios teritorijos ten, į kur kviečiami turistai. Ekonominiai veiksniai yra sąveikaujantys su technologijų diegimu, inovacijomis, o tai daro įtaką ir visai socialinei-ekonominei sričiai, jos plėtrai, gyventojų gerbūvio lygiui, jų užimtumui, pajamų dydžiui.

Lietuvoje darnios plėtros reiškinys tik visai neseniai yra ne vien teorinė sąvoka. Valstybės mastu tapo svarbu kontroliuoti turizmo veiklas, kelionės trukmes ir turistų srautus. Darnios plėtros koncepcija susijusi su gamtos išteklių saugojimu ir naudojimu nepažeidžiant jų potencialo.

Reikalinga kelių rūšių kontrolė: ekologijos, ekonomikos, socialinėse srityse bei psichologinio pobūdžio. Daugiausia tai susiję su turistų srautų kontrole, poveikio natūraliai aplinkai stebėjimu, reguliavimu, turistinio regiono ekonomikos kontrole, siekiais nepakenkti vietinei kultūrai bei neperžengti vartojimo, naudojimo lygio, kurį viršijus yra susiduriama su nepasitenkinimu, nepatogumais ir pasitenkinimo trūkumu dėl per didelio turistų srauto, visa tai tenka kontroliuoti (Dumbraveanu, 2004).

Inovacijos yra lyg aktyvesnės veiklos ir verslo variklis. Kitaip nei pramonėje, inovacijos paslaugų ir turizmo sektoriuje buvo ilgą laiką antraeilis ir retai pasitaikantis reiškinys.

Aktyvus turizmas neturėtų būti pastovi ir nekintanti veikla. Minimi bruožai, kurie yra unikalūs, taikytini aktyvaus turizmo sektoriuje, yra tokie:

1) paslaugos gamybos ir vartojimo vientisumas;

2) informacijos intensyvumas;

3) žmogiškojo veiksnio svarba;

4) organizaciniai veiksniai (Vaškaitis ir Armantienė, 2013).

Turizmo paslaugų versle ypatingai svarbus kokybiškas, greitas keitimasis informacija. Be kokybiškų, reikiamos kvalifikacijos ir kompetencijos žmogiškųjų išteklių šios srities verslo taip pat niekaip neišplėtosite. Turizmo paslaugas, kurios koordinuojamos interneto ryšio ir socialinių tinklų pagalba, įmanoma padaryti pelningomis pirmiausia gerai susitvarkius informacijos srautų valdymą, sukuriant efektyvią tiesioginę komunikaciją su klientais. Be viešbučių, maitinimo įstaigų, aktyvaus turizmo paslaugų teikėjų valdymo pagal organizacijų vadybos šiuolaikinių principų pagrindus taip pat neišsiversite.

Taigi, įsidėmėti reikia tai, jog turizmo paslaugų sektoriuje proceso, produkto ir rinkos inovacijos susijusios bei itin reikšmingas žmogiškasis veiksnys. Unikalų pasiūlymą pateikti sunku, dar sunkiau apie jį pranešti reikiamiems galimiems klientams, o visų sunkiausia yra išlikti rinkoje ilgesnį laiką. Patobulinę vien savo siūlomus produktus ir pateikę juos kaip inovatyvias paslaugas, sėkmės jokiu būdu dar nepasieksite nelengvoje konkurencinėje kovoje.

Įsidėmėtina, jog iš viso to, kas pasakyta aukščiau, neabejotina yra viena: net su didžiausiomis inovacijomis ir super verslo idėjomis turizmo paslaugų sektoriuje patirsite fiasko. Pralaimėjimo pavyks išvengti tik su sąlyga, jei su visomis pradėtomis veiklomis ir net turėdami gausybę įvairių išteklių, įskaitant ir žmogiškuosius, finansinius, technologinius, bei naujausių žinių, reikiamų kompetencijų, būtinų skaitmenizacijos aplinkoje, išmanysite aplinkosaugą, vadybą, būsite išprusęs kitose srityse, sugebėsite būti naudingi vietiniams gyventojams ir nepažeisite jų interesų nė menkiausiu savo veiksmu. Jus tiesiog išmes iš tos verslo terpės ir vietovės net jei patys save kildintumėte būtent iš tų apylinkių, kuriose sumanėte imtis turizmo paslaugų verslo su inovacijų taikymu, jei toje aplinkoje būsite nenaudingas.

Ko gero, startinis veiksmas ir būtų naudingumo paieškos pirmiausia ne sau, o vietiniams gyventojams tuo atveju, jei pasirinkote itin konkurencingą turizmo paslaugų sektorių kaip savo verslą esamu metu.

Užduotis sudėtinga. Nes kaip įrodysite, kad pačiuose gražiausiuose, ekologiškai saugiausiuose gamtos kampeliuose vietiniams gyventojams, įpratusiems prie ramaus, sveiko gyvenimo būdo, yra labai patogu sulaukti minių iš kažin kur atsibastančiųjų?

Straipsnyje minėti šaltiniai:

Baležentis A., Paulauskienė L. (2012). Ekologinio turizmo vystymas – nuo skatinimo iki darnumo. Management theory and studines for rural business and infrastructure development, 2012, Nr. 2 (31), p. 15-25.

Dumbraveanu, D. (2004). Principles and practice of sustainable tourism planning. In: Strategiadeecoturism a Romaniei: cadrutheoreticdedezvoltare, Bucarest.

Kunaitė G., Krikštaponytė I. (2013). Ekologinio kaimo turizmo verslo analizė Marijampolės regione. Mokslas ir praktika: aktualijos ir perspektyvos. Mokslinių straipsnių rinkinys, p. 207-2017.

Stoškus, A., Birgelytė, A., Dijokienė, M. (2008). Ekoturizmo metodinės rekomendacijos. Vilnius: VšĮ Gamtos paveldo fondas, p. 12-13.

Vaškaitis, E., Armantienė, A. (2013). Turizmo inovacijų taikymo Lietuvos turizmo versle prielaidos. Tiltai, Nr. 4 (65), p. 19-35.

Vengrauskas, V., Hopenienė R., Grecevičius, P., Stauskas, V., Raguckas, J. (2002). Turizmo plėtros iki 2015 m. strategijos rengimo metodologiniai principai. Regionų ekonomika ir plėtra. Kaunas, p. 209-215.

Žalys L., Žalienė I., Iždonaitė I. (2006). Lietuvos kaimo turizmo charakteristika ir plėtros politika. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, Nr. 2 (7), p. 180-179.

LYTĖJIMO REIKŠMĖ MARKETINGO TEORIJOJE

2025-09-27

Andžela Armonienė. Tekstas užrašytas 2013 m. balandį

Lytėjimo jausmas yra filosofijos klausimas. Lytėjimas skiriasi nuo kitų keturių pagrindinių žmogaus jausmų: regos, klausos, uoslės ir skonio, nes visas žmogaus kūnas yra lytėjimo organas bei be lytėjimo yra dar ir poreikis būti liečiamam, be to, lytėjimui nereikia jokio perdavimo tarpininko.

Nustatytas techninis/procedūrinis, (jį sudaro žinios) ir ekspresyvus (jį sudaro jausmai ir emocijos) lytėjimas (Nathan, 2007). Žmogui būdingos penkios jutiminės sistemos: rega (optinė sistema), klausa (akustinė sistema), lytėjimas (taktilinė sistema), uoslės ir skonio sistemos. Šių sistemų gauti aplinkos savybių atspindžiai vadinami pojūčiais. Jutimai yra penki, o pojūčių labai daug (Spangenberg ir kt., 1996). Išskiriami trys lytėjimo tipai: pasyvus (taktilinių pojūčių formavimasis objektui liečiant ar judant kūno paviršiuje), kuris su raumenų ir sąnarių pojūčiais sudaro aktyvųjį lytėjimą (aktyvus kontaktinis objekto tyrimas apčiupinėjant jį ranka arba abiem rankomis), trečiasis tipas – instrumentinis lytėjimas (taktilinis erdvės pojūčių skyrimas naudojant kokį nors tarpinį įrankį) (Kaffeman, 2002).

Pirmasis detaliai aprašęs kultūrinius ir etninius skirtumus lietimo bei tarpasmeninės distancijos srityse buvo Hall (1965, 1969). Savo darbuose jis lygino vokiečių, anglų, prancūzų, japonų bei arabų kultūras. Yra plačiai žinoma ir jo išskirta aukšto bei žemo kontakto lygio kultūrų dichotomija. Ji išskirta pagal tai, kaip arti tų kultūrų žmonės stovi, bendraudami vienas su kitu, bei kaip dažnai liečia vienas kitą. Aukšto kontakto lygio kultūrų žmonės stovi arti bei dažnai liečia pašnekovą, tuo tarpu žemo kontakto lygio kultūrų žmonės stovi atokiai ir liečia pašnekovą retai. Patterson (1983, pagal Andersen, 1988) teigimu, aukšto kontakto lygio kultūrų atstovai stovi arčiau vienas kito tam, kad būtų patogiau surinkti taktilinę bei uoslės informaciją apie kitą žmogų.

Apibendrinęs daugelio tyrėjų pateiktus duomenis, Andersen (1988) pateikia šalis bei etnines grupes suskirstytas pagal Hall dichotomiją. Žemo kontakto lygio kultūroms priklauso didžioji Šiaurės Europos dalis, įskaitant Skandinaviją, Vokietiją ir Angliją; anglosaksai (pirminė Jungtinių Amerikos Valstijų kultūra); Japonija. Australai atstovauja šių dviejų išskirtų polių vidurį – vidutinio lietimosi kultūrą. Šį Hall valstybių skirstymą į aukšto-žemo kontakto lygio kultūras iš dalies patvirtina ir atlikti tyrimai. Remland su kolegomis (1995) tyrė graikų, italų, škotų, airių, danų bei prancūzų lietimąsi.

Gauti rezultatai parodė, kad graikai ir italai bendraudami lietėsi dažniau nei anglai, prancūzai bei danai. Prieštaringus duomenis gavo McDaniel, Andersen (1998). Tirdami, kaip žmonės atsisveikina viename iš JAV oro uostų, jie suskirstė tiriamuosius į penkias grupes: šiaurės bei pietų azijiečius, Karibų-Lotynų valstybių gyventojus, šiaurės Europos gyventojus bei amerikiečius. Mažiausiai lietimo buvo užfiksuota šiaurės Azijos gyventojų tarpe, kai kitų keturių grupių lietimo dažnumas tarpusavyje reikšmingai nesiskyrė.

Daugiausiai lietimo pademonstravo amerikiečiai bei šiaurės Europos gyventojai. McDaniel, Andersen (1998) teigia, jog tokie duomenys verčia suabejoti Hall skirstymu ir būtent Amerikos bei šiaurinės Europos dalies priskyrimui prie mažo kontakto lygio kultūrų. DiBiase ir Gunnoe (2004) lygino amerikiečių, čekų bei italų lietimąsi. Italai lietėsi daugiausiai, mažiau už juos lietėsi čekai, o amerikiečiai lietėsi mažiausiai. Šis tyrimas buvo pirmasis, kuriame tirta Čekijos valstybė lietimo vengimo aspektu. Andersen (1988) yra linkęs tokį kultūrinį skirtingumą aiškinti klimato įtaka. Jo teigimu vėsesnio klimato įtakoje esančios kultūros yra labiau orientuotos į tikslą, tuo tarpu šiltesnio – į tarpasmeninius santykius. Andersen su kolegomis atliktas tyrimas vykdytas JAV. Švedija yra priskiriama žemo kontakto lygio kultūroms, tuo tarpu Lietuva (tuometinėje Rusijos sudėtyje) – aukšto (Hall, 1965, 1969). Kuo šaltesnis klimatas bei kuo didesnis kultūros individualistiškumas, tuo rečiau turėtų liestis žmonės tokiose kultūrose.

Kitokie rezultatai 2004 m.: Lietuvą apibrėžia kaip itin mažo kontakto lygio kultūrą bent jau studentų populiacijoje (Petraitis, 2004).

GALIMA AR NE PALIESTI PREKĘ? NUOMONIŲ POPURI:

Anot M. Lindstromo (2008), apie 80 proc. naujų produktų patiria nesėkmę. Siūloma sukelti vartotojų emocijas, veikti jų jutimus. Pirkėjas vadovaujasi visais pojūčiais, tačiau juos įtvirtina vaizdas. „Labiausiai tikėtina, kad techninė vaizdo kokybė dabar jau peržengė ribą, už kurios subtilūs kokybės skirtumai paprasčiausiai nevertinami. Lytėjimo įtaka pasirinkimui yra daug mažesnė, tačiau lytėjimas gali suteikti kur kas daugiau išskirtinumo galimybių, kurios iki šiol tiesiogiai nepanaudotos“ (Lindstrom, 2008, p. 169). Perkant namų pramogos sistemas, atrodytų, turėtų būti svarbu paliesti „Sony“ orgtechnikos valdymo pultelį, tačiau nedaugelis žmonių teigė, kad jie su tuo sutinka. Daroma išvada, jog „nors lytėjimo pojūtis nėra tas prekės ženklo aspektas, kurį žmonės būtinai nurodytų kaip svarbų priimdami galutinį sprendimą pirkti, lytėjimas teikia papildomų užuominų, pagal kurias prekės ženklas gali išsiskirti ir sukelti stipresnį lyderystės įspūdį“ (Lindstrom, 2008, p. 171).

Sudarinėjant marketingo startegijas svarbu atsižvelgti ne tik į vartotojų elgseną, bet ir į prekių kategoriją, pavyzdžiui, žmonėms labai svarbu parfumerijos prekes pauostyti, svarbus ir vaizdas. Deja, joks prekės ženklas negali pasigirti esąs patrauklus visiems jutimams. M. Lindstromas teigia, kad vartotojai linkę investuoti į tai, kas pastovu ir išliks. Jis siūlo būdus, kaip pririšti vartotojus prie prekės ženklų:

Unikalus bendrumo jausmas. Sukeliamas stiprus bendrumo jausmas.

Tikslo pojūtis.

Perimkite galią iš konkurentų.

Autentiškumas.

Nuoseklumas.

Tobulas pasaulis.

Jutiminis patrauklumas.

Ritualai.

Simboliai.

Paslaptis (Lindstrom, 2008, p. 216-218).

Autorius konstatuoja, kad mados pramonė stipriai vejasi kvepalų pramonę jutimų lenktynėse, bet gana netikėtoje srityje – pasirodo, pirkėjams labai svarbu matyti drabužius ekrane, gauti daug vaizdo medžiagos, mikroschemos pagalba galima nustatyti, ar naujas drabužis derės prie jau turimo garderobo ir t.t. (Lindstrom, 2008, p. 229). Iš esmės keliamas klausimas – kiek integruoti yra vartotojui siunčiami signalai.

Nevertėtų užmiršti ir tyrimų rezultatų, kurie buvo paskelbti dar iki interneto paplitimo. Pavyzdžiui, JAV visuomenėje buvo siūloma strategiškai parengti marketingo priemones konkrečiai tikslinei grupei, vadinamiems produkto entuziastams – tiems pirkėjams, kurie yra orientuoti į tam tikrus produktus, jų pojūčiai ir vertybės būna išsiaiškinti iki strategijos sudarymo (Bloch, 1986).

Apie vartotojų segmentacijos svarbą yra pasisakę ir H. Moskowitzius ir A. Gofmanas (2008), pasak jų, labai svarbi yra ir virtualioje erdvėje pateikiama informacija, pavyzdžiui, tinklapių dizainas yra itin reikšmingas, tik profesionalas gali reikiamai sutvarkyti vaizdinę informaciją. Reikia gerai žinoti, kaip internetu pasiekti tikslinį segmentą, tam reikalinga iš anksto susirinkti duomenis, žinoti itin daug apie segmento atstovų gyvenimo stilių, vertybes, informacijos paieškos būdus ir pan. Autorių teigimu, internetas teikia daug galimybių grįžtamajai informacijai susirinkti, todėl apie vartotojus galima sužinoti labai daug, apie jų pojūčius – taip pat, ypač apie pasitenkinimo lygį gavus paslaugas internetu.

Apibendrindami galime teigti, kad marketingo strategijos tobulėja, erdvės atsiranda ir prekybai internetu, mat net prekyboje drabužiais vartotojui svarbu vaizdinė informacija, ne vien galimybė liesti, matuotis. Negalėjimas paveikti vieno iš pojūčio kompensuojamas kitu, vaizdiniai impulsai yra vieni svarbiausiųjų pirkėjams, o tai yra neribotų galimybių erdvės perkeliant prekybą į virtualią erdvę. Mūsų tyrimo atveju tikslinga turėti omenyje, jog drabužius perkantieji taip pat gali būti pasiekiami marketingo komunikacijos priemonėmis kaip vadinamieji produkto entuziastai labai tiksliai žinant, kokius gaminius jie mėgsta, kokiems prekių ženklams teikia pirmenybę, kokie jų pojūčiai ir vertybės.

Internetu apsipirkinėjama, kai stinga laiko, nėra galimybės judėti, galimybę apsipirkinėti realiose parduotuvėse riboja geografinis nuotolis, be to, neretai internetu parduodamos tokios prekės, kurių niekaip kitaip neįsigysi. Dauguma pasirenka apsipirkti internetu pirmiausia, kad tai patogu ir prieinama, dažnokai itin užsiėmusiems ir daug dirbantiems žmonėms internetas yra priimtiniausia erdvė apsipirkimui (Wolfinbarger and Gilly, 2001). Paslaugų kokybė yra pagrindinis veiksnys, kodėl pirkėjas lieka patenkintas pirkdamas internetu. Pirmiausia prekiautojai internetu turi pasirūpinti pirkėjų pasitikėjimu ir pasitenkinimu (Kassim ir Ismail, 2009).

Dažniausia priežastis, kodėl atsisakoma pirkti internetu, yra pasitikėjimo stoka. Be to, pirkimas internetu susijęs su tam tikro lygio rizika. Žmonės nenori siuntinėti ir finansinės informacijos į elektroninę erdvę (Lee and Turban, 2001).

Funkciniai internetinę prekybą ribojantys veiksniai atsiranda, nes pirkėjas turi turėti įgūdžių, žinių, bei prieigą prie interneto, reikalingas kompiuterinis raštingumas. Vartotojas negali naudotis juslėmis, praranda socialinės sąveikos galimybę, laikas nuo pirkimo iki prekės gavimo gali būti labai ilgas. Rizika yra viena svarbiausių kliūčių internetinėje prekyboje. Rizikos susijusios su finansinės informacijos saugumu, baime prarasti anonimiškumą internete, fiziniu pirkimo fakto įrodymu, pirkimo kvito nebuvimu, prekės pristatymo procesu, abejonėmis dėl garantinio aptarnavimo. Psichologiniai  internetinę prekybą ribojantys veiksniai atsiranda, kai kyla vartotojo nuostatų dėl pirkimo būdo konfliktas. Skirtingai nei realioje aplinkoje, vartotojas praranda galimybę apžiūrėti produktą, klausinėti aptarnaujantį personalą. Be to, pirkimas internetu stereotipiškai laikomas sudėtingu, užimančiu daug laiko. Remiantis Lietuvoje atliktais tyrimais, svarbiausi yra rizikos, sukuriamos vertės ir tradicijų veiksniai, kurie neskatina pirkti internetu (Bagdonienė ir Zemblytė, 2009).

Kita vertus, pirkimas internetu susijęs su efektyvumu ir nauda (Alba et al., 1997). Svarbu tai, kad internete pirkėjas gali peržiūrėti gausybę informacijos apie jį dominančias prekes, jų asortimentą. Be to, jis gauna žinių apie įmones, prekių ženklus, gali lyginti informaciją apie kainas, užsitikrinti efektyvų apsipirkimą. Galiausiai, apsipirkimas internetu teikia itin daug patogumų, padeda taupyti laiką (Monsuwe et all, 2004). Prieštaravimas dėl lietuvių tyrėjų nustatytų duomenų dėl apsipirkimą internetu ribojančio veiksnio – nuostatos, jog teks užtrukti daug laiko ir tai sudėtinga daryti – bei užsienio mokslininkų išvados, jog apsipirkimas internetu padeda taupyti laiką, galima aiškinti tuo, jog buvo tirti skirtingi pirkėjų segmentai, be to, Lietuvoje gali vyrauti kitos nuostatos.

Moskowitzius ir A. Gofmanas (2008, p. 197) išskiria tris pagrindinius pirkėjų segmentus ir pateikia skirtingus jų apibūdinimus:

Lengvai apsiperkantys vartotojai – jiems patinka pirkti, jie nori gero aptarnavimo, patogumo ir atitinkamos kainos. Jiems neįdomi prekybos aplinka. Šis segmentas aktyviai ieško, kas galėtų patikti jų vaikams, sutuoktiniams.

Į produktą orientuoti pirkėjai. Jiems svarbus dėmesys stiliui ir įvairovei. Jų pasirinkimą lemia parduotuvės aplinka. Kai kurie iš jų pasiruošę mokėti daugiau už išskirtinumą. Šiam segmentui rųpi pats produktas, kad apsipirkdami jie net negalvoja apie savo vaikus, sutuoktinius.

Kainai ir aptarnavimui jautrūs vartotojai. Jiems patinka pirkti ir juos jaudina galimybė gauti geresnį pasiūlymą už mažesnę kainą. Jiems nesvarbi parduotuvės aplinka. Šiam segmentui svarbu rasti geresnį pasiūlymą. Į tai jie dažnai įtraukia ir aplinkinius.

Trečiojo segmento kainai jautrūs vartotojai ir yra prekybos internetu orientyras, nors strategiškai tikslinėn rinkon gali patekti ir kitų segmentų atstovai.

Būtina nagrinėti ir virtualios erdvės specifiškumą. Svarbiausi komunikavimo internetu bruožai, anot B. Čereškos (2004), yra šie:
Pasiekiamumas – tai reiškia ne tik pateikti informaciją apie save, bet ir sužinoti pirkėjų nuomonę.
Tarptautinių ryšių erdvė. Internetas yra gera priemonė bendrauti su tarptautine auditorija.
Pirkėjui suteikiama daugiau galimybių rinktis prekes ir paslaugas pagal savo poreikius.
Grįžtamasis ryšys. Yra galimybė sužinoti, kiek žmonių apsilanko svetainėje, kokiu laiku jie tai darė. Galima surengti trumpas apklausas.
Žinios apie naujas paslaugas, prekes gali atsirast internete tučtuojau. Greitis yra vienas didžiausių elektronininio marketingo privalumų.
Atsiskaitymo paprastumas. Internetu atliekami ir finansiniai atsiskaitymai. Elektroninė prekya vis labiau plinta dėl atsiskaitymų patogumo.
Informacijos talpumas. Internetas yra neaprėpiamas ir informaciją galima pateikti su nuotraukomis, filmuota medžiaga ir pan.
Internetas palyginti pigi priemonė. Gana nebrangu turėti ir savo elektroninę svetainę. Gamybinės sąnudos milijonams vartotojų yra tokios pat kaip ir vienam.
Papildymo ir atnaujinimo paprastumas.
Galima teikti informaciją vaizdu ir garsu. Atsiranda daug galimybių pasireikšti reklamos kūrėjų fantazijai.
Reklamos efektyvumo įvertinimas. Internete galima tiksliai nustatyti, ką pasiekė reklama, kiek žmonių apsilankė svetainėje ir kiek ilgai joje buvo.

Prekė/paslauga – kaina – vieta – rėmimas yra neatsiejami elementai. Jie tarpusavyje priklausomi. O tai reiškia, kad visų bendrai veikiančių veiksnių suma duoda sinergetinį efektą, jis yra didesnis nei jų pavienių veiksnių suma. Visiškai aišku, kad prisotintos rinkos sąlygomis neužtenka tik sukurti paslaugą ir pasiūlyti ją vartotojams. Neužtenka vien pateikti siūlymą, nes tai daro visi. Pardavėjai privalo nuolat rūpintis vartotojais (Žvirblis, 1992).

Taigi pagrindiniai prekybos internetu privalumai yra šie:
patogumas;
informacija ir galimybė peržiūrėti ekrane;
priimtina kaina;
pasirinkimas;

trūkumai:
baimė ir saugumo trūkumas;
ne iki galo atskleidžiama visa kainodara;
privatumo stygius;
negalėjimas patikrinti rankomis/paliesti (Vikipedija).

Galima teigti, jog privalumų ir trūkumų internetinė prekyba turi apylygiai, tikslingiau būtų nagrinėti, kada reikėtų vis dėlto taikyti prekybą virtualioje erdvėje, o kada jos vertėtų atsisakyti, taip pat tikslinga analizuoti internetinės prekybos trūkumus kompensuojančiuosius veiksnius. Bet kuriuo atveju apribojimų žinojimas padeda geriau strateguoti veiksmus, internetinė prekyba negali gyvuoti be reklamos ir kitų marketingo komunikacijos elementų, kurie paprastai yra derinami ir planuojami.

O internetinės prekybos trūkumus galima įveikti nuosekliai: baimę ir saugumo trūkumą – garantijų teikimu, galimybe grąžinti prekes; neaiškią kainodarą – itin ženkliai sumažintomis galutinėmis kainomis, aiškiu nurodymu, kiek ir už ką moka pirkėjas, nemokamu prekių pristatymu; privatumo stygių – PayPal mokėjimo sistema, kuri prieinama visiems ir užtkrina, jog net pirkėjo vardas, pavardė išlieka nežinomi pardavėjui, finansinė informacija – taip pat; negalėjimo liesti prekių – kitais pojūčiais, be to, yra kompensuojamieji veiksniai, jie bus nagrinėjami toliau šiame darbe.

NEGALĖJIMO LYTĖTI PREKIŲ VEIKSNYS PERKANT INTERNETU

Kokių prekių liesti nebūtina perkant internetu, kokie yra segmentai, kaip skirtingai jie vertina lytėjimo svarbą?

Vartotojas nori ne tik liesti prekę prieš ją nusipirkdamas, bet ir išmėginti produktą, pauostyti jį. Žinoma, perkant knygas, video juostas tai daryti nebūtina. Pirkdamas internetu, asmuo nori pabendrauti su jį parduodančiaisiais, tačiau jei pirkėjas ima abejoti ir klausinėti, tai rodo, kad jo ketinimai pirkti yra menkoki. Taip pat jei pirkėjas nori liesti prekę, pauostyti ją, tai taip pat rodo, jog jo ketinimas pirkti yra žemo lygio. Tuo tarpu, kai yra tam tikras poreikis išlikti anonimiškam, išlaikyti privatumą, vartotojo apsipirkimo internetu intencija pirkti yra aukšto lygio (Monsuwe et all, 2004).

Iš esmės pirkimo internetu neskatinantys veiksniai yra funkciniai ir psichologiniai (Rudolph, 2004). Negalėjimas naudotis juslėmis, tradicinio apsipirkimo elementų nebuvimas priskiriami tiek fiziniams, tiek funkciniams ribojantiems veiksniams. Psichologiniams veiksniams priskiriama rizika. Riziką, kaip stabdantį pirkti internetu veiksnį, yra tyrusios ir lietuvių mokslininkės L. Bagdonienė ir J. Zemblytė (2009), nors rizika gali būti siejama su atrakcija, azartu ir taip attitikti tam tikro gyvenimo būdo pirkėjus.

Negalėjimas paliesti prekės perkančiųjų internetu gretas retina, juk tai didina rizikingumą. Apsiperkant internetu svarbiausia yra informacija, kuri teikiama vartotojui, kadangi jis negali paliesti ar pamatyti prekės realioje aplinkoje, jam reikalinga pasitikėjimą skatinanti informacija (Alba et al., 1997; Lohse ir Spiller, 1998; Lynch ir Ariely, 2000; Ward ir Lee, 2000). Teigiama, kad pirmiausia pirkėjai interaktyvioje aplinkoje nori būti saugūs, jiems reikalinga aukštos kokybės informacija apie siūlomas prekes (Park ir Kim, 2003).

Labiausiai elektroninę prekybą skatina hedonistinai ir utilitariniai veiksniai, įtakojantys pirkėjų sprendimą pirkti prekes internetu (Khare ir Rakesh, 2011). Tiriant pirkėjų internetu elgseną, nustatyta, kad rizikuojama pirkti nepalietus ir priimtina yra tokia prekė, kai santykis tarp jos kokybės ir kainos yra priimtinas pirkėjui. Be to, pirkėjų internetu elgsena vertinama kaip ir tradicinio marketingo atveju, tačiau atsižvelgiama į virtualios erdvės specifiškumą (Vijayasarathy, 2002).

Lytėjimo reikšmė pirkimo internetu aplinkoje tyrinėta įvairiais aspektais: Ch. Spence ir A. Gallace (2011) nustatė, kad labiausiai užtikrinta prekyba yra tais produktais, kuriuos nebūtina liesti prieš įsigyjant – tai knygos, lėktuvų bilietai, parfumerija. Beje, lytėjimas kai kuriems individams apskritai nėra svarbus pirkimo procese, psichologiškai apibrėžiami asmenys, kurie apskritai perka daug nesirinkdami ir pan., tai būdinga momentinius sprendimus priimantiems ir į save labai orientuotiems pirkėjams (Peck ir Johnson, 2011). Įdomu tai, kad vizualinis prekės vaizdas, jos pakuotė yra svarbesnis nei galimybė ją liesti, kai prekiaujama greitos apyvartos produktais, pavyzdžiui, gražiai supakuoto muilo gabaliuko visai nebūtina liesti (Marlow ir Jansson-Boyd, 2011). Be to, yra nustatyta, kada rizikuojama pirkti nepalietus, mat taip patiriami malonūs netikėtumo jausmai (Jin, 2011).

Iš kitos pusės, tiriama ir neperkančiųjų internetu nuomonė. Gemius tyrimų agentūra (2009) nustatė, jog juslės išties svarbios apsiperkantiesiems, nes 72 proc. neperkančių internetu pagrindinę priežastį, kodėl nesiryžta pirkti internetu, nurodė: nėra galimybės apžiūrėti prekės.

Apibendrinti galima tuo, jog didžiausias iššūkis vis dėlto yra sugebėti virtualioje erdvėje sėkmingai prekiauti tais produktais, kurie yra tradiciškai liečiami, išbandomi prieš juos įsigyjant. Kita vertus, atsiranda vis naujos technologijos ir pirkėjams pasiūloma vis patraukliau ir patogiau apsipirkti interneto aplinkoje.

Taigi įmanoma negalėjimą paliesti prekės kompensuoti gerai parengta informacija, juk internete galima puikiai pateikti vaizdus, talpinti nuorodas į platesnius aprašymus, įkelti video, garsinę medžiagą ir t.t. Be to, pirkėjai internetu gali bendrauti, dalintis nuomonėmis, klausti ir gauti atsakymus. Svarbi ir galimybė grąžinti nusipirktą prekę, o tokią garantiją duoda praktiškai visi pardavinėjantys internetu, išskyrus apatinius rūbus parduodantieji, tačiau ta pati taisyklė galioja ir tradicinėje prekyboje. Kai kurie pirkėjai tiesiog naudojasi privilegija internete rasti pigesnių prekių, įmanoma apsipirkti tokiomis žemomis kainomis, kad netikusius ar nepatikusius daiktus, pirktus didesniais kiekiais, nevengiama paprasčiausiai išmesti – vis viena iš visos gausybės lieka tinkami ir palyginti nebrangūs pirkiniai.

Apskritai nekokybiškais daiktais internete vengiama prekiauti, nes besinaudojantieji internetine prekyba turi labai daug galimybių plačiai paskleisti žinią apie prastai prekiaujančiuosius ir taip sumažinti jų apyvartas.

NEGALĖJIMO LYTĖTI DRABUŽIŲ VEIKSNYS INTERNETINĖJE PREKYBOJE

Tyrimų rezultatai šiuo klausimu

Jau aptartos kai kurios negalėjimo liesti prekės, kai ši įsigyjama internetu, alternatyvos – daugybė patikimos informacijos, netikėtumas apsiperkant, kai kurių prekių liesti nebūtina. Taip pat prekes nebūtina liesti momentinį apsipirkimą mėgstantiems vartotojams. Kompensacinis veiksnys yra pakartotiniai apsipirkimai internetu, galimybė grąžinti nepatikusią ar netikusią prekę, galimybė itin žemomis kainomis nusipirkti žinomų prekės ženklų daiktų.

Ko gero, labiausiai svarbu liesti prekes, kai perkami drabužiai. Juos įprasta pasimatuoti prieš įsigyjant, drabužių matavimasis gali tapti net ritualu, maloniu įpročiu. Ne veltui juk Lietuvoje tokie populiarūs prekybos centrai, į juos perkelti ne tik apsipirkimo, bet ir kiti malonumai – žmonės susitinka prekybos centruose, valgo ten, gali aplankyti čia pat įkurdintą kino teatrą, čiuožyklą ar boulingą bei nueiti į grožio saloną, atiduoti rūbus valyklon, rasti savo banko skyrių, vaistinę ir t.t. Tai kuo lieka tuomet patraukli e.parduotuvė? Vienas iš svarių privalumų – žemesnės kainos nei realioje parduotuvėje ir galimybė nusipirkti tokių prekių, kokių nėra kitur. Paslaugų teikimo atvejais siūlomos nuolaidos siekia 30-50 proc. ir daugiau.

Virtualioje erdvėje moterys ir vyrai elgiasi nevienodai, lyčių skirtumai nustatyti – vyrai drabužius mielai perka internetu, bet dauguma moterų drabužius nori pirkti galėdamos juos prieš tai matuotis, liesti (Hansen ir Jansen, 2009). Drabužių įsigijimui internetu įtaką daro ne tik lyčių skirtumai, bet ir tai, kiek informacijos šaltinių naudoja pirkėjai, jiems gali būti ir nesvarbi galimybė liesti, kai įsigyja itin madingus ir nuomonės lyderių pristatytus drabužius (Cho ir Workman, 2011).

Kaip skirtingų lyčių atstovai internetu perka drabužius ir skirtingai elgiasi, nauju požiūriu pasiremdami tyrinėjo T. Hansenas ir J.M. Jansenas (2009), kurie suskirstė drabužių pirkėjus į keturias grupes:

Moterys, perkančios drabužius sau;

Vyrai, perkantys drabužius sau;

Moterys, perkančios drabužius savo partneriui;

Vyrai, perkantys drabužius savo vyrui partneriui.

Nustatyta, kad žmonės, pirkdami drabužius sau, ieško daugiau malonumo, tačiau tai nebūdinga perkant drabužius partneriui. Apskritai tie žmonės, kuriems svarbus yra malonumas apsiperkant realioje parduotuvėje ir įsigyjant rūbus, dažniau ir internetu mažiau perka drabužius, nes tai jiems teikia mažiau džiaugsmo, tačiau tie pirkėjai, kurie mėgsta apsipirkti greitai, pirmenybę teikia būtent drabužių pirkimui internetu. Neigiamas ryšys yra ir tarp galimybės pasitarti su parduotuvės personalu prieš perkant drabužius ir apsipirkimo internetu.

Tiek moterys, tiek vyrai, perkantys drabužius savo partneriui internetu, elgiasi vienodai, tačiau moterys yra daugiau norinčios patirti malonumą apsipirkdamos nei vyrai, kas joms sukelia daugiau apribojimų perkant drabužius internetu.Cho ir J. Workmanas (2011), tyrinėdami drabužių pirkimo internetu ypatumus, nustatė, kad asmenys, kuriems labai svarbūs madingi ir inovatyvūs drabužiai bei nuomonė tų, kurie ją madų pasaulyje formuoja, naudoja daugiau apsipirkimui skirtų kanalų – TV prekybą, katalogus, e. parduotuves.

Be to, poveikį daro ir aplinka, kurią sudaro kultūra, socialinė klasė, asmeninė įtaka, šeima, situacija. Individualūs skirtumai yra šie:

Vartotojo ištekliai;

Motyvacija ir įsitraukimas;

Žinios;

Požiūriai;

Asmenybė, vertybės ir gyvenimo stilius (Cho ir Workman, 2011, p. 365).

Vizuali informacija yra labai svarbi pirkėjams, išradingai pateikta ji skatina pirkti drabužius ir jų nepalietus. Londone dar 2008 metais buvo investuota apie 8 mln. svarų sterlingų į tai, kad gyventojai galėtų parduotuves matyti ekrane, drabužius rinktis, vartyti ekrane rodomose lentynose (ANI, 2008).

Perkant drabužius internetu negalėjimas jų paliesti yra „užmirštamas“. Tam tikrose situacijose veikia lyčių skirtumai: internetu drabužius perka abiejų lyčių atstovai, tačiau vyrai tai daro mieliau, moterys išties labai mėgsta matuotis drabužius. Kai asmenys mėgsta naudoti kuo daugiau apsipirkimo kanalų, yra madingų drabužių mėgėjai ir jiems svarbi nuomonės lyderių pozicija, jie taip pat nepasigenda poreikio liesti drabužius prieš juos nusipirkdami, lytėjimas tampa nebūtinu ir kai drabužius savo partneriui internetu perka tiek moterys, tiek vyrai.

Vis dėlto vyrai drabužius internetu labiau perka, nes yra greito apsipirkimo mėgėjai. Naujos technologijos taip pat atveria papildomas galimybes, tačiau reikalingos ir nemažos investicijos. Reikšmingas tyrimų rezultatas – vizualinė informacija gali atstoti lytėjimo nebuvimą.

Vieną iš internetinės prekybos trūkumų – negalėjimą paliesti prekių rankomis – kompensuojantieji veiksniai pagal atliktą literatūros šaltinių analizę susisteminti lentelėje, pateikiamoje šio darbo 1 priede, nustatyta 15 pagrindinių veiksnių. Autoriai, įvairiais aspektais tyrinėję internetinės prekybos ypatumus ir pirkėjų elgseną, išskiria nevienodus veiksnius, kurie gali kompensuoti lytėjimo nebuvimą.

Daugiausia atvejų pabrėžiama gausios informacijos svarba (6 darbų autoriai, tai sudaro 22 proc. visų tyrinėtų atvejų), į pirmąjį penketuką patenka ir malonumas (4 darbų atvejai), trečioje vietoje – naujos segmentavimo galimybės (3 darbai), ketvirtoje ir penktoje vietoje – patogumas bei atvejai, kai apsipirkinėja vyrai, kuriems nelabai svarbu liesti perkamas prekes (po 2 darbus). Likusiesiems nustatytų 10 veiksnių tenka po vieną nustatytą mokslinių tyrimų rezultatų atvejį. Taigi apie 60 proc. tikimybę, kad galima įtikinti apsipirkinėti internetu nepalietus prekių, galima pasiekti taikant pirmuosius 5 nurodytus veiksnius.

Esminė įžvalga būtų, kad ir tuos nurodytus 5 reikšmingiausius veiksnius vienija informacija, be to, atskirai nurodytas ir vizualinės informacijos veiksnys, todėl galima teigti, jog apsipirkimų interneto pagalba apimtys pasaulyje iki šiol auga pirmiausia dėl efektyvios informacijos vadybos, derinamos su tinkamu rinkos segmentavimu. Žinoma, nereikia užmiršti ir fakto, jog nebuvo įtraukta absoliučiai visa mokslo tiriamųjų darbų bazė ir t. t. Tačiau galima pasitikėti itin dažnai skelbiamais tyrimų rezultatais apie informacijos reikšmę perkantiesiems internetu, šis veiksnys yra pagrindinis.

Taip pat verta neužmiršti, jog internetinei prekybai reikšmingi žmonių elgesio modeliai – juos privalu išmanyti tiek teoriškai, tiek praktiškai, kitaip su savo prekėmis, paslaugomis kraustytis į virtualią erdvę beprasmiška.

Skaitiniams:

Andersen P. A. Explaining Intercultural Differences in Nonverbal Communication // Samovar L. A., Porter R. E. (Eds.), Intercultural communication: A Reader. – Belmont, CA : Windsworth, 1988.

Petraitis, T. Lietimo vengimas lietuvių ir švedų studentų grupėse. Psichologijos bakalauro darbas. VDU, 2004. Prieiga: <http://www.timas.lt/rasiniai/lietimo_vengimas.pdf>

MARIJA ANTUANETĖ – MADINGIAUSIA KARALIENE ISTORIJOJE
2025-09-23

Karalienė Marija Antuanetė (Marie Antoinette) mirė daugiau nei prieš 230 metų.

Įžymybės nuo Kylie Jenner iki Miley Cyrus įkūnijo savo panašumą į šią karalienę mados žurnaluose dėvėdamos diafoniškas kelnaites ar didelius perukus.

Paskutinioji Prancūzijos karalienė netgi „Vogue“ paskelbė savo „grožio paslaptis“, kad pagerbtų Antuanetės 262 -ojo gimtadienio sukaktį. Panašiai kaip Marilyn Monroe ar Žana D’Ark, Marija Antuanetė tapo ne tik istorine figūra, ji tapo dar ir koncepcija. Jos įvaizdis dabar siejamas su grožiu, dekadansu, maištavimu ir misoginijai. Šią savaitę jos atminimui skirti renginiai tęsiami Londono Viktorijos ir Alberto muziejuje, kuris rengia pirmąją JK parodą apie šią madingą karalienę. Parodoje galima susipažinti su 250 įvairių daiktų, nesuskaičiuojamus kiekius šilko suknelių ir karoliukais siuvinėtų šlepečių, susijusiųjų su Antuanetės gyvenimu.

Jos mėgstami kvapai buvo rožių ir muskuso, ji mėgo kvepintis ryte, ir tie kvepalai buvo atkurti, kad panardintų auditoriją į 1700 -ųjų Prancūziją. Bet tai nebuvo vien saldžiai kvepiančiomis rožėmis nuklotas karalienės gyvenimas: kaip žinia, karalienė buvo įkalinta ir galiausiai giljotinuota, todėl jos gyvenimą lydėjo ir kalėjimo, dvokiančios Senos kvapai.

Karalienės palikimas nėra visiškai neginčytinas. Valdymo metu ji buvo apsupta paskalomis, išjuokiama ir šmeižiama. Satyriniai animaciniai filmai ją pateikė kaip seksualiai apgaulingą, darant prielaidą, kad jos nesugebėjimas pagimdyti įpėdinio buvo dėl nežaboto jos šlykštumo. Ji buvo pavaizduota įvairiomis juokingomis formomis: ir kaip mitinis pusiau žmogaus, pusiau paukštis; pasiutusi hiena. Šiandien daugeliui Antuanetė yra išlikusi atmintyje dėl jos prabangos ir vėlesnio atsiribojimo nuo Prancūzijos žmonių didžiulio skurdo metu.

Tačiau svarbus momentas viešosios nuomonės formavimo apie Antuanetę eigoje buvo 2001 m. Antonijos Fraser biografija ir vėlesnis Sofijos Coppola‘os 2006 m. laimėtas „Oskaras“ už filmą, kur ji pristatė įtikinamą ir simpatišką buvusią karalienę.

Madų šou Scott's Fall-Winter 2020 buvo pristatytos Antuanetės stiliaus įkvėptos suknelės, kaip pyragai, ir rokoko suknelės, sutrumpintos iki mini.

Tie konditerijos stiliaus karalienės drabužiai ir jų interpretacijos apibūdina ilgalaikį Antuanetės poveikį mados pasauliui, kuris kartu yra ir puikus istorijos pavyzdys vienu iš aktyviausių epizodų istorijoje tuo metu, kai vyko Prancūzijos revoliucija.

Šis tragiškas karalienės gyvenimas ir ši jos paskleista mados tendencija padeda susipažinti su neįtikėtinai žaižaruojančia Marijos Antuanetės asmenybe.

Parengta pagal: How Marie Antoinette became the most fashionable queen in history. By Leah Dolan, CNN. Sep 19, 2025. <https://edition.cnn.com/2025/09/19/style/marie-antoinette-fashion-exhibition>

LIGŲ DAUG, BET KARALIŲ LIGA TIK VIENA

Andžela Armonienė

Parašyta 2014-12-30, papildyta ir paskelbta 2025-09-22

„KARALIŲ LIGA“

Podagra (lot. Podagra, graikų kalba pus, kilmė – podos – koja + gra – medžioklė), tai liga, kylanti sutrikus organizme šlapimo rūgšties apykaitai [1].

Podagra dar vadinama „karalių liga“, jos paplitimą įtakojo ir civiliazijos poveikis: pakito gyvenimo būdas, žmonės vartoja daugiau riebaus maisto, alkoholio, mažiau juda. Ši liga yra pažeidusi apie 1-2 proc. visų pasaulio žmonių sveikatą, kai kuriose populiacijose šis sergančiųjų kiekis yra didesnis. Vien JAV apie 6-8 milijonai žmonių serga podagra visą savo gyvenimą... Pietų Afrikoje, pavyzdžiui, podagra nebuvo paplitusi, tačiau dabar tai yra gana įprastas susirgimas [2].

Podagra yra liga, menanti Antikos laikus. Ją yra aprašęs Hipokratas, tačiau be abejo, kad daug šimtmečių iki jo laikų žmonės susidurdavo su podagra.

Pagrindiniai podagros rizikos veiksniai yra šie:
Vyriška lytis
Amžius - daugiau nei 40 metų
Antsvoris
Paveldimumas
Alkoholio vartojimas
Inkstų nepakankamumas
Arterinė hipertenzija [3].

Podagra yra visą gyvenimą trunkantis susirgimas. Vertindami tai, jog populiacijoje sergančiųjų podagra daugėja, ligos progresavimą lemia civilizacija, kintantis gyvenimo būdas, kai žmonės vis mažiau juda, maitinimosi įpročiai yra nepalankūs ligos plėtrai užkirsti kelią, galime nesunkiai numatyti, jog alternatyvių gydymo metodų ekonominio vertinimo poreikis pagal ekonominio efektyvo kriterijus artimiausiu metu išliks.

Paparastai atliekama analizė: cost – kaštai, cost-benefit analysis: liet. k.: kaštų ir veiksmingumo analizė, be to, vykdoma ir kaštų ir naudingumo analizė, atsiradusi sveikatos organizacijose – visaverčio gyvenimo funkcija yra siekiamybė, matavimo vienetas yra paciento gerovė [13, p. 135].

PODAGROS GYDYMAS

Populiacijoje podagra serga apie 1-2 proc. žmonių, sergančiųjų daugėja. Podagros gydymo metodų parinkimo problema yra aktuali dar ir todėl, kad pacientams reikia gydymo visą gyvenimą, svarbu užtikrinti sergančiųjų gyvenimo kokybę, sumažinti priepuolių pasikartojimus, neleisti atsirasti kepenų, inkstų pakitimams, užkirsti kelią kardiologiniams susirgimams, diabetui, sąnarių pakitimams, kas labai dažnai yra būdinga sergantiesiems podagra, parinkti efektyviausią metodą šlapimo rūgšties koncentracijos mažinimui.

Podagros gydymo metodų parinkimo problema yra aktuali todėl, kad pacientams reikia gydymo visą gyvenimą, dalis paplitusių medikamentų pacientams netinka, yra nemažai šalutinių veiksnių, ligos komplikacijos susijusios ne tik su inkstų nepakankamumo išsivystymu, bet ir su diabeto liga, kraujotakos sutrikimais, skausmais sąnariuose, ribota galimybe judėti, sąnarių pokyčiais, kurie išoriškai neestetiški, paraudimu, bėrimu, kartais – ligos baigtimi paciento mirtimi. Naujumo aspektas yra tas, jog nuo 2012 metų yra atlikta nemažai tyrimų, kur pristatomos naujos diagnostikos bei gydymo metodikos, kurios yra itin efektyvios. Visaverčio gyvenimo funkcija yra siekiamybė, matavimo vienetas yra paciento gerovė, – toks yra pasirinktas kriterijus šiame darbe, kurio tikslas yra įvertinti podagros ligos alternatyvių gydymo metodų ekonominį efektyvumą, pasirinkta vertinti gydymo alopurinoliu metodą vs placebo.

Pažymėtina, jog apie 40 metų Lietuvoje podagrai gydyti buvo taikomas tik vienas preparatas, t. y. alopurinolis. Šis preparatas vs placebo ir pasirinktas vertinti pagal efektyvumą, kaštus šiame darbe. Remtasi nuostata, jog kaštų ir naudingumo analizė svarbi vertinant podagros gydymo metodikų efektyvumą. Palyginimui pasinaudota naujesne informacija, jog nuolatinis febuksostato vartojimas mažina podagros priepuolių dažnį ir intensyvumą, be to, yra nustatyta, kad ADENURIC geriau sumažina ir palaiko šlapimo rūgšties kiekį serume, lyginant su alopurinoliu, pagrindinė veiksmingumo vertinamoji baigtis yra kraujo serume šlapimo rūgšties koncentracija <6,0 mg/dl [15].

Palyginamajam vertinimui pasirinktas ir citologinis gydymas, kai nustatytas efektyvumas: šlapimo rūgšties nukritimas iki 4.6 mg/dl [13], taigi darbo pagrindinė išvada yra ta, jog ADENURIC efektyvumas yra mažesnis nei citologinio gydymo,  o palyginamasis vertinimas pagal Lietuvos realijas parodė, jog nors gydymo kaštai alopurinoliu nėra itin aukšti, vaistas sergantiesiems podagra kompensuojamas iš Ligonių kasų 50 proc., tačiau negalime nustatyti svarbių naudingumo pacientui, jo gerovei veiksnių, būtinų pagal kaštų ir naudingumo analizės kriterijus. Todėl apibendrinama, jog naujausi medikamentai kaip KRYSTEXXA, ADENURIC, kt. efektyvūs, tačiau jie nėra pigūs, nekompensuojami Ligonių kasų, tokio gydymo kaštus didina ir būtinybė vykdyti monitoringą, taikyti administravimą.

Kita vertus, tikėtina, jog alopurinolis pamažu bus keičiamas efektyvesniais naujos kartos medikamentais vadovaujantis kaštų ir naudingumo pacientui kriterijumi. Turėdami duomenis, jog skausmo, aukšto kraujospūdžio, reumatoidinio artrito, atvejais 30-40 proc. ligonių būklė smarkiai pagerėja vien nuo placebo [16], negalime atmesti ir šios alternatyvos ypač dar ir dėl to, kad Lietuvoje podagra sergantieji ir turintieji pėdos deformacijas, po pėdos operacijų gali gauti specialiai pagamintą ortopedinę avalynę, įsigijimo išlaidos kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, taigi dar ir taip be medikamentų sergantieji podagra gali sumažinti skausmus, pagerinti savo gyvenimo kokybę.

Podagros gydymas yra dviejų etapų: ūminio priepuolio gydymo, kai malšinamas skausmas ir uždegimas ir šlapimo rūgšties koncentracijos kraujyje mažinimo vaistais ir dieta.

Antrasis etapas skirtas mažinti šlapimo rūgšties susidarymą. Beveik 40 metų Lietuvoje podagrai gydyti buvo taikomas tik vienas preparatas, t. y. alopurinolis, atliekantis šlapimo rūgšties koncentracijos mažinimo funkciją. Esamu metu visuotinai taikomas naujas efektyvus vaistas – febuksostatas, kuris leidžia pagydyti žmones, kurie dėl kokių nors priežasčių (pvz., individualaus jautrumo, alerginių reakcijų) negalėjo vartoti anksčiau turėtų vaistų. Naujasis gydymas febuksostatu gerai toleruojamas ligonių ir neleidžia atsirasti naujiems priepuoliams.
Kai gydymas yra medikamentais, yra būtina dieta. Deja, vaistai yra reikalingi, liga gali komplikuotis, ji sukelia didelius skausmus pacientams, be to, gydant medikamentais podagros priepuolių galima išvengti.

Dietos principai paprasti: būtina vengti riebios, keptos mėsos, vidaus organų (kepenų, inkstų), smulkios žuvies, nes ji dažnai valgoma su vidaus organais, kuriuose yra daug purinų, riebių padažų, sultinių, ankštinių daržovių, saldumynų, šokolado, alkoholio.
Tinka pieno produktai, mat jie turi šlapimo rūgšties išsiskyrimą skatinantį poveikį.
Taip pat patartina gerti daug vandens [3].

Podagra dažniausiai serga 40-50 metų vyrai (5-28 vyrai ir 1-6 moterys 10 tūkstančių gyventojų). Susirgus šia liga, deja, pasveikti neįmanoma, negydant atsiranda priepuoliai. Pagrindinė sąlyga podagros priepuoliui atsirasti – hiperurikemija. Ji diagnozuojama tuomet, kai vyrams ir moterims po menopauzės šlapimo rūgšties koncentracija būna daugiau nei 420 mmol/l, o moterims prieš menopauzę – daugiau kaip 360 mmol/l. Podagra gali būti pirminė ir antrinė.

Pirminė, savarankiška podagra sudaro 90 proc. atvejų. Dažniausiai ją lemia paveldimumas: 1/3 ligonių giminėje yra žmonių, sergančių šia liga (dažniausiai tėvas, brolis).

Ligos vystymuisi įtakos turi įgimti fermentų defektai, maistas, alkoholis, nejudrus gyvenimo būdas. Pagal purininių medžiagų apykaitos sutrikimus skiriamos 3 pirminės podagros rūšys: metabolinė – dėl padidėjusios endogeninės purinų sintezės, inkstų – dėl sutrikusio šlapimo rūgšties išskyrimo ir mišri – abiejų derinys.

Dėl kitų ligų ar patologinių būklių kylanti podagra vadinama antrine. Ji gali atsirasti bet kokio amžiaus žmonėms, vienodai tiek vyrams, tiek moterims. Sergant antrine podagra būna didesnė hiperurikemija, dažnesni podagros priepuoliai, dažniau pasitaiko šlapimo takų akmenligė.

Skiriami 3 podagros vystymosi laikotarpiai: premorbidinis, kai nėra ryškių hiperurikemijos simptomų, intermisinis, kai ūminio artrito priepuoliai kaitaliojasi su ramiais besimptomiais laikotarpiais tarp priepuolių, ir lėtinės podagros laikotarpis, kai jau atsiranda nuolatinis artritas, podagrinių mazgelių – tofusų ir inkstų pažeidimo požymių.

Ūminis podagros priepuolis būna nuo 50 iki 80 proc. ligonių. Jis gali ištikti ir visiškai sveiką žmogų.

Lėtinei podagrai būdinga artropatija, sukelta natrio uratų nusėdimo sąnariuose, aplinkiniuose audiniuose. Ligoniai jaučia nuolatinį skausmą, judesiai tampa riboti, sąnariai deformuojasi, atsiranda mazgelių – podagrinių tofusų. Tai – natrio uratų sankaupos apie pėdų, plaštakų, alkūnių sąnarius, ausų kaušeliuose. Jie gali būti įvairaus dydžio – nuo mažiausio smeigtuko galvutės iki didelių susiliejančių konglomeratų.

Podagra dažniau linkę sirgti nutukę asmenys, kuriems yra padidėjęs kraujospūdis. Sergantiesiems podagra dažnai pasitaiko lipidų apykaitos sutrikimų – trigliceridų padidėjimas kraujyje. Tai sukelia širdies ir kraujagyslių sistemos ligas, cukrinį diabetą. Dėl natrio uratų sankaupų inkstuose vystosi podagrinė nefropatija, pielonefritas, akmenligė.
Gydymo kryptys:

Skiriamos dvi svarbiausios podagros gydymo kryptys – ūminio priepuolio gydymas ir sąlygų kitiems priepuoliams kilti panaikinimas.

(1) Ūminio priepuolio gydymas:

Ūminio priepuolio metu sąnariui būtina ramybė. Ligoniui rekomenduojama nekaloringa dieta, daugiau gerti skysčių (tinka šarminis mineralinis vanduo).
Tuo pat metu skiriama vaistų. Efektyviausiai priepuolio pradžioje veikia kolchicinas.
Iš pradžių skiriama 1 mg, toliau kas 2 valandas po 0,5 mg iki priepuolio pabaigos. Maksimali paros dozė – nuo 4-6 mg. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, ar ligonis neviduriuoja. Prasidėjus viduriavimui, preparato nebeskirti. Jeigu ligonis preparatą toleruoja, antrą trečią parą skiriama mažesnė dozė – iki 2,5 mg, ketvirtą penktą – tiktai 1,5 mg. Preparato galima skirti dar kelias savaites. Kolchicinas geras tuo, kad tinka ir tais atvejais, kai ligonis serga opalige, vartoja antikoaguliantų ar netoleruoja nesteroidinių vaistų nuo uždegimo.
Tačiau dažniausiai podagros priepuoliams gydyti skiriama nesteroidinių vaistų nuo uždegimo, pvz., indometacino. Jo skiriama po 50 mg 4 kartus per dieną, 2-3 dienas, vėliau dozę galima mažinti. Skirima šio vaisto tol, kol praeina priepuolis.

Šlapimo rūgšties kiekį kraujyje mažinantys preparatai yra būtini sergantiesiems podagra.
Reikia nuolat stebėti šlapimo rūgštį sergančiojo kraujyje. Keletą kartų nustačius, kad jo kiekis padidėjęs, be dietos, turi būti skiriama šlapimo rūgšties kiekį mažinančių preparatų. Šiuo metu dažniausiai skiriama alopurinolio. Jis nemalšina skausmo, todėl jo neskiriama podagros priepuolio metu, tik remisijos laikotarpiu. Preparato dozė – paprastai 100-300 mg per dieną.
Jei ligonis šio vaisto netoleruoja, gali būti skiriama kitų preparatų: benzbromarono, probenicido, sulfinpirazono. Jie skatina šlapimo rūgšties išsiskyrimą iš organizmo.
Gydant podagra sergančius ligonius galima pasiekti gana gerų rezultatų. Tinkamai koreguojant šlapimo rūgšties kiekį kraujyje išvengiama ligos priepuolių ir pasiekiama pakankamai gera paciento gyvenimo kokybė [4].

Alopurinolis įvertintas kaip vienas iš dažniausiai profilaktiškai vartojamų preparatų, nurodoma, jog yra „veiksmingas ir saugus, netgi ilgai vartojamas“ [5]. Naujesnėje mokslinėje literatūroje naudoti podagros gydymo kaštų, gydymo efektyvumo ir sveikatos pokyčių vertinimo rodikliai, tyrimo metodai ar instrumentai, apibendrinanimai yra tokie:

Nors alopurinolis dažniausiai skiriamas medikamentas podagros atveju, nustatyta atvejų, kai sukelia reakcijas galinčias nulemti pacientų mirtis, taikoma pacientų stebėsena, naudojamas duomenų apdorojimas kompiuteriu, SPSS analizė [6].

Pabrėžiama ir nemedikamentinio gydymo svarba, rekomenduojama tiesiog dėti ledo kompresus ant skaudančių sąnarių, vartoti dideles dozes vitamino C ir, be abejo, laikytis dietos. Buvo vykdyta pacientų stebėsena, pabrėžtas kiekvieno sergančiojo individualumas bei būtina sąlyga – pacientas turi būti motyvuotas laikytis specialios dietos, kt. [7].

Nustatyta, jog podagra sergančiųjų gyvenimo kokybę galima pagerinti pritaikant jiems specialią ortopedinę avalynę, tyrimai inovatyvūs, išsamūs, atlikti išbandant specialiai pagamintos avalynės, kuri padeda ženkliai sumažinti pacientams skausmus, pavyzdžius [8].

Taikomas medikamentis gydymas, stebimi pokyčiai ląstelėse, metabolizmo procesai – tokios metodikas, kai tyrimai vykdomi ląstelių lygmeniu, dirba ir mikrobiologai, yra efektyvios tuo požiūriu, jog pacientai išvengia priepuolių, tačiau kaštai gydymo, be abejo, yra dideli. Kai liga progresavusi, lėtinė – gydymas vykdomas kartu su pokyčių pacientų ląstelėse stebėjimais. Siekiamybė yra paciento gyvenimo kokybė – naujų medikamentų taikymo efektyvumas nustatomas pagal priepuolių retėjimo duomenis, šlapimo rūgšties koncentracijos sumažėjimą, kt. [9]. Išsamiau žr. 1 lentelę.

Galime preliminariai apibendrinti, jog šios ligos atveju gydymo efektyvumo rodikliai yra ne tik mažesni kaštai, bet ir paciento gyvenimo kokybė, skausmo mažinimas ar jo išvengimas, o kadangi liga žmonių populiacijoje pasauliniu mastu plinta įskaitant ir tas valstybes, regionus, kur ji būdavo itin reta, neišvengiamai tyrimų tik daugės, nauji medikamentai bus išrandami ir tai rodo, jog investuojama į purinų metabolizmo tyrimus [9], be to, vykdomi mokslo tyrimai, pavyzdžiui, maliarijos atvejų, gaunami rezultatai, kai stebimi bendrieji bruožai, gauti duomenys naudingi ir podagros atvejais dėl šlapimo rūgšties kiekybinių pokyčių taikant medikamentus, įvairius jų derinius [10]. Paminėtini ir naujesni tyrimai bei jų rezultatai, kai vieno paciento stebėjimo atveju yra nustatomos bendros tendencijos, pavyzdžiui, kad liga yra plintanti net paauglių tarpe, kai nesilaikoma elementarių dietos reikalavimų, pažeidimai įvyksta negrąžinami, ligos diagnozvimas atliekamas per vėlai, pacientą tenka operuoti, skausmų mažinimui parenkamos kelios alternatyvios strategijos ir pan.[11].

Pozityvu yra tai, jog citologijos atstovų mokslo tyrimai davė daug žadančių rezultatų ir ligos diagnozavimo patikimumui atsirado naujos metodikos [13], kas, be abejo, ligos gydymo kaštus didina, tačiau kartu ir leidžia nebeeikvoti specialistų laiko sąnaudų nereikalingiems, nerezultatyviems, dažnai klaidinantiems ir nepatikimiems diagnostiniams tyrimams, žymiai geriau yra parinkti reikiamus medikamentus nustačius, kokia podagros forma vystosi pacientui ir ar gresia ši liga apskritai, ir pan.

Ekonominio vertinimo rodikliai ir jų apskaičiavimo metodika pasirinkta palyginimo būdu įvertinti gydymo kaštus alopurinoliu vs placebo. Taip pat įskaičiuoti ir skausmo mažinimo kaštai – priepuoliai podarga sergantiesiems būna, dažnai taikomas yra medikamentas arcoxia, kuris skirtingai nuo alopurinolio podagra sergantiesiems nėra kompensuojamas. Pasirinktas 90 dienų gydymo kursas. Tokį pasirinkimą analizei nulėmė literatūros šaltinių analizė, duomenys, jog tik vienintelis medikamentas alopurinolis yra kompensuojamas sergantiesiems podagra 50 proc., jo taikymas Lietuvoje trunka jau apie 40 metų. Nuskausminamieji pasirinkti gali būti ir kiti, tačiau nė vieni iš jų pacientams nekompensuojami Lietuvoje, arcoxia yra vienas geriausiai toleruojamųjų. Medikamentų kainos surastos pagal informaciją tinklalapiuose www.vlk.lt; www.vaistai.lt; naudotasi BSA skaiciuokle: http://www.halls.md/body-surface-area/bsa.htm Papildomų paslaugų poreikis nustatytas pagal informaciją tinklalapyje www.sam.lt; www.vlk.lt – podagros atveju tai yra speciali ortopedinė avalynė. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų bazinių kainų balo vertė (litais), taikoma atsiskaitant už paslaugas, suteiktas nuo 2014 m. sausio 1 d., nustatyta iš informacijos, pateiktos  www.vlk.lt, tai naudota skaičiavimuose, taip pat naudotasi informacija, pateikta dėl nuo 2012 sausio 1d įsigaliojusios DRG sistemos (SAM įsak. 2011 m. gruodžio 23d.,   Nr. V-1118).

Tokiu būdu pagal vlk.lt nurodytąją galiojančią bazinę kainą balais, balo vertę bei normatyvinius koeficientus pagal galiojantį kainyną dėl paslaugų apmokamų iš PSDF biudžeto lėšų, dauginimo būdu atlikti skaičiavimai, kurių rezultatai yra pateikiami toliau šiame darbe. Vieno paciento gydymo kaštai įvertinti 90 dienų trukmės gydymo kursui, palyginta alopurinolio medikamentu ir priepuolio metu 8 dienas skiriamos arcoxia gydymas vs placebo, įskaičiuota papildoma paslauga – ortopedinė avalynė, įvertintas variantas, kai vaistai alopurinolis nekompensuojami ir kai kompensuojami 50 proc. Kaštų skirtumas vienam pacientui skaičiuojamas iš gydymo medikamentais 90 dienų laikotarpiu atėmus kaštus placebo atveju, kai teikiama ortopedinės avalynės paslauga, kuri, beje, pacientui yra kompensuojama 100 proc. Tuo remiantis daromos išvados. Be to, palyginimui yra pateikta ir informaciją apie gydymo alternatyvas kitais medikamentais, tačiau neatlikti skaičiavimai, o palyginimas atliktas tuo požiūriu, kiek veiksmingas medikamentas siekiant pacientui sumažinti šlapimo rūgšties koncentraciją, kas yra labai svarbu sergantiesiems podagra, nes tai mažina ir priepuolių tikimybę, pagerina jų gyvenimo kokybę.

Podagros gydymo efektyvumo analizės rezultatai

Pasirinkta vadovautis kaštų ir naudingumo analize, remiamasi visaverčio gyvenimo funkcija, paciento gerove, kaip siekiamybe. Toks pasirinkimas tinkiamas yra podagros atveju, nes liga nėra pagydoma, o jei negydoma apskritai, lemia paciento skausmus, asmuo nebegali gyventi visaverčio gyvenimo ir dėl sudarkytų sąnarių, dažnai iškrenta iš darbo rinkos, praranda galimybę judėti, atsiranda kitų komplikacijų, gretutinių ligų, kaip inkstų akmenligė, diabetas ir kt.

Podagros gydymo naujausi metodai, alternatyvos, jų efektyvumas

Bendrajam susipažinimui buvo apžvelgta arti 300 įvairių šaltinių – toks buvo parengiamasis etapas. Pasinaudojus duomenų bazėmis – EBSCO, Taylor and Francis bei PUBMED / MEDLINE – buvo pasirinkta remtis 30 mokslo darbų, tyrimų rezultatų, paskelbtų mokslo žurnaluose, iš jų nagrinėjimui pasirinkti 7 mokslo straipsniai, kurie yra naujausi, parengti mokslininkų iš Šveicarios, Pietų Afrikos, Saudo Arabijos ir kitų šalių, yra iš skirtingų nagrinėjamų problematikos sričių, geriausiai atitinka šio darbo tikslą.

Nustatyta, jog podagra lemia pacientų neįgalumą, yra plintantis susirgimas, esminis rizikos veiksnys yra hiperurikamėja, kas yra susiję su kardiologiniais susirgimais ir galiausiai – mirties rizika. Nors medikamentai, reikalingi šia liga sergantiesiems, vis tobulinami, labai intensyviai pabrėžiama ir gyvenimo būdo svarba – urbanizacija daro neigiamą įtaką, susirgimų podagra daugėja, naujesnės rekomendacijos podagra sergantiesiems yra ne tik speciali dieta, bet ir judresnis gyvenimo būdas, C vitamino didesnių dozių vartojimas, daržovių įtraukimas į mitybos racioną [7].

Podagros gydymo alternatyvos yra šios:

Pietų Afrikoje siūloma gydymo metodika:

Kai sąnarių pažeidimai nemaži, taikytinas methyl prednisolonas (160 mg) ar steroidai. Pažymėtina, jog prednisolonas skiriamas 30-40 mg/dienai, 5 dienų bėgyje su 10-14 dienų pertraukomis. Steroidai skiriami individualiai, pagal pacientų individualią būklę, vaistų toleravimą. Be to, patariama naudotis ledo kompresais skausmui sąnariuose malšinti. Kitas rekomenduojamas medikamentas – kolchicinas,
jo dozavimas: 1 mg didinant iki dar papildomų 0.5 mg kas 3-4 valandas, taikyti maksimum 3 mg/dienai. Šis gydymas pripažintas kaip itin efektyvus [2].

Nemedikamentinis gydymas rekomenduojamas toks: dieta, svorio mažinimas, daug skysčių vartojimas, vitamino C vartojimas: nuo 500 iki 2000 mg per dieną bei mažų aspirino dozių vartojimas širdies ligų profilaktikai. Taip pat siūloma                 šlapimo rūgšties kiekį mažinti alopurinoliu, dozavimas – nuo 300 mg iki 700-900 mg/dienai. Colchicine/ kolchicino
dozavimas po 0.5mg dukart per dieną, taip pat būtina stebėti, ar pacientui nesukelta toksikozė, ją gali sukelti colchicine/ kolchicinas, todėl tokiais atvejais skiriamas dar ir eritromicinas ar statinė terapija.

Klausimas keliamas, o kaip gali būti nustatomas medikamentinio gydymo efektyvumas. Tyrimai vykdyti lėtinės podagros atveju. Indikacija yra šlapimo rūgšties kiekio mažėjimas. Taip pat yra nustatomos alopurinolio kontraindikacijos. Tiriamas purino metabolizmo procesas pacientų ląstelėse.

(2) Taikomi ir kiti metodai gydant podagrą: (a) 3 mėnesiai alopurinolio maksimalia gydančiojo gydytojo paskirta doze. (b) Taip pat yra siūloma skirti kitą medikamentą – pegloticase.  Jo skiriama po 8 mg 4 savaitėms, kai kuriems pacientams – 2 savaitėms, jei gydomi klinikoje. Dar skiriama fexofenadine po 60 mg vakarais prieš infūzijos procedūrą, atliekamą ryte, paracetamolis (acetaminophenas) - 1,000 mg ryte prieš infūzijos procedūrą ir intraveninis hydrocortisonas - 200 mg prieš pat infūzijos procedūrą. Dar duodamas colchicine/ kolchicinas – po 0.6 mg kartą ar dukart per dieną. Taikoma griežta dieta, padedanti mažinti šlapimo rūgšties koncentraciją. Toks yra lėtinės podagros gydymo metodas, siekiamybė – šlapimo rūgšties koncentracijos mažinimas, per 2 savaičių gydymo kursą skiriant po 8 mg pegloticase medikamento pasiekiama pageidaujamo šlapimo rūgšties sumažėjimo lygio iki 6 mg/dL, yra ir kitų privalumų – medikamentą geria toleruoja sergantieji lėtine podagra, gaunami geresni rezultatai skausmo išvengimo atveju, tinka taikyti pegloticase tuomet, kai netoleruojami kiti analogiški medikamentai, be to, buvo atliktas dar ir tyrimas su placbo grupės palyginimu. Vertinimui parinkti 85 pacientai gavo medikamentą, placebo grupėje buvo 43 pacientai, jie tirti buvo 1-3 mėnesius, kitas tyrimas buvo su 69 pacientais, kuriems taikytas gydymas pegloticase, placebo grupėje buvo 43 pacientai, tyrimas vykdytas mėnesį. Be to, kad buvo nustatyta, jog medikamentas efektyviai padeda gydyti lėtinę podagrą, mažina šlapimo rūgšties koncentraciją, nustatyta, jog lyginant su placebo grupe, gaunantieji medikamentinį gydymą daugiau parausdavo tipinėmis podagra sergančiųjų bėrimo dėmėmis, tačiau tai stebima tik gydymo pradžioje, vėliau šis paraudimas mažėja, išnyksta. Palyginamojo tyrimo su placebo grupe rezultatas buvo tas, kad taikant pegloticase tris mėnesius paraudimai išnyksta, todėl nustatyta, jog medikamento taikymo kursai turi būti planuojami trijų mėnesių reguliariai kartojamiems laikotarpiams [9].

(3) JAV 2013 metais paskelbta podagros gydymo metodika:

Prieiga per internetą:

http://gallery.mailchimp.com/dc87b5b06c18065c49fd53928/files/Gout_Management_Baldwin_Stoughton_and_Mead.pdf

Kiti naujesnių podagros gydymo metodų efektyvumo vertinimo kriterijai pristatomi 1 lentelėje.

1 lentelė

Naujesnių podagros gydymo metodų efektyvumo vertinimo kriterijai

Literatūros šaltiniai

Glaustai pristatomi tyrimai

Tyrimuose naudoti efektyvumo vertinimo kriterijai

Walke, Ramraje, Jadhao (2013)

Citologinis gydymas injekcijomis (FNAC) pristatomas kaip gydymo metodas, alternatyva podagros atveju. Atliekama biopsija, tyrimui imamas skystis iš sąnario paciento, sergančio podagra. Tyrimus atlieka citopatologas, tiria kristalų požymius histologiškai. Nustačius amorfinius agregatus, gigantiškus svetimkūnius, limfocitus, fibroblastines reakcijas, toliau diagnozuojama, kad pacientui reikia specialaus gydymo. Kaštų atžvilgiu tai efektyvu, nes diagnozė labai tiksli, nustatoma kristalų prigimtis, podagros lygis, pobūdis, grėsmė ir kt.

Išvengiama daugybės neefektyvių tyrimų, tiksliai nustatoma diagnozė, galima parinkti tinkamą gydymą. Rezultatas:

3 mėnesių trukmės gydymas davė šlapimo rūgšties sumažinimo duomenis: nukrito iki 4.6 mg/dl.

Morris, Grant, Khanna, White (2014)

15-metis pacientas gydytas reumatologų, ortopedų, kentė skausmus, gydėsi nuskausminamaisiais, radiografu jokie nenormalumai nenustatyti. Skausmai progresavo, nuskausminamieji jau nebegelbėjo, pacientas operuotas.

Pagerėjimas neįvyko, operuota dešinė alkūnė. Skausmai nesibaigė, skaudėjo ir kitus sąnarius. Bėda ta, kad pacientas nenumetė svorio, o viršsvoris jo buvo didokas.

Po 2,5 metų gydymo sėkmė nepasiekta, jaunuolis vartojo raudonąją mėsą, liga progresavo kartu su idiopatiniu artritu, sąnarių deformacija.

Svarbi diagnozė, serga šia liga ir paaugliai, kaštai gydymo mažėtų laiku nustačius ligą iš sąnarių skysčių tyrimo. Vaikai turi būti tiriami kompleksiškai, reikia ir šlapimo rūgšties lygio tyrimo, kt. Gydymo efektyvumo kriterijus nurodytas yra diagnozavimas kuo anksčiau ir ultragarso tyrimo taikymas kartu su kitais tyrimais.

Hoef, Coppens, Holowka, Mamoun, Branch, et al. (2013)

Atlikti maliarijos susirgimo atveju šlapimo rūgšties tyrimai, kurie svarbūs ir sergančiųjų podagra atveju.

Svarbus atradimas – pakitimai stebimi ląstelės lygmenyje, siūlomas molekulinis gydymas, kurio tikslas – sureguliuoti šlapimo rūgšties kiekį, nustatytas mlekulinis ryšys su hypoksantinu. Tyrimai juos pratęsus galimai duotų rezultatų ir podagros gydymui molekuliniame lygmenyje.

Tikly and Makan (2013)

Siūlo nesteroidinius vaistus, kortikosteroidus, profilaktikai siūlo

colchicine/ kolchiciną.
Taikytina uriatų mažinimo terapija. Patariama saugotis kardiologinių komplikacijų. Pabrėžiama: būtinas švietimas ir ligos prevencija.

Siūlo dietą, ne tik medikamentinį gydymą, pabrėžia ankstyvos diagnozės svarbą, komplikacijų sudėtiingumą. „Synovial fluid“ (SF) – skysčių iš sąnarių analizė, siūlomas kaip „auksinis gydymo standartas“ ir rekomenduoja taikyti, kada tik tai yra įmanoma.

Mitroulis, Kambas, Ritis (2013)

Atliko detalią šlapimo rūgšties kristalų analizę mikrobiologiniame lygmenyje. Daugiausia tyrinėjo neutrofilą – didino ir mažino jo kiekį.

Nustatė, kad mirštantys neutrofilai turi būti laiku pašalinami – tai mažina ligos riziką. Reikalingi tolimesni tyrimai, kaip tinkamai pašalinti iš organizmo mirusiuosius neutrofilus.

Lyseng-Williamson (2013)

Medikamento KRYSTEXXA taikymas gydant lėtinę podagrą.

Rezultatas: sumažinama šlapimo rūgšties koncentracija.

Ribotumas: palyginti brangus preparatas, reikia intraveninių injekcijų, kai kam gali sukelti nepageidaujamą reakciją. Reikalingas medikamento skyrimo, suleidimo pacientams monitoringas, administravimas.

Jamal, Salma, Wafa, Ghadah, Ro (2012)

Tikslas – alopurinolio taikymo gydymui tyrimas.

Metodas: 156 klinikoje gydomų pacientų tyrimas, kompiuteizuotas duomenų tvarkymas. Tyrimas vykdytas 2011 lapkričio 12 – gruodžio 11 d.d. Saudo Arabijoje. Tirta, kokios dozės yra tinkamos, kokios – ne. Duomenų analizei taikyta SPSS metodika.

Resultatas: netinkamų dozių alopurinolio taikymas išlieka problema.

Kriterijus – pacientų gerėjanti sveikata. Ieškojo, kokios medikamento alopurinolio dozės yra tinkamos. Padarė išvadą, jog dažnai medikamentas skiriamas netinkamomis dozėmis, todėl labai svarbu, kad gydytojai specializuotųsi, pavyzdžiui, reumatologai – jie prižiūri ir gydo podagra sergančiuosius, tada geba geriau parinkti medikamentus ir skirti jų tinkamas dozes.

Rome, Alain, Gow, McNair and Dalbeth (2013)

Tyrimas atliktas N. Zelandijoje. Tikslas – nustatyti, ar speciali avalynė gali sumažinti podagra sergantiuesiems skausmus pėdose, taip pat – mažinti raumenų-skeleto srities negalę. Metodai: 36 asmenys, sergantieji podagra, dalyvavo tyrime, trukusiame ilgiau nei 8 savaites. Dalyviai pasirinko vienerius specialius batus iš pasiūlytųjų 4 modelių. Skausmo mažėjimas matuotas pagal 100 mm vizualinio analogo skalę, eksperimento dalyviai buvo apklausiami pagal specialų klausimyną. Taip pat analizavo ir kitas su negale susijusias funkcijas.

Kriterijus – pacientų gyvenimo kokybės gerinimas, skausmo mažinimas ir galimybė judėti specialios avalynės pagalba. Rezultatai: speciali avalynė gali sumažinti pėdų skausmus sergantiesiems podagra. Iš 4 modelių avalynės tik vieno modelio avalynė buvo tinkama skausmui pėdose sumažinti. Reikalingi tolimesni papildomi tyrimai.

Šaltiniai: parengta pagal publikacijas EBSCO, Taylor and Francis duomenų bazėse. Lentelėje nurodyti straipsnių autoriai, publikavimo metai, lentelėje naudoti šaltiniai yra literatūros sąraše.

Iš atliktos analizės galime daryti apibendrinimą, jog populiarėja citologiniai tyrimai, analizė daroma ląstelių lygmenyje, ligą suvaldyti įmanoma, tačiau gydymas trunka visą gyvenimą. Komplikacijos ir jų dažnis yra taip pat suvaldomas – įmanoma mažinti šlapimo rūgšties koncentraciją tiek vis tobulesniais medikamentais, tiek taikant dietą, kt. Naujausi medikamentai kaip KRYSTEXXA efektyvūs, tačiau jie nėra pigūs, kaštus didina ir būtinybė vykdyti monitoringą, taikyti administravimą. Taip pat yra tyrimų duomenys, jog ADENURIC geriau sumažina ir palaiko šlapimo rūgšties kiekį serume, lyginant su alopurinoliu, pagrindinė veiksmingumo vertinamoji baigtis yra kraujo serume šlapimo rūgšties koncentracija <6,0 mg/dl [15].

Duomenys pagal tyrimuose naudotus efektyvumo vertinimo kriterijus gali būti sisteminami tokiu būdu, kai kirterijus yra šlapimo rūgšties mažėjimas, aciento gyvenimo kokybė, tikimybė išvengti priepuolių:

Aukščiausias įvertinimas – citologinių tyrimų atveju, kadangi buvo nustatyta, jog įmanoma išvengti daugybės neefektyvių tyrimų, tiksliai nustatoma diagnozė, galima parinkti tinkamą gydymą. Rezultatas: 3 mėnesių trukmės gydymas davė šlapimo rūgšties sumažinimo duomenis: nukrito iki 4.6 mg/dl. Jokiais seniau taikomais gydymui ar naujesnės kartos medikamentais toks rezultatas nepasiekiams. [13].

Reikšmingi nemedikamentiniai gydymo metodai, kai kriterijus – pacientų gyvenimo kokybės gerinimas, skausmo mažinimas ir galimybė judėti specialios avalynės pagalba. Rezultatas: speciali avalynė gali sumažinti pėdų skausmus sergantiesiems podagra [8].

Alopurinolio atveju 2012 m. paskelbti reikšmingi duomenys. Tyrimams Saudo Arabijoje pasirinktas kriterijus – pacientų gerėjanti sveikata. Ieškojo, kokios medikamento alopurinolio dozės yra tinkamos. Padarė išvadą, jog dažnai medikamentas skiriamas netinkamomis dozėmis, kt. [7].

Kiti reikšmingi tyrimai, kurių metu buvo siekiama rasti efektyviausius būdus mažinti šlapimo rūgšties koncentraciją yra ne alopurinolio naudai – siūlomi nauji medikamentai, kurie efektyvesni, siūlomi ir nauji gydymo metodai, pavyzdžiui galimai bus patvirtintas neutrofilų išvedimo iš organizmo metodas, kt. [9, 18].

Skysčių iš sąnarių analizės metodas patvirtintas kaip būtinas, efektyvus diagnostikai, kt. – tai yra taikoma ir Lietuvoje, tačiau naujesnė tendencija yra ta, kad pabrėžiama būtinybė šviesti pacientus ir stengtis pasiekti, kad jie bendradarbiautų su gydančiuoju gydytoju [2].

Naujesnių tyrimų duomenys nėra aloporinolio naudai, medikamentas yra gana sunkiai dozuojamas konkrečių pacientų atveju, nustatyta, jog būtent šis medikamentas gali sukelti mirtis jį vartojantiems [6]. Saugumo tyrimų rezultatai, svarbūs šiame darbe, yra alopurinolio palyginimo atveju su naujos kartos kitu medikamentu adenuric, kuris padeda mažinti pacientams šlapimo rūgšties koncentraciją. Tirtas buvo medikamentas ADENURIC, jis priklauso farmakoterapinei grupei, t. y., preparatams podagrai gydyti, šlapimo rūgšties sintezę slopinanti, ATC kodas – M04AA03 [16].

Šlapimo rūgšties kiekio serume tyrimai buvo vykdyti 28 savaičių laikotarpiu. Atsitiktinių imčių metodu į grupes buvo suskirstyti vienas tūkstantis septyniasdešimt du pacientai (1072): placebo grupę (n=134), ADENURIC 80 mg per parą grupę (n=267), ADENURIC 120 mg per parą grupę (n=269), ADENURIC 240 mg per parą (n=134) arba alopurinolio grupę (300 mg per parą, (n=258) buvo skiriama pacientams, kurių pradinis kreatinino kiekis serume buvo ≤ 1,5 mg/dl, o 100 mg per parą [n=10] buvo skiriama pacientams, kurių pradinis kreatinino kiekis serume buvo > 1,5 mg/dl, bet ≤ 2,0 mg/dl). Kaip saugumo įvertinimo dozė buvo naudojama dviejų šimtų keturiasdešimties mg febuksostato dozė (dukart didesnė už rekomenduojamą maksimalią dozę). FACT tyrimo metu nustatytas statistiškai reikšmingas gydymo abiem ADENURIC 80 mg per parą ir ADENURIC 120 mg per parą dozėmis pranašumas palyginus su tradiciniu gydymu alopurinolio 300 mg doze, sumažinant sŠR kiekį žemiau 6 mg/dl (357 μmol/l) ribos. ADENURIC grupėje pagrindinė veiksmingumo vertinamoji baigtis konstatuota 44% (80 mg per parą), 45% (120 mg per parą) ir 60% (240 mg per parą) pacientų, palyginti su 0% alopurinolio 100 mg per parą ir placebo grupėmis.

FACT tyrimo metu nustatytas statistiškai reikšmingas gydymo abiem ADENURIC 80 mg per parą ir ADENURIC 120 mg per parą dozėmis pranašumas palyginus su tradiciniu gydymu alopurinolio 300 mg doze, sumažinant sŠR kiekį žemiau 6 mg/dl (357 μmol/l) ribos.

Taip pat šio tyrimo metu nustatyta, jog efektyviau šlapimo rūgšties kiekį mažina adeniric nei alopurinolis, be to, priepuolių metu adenuric vartojimo galima nenutraukti, o alopurinolis yra nutraukiamas vartoti priepuoliui ištikus, yra ir kitų adenuric privalumų – šis medikamentas sukelia mažiau pašalinių veiksnių nei alopurinolis [15].

Šiame darbe po atliktos literatūros šaltinių analizės svarbu pabrėžti – tyrimui pasirinktas alopurinolis yra menkesnės vertės už kitus alternatyvius preparatus iš tos pačios farmakoterapinės grupės, jo taikymas Lietuvoje gali greitu laiku būti pakeistas kitais preparatais dėl pacientų gerovės, mat yra patikimų rezultatų po atliktų tyrimų, jog:

Alopurinolis sukelia nemažai komplikacijų pacientams, gali nulemti jų mirtis [6].

Alopurinolis savo savybėmis mažinant šlapimo rūgšties koncentraciją, pagal sukeliamas komplikacija ir tai, jog netaikomas pacientų priepuolio metu, nusileidžia preparatui adenuric [15].

Citologinis gydymas duoda geriausius rezultatus šlapimo rūgšties mažinimo atveju [13].

Ligos kaštų pasirinktoms gydymo alternatyvoms nustatymas

Pasirinkta įvertinti podagros gydymo kaštus Lietuvoje, jie palyginami su placebo gydymo alternatyva. Atvejis parinktas populiariausio ir Lietuvoje plačiausiai taikomo alopurinolio taikymas. Preparato dozė – paprastai 100-300 mg per dieną. Turime duomenis, jog taikymo laikotarpis yra 3 mėnesiai. Žinome, jog apie 10 proc. pacientų toks gydymas netinka, taip pat turime analizės duomenis pagal užsienio mokslo straipsnius: medikamentas gali sukelti pacientų mirtis, kartais parenkamas netinkamomis dozėmis [6].

Rasta informacija Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos interneto svetainėje yra tokia:
Allopurinol-ratiopharm (alopurinolis), 300mg tabletės
Allopurinol-ratiopharm (alopurinolis), 100mg tabletės (www.vvkt.lt)

Vaistas yra kompensuojamas, visa kaina Allopurinol-ratiopharm 100mg tabletės N50 yra 8,33 Lt / 2,41 euro.

Pasirinktoji alternatyva placebo yra dėl šio metodo tinkamumo podagros atveju. Placebo efektu vadinama tai, kas iš tiesų neturi terapinio poveikio ligai, tačiau ligonis pasijaučia daug geriau, pavyzdžiui, ištyrimas, diagnozės ar simptomų paaiškinimas, gydymo paaiškinimas ir optimistiškas ligonio išlydėjimas iš gydymo įstaigos. Veiksmingas ir malonus gydytojo ir ligonio bendravimas, ligoniui suteikta galimybė pasikalbėti apie ligą, gydytojo entuziazmas, įsipareigojimas pagydyti pacientą, taip pat bet koks padrąsinimas ar dėmesys padeda ligoniui pasveikti, tai ir yra placebo efektas, o ne vien krakmolo tabletės duodamos vietoje realiųjų medikamentų. Todėl placebo poveikio nereikėtų ignoruoti. Kartais gydymas placebo gali būti neįtikėtinai efektyvus. Apskaičiuota, jog daugeliu atvejų - skausmo, aukšto kraujospūdžio, reumatoidinio artrito ir kt. - 30-40 proc. ligonių būklė smarkiai pagerėja vien nuo placebo. O kai kuriais atvejais nuo placebo pasveiksta net 60-70 proc. ligonių
[16].

Pateikiamos 2-5 lentelės, jose yra skaičiavimai pagal alopurinolio gydymo kursą 90 dienų Statino vs Placebo lyginimo principu, taip pat įtrauktas medikamentas arcoxia.

2 lentelė

Alopurinolis vs Placebo

Vaistinio preparato kaštai

Vaistinis preparatas

Dozavimas, vnt                            (e.g. mg/dienai)

1 tabletės kaina, eurais

100/300 mg

Standartinis vnt poreikis 1 gydymo ciklui (180 cm ūgio ir 70 kg svorio)

Gydymo ciklų skaičius (vertinamas 1, gydymo reikia visą gyvenimą)

Visa kaina, eurais

Alopurinolis, nekompensuojamas

100-300 mg

0,05/0,12

90

1

4,5/10,8

Alopurinolis, kompensuojamas 50 proc.

100-300 mg

0,02/0,05

90

1

1,8/4,5

Pastaba: gali būti kompensuojamas 100, 90, 80 proc., podagros atveju – 50 proc.

Arcoxia yra taikoma podagros priepuoliui slopinti, jos kaštai pateikti 3 lentelėje. „Tyrimų rezultatai leidžia teigti, kad etorikoksibas (Arcoxia) yra veiksmingas osteoartrito ir kitų ligų ar būklių sukeltam skausmui ir uždegimui malšinti. Dauguma tyrimų įrodytas jo veiksmingumas, kai iki tol vartoti NVNU buvo nepakankamai veiksmingi. Skausmas – vienas labiausiai luošinančių simptomų. Jis blogina gyvenimo kokybę, todėl sėkmingas vaisto skausmui malšinti parinkimas pagerina emocinę ir fizinę būklę bei socialines funkcijas“ [17, p. 51].

3 lentelė

Papildomų medikamentų poreikis

Vaistas

Poreikis         Statinų grupėje, eurais

Poreikis          Placebo grupėje, eurais

Podagros priepuoliui slopinti skiriama Arcoxia, reikia 120 mg vaisto dozės 8 dienas

19,62

0

Bazinių kainų normatyvai pateikiami 4 lentelėje, jie nustatyti iš Valstybinės ligonių kasos duomenų.

4 lentelė

Normatyvai:

Bazinė kaina eurais, Alopurinolis 300 mg/N50

15,8

Bazinė kaina eurais, Alopurinolis 100 mg/N50

5,27

Vieno paciento gydymo kaštai pateikti 5 lentelėje, pabrėžtina, jog tai 90 dienų gydymo kursas, nėra įtraukti kaštai gydymo, jei pacientas netoleruoja alopurinolio, taip pat neįtraukti brangesni naujos kartos medikamentai. Placebo atveju kaštai nuliniai, matome, jog vieno paciento gydymas 90 dienų laikotarpiu kainuoja 30,42 euro 300 mg tablečių vartojimo atveju, kai kompensuojama 50 procentų medikamento kainos – 24,12 euro, 100 mg tablečių vartojimo atveju ka6tai mažesni, žr. 5 lentelę.

5 lentelė

Vieno paciento gydymo kaštai

Kaštų kategorijos

Gydymo kaštai Statinų grupėje, eurais

Gydymo kaštai Placebo grupėje, eurais

Vaistai

Alopurinolis 300 mg/N50 bei

Alopurinolis 100 mg/N50

Alopurinolis, nekompensuojamas, 100 /ar 300 mg/90 dienų kursas

4,5/10,8

0

Alopurinolis, kompensuojamas 50 proc.,

100 /ar 300 mg/90 dienų kursas

1,8/4,5

0

Podagros priepuoliui slopinti skiriama Arcoxia, reikia 120 mg vaisto dozės 8 dienas

19,62

0

IŠ VISO, nekompensuojamiems, kai Alopurinolis vartojamas 100 /ar 300 mg, plius Arcoxia 8 dienas:

24,12/

30,42

0

IŠ VISO, kmpensuojamiems 50 proc., kai uvartojamas 100 /ar 300 mg, plius Arcoxia 8 dienas:

21,42/

24,48

24,12

0

Taip pat įtraukiama ir ortopedinės avalynės kaina. Pagal užsakymą pagaminta ortopedinė avalynė, įskaitant pagal užsakymą pagamintą ortopedinę avalynę minkštu vidumi bazine kaina balais 203, 244, 264, 266, apmokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, podagra sergantieji ir tie, kuriems atlikta pėdos operacija, atitinka patvirtinto sąrašo kriterijų 100 proc. kainos kompensacijai pagal Q66.9: Įgimta pėdos deformacija, nepatikslinta – skiriama, jei yra deformacijos (taip pat ir po pėdos rekonstrukcijos operacijų). Paslaugų bazinių kainų balo vertė (litais) yra 0,93. Tyrimui naudosime vertę 266, tuomet padauginus iš balo vertės 0,93, gauname 247,38 litus/71,65 euro, ši suma yra įtraukiama į ekonominį kaštų vertinimą, kai alopurinolio gydymo metodas lyginamas su placebo, žr. 6 lentelę. Skaičiavimai atlikti ir tuo atveju, kai 100 proc. yra kompensuojama ortopedinės avalynės kaina.

6 lentelė

Vieno paciento gydymo kaštai 90 dienų laikotarpiu, kai įraukti ir ortopedinės avalynės kaštai

Kaštų kategorijos

Gydymo kaštai Statinų grupėje, eurais

Gydymo kaštai Placebo grupėje, eurais

Skirtumas

Vaistai

Alopurinolis 300 mg/N50 bei

Alopurinolis 100 mg/N50

Alopurinolis, nekompensuojami, 100 /ar 300 mg/90 dienų kursas

4,5/10,8

0

4,5/10,8

Alopurinolis, kompensuojami 50 proc.,

100 /ar 300 mg/90 dienų kursas

1,8/4,5

0

1,8/4,5

Podagros priepuoliui slopinti skiriama Arcoxia, reikia 120 mg vaisto dozės 8 dienas

19,62

0

19,62

Podagros atveju skiriama ortopedinė avalynė, kompensuojama visa kaina vs 100 proc. kompensuojama

0/71,65

0/71,65

0

IŠ VISO, nekompensuojamiems, kai Alopurinolis vartojamas 100 /ar 300 mg, plius Arcoxia 8 dienas:

Su įskaičiuota ortopedine avalyne

95,77

102,05

71,65

24,12

30,42

IŠ VISO, kompensuojamiems 50 proc., kai vartojamas 100 /ar 300 mg, plius Arcoxia 8 dienas:

Ortopedinės avalynės kaina neįskaičiuojama, laikoma, jog gauta kompensacija yra 100 proc.

21,42

24,12

0

21,42

24,12

Akivaizdu, jog gydymo taikymas yra brangesnis nei placebo variantas net tuomet, kai pagrindinis medikamentas yra kompensuojamas 50 proc.

Ekonominis vertinimas detaliau pristatomas žemiau.
Ekonominis vertinimas ir rezultatų aptarimas

Atliktas vertinimas pagal Lietuvos realijas parodė, jog gydymo kaštai nėra itin aukšti, tačiau negalime nustatyti svarbių veiksnių, būtinų efektyvumui įvertinti, t.y.:

Alopurinolis nėra visuotinai toleruojamas pacientų, gydymas reikalingas visą gyvenimą, efektyvumas nėra kol kas įvertintas tuo požiūriu, kiek tiksliai šis medikamentas padeda sumažinti šlapimo rūgšties koncentraciją.

Arcoxia 8 dienų gydymo kursas kainuoja 19,62 euro, tokių kursų gali tekti taikyti pakartotinai, todėl nors ir turime tyrimų duomenis, jog medikamentas yra veiksmingas, kaštai dėl jo taikymo labai ženkliai išauga, vaistas nėra kompensuojamas.

Neįtraukti tokie veiksniai kaip paciento judėjimo galimas ribojimas dėl pažeistų sąnarių, skausmo.

Jei citologinis gydymas duoda efektą, mažėja šlapimo rūgšties koncentracija [13], Lietuvoje reikia imtis tokio gydymo metodo, mažiau orientuoti į alopurinolį, o jei šis vaistas vis dar išlaikomas rinkoje, pacientai yra prie jo įpratę, vadovautis nuostata, jog kiekvienas gydymo atvejis individualus, maksimaliai reikia užsiimti prevencija, imtis švietimo, skatinti tokį gyvenimo būdą, mitybos įpročius, kurie mažintų podagros plitimą populiacijoje.

Visa tai, kas nustatyta ir išdėtyta iki šiol, neprieštarauja pasirinktajam gydymo efektyvumo vertinimo kriterijui - visaverčio gyvenimo funkcija yra siekiamybė, matavimo vienetas yra paciento gerovė, todėl akivaizdu, jog svarbūs yra naujausių tyrimų užsienyje rezultatai, kur pasiteisino citologinių tyrimų taikymas ir diagnostika, kuri vykdoma labai tiksliai ir taikant sąnario skysčių tyrimus [13], svarbi efektyvumo požiūriu ir uriatų mažinimo metodika [2].

Atlikto tyrimo rezultai yra pagal Lietuvos realijas – naujausi medikamentai yra brangūs, nekompensuojami iš Ligonių kasų, citologiniai tyrimai nėra visiems prieinami. Šio darbo privalumai yra susiję su naujausių tyrimų podagros efektyvesnių gydymo metodų analizės srityje, nustatyti efektyvūs metodai, kryptys.

Atliktieji kaštų vertinimai parodė, jog alopurinolio taikymo podagros gydymui atveju vs pacebo, kai įskaičiuota ir nuskausminamųjų preparatų kaina, o alopurinolis kompensuojamas 50 proc., kai vartojamas 100 /ar 300 mg, plius Arcoxia 8 dienas, ortopedinės avalynės kaina neįskaičiuojama, laikoma, jog gauta kompensacija specialiai avalynei yra 100 proc., kaštai vienam pacientui 90 dienų yra 21,42 ir 24,12 euro, atitinkamai pagal 100 ar 300 mg preparato taikymą gydymui. Placebo atveju visais atvejais gydymo kaštai yra nuliniai, išskyrus, jei pacientas negauna kompensacijos ortopedinei avalynei ir už ją moka pats, žr. 6 lentelę. Taigi, nesunkiai galime įvertinti, jog metams pacientui reikia apie 100 eurų medikamentams, didžiąją kaštų dalį sudaro priepuolių malšinimo medikamentais kaštai, todėl akivaizdu, jog atliktas tyrimas patvirtina – reikalinga pradėti taikyti naujesnės kartos meikamentus, kurie mažina priepuolių tikimybę labiau nei alopurinolis, be to, geriau padeda mažinti ir šlapimo rūgšties kiekį serume – t.y., galimai ADENURIC preparatas.

Išvados

Podagros susirgimų daugėja, pacientų amžius tampa vis jaunesnis, o dėl populiacijos senėjimo tendencijų pacientų skaičius taip pat didėja. Išauga gydytojų vaidmuo, poreikis jų aukštai kvalifikacijai – kiekvieno paciento, sergančio podagra, gydymas yra individualus, trunka visą gyvenimą, reikšmingas yra švietimas, sveikesnio gyvenimo būdo ugdymas. Jau sukurti ne tik naujos kartos medikamentai, kurie efektyviai mažina šlapimo rūgšties koncentraciją, padeda išvengti ligos komplikacijų, taip pat yra siūlomas ir naujas ligos gydymo principas – priežiūra pagal tikslą, „the treat-to-a-target principle“ [2], kuris yra veiksmingas. Taip pat kuriamas žuvusiųjų neutrofilų pašalinimo iš organizmo metodas [18].

Iš atliktos literatūros, mokslo tyrimų bei kitų šaltinių analizės nustatyta, jog:

-Itin veiksmingas preparatas krystexxa, kuris sumažinama šlapimo rūgšties koncentraciją.

-Būtinas bendradarbiavimas su mikrobiologijos specialistais; Pozityvu yra tai, jog citologijos atstovų mokslo tyrimai davė daug žadančių rezultatų ir ligos diagnozavimo patikimumui atsirado naujos metodikos [13].

-Naujų podagros gydymo, diagnozavimo metodų ribotumas yra tas, jog palyginti brangu taikyti, medikamentai nekompensuojami iš Ligonių kasų reikia intraveninių naujos kartos medikamentų injekcijų, kai kam tai gali sukelti nepageidaujamą reakciją. Be to, reikalingas medikamento skyrimo, suleidimo pacientams monitoringas, administravimas, naujos kvalifikacijos medikai būtini parengti specialiai podagros gydymui, pacientų priežiūrai, stebėsenai.

Atliktas vertinimas, palyginamoji analizė pagal Lietuvos realijas parodė, jog gydymo kaštai alopuorinoliu nėra itin aukšti, tačiau negalime nustatyti svarbių veiksnių, būtinų efektyvumui patvirtinti, t.y.: alopurinolis nėra visuotinai toleruojamas pacientų, gydymas reikalingas visą gyvenimą, efektyvumas menkesnis nei taikant kitus medikamentus, gydymo metodus, kurie yra naujesni, geriau ir intensyviau bei pacientui nesukeliant pašalinių veiksnių mažina šlapimo rūgšties koncentraciją, tačiau yra nekompensuojami iš Ligonių kasų, kt.

Pagal atliktus kaštų vertinimus šiame darbe nustatyta, jog alopurinolio taikymo podagros gydymui atveju vs pacebo, kai įskaičiuota ir nuskausminamųjų preparatų kaina, o alopurinolis kompensuojamas 50 proc., kai vartojamas 100 /ar 300 mg, plius Arcoxia 8 dienas, ortopedinės avalynės kaina neįskaičiuojama, laikoma, jog gauta kompensacija specialiai avalynei yra 100 proc., kaštai vienam pacientui 90 dienų yra 21,42 ir 24,12 euro, atitinkamai pagal 100 ar 300 mg preparato taikymą gydymui. Nustatyta, jog metams pacientui, besigydančiam alopurinoliu, reikia apie 100 eurų medikamentams, didžiąją kaštų dalį sudaro priepuolių malšinimo medikamentais kaštai, todėl atliktas tyrimas patvirtina – reikalinga pradėti taikyti naujesnės kartos meikamentus, kurie mažina priepuolių tikimybę labiau nei alopurinolis, be to, geriau padeda mažinti ir šlapimo rūgšties kiekį serume – t.y., galimai priimtinesnis yra ADENURIC preparatas.

Pozityvu šios ligos gydymo atveju yra tai, jog kreipiamas dėmesys ir į nemedikamentinius gydymo metodus, pabrėžiama sveika gyvensena, pacientams suteikiama viltis, jog gydymo metodikos nuolat tobulinamos, o sergant lėtine ligos forma reikalingiausi medikamentai yra kompensuojami 50 proc., gydytojui reumatologui ar reabilotologui nusprendus skiriama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokama speciali ortopedinė avalynė, kuri gaminama pacientams individualiai, be to, atviros rinkos sąlygomis galima užsisakyti naujos kartos vaistų, kurių veiksmingumas, efektyvumas jau yra įrodytas, pavyzdžiui, krystexxa, adenuric atvejais.

Atliktojo darbo pagrindinė išvada yra ta, jog ADENURIC efektyvumas yra mažesnis nei citologinio gydymo [13], o tai, jog gydymo kaštai alopurinoliu nėra itin aukšti, vaistas sergantiesiems podagra kompensuojamas iš Ligonių kasų 50 proc., dar nesuteikia pagrindo teigti, jog alopurinolio atveju pavyko nustatyti naudingumo pacientui, jo gerovei veiksnius, duomenis, analizės rezultatus, būtinus pagal kaštų ir naudingumo analizės kriterijus. Yra atvirkščiai. Atlikta analizė parodė, jog negalima ignoruoti ir placebo efekto, tačiau būtina atsižvelgti, jog podagros lėtinės formos gydymas yra neišvengiamai taikant medikamentus, kurie mažina priepuolių tikimybę, padeda sumažinti šlapimo rūgšties koncentraciją. Podagros sukelto skausmo mažinimui reikalingi medikamentai taip pat tobulinami, esamu metu jie nėra kompensuojamųjų sąraše, gydymo kaštus tai ženkliai didina. Pagal kaštų ir naudingumo analizės kriterijus, atliktą šiame kursiniame darbe analizę nustatyta, jog podagros gydymo kaštai augs, sergančiųjų šia liga gyvenimo kokybės užtikrinimas pareikalaus vis didesnių išteklių iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto skyrimo, būtina numatyti monitoringo darbams parengtų medikų-reumatologų kvalifikacinius mokymus, kt.

Literatūra

Medicinos enciklopedija. Redkol. : V. Grabauskas (pirm.), ir kt. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, t. 2. 544 p.

Tikly, M. and Makan, K. Gouty arthritis: an approach for general practice, South African Family Practice, 2013, 55:4, 307-312, DOI: 10.1080/20786204.2013.10874366. Ebsco. Available from: http://dx.doi.org/10.1080/20786204.2013.10874366

Butrimienė, I. Kas žinotina sergant podagra? Kaunas: Medicinos informacijos centras, 2011. 24 p.

Garšvienė, N. ir Bartkevičiūtė, D. Kaip užkirsti kelią podagros priepuoliams? Sveikas žmogus, 2008. Prieiga per internetą: http://www.sveikaszmogus.lt/Kaulu_raumenu_ligos-4102-Kaip_uzkirsti_kelia_podagros_priepuoliams

Abrahams, P. Šeimos medicinos enciklopedija. Festar. 2008. 256 p.

Jamal, A., Salma, A., Wafa, A., Ghadah, A., Ro, A.. The Prescription of Allopurinol in a Tertiary Care Centre: Appropriate Indications and Dose Adjustment. Clinical Medicine Insights: Arthritis and Musculoskeletal Disorders. Clinical Medicine Insights: Arthritis and Musculoskeletal Disorders 2012:5, 53–57. Ebsco. Available from: http://www.la-press.com

Tikly, M. and Makan, K. Gouty arthritis: an approach for general practice, South African Family Practice, 2013, 55:4, 307-312, DOI: 10.1080/20786204.2013.10874366

Ebsco. Available from: http://dx.doi.org/10.1080/20786204.2013.10874366

Rome, S.S., Alain, C, V., Gow, P., McNair, P. and Dalbeth, N. The effects of commercially available footwear on foot pain and disability in people with gout: a pilot study. BMC Musculoskeletal Disorders 2013, 14:278. Ebsco. Available from: http://www.biomedcentral.com/1471-2474/14/278

Lyseng-Williamson, K. A. Pegloticase: a guide to its use in treatment-refractory chronic gout in the EU Drugs Ther Perspect, 2013, 29:155–160. DOI: 10.1007/s40267-013-0039

Taylor and Francis. Available from: http://www.researchgate.net/publication/269637549_Macitentan_a_guide_to_its_use_in_the_treatment_of_pulmonary_arterial_hypertension_in_adults_of_WHO_functional_class_II_or_III_in_the_EU

Hoef, D.L., Coppens I., Holowka, T., Mamoun, B. C., Branch O, et al. Plasmodium falciparum-Derived Uric Acid Precipitates Induce Maturation of Dendritic Cells. PLoS ONE, 2013, 8(2): e55584. DOI:10.1371/journal.pone.0055584. Ebsco. Available from: http://www.plosone.org/article/info%3Adoi%2F10.1371%2Fjournal.pone.0055584

Morris H., Grant K., Khanna, G., White, A.J. Gout in a 15-year-old boy with juvenile idiopathic arthritis: a case study Pediatric Rheumatology, 2014, 12:1. DOI:10.1186/1546-0096-12-1. Ebsco. Available from: http://www.ped-rheum.com/content/12/1/1

Walke V., Ramraje S., Jadhao V. Cytodiagnosis of gouty tophus. CytoJournal, 2013;10:11. DOI: 4103/1742-6413.112649

Ebsco. Available from: http://www.cytojournal.com/text.asp?2013/10/1/11/112649

Aiškinamasis ekonomikos anglų-lietuvių kalbų žodynas. Sudarė David W. Pearce. Vilnius: TEV, 2006. 756 p.

Adenuric, INN-febuxostat - Europa. Prieiga per internetą: http://www.ema.europa.eu/docs/lt_LT/document_library/EPAR_- _Product_Information/human/000777/WC500021812.pdf

Placebo – seniausias vaistas pasaulyje. Sveikas žmogus, 2008. Prieiga per internetą: http://www.sveikaszmogus.lt/Gydymas-870-Placebo_seniausias_vaistas_pasaulyje

Vaitkevičiūtė, L. Etorikoksibas (arcoxia) – veiksmingas sąnarių skausmą mažinantis, funkciją ir gyvenimo kokybę gerinantis vaistas. Internistas 10–11(106–107), 2010, p. 48-52. Prieiga per internetą: medpraktika.lt/uploads/pdf/8394191354097754.pdf

Mitroulis, I. , Kambas, K., Ritis, K. Neutrophils, IL-1β, and gout: is there a link? Semin Immunopathol, 2013, 35:501–512. DOI 10.1007/s00281-013-0361-0. PubMed. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23344781

Naudoti interneto šaltiniai:

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-698 Antrasis ortopedijos techninių priemonių, kurių įsigijimo išlaidos 100 arba 80 proc. kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, ir jų bazinių kainų sąrašas.

Prieiga per internetą: http://www.vlk.lt/veikla/veiklos-sritys/sveikatos-prieziuros-paslaugu-bazines-kainos

Asmens sveikatos priežiūros paslaugų bazinių kainų balo vertė (litais), taikoma atsiskaitant už paslaugas, suteiktas nuo 2014 m. sausio 1 d. Prieiga per internetą: http://www.vlk.lt/

LR sveikatos apsaugos ministerijos interneto svetainė. Prieiga per internetą: http://www.sam.lt

New Guidelines for Gout Management

Dawn Baldwin and Kristin Stoughton, Pharm. D. Candidates 2013, Tatum Mead, Pharm. D.

University of Missouri – Kansas City School of Pharmacy.

Prieiga per internetą:

http://gallery.mailchimp.com/dc87b5b06c18065c49fd53928/files/Gout_Management_Baldwin_Stoughton_and_Mead.pdf

NAUJA RUBRIKA:
SAVARANKIŠKAI –
TOBULUMO LINK (17)

IŠŠŪKIAI?

PRIKLAUSYS NUO JŪSŲ SAVIVERTĖS LYGIO, AR ĮVEIKSITE JUOS

Andžela Armonienė

2025-08-23, publikuota pirminė versija 2021 m.

Savivertė varijuoja priklausomai nuo situacijos (Crocker ir Major, 1989).

Vienoje situacijoje gali trūkti, pavyzdžiui, vandens, tuomet vertybe tampa kokybiškas vanduo, kitoje – vertybe gali tapti kokia kita prekė dėl jos trūkumo. Būtent todėl nagrinėtini atvejai, kai menkos savivertės asmenys randa būdų ją didinti, pavyzdžiui, realizuodami save kūryboje, įgydami pripažinimo. Iš kitos pusės, vieša paslaptis – realiai kažko pasiekusieji nebūna išpuikę, patys gabiausieji, įdomiausieji, talentingi ir išties gražūs tike vidumi, tiek išore žmonės būna kuklūs, nereikalaujantieji dėmesio. Dar mokykliniame amžiuje nesunku suvokti, jog klasėje pačios nedailiausios, negabiausios mergaitės tiesiog veržte veržiasi į sceną, ima dainuoti, šokti, kuo nors groti, nors sunkiai tai sekasi ir tėveliams tenka mokėti be stop signalo vis naujiems „guru“, kurie už solidžias pinigų sumas mandagiai pasakytų kiek švelnesnius žodžius apie tų tėvelių nevykėles baisuokles ir itin ankstyvame amžiuje nusivalkiojusias atžalas. Vadinamosios pamaivos – jos kartu ir pačios neįdomiausios, nuobodžios, kuo prastesnės išvaizdos, tuo labiau susireikšminusios, neretai turtingesniųjų tėvų atžalos, kurių niekas nemėgsta ir visada už jų nugarų iš jų tiesiog juokiasi – bendraamžiai su jomis bendrauja tik naudos vedini, mat, tokios, būdamos nepopuliarios, to populiarumo, pripažinimo siekia tiesiog apmokėdamos bendraklasių pramogas, keldamos vakarėlius savo tėvų sodybose, parūpindamos kvaišalų, kitų pramogų, permiegodamos su visais, kas netingi su tokiomis bjauriomis bei neįdomiomis to daryti, ir pan.

Vaikystei, paauglystei prabėgus nesunkiai įsitikini – buvusiosios turčių šeimų, ar kaip dabar vadinama, iš žinomų šeimų, atžalos niekada nieko taip ir nepasiekia, kažkurį laiką pasišvaisto su tėvų nupirktais automobiliais, papramogauja kur nors egzotiškuose kraštuose ir tarsi užgęsta – taip nieko ir nesudominusios, tėvų pinigėliai vis viena anksčiau ar vėliau sutirpsta... ir nieko tiesiog nelieka, dažnu atveju randi jas apipuvusias kokiose narkomanų landynėse svečiose šalyse, nes savojoje ir rodytis jos nebedrįsta arba nebepajėgia išsikapanoti iš landynių ir šiukšlynų kartu su tokiais pat nevykėliais savo vaikais. Tačiau viešinama visada, jog, štai, užsienyje šio žinomo žmogaus duktė ar anūkė sėkmingai laikosi ir neretai mėginama kurti net visa priemonių sistema, kaip parsigrąžinti tas nevykėles ir apmulkinti Lietuvos auditoriją pasakėlėmis, jog grįžo „įžymybė“ ir dabar čia, pas mus, skleis naujoves, naujus produktus pardavinės ar atidarys jogos mokyklėlę kitiems tokiems pat narkomanams, kaip ir jos pačios.

Pasitenkinimas savimi ir pasiektais rezultatais siejami su aplinka, kurioje aukštesnės savivertės asmuo save pozicionuoja, todėl poreikis įsigyti ir daugiau kokybiškų bei brangesnių prekių išauga. Žinoma, itin kokybiški daiktai nebūtina yra krintantys į akis, lengvai pastebimi. Būna, žmogus net sunkiai suserga ir tampa kaupiku, godžiai renkančiu sendaikčius ar ką nors kolekcionuojančiu atsisakydamas visko, juokindamas aplinkinius vaikščiodamas apiplyšęs ir besimaitindamas iš konteinerių pasibaigusio galiojimo maisto produktais. Kas nežino Gobseko istorijos? Apsidairykite... mūsų aplinkoje „gobsekų“ ir „gobsekių“ tiesiog antplūdis ir niekas taip gerai kaip jie nežino, kur ką galima gauti nemokamai, kur kas ką dalina, skirsto...

Anot psichologijos mokslo atstovų P.K. Oles ir kt. (2013), cit. Diener (1984); Jones ir kt. (2003), pasitenkinimasgyvenimu susijęs su tuo, kaip asmuo vertina įvairias siritis, taip pat su bendravimu, kuris suteikia gyvenimui prasmę. Minimos taip pat pozityvios pasekmės, įskaitant fizinę sveikatą bei prisitaikymo kopijavimo strategijas.

Savivertė išreiškia bendrąjį savęs vertinimą (Oles ir kt., 2013, cit. Rosenberg, 1989). Kaip manoma, pozityvi orientacija stipriai koreliuoja su saviverte, tačiau pastaroji nėra pozityvios oreintacijos komponentė. Iš kitos pusės, priimtinos longitudinės studijos, kad būtų įvertintos galimos įtakos, kurios jungia šių dviejų konstruktų kryptis. Dabartiniai rezultatai papildo nuomonę, kad individai, kuriems būdingas aukšto lygio pasitenkinimas gyvenimu, stipriau jaučia savo galimybių ir stiprybių konfidencialumą, nors šios dvi nuomonių tendencijos skirtingos.

Kita su tuo susijusi problema yra hipotetinė sąveika tarp pozityvių orientacijų bei esminių savęs vertinimų, kaip chrakteringų bruožų, parodomų per savivertę, kontrolės būdą, bendrąjį savivertės įsitikinimą (BSĮ) bei silpną neuroticizmą (Oles ir kt., 2013, cit. Judge, 2009). Pasirinkus tirti sąveiką tarp BSĮ ir pozityvios orientacijos, savivertė, kaip samprata, taikoma žmonių nuomonei apie tai, kaip jie vertina savo galimybę vykdyti specifines užduotis bei įveikti iššūkius. Skirtingai nei cit. Bandura (1997), kuris gina specifinius savivertės ypatumus, cit. Scharzer (1992), tvirtina, jog BSĮ, kaip asmens galimybė atlikti būtinus veiksmus lenktyniauti reikalaujančiose situacijose, yra praktiškai vartotinas (Oles ir kt., 2013).

Socialinių mokslų atstovai (Lam ir kt., 2010) tyrė, kaip asmenys apibrėžia identiteto sampratas socialinio identiteto bei identiteto teorijų aplinkoje ir analizavo jų taikymą marketingo srityje. Savivertės samprata taip pat pateko į tyrimų sferą. Marketingo mokslas, pagrįstas identiteto teorija, orientuojasi į tai, kaip individualus klientas supratimas apie tai, kas yra „aš“ ir „ne aš“ (Lam ir kt., 2010, cit. Kleine ir kt., 1995) ir kaip jie elgiasi sutinkamai su labiausiai ryškiu identitetu (Lam ir kt., 2010, cit. Arnett ir kt., 2003; Bolton and Reed 2004; Oyserman 2009). Apibendrinti galime, jog identiteto teorija yra labiausiai susijusi su individualia elgsena bei privačiąja savastimi (Lam ir kt., 2010, cit. Triandis, 1989).

VERTYBĖ YRA GERA REPUTACIJA

Marketingo moksle reikšminga tyrimų sfera – sąveika tarp paslaugų kokybės, kliento pasitenkinimo ir lojalumo. Kadangi svarbios ir elgesio intencijos, šiame kontekste tyrinėjamos ir klientų vertybinės orientacijos. Siekiamybe tampa toks klientas, kuris paslaugas žodžiu pozityviai rekomenduoja savo aplinkos žmonėms, tuomet tyrimų tikslai skirstomi į (1) siekį tirti paslaugų kokybės poveikį klientų pasitenkinimui ir jų lojalumui; (2) siekį tirti ryšius tarp klientų pasitenkinimo ir lojalumo; (3) siekį išplėtoti suvoktos kainos, vertės, kintančios kainos vaidmenis aplinkoje, kur vertinama paslaugų kokybė, klientų pasitenkinimas, lojalumas (Lee, 2013).

Prieita išvados, jog galima pozicionuoti paslaugų kokybę kaip prioritetinę, lyginant su kliento pasitenkinimu, dažniausiai nustatomi pozityvūs ryšiai. H.S. Lee (2013), cit. Rust ir kt. (1994), pranešė, jog kliento pasitenkinimas ir žavėjimasis yra veikiami kliento lūkesčių ir kad teriminas „lūkesčiai“, kaip jį vartoja elgsenos mokslo atstovai, kas anot jų, reiškia „kas, vidutiniškai tikėtina, gali nutikti“.

Marketingo teorijon įtraukiamos sąveikos teorijos. Sąveika tyrinėjama daugelyje akademinių disciplinų bei iš daugelio skirtingų perspektyvų. To paseka – nėra sutarimo dėl aiškinimo ir diskutavimo, kas yra sąveika/ryšiai (Williams, 2012, cit. Haugland, 1999). Iš verslo perspektyvos, verslo sąveika ar marketigo sąveika turėtų būti įtraukta tik kai padeda pasiekti akivaizdų konkurencinį pranašumą. Įvairios teorijos, siejamos su verslo sąveika, įtraukia dar ir prekybinę kaštų ekonomiką (Williams, 2012, cit. Williamson, 1985), išteklių priklausomybės (Williams, 2012, cit. Pfeffer and Solancik, 1978), racionalių pokyčių teoriją (Williams, 2012, cit. Macneil, 1980), verslo tinkų teoriją (Williams, 2012, cit. Hakansson and Snehota, 1995), eilę kitų teorijų ir mokslo požiūrių.

Sąveikos marketingas, kaip kooperatyvių ir bendradarbiavimo sąveikos su klientais bei kitais rinkos veikėjais procesas (Williams, 2012, cit. Sheth and Parvatiyar, 1995), papildomai, remiantis Shani ir Chalasani (1992, p. 44), dar apibrėžiamas kaip „integruotos pastangos nustatyti, sukurti bei palaikyti individualių klientų tinklą bei stiprinti tęstinumo tinklą abipusiai naudai pasiekti taikant intuityvų, individualizuotą bei pridedamąją vertę garantuojantį individualių klientų tinklą, užtikrinantį pridedamąją vertę garantuojančius kontaktus per ilgalaikį laikotarpį“ (Williams, 2012, cit. Yau, et al., 2000, p. 17).

Sąveikos marketingo klausimu apibendrinama, kad kompanijos naudingumas atsižvelgiant į kliento poreikius gali leisti kompanijai sukurti prasmingesnius ryšius ar sąveiką su vartotojais nei kada nors anksčiau. Šie ryšiai ar marketingo sąveika prisideda prie kainų mažinimo ribojimo bei augančių pajamų. Tai reiškia, jog efektyvūs sąveikos marketingo veiksmai gali padėti plėtoti ilgalaikį klientų lojalumą bei pasiekti reikšmingą konkurencinį pranašumą. „Dar labiau gąsdina tai, kad kaip lengvai mes galime atsitiktinai ir nepagalvoję pažeisti ar sugriauti tuos trapius lėšų išteklius dėl nepastovios bei nejautrios elgsenos, kurią parodome (Williams, 2012, cit. Cecil, 2000, p. 102).

Bendriausia forma, sąveikos marketingo sėkmė ar sąveikos diados gali paprasčiausiai būti glaustai išreikštos fraze „daryk kitiems tai, ką norėtum, kad tau darytų“ (Williams, 2012, p. 29).

Taigi, Jūsų reputacija bus puiki, jei gavę smūgį žemiau juostos, grąžinsite tą smūgį tokį, kad kaltininkas jau niekada ir nebeatsistos.

KLIENTŲ SAVIVERTĖS REIKŠMĖ MARKETINGO TEORIJOJE BEI SĄVEIKA SU TARPTAUTINIU VERSLU

Ph. Kotleris (1984) išskyrė keturis reikalavimus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant potencialius rinkos segmentus, t.y., galimybė išmatuoti, pasiekiamumas, vientisumas, veiksmingumas. Nustačius segmentą, įmanoma išplėtoti prekės ar paslaugos pasiūlą rinkai, atsižvelgiant į tikslinio segmento poreikius. Segmentai apibrėžiami pagal ekonominį lygį ir naudingumą, po to planuojamos marketingo derinio priemonės.

Rinkos segmentavimas yra esminė marketingo strategija. Jos tikslas yra nustatyti rinkos segmentus bei pirkėjų grupes, kurios vėliau gali tapti marketingo kampanijų planų tikslinėmis grupėmis. Šiai marketingo strategijai yra būtina turėti tikslius duomenis apie segmentus ir vartototjų bendrąsias charakteristikas. Šios yra atitinkančios bei numatančios klientų iš tam tikso segmento atsaką į marketingo stimulą. Rinka yra skirstoma pagal klientų, sudarančių tam tikrą rinkos segmentą, geografinius, demografinius, psichologinius, psichografinius ar elgsenos kintamuosius. Privalumai ir trūkumai pagal kiekvieną kintamąjį taip pat yra reikšmingi ir į juos būtina atsižvelgti. Rinkos segmentavimas, kaip strategija, teikia privalumus artimesnių asociacijų su klientais dėka, kas buvo tradicinių verslo veiksmų stiprybė (Tynan; Drayton, 1987).

Derinant savivertės teoriją su marketingo segmentavimo literatūra, siekiama išsiaiškinti, kokią įtaką savivertė daro kliento sprendimams dėl informacijos šaltinių pasirinkimo, kai priimamas perkamo prekės pasirinkimo sprendimas. Tyrimais nustatyta, kad informacijos šaltinius individai pasirenka skirtingai, tai priklauso nuo savivertės lygio.

Pavyzdžiui, asmenys su aukštesniu savivertės lygiu remiasi patys savimi, tie, kurių savivertė žemesnio lygio, remiasi daugiau tokiais informacijos šaltiniais kaip žiniasklaida ar internetas (Bishop; Barber, 2012).

MATERIALIZMAS NEPALIEKA VIETOS IDEALIZMUI?

Nauda, nauda ir tik nauda.

Sakysite, jog žiauru? Nelieka vietos romantikai ir žiūrėjimui į žvaigždes nakties danguje spalį, kada vyksta meteoritų lietus ir gali suspėti sugalvoti norą, kuris tikrai išsipildys?

Paprastas atsakymas yra tas, jog nauda kiekvienam skirtinai suprantama. Vienam naudinga būti bosu, kitas naudą suvokia kaip galimybę niekada nedirbti jokiam darbdaviui, įskaitytinai ir meninius, kūrybinius projektus, kur „viskas iš idėjos“ ir su šūkiu „mes esame kolektyvas ir mes – jėga“, todėl tie asmenys sutinka triūsti ir po 18-20 valandų per parą praktiškai gudriai apmulkinti įvairias pažadais, jog „rytoj bus geriau, o dabar padirbėkime už dyką, kad mūsų vaikams ir anūkams būtų geriau“.

Tokie triukai yra visiems nusibodę ir galimybė rasti vis naujų kvailių yra ribota.

Taigi, savęs vertinimas siejamas su materializmu, asmens savivertė gerėja, kai šis įsigyja jo socialinį statusą atitinkančias ar pagal situaciją, galimybes ir aukštesnio socialinio statuso prekes. Todėl dažniau perkamos tokios prekės, kurios yra asmeninio ir socialinio identiteto simboliai, padeda formuoti žmogaus įvaizdį. Prekė įsigyjama, nes pirkinys ne tik suteikia malonių pojūčių, bet ir padeda jaustis tokiu, kokiu žmogus nori būti bei atspindi jo išskirtinumą. M. Lindstromas (2008) pasakoja, kaip studentams buvo duoti pinigai nupirkti baterijas. Kai parduotuvėje nieko nebuvo – studentai pirko pigiausias. Bet jeigu parduotuvėje buvo kitų žmonių, pirko brangesnes. Įvaizdis dar ne viskas, bet jis svarbus, socialiniai veiksniai taip pat reikšmingi.

Akivaizdu, jog kliento elgsena niekada nenustos būti reikšminga marketingo tyrimų sritimi, o joje – kliento savivertės vertinimo metodikos skatins ieškoti atsakymų į strateginius klausimus, kaip kuo geriau ir tiksliau atitikti klientų lūkesčius, norus, poreikius ir taip kuo pelningiau teikti paslaugas bei parduoti prekes.

Tarkultūrinės dimencijos atsiranda marketingo proceso metu, kai segmentuojama rinka, kai elementas „vieta“ tampa pretekstu plėtoti tarptautinį verslą dėl naudingumo gauti didesnį pelną pardavus prekes kitur nei jos buvo pagamintos. Pagrindiniu varikliu tuomet tampa rėmimas, nes jo dėka ir vyksta judėjimas, savivertę patvirtinančios prekės atsiduria tose vietose, kur jos simbolizuoja aukštos savivertės faktą.

Toliau galima teigti, jog elementas vieta gali būti išdėstomas geografinių krypčių pagrindu ir tiesiog iliustruojant kryptis, kaip viena ar kita prekė juda, kodėl ir pagrįsti tuo rėmimo kompleksą bei jį strateguoti, kadangi jis tampa pagrindine ašimi randant sąsajas ir užtikrinant garantuotą pelną, galimai net itin didelį pelną bei pajamingumą, o toliau – kovos už rinkas strategijos.

JEI NIEKO NESUPRATOTE, SAVIVERTĖS SAMPRATA IR REIKŠMĖ DAR PAPRASČIAU

Savivertėyra viena iš labiausiai vertinamų ir tyrinėtų elgsenos teorijų, ji yra ideali teorija, padedanti suprasti, kodėl žmonės viename kontekste dalinasi žiniomis, o kitame to nedaro. Žinių sklaidos elgsena, pagrįsta įtaka, pasekmėmis ir grįžtamuoju ryšiu, kaip sistema, aiškinama motyvacijos savivertės modelio pagalba (Endres ir kt., 2013).

Savivertės tyrimai šiuolaikinėje visuomenėje tapo labai populiarūs. Tik pasiekus aukštą savivertės lygį, galima pasiekti aukščiausių pageidaujamų rezultatų. Pačiu bendriausiu aiškinimu savivertė – požiūris į save. Savivertės apibrėžimo tėvu laikomas M. Rosenberg‘as, kurio teigimu, savivertė yra teigiamos arba neigiamos nuostatos į save (John, MacArthur; 2004). Tomaka (1991) savivertę aiškina panašiai, tai – kokybinė „Aš“ vaizdo komponentė, kurioje atsispindi kognityviniai bei elgesio aspektai.

White ir kt. (2012) tyrinėjo, kada ir kodėl socialinio identiteto grėsmė siejant ją su saviverte gali daryti poveikį klientų preferencijoms. Kontekstas yra reikšmingas, kai tyrinėjamas identitetas. Yra nustatyta, kad pirkėjai vengia produktų, kurie gali pakenkti jų socialiniam identitetui. Be to, pozityvus savęs vertinimas gali būti pasiektas vengiant asociacijų su socialiniam identitetui galinčiais pakenkti aspektais.

Aukštesnis savivertės lygis pasiekiamas įsigyjant kokybiškesnių, estetiškesnių prekių. Estetiškų produktų pasirinkimas lyginamas su pranašesnių produktų pasirinkimu, kai atsižvelgiama į jų funkciją, prekės ženklą, hedonistiką, – visa tai įtaką daro kliento asmeninėms vertybėms. Klientai patiria savivertės, pasitikėjimo jausmus rinkdamiesi estetiškus produktus, tai patvirtina apsipirkimo terapijos tyrimai (Townsend ir Sood, 2012).

Tikima, kad aukšto lygio savivertę turintys žmonės yra labiau pozityvūs savo atžvilgiu. Šie žmonės dažnai būna psichologiškai laimingi ir sveiki (Branden, 2001; Taylor & Brown, 1988). O žmonės su žemo lygio saviverte yra psichologiškai nelaimingi ir galbūt net depresuoti (Tennen & Affleck, 1993).Galima išskirti aukštos savivertės pagrindinius privalumus: asmuo jaučiasi gerai, lengvai susidoroja su iššūkiais ir negatyviais atsiliepimais, o socialiniame gyvenime jis jaučiasi gerbiamas ir vertinamas kitų žmonių.

Tačiau taip pat yra ir negatyvioji pernelyg aukštos savivertės pusė (Baumeister, 1998), kurios dėka žmonės pasitiki savimi per daug arba „save įsimyli“, todėl neprisiima atsakomybės už padarytas klaidas ir pan. Žmonės su maža saviverte, pasaulį mato per negatyvų filtrą, ir jų nepasitenkinimas savimi, visą supančią aplinką paverčia neigiama. Taip pat, žema savivertė ir depresija yra labai panašios būsenos, kuomet žmogus jaučiasi vienišas, neįvertintas, liūdnas ir nepatenkintas gyvenimu. Tokia būsena kenkia karjerai ir gyvenimo kokybei (Tennen & Affleck, 1993).

Visiems gerai žinoma Maslow poreikių piramidė. Autoriaus teigimu, norint pasiekti aukštą savivertę, būtina patenkinti kitus, žemesnio lygio poreikius. Pavyzdžiui, pirmiausia reikia patenkinti fiziologinius poreikius, tokius kaip maisto ar vandens. Antra, reikia turėti vietą, kurioje būtų galima jaustis saugiai, pvz., namus. Taip pat būtina sąlyga turėti draugų, nes žmogus yra socialinė būtybė, kuriai reikia bendrauti. Patenkinus šiuos poreikius, pereinama į kitą lygmenį. Pagarbos ir saviraiškos poreikių patenkinimas glaudžiai siejasi su aukšta saviverte. Taigi, aukštą savivertę galima pasiekti, tik patenkinus kitus žemesnio lygio poreikius.

Šioje vietoje būtina pažymėti: jei negabiai ir prastos išvaizdos anūkei jos senelis nuperka visą stadioną su scena ir jau iš anksto draugams ir draugų draugams išdalina už veltui padalintus bilietus ir taip sukuria iliuziją, kad jo į klaikų padarą panaši anūkė yra populiari scenos žvaigždė ir kai ji dainuoja ar lyg bulvių lauko kaliausė su išdžiūvusiomis kaulėtomis kojomis bei plokščiu it bulvių tarka pasturgaliu ir sintetinėmis pridėtinėmis kūno dalimis kraiposi, darkosi, tas baigsis visada vienodai: supuvusia narkomane tapusia kaliause – žinomo asmens anūke, patyčių taikiniu. Ir tai geriausiu atveju, nes tokių mėginimų, o jų yra daug, rezultatai būna dar graudesni, pavyzdžiui, susimovusios ministrės biografija, kas pavirsta į liaudies sukurtą anekdotą apie didele galva it moliūgas, kuri visiškai tuščia, laksčiusią po užsienius buvusią ministrę, mėginusią pristatyti Lietuvą kaip investicijoms patrauklų kraštą ir visas kalbas iškaldavusią pažodžiui atmintinai bei tarškėjusią lyg papūga politinės ekonomikos ir tarybinės ekonomikos terminais, kas sukeldavo pašaipas ir užsienyje bei sugriovė „gražių lietuvių moterų“ įvaizdį. Galutinis šio marazmo su beviltiška ministre rezultatas buvo tas, jog likome su vieninteliu ir labai laikinu konkurenciniu pranašumu ir visų siūlymų investuoti į Lietuvą koziriu – visiškai pigia darbo jėga, iš ko supratingi užsienio ekspertai irgi tiesiog juokėsi vos pamatę mūsų ekspertų, profesorių, akademikų lygį ir visa tai, kas buvo pristatoma kaip pigi darbo jėga. Ta pigi darbo jėga tiesiog buvo žinomų žmonių vaikai, anūkai, nusipirkę iš po skverno teisininkų diplomus MRU, išdardėję į JK pirmu įmanomu skrydžiu viena kryptimi ir ten pristatyti prie realių darbų, kurių irgi nesugebėjo dorai atlikti, tai yra, nupešti vištų paukštynuose ar Norvegijoje išskrosti nustatytą kiekį žuvų už sutartą atlyginimą, todėl nesugebėję surinkti pinigų savo dozėms kasdieninėms bent pigių narkotikų, supuvę, sukrypę, prasiskolinę, be dantų, neretai dar ir su keliais neaiškios rasės ir tautybės ligotais vaikais sudardėjo į Lietuvą atgal.

KAS KITOJE MEDALIO PUSĖJE?

Pasak M. Rosengreno (1986) savivertė yra sąlyginai tęstinė dispozicija. Saviverte įmanoma manipuliuoti (Wells ir Marwell, 1976), mokslininkai sutaria, jog ji varijuoja priklausomai nuo situacijos (Crocker ir Major, 1989).

Anot T.E. Heathertono ir J. Polivy (1991), cit. Greenwald, 1980; Swann, 1985, 1987; Wylie, 1979, žmonės aktyviai ieško informacijos, kuri patvirtintų jų savęs sampratą ir atmeta informaciją, kuri yra pavojinga bendrajai savęs sampratai. Taip pat yra žinoma, jog momentiniai veiksniai gali nulemti momentinius savęs vertinimo pakitimus (cit. Baumgardner, Kaufman, & Levy, 1989; Jones, Rhodewalt, Berglas, & Skelton, 1981; Kern is, Grannemann, & Barclay, 1989; Markus & Kunda, 1986; Rosenberg, 1986; Tesser, 1988). Svarbu tyrinėti savivertę bei nuotaikos priklausomybę bei skirtumus, be to, savivertė, jos žemas lygis itin susiję su depresija. Nustatyta, jog skirtumas tarp nuotaikos ir savivertės yra toli gražu ne trivialus, todėl tiriant efektus, leminačius savivertės pokyčius, suprantant juos, vertinti reikia mintis, jausmus ir elgseną. Nuotaikos pokyčiai, vykstantys gaunant papildomą informaciją, atsiranda, bet nedaro įtakos savivertės lygiui (Heatherton ir Polivy, 1991).

LAST, BUT NOT LEAST, arba post scriptum

...Na, o dabartinės užsitęsusios situacijos akivaizdoje galime nesunkiai stebėti krintančiuosius – smunka ir jų savivertė. Ir negabiems bei niekada nieko nepasieksiantiems vis sunkiau... net kai jų tėveliai, seneliai apmoka nuotolinio ugdymo ir naujoviškų pramogų papildomas išlaidas... yla iš maišo visada išlenda. Virtualioje erdvėje galioja irgi savi dėsniai – kas yra kas ir ko yra verti identifikuoti galima akimirksniu. Supirkti naujesni ir brangesni mobilieji telefonai ar kiti įrenginiai čia jau niekuo nebepadės. Dvasios ubagui ir negabiam tinginiui duok ką nori – nieko nebus.

Išsamiau žr. klasikės Žemaitės raštuose, galima paskaityti ir Turgenjevo „Mū-mū“, Dostojevskio „Idiotą“, itin rekomenduotinas „Oblomovas“.

NAUJA RUBRIKA:
SAVARANKIŠKAI –
TOBULUMO LINK (16)

BURTAI, PRIETARAI IR PRAKTINIS JŲ TAIKYMAS

2025-08-15

Iki šios dienos įvairiausiuose pasaulio užkampiuose yra pasilikę nemaža įvairių prietarų bei burtų, kurie bijodami mokslo šviesos, dar tebesislapsto tamsuolių tarpe. Taigi, kad ryškiau supratus, kiek burtai yra nepamatuoti ir tamsumo padaras, dirstelėkim į romėnus, kurie nors ir buvo gana mokyti žmonės, bet vis tik m4go „paslaptis“.

Romėnų burtams bei prietarams, kuriais tikėjo įžymūs romėnai, dabar vargu ar įtikės gilaus Žemaitijos užkampio atkakliausias burtininkas.

Taigi, Mutianas, tris kartus buvęs Romos Konsulu, už ausies nešiojo baltame maišelyje uždarytą gyvą musę manydamas, jog dėl to paliaus jam akys skaudėti. Įžymus karvedys Julijus Cezaris, kiekvieną kartą lipdamas karieton tris kartus šnapšėdavo burtus, kad iš vežimo neiškristų lauk. Jį vieną kartą buvo ištikusi tokia nelaimė.

Nebuvo žmogaus, kuris nebūtų bijojęs burtų bei prietarų. Taip, kiekvienas dėl tam tikrų samprotavimų turėjo tuojau sutrupinti suvalgyto kiaušinio kevalus...

Iš anų laikų gali būti ir užsilikęs mūsų amžiaus paprotys linkėti čiaudančiam sveikatos. Romėnai be galo gerbia šį paprotį. Jie mėgdavo taip pat pamirkytu seilėse pirštu trinti ausį, kad palengvintų sunkias mintis. Kalbant pietų metu apie gaisrą, pylė kibirą vandens po stalu, kad nuo ugnies išvengtų, ir t.t.

Iš to matosi, kaip sunku žmogui atsikratyti nuo daugelio kvailybių, kurių ir dabar daug aptinkama.

Dėl to susidūręs su panašiu reiškiniu nepulk iš karto tikintį jam žmogų, nebark jo, bet atsargiai suprantamai, pasiremiant mokslo ir proto daviniais, išaiškink jam visą prietarą bei burtų negudrumą.

Pastaba: Tekstas aukščiau apie romėnų burtus taisytas labai mažai, tik dabartiniu metu nebevartojami žodžiai pakeisti, šaltinis – 1924 m. periodinis prenumeruojamas leidinys, spausdintas Kaune, jis pasirašytas tik inicialais P.V. Be abejo, įdomu ne tik tai, jog Roma anuomet Lietuvoje buvo vadinama Rymu.

GYDO ŽODIS, ŽOLĖ IR PEILIS, ARBA KODĖL HIPOKRATAS BURTININKAIS JŲ NEVADINO

Medicinos tėvas Hipokratas yra pasakęs, jog gydytojas gydo žodžiu, žole ir peiliu. Pirmiausia – žodžiu. Jei negelbsti, taikomos žolės, jų nuovirai, trauktinės. Ir kada jau nė tas nebepadeda, griebiamasi peilio. Tai yra kraštutinė priemonė. Šių dienų žodžiais, galima sakyti, jog chirurginė intervencija yra kraštutinė priemonė ir taikytina, kada jau niekas kitas pagelbėti nebegali.

Hipokratas teigė, kad žmogaus rankose slypi paslaptinga jėga, padedanti užsitraukti žaizdoms, malšinanti skausmus.

AR ĮMANOMA PASVEIKTI, KAI GYDYMAS VYKDOMAS PER TELEVIZIJĄ AR PRAKELIAUJANČIŲJŲ „STEBUKLADARIŲ“ IŠ SVETUR?

Gydymo patirtį, kurią, deja, užmiršo gydytojai profesionalai dabartiniu metu, išsaugojo vadinamieji burtininkai.

Vyresnės kartos žmonės dar atsimena 1993-uosius metus, kada buvo išties sunkus metas, buvo įvestas litas, žmonės sunkiai vertėsi, ištisi dveji metai – 1992 ir 1993-ieji – buvo neįtikėtina sausra Lietuvoje, derlius buvo menkas, drastiškai sumažėjo vaikų gimstamumas ir išaugo migracija į bet kurią kitą užsienio šalį, kur įmanoma nors skinti braškes ar pešti vištas paukštidėje, kad tik būtų įmanoma užsidirbti pinigų. Tuomet klestėjo Kašpirovskis, „gydęs“ per televizorių. Žmonės tuo tikėjo. Tokių kaip Kašpirovskis buvo ne vienas, žmonės plūdo ištisomis grupėmis, kad patektų pas vadinamąjį „stebukladarį“, išgydantį net visiškai luošus paralyžuotus asmenis.

Dabar taip pat yra tokių „žiniuonių“, populiarios televizijos laidos apie vadinamuosius „ekstrasensus“.

Įdomu tas, jog į rytus nuo Lietuvos teritorijose tuo labai tikima ir toks reiškinys tolygus 17-18 amžiaus Vokietijos aplinkai, kada taip pat klestėjo žolininkės, žiniuonės. Taigi, galime teigti, jog teritorijų į rytus nuo Lietuvos gyventojų atsilikimas ar mentalitetas yra maždaug 300-400 metų atsilikęs pagal vystymąsi nuo Europos.

Tokie burtininkavimai buvo būdingi ir Vakarų bei Šiaurės Lietuvai 17 amžiuje. Neįtikėtina, bet faktas, jog teritorijose, nutolusiose nuo mūsų vos porą šimtų kilometrų, atsilikimas kultūrinio vystymosi yra apie 400 metų. Galima sakyti, jog susitikę su tais žmonėmis iš kaimyninių teritorijų tiesiog bendraujate su 400 metais atsilikusio vystymosi individais, kurie tiki burtais, anapusiniu gyvenimu, vaiduokliais, užkalbėjimais, blogio išvarymu, stebuklingais pasveikimais, ir t.t.

Tai visiškai nėra Hipokrato aprašyti atvejai, o tik tamsių žmonių prietarai, kurie gali daryti ir daug žalos.

Taip, iš naujo atrandami „raganiški“ gydymo būdai ir tai plinta dabar, po COVID-19 pandemijos, kada persirgusieji niekaip negali pasveikti net trejus metus, jų psichinė būklė tokia prasta, jog jie iš viso nedarbingi, juos kamuoja ištisi kompleksiniai susirgimai, dėl ko jie ne tik nemiega iš viso, bet ir yra fiziškai silpni, išsekę, protiniai gebėjimai nusilpę ar beveik sunykę, plinta idiotizmas.

Be abejo, populiarėja gydymas hipnoze, spalvomis, muzika, užkalbėjimais...

Būtent laikotarpio 1990-1996 m. Vilniuje netoli nuo Šv. Onos bažnyčios gyveno trečios kartos užkalbėtoja, pas kurią atvažiuodavo žmonės iš visos Lietuvos ir Baltarusijos. Ji buvo puiki užkalbėtoja, paveldėjusi užkalbėjimų tekstus iš savo prosenelės ir ji realiai gydydavo žmones, sugebėdavo užgydyti niekada neužgyjančias žaizdas, nužiūrėjimus, išgąstį. Paklausus, kaip ji tai daro, ji papasakojo, jog yra labai tikslūs tekstai, jie skirti konkretiems atvejams, nuo alergijos gydymo iki visų kitų ligų. Esamu metu šios močiutės nebėra gyvos. Nėra aišku, ar jos talentą paveldėjo jos duktė, nes šeimos likimas buvo labai tragiškas, jie buvo priversti pakeisti gyvenamą vietą, net keisti savo identitetą. Įdomu dar tas, jog užkalbėtoja, kuri buvo paveldėjusi gebėjimą gydyti žmones iš savo prosenelės, nesugebėjo išgydyti savo dviejų anūkų, jie abu labai sunkiai sirgo keliomis ligomis, medicina buvo bejėgė. Beje, ji niekada neimdavo jokio užmokesčio už išgydymą, ji buvo laiminga, galėdama padėti ir žinojo, jog vos pradėtų imti piniginį atlygį už išgydymą, jos talentai išgydyti žmones dingtų.

Taigi, ko gero, tokie išskirtiniai talentai yra veiksmingi tik gydant ne artimus gimines ir kai atlygio neimama jokio.

Tokių žmonių, gebančių gydyti kaip minėtoji Vilniaus Šv. Onos bažnyčios prieigų močiutė, ko gero, ir nebėra esamu metu.

1993 m. vasarą iš Kijevo į Lietuvą buvo atvykusi vadinamoji Kolsana Dalma. Ji surinkdavo didžiules sales žmonių, buvo ji ir Klaipėdoje. Įdomu buvo stebėti, kaip ji pritaiko masinę hipnozę, visą didžiulę salę žmonių valdo, jie jai paklūsta. Viešai ji teigė, jog svarbiausia yra nepakenkti ir ji tuo vadovaujasi gydydama. Žiūrovų akyse ir viešai ji „pramušė“ ausis kurčiai mergaitei ir ši ėmė girdėti jau tuo pat metu. Kolsana Dalma viešai išgydė ir mikčiojantį berniuką. Anot jos, ligos duotos už nuodėmes. Ji teigė, jog norint pasveikti, reikia daug melstis. Beliko pridurti, kad Kolsanos Dalmos užkalbėta nuotrauka tada, 1993-iaisiais, Klaipėdoje kainavo 2 000 talonų, amuletas kainavo 8 000 talonų. Taip, gausiai susirinkusioje salėje žmonių dabartiniuose Žvejų kultūros rūmuose ji sukėlė masinę psichozę, tą ji sugebėjo daryti. Ją lydėjo apsauginiai. Išvaizda jos buvo daugiau nei keista, ji neturėjo nei moteriai, nei vyrui būdingų bruožų. Apsauginiai, panašu, valdė ir jos „piniginę“, ji buvo vežiojama lyg koks keistas gyvūnas, buvo aišku, jog iš jos pasipelno kiti, kurie galimai buvo apsiforminę kaip jos vadybininkai ar prodiuseriai. Aktyvi prekyba jos amuletais tik tą patvirtino. V. Alsys yra rašęs: „Vieni ekstrasensai regi žmonių energetines auras. Kiti veikia daugiau intuityviai. Efektyvumas tas pats... Aišku, klesti ir šarlatanizmas“.

RIZIKOS YRA

Idealu būtų, jei galėtume atskirti gydytoją nuo šarlatano, kurių tik daugėja ir viešai svarstoma problema, jog medicinine praktika jie verčiasi nelegaliai, užmokestį ima taip pat neteisėtai, neturėdami licencijų.

Apie riziką yra kalbėjęs Lietuvos parapsichologų asociacijos prezidentas Audrius Dineika: „Aš prieš tuos, kurie atvažiuoja trumpam ir masiškai gydo žmones. Jie galėtų paskaityti paskaitų, o daugybę žmonių gydyti vienu metu – neįmanoma. Juk vienam reikalinga hipnozė, antram – bioenergetinis gydymas, trečiam – akupunktūra. Rizika vis dėlto išlieka, nes gydančio biolaukai gali neatitikti gydomojo biolaukų. Netradiciškai gydyti vaikus galima tik nuo penkerių, šešerių metų, nes yra grėsmė suardyti vaiko biolauką. Tėvai tyrėtų atsakingai parinkti gydytoją – spaudoje publikuojami ir šarlatanų skelbimai.

Vaikui padėti galėtų pati mama. Žinau atvejį, kai vaiką, sergantį bronchine astma, pagydė motina. Patariau jai kiekvieną naktį po vaiko lova ties plaučiais statyti dubenį su vandeniu. Ryte vandenį išpilti. Astmos priepuoliai dingo.

Įdomu, kodėl šiuolaikinis skeptikas, kurio net patekėjusi žalia saulė nenustebintų, bėga, ligos suriestas, pas stebukladarį, raganą, užkalbėtoją, pas bet ką, kad tik atsikratytų negalios?“.

Todėl žinoti verta, jog keliai visada yra mažiausiai du ir rinktis Jums.

Ar eisite su vaiku pas psichoterapeutą, ar ieškosite užkalbėtojos, burtininkės. Anksčiau kiekvienas kaimas tyrėdavo tokią burtininkę, užkalbėtoją, pribuvėją. Tai tiesiog būdavo gerai žoleles išmananti moteriškė, neretai ir išprususi, išsilavinusi, kartu mokydavusi ir kaimo vaikus savo gryčioje abėcėlės bei skaičiavimo.

Tik, be abejo, vengti reikėtų tų pravažiuojančiųjų, prakeliaujančiųjų „stebukladarių“, kurių visa „pagalba“ baigiasi Jūsų pinigų išviliojimu ir išradingomis metodikomis, kaip Jus tiesiog prisirišti prie savęs, padaryti bejėge, nuolatos ieškančia pagalbos sau ar savo vaikui. Tiesiog šarlatano tikslas nėra Jus išgydyti, jo ar jos tikslas yra jus dar labiau susargdinti ir paleisti ubagais.

O tuos, kurie per daug tiki „stebuklingu pasveikimu“, „stebuklingomis tabletėmis“ ir gydytojais-stebukladariais, verta atvesti į blaivų protą kuo anksčiau, kol jų sveikata nesugadinta negrąžinamai ir piniginės turinys nušluotas tų vadinamųjų „stebukladarių“-aferistų, kurių tikslas ir yra tiesiog susirinkti kuo daugiau pinigų iš naivuolių, tikinčių, jog įmanoma išsigydyti ligotus sąnarius kokiomis keistomis priemonėmis, niekur neužregistruotais preparatais ir panašiai.
Veiksminga priemonė ir įrodymas, kad šarlatanizmas klesti nuo senovės, yra senų laikraščių iškarpos. Nueikite į biblioteką, kurios archyvuose, saugyklose įmanoma rasti 19 amžiaus pabaigos - 20 amžiaus pradžios spaudos, laikraščių, brošiūrų ir peržiūrėkite reklaminius skelbimus. Būsite maloniai nustebinti: yra reklaminių skelbimų apie tiesiog stebuklingus vaistus, tinktūras, piliules, kurių pagalba žmogui grįžta jaunystė, plaukai atauga vyrams ant plikių, staiga sulieknėjama, pagražėjama, pasveikstama ir t.t. Tada tuos reklaminius skelbimus palyginkite su kai kuriais šių dienų kvietimais dalyvauti susitikime su keliaujančiu ir stebuklingai žmones pagydančiu „profesoriumi“ ar „gydytoju“, su šių dienų reklaminiais pranešimais apie naujus vaistus, - ir viską suprasite. Niekas nepasikeitė, viskas tas pats ir visi tie skelbimai, kvietimai, raginimai baigiasi vienodai: prašymu susimokėti solidžias pinigų sumas.

Todėl į neviltį papuolę žmonės, kai jie suserga, turėtų vadovautis vis dėlto sveika nuovoka. Kadangi net tais atvejais, kai kam nors pavyksta iš tiesų netikėtai pasveikti nuo nepagydomų ligų, atjaunėti, sulieknėti ar atsiauginti vešlius plaukus ten, kur anksčiau buvo plikė, verta pirmiausia nuodugniai pasidomėti, ką vis dėlto tas pasveikusysis darė iš tiesų, kad jo ar jos sveikatos būklė pagerėtų. Ir kai sužinosite tiesą su smulkiomis detalėmis, suprasite, jog vietos „stebuklams“ nelabai ir yra, kai kalba eina apie susigrąžintą sveikatą.

Parengta pagal 1993 m. spaudą, NETRADICINĖ MEDICINA, „Sveikuolių pirmadienis“, 1993 m. spalis, Nr. 8, p. 6.

NAUJA RUBRIKA:
SAVARANKIŠKAI –
TOBULUMO LINK (15)

SĖKMĘ ĮMANOMA UŽSIAUGINTI TIKRĄJA TA ŽODŽIO PRASME: PADĖTI GALI PINIGŲ, ARBA MEILĖS, GYVYBĖS MEDIS
2025-08-14

Medėjantysis arba tikrasis storalapis (Crassulaarborescens)

Po pasaulį paplito iš Afrikos smėlynų, kur užauga kaip tankus krūmas ar nedidelis medelis. Kam ir kodėl kilo mintis pavadinti jį pinigų medžiu (Money Tree), sunku pasakyti, bet greičiausiai tam įtakos turėjo išvaizda, nes augalo lapeliai yra apvaloki ir plokšti, pilkai žalsvos spalvos, primenantys metalines monetas. Kartais dar auginama kita storlapio rūšis – medėjantysis. Šis taip pat kilęs iš Afrikos ir gan panašus į tikrąjį, tik senesni stiebai linkę sumedėti. Be to, krūmas užauga kiek didesnis – iki 1–1,5 m aukščio. Lietuvoje jis ne toks populiarus, auginamas rečiau.

Žinoma, abu storlapiai, augantys patalpoje tikrojo dydžio niekada nepasieks – užaugs žymiai kompaktiškesni ir liaunesni. Kad sąlygos jiems būtų geresnės ir kuo artimesnės natūraliai aplinkai, vasarą išneškite juos į lauką. Tik nepamirškite rudenį jų parsigabenti atgal, nes šalnų jie tikrai neištvers.

Zamijalapis zamiokulkas (Zamioculcus zamiifolia)

Tai dar vienas augalas, kuris taip pat vadinamas pinigų medžiu. Pavadinimas skamba labai įmantriai, bet pats augalas atrodo visai paprastai, bet tikrai ne prastai. Šis irgi yra kilęs iš Afrikos (paradoksas, kad pinigų medžiai yra kilę iš vieno skurdžiausio pasaulio žemyno). Lietuvos rinkoje jis pasirodė gan neseniai, prieš kokius 20-25 metus ir labai greitai tapo daugelio namų ir įstaigų puošmena. Žinoma, prie jo populiarumo prisidėjo ir tai, kad platintojai pavadino jį pinigų medžiu.

Matyt, storlapio, kaip pinigų medžio, vaidmuo išsisėmė ir rinkai reikėjo naujos žvaigždės, kuria ir tapo zamiokulkas. Jo lapai nei į metalinius, nei į popierinius pinigus nepanašūs – jie stori, sodriai žali, blizgantys ir yra ovalo formos.

Kaip ir jo pirmtakas, zamiokulkas pasižymi nereiklumu – gali augti tamsesnėje kambario vietoje, gali pakentėti ir kurį laiką nelaistytas. Tęšti reikia tikrai retai, nes pradės per greitai augti – sparčiai gali pasiekti 1–1,5 m aukštį. Jei jūsų butas yra kompaktiško dydžio, tręšiant geriau nepersistengti. Tiesa, augdamas jam tinkamomis sąlygomis, zamiokulkas gali pateikti staigmeną – pražysti baltu burbuolės formos žiedu, panašiu į kalijos.

Auginimo ypatumai

Pinigų medis puikiai tinka tiems, kurie yra labai užsiėmę ar nemėgsta rūpintis gėlėmis – storlapį užtenka palaistyti vieną kartą per mėnesį. Gėlių priežiūros vadovuose apstu informacijos apie tai, kad storlapį vasarą reikia kelis kartus patręšti, kad retkarčiais būtina nuvalyti dulkes nuo lapelių, kas dvejus metus persodinti, laikyti atokiau nuo tiesioginių saulės spindulių ir pan. Tačau dauguma šių augalų augintojų tvirtina, kad pinigų medį labai sunku numarinti, nesvarbu, kokias sąlygas jam sukurtum. Ir tikrasis storlapis, ir zamijalapis zamiokulkas labai tinkami auginti kambario sąlygomis, nes nenukenčia žiemą dėl sauso oro, ko nemėgsta daugelis kambarinių gėlių. Kartais galite pavalyti dulkes nuo zamiokulko lapų, kad išryškėtų jų blizgesys.

Kad būtų naudingas

Pinigų medžio poveikį stebintys žmonės tikina, kad šis augalas gerina nuotaiką, padeda atsipalaiduoti. Jei apniko nerimas, eikite nuvalyti dulkių nuo savo žaliojo įnamio, paliekite jį, pašnekinkite. Tikrai pasijusite geriau.

Dovanokite pinigų medį merginoms, kurios nori ištekėti. Liaudies išmintis byloja, kad jis gali pritraukti asmeninio gyvenimo sėkmę ir laimę. Kad aplankytų finansinė sėkmė, geriausiai zamiokulką gauti dovanų.

Zamiokulkas – žydintis augalas, tačiau ne kiekvienam nusišypso laimė pamatyti jo puošmenas. Jei jūsiškis pasidabino žiedais, vadinasi, jūsų laukia įdomus, netikėtas susitikimas ar kitas malonus įvykis. Jei ketinate šį augalą kam nors įteikti, turite žinoti, kad svarbu jį įkurdinti originaliame vazone ir kaip nors papuošti – ant šakelės užrišti juostelę, pritvirtinti pinigėlį ar įkasti jį į žemę.

Šaltinis: <https://www.medeinos.lt/pinigu-medziai-kaip-juos-auginti-2/>

NAUJA RUBRIKA:
SAVARANKIŠKAI –
TOBULUMO LINK (14)

SVEIKATOS ŽVAIGŽDĖS

2025-08-09

Anyžinė ožiažolė, anyžius (Pimpinella anisum) – salierinių (Apiaceae) šeimos ožiažolių (Pimpinella) genties žolinių augalų rūšis.

Sinonimai –  Anis, Anís, Anis Vert, Aniseed, Anise Essential Oil, Anisi Fructus, Graine d’Anis Vert, Huile Essentielle d’Anis, Phytoestrogen, Phyto-Œstrogène, Pimpinella anisum, Pinella, Semen Anisi, Shatpushpa, Sweet Cumin, Velaiti Saun

Šeima – Skėtiniai (Salieriniai) – Umbelliferae Juss. (Apiaceae Lindl.).

Tai vienmetis iki 60 cm aukščio išaugantis žolinis augalas. Anyžiai žydi birželio - liepos mėnesiais, o vaisiai subręsta rugpjūtį.

Anyžius – prieskoninis augalas, kurio gydomąsias savybes aprašė Hipokratas ir Avicena. Anyžius – tai augalas, kurio vaisiai skleidžia gaivų, pikantišką kvapą ir yra salsvo skonio. Dažniausiai šių žvaigždės formos prieskonių dedama kepinius, pieno produktus, košes, žuvis, marinatus ir t.t.

Tai vienas seniausių augalų, pradėtų specialiai auginti sveikatos gerinimo ir kulinariniais tikslais. Senovės romėnai valgydavo pyragą iš anyžių, kepamą ant lauro lapų. Kepinys buvo ypatingas tuo, kad gerino apetitą, virškinimą ir padėdavo išvengti pilvo pūtimo.

Anyžiaus kilmė siejama su Mažąja Azija. Šiuo metu nesutinkama augančio laukinio anyžiaus. Paprastasis anyžius žinomas nuo senų laikų. Juos keli šimtmečiai prieš mūsų erą augino Senovės Egipte. Jie buvo vertinami ir Senovės Romoje. Maždaug nuo XIII amžiaus ši vaistažolė auginama visoje Europoje, o netrukus ir daugelyje pasaulio šalių. Manoma, kad į Lietuvą anyžius pateko XIX amžiaus pradžioje. Vartojami sunokę anyžiaus vaisiai, kurie dažniausiai renkami rugpjūtį.

Viduramžiais anyžius buvo labai brangus. Iš jo sėklų buvo gaminamos tinktūros, nuovirai ir užpilai. Liaudies medicinoje anyžius buvo naudojamas kaip karščiavimą mažinantys, skausmus malšinantys, skatinantys prakaito ir šlapimo išsiskyrimą vaistai. Šis prieskonis laikomas miegamajame gerina oro kokybę ir padeda nuo nemigos.

Anyžiaus gydomosios savybės

Anyžiaus vaisių preparatai – vandeninis užpilas, spiritinė tinktūra (90 % spirito) – vartojami sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis.

Anyžių sėklose yra 8 – 28 procentai riebalų ir 2,3 procentai eterinio aliejaus, kuris suteikia joms ypatingą kvapą ir skonį. Sėklose taip pat gausu fruktozės, baltymų, mineralinių ir kitų medžiagų.
Apie anyžių gydomąsias savybes rašė savo darbuose Teofrastas, Dioskoridas, Kolumela bei Plinijus. Karolis Didysis buvo įsakęs šalies gyventojams auginti anyžius. Anot Dioskorido, anyžiai mažina pilvo skausmus, didina pieno laktaciją, žvalina, taip pat skatina šlapimo išsiskyrimą.
Plinijus manė, kad anyžiai gelbsti nuo skorpiono įkandimo. Ypač anyžius vertino arabai. Avicena anyžiais patarė slopinti troškulį bei gydyti dusulį. Armėnijoje nuo seno anyžių ir kiaušinio baltymo mišiniu gydydavo nudegimus, viduriavimą bei žarnyno kraujavimą. Liaudies žiniuoniai anyžiaus preparatais patardavo gydyti žarnyno spazmus.
Anyžiai vadinami sveikatos žvaigždėmis
Anyžius padeda atsikosėti, dėl to vartojamas peršalus, sergant bronchitu, astma, viršutinių kvėpavimo takų kataru. Taip pat šio prieskonio dažnai dedama į vaistinius preparatus, siekiant, kad jie būtų skanesni.
Anyžiai taip pat gali padėti nuo širdies ir kraujagyslių sutrikimų, galvos svaigimo, migrenos, vaikų pilvo dieglių, impotencijos ir frigidiškumo, trūkstant motinos pieno.
Anyžių užpilas – laiko patikrinta priemonė nuo kosulio, jis taip pat gydo gerklės skausmą, dantenų ligas, malšina menstruacijų skausmus bei naikina blogą burnos kvapą. Galima ruošti tik anyžių užpilą arba maišyti su kitais prieskoniais: pavyzdžiui, kmynų ar pankolių sėklomis. Užpilą rekomenduojama gerti iškart po valgio. Sveikata taip pat gali pagerėti, jei maistas bus reguliariai pagardinamas šiais prieskoniais.
Anyžius ir jo vartojimas gydymui
Žmonija anyžių pažįsta jau ne vieną tūkstantį metų. Apie jo vaistines savybes rašė egiptiečiai, laikydami jį puiki vaistu padedančiu gydyti dantų skausmus bei šlapimtakių susirgimus.
Senovės Romėnai juo gardindavo duoną bei vartojo profilaktiškai kaip gerą virškinimą saugančią priemonę. Buvo tikima, jog anyžius saugo nuo naktinių košmarų bei gaivina aplinkos orą.
Tradiciškai anyžiaus sėklų dedama į saldžiuosius kepinius ir antruosius patiekalus. Patiekaluose anyžių galima derinti su riešutais, medumi, razinomis, lauro lapais, kalendra, pankoliu ir cinamonu. Anyžiaus neretai dedama į vaisių arbatas, giras ir kisielius, pomidorų padažus, mėsos padažus, marinatus. Anyžius yra sudėtinė indiškų prieskonių kario ir garam masala dalis. Indijoje anyžiaus sėklos yra kramtomos po valgio. Anyžiaus sėklos dedamos į likerius ypač anisette ir ouzo, iš jų spaudžiamas aliejus. Kartais anyžiaus dedama į pieno produktus, jogurtus, žele.
Paprastai maisto gamybai naudojamos anyžiaus sėklos gali būti maltos arba naudojamas visas grūdelis. Kadangi maltas anyžius greitai išgaruoja, jį reikėtų maltis tik tam kartui ir saugoti gerai uždarytame sausame stikliniame indelyje. Anyžiaus aromatą galite sustiprinti pakepindami jo sėklas.
Anyžius plačiai vartojamas farmacijos ir kosmetikos pramonėje, ypač gaminant dantų pastas, kvepalus, muilus ir burną skalaujančius skysčius.
Pagrindinės veikliosios anyžiaus medžiagos yra eteriniai aliejai, anetolis bei metilchavikolis. Jo sudėtyje yra maždaug apie 2-3% eterinių aliejų, kurių pagrindinė veikioji medžiaga – anetolis (sudaro apie 80-90% ) ir metilchavikolis (sudaro apie 10% ). Būtent jie sėkloms suteikia specifinį kvapą ir skonį. Anyžiaus sudėtyje taip pat yra medžiagų, kurios veikia panašiai kaip estrogenai. Jis taip pat pasižymi vabzdžius užmušančiu- insekticidiniu poveikiu.
Vaistams yra vartojamas iš anyžiaus sėklų spaudžiamas aliejus, anyžiaus sėklos, lapai o kartais ir šaknys. Anyžius pasižymi priešuždegiminiu, vidurius laisvinančiu, virškinimą gerinančiu ir atsikosėjimą gerinančiu poveikiu. Tradiciškai anyžiumi yra gydomi virškinimo sutrikimai, dujų sankaupos žarnyne, sloga. Jis gerina atsikosėjimą, skatina šlapimo išsiskyrimą, mažina mėnesinių skausmus, gali palengvinti gimdymo skausmus bei sustiprinti lytinį potraukį.
Anyžiaus preparatai naudingi gydant vyriškąją menopauzę, nemigą, priklausomybę nuo tabako, vidurių užkietėjimus, astmą. Anyžiaus preparatai taip pat gali būti naudingi traukulių gydymui. Tradiciškai anyžiumi būdavo gydomi niežai, utėlėtumas ir žvynelinė. Anyžius gali būti naudojamas dantenų uždegimams, parodontozei gydyti. Anyžiaus kvapas gerina smegenų kraujotaką ir pasižymi nuotaiką gerinančiu veikimu.
Anyžiaus yra dedama į atsikosėjimą lengvinančių, vidurių pūtima mažinančius  preparatus ir vaistažolių mišinius. Vaistams taip pat gali būti vartojamas anyžių aliejus (Oleum Anisi) bei anyžių lašai (Liquor Ammonii anisatus).
Anyžiaus vartojimo yaptumai
Halitozė (blogas kvapas iš burnos)
Tūkstančius metų anyžiaus sėklos būdavo kramtomos burnos kvapui pagerinti. Namų sąlygomis galima pasigaminti puikų burnos skalavimo skystį tiesiog pavirinus žiupsnelį augalo sėklų ir vėliau jas nukošus. Gautas nuoviras- puikiai kvapą iš burnos užmušanti priemonė. Anyžius gali pasitarnauti šalinant prakaito, česnako ir alkoholio kvapus.
Pieno gamybai skatinti
Anyžius skatina pieno sekreciją, menstruacijų atsiradimą, bei gali pagreitinti gimdymą. Manoma, kad jis yra veiksmingą geismą skatinanti priemonė.
Žarnų kolika
Anyžiaus dedama į tinktūras, malšinančias kūdikių žarnų spazmus. Jis taip pat pagerina virškinimą, todėl yra mėgstamas kaip prieskonis.
Viršutinių kvėpavimo takų ir plaučių susirgimai
Anyžiaus aliejus puiki viršutinių kvėpavimo takų sekreciją skatinanti, bei kosulį slopinanti priemonė. Jo arbata ypač veiksminga esant varginančiam sausam kosuliui. Senovės graikai jį taikė astmos priepuoliams slopinti.
Kvėpavimo takų susirgimai
Siauros apimties tyrimai patvirtino, jog sergant alerginės kilmės astma, kosulys sumažėja geriant arbatą, į kurios sudėtį įeina anyžius, ramunėlės, šafranas, pankolis, saldymedis, kardamonas ir juodgrūdė. Vandeniu praskiesti anyžių aliejaus lašai gali būti skiriami atsikosėjimui gerinti.
Anyžių lašai dažniausiai yra vartojami kaip atsikosėjimą lengvinanti priemonė sergant tracheitu, bronchitu, kokliušui gydyti.
Vidurių užkietėjimai
Nedidelės apimties klinikiniai tyrimai parodė, jog vidurių užkietėjimu sergančių pacientų būklė gerėjo geriant arbatą, kurios sudėtyje buvo anyžiaus, pankolio, meškauogės ir senos lapų.
Utėlėtumas
Nedidelės apimties klininikiniai tyrimai leidžia manyti, jog utėlėtumas gali būti gydomas purškiant plaukuotąją galvos dalį tirpalais, kuriuose yra anyžiaus aliejaus, kokoso aliejais ir ylang ylang aliejaus. Gautas gydomasis efektas panašus į poveikį gautą vartojant permetrino, malationo, piperonilio, butoksido ir izododekano preparatus.
Anyžius ir ajurveda: kas sakoma apie šį augalą?
Anyžiaus skonis saldus ir turi šaldančių savybių.
Anyžius tiks tiems, kurių organizme yra stipriai išreikštas ugnies elementas.
Anyžiaus sėklos gali būti naudojamos gydant virškinimo sistemos sutrikimus, apetitui pagerinti ir vidurių pūtimui slopinti.
Anyžiaus sėklų nuoviras skatina pieno susidarymą.
Indijoje laikoma, jog anyžiaus arbatą galima duoti kūdikiams nuo viduriavimo, pučiant vidurius ir profilaktikai kad jų nepūstų, bei kalantis dantukams.
Anyžius yra naudojamas peršalus, kosint ar susirgus kvėpavimo takų uždegimais.
Anyžiaus aromatas padės įgauti energijos, išsklaidys nuovargį ir stresą.
Anyžius padės nugalėti nemigą, sukeltą įtampos ir streso. Jis tinka sunkiai protiškai dirbantiems žmonėms.
Anyžiaus vartojimo formos
Farmacijos pramonėje vartojamas anyžių aliejus. Anyžiaus aliejui analogišką aliejų naudoja tradicinės kinų medicinos praktikuotojai, tačiau šiuo atveju jis gaminamas iš augalo Kinietiškojo anyžiaus – Ilicium verum. Kulinarijoje vartojamos anyžiaus sėklos.
Kaip dozuojamas anyžius
Žarnyno dujoms mažinti – paprastai yra skiriama 0,1 ml anyžiaus aliejaus 3x dienoje.
Nedideli anyžiaus kiekiai yra kosulį slopinančiuose bei gerklės skausmus gydančiuos preparatuose.
FDA pripažįsta anyžiaus preparatus kaip saugius vartojimui.
Vartojant anyžiaus preparatus būtina sekti paciento svorį, kad būtų užkirstas kelias vandens kaupimuisi.
Bronchitui gydyti- 5-10 lašų 2-3 kartus per dieną.
Anyžiaus sąveika su kitais vaistiniais preparatais
Peroraliniai kontraceptiniai preparatai  – Anyžius sąveikauja su peroraliniais kontraceptiniais preparatais. Jis gali veikti panašiai kaip estrogenas ir sumažinti šių preparatų poveikį, todėl vartojant anyžių rekomenduojama naudoti papildomas mechaninės apsaugos priemones.
Anyžius gali susilpninti šių kontraceptinių preparatų poveikį  ethinyl estradiol, levonorgestrel (Triphasil), ethinyl estradiol, norethindrone (Ortho-Novum 1/35, Ortho-Novum 7/7/7), Premarin, ethinyl estradiol, estradiol.
Priešvėžiniai preparatai  – Anyžius gali sąveikauti su krūties vėžį gydančiais preparatais- tamoksifenu  (Nolvadex), todėl gydantis šiuo preparatu anyžiaus vartoti negalima.
Pašaliniai anyžiaus vartojimo reiškiniai
Alerginės reakcijos ir kontaktinis dermatitas
Lūpos ir burnos gleivinės uždegimai naudojant dantų pastą su anyžiumi.
Pykinimas, vėmimas, plaučių edema ir traukuliai parijus 1 -5 ml anyžiaus aliejaus.
Pseudo – Kon’o sindromas, apsinuodijus daug anyžiaus turinčiu gėrimu.
Didelės anyžiaus dozės gali turėti narkotinį poveikį, sukelia pykinimą ir vėmimąir ūmaus apsinuodijimo reiškinius.
Kada anyžiaus vartoti negalima
Alergija  – anyžius neskiriamas skėtinių šeimos augalams bei anyžiams alergiškiems žmonėms. Jo negalima skirti jeigu yra alergijos reiškinių šparagams, salierams, kmynams, koriandrui, kuminui, krapams ir pankoliui.
Odos ligos – jo negalima skirti esant egzeminiams odos pakitimams ar odos uždegimams (pvz. rožei)
Kraujotakos susirgimai -didelės anyžiaus dozės pasižymi slopinančiu narkotiniu poveikiu, ir gali sukelti kraujotakos sutrikimus.
Nėštumas – anyžiaus preparatų nerekomenduojama skirti nėštumo metu, dėl potencialaus poveikio į estrogenų sekreciją.
Atsargiai vartotinas esant alerginiams susirgimams ir atopiniam dermatitui.
Gryno anyžiaus aliejaus vartoti per burną negalima, dėl didelio jo toksiškumo ir apsinuodijimo pavojaus.
Anyžiaus preparatų negalima skirti ilgai arba didelėmis dozėmis.
Maitinimas krūtimi  – anyžius neskiriamas maitinančioms motinoms. Jo neskiriama vaikams.
Vėžys – dėl estrogeninio poveikio, anyžiaus preparatų nereikėtų vartoti jeigu yra nustatytos estrogenams jautrūs susirgimai – krūties vėžys, gimdos vėžys, kiaušidžių vėžys, endometriozė, gimdos fibroidai.
Vėžys – anyžiaus negalima vartoti jeigu yra skirtas gydymas tamoksifenu.
Liaudies medicinoje anyžiaus vaisiai būdavo vartojami maitinančių motinų pieno gamybai skatinti. Anyžiaus užpilu reikėtų skalauti burną gydant burnos ertmės ir dantenų uždegiminius susirgimus, parodontozę.
Anyžiaus sėklų užpilas gerina kepenų ir kasos veiklą, Taip pat tinka esant kosuliui, bronchitui, dusuliui, laringitui, tracheitui ir kokliušui, Jis padeda atsikosėti, minkština skreplius.
Anyžiaus užpilo receptas
1 arbatinį šaukštelį smulkintų anyžiaus vaisių užpilti stikline verdančio vandens ir palikti 20 min uždengtame inde, kad gerai prisitrauktų. Po to užpilą nukošti. Paprastai toks užpilas yra geriamas po 1 valgomąjį šaukštą 3–4 kartus per dieną. Jis turi būti geriamas 30 min prieš valgį.
Anyžiaus arbata
Ją paruošti taip pat labai paprasta. 2 šaukšteliai smulkintų anyžiaus sėklų užpilami  1 stikline verdančio vandens. Po 10-15 minučių arbatą galima gerti.
Šią arbatą tinka gerti jeigu vargina nemalonus burnos kvapas. Ji taip pat tiks maitinančioms motinoms, nes skatina pieno išsiskyrimą. Pieno išsiskyrimui paskatinti paprastai užtenka išgerti vieną šios arbatos puodelį per dieną. Atvėsusią arbatą galima naudoti burnos skalavimui.
Anyžiaus nuoviras
Tinka kai vargina užkimimas. Geriamas kartu su medumi.
1 arbatinį šaukštelį anyžiaus sėklų užpilti 1 stikline vandens ir pavirinti 1 minutę. Palikti pritraukti 30 minučių ir po to nukošti. Geriama po 1/4 stiklinės 3 kartus per dieną. 15-20 minučių prieš valgį.
1 arbatinį šaukštelį anyžiaus sėklų užpilti 1 stikline vandens, pavirinti 15 minučių. Po to palikti pritraukti 20 minučių ir į nukošti. Po to įmaišyti 1 valgomąjį šaukštą medaus ir 1 valgomąjį šaukštą konjako. Viską išmaišyti ir gerti šį nuovirą šiltą, po 1 valgomąjį šaukštą 3-4 kartus dienoje.
Anyžiaus tepalas nuo utėlių
Senovinis receptas. Imama 1 dalis anyžių, 1 dalis baltojo čemerio vaisių miltelių, 4 dalys kiaulės taukų. Viską sumaišyti ir tepti pažeistą odą.
Anyžiaus aliejus nuo uodų
Anyžiaus aliejaus 2 lašelius praskiesti alyvuogių aliejaus 10 ml ir pasitepti rankas ir veidas. Anyžiaus kvapo nemėgsta uodai ir kiti vabzdžiai.
Anyžiaus užpilas virškinimui verinti
1 valgomasis šaukštas susmulkintų anyžiaus vaisių yra užplikomas stikline verdančio vandens ir leidžiama nusistovėti kad pritrauktų 20 minučių. Po to viską nukošti ir ir gerti po 1–2 valgomuosius šaukštus 3–4
kartus per dieną.
Anyžiaus užpilas skrandžio veiklai ir nuo vidurių pūtimo
1 arbatinis šaukštelis anyžiaus vaisių užplikomas stikline verdančio vandens. Leidžiama pritraikti ir geriama po
1/4–1/3 stiklinės 30 min. prieš valgį.
Arbata nuo kosulio su anyžiumi
Imama po 1 dalį piliarožės šaknų, saldymedžio šaknų, šalavijų lapų, pušų pumpurų, anyžiaus vaisių. 1 valgomąjį šaukštą šio arbatžolių mišinio užplikyti stikline verdančio vandens, leisti pritraukti 20 minučių, po to perkošti. Gerti po 1/4 stiklinės kas 3 valandas.
Atsikosėjimą lengvinanti arbata su anyžiumi
Imti po 1 dalį šalpusnio lapų, piliarožės šaknų, saldymedžio šaknų, anyžiaus vaisių ir viską išmaišyti. Paimti 1 valgomąjį šaukštą šio arbatžolių mišinio ir užplikyti stikline verdančio vandens. Leisti pritraukti 20 minučių ir perkošti. Geriama iki 3–4 kartų per dieną po 1/2 stiklinės.
Prakaitavimą skatinanti arbata su anyžiumi
Imama po 1 dalį gluosnio žievės, šalpusnio lapų, liepos žiedų, aviečių uogų, anyžiaus vaisių ir išmaišyti. 1 valgomasis
šaukštas šio arbatžolių mišinio užpilamas 2 stiklinėmis verdančio vandens ir 5 minutes paverdama. Po to viską nukošti ir gerti karštą kaip arbatą.
Skrandžio arbata žarnyno veiklai reguliuoti
Imama po 2 dalis šaltekšnio žievės, garstyčių sėklų, anyžiaus vaisių(visų po 2 dalis) , 1 dalį kraujažolės, 3 dalis saldymedžio šaknies. Viską išmaišyti. 2 arbatinius šaukštelius šio arbatžolių mišinio mišinio užpilti 1 stiklinė stikline
verdančio vandens, pavirinti ti 10 min. ir perkošti. Geriama po pusę stiklinės ryte ir vakare.
Anyžių degtinė
400 g anyžiaus sėklų yra užpilama 3 litrais degtinės. Laikoma tamsioje vietoje 3 paras.
Anyžių arbata
1 arbatinį šaukštelį maltų anyžiaus sėklų užpilti 1 stikline verdančio vandens. Leisti pritraukti 10 minučių ir po to nukošti. Geriama esant vidurių pūtimams, kosuliui, taip pat kai yra silpnas skrandis. Geriama po 1 puodelį iki 5 kartų per dieną.

Anyžiaus aliejus

Nevartojamas vidun ilgiau kaip 7 dienas. Per parą suvartoti ne daugiau kaip 1 lašą anyžių aliejaus. Jį lašinti į pieną arba grietinėlę. Tinka esant padidėjusiam kraujo krešumui.

Graikai – alkoholinio gėrimo iš anyžiaus mėgėjai ir gamintojai

Uzas (gr. ούζο) – anyžių skonio stiprus graikiškas alkoholinis gėrimas. Pavadinimo kilmė neaiški, tačiau pats gėrimas, manoma, kilo XIX a. Uzo geriamas grynas arba naudojamas kokteiliuose. Uzas daromas iš etilo alkoholio (maždaug 96 %) ir įvairių aromatinių žolelių (anyžiaus, kalendros, gvazdikėlių, cinamono ir kt.) antpilo, sumaišyto su cukrumi. Mišinys rauginamas (kai kurie gamintojai to nedaro, o tiesiog įpila daugiau alkoholio) ir distiliuojamas variniuose induose. Gautas produktas yra 40-50 ° stiprumo. Tai skaidrus bespalvis skystis. Tačiau sumaišius su vandeniu, uzas pabala ir tampa neskaidrus. Taip atsitinka dėl anyžiuose esančio eterinio aliejaus, kuris tirpsta etilo alkoholyje, tačiau yra netirpus vandenyje.

Šaltiniai: <https://tavosveikata.info/tag/liaudiski-receptai-su-anyzium/>; <https://priekavos.lt/anyziai-zemiskos-sveikatos-zvaigzdes/>; Vikipedija.

Iliustracija "Anyžiaus sėklos" iš: <https://www.istockphoto.com/search/2/image?phrase=anis%20seeds&mediatype=photography&irclickid=3ekSSDyjWxycRusWllRuDyI5Ukpxb2ypVw4I0Y0&irgwc=1&cid=IS&utm_medium=affiliate_SP&utm_source=FreeImages&clickid=3ekSSDyjWxycRusWllRuDyI5Ukpxb2ypVw4I0Y0&utm_term=anis%20seeds&utm_campaign=home_freephoto_searchbar-popup&utm_content=270498&irpid=246195>

NAUJA RUBRIKA:
SAVARANKIŠKAI –
TOBULUMO LINK (13)

„AUKŠTOS AGUONOS“ SINDROMAS. KAS TAI?

2025-08-02

Viena mano pažįstama ne kartą pasakojo, su kuo susiduria darbe. Ji aptarnauja klientus tiesiogiai bendraudama ir palyginti su kolegėmis, klientų turi ne vieną ar dukart daugiau, o dešimt kartų daugiau. Ji tiesiog efektyviai dirba, turi puikią reputaciją klientų tarpe ir daugelis nori registruotis tik pas ją. Visa tai kelia daug bėdų. Pirmiausia, kolegės yra nepatenkintos, nes darbdavys nuolat rodo pavyzdį – štai, kaip dirba Jūsų kolegė, o kodėl Jūsų rodikliai prastesni nei jos? Mano pažįstama yra nuolatinėje bendradarbių nemalonėje. Be to, patikrinimų metu pirmiausia tikrinama ji – kai tokia klientų kartoteka yra juk ką tikrinti. Taigi, ji užkliūna visiems, gauna nemažai neigiamos energijos iš aplinkinių.

„Aukštos aguonos“ sindromas būtent apibūdina panašias situacijas, kai aukštesnio statuso, pranašesni, gabesni žmonės yra atakuojami, kritikuojami dėl savo pasiekimų. Prisiminkite, tie, kurie yra geresnės išvaizdos, gabesni, sėkmingesni, juk visada susilaukia priešiškumo.

Žmogus, kuris apsupamas neigiama reakcija, gali pasijusti puolamas, nors iš tiesų tai tėra projektuojama reakcija – kai kuriems žmonėms kitų sėkmė išprovokuoja pavydą, nesaugumą, baimę, pyktį, sukelia norą sulyginti išsišokėlį (jų nuomone) su visais kitais. Žmonės apskritai nemėgsta kuo nors labiau išsiskiriančiųjų, nori juos sulyginti su kitais. Kaip sakoma, aukščiausia aguona lauke yra pirmiausia nuskinama. Visi prisimename rūpestingų tėvų pamokymus: tik neišsišok, būk kaip visi, daryk tą patį, kaip visi. Yra net tokia patarlė: nebūk pirmas, nebūk ir paskutinis, tačiau ir viduryje nesimakaluok.

6 būdai įveikti aukštos aguonos sindromą:

Ugdykite užuojautą žmonėms Leiskite žmonėms būti savimi, pasistenkite, nepaisant visko, juos mylėti, – aiškina specialistė.

Nesileiskite skaudinami. Verta atsiriboti nuo skaudinančio žmogaus ar žmonių.

Kad ir kas nutiktų, darykite tai, kas jus džiugina. Neleiskite negatyviai nusiteikusiems žmonėms atkirsti jus nuo svajonių ir troškimų. Galite apsispręsti nesileisti žlugdomi.

Burkite jus palaikančius žmones. Kad nepalūžtumėte, kai kažkas bando jus sužlugdyti, ieškokite paramos ir atgaivos tarp jus palaikančių žmonių.

Nešvaistykite energijos, norėdami atsikirsti. Energija nėra begalinis šaltinis. Kritikai, nekentėjai ir šiaip toksiški žmonės dažniausiai neverti jūsų laiko ir pastangų, energijos, kuria iššvaistote, norėdami atsikirsti, ginčydamiesi ar gindami save.

Atsiminkite – tai nekontroliuojama ir nuo jūsų nepriklauso. Negalite paveikti žmonių požiūrio į jus, į jūsų pasiekimus. Netgi jei mėginsite susigūžti, kad kažko neužgožtumėte, tai nebūtinai apsaugos jus nuo kritikos.

Yra aprašoma „aukštos aguonos“ sindromo situacija Australijoje. Iki laimėdamas du prizus verslo srityje asmuo pajuto, kad yra kaltinamas, jog yra išsiblaškęs. Jis nepriėmė to asmeniškai, bet suprato, jog „aukštos aguonos“ sindromo kultūra Australijoje vis dar egzistuoja.

Socialiniuose tinkluose žmones skirstome į tuos, kurie Jus giria ir į tuos, kurie kritikuoja. Susiduriame su troliais, kurie nori sužlugdyti kitus ir išaukštinti save. Visada atsiras tokių, kurie Jus palaikys, kai Jums sekasi karjera, bet bus ir tokių, kurie mėgins Jus sumenkinti.

Kai kurie neapsikenčia būti tokioje „aukštos aguonos“ sindromo kultūroje ir išvyksta iš Australijos į JK ar JAV, kur sėkmė ir pasiekimai bei sunkus darbas kelia pasigėrėjimą, o ne norą Jus pažeminti.

Benjaminas Franklinas Fairlessas, JAV Plieno korporacijos prezidentas (1950), kritikavo tokį elgesį ir yra pasakęs: „Neįmanoma sustiprinti vieno susilpninat kitą, Jūs negalite sustiprinti nykštuko nukirsdami koją milžinui“.

Jis taip pat pažymėjo: "Noriu pasakyti, kad įveikiau šią kultūrą per 5 ½ metus, kai kūriau savąjį verslą. Kai man sekdavosi ir patirdavau sėkmės laikotarpius versle, dalindavausi sėkme ir tuo didžiavausi! Tai nepadarė manęs arogantišku pasipūtėliu. Tai suteikė galimybių tapti sėkmingu ir pasinaudoti kiekviena galimybe savo gyvenime, kad išmokčiau būti geriausias visur, kur tik galiu prisidėti savo protu.

Taip pat noriu paminėti savo sekėjus, draugus ir šeimą, kurie lydi mane tame pašėlusiame verslo kelyje. Jūsų parama neliko nepastebėta!

Kitą kartą, kai pamatysite ką nors, kam sekasi, susivienykite ir pasveikinkite tą asmenį. Švęskite su jais, jei esate jų draugai, kolegos ar šeimos nariai. Gyvenimas yra trumpas, todėl verta branginti kiekvieną dieną ir daryti teigiamą pokytį kam nors pasaulyje jau šiandien!"
Prie šių išmintingų minčių belieka pridurti, jog tikra tiesa, kad visi nori pasišildyti sėkmės, šlovės spinduliuose ir visada buriasi apie tuos, kuriems sekasi. Tai yra dėsninga.
Tačiau jokiu būdu nepatartina pereiti į kitą kraštutinumą ir palikti bėdoje draugus, kolegas ir artimuosius, kai juos ištinka bėdos, nelaimės, ligos, nes nuo tų visų nesėkmių nėra apsaugotas nė vienas. Be to, veikia labai paprastas dėsnis: daryk kitam tai, ką norėtumei, kad ir tau darytų.
Ir niekam nėra paslaptis, jog jei savo senus ligotus tėvus į senelių prieglaudą patalpina jų vaikai, tas pats nutiks ir jiems patiems - jie ilgainiui atsidurs ten pat. O jei nelaimėje ir bėdoje nepadėjote savo draugui ar artimajam, lygiai taip pat nuo Jūsų nusigręš visi, kai patys atsidursite nelaimių apsuptyje, o tai visada nutinka laikui bėgant ir visiškai niekas nuo to nėra apsaugotas.

Šaltiniai: <https://www.taylorcare.com.au/blog/2018/07/tall-poppy-syndrome-in-australia-why-does-it-still-exist; https://www.delfi.lt/moterys/naudinga/nuo-aguonos-sindromo-neapsaugotas-ne-vienas-kas-tai-ir-kada-pasireiskia.d?id=84632601>

NAUJA RUBRIKA:
SAVARANKIŠKAI –
TOBULUMO LINK (12)

BLOGA AKIS
2025-07-16

KVARA LIONĖ

Žinoma, visada galima pasišaipyti iš prietaringų žmonių, vadovautis vien ta nuostata, jog viską įmanoma paaiškinti fizikos, mechanikos, chemijos, geometrijos dėsniais ir formulėmis, bet visi tie įsitikinimai gali vienu metu iš esmės pasikeisti, jei savo gyvenime susiduriate su kokiu nors reiškiniu, kurio iš viso neįmanoma paaiškinti, tačiau faktinį rezultatą turite.

Daugiausių tokių atvejų yra susiję su vadinamais „stebuklingais pagijimais“, netikėtu praturtėjimu, niekada nesenstančiais žmonėmis, kurie, gali sau pamanyti, iš tiesų yra atradę kažkokį jaunystės eliksyrą ar jaunystę grąžinantį vandenį.

Viską galima pavadinti prietaringų bobučių ir net minimalaus išsilavinimo neturinčiųjų asmenų kvailiojimais, bet suklusti privertė vienas atvejis, nutikęs dar 1987 m.

Teko klausyti vieno žymaus tuometinio mediko, turinčiojo dar ir profesoriaus laipsnį, paskaitą apie kvėpavimo takų ligas. Kalbėdamas apie bronchitą jis tiesiai šviesiai pasakė, jog tai yra vadinamoji „nužiūrėjimo liga“, išgydyti jos neįmanoma, galima tik apgydyti, mokslinio-medicininio, biochemija grįsto paaiškinimo, kaip ir kodėl ja susergama, nėra. Medikas dar trumpai paminėjo, kas yra tas vadinamas „nužiūrėjimas“. Pasak jo, tai nutinka, kai kokį vaiką ar jauną žmogų nužiūri, taip sukelia jam ligas, tam nužiūrėtajam. Dažniausia blogu žvilgsniu pasižymi senos moterys, kurios pačios yra pasiligojusios ir tokių savybių turi, kaip nebūtų keista, kokių nors ligų išklaipytų kojų savininkės. Pavyzdžiui, labai kreivų, liesų kojų senutės, kurios neretai dar ir raišos ir pan.

Kitas mažai suprantamas atvejis yra susijęs su mažučiais vaikai, kuriuos mamos vežiojasi vežimėliuose, o šie, juos parvežus namo iš pasivaikščiojimo, taip gailiai ir be priežasties verkia, nors jiems nėra jokių virškinimo sutrikimų, pilvuko jiems neskauda, jie yra pamaitinti ir nesušalę. Kai kas aiškina, jog taip nutinka taip pat, kai vaikučius nužiūri blogi, piktavaliai žmonės. Daug vaikų, anūkų išauginusių moteriškių žodžiais, tokio pobūdžio nužiūrėjimą panaikinti galima paprastai: pakanka vaikelio veidelį nuprasti, o dar geriau jį išmaudyti, o veidelį prieš laikrodžio rodyklę apvalyti sudrėkinta balta drobule. Ir vien nuo to viskas praeina. Iki kito karto, kol tas vaikelis galimai ir vėl bus nužiūrėtas.

Tuo galima tikėti arba ne.

Dar įdomesnis atvejis buvo su iš kaimo į Vilnių persikėlusia gyventi tokia gero milžino vyro gabaritų Lione, nuolatos besiskutančia juodus ūsus anksti ryte išpuvusioje išvietėje prasmirdusiam purviname bute, kad niekas nematytų jos "grožio" procedūrų.

Jos kaimynai iš jos buvusiojo kaimo atvykdavo į Vilnių, žinojo, jog jų kaimo Lionė gyvena pačiame sostinės centre ir paprasčiausiai naudodavosi galimybe pas ją užeiti, atsipūsti, ko nors užkasti, pakalbėti apie gimtųjų kaimo apylinkių reikalus. Bet Lionės, plačių gremėzdiškų pečių, išdžiūvusiomis laibomis gyslotomis ir atvirų kraujuojančių žaizdų nusėtomis kojelėmis, itin didelio rudo veido, be sustojimo kretančia galva, susenusios nepaprastai, mat būdama 53 metų ji išties atrodė lyg 93 metų senutė ar dar senesnė, žmonės išties bijojo. Jie užeidavo, norėdami gauti trumpalaikės naudos, nes Lionė turėjo įtakingų pažįstamų sostinėje valdininkų ir teisėjų bei įvairaus plauko muzikantų, šokėjėlių-bastūnėlių tarpe, ji galėjo padėti rasti geresnį gydytoją ir pagelbėti pas jį pakliūti, nes buvo kadaise įsidarbinusi namų šeimininke vienos labai garsios Vilniaus medikės šeimoje, ryšiai buvo išlikę, bet tie gausūs Lionės namų ir, žinoma, pirmiausia jos virtuvės lankytojai ir mėgėjai pavalgyti sostinėje už dyką, išties laikėsi nuo Lionės per tam tikrą atstumą. Ne vienas ir ne viena, net bijodami baisūnės, į King-Kongą panašios Lionės, eidavo į jos namus mėgindami rasti nors kokią naudą ir savo vaikams, iš atokių kaimų persikėlusiems gyventi, studijuoti Vilniuje.

Kaimiečiai visi lyg vienas tvirtino: kaime melžiamos karvės netekdavo pieno vien nuo Lionės, kol ji dar gyveno jų apylinkėse, žvilgsnio. Žmonės to labai bijojo, nes iš pieningos karvutės-maitintojos teturėti bergždinį, pieno neduodantį gyvulį buvo tolygu nuskurdimui, pusiau badavimui, pajamų praradimui, nes žmonės karvių pieną priduodavo į supirkimo punktą ir iš to gyveno, prisidurdami prie varganos kolūkiečių algelės.

Kaip Lionė atlikdavo tą karvių nužiūrėjimą, nėra aišku. Tačiau tai, jog ji išties gebėdavo nužiūrėti karves ir jos negrąžinamai tapdavo pieno iš viso nebeduodančiomis, faktas. Tą patvirtino ir Lionės tikra sesuo. Lionės tėvas su baime ževlgdavo į savo kitus vaikus visiškai nepanašią baisūnę Lionę ir sakydavo: "Kvara Lionė, nuo gimimo ji kvara", mat, vietovėse netoli Blatarusijos sienos žodžiu "kvara" vadindavo negrąžinamai pasiligojusiuosius, kurie būdavo didelė našta skurdžiose šeimose, įsikūrusiose nederlingose žemėse, per kurias įvairių armijų kareiviai šimtmečiais žygiuodavo skersai išilgai viską aplinkui niokodami, o skurdieji vietinių kaimų žmonės buvo išmokę net iš paparčių išsikepti duonos eiliniam badmečiui juos ištikus.

Žinia, kvarą Lionę, kuri buvo labai didžiulė, nuo pat ankstyvos vaikystės savo pasismaginimams naudodavo prakeliaujantieji kareiviai, nes kažkaip jiems reikėdavo nuleisti garą ir jie imdavo baisūnę Lionę, kurią be gailesčio kareiviams atiduodavo jos giminės, kad tik kitų, sveikesniųjų vaikų nesužalotų tie prakeliaujantieji ir pramogų ieškantieji kareiviai. Tam neprieštaraudavo ir jos tėvas, nuolatos besislapstantis, kad tik nebūtų pašauktas eiti į frontą, kas reiškė pasmerkti sekinančiai mirčiai nuo bado visą savo gausią šeimą.

Ji pati, grėsmingoji Lionė, būdama neįtikėtinai prastos, atgrasios išvaizdos, pasiligojusi, išties itin pavydėdavo gražioms moterims ir merginoms nuo pat savo jaunystės, kada suprato, jog labai skiriasi nuo kitų merginų, yra daugiau nei negraži, o be to, ir jos apdarai nuolatos būdavo patys bjauriausi, atlikę nuo senučių kaime ir tvartus mėžiančių vyrų, kurių marškinius pasitaisiusi truputį plačiapetė Lionė ir dėvėdavo.

To pavydo, pagiežos, nuoskaudų ji turėjo tiek, jog visa buvo geltonai-žaliai-ruda. Jos oda buvo neįtikėtinai negraži, galimai iš nuolatinio pavydo, pagiežos susikaupdavo daug tulžies, jog dėl to Lionė tapo rudai-žalia.

Dar negražesnė, atgrasesnė, šlykštesnė už Lionę buvo jos duktė, patologiškai išsigimusi idiotė, gimusi, kai pati Lionė jau buvo, galima sakyti, senutė. Jos duktė priminė išdžiūvusį vyriškį, rachito išdarkytą bulvių lauko kaulėtą šiurpiai atrodančią kaliausę su atbukusiu apatišku žvilgsniu, rudu ir dideliais tamsiai rudais taškais nusėtu veidu, dvokianti, nevalyva, neįtikėtina pijokė ir narkomanė bei tinginė, beje, lygiai kaip ir jos motina Lionė, aptarnaudavusi tarybinės armojos kareiviukus, tiesiog ateinančius į Senamiesčio pirtį, ir tapusi bedante dar iki 18 metų amžiaus, su pigiu papirosu burnoje besitrinančia aplinkui sugriuvusią lauko išvietę Vilniaus centre.

Todėl Lionės pagiežos apimtys tik didėdavo. Maža to, kad ji pati buvo atgrasiai bjauri, jos duktė buvo dar šlykštesnė ir dar labiau ligota idiotė, išdarkyta net kelių nepagydomų patologijų nuo pat gimimo.

O kai Lionė išvydo savo gimusią anūkę užrūgusią it kloaką siaubūnę, kuri buvo su juodais plaukais apžėlusia nugara, krūtine ir rankų pirštais, taip pat žaliai-ruda oda, senutė nebuvo tiek kvaila, kad nesuprastų, jog bjaurastis jos šeimoje karta iš kartos tik didėja, dauginasi, patologijos progresuoja.

Vadinamosios „blogos“ Lionės akys tik dar labiau pablogėjo, išvirto iš akiduobių.

Kažkiek Lionė buvo sutramdoma tik tuomet, kai gaudavo kokių netikėtų dovanų, numetamų iš gailesčio lyg kokiam pasiutusiam šuniui ar mutavusiai kalei, kad nurimtų ir nesiautėtų.

KĄ DARYTI, JEI MANOTE, JOG JUS NUŽIŪRĖJO BLOGA AKIS?

Persijoje mokėjo gydyti ligonius, nužiūrėtus bloga akimi.

Lietuvoje to daryti, ko gero, nemoka niekas, arba mokėjusiųjų tai daryti jau nebėra gyvų.

Viduramžių žmonės apsidrausdavo nuo blogos akies, dažniausia buvo naudojami įvairūs apsauginiai amuletai. Buvo vengiama žmonių su tankiais antakiais, buvo manyta, jog jie turi tas negeras akis, yra bloga lemiantys.

Vokiečių mokslininkas ir mistikas Karlas fon Reihenbachas buvo tos nuomonės, jog iš akių sklinda ypatingi spinduliai, kuriuos jis vadino „od“. Jautresni žmonės, būdami prieš veidrodį, jaučia tam tikrus spindulius, dvelkimą, sklindantį nuo veidrodžio, galimai tai yra grįžtantys spinduliai, atsimušę nuo veidrodžio paviršiaus.

Viduramžių laikų „Demonologijoje“ rašoma, jog negeri spinduliai gali sklisti net iš užmerktų akių, iš neregio akių taip pat. Taip pat žinomi atvejai, kai viena akis normali, o kita – piktavalė.

Istorijoje žinomos asmenybės, garsėjusios kaip blogų akių savininkai. Blogas akis turėjo romėnų gydytojas Apulėjus. Manoma, jog blogų akių savininkas buvo ir lordas Baironas. Ši savybė priskiriama ir Napoleonui III, keliems popiežiams. Pavyzdžiui, buvo tikima, jog viską ir visus, ką tik palaimina popiežius Pijus IX (1792-1878 m.), ištinka nesėkmė.

Paryžiuje ir Vienoje baimę kėlė Žakas Ofenbachas. Net po jo mirties retas kas apie jį kalbėdavo neiškėlęs mažojo ir rodomojo pirštų. Būtent toks ženklas, manyta, turėdavo apsaugoti nuo blogos akies. Ž. Ofenbacho amžininkas rašė, jog teatrai, kuriuose statomos jo operetės, sudega, dainininkams užveržia gerkles, šokėjai išsinarina sąnarius, publika idiotėja, apkursta. O merginos, veikiamos žlugdančios Ž. Ofenbacho muzikos, įgyja kareivių ir smuklių manieras.

BLOGĄ AKĮ PRITRAUKIA TAS, KURIAM YRA KO PAVYDĖTI

Manoma, jog jei žmogus neteko akies, jis pavydės visiems, kurie turi abi sveikas akis.

Vienaakių buvo labai bijoma.

Vienaakių gydymas neretai būdavo susijęs su pažeminimu: į juos spjaudydavo. Pats ligonis taip pat spjaudydavosi, tuo išreikšdamas panieką demonui, jį apnikusiam.

Piktų kerų aukomis lengviausiai tapdavo būtent vaikai.

Dažniausiai nužiūrimi būdavo jaunuoliai ir vyrai, nes į moteris žiūrėta kaip į mažiau reikšmingas visuomenėje.

Moterims pavojingi būdavo keli jų gyvenimo tarpsniai. Vienas iš jų, kai jos tampa nuotakomis, nes tuomet į jas atkreipiamas dėmesys, joms pavydima. Antrasis pavojingas metas moterims yra nėštumas ir laikas iškart po gimdymo. Svarbu pažymėti, jog manyta, esą ir pačios moterys po gimdymo yra pavojingos, gali nužiūrėti kitus.

Tomas Akvinietis yra rašęs, jog „Žmonių, linkusių į pikta, žvilgsnis nuodingas, ypač moterų“. ⸎

Kovai su raganomis Vokietijoje vadovavo teologijos profesoriai Domininkonai G. Institoris ir J. Špirengleris. Jie rašė: „Beveik nėra kaimo, kur moterys nebūtų nužiūrėjusios viena kitos karvių, tuo atimdamos joms ne tik pieną, bet dažnai ir gyvybę“. Šių teologų teigimu, „Kalbame apie raganų erezijas, o ne raganių; pastarųjų erezijos neturi ypatingos reikšmės“. ⸎

Vadinamosios raganos, po žiaurių kankinimų prisipažindavo neįtikėtinus dalykus. Pavyzdžiui, 1567 m. Vokietijoje buvo suimta 67 metų našlė Klara Geisler, kurią kita už raganavimą nuteista moteris apkaltino sanguliavus su trimis velniais. Štai ką po ilgų kankinimų papasakojo Klara: „Apie 40 metų paleistuvavau su daugybe velnių, kurie rodydavosi man šunų, kačių, kirminų ir blusų pavidalu; pagimdžiau nuo tų velnių 17 vaikų, juos užmušiau ir suvalgiau. Per 30 ar 40 metų daug kartų kėliau audras ir 9 kartus užleidau ugnį ant namų. Norėjau iki pamatų sudeginti ir mūsų miestelį, bet demonas, vardu Bursianas, man neleido, sakydamas, kad dar daug moterų pavers raganomis ir privers tarnauti sau, kaip dievui“. ⸎

MANYTA, KAD PAVOJINGIAUSIOS YRA PIKTOS SENĖS

Pavojingiausiomis laikytos senos moterys, nes žvilgsnio nuodingumą gerokai lemdavo negraži ir liguista išvaizda.

1736 metų Paryžiaus akademijos aktuose yra toks užrašas: „Kuomet viena sena moteris prieidavo prie veidrodžio ir praleisdavo prieš jį daugiau laiko negu reikia, veidrodis sutraukdavo didelę dalį jos nuodingų syvų“. Tie syvai buvo surinkti ir tyrinėjami. Cheminių bandymų dėka nustatyta, jog tie syvai labai nuodingi.

Danijoje gyvavo pasakojimas apie piktą senę, kuri atėjo į vienus namus, pakėlė lovos užtiesalą, žvilgtelėjo po juo. Kažkam atėjo į galvą mintis paguldyti katę ant tos lovos. Katė iškart susirgo ir nudvėsė.

Dar vienas pavyzdys apie piktą seną moterį yra toks: į namus, kur buvo kepama duona, atėjo sena moteris, metė žvilgsnį į krosnį, į duoną ir palinkėjo sėkmės. Iškepta duona atrodė puikiai, bet buvo sulipusi ir nevalgoma.

Tokių panašių pasakojimų apie piktavales senutes yra daugybė.

Seniau buvo tikima, kad jei pietų metu neduosi pavalgyti alkanam, su maistu gali nuryti ir nuodus. Būtent su šia baime susijęs prietaras nevalgyti pirmojo atpjauto kąsnio, nes jis skirtas raganai.

Daugelyje tautų naujakuriai, eidami į naujus namus, nešdavosi duonos ir druskos. Buvo tikima, kad ragana, paragavusi duonos su keliais druskos grūdeliais, neteks savo galių.

Šiomis dienomis visa tai vadiname prietarais, tačiau jų nemažėja, o tik daugėja. Galimai tas vyksta dėl to, kad ir nepaaiškinamų, nenumatytų gamtos reiškinių, kataklizmų ir nežinomybės šių dienų aplinkoje tik gausėja.

Nežinia, ar šių dienų žmonių supratimu lemtis yra akla ir gyvenimas lyginamas su laimingo arba ne loterijos bilieto ištraukimu.

Bet vis dėlto, kodėl Kūčių naktį traukiame tą šiaudą iš po staltiesės, tikėdamiesi, jog ištrauksime ilgiausią? Kodėl noriai į saują griebiame kūčiukus ar riešutus ir skaičiuojame, ar pateko lyginis skaičius, nes tas lemia, jog ateinančiais metais susilauksime gyvenimo kompaniono ar net ištekėsime, jei buriasi jaunos merginos? Kodėl susigūžiame juodai katei perbėgus gatvę ir ieškome gerų ženklų visur, kur tik galime?

Galime pasišaipyti iš prietarų, noro burtų keliu nuspėti ateitį. Tačiau įvairūs prietarai, kaip, pavyzdžiui, nevalyti nešvaraus stalo paviršiaus plika rankos plaštaka, o daryti tą su šluoste, neišlipti iš lovos kaire koja ir daugybė kitų buvo sukurti paprasčiausiai tam, kad savo aplinkos žmones išauklėtų būti naudingais, darbščiais, padoriais, gerbiamais, ir sėkmingais.

Nes juk niekas nenori būti artimųjų, bendradarbių ar kaimynų tarpe, kai jie dar ir pagiežos, pavydo pilni bei piktavaliai.

⸎ Šaltinis: Bloga akis. Parengta A. Račiūnienės. Moteris. 1993, Nr. 1, p. 39.

NAUJA RUBRIKA:
SAVARANKIŠKAI –
TOBULUMO LINK (11)

HIPOKRATAS BURTININKAIS JŲ NEVADINO
2025-07-16
Medicinos tėvas Hipokratas yra pasakęs, jog gydytojas gydo žodžiu, žole ir peiliu. Pirmiausia – žodžiu. Jei negelbsti, taikomos žolės, jų nuovirai, trauktinės. Ir kada jau nė tas nebepadeda, griebiamasi peilio. Tai yra kraštutinė priemonė. Šių dienų žodžiais, galima sakyti, jog chirurginė intervencija yra kraštutinė priemonė ir taikytina, kada jau niekas kitas pagelbėti nebegali.

Hipokratas teigė, kad žmogaus rankose slypi paslaptinga jėga, padedanti užsitraukti žaizdoms, malšinanti skausmus.

AR ĮMANOMA PASVEIKTI, KAI GYDYMAS VYKDOMAS PER TELEVIZIJĄ AR PRAKELIAUJANČIŲJŲ „STEBUKLADARIŲ“ IŠ SVETUR?

Gydymo patirtį, kurią, deja, užmiršo gydytojai profesionalai dabartiniu metu, išsaugojo vadinamieji burtininkai.

Vyresnės kartos žmonės dar atsimena 1993-uosius metus, kada buvo išties sunkus metas, buvo įvestas litas, žmonės sunkiai vertėsi, ištisi dveji metai – 1992 ir 1993-ieji – buvo neįtikėtina sausra Lietuvoje, derlius buvo menkas, drastiškai sumažėjo vaikų gimstamumas ir išaugo migracija į bet kurią kitą užsienio šalį, kur įmanoma nors skinti braškes ar pešti vištas paukštidėje, kad tik būtų įmanoma užsidirbti pinigų. Tuomet klestėjo Kašpirovskis, „gydęs“ per televizorių. Žmonės tuo tikėjo. Tokių kaip Kašpirovskis buvo ne vienas, žmonės plūdo ištisomis grupėmis, kad patektų pas vadinamąjį „stebukladarį“, išgydantį net visiškai luošus paralyžuotus asmenis.

Dabar taip pat yra tokių „žiniuonių“, populiarios televizijos laidos apie vadinamuosius „ekstrasensus“. Įdomu tas, jog į rytus nuo Lietuvos teritorijose tuo labai tikima ir toks reiškinys tolygus 17-18 amžiaus Vokietijos aplinkai, kada taip pat klestėjo žolininkės, žiniuonės. Taigi, galime teigti, jog teritorijų į rytus nuo Lietuvos gyventojų atsilikimas ar mentalitetas yra maždaug 300-400 metų atsilikęs pagal vystymąsi nuo Europos. Tokie burtininkavimai buvo būdingi ir Vakarų bei Šiaurės Lietuvai 17 amžiuje. Neįtikėtina, bet faktas, jog teritorijose, nutolusiose nuo mūsų vos porą šimtų kilometrų atsilikimas kultūrinio vystymosi yra apie 400 metų. Galima sakyti, jog susitikę su tais žmonėmis iš kaimyninių teritorijų tiesiog bendraujate su 400 metais atsilikusio vystymosi individais, kurie tiki burtais, anapusiniu gyvenimu, vaiduokliais, užkalbėjimais, blogio išvarymu, stebuklingais pasveikimais, ir t.t. Tai visiškai nėra Hipokrato aprašyti atvejai, o tik tamsių žmonių prietarai, kurie gali daryti ir daug žalos.

Taip, iš naujo atrandami „raganiški“ gydymo būdai ir tai plinta dabar, po COVID-19 pandemijos, kada persirgusieji niekaip negali pasveikti net trejus metus, jų psichinė būklė tokia prasta, jog jie iš viso nedarbingi, juos kamuoja ištisi kompleksiniai susirgimai, dėl ko jie ne tik nemiega iš viso, bet ir yra fiziškai silpni, išsekę, protiniai gebėjimai nusilpę ar beveik sunykę, plinta idiotizmas.

Be abejo, populiarėja gydymas hipnoze, spalvomis, muzika, užkalbėjimais...

Būtent laikotarpio 1990-1996 m. Vilniuje netoli nuo Šv. Onos bažnyčios gyveno trečios kartos užkalbėtoja, pas kurią atvažiuodavo žmonės iš visos Lietuvos ir Baltarusijos. Ji buvo puiki užkalbėtoja, paveldėjusi užkalbėjimų tekstus iš savo prosenelės ir ji realiai gydydavo žmones, sugebėdavo užgydyti niekada neužgyjančias žaizdas, nužiūrėjimus, išgąstį. Paklausus, kaip ji tai daro, ji papasakojo, jog yra labai tikslūs tekstai, jie skirti konkretiems atvejams, nuo alergijos gydymo iki visų kitų ligų. Esamu metu šios močiutės nebėra gyvos. Nėra aišku, ar jos talentą paveldėjo jos duktė, nes šeimos likimas buvo labai tragiškas, jie buvo priversti pakeisti gyvenamą vietą, net keisti savo identitetą. Įdomu dar tas, jog užkalbėtoja, kuri buvo paveldėjusi gebėjimą gydyti žmones iš savo prosenelės, nesugebėjo išgydyti savo dviejų anūkų, jie abu labai sunkiai sirgo keliomis ligomis, medicina buvo bejėgė. Beje, ji niekada neimdavo jokio užmokesčio už išgydymą, ji buvo laiminga, galėdama padėti ir žinojo, jog vos pradėtų imti piniginį atlygį už išgydymą, jos talentai išgydyti žmones dingtų.

Taigi, ko gero, tokie išskirtiniai talentai yra veiksmingi tik gydant ne artimus gimines ir kai atlygio neimama jokio.

Tokių žmonių, gebančių gydyti kaip minėtoji Vilniaus Šv. Onos bažnyčios prieigų močiutė, ko gero, ir nebėra esamu metu.

1993 m. vasarą iš Kijevo į Lietuvą buvo atvykusi vadinamoji Kolsana Dalma. Ji surinkdavo didžiules sales žmonių, buvo ji ir Klaipėdoje. Įdomu buvo stebėti, kaip ji pritaiko masinę hipnozę, visą didžiulę salę žmonių valdo, jie jai paklūsta. Viešai ji teigė, jog svarbiausia yra nepakenkti ir ji tuo vadovaujasi gydydama. Žiūrovų akyse ir viešai ji „pramušė“ ausis kurčiai mergaitei ir ši ėmė girdėti jau tuo pat metu. Kolsana Dalma viešai išgydė ir mikčiojantį berniuką. Anot jos, ligos duotos už nuodėmes. Ji teigė, jog norint pasveikti, reikia daug melstis. Beliko pridurti, kad Kolsanos Dalmos užkalbėta nuotrauka tada, 1993-iaisiais, Klaipėdoje kainavo 2 000 talonų, amuletas kainavo 8 000 talonų. Taip, gausiai susirinkusioje salėje žmonių dabartiniuose Žvejų kultūros rūmuose ji sukėlė masinę psichozę, tą ji sugebėjo daryti. Ją lydėjo apsauginiai. Išvaizda jos buvo daugiau nei keista, ji neturėjo nei moteriai, nei vyrui būdingų bruožų. Apsauginiai, panašu, valdė ir jos „piniginę“, ji buvo vežiojama lyg koks keistas gyvūnas, buvo aišku, jog iš jos pasipelno kiti, kurie galimai buvo apsiforminę kaip jos vadybininkai ar prodiuseriai. Aktyvi prekyba jos amuletais tik tą patvirtino. V. Alsys yra rašęs: „Vieni ekstrasensai regi žmonių energetines auras. Kiti veikia daugiau intuityviai. Efektyvumas tas pats... Aišku, klesti ir šarlatanizmas“.

RIZIKOS YRA

Idealu būtų, jei galėtume atskirti gydytoją nuo šarlatano, kurių tik daugėja ir viešai svarstoma problema, jog medicinine praktika jie verčiasi nelegaliai, užmokestį ima taip pat neteisėtai, neturėdami licencijų.

Apie riziką yra kalbėjęs Lietuvos parapsichologų asociacijos prezidentas Audrius Dineika: „Aš prieš tuos, kurie atvažiuoja trumpam ir masiškai gydo žmones. Jie galėtų paskaityti paskaitų, o daugybę žmonių gydyti vienu metu – neįmanoma. Juk vienam reikalinga hipnozė, antram – bioenergetinis gydymas, trečiam – akupunktūra. Rizika vis dėlto išlieka, nes gydančio biolaukai gali neatitikti gydomojo biolaukų. Netradiciškai gydyti vaikus galima tik nuo penkerių, šešerių metų, nes yra grėsmė suardyti vaiko biolauką. Tėvai tyrėtų atsakingai parinkti gydytoją – spaudoje publikuojami ir šarlatanų skelbimai.

Vaikui padėti galėtų pati mama. Žinau atvejį, kai vaiką, sergantį bronchine astma, pagydė motina. Patariau jai kiekvieną naktį po vaiko lova ties plaučiais statyti dubenį su vandeniu. Ryte vandenį išpilti. Astmos priepuoliai dingo.

Įdomu, kodėl šiuolaikinis skeptikas, kurio net patekėjusi žalia saulė nenustebintų, bėga, ligos suriestas, pas stebukladarį, raganą, užkalbėtoją, pas bet ką, kad tik atsikratytų negalios?“.

Todėl žinoti verta, jog keliai visada yra mažiausiai du ir rinktis Jums.

Ar eisite su vaiku pas psichoterapeutą, ar ieškosite užkalbėtojos, burtininkės. Anksčiau kiekvienas kaimas tyrėdavo tokią burtininkę, užkalbėtoją, pribuvėją. Tai tiesiog būdavo gerai žoleles išmananti moteriškė, neretai ir išprususi, išsilavinusi, kartu mokydavusi ir kaimo vaikus savo gryčioje abėcėlės bei skaičiavimo.

Tik, be abejo, vengti reikėtų tų pravažiuojančiųjų, prakeliaujančiųjų „stebukladarių“, kurių visa „pagalba“ baigiasi Jūsų pinigų išviliojimu ir išradingomis metodikomis, kaip Jus tiesiog prisirišti prie savęs, padaryti bejėge, nuolatos ieškančia pagalbos sau ar savo vaikui. Tiesiog šarlatano tikslas nėra Jus išgydyti, jo ar jos tikslas yra jus dar labiau susargdinti ir paleisti ubagais.

Parengta pagal 1993 m. spaudą, NETRADICINĖ MEDICINA, „Sveikuolių pirmadienis“, 1993 m. spalis, Nr. 8, p. 6.

NAUJA RUBRIKA:
SAVARANKIŠKAI –
TOBULUMO LINK (10)

ALCHEMIJA VIRTUVĖJE: II DALIS

JEI ŽINAI, KAS BUVO VAKAR, GALI PASIRUOŠTI RYTOJUI
2025-07-16

Prekybos centruose gausu padažų, neregėtų anksčiau pagardų, atvežtų iš Azijos. Pavyzdžiui, sušius pasigaminti namuose išmoko ne vienas, nes parduotuvėje įmanoma nusipirkti tų sušiams suvynioti būtinų žalių iš dumblių ar ko kito pagamintų lakštų, specialių ryžių ir taip toliau.

Jau gal 30 metų prabėgo, kai lietuviai įprato prie netikėtų egzotinių skonių, kaip antai, ananasai aštriame pomidorų padaže ir ne tik. Ne vienas ir pats po daugybę kartų paviešėjo keliose Pietryčių Azijos šalyse, lankė Kiniją, Indiją, Tailandą, o dabar būriais traukia į Vietnamą ir Japoniją, kas ankstėliau buvo iš viso neįmanoma padaryti, nes net nuvykimas iki kaimyninės Lenkijos ar VDR iš LTSR buvo viso gyvenimo pagrindinis laimėjimas.

Todėl kažkuo nustebinti draugus ir kolegas, jog lankėte labai tolimą šalį, sukėlėte į socialinius tinklus keistokos video medžiagos, daug nuotraukų su pačiu savimi, stovinčiu prie vieno ar kito tos egzotinės šalies įsimintino objekto, tikrai nebepavyks.

Ir vis dėlto, niekada nebūna taip, jog jau viskas pamatyta, sužinota, visur, kur tik įmanoma, nusifotografuota bei viskas išmėginta ir išragauta.

Žmogaus smalsumui galo niekada nebus ir visada daugybės paslapčių ir įkvėpimo paieškų vieta yra Rytai.

Kiniją aplankė daug kas, jos teritorija didžiulė, populiacija milijardinė, iki galo pažinti neįmanoma, be to, ir nežinomų dalykų ten tik daugėja.

IMPERATORIAUS DIETOS PASLAPTYS

Praėjus beveik šimtmečiui po to, kai Uždraustasis Kinijos miestas atvėrė duris išoriniam pasauliui, išlieka daugybė paslapčių - įskaitant tai, kaip, ką ir kokios ankstyvosios imperatoriaus šeimos valgė už šių sienų.

Paskutinis imperatorius buvo iškeldintas iš to miesto 1924 m. Vėlesniais metais, kai didžiausias pasaulio rūmų kompleksas pradėjo atverti duris išoriniam pasauliui, net tamsiausių Uždraustojo miesto kampų mįslės buvo veikiamos dienos šviesos, išsiaiškinta daug kas, kas iki tol nė nebuvo žinoma.

Tačiau apie anų laikų maistą žinoma mažai.

Dešimtmečiai po imperatoriškos Kinijos kritimo, net kai istorikai ir toliau bendradarbiauja tirdami Kinijos praeitį, labai mažai žinoma apie tai, kas buvo suvalgyta viename turtingiausių ir galingiausių pasaulio namų ūkių Imperatorių mieste.

Nuo 1661 iki 1722 m. šalis pradėjo palyginti taikią erą po dešimtmečius trukusios dinastijų kovos. Tai paskatino keletą įdomių meniu pokyčių Uždraustajame mieste. Iš pradžių, kai valdė Qing dinastija, ant stalo buvo tradiciniai maisto produktai iš šiaurės rytų Kinijos Nomadic Manchu kraštų, teigiama mokslininko Zhao parengtuose to laikmečio tyrimo dokumentuose.

Valdant Kangxi ėmė atsirasti valdovų dietos.

„Ant Kangxi stalo, pavyzdžiui, būdavo tigro sėklidės, taip pat ir kitų neįprastų maisto produktų“, - sako Zhao.

Senovės žmonės manė, kad tigro sėklidės turi libido didinamąjį poveikį. Manoma, kad Kangxi suvalgė daug jų, nes oficialiai buvo užfiksuota, kad jis per savo gyvenimą sumedžiojo daugiau nei 60 tigrų.

Pavyzdžiui, Honkongo rūmų muziejuje vyko paroda pavadinimu „Nuo aušros iki sutemos: gyvenimas Uždraustajame mieste“ buvo pristatyti Qianlongo, Kinijos imperatoriaus, kasdieniai ritualai - pridedamas jo valgytų, ragautų patiekalų sąrašas. Teigiama, jog maisto kultūra atspindi didžiąją dalį žmonių tapatybės, taip pat jų statusą, galią ir autoritetą, skonį, taip pat ir santykius su kitais.

„Viena iš rūmų tarnaičių teigė, kad imperatoriaus šeima žiemos metu tris mėnesius gaudavo „karšto puodo“ patiekalą beveik kiekvieną dieną. Tai buvo populiarus valgis“, - sako istorikas, rodantis į iš emalio pagamintą „karštą puodą“ iš Uždraustojo miesto, eksponuojamo Honkongo rūmų muziejuje.

Mokslininkas ir tyrinėtojas Zhao sugebėjo peržiūrėti, kaip ir ką laikui bėgant valgydavo Uždraustojo miesto viduje gyvenusieji. Tai apima taip vadinamąją sąlyginę imperatoriaus meilę „karštam puodui“.

„Meniu imperatoriui būdavo pristatomi, kad jis juos iš anksto patvirtintų“, - sako jis.

„Meniu atspindėjo asmeninį imperatoriaus skonį, tačiau jie nebuvo pagrįsti vien tik jo nuostatomis. Žinome, kad imperatorius Qianlongas turėjo „karštų puodų“, kurie įrašuose dažniausiai buvo aprašyti kaip „šilti puodai“. Taip gali būti dėl oro sąlygų ir tradicijų, tačiau tai gali ir nereikšti, kad Qianlongas juos mylėjo. “

Jis sako, kad Qianlongo laikais imperatoriškoji virtuvė buvo daug tobulesnė ir įvairesnė - tiek su tradiciniais patiekalais, tokiais kaip skrudinti Azijos elniai ir fazanai, tiek su pietinės Kinijos patiekalais.

Vienas iš imperatoriaus Qianlongo mėgtų patiekalų, kuris labai dažnai pasirodydavo jo meniu įrašuose, buvo „Sika Deer “, arba uodegos lėkštė. Patiekiama būdavo elnio uodega, kuri buvo gana maža patiekalo dalis, tačiau nuostabiai riebi ir aromatinga. Rūkyta raudonos spalvos antis, kepti pavasariniai bambuko ūgliai su kiaulienos ir paukščių lizdų sriuba bei su akmens cukrumi buvo keletas kitų nuolatinių patiekalų, valgomų Uždraustajame mieste.

Imperatorius Qianlongas kartu su kitais Qing dinastijos atstovais manė, kad paukščių lizdų sriuba, pagaminta iš sukietėjusių kregždžių seilių, buvo nepaprastai maistinga. Senovės Kinijos tradicijų tyrėjai mano, kad jis kiekvieną rytą prieš pusryčius suvalgydavo dubenį kregždžių lizdų sriubos.

„Yra daugybė mitų ir legendų apie patiekalą „Paukščio lizdas“. Tuo metu tai buvo palyginti naujas ingredientas“, - aiškina Zhao. Anot jo, dubenėlis „Paukščių lizdo“ sriubos buvo madingas dar Čingo dinastijos metu.

ŠIANDIEN YRA VAKAR TĘSINYS

Be jokios abejonės, net dabar, kai jau visi išragavę ne po vieną kartą kiniškų valgių, kurių galima nesunkiai užsisakyti ir į namus, ir rasti neblogą kinų maisto užkandinę bet kurioje Pasaulio vietoje, ir nukeliavus į Aziją paskanauti ten siūlomų patiekalų, ir patiems namie retsykiais pasigaminti ką nors su rytietiškais akcentais, visada paslaptimi išliks tikrieji būdai, kaip tai padaryti, kaip tai išties gaminama.

Mūsų kraštų žmogų gali apžavėti vien tik rytiečių arbatos gėrimo ceremonija ir geiša, siūlanti tą arbatą gali tapti panašia į ateivę iš kosmoso, jei anksčiau nebūta jokių kontaktų su Rytų civilizacija, nematyti jų žmonės, neregėti jų papročiai. Ir atvirkščiai. Kinui mistika gali būti reginys, kaip lietuvė kaimo krosnyje gamina savo šeimos senovinius patiekalus, kaip žemaitė susuka kąstinį arba ant savo kaklo pasikabinusi nešioja tiek gintaro, jog kinas gali ir paspringti konvertuodamas to gintaro kainą į savo piniginius vienetus ir svajodamas, kaip visa tai kažkur parduos.

Aukščiau publikacijoje paminėtas Kinijos kultūros tyrėjas Zhao sako, kad nors ir dešimtmečius studijavo maistą, jo receptus, pats toli gražu nėra užvaldytas maisto produktų ar noro visko paragauti. Tiesą sakant, anot jo, yra priešingai - jis sako, kad jo apsėdimas, aistra yra sužinoti maisto gaminimo istoriją. Tai atsirado dėl siaubo, kurį jis matė vaikystėje per trejus bado metus, vykusius po Didžiojo komunistų vadovybės šuolio „į priekį“ šeštojo dešimtmečio pabaigoje.

„Ilgalaikio virškinimo trakto mėšlungio atmintis dėl alkio ir milijonų mirčių, atsirandančių dėl bado, visas tas patirtas šokas yra košmaras, kuris vėl grįžta ir mane persekioja“, - sako Zhao. „Man pasisekė, kad išgyvenau ir tai labai paveikė mano požiūrį į maistą“.

Dėl šios priežasties, jo manymu, suprantama, kad žinios apie praeities maisto gaminimo paslaptis pagerins būsimą pasaulio maisto vartojimo saugumą.

„Maisto istorijos studijavimas yra dalis mūsų maisto kultūros supratimo teisingai“, - sako Zhao.

„Tai ne tik padeda šaliai reklamuoti savo kulinarinius menus, bet ir padeda mums apmąstyti maistą ir politiką, kurią turime šiandien. Kas nemėgsta gero maisto? Bet aš netapau maisto istoriku, kuris galėtų vien tik mėgautis įvairiais patiekalais. Sąmoningai ir atsakingai noriu tvirtai suvokti tiesą apie kulinarijos meną. Šiandien yra vakar tęsinys, todėl studijuoti istoriją yra svarbu dėl to, kad suprastumėme, kas esame šiandien ir kuo gal būsime ateityje “.⸎

Belieka tik pritarti atkakliajam tyrėjui Zhao ir nuogąstauti, jog labai tikėtina, kad laikai, kada bus nudaužyti kregždučių lizdai Lietuvoje vien dėl to, jog bus užsimanyta kaip kokiems imperatoriams iš Rytų paskanauti patiekalo „Paukščio lizdas“, neateis.

⸎ Parengta pagal: Tiger testicles and mythical banquets: What China’s emperors inside Beijing’s secretive Forbidden City really ate. By Maggie Hiufu Wong, CNN. July 16, 2024. Internete: <https://edition.cnn.com/travel/china-emperors-food-beijing-forbidden-city-intl-hnk/index.html>, žr. 2025-01-05.

NAUJA RUBRIKA:
SAVARANKIŠKAI –
TOBULUMO LINK (9)

ALCHEMIJA VIRTUVĖJE: I dalis
Žodžių iš dainos neišmesi:
"Lietuvaitė – gėlė gražių laukų. Tartum auksas spalva tavo plaukų.
Tavo akys – dangus mėlynas. Jos kaip toliai beribiai Lietuvos"
2025-07-15

Dabartiniai suaugusieji pilnamečiai asmenys, registruotieji LR piliečiai, vienaip ar kitaip susidūrė su daugiabučio namo virtuve, kuri tarybinių laikų statybos namuose būdavo paprastai apie 5-6 kvadratinių metrų ploto, ten sunkiai įsitekdavo du žmonės, jei gamindavo, pavyzdžiui, cepelinus ir reikėdavo daugiau darbščių rankų, nes anksčiau ir bulvių tarkavimo mašinėlių nebuvo.

Dažniausia tai jūsų močiučių, prosenelių, persikėlusiųjų iš kaimų į miestus dar ankstyvoje jaunystėje, butukų virtuvės. Pamenate, tas mažutėles patalpas, kur prie lango prispausdavo tokios formos mažutytį stalą, kad prie jo galėtų susėsti šeima, kuri paprastai būdavo iš keturių asmenų, o taburetės būdavo kaip įmanoma mažesnės, pakištos po tuo stalu, nes kitaip virtuvėje nebūtų tilpusi nė pati šeimininkė, šaldytuviukai taip pat burgzdavo kampe tokie nedideli, bet žmonės įsigudrindavo dailiai supjaustę ten sukišti ir pusę kiaulės, parsivežtos iš giminių kaime?

Tose miniatiūrinėse virtuvėse išties moterys pralenkdavo bet kurią japonę, kurios anuomet buvo labai reklamuojamos visaip kaip, pradedant nuo atvirukų su akį merkiančia nupudruotu baltai it kreida veidu moterimi, baigiant apybraižomis tarybinėje spaudoje ir pasakojimais iš lūpų į lūpas, jog, neva, japonai vyrai yra geriausi meistrai visame Pasaulyje, o japonės geriausios šeimininkės.

Palyginti su tuo, kokių stebuklų padarydavo tarybinių metų moterys Lietuvos daugiabučių virtuvėse, bet kuri japonė tegalėjo kukliai patupėti kampe, stebėdama, kaip gimsta tortas „Napoleonas“, užkonservuojamos daržovės, išverdamos daugybės rūšių uogienės ar pakepami zrazai bei iš bulvės išdrožinėjamas toks meno kūrinys ir vėliau pakepamas, kad drąsiai būtų galima dėti į kokį nors kulinarijos meno muziejų. Ir visos tos moterys dar ir dirbdavo mažiausiai po 8 valandas per dieną savo darbovietėse, neretai tai būdavo itin nelengvas darbas fabrike prie konvejerio ar kokioje valgykloje, kur jos rankomis tampydavo daugybę kilogramų sveriančius puodus su sriuba ar koše kokiam geram pusei ar net visam tūkstančiui valgančiųjų pietus gamyklos valgykloje ar mokykloje. Jos dar ir augindavo vaikus, skalbdavo jų drabužius rankomis, nes skalbimo mašinų nebuvo ar jos buvo toks deficitas, jog jų beveik niekas ir neturėjo. Jos dar ir pačios siūdavosi sau ir vaikams drabužius, megzdavo, padėdavo vaikams ruošti pamokas vakarais, pačios sau pasidarydavo šukuosenas ryte prieš išeidamos į darbą, išsivalydavo butus, kai kurios net remontus pasidarydavo pačios, nes galiojo griežtos taisyklės, jog butus privaloma susiremontuoti reguliariai, ne rečiau nei kas 5 metai. Vienintelis rūpestis tebuvo gauti avalynę sau ir visiems šeimos nariams, nes tai buvo itin didelis deficitas, todėl nenuostabu, jog, pavyzdžiui, 20 amžiaus 8-9 dešimtmečiais Lietuvoje jau buvo atsiradę merginų, kurios žieminius batus nusimegzdavo pačios ir jie atrodydavo visai neblogai, tereikėjo turėti iš kažkur gavus gerą batų padą, o visa kita jos pasidarydavo pačios.

Ši netrumpa įžanga yra dėl to, jog mėginama kuo aiškiau pasakyti: tose mažutėse virtuvėse iš tiesų būdavo namų šeimininkės-stebukladarės. Būtent virtuvė ir buvo ta vieta, kur ir valgiai būdavo pagaminami itin puikūs, nors produktų nusipirkti jiems buvo ganėtinai sunku, asortimentas buvo menkas, moterys viską sukurdavo „iš nieko“ ir išties košę išvirdavo „iš kirvio“, kaip toje pasakoje; virtuvėje būdavo ir kiti darbai nudirbami, konservuojamos sodo ir daržo gėrybės, mezgama, lyginama išskalbta patalynė, siuvami drabužiai, džiovinami grybai, kai kas net įsigudrindavo virtuvėse naktimis taisyti svetimus ir savo batus, gaminti ką nors perpardavimui, pavyzdžiui, pagamindavo tai, ko nebūdavo parduotuvėse iš viso, o tokių dalykų labai reikėdavo, sukurdavo tas pačias bulvių tarkavimo mašinėles ar aparatūrą vyną gamintis patiems namuose.

Beje, inteligentai taip pat virtuvėse taisydavo vaikų sąsiuvinius, jei tai būdavo mokytojai, neretai ir rašydavo eiles, jei tai būdavo poetai, mokiniai dienomis, kol jų mamos būdavo darbe, virtuvėse paslapčia, kad niekas nematytų, rūkydavo pasislėpę, jei šeimose būdavo ir močiutės, virtuvėse jos džiovindavo vaistažoles, rūkydavo iš kaimų atsivežtas mėsas ir net dešras pasigamindavo pačios; viskas vykdavo tose virtuvėlėse.

Jei kas neturėjote galimybės savo akimis pamatyti tų virtuvių, suvokti, jog tai išties išskirtinis reiškinys, galite tiesiog pavartyti tarybinio laikotarpio spaudą, žurnalus, rasti skiltis, kur spausdinami valgių ar kulinarijos gaminių, uogienių gaminimo receptai, buvo ir labai gerų kulinarijos knygų tuo metu išleistų. Taip pat susiraskite rankdarbių aprašymo skiltis, mezgimo rankomis raštų aprašymus, iškarpas namie siuvamų drabužių, patarimus, kaip kuo švariau susitvarkyti kambarius, kuo geriau išvalyti skirtingų rūšių dėmes, pasidaryti remontą savo rankomis įskaitant ir tokius darbus kaip grindų dažymas, plytelių klijavimas, sienų tinkavimas, ir viską suprasite.

Pažymėtina dar kartą, visus tuos darbus atlikdavo dažniausia moterys, kurios visos dirbo vadinamuoju pilnu etatu ir dar augino vaikus, nereta kuri savo bute dargi karšindavo ir savo senus tėvus, parsivežtus iš kaimo. Beje, jokių socialinių darbuotojų, jų padėjėjų, jokių talkininkų, kokius galima esamu metu gauti užsisakius paslaugas savivaldybėse, jei riekia slaugos namuose ar padėjėjų susitvarkyti buities darbus, nebuvo iš viso.

Tiesa, vadinamos nomenklatūrinės šeimos, prakutę muzikantai, menininkai, medikai, juristai, profesoriai, docentai, režisieriai, aktoriai-valdžios padlaižiai, kurie buvo pritapę toje tarybinėje aplinkoje, neturėjo tokių moterų savo namuose, kurios būtų ir žmonos, ir vaikų mamos, ir namų šeimininkės, ir net eitų į darbą pilnu etatu bei megztų, siūtų, konservuotų.

Tai visiškai atskiras reiškinys, tokiose šeimose, jei iš viso jas galima vadinti šeimomis, kur moterys turėdavo tarnaites, kurios nudirbdavo absoliučiai visus darbus, prižiūrėdavo vaikus, juos maitindavo, auklėdavo, skalbdavo, o vadinamoji „mama“, jei taip galima iš viso pasakyti, tokiose šeimose elementariai „nuolat sirgdavo“ ar „nuolat būdavo sanatorijoje“, kartais tai būdavo ir aktorė ar muzikantė, kartais simuliuodavo, neva, „dirba“, bet dirbdavo tik jos darbo knygelė, tai yra, tik dokumentai būdavo kokioje darbovietėje apiforminti, bet jos pačios ten niekas niekada nė nebūdavo matęs.

Žinoma, pinigai jai būdavo išmokami, tą žinantieji tylėdavo lyg vandens į burną prisisėmę, nes bet kas suvokdavo: prasižiosi ir išklosi tiesą apie kokio nomenklatūrinio veikėjo, profesoriaus, prasimušusio komunisto-spartuolio, partijos komiteto ar populiaraus chirurgo, teisėjo, vykdomojo komiteto vaduko sutuoktinę ar dukrą, kuri nuolat girta ir su papirosu dantyse šlaistosi su iš kareivinių savaitgaliui paleistais girtais kareiviais iš Kazachstano ar Turkmėnijos, lėksi iš darbo, tavo vaikai ateities iš viso neturės.

Taip buvo. Virtuvėlių mažų tie to laikmečio išskirtinieji, laimingieji, maksimaliai priartėję prie vadinamo „lovio“, taip pat neturėjo, jų virtuvės būdavo nomenklatūriniuose daugiabučiuose, taigi, didesnės, geresnio išplanavimo ir ten sukiodavosi namų šeimininkės, pasamdytos dažniausia iš neturtingų šeimų, atvykusios iš kaimų, dirbusios be jokių įdarbinimo dokumentų, nes verslo liudijimų tokiems atvejams irgi nebuvo, neretai jos teikė ir seksualines paslaugas šeimininkui, kurio jo nuosava žmona dažniausia iš viso nė nedomindavo, nes tokios santuokos būdavo elementariai iš išskaičiavimo, civilinė santuoka sudaryta tik dėl to, jog norint padaryti bet kokią net menkiausią karjerą tarybinėje Lietuvoje, žmona turėdavo būti atitinkama, buvo net kriterijai: iš gerai patikrintos šeimos, būtinai ne lietuvė, ne žemaitė.

Todėl vaikai tose šeimose būdavo išskirtinai pasiligoję, fiziškai bjaurūs, su patologijomis ir genetiniais defektais, beveik visi narkomanai, nes kitaip jie nefunkcionavo iš viso, su atsilikusiu fiziniu, psichiniu, protiniu vystymusi, trupai tariant, idiotai, klipatos. Kontrastas nuo sveikų lietuvių, žemaičių vaikų buvo toks didelis, jog paslėpti to nebuvo įmanoma niekaip, pradedant intelekto skurdumu, baigiant išoriniais fiziniais duomenimis, būdingais vaikams tose „ypatingose“ šeimose, dosnaus valdiško gėrybių „lovio“ vartotojose.

Ir šioje apgailėtinoje situacijoje visada sublizgėdavo provincijos merginos. Tai jos buvo tos stebukladarės, jos kurdavo virtuvėse šedevrus, pradedant nuo torto ar vinegreto, užkonservuotų daržovių, baigiant numegztais, pasiūtais drabužiais ir savo rankomis suremontuotu butu. Žinia, ir jų vaikai nebūdavo klipatos, ir jos pačios itin akivaizdžiai grožiu, trykštančia sveikata, patrauklumu, lanksčiu protu, švara lenkdavo vadinamas „valdiško lovio“ šeimų moteris ir merginas.

O kad suvoktumėte, kokios vertės buvo vadinamoji „tarybinė moteris“, ne iš nomenklatūrinės ar profesoriaus, menininko-padlaižūno, prisitaikėlio šeimos, o tiesiog sveika moteris, namų šeimininkė ir mama, kažkieno žmona ir gal būt darbininkė fabrike ar kokios valgyklos virėja, suvokite, jog ji vienui viena atlikdavo visus tuos daugybę darbų ir tiesiog buvo stebukladarė savo namuos ir virtuvėje, palyginimui įkeliama ši citata apie virtuvę iš senų laikų. Pažymėtina, jog „tarybinė moteris“ tokių apimčių darbus nudirbdavo viena, bet ne milžiniškoje virtuvėje, o kišene vadinamoje virtuvėlėje, kur vos tilpdavo nedidelis stalas, dujinė viryklė, kelios pakabinamos spintelės ir miniatiūrinis šaldytuviukas:

„Įsivaizduokite milžinišką virtuvę greta ištaigingos pokylių salės. Kvapą gniaužia nuo viryklių ir krosnių tvoskiantis karštis, čirška gaminami pagrindiniai patiekalai, kunkuliuoja sriubų katilai, lėtai verda padažai, troškiniai, vieni valgiai gruzda įkaitusiame aliejuje, kiti – laikomi šiltai vandens vonelėse.

Lyg karščio būtų maža, tolimajame virtuvės gale pilni malkų liepsnoja židiniai, prieš juos, veikiami automatinio laikrodinio mechanizmo, sukasi keturi iešmai: vienas su dvidešimties kilogramų jautienos nugarine, kitas su penkiolikos kilogramų veršienos kumpiu, ant likusių dviejų nuo riebalų žvilga įvairi „smulkmė“: kalakutai, kaplūnai, antys. Šioje kaitroje zuja dvidešimt virėjų. Kiekvienas turi konkrečią užduotį ir ją privalo atlikti tiksliai, kokybiškai ir, o tai ne mažiau svarbu, greitai. Prakaitas žliaugia jų veidais tarytum pirtyje, tačiau nė vienas virėjas nelaukia tos valandos, kai patiekalai bus pagaminti ir pradėti krauti į lėkštes bei sidabrinius dubenis: likus valandai iki puotos pradžios visi langai ir durys uždaromi, kad paruošti service a la francaise stiliumi patiekalai neatauštų pirma laiko“.

Esmė yra ta, jog iš to, kas aprašyta aukščiau, drąsiai galime teigti, jog į stebukladarių tarpą patenka ir tarybinės Lietuvos sveikos moterys, merginos iš provincijos, kurios tam tikra prasme virtuvėse, kurių plotas apie 5-6 kvadratiniai metrai, kartais ir mažesnis, sukurdavo šedevrus, kartais jos tapdavo ir išradimų, unikalių receptų, kurių ne vienas esamu metu yra sėkmingų verslų pagrindas, autorėmis. Rankdarbių jos sukurdavo neįtikėtinos vertės, kai kurie jų galėtų būti prilyginami šedevrams.

Pavyzdžiui, kai kurios namų sąlygomis nupindavo sieninius dekoratyvinius kilimus ar ant šilko nutapydavo piešinius ir tokius šalius vėliau perparduodavo gudresni makleriai.

Jos tapdavo ir meno kūrinių autorėmis, ne viena tose virtuvėlėse ir savo viršininkui ataskaitas parašydavo, painias buhalterijos sąskaitas sutvarkydavo, atspausdindavo užslaptintos teismo bylos tekstus bei parašydavo disertacijas savo darbovietės viršininkui ar instituto skyriaus vedėjui, universiteto katedros vadovui, kuris už tai niekaip ir neatsilygindavo, išskyrus kad pasiūlydavo kelialapį į Druskininkus ar Palangą, už kurį dar jos pačios ir susimokėdavo, ar duodavo taloną naujai buto sekcijai įsigyti, kas buvo itin pageidaujamas prizas už stropumą ir paslaugumą viršininkams.

Bet dažniausias atlygis būdavo toks, jog tokios stropuolės-stebukladarės iš provincijos vaikai patekdavo į aukštąsias mokyklas studijuoti į populiarias studijų programas, kur įstoti eilinio piliečio vaikams buvo iš viso niekaip neįmanoma.

Tokiu būdu visuomenė nors kažkiek išlikdavo galutinai nesugedusi, nes teisininko, ekonomisto ar mediko diplomą gaudavo ir ne vien idiotai, visokie klipatos, narkomanai, negabūs tinginiai iš vadinamų nomenklatūrinių ir valdžios subinlaižių, prisitaikėlių, visokių profesorių, nukvakusių muzikantų, išprotėjusių aktorių, režisierių, valdžios pataikūnų-nuolat kliedinčiųjų pasiligojusių nebeatitaisytinai rašytojų šeimų.

Nesunkiai suprantama, kodėl tarpukario Lietuvoje, kada daugiausia praturtėta iš prekybos sviestu ir žąsimis, užaugintomis tų pačių lietuvių moterų rankomis, pataikūniškai buvo dainuojama ir ši daina skambėjo visur: “Lietuvaitė – gėlė gražių laukų. Tartum auksas spalva tavo plaukų. Tavo akys – dangus mėlynas. Jos kaip toliai beribiai Lietuvos”.

Dabar, kai tų sveikų, darbingų ir gražių kaip deivių auksaplaukių mėlynakių lietuvių beveik ir nelikę, graudu žiūrėti į sintetinių pajuodėlių narkomanių būrius, kaip kokių skalikių ar migruojančių skėrių ieškančių, kur dar nors kas kažką duoda už dyką ar galima veltui gauti dar vieną kvaišalų dozę, narkotizuotą rūkalą, paskraidyti iki Dubajaus už nulį mokesčio, perpumpuoti valdiškus pinigus iš ministerijos tiesiai sau į kišenę, apsiforminus ministre, kuri iki tol nieko nedirbo iš viso, išskyrus tik, kad rankytėmis darbavosi viename SPA, kur regulairiai apsistodavo galios turėtojai ir valdžažmogiai.

Todėl drąsiai galime teigti, jog jei carizmo priespaudoje buvusią Lietuvą 19 amžiaus pabaigoje ir 20 amžiaus pradžioje išgelbėjo paprasčiausiai valstietės moterys, niekada negimdžiusios vaikų nuo svetimtaučių bei perėjūnų-bastūnų, auginusios sveikus vaikus kaime ir mokiusios juos skaityti, rašyti lietuviškai pačios, namų sąlygomis, esamo laikmečio Lietuvą, prabuvusią 50 metų tarybų valdžioje, kur išgyventi buvo įmanoma neįtikėtinai darbščių, talentingų, sveikų moterų pagalba, ir štai jau 35 metai kliedesinių idėjų ir jų nepageidaujamų pasekmių aplinkoje talžomą vis naujų reketo bei savanaudiško aferizmo bangų LR, na, bent kokio stebuklo ir poslinkių į gerąją pusę čia galima tikėtis tik iš vietinių kuklių, paprastų, sveikų moterų, merginų, – kurių nebuvo jokiose migrantų pirmyn-atgal bei šen-ten ir "lekiu, kur geriau ir visko daugiau" srautuose, jų, beje, telikę vienetai, – pusės.

Cituota: Karalių virėjas, virėjų karalius. 2009-01-27. Iš:<https://www.vz.lt/archive/straipsnis/2009/01/28/Karaliu_virejas_vireju_karalius>, žr. 2025-01-11.

NAUJA RUBRIKA:
SAVARANKIŠKAI –
TOBULUMO LINK (8)

NESAKYK VISKO...

IMPERATOREI DŽOZEFINAI PATARINĖJUSI MADAM LENORMAND – BURTININKĖ AR ŠARLATANĖ?

Paskelbta 2025-04-20, papildyta 2025-07-13

Ne vienas ir ne viena yra mėginę sužinoti savo ateitį tiesiog iš kortų. „Ką sako kortos?“, --- toks posakis yra senas, lygiai kaip ir profesija tapęs užsiėmimas iš kortų nuspėti ateitį. Šiuo verslu verčiasi dažniau moterys, tačiau išties gerai metančių kortas žmonių, kurie gana tiksliai nuspėja ateitį, yra labai mažai.

Viena žinomiausių ateities prognozuotojų, gebėjusių būsimus įvykius nuspėti iš kortų, buvo prancūzė Marija Ana Adelaida Lenormand (prancūzų kalba: Marie-Anne Adelaide Le Normand).

Madam Lenormand biografija gana įdomi. Ji gimė Prancūzijos miestelyje Alencon 1772 metais ir nesulaukusi 14 metų jau pasižymi kaip turinti ypatingą dovaną, gebanti nuspėti ateitį. Sulaukusi 18-os, ji persikelia į Paryžių, čia ji talkina jau žinomai būrėjai madam Jillbert.

Anot daugelio mokslininkų, būtent Madam Jillbert buvo tas žmogus jos gyvenime, kuris labiausiai prisidėjo prie Marie Anne įgūdžių įvaldymo. Kuomet Madam Lenormand pradeda dirbti savarankiškai, jos karjera kyla vis aukštyn neįtikėtinu greičiu. Būrėja ateitį spėdavo naudodama kortas, astrologiją, numerologiją ir kitus metodus, ji pranašavo to meto Paryžiaus ponams ir ponioms. Lenormand salonas buvo itin populiarus Paryžiaus aukštuomenės atstovų tarpe.

Madam Lenormand žymi tuo, jog prognozavo ateitį imperatoriui Napoleonui ir buvo asmenine Džozefinos, Napoleono žmonos ir imperatorės, patarėja. Beje, tai ji, madam Lenormand, išpranašavo Džozefinai, jog ji taps imperatore ir dėl to madam Lenormand labai išpopuliarėjo. Įtakingiausi žmonės Europoje, tokie kaip Napoleonas Bonapartas, Roberspjeras, Luisas XVII, Rusijos imperatorius Aleksandras pradėjo naudotis iš kortų ateitį spėjančios madam Lenormand paslaugomis ir tikėti jos tiksliomis prognozėmis.

Būrėja numatė Napoleono ketinimą skirtis su žmona Džozefina, ir apie tai įspėjo imperatorę. Pranašyste pasipiktinęs imperatorius ilgam ją pasodino į kalėjimą. Beje, pranašautoja iš kortų buvo sodinama į kalėjimą ne vieną kartą, tačiau jos pranašysčių prireikdavo vėl ir vėl, įskaitant ir ją įkalinusius žmones, todėl ji kaskart būdavo paleidžiama į laisvę.

Madam Lenormand parašė knygą, kurioje išpranašavo Napoleono žlugimą ir Burbonų dinastijos sugrįžimą į valdžią. Knyga buvo išleista tik po Napoleono žlugimo. Su ja tarėsi dauguma politikų ir pasaulio galingųjų.

Pagrindinis būrėjos nuopelnas tas, jog Madam Lenormand sukūrė 36 unikalias kortas, jos nepanašios į Taro ar kitas kortas. Daugelis šiuolaikinių būrėjų visame pasaulyje ir dabar naudoja madam Lenormand sukurtus ateities spėjimo metodus, kurių efektyvumas ir patikimumas yra pasitvirtintas.

Madam Lenormand dar žymi tuo, jog rašė tam tikros rūšies knygas, tai buvo daugiausia atsiminimai ir garsių klientų istorijos.

Ji mirė 1843 metų birželio 25 dieną, Paryžiuje.

AR IŠ TIESŲ ĮMANOMA NUSPĖTI ATEITĮ?

Teigiama, jog pranašavimo principas yra gana paprastas. Mūsų ateitis priklauso nuo dabarties. Kiekvienas žmogus instinktyviai supranta ir negalvoja apie tai, kad jis nuolat pranašauja arba numato ateitį. Pvz.: jeigu mes į darbą išėjome aštuntą, tai numatome, kad darbe būsime pusę devynių. Tačiau, kuo veiksmas sudėtingesnis, kuo daugiau veiksnių jį veikia, tuo neaiškesnis galutinis rezultatas. Pranašautojas padeda klausiančiajam susivokti savo pasąmonėje ir susigaudyti esamoje situacijoje ir nieko antgamtiško čia nėra. Šiuolaikinis pranašavimas remiasi intuityviu simbolių suvokimu, vaizdiniais, asociacijomis. Pranašautojas nepateikia galutinių receptų. Jis nukreipia klausiančiojo mąstymą tam tikra linkme, leidžia pačiam vadovautis savo intuicija ir daryti išvadas. Tik tokiu būdu bus gauti konstruktyvūs atsakymai į užduotus klausimus ir klausiančiajam nebus primesta svetima nuomonė.

Iš esmės žmogaus gyvenimas susideda iš to, ar jis sugeba pasinaudoti likimo duotomis galimybėmis. Kai vieno ar kito įvykio tikimybė didelė arba tam yra palankios sąlygos, galima teigti, kad taip ir įvyks. Tai vyksta tartum savaime. Tačiau kuo įvykio tikimybė mažesnė, tuo daugiau pastangų žmogus turi įdėti, kad pasiektų norimą rezultatą.⸎

Daug ką paaiškina priešmirtiniai madam Lenormand žodžiai, kuriuos ji pasakė savo kambarinei: „Žaneta, noriu pasakyti tau, kad greitai paliksiu šį pasaulį, man liko gyventi pusantro mėnesio, ar dar mažiau. Noriu paprašyti tavęs, kad neverktum prie mano kapo. Ir taip pakaks ašarų. Pasakyk žmonėms, kad neieškotų pranašavimo paslapčių mano knygoje, jų ten nėra. Viskas per daug paprasta, brangioji Žaneta, paprasčiausiai reikia pasikliauti intuicija, vaizduote ir šventai tikėti tuo, ką darai. Niekada nereikia sakyti žmogui visko, ką tu pamatei jo Likime. Duok jam siūlą, nurodyk kryptį ir tegul savo gyvenimą jis kuria pats, tegul pasako viską, kas jį jaudina, tegul apnuogina savo sielą... Ir atmink, nesakyk visko, juk vis viena niekas negali pakeisti Aukščiausiojo Kūrėjo valios. Negali pakeisti netgi tokie žmonės kaip aš, Marija Ana Adelaida Lenormand.

Lygiai po mėnesio 1843 metų birželio 23 naktį Marija Ana Adelaida Lenormand paliko kūną...

Po jos mirties mokiniai bei sekėjai atkūrė ir išvystė jos „intuityvinę“ pranašavimo sistemą, tačiau nė vienas iš jos sekėjų nesugebėjo aplenkti savo mokytojos. Ne kiekvienam duota pažvelgti į ateitį neiškraipant net jos šešėlio...“ ⸎

O Jūs nesunkiai galite išsamiau susipažinti ir su Lenormand kortomis, ir pamėginti patys sau jas nusimesti tiesiog internetu. Visa tai yra nemokama paslauga dabartiniais laikais ir į jokį brangų ateities spėjimo saloną Jums eiti nebereikia, jei norite bent akies krašteliu dirstelį į savo ateitį.

Taip pat verta pamąstyti ir apie tai, jog tam tikromis aplinkybėmis gebėjimas iš kortų nuspėti ateitį gali tapti neblogu pajamų šaltiniu, verslu ir net profesija.

Be to, paskutiniu metu išpopuliarėjo įvairių rūšių naujoviškos kortos, pavyzdžiui, su gėlių atvaizdais, su gyvūnais, gamtos vaizdais, ornamentais ir t.t. Jomis naudojasi psichologai, gali jas naudoti ir jaunimas, bet kokio amžiaus asmenys, vaikai tam tikruose užsiėmimuose, žaidimuose, kurių metu galima geriau pažinti patiems save ir aplinkinius. Tie užsiėmimai tikrai įdomūs, naudingi.

⸎ Apie M. Lenormand pranašavimo sistemą: V. Stačiokas. Pranašaujame M. Lenormand kortomis. Vilnius: Leidykla "SATWA". 2007. 120 p. ISBN 9986-573-37-8. <https://ezoterika.lt/pages.php?link=WM1279213660W4c3f405cd992d&hcur_page=5>

Daugiau informacijos: <http://en.wikipedia.org/wiki/Marie_Anne_Lenormand>

NAUJA RUBRIKA:
SAVARANKIŠKAI –
TOBULUMO LINK (7)

DALIS SMEGENŲ IŠ PLASTIKO, DALIS KŪNŲ – IŠ SILIKONO, VEIDUOSE – BOTOKSAS, DANTYS, NAGAI, PLAUKAI, BLAKSTIENOS IR SĄNARIAI – DIRBTINIAI. KAS TOLIAU? MŪSŲ SMEGENYS JAU YRA 0,5 % PLASTIKINĖS

PLASTIKAS Į MŪSŲ KŪNUS PATENKA NETIKĖČIAUSIAIS BŪDAIS IR RANDA KELIĄ KAIP NUKELIAUTI IR Į SMEGENIS BEI SUKELTI ALZHEIMER’IO IR KITAS LIGAS

KAIP TO IŠVENGTI?

Paskelbta 2024-08-29, papildyta 2025-07-12

2000-aisiais visi žavėjosi pažanga įvairiose srityse, kai vis aktyviau imtos diegti gamybos technologijos kokybiškam plastikui pagaminti. „Plastik --- fantastic“, --- sklandė tokia laki frazė. Su džiugesiu buvo atsisakoma stiklo butelių pienui ir kefyrui, visur, kur tik įmanoma, medinius daiktus pakeitė pagamintieji iš plastiko. Su dar didesniu džiugesiu imta dėti dantis ar jų plombas iš plastikinių komponenčių, reklamos lavinoje paskendo visi vartotojai ir neišvengiamai buvo brukamas sintetinės gražuolės su silikoninėmis dalimis „patobulintu kūnu“ vaizdas. Taip pat vietoje varinių vandentiekio vamzdžių atsirado plastikiniai, o pirkinių krepšeliai iš plastiko pasklido tokiais kiekiais, jog jų gausoje paskendo visi sąvartynai, o vėliau ir vandenynai, nuo ko atgal ant mūsų visų stalo atkeliavo žuvys ir kitos jūrų gėrybės su plastiko mikrogranulėmis jų organizmuose. Ir tos mikrogranulės atsirado mūsų visų kūnuose, viešai per televizijos reportažus pradėta rodyti, kas nutinka žmonėms, kai tas plastikas, pavyzdžiui, nukeliauja į plaučius ar vyrų lyties organus.

Maža to, 2024 metų pradžioje atliekant žmogaus galvos smegenų autopsiją aptiktos mažytės šukės plastiko, kuris buvo surinktas kaip atlieka prieš aštuonerius metus.

„Koncentracijos, kurias matėme normalių žmonių, kurių vidutinis amžius buvo maždaug 45 ar 50 metų, smegenų audinyje buvo 4800 mikrogramų grame arba 0,5 % jų svorio“, – sakė tyrimo pagrindinis autorius Matthew Campenas, regentų profesorius, farmacijos mokslų daktaras Naujosios Meksikos universitete Albukerke.

„Palyginti su 2016 m. autopsijos smegenų mėginiais, tai yra maždaug 50 % daugiau“, – sakė Campenas. „Tai reiškia, kad šiandien mūsų smegenis sudaro 99,5 % smegenų, o likusi dalis yra plastikinė.

Neaišku, ar gyvenime šios dalelės yra skystos, patenka į smegenis ir iš jų išeina, ar jos kaupiasi neurologiniuose audiniuose ir skatina ligas. Reikia atlikti tolesnius tyrimus, siekiant suprasti, kaip dalelės gali sąveikauti su ląstelėmis ir ar tai turi toksikologinių pasekmių.

Smegenų mėginiuose buvo nuo 7 iki 30 kartų daugiau mažų plastiko šukių nei mėginiuose iš tirtųjų lavonų inkstų ir kepenų. Plastiko buvo rasta žmonių širdyse, didžiosiose kraujagyslėse, plaučiuose, kepenyse, sėklidėse, virškinimo trakte ir placentoje.

„Svarbu neišgąsdinti žmonių, nes mokslas šioje srityje vis dar plėtojamas, o 2024 m. niekas negyvens be plastiko“, - sakė Landriganas, vienas iš tyrėjų. Jo žodžiais, neįmanoma išvengti plastiko visose mūsų gyvenimo srityse, nesukursime išmanaus telefono ar kompiuterio, kuriame nebūtų plastiko, bet būtina vengti naudoti plastiko krepšius ir butelius.

Nanoplastikai tiesiog išsikovojo savo kelią į žmonių smegenis. Tyrimo metu mokslininkai ištyrė 92 žmonių, kuriems 2016 ir 2024 m. buvo atlikta teismo medicinos ekspertizė, buvo pasirinkta tirti smegenų, inkstų ir kepenų audinius. Smegenų audinių mėginiai buvo paimti iš priekinės žievės. Tai smegenų sritis, susijusi su mąstymu ir samprotavimu ir ji buvo labiausiai paveikta frontotemporalinės demencijos (FTD) ir vėlesnių Alzheimerio ligos stadijų.

„Remdamiesi mūsų stebėjimais, manome, kad smegenys traukia pačias mažiausias nanostruktūras, pavyzdžiui, 100–200 nanometrų ilgio, o kai kurios didesnės dalelės, kurių dydis yra nuo mikrometro iki penkių mikrometrų, patenka į kepenis ir inkstus“, – sakė Campenas.

Pasak ekspertų, nanoplastikai kelia didžiausią grėsmę žmonių sveikatai, nes smulkūs gabalėliai gali įsikurti atskirose ląstelėse.

„Kažkaip šie nanoplastikai prasiskverbia per kūną ir patenka į smegenis, peržengdami kraujo ir smegenų barjerą. Campen pasakė: „Plastikams patinka riebalai arba lipidai, todėl viena teorija teigia, kad plastikai randa kelią į mūsų kūnų vidų su mūsų valgomais riebalais, kurie vėliau patenka į organus, kuriems labai patinka lipidai – smegenys yra pirmoje vietoje tarp jų“.

Žmogaus smegenyse yra apie 60% riebalų, daug daugiau nei bet kurio kito organo sudėtyje. Nepakeičiamos riebalų rūgštys, tokios kaip omega-3, yra labai svarbios smegenų ląstelių stiprumui ir veiklai. Kadangi žmogaus organizmas pats negali pasigaminti nepakeičiamųjų riebalų rūgščių, jos turi būti gaunamos su maistu ar papildais.

Landriganas sakė: „Pavyzdžiui, kai žmonės važiuoja greitkeliu, o padangos nusitrina greitkelio paviršių, į orą išmetamas tam tikras kiekis mikroplastiko dalelių. Jei gyvenate netoli pakrantės, kai kurios mikroplastiko dalelės yra vandenyne. Dėl bangų tos dalelės išmušamos į orą“. Taigi turbūt dominuojantis būdas užteršti savo organizmą mikroplastiko dalelėmis yra jo nurijimas, tačiau įkvėpti jo taip pat galima.

Plastikas ir onkologinės ligos

Polietilenas, kuris naudojamas plastikiniuose maišeliuose, plėvelėse ir buteliuose ir nėra biologiškai skaidus, buvo vyraujanti audinių mėginių plastiko rūšis. Smegenyse jo buvo rasta daugiau nei kepenyse ar inkstuose. Remiantis 2024 m. rugpjūčio mėn. Campeno ir jo komandos atliktu tyrimu, polietilenas taip pat buvo vyraujantis polimero tipas, randamas žmonių ir šunų sėklidėse.

JAV nacionalinės toksiškumo programos ir Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros attsovai mano, kad 1,4-dioksanas gali daryti kancerogeninį poveikį žmonėms. 2023 m. EPA paskelbė ataskaitos projektą, kuriame teigiama, kad tirpiklis kelia „nepagrįstą riziką susižaloti“ plastiko pramonės darbuotojams ir bendruomenės gyventojams, kurių geriamasis vanduo buvo užterštas dėl PET plastiko gamyklų išmetimų teršalų.

„Didžiausias klausimas yra toks: Gerai, o ką šios dalelės daro su mumis? Sąžiningai pasakius, dar daug ko nežinome“, – sakė Landriganas. „Tikrai žinome, kad šios mikroplastiko dalelės yra kaip Trojos arkliai – jos neša su savimi visus tūkstančius plastikuose esančių cheminių medžiagų, o kai kurios yra labia žalingos.

Endokrininę sistemą ardančios medžiagos trukdo žmogaus reprodukcinei sistemai ir sukelia lytinių organų ir reprodukcinių apsigimimų, taip pat moterų nevaisingumą ir spermatozoidų skaičiaus mažėjimą, teigia Endokrininė draugija.

Landriganas tvirtina: „Sakyčiau, kad turime pakankamai informacijos, kad turėtume imtis apsaugos veiksmų.“ „Turime keletą gana gerų įrodymų, kad mikroplastikai ir nanoplastikai daro žalą, nors mums dar toli iki viso tos žalos masto suvokimo. Sakyčiau, kad turime pakankamai informacijos, kad turėtume imtis apsaugos veiksmų.“

Mokykimės naudoti mažiau plastiko

Ekspertai teigia, kad yra daug žingsnių, kuriuos žmonės gali nueiti, kad sumažintų plastiko poveikį.

„Sunku išvengti maisto, suvynioto į plastikinę plėvelę, tačiau prieš gamindami ar padėdami maistą būtinai išimkite iš plastikinės pakuotės“, – sakė Landriganas. „Kai kaitinate plastiką, tai pagreitina mikroplastiko judėjimą iš pakuotės į maistą“.

Investuokite į medžiaginį maišelį su užtrauktuku ir paprašykite, kad cheminė valykla grąžintų drabužius tokiuose, o ne plonuose plastiko lakštuose, pasiūlė Gamtos išteklių gynybos taryba, aplinkos apsaugos grupė. Į vietinę kavinę atsineškite kelioninį puodelį išsinešimui, o sidabro reikmenų – į biurą, kad sumažintumėte plastikinių puodelių ir indų kiekį.

„Eidami apsipirkti nenaudokite plastikinių maišelių. Naudokite medžiaginį maišelį, popierinį maišelį arba perdirbimo maišelį. Jei įmanoma, stenkitės vengti plastikinių vandens butelių“, – sakė Landriganas.

2024 m. kovo mėn. atliktas tyrimas parodė, kad 1 litro vandens buteliuose – tai atitinka du standartinio dydžio butelius, kuriuos paprastai perka vartotojai – buvo vidutiniškai 240 000 plastiko dalelių iš septynių rūšių plastikų. Maždaug 90% jų buvo nanoplastikas.

„Vietoj plastikinio puodelio naudokite metalinį arba stiklinį gėrimo puodelį. Laikykite maistą stikliniuose induose, o ne plastikiniuose“, – sakė Landriganas. „Dirbkite savo vietinėje bendruomenėje, kad uždraustumėte plastikinius maišelius, kaip dabar padarė daugelis Jungtinių Valstijų bendruomenių. Galite padaryti daug.“

Parengta pagal: Tiny shards of plastic are increasingly infiltrating our brains, study says. By Sandee LaMotte, CNN. August 25, 2024. <https://edition.cnn.com/2024/08/23/health/plastics-in-brain-wellness/index.html>, žr. 2024-08-29.

NAUJA RUBRIKA:
SAVARANKIŠKAI –
TOBULUMO LINK (6)

JIE NEI VAIKAI, NEI SUAUGUSIEJI
Paskelbta 2025-03-17, papildyta 2025-07-10

Paauglių beveik niekas nesupranta. Jie nei vaikai, nei suaugusieji, kažkas tarpinio ir nenusakomo. Juos galima priskirti net mistinėms būtybėms, su kuriais nesusikalba ir jų tėvai, ir mokytojai, ir kiti aplinkiniai.

Šią savaitę Lietuvos visuomenę sukrėtė 15-mečio mirtis, viešai buvo skelbiama, jog jauno asmens, vadinamo vaiku, mirties priežastis – galimai elektroninių cigarečių užpildai su nenustatytos kilmės nežinomomis narkotinėmis medžiagomis. Taip pat viešai buvo pasakyta, kad kas antras vaikas Lietuvoje yra pamėginęs tokios rūšies narkotinių medžiagų ir tėvai neturėtų būti naivūs manydami, jog jų dukros ir sūnūs yra iš viso nevartojantys jokių nelegaliai platinamų narkotikų ir pan.

Problemų ratas nemažas, nes neretai tokie narkotines medžiagas vartojantieji nepilnamečiai tampa ir seksualinių bei kitų rūšių nusikaltimų aukomis, yra įtraukiami į nelegalų narkotikų platintojų tinklą.

Taip, jie jau nebe vaikai. Bet jie dar ir ne suaugusieji. Jiems negalima daug ko daryti, ką daro suaugusieji, pavyzdžiui, vairuoti automobilio, vartoti alkoholio, vykdyti pirkimo-pardavimo sandorių ir t.t., tačiau jie neretai būna ne tik tokio pat ūgio kaip jų suaugę tėvai, bet ir aukštesni. Protiniais gebėjimais, kūrybingumu jie gali lenkti suaugusiuosius.

Be to, jiems reikia suaugusiųjų kategorijos prekių, įskaitant ir avalynę, mobiliuosius telefonus, dviračius, jų laisvalaikis gali būti pagal savo kainą net brangesnis nei suaugusiųjų, kai jie lavinami popamokinės veiklos metu ar sportuoja. Vardinti galima be galo. Tačiau viena yra aišku: suaugusieji ir paaugliai vieni kitų nesupranta. Paaugliai yra lyg kažkokioje savoje atskiroje planetoje, kur egzistuoja tik jiems suprantamos taisyklės ir gyvenimo būdas. Ne paslaptis, jog dalis jų gyvena vadinamus „suaugusiųjų“ gyvenimus: jie ir dirba, ir užsidirba pragyvenimui, neretai yra įjunkę rūkyti, vartoti alkoholį, taip pat statistikos duomenys rodo, jog kai kurie paaugliai gana anksti pradeda ir lytinį gyvenimą. Taigi, neretas iki 18 metų amžiaus jau būna išmėginę viską, kas nustebintų net gana pašėlusiais save laikančius suaugusiuosius.

Dar su paaugliais yra susijęs reiškinys, kada jie netramdomi ir nuolatos protestuoja. Jie priešinasi viskam: ir bendrosioms taisyklėms, neretai atsisako mokytis, bėga iš savo tėvų namų, susiburia į nusikalstamas grupuotes. Paauglių protestai neretai įgauna jų pačių išvaizdos pokyčius: rėksmingos šukuosenos, plaukai netikėčiausių spalvų, apranga demonstratyviai apdriskusi, jie dėvi keistus aksesuarus, yra net atskira paauglių mada ir tos mados tendencijos kinta, pavyzdžiui, XX a. pabaigoje buvo madingi vadinamieji „pankai“.

Kokios paauglių mados, protesto išraiška dabar?

XXI AMŽIAUS PAAUGLIAI TAPATINASI SU GYVŪNAIS

Dailymail skelbė, jog „TikTok“ plinta tendencija, turinti „terijai“ (angl. „therian“), ji populiari Jungtinėje Karalystėje, pasekėjų yra ir kitur. Vadinamieji „terijai“ tapatinasi su gyvūnais, dažniausia su katėmis, šunimis, jie elgiasi taip, kaip būdinga keturkojams ir jie patys mano, jog savo prigimtimi yra gyvūnai, ne žmonės. „Terijai“ teigia, jog juos užvaldo gyvūnams būdingi instinktai ir jie elgiasi kaip gyvūnai impulsyviai, pavyzdžiui, vaikšto keturiomis. Jie skiriasi nuo tų, kurie save tapatina su „furries“ (liet. kailinis gyvūnėlis). „Furries“ save suvokia kaip gyvūno personažą.

Jungtinėje Karalystėje katėmis prisistatantys vaikai klasėje nešioja „uodegas ir ausis“. Suaugusiųjų nuomonės jie nepaiso iš viso. Nors tėvus dažnai ši tendencija gąsdina, specialistai pataria į viską žvelgti paprasčiau. Manoma, jog tai vyksta pirmiausia dėl to, jog paaugliai gauna per daug informacijos, nuo vaikystės įpranta žaisti ir įsijausti į įvairius vaidmenis.

Lietuvos specialistai pataria tėvams daugiau bendrauti su vaiku, teigia, kad draudimai – blogiausia išeitis.

SVARBU SUPRASTI, PADĖTI PAAUGLIUI

Tėvams gali atrodyti, jog jų vaikai paaugliai yra tam tikra mistinė ir nepaaiškinama realybė greta jų pačių, todėl būtina įdėmiau pasižiūrėti į jų vidinį pasaulį. CNN skelbia Pew mokslo tyrimų centro duomenis, jog paaugliams tenka susidurti su daugybe iššūkių, todėl jiems būtina kelių rūšių pagalba, parama. Tuo tikslu Pew mokslo tyrimų centras 2024 metų rudenį atliko 13-17 metų amžiaus 1391 paauglio imties tikslinės grupės tyrimą.

Buvo tyrinėjami skirtumai tarp mergaičių ir berniukų, nustatyta ir nemažai panašumų. Jiems visiems buvo svarbu pasiruošti sėkmingai karjerai, ateityje gerai uždirbti, turėti draugų. Tiek berniukai, tiek mergaitės pranešė tyrimo metu, jog jaučia didžiulį spaudimą, iš jų reikalaujama gerai mokytis, būti sėkmingais sporte, kt. Be to, buvo nustatyta, jog mažiau impulsyvūs paaugliai yra sėkmingesni moksle.

Tik 2 proc. paauglių neturėjo jokių draugų. Paauglystėje turėti draugų yra svarbu, paaugliams yra reikalinga pasipasakoti, gauti draugo paramos. Tyrimo metu nustatyta, jog berniukai yra sulaukę artimo draugo pagalbos dažnai (85%), mergaitės draugyste pasikliauna dar labiau, paramos iš draugų sulaukia net dažniau nei berniukai (95%).

Nustatyta skirtumų mentalinės ir psichinės sveikatos srityje: paauglės mergaitės labiau linkusios į vidinę depresiją, užsisklendimą savyje nei berniukai, kurie yra daugiau linkę kovoti už pripažinimą bendraamžių grupėse. Kita vertus, tai nereiškia, jog viena paauglių grupė turi daugiau mentalinių ar elgesio sutrikimo problemų už kitą. Taip, berniukai yra labiau linkę įsitraukti į fizinio kontakto kovas, peštynes, tačiau jie taip socializuojasi. Tuo tarpu problemų patiriančios mergaitės yra daugiau linkusios viską išgyventi tyliau, neparodyti to išoriškai. Kai berniukai paaugliai išgyvena problemines situacijas, jie dažniau tampa ekspresyvūs, išoriškai išreiškia savo problemas tiesiog mušdamiesi tarpusavyje.

Bet kuriuo atveju suaugusieji privalo suprasti, kad nepageidaujamas paauglių elgesys atsiranda iš jų nepasitenkinimo, konfliktų su aplinka. Tyrėjų teigimu, neretai berniukai paaugliai gali net būti prilyginami velniukams dėl savo agresyvumo, nuolatinių tarpusavio muštynių. Tačiau tai yra jų vidinės savijautos išraiška, todėl negalima teigti, jog berniukai mažiau depresuoja ir patiria mažiau problemų nei mergaitės. Siūloma tiesiog geriau suprasti paauglius ir jiems padėti.

Bendravimas su paaugliu: MISIJA ĮMANOMA

Taip, paauglius sunku suprasti.

Neretai mamos ir tėčiai patys ima elgtis, rengtis kaip paaugliai vien dėl to, kad mėgina suartėti su savo vaikais, tapti lyg jų draugais, prašyti, kad jie laisvalaikį leistų drauge, tačiau tas yra sunkiai pasiekiama.

Būna, jog niekaip nepavyksta suprasti vieniems kitų. Manoma, jog paauglių auklėjimas yra įgūdis, kurį įmanoma tobulinti.

Anot Vilmos Krivickės, suaugusiesiems, ieškantiems bendravimo su savo paaugliais vaikais, svarbios keturios temos: dominavimas, nepriėmimas, kaltinimai ar abejonės ir emocinis atsiribojimas. Bendrauti su paaugliu svarbu, nes tyrimų duomenimis, tokie paaugliai, kurie šeimoje darniai bendrauja su suaugusiaisiais, būna sėkmingesni, geriau mokosi, rečiau nusikalsta. Tačiau, V. Krivickės teigimu, norėti atviro bendravimo su savo paaugliu lengviau pasakyti nei padaryti.

Suaugusieji turėtų vengti: dominavimo, savo viršenybės demonstravimo.

Kenkia darniems santykiams ir dažnas, agresyvus nepriėmimas ir nepalaikymas įvairių paauglio pasirinkimų. Paaugliams dažnai atrodo, kad tėvai jų iš viso nesupranta, todėl reikėtų atsargiai komentuoti vaikų pasirinkimus ir nenaudoti negatyvių palyginimų ar replikų.

Pabrėžiama, jog kaltinimai ir abejonės yra ypatingai žalingi, nes jie sėja nevisavertiškumo kompleksą. Paaugliai dažnai yra svajokliai, kurie susikuria daug svajonių ir kartais atrodo, kad jų norai yra beribiai.

Nevertėtų konfliktuoti ir versti paauglius užgniaužti savo norus, nes tai taip pat neigiamai atsilieps jūsų bendravimui su paaugliu. Greičiausiai paauglys vis vien darys tą, ką nori, tačiau slapčia.

Be to, emocinis atsiribojimas taip pat sukuria didelį barjerą bendravime su paaugliu. Dažnai pykčių akivaizdoje yra geriausia žiūrėti į paauglį kaip į suaugusį žmogų ir su juo kalbėtis taip, kaip kalbėtumėte su suaugusiais.

Paauglių elgsenos specialistė V. Krivickė pateikia penkias auksines taisykles, kurių pravartu laikytis, tai yra:

Mažiau pamokslaukite, daugiau klausykite.

Sugriaukite bendravimo barjerus: Bendravimo barjeras susiformuos, jei dažnai bombarduosite, teisite ar barsite savo paauglius. Kalbant apie bendravimą, emocinės kliūtys neleidžia paaugliams jaustis pakankamai saugiai kalbėti apie tai, kas vyksta jų gyvenime. Pavyzdžiui, jei kalbate su savo paaugle dukra apie tai, kaip pakeisti savo elgesį, nepradėkite pokalbio nuo jos kritikavimo. Verčiau įsijauskite į ją ir įsitikinkite, kad ji jaučiasi saugi, atskleisdama savo emocijas. Jei norite, kad jūsų paaugliai daugiau kalbėtų su jumis, turite skirti jiems savo dėmesį. Klausykitės savo paauglių, neprimesdami savo nuomonės, ir venkite duoti nepageidaujamų patarimų.

Išreikškite empatiją: Daugelis paauglių jaučiasi taip, lyg niekas nesupranta, ką jie išgyvena. Dėl to jie gali jaustis vieniši, sudirgę, sunerimę ar pikti. Empatiškai bendraudami su savo paaugliu parodote, kad darote viską, kad suprastumėte, kaip jis ar ji jaučiasi.

Neleiskite reikalams paūmėti: Būdami tėvais, turėsite sunkių dienų, kai jus užklups kasdienio gyvenimo stresas. Tais laikais labiau tikėtina, kad pokalbis su paaugliu sukels karštus ginčus, kurie kenkia santykiams. Kai įtampa pradeda kilti, galite pasakyti maždaug taip: „Man reikia šiek tiek laiko apie tai pagalvoti“.

Nekaltinkite ir nesigėdykite savo paauglio: Paaugliai darys klaidų, ir tai gerai! Taip jie mokosi ir įgyja išminties. Kai jūsų paaugliai ateina pas jus pasikalbėti, atsispirkite norui kaltinti ar gėdinti juos dėl to, kas nutiko. Verčiau būkite supratingi ir užjaučiantys.

Suaugusiesiems siūloma rasti geresnius bendravimo su paaugliais būdus ir neprarasti kantrybės ieškant abipusio supratimo.

Bet kuriuo atveju, paauglystė yra tarpsnis žmogaus gyvenime, jis praeina. Praeina viskas, ir paaugliškas noras protestuoti, ir svajonės, tikėtina, jog daugeliui pavyks ne tik suprasti paauglius, bet ir patiems neužsilikti amžinoje paauglystėje, nes nėra nieko juokingesnio kaip gerokai pagyvenusi moteriškė, apsirengusi paauglės drabužėliais, ilgais palaidais plaukais ir mėginanti vaizduoti „jauną“, ar sukriošęs vyriokas, imituojantis vaikėzo elgesį ir besitrankantis su pigiu motociklu po kaimo vietovių naktišokius.
Parengta pagal: <https://kauno.diena.lt/naujienos/sveikata/psichologija/bent-trumpam-pabuti-gyvunu-nauja-tendencija-tarp-paaugliu-1195550>; <https://www.delfi.lt/seima/idomu/socialinius-tinklus-drebinantis-paaugliu-judejimas-jau-ir-lietuvoje-specialiste-atsake-ar-tevai-turetu-del-to-sunerimti-120041110>; <https://gotherapy.lt/bendravimas-su-paaugliu/>, žr. 2025-03-07.

These are the biggest concerns facing teen boys and girls. By Madeline Holcombe, CNN. March 13, 2025. Internete: <https://edition.cnn.com/2025/03/13/health/teen-gender-data-wellness/index.html>, žr. 2025-03-14.

Iliustracijos iš: <https://stock.adobe.com/search?k=teenagers>, humoristinis berniuko atvaizdas – 10 metų vaiko laisvalaikio kūrinys, atliktas savarankiškai, be niekieno nurodymų ar pamokymų, kūrinys iš Redakcijos archyvo.

NAUJA RUBRIKA:
SAVARANKIŠKAI –
TOBULUMO LINK (5)

KUR TAS ROJUS IR KAIP TEN PAKLIŪTI?
2025-07-09
Nuotraukoje iš Redakcijos archyvo - Viduržemio jūros regionas, 2025 m.

Rojų kiekvienas supranta kitaip, tačiau vyresnio amžiaus asmenys jo ieško intensyviau.

Ieškoti, kur yra sočiau, lengviau, gražiau žmogus niekada nenustos, kadangi kaip žuvis ieško, kur giliau, žmogus ieško, kur geriau. Tokia yra žmogaus prigimtis ir tos paieškos paprastai senatvėje ar brandžiame amžiuje tik suaktyvėja, norų atsiranda dar daugiau nei jaunystėje ar vaikystėje.

Tiems, kurie gali ir nori pasirinkti, į kurią šalį išvykti ir ten susikurti naujus namus, yra svarbu sprendimą, reikalaujantį išsamių tyrimų ir planavimo, gerai apgalvoti ir pasverti visus „už“ ir „prieš“.

Nesvarbu, ar persikėlimas į užsienį yra politiškai, ekonomiškai ar kaip kitaip motyvuotas, ar ne, vilioja galimybė dirbti nuotoliu, naujos vizų programos ir mokesčių paskatos, kurios pritraukia skaitmeninius klajoklius, investuotojus, pensininkus ir šeimas, svarstančius žengti žingsnį ir apsispręsti gyventi kitoje valstybėje, bet kuriuo atveju pirmiausia svarbu susirinkti būtinąją informaciją.

Žinoma, galimybė persikelti į užsienį yra privilegija, kuri taikoma tik žmonėms, kuriems pasisekė, kad turi tinkamą pasą, o durys tuo tarpu liko uždarytos daugeliui, tačiau tik ne JAV piliečiams. Jie ir yra vieni aktyviausiųjų ieškotojų tos „žalesnės žolės“ kažkur kitur.

Informacija, kuri šiuo klausimu reguliariai pateikiama amerikiečiams, reikšminga ir ne vienam Lietuvos Respublikos piliečiui, ypač, kai artėja senatvės pensijos amžius ar tik ką pradėta gauti senatvės pensija ir bet kuris žmogus norom nenorom susimąsto, jog kitur gal būtų geriau ir pagaliau atėjo tas metas, kada galima pagalvoti ir apie savo svajonių įgyvendinimą. Todėl pravartu pasinaudoti jau surinktomis ir apibendrintomis žiniomis apie vietoves ir valstybes, kuriose gyventi sulaukusiems senatvės pensijos yra palankiausia.

2025 metų pradžioje antraštės mirgėjo nuo pranešimų, jog keletas JAV įžymybių persikelia iš JAV, įskaitant Richardą Gere'ą, kuris viešai aptarė jo pasirinkimą išvykti gyventi į Ispaniją, iš kur yra kilusi jo žmona.

Nors yra dešimtys vietų, kurias reikia įvertinti prieš persikeliant į užsienį, nuolatos sudaromame ir atnaujiname tų geriausiųjų persikelti gyventi vietų sąraše teikiama pirmenybė daugybei į emigrantų orientuotų temų, įskaitant gyvenimo kokybę, įvairių prekių, maisto, gėrimų įperkamumą, sveikatos priežiūrą, saugą ir prieigą prie kultūros bei laisvalaikio užimtumo veiklas. Šis sąrašas siūlo bendrų patarimų žmonėms, kurie juda iš bet kurios pasaulio vietos, tačiau daugiausia dėmesio skiria JAV piliečiams.

Taip pat yra skelbiama ir keletas trūkumų, į kuriuos reikia atsižvelgti.

2025-aisiais siūlo Meksiką, Portugaliją, Ispaniją, kaip patraukliausias šalis išvykimui. Paminėtos ir Italija, Prancūzija, Vokietija.

NEJAUGI ROJUS TIK TEN, KUR ŠILTA IR Į JĮ PATENKA TIK IŠRINKTIEJI?

Pažymėtina darsyk, jog tai patarimai JAV piliečiams, informacija surinkta pagal jų poreikius, todėl geresnių ir tinkamų persikėlimui vietų paieškos turėtų būti vertinamos pirmiausia kritiškai.

Prieš porą metų buvo patariama išvykti ir įsikurti Prancūzijoje, Graikijoje, paminėta buvo ir Italija, Portugalija, Tailandas, Turkija.

Iš tiesų, vienas iš pagrindinių pasitraukimo į užsienį gyventi pranašumų gali būti sveikesnis gyvenimo būdas. Sveikata yra pagrindinis aspektas perkant pasaulio žemėlapį, ieškant savo vietos.

Žmonės ieško ir vietų, kur sveikatos išlaidos būtų mažesnės, tačiau paslaugų kokybė gera. Mat, JAV yra pati brangiausia vieta Žemėje, kai vertinamos išlaidos sveikatos priežiūrai ir sumos, kokių reikia norint apsidrausti nuo tų išlaidų.

Tokiomis aplinkybėmis pagrindinis pasirinkimas yra šalys, kur dėl sveikatos priežiūros sistemų kokybės ir prieinamumo bei sveikos gyvensenos galimybės ir vietinio maisto produktų, gėrimų naudos, kokybės netenka abejoti.

Tai yra vietos, kur kasdienis gyvenimas yra natūraliai sveikas, o kai kyla susirūpinimas dėl sveikatos, turėsite galimybę naudotis tarptautinėmis standartinėmis priežiūros reikalams numatytomis lėšų sumomis.

Pavyzdžiui, keli metai tarp patraukliausių vietų gyventi minima Portugalija. Ji yra viena sveikiausių gyventi pasaulio vietų, kur vidutinė gyvenimo trukmė yra 81,6 metų. Portugalijos žmonės miršta 12% rečiau nuo vėžio nei žmonės, gyvenantys kitose Europos šalyse. Paprastai gyventojai yra gerai informuoti apie tai, kaip asmeninis elgesys geriau ar blogiau veikia sveikatą, ir jie rimtai vertina patarimus.

Jei vis dėlto turėtumėte susirgti pasitraukę į pensiją Portugalijoje, jums nereikėtų jaudintis dėl jūsų gautos priežiūros kokybės. Remiantis Pasaulio Sveikatos Organizacijos apklausa 191 šalyje, Portugalija užima dvyliktą vietą pagal geriausią sveikatos priežiūros sistemą pasaulyje. Palyginimui: JAV užima 37 vietą šiame sąraše.

Portugalijos universali sveikatos sistema yra pagrįsta gyvenamąja vieta, tai reiškia, kad, jei jūs įsikursite šalyje, galėsite naudotis visomis jos aukščiausio lygio sveikatos priežiūros paslaugomis arba tai darysite su kukliais mokėjimais. Receptinių vaistų kaina yra subsidijuojama, tai reiškia, kad jie gali kainuoti net 90% mažiau nei JAV.

Portugalija yra viena patraukliausių persikėlimui vietų, kuriai sunku atsispirti dėl gyvenimo kokybės, švelnaus klimato ir gerai sutvarkytos sveikatos priežiūros sistemos. Pragyvenimo išlaidos Portugalijoje yra mažesnės nei daugumoje Europos šalių, tačiau ypač populiariuose miestuose, tokiuose kaip Lisabona ir Porto, pragyvenimas brangesnis nei mažesniuos tos šalies miestuose, provincijoje. 2025 m. duomenimis, pragyvenimas Portugalijoje kainuoja apie 35,5-40 % mažiau nei JAV. Svarbu žinoti, jog įsigyti Portugalijoje nekilnojamojo turto, investuoti į jį, galimybės apribotos, visai neseniai šalis panaikino investavimo į nekilnojamąjį turtą galimybę.

Italijoje jau lankėsi ne vienas Lietuvos pilietis, ypač ši šalis populiari turistaujančiųjų tarpe atsivėrus galimybėms keliauti po 2004 m., kai Lietuva tapo ES valstybe-nare. Italija rekomenduojama ir amerikiečiams. Italija turi nemokamą universalią sveikatos priežiūros sistemą, kuri yra antra pagal dydį iš 191 šalies sąrašo, nagrinėjamų kasmetiniuose Pasaulio Sveikatos Organizacijos tyrimuose. Tačiau esant mažam kraujospūdžiui ir cholesterolio kiekiui, italams nereikia daug naudotis savo sveikatos priežiūros sistema. Hospitalizacijos neretai iš viso išvengiama Italijoje ir šie rodikliai yra vieni žemiausių pasaulyje.

Italijos gyventojų gyvenimo trukmė yra 83 metai, taigi, gal būt ir Jūs galite ne tik trumpam pasimėgauti „La Dolce Vita“ gyvenimo stiliumi Italijoje ... Galite gyventi Italijoje ilgiau nei galbūt tai padaryti pavyktų kitoje šalyje įsikūrus.

Tiesa, jog vyresnio amžiaus žmonės paprastai renkasi šiltesnio klimato vietoves, populiarumo nepraranda Kipras, Prancūzija, Tailandas, Turkija.

Ar galima visa tai vadinti rojaus paieškomis bent gyvenimo saulėlydyje? Iš dalies, taip. Bet nereikėtų užmiršti, jog tarp patraukliausių šalių, kur tiktų persikelti senatvėje, neretai paminima ir Olandija, Vokietija, Airija, tai yra, valstybės, kurių klimato nepavadinsi prilygstančio amžinos vasaros, žalumos, saulės bei tropinių egzotinių augalų apsupties sąlygoms.

GALIMA GAUTI DAR KONKRETESNIUS PATARIMUS, KUR GERIAUSIA PERSIKELTI GYVENTI SENATVĖJE AR JAI RUOŠIANTIS?

Pragyvenimo kaina, klimatas, sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir kaina, gyvenimo būdas ir kultūra, --- visa tai privalote įvertinti, jei nusprendėte persikelti gyventi į kitą šalį jau sulaukę senatvės pensijos amžiaus ar besiruošdami šiam savo gyvenimo tarpsniui. Dar būtina pasverti, kokie yra mokesčių sistemos privalumai, kokios galimybės įdomiai leisti laisvalaikį, koks saugumo užtikrinimo lygis.

Jei Jums smalsu, kokios šalys rekomenduojamos JAV piliečiams-senatvės pensininkams šiais metais, jei jie jau yra nutarę išsikraustyti gyventi svetur, atsakymas yra paprastas: vertinimai atliekami ne šiaip sau, kur „patinka-nepatinka“, o yra nustatytas specialus vertinimo indeksas.

AMERIKIEČIŲ SVAJONIŲ ŠALYS IŠĖJUS Į PENSIJĄ 2025 METAIS: TOP 10 ⸎

Valstybė

Vertinimo indeksas

Vidutinė pragyvenimo kaina (JAV doleriais)

Skirtumas nuo vidutinio pragyvenimo lygio JAV, procentais

Ispanija

1

1 500 – 1 800

45 % mažiau

Portugalija

2

1 600 – 2 000

40 % mažiau

Kosta Rika

3

1 200 – 1 800

50 % mažiau

Urugvajus

4

1 800 – 2 400

30 % mažiau

Meksika

5

1 200 – 2 000

60 % mažiau

Naujoji Zelandija

6

2 500 – 3 000

15 % daugiau

Italija

7

1 800 – 2 500

30 % mažiau

Kanada

8

2 000 – 2 800

20 % daugiau

Airija

9

2 000 – 3 000

20 % daugiau

Prancūzija

10

2 000 – 2 800

20 % daugiau

⸎ Šaltinis: The 10 Best Countries for Americans to Retire in 2025.

Taigi, išėjusieji į senatvės pensiją amerikiečiai, tikėtina, savo rojaus ieškos dažniausia Ispanijoje, Portugalijoje, kai kas ir kitur.

Artėjant atostogų ir kelionių sezonui niekas netrukdo ir Jums bent jau trumpam nuvykti ir apsidairyti svetur. Tuo labiau, kad ir iš Lietuvos išvykstančiųjų senatvės pensininkų srautai nėra statistiškai nereikšmingi.

Žinia, jau 21 metai mums suteiktos „keturios laisvės“: laisvas asmenų judėjimas, laisvas prekių judėjimas, laisvas kapitalo judėjimas, laisvas paslaugų judėjimas. Geriausias šių laisvių įgyvendinimo pavyzdys yra Šengeno sutartis.

Todėl mūsų senatvės pensininkų judėjimas į svajonių šalis, jei jos ES teritorinėse ribose, trumpam ar visam laikui yra dar paprastesnis nei amerikiečiams. Egzotinėse ir labiausiai rojų primenančiose šalyse reikalingos vizos, yra kitų apribojimų, pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje pragyvenimas gana brangus. Įdomu tas, jog lietuvių tas nestabdo. Nuo 2023 m. nemažai brandaus amžiaus ir tik ką senatvės pensijų sulaukusiųjų moterų iš Lietuvos lyg susitarusios pasirinko nebegyventi Lietuvoje ir iškeliavo išsiveždamos ne tik per visą gyvenimą sukauptą patirtį, žinias, bet ir verslus, kapitalą, kas mėnesį joms mokamas „Sodros" pensijas, o išsipardavusios viską, ką tik turėjo ir galėjo, jos išsivežė visų įmanomų rūšių turtą ir išteklius.

Kol kas dar neskelbiama, kokių apimčių nuostolius dėl to patyrė ir dar patirs Lietuva, tačiau laisvo judėjimo teisė ir yra ta teisė, kuri leidžia maksimaliai pasirūpinti pirmiausia pačiais savimi ir pamėginti jei ne rojaus, tai realios gerovės sąlygas bent jau gyvenimo saulėlydyje. Juolab, kad viešai tik ką paskelbta, jog paslaugos pensionatuose, hosteliuose, prieglaudose, senelių namuose pabrango Lietuvoje, todėl bet kuris guvesnis ir žvitresnio mąstymo žmogus, norintis oriai gyventi ir rinktis, kaip tą padaryti, gana nesunkiai atras, kur įmanoma leisti dieneles ne prieglaudų sąlygomis, pigiau, geriau, įdomiau.

Beje, iš Lietuvos pasiturintys vyresnio amžiaus asmenys pradėjo išvykti ar kai kurie planuoja tai daryti organizuotu būdu.
Nuotraukoje iš Redakcijos archyvo - Karibų jūros regionas, 2024 m.
Naudoti šaltiniai:

Considering moving out of the US in 2025? These are the best countries for American expats. By Blane Bachelor, CNN. December 8, 2024 <https://edition.cnn.com/travel/best-countries-for-american-expats-2025/index.html>

The Top Healthiest Places To Live And Retire In 2023. By Kathleen Peddicord. Apr 12, 2023. <https://www.liveandinvestoverseas.com/retirement-living/healthiest-places-live-retire/>

The 10 Best Countries for Americans to Retire in 2025. 2025-03-12. <https://www.globalcitizensolutions.com/top-10-countries-to-retire-abroad-for-americans/>, žr. 2025-03-13.

NAUJA RUBRIKA:
SAVARANKIŠKAI –
TOBULUMO LINK (4)

MOTERIŠKOS GALIOS SIMBOLIAI:
ŠIAURĖS LIETUVOJE JOS TIESIOG PAKILDAVO Į ORĄ IR MOKĖJO SKRAIDYTI
2025-07-06
ŠIOJE PUBLIKACIJOJE GVILDENAMOS TEMOS:

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
RAGANAIČIŲ TRANSFORMACIJOS

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
JOS GEBA SKRAIDYTI

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
MISTINIŲ BŪTYBIŲ BŪTA IR ŠIAURĖS LIETUVOJE

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
TAIP, ŽMONĖS GEBA PAKILTI NUO ŽEMĖS SAVO VALIOS PASTANGOMIS

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
GIMĘ ŠLIAUŽIOTI, SKRAIDYTI NEGALI

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Mistinių būtybių yra visų tautų senovinėse sampratose. Kiekviena kultūra skirtingai įsivaizdavo mistinę figūrą, tačiau kai kurie jos bruožai pasikartojo geografiškai nutolusiosiose šalyse. Pavyzdžiui, paplitęs raganos, burtininkės, laumės ar fėjos vaizdavimas meno kūriniuose, įprasminimas pasakose, sakmėse, priežodžiuose ir dainose. Ragana buvo galinga deivė, dažnai siejama su namais ir meile, bet taip pat su mirtimi ir magija. Visų pirma, ji buvo sudėtingos moteriškumo sampratos reiškėja.

MOTERIŠKOS GALIOS IDĖJA

Kad moteris – mįslinga būtybė, šito nenuneigs niekas.

Nors senojoje anglų kalboje žodis „ragana“ turi savo etimologines šaknis (wicce), „Vakarų raganos“ kilmė gali būti siejama su graikų mitologija ir ankstyviausiomis Egipto bei Šiaurės Europos liaudies tradicijomis, kurių turėjo ir keltai.

„Raganos ikonografija, nors ir keitėsi bėgant amžiams, visada sukasi apie moteriškos galios idėją ir atspindi besikeičiantį visuomenės požiūrį į ją“, – sakė Pamas Grossmanas, duodamas interviu telefonu apie knygą, kurią jis redagavo ir kuri buvo paskirta temai apie raganas.

Įdomu tai, jog raganos, raganavimas, kaip reiškinys, turi ir savo istoriją. Dar XI amžiuje, į vyrus orientuotai krikščionybei plintant po Europą, moteriškumo suvokimas pasikeitė.

Vadinamosios raganos, kas tiesiog reiškė dažnai, jog tai bet kuri moteris, nuklydusi nuo monoteistinės religijos nurodymų, savo bendruomenėse buvo pradėtos laikyti svetimšalėmis, jų buvo bijoma, joms būdavo priskiriamas tariamas jų ryšys su velniu, jos buvo laikomos atskirtyje, jų šalindavosi.

Iki XIV amžiaus kolektyvinė vaizduotė raganas pavertė eretiškomis atstumtosiomis. Kitus tris šimtmečius vyko raganų medžioklės ir egzekucijos, įskaitant 1692 m. Seilemo teismą, kuris savo žiauriais sprendimais ir sadistiniu susidorojimu su moterimis pagal egzekucijų pobūdį nušluotų ir Senąjį, ir Naująjį pasaulius.

„Mūsų mintyse išsikristalizavęs raganos įvaizdis – velniškos, bauginančios moters – buvo gimęs būtent šiuo laikotarpiu“, – sakė Grossmanas, kuris taip pat yra rašytojas, kuratorius ir magijos praktikos mokytojas. Anot jo, „ypač spaudos atsiradimas tikrai padėjo ją išpopuliarinti“.

Iš tiesų, iš „raganavimo“ išplaukia tai, kad raganos ir jų praktika jau seniai buvo metafora moterims, kurios nori autoriteto savo pačių gyvenimui, iš esmės moterų valdoma bendruomenė, taip pat yra šios metaforos dalis. Peržiūrint raganų atvaizdus, jų piešinius, portretus knygoje, kurioje pateikiami kūriniai tokių įvairių autorių kaip Auguste'as Rodinas, Paulas Klee'as ir Kiki Smithas, sunku nepastebėti, kaip daugelis jų raganas vaizdavo kaip nuožmias, galingas būtybes, kurių vengė visuomenė.

Ar raganos sensta, sudėtingas klausimas, tačiau joms priskiriamos ir hiperseksualios jaunos gražuolės, kurios yra maištingos dvasios, „nori sugriauti status quo“, – sakė Grossmanas.

RAGANŲ ATGIMIMAS

XVIII ir XIX amžiaus pradžioje, kai bent jau Vakarų pasaulyje baigėsi raganų persekiojimas ir raganavimas buvo pradėtas pripažinti paskutiniu pagonių garbinimo likučiu, magiška raganos figūra buvo dar kartą perkurta. Šį kartą ji tapo fantastiška tema, taip pat moteriško pykčio, nepriklausomybės, laisvės ir feminizmo simboliu.

Už pastarojo „prekės ženklo keitimo“ slypėjo sufražisčių judėjimas, kuris naudojo raganos archetipą kaip persekiojamą „kitą, tai buvo patriarchalinės priespaudos pavyzdys.

Raganavimas vėl išpopuliarėjo septintajame dešimtmetyje, nes antrosios bangos feminizmas raganas ir jų sužadėtuves laikė moteriškos galios ir matriarchato išraiška. Buvo net grupė moterų, kurios 1968 m. įkūrė organizaciją „WITCH“.

Ši praktika dar kartą sugrįžo 1990-aisiais, po Anitos Hill klausymų ir trečiosios bangos feminizmo iškilimo; ir vėl po Donaldo Trumpo 2016 m. rinkimų ir judėjimo #MeToo.

Per pastaruosius ketverius metus ši praktika tapo įprasta, paskatindama straipsnių, internetinių transliacijų ir „Instagram“ paskyrose atsirado tokios informacijos.

„Manau, ragana atstoja institucinės valdžios alternatyvą, taip pat būdą, kaip panaudoti jų dvasingumą taip, kad tam nebūtų tarpininkaujama iš kažkieno kito pusės“, – sakė Grossmanas. Jis teigia, jog raganavimas yra susijęs su ritualų kūrimu.

Raganavimo tema populiari ir kino mene, pasakojimai populiarėjo ir ekrane. Nuo baisios piktosios Vakarų raganos „Ozo burtininke“ iki gražiosios Samantos iš filmo „Užkerėtoji“ ir atkaklios Sabrinos, kurią vaidina Melissa Joan Hart, ragana iš piktadarės tapo pagrindine veikėja ir iš žmogaus, kurio bijote, ji virto asmeniu, kuriuo galbūt trokštate tapti.

Manoma, jog visai nesvarbu, ar raganos, kaip reiškinys, kelia baimę, ar jos vilioja, naudoja smurtą ar elgiasi kilniai ir siekia didesnio gėrio, tai, kaip raganos vaizduojamos mene, atspindi konkretų kultūrinį laikotarpį, momentą, kurio dalis jos ir yra. Šimtmečių bėgyje nepakito niekas ir pati raganos prigimtis išliko daugialypė: ji savyje turi visus architepus, nuo bauginančios būtybės iki kilnios, gėrio siekiančios.

Kaip teigiama knygoje raganystės tema, ragana tiesiog yra nuolatinės evoliucijos būsenos ir ji keičia savo pavidalą.⸎

KURŠO KRAŠTO MOTERYS, GALIMAI GEBĖJUSIOS SKRAIDYTI KAIP PAUKŠČIAI

XX a. užrašyta įvairių pasakojimų apie Daunoravos dvaro, kuris yra iki šiol Joniškio rajone, Lietuvoje, "baltąja damą". Pavyzdžiui, „Ėjo dvi moterys į kalvės pusę iš Daunoravos dvaro ir išvydo baltą siluetą. Iš pradžių atrodė, kad žmogus priešais žingsniuoja. Jos manė, kad dvaro tarnaitė keliuku eina. Tik pašaukė vardu, staiga ji ėmė greitai skubėti, tolti, figūra ištįso lyg stulpas ir pranyko rūke“.

Užfiksuotas pasakojimas apie greta esančiame Blankenfeldės dvare 1720 m. vykusį raganų teismą – paskutinį Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystėje. Vroclavo (Brelsau) gydytojas Johanas Kanoldas (1679-1729, Johann Kanold) buvo girdėjęs, kad Kuršas yra "klasikinė" burtininkų, raganų ir vilkolakių žemė, todėl dėl informacijos pateikimo kreipėsi į kunigus. Ilgą aprašymą gavo iš Mežmuižos (Augstkalnės) kunigo Zamuelio Ranejaus (Samuel Rhanaeus), kuris tikėjo egzistuojant raganas ir tvirtino galintis pateikti "daug" faktų. J. Kanoldas kunigo siųstus užrašus spausdino be didesnių pakeitimų, bet komentaruose išdėstęs argumentus abejojo jų patikimumu. Tuomet įsižeidęs Ranejus papildė nauja istorija apie nesenus įvykius Blankenfeldės dvare (Vilcės vls., Žiemgala).

Šio pasakojimo esmė tokia – apylinkės piemenė Madė (Madden) vieną 1720 m. liepos mėn. saulėtą dieną du kartus pademonstravo savo raganiškus gebėjimus. Iš ryto ji sviedė į viršų uogų saują ir taip iššaukė netikėtą krušą, kuri padarė didelės žalos javams, o popiet ji papūtė į Kivės upelį, kuris netrukus pasidengė ledu.

Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad tai, kas buvo sakyta, buvo tiesa. Tuomet Blankenfeldės dvarininkas Medemas liepė Madę botago kirčiais išvaryti iš savo valdų. Ji su savo motina, irgi vardu Made, gyveno Lietuvoje [tikėtina Daunoravoje, kur nuo seno gyveno daug latvių tautybės žmonių, o nuo Blankenfeldės skyrė vienas lietuviškas Vaineikių kaimas].

1721 m. Blankenfeldės dvaro tvarte per naktį krito 5 sveiki buliukai. Medemui kilo įtarimų, ar čia nebus kaltos abi Madės. Tardant "švelniai ir be jokių grasinimų" Gertę (Gerte) ir Trynę (Trine), kurios draugavo su Madėmis, paaiškėjo, kad jos kaltos tiek dėl tų veršelių, tiek dėl kitų piktadarysčių. Buliukai nugaišinti, kai aplink tvartą buvo apvestas raudonas siūlas ir jiems į burną kažkas buvo įdėta, o senoji Madė tarė žodžius "Apmokėjimui". Tuo tarpu Joninių naktį tvarte buvo pasislėpusi jaunoji Madė, kuri išsiurbė visą karvių pieną, prispjaudė į kampus, be to dvaro laukuose užkasė kiaušinius tardama, kad čia daugiau grūdai nebeaugtų.

Be to, abi Madės gebėjo skraidyti kaip paukščiai. To paties išmokusi ir Gerta. Vieną kartą jos trys skrido į pragarą, kur Gerta turėjo kūniškus santykius su 2 velniais raudonais drabužiais.

Medemas pasiekė, kad Madės iš Lietuvos būtų perduotos teismui bei įkalintos Gerta ir Trynė. Teisėjai buvo trys Halėje studijavę juristai, jie po išsamių tyrimų pagrindine kaltininke pripažino senąją Madę. Ji buvo sudeginta ant laužo prieš tai nukirsdinus galvą. Jaunajai Madei buvo išdegintas ženklas ir ji šluotos kotu išvaryta iš Blankenfeldės, o Gertai skirtos rykštės bei bažnytinė bauda. Trynė, kuri buvo bendrininkė, tačiau susilaikė nuo burtininkavimo, nesimokė skraidyti, teismo buvo išteisinta. ⸎⸎

Pats faktas, kad net XVIII amžiaus teismuose buvo nagrinėjamas galinčiųjų skraidyti moterų klausimas, yra daugiau nei įdomus. Todėl ir šioje publikacijoje verta panagrinėti išsamiau, o kas gi tai yra iš tiesų, tos gebančiosios skraidyti būtybės.

Beje, skraidančiosios būtybės ne visada yra moterys.

LEVITACIJA – KAI Į ORĄ PAKYLA ŽMONĖS, GYVŪNAI, DAIKTAI

Levitacija yra psichokinezės fenomenas, kai daiktai, žmonės ir gyvūnai yra pakeliami į orą be jokių matomų fizinių priežasčių. Levituoti gali mediumai, šamanai, apsėsti ir transą pasiekę žmonės. Levitacija gali būti spontaniška, ji gali būti siejama su spiritizmu, magija ir valdoma sąmoningai.

Per visą istoriją levitacija buvo skirstoma į gerą ir blogą pagal tai, koks žmogus levitavo. Saimonas Magusas buvo paskelbtas velnio įsikūnijimu, o šventoji Teresė neva levitavo dieviško apsireiškimo metu. Viduramžiais ir Renesanso epochoje levitacija buvo laikoma velnio apsireiškimu. Buvo sakoma, kad šis fenomenas kuriamas raganų, laumių, fėjų, vaiduoklių ir demonų.

Ir mūsų laikais levitacija dažnai siejama su demonų apsėdimu. Dažnai lovos, stalai, kėdės ir kiti namų apyvokos daiktai pakyla į orą be kitų jėgų įsikišimo. Tuomet į pagalbą yra kviečiamas egzorcistas ir jo padėjėjai.

1906 metais Klara Germana Celė, šešiolikmetė moksleivė iš Pietų Afrikos, buvo neva apsėsta demonų. Ji pakildavo į orą 1,5 metro kartais vertikaliai, kartais horizontaliai. Kai ją apšlakstydavo švęstu vandeniu, ji vėl nusileisdavo ant žemės. Todėl kunigas paskelbė, kad mergaitė yra apsėsta demonų. Akivaizdu, kad tai tebuvo eilinė krikščionių apgaulė, mergaitė būtų nusileidusi ant žemės nuo bet kokio prisilietimo.

Pastebėta, kad levituojantieji žmonės nukrisdavo paliesti. Išnagrinėjus daugelį levitacijos atvejų, galima rasti bendrų tendencijų ir panašumų. Levitacijos trukmė - nuo kelių minučių iki kelių valandų ar net dienų. Dažniausiai levitacijai reikia didžiulio susikaupimo ir transo būsenos. Šventaisiais paskelbtų žmonių levitavimas dažniausiai būdavo lydimas švytėjimo aplink kūną.

Daugybė levitacijos atvejų buvo užfiksuota tiek krikščionybės, tiek islamo religinėse istorijose. Vienas krikščionybės šventųjų Juozapas iš Kupertino buvo žymus tuo, kad dažnai sklandydavo. Pasakojama, kad prieš pakildamas jis keistai surikdavo. Vieno fiksuoto levitacijos atvejo metu jis išsilaikė ore daugiau nei 2 valandas.

Šventoji Teresė iš Avilos yra dar viena gerai žinoma asmenybė, kuri levitavo. Ji sakėsi pakildavusi nuo žemės ištikta religinės ekstazės. Liudininkai pasakojo, jog ji kybojo ore maždaug 45 centimetrų aukštyje nuo žemės beveik pusę valandos. Pati Teresė pasakojo, kad ji lyg ir bandydavo pasipriešinti nežinomai jėgai, tačiau ši iškeldavo ją virš žemės. Ji nežinojo su kuo palyginti tą jausmą, tačiau, pasak jos, tai buvo žymiai stipresnis jausmas nei ją nuolat lankiusių dvasių pasirodymai. Teresė sakė, kad levitacija ją labai gąsdindavo, ir ji niekaip negalėjo savęs kontroliuoti. Vis dėlto ji neprarasdavo sąmonės ir pakilusi į orą matydavo save iš šono.

Panašių atvejų sutinkama ir tarp induistų bei budistų. Mpilarepa, XIII amžiaus Tibeto jogas, turėjo daug okultinių sugebėjimų, kaip gebėjimas vaikščioti, ilsėtis ir miegoti levitacijos metu. Tokius pat sugebėjimus vėliau įvaldė ir Indijos brahmanai bei fakyrai. Kai kurie Japonijos nindzės irgi turėjo levitacijos dovaną.

Rytiečiai levitacijos tradicijas tęsia mokydami savo vaikus slaptos kvėpavimo ir įsivaizdavimo technikos. Naudojantis šiuo būdu, pasijungiama universali gyvybės jėga, kurią rytiečiai vadina daugeliu vardų, kaip „prana“, „či“ ir „ki“.

Luisas Džakoliotas, devyniolikto amžiaus teisėjas iš Prancūzijos, keliavo per Rytų žemes ir aprašė savo įspūdžius. Savo knygoje „Okultiniai mokslai Indijoje ir senovėje“ jis mini fakyro levitaciją: „Jis paėmė į rankas medinę lazdą, kurią aš buvau atvežęs iš Ceilono. Tuomet fakyras stipriai pasilenkė ir tartum atsirėmė į lazdą, o akių neatitraukė nuo žemės. Paskui jis pradėjo tyliai melstis ir staiga netikėtai pakilo nuo žemės apie 60 centimetrų. Kojas jis laikė sukryžiavęs po savimi ir jų pozos nekeitė. Jis kybojo ore ir buvo labai panašus į bronzinę Budos statulą. Beveik 20 minučių aš bandžiau įžiūrėti, kaip jis kybo ore prieštaraudamas visiems žinomiems gravitacijos dėsniams. Lazda, kurią jis laikė rankose, nedavė jam jokios atspirties, nes ji neturėjo kito kontakto su fakyro kūnu, tik per jo dešinę ranką.“

Vėliau Džakoliotui buvo paaiškinta, kad fenomeno priežastis yra „akaša“, gyvybės skystis, išjudinantis universalios sielos mintis ir sutelkiantis visas sielas jėga, kurią išrinktieji išmoksta kontroliuoti.

Dar daugiau levitacijos pavyzdžių yra tokių:

Kai kurie mediumai taip pat tvirtino levitavę savo valia. Žymiausias iš jų yra Danielis Duglas Houmas, kuris, pasak daugybės liudininkų, tai darė daugiau nei 40 metų. 1868 metais jis buvo pastebėtas levituojantis prie trečio aukšto lango, vėliau jis vėl įskrido į pastatą pro kitą langą. Levituodamas Houmas ne visuomet būdavo ištiktas transo, todėl vėliau galėdavo smulkiai nupasakoti savo potyrius. Levituodamas jis jausdavo „elektrinį pilnumą“ savo pėdose. D.D. Houmo rankos tapdavo nejudrios ir sustingdavo jam virš galvos, lyg jis bandytų sugriebti nematomą jėgą. Jis galėdavo skraidinti baldus bei kitus objektus.

Katalikų bažnyčia ekskomunikavo Houmą kaip burtininką. Dar vienas įdomus dalykas yra tai, kad jis niekuomet nebuvo pagautas sukčiaujant, kaip daugelis kitų mediumų. Apgavikai dažniausiai naudodavo vielas, strypus, gumas ir kitus įrankius pakelti kūnus nuo žemės. Italų mediumas Amedejus Zukarinis buvo nufotografuotas kybantis 6 metrus virš stalo.

Sovietų Sąjungos mediumė Nina Kulagina buvo nufotografuota levituojanti nedidelį objektą tarp savo rankų.

Sunku iki galo paaiškinti levitaciją kaip reiškinį. Viena iš teorijų yra rytietiškoji levitacijos aiškinimo teorija. Tikėtina, jog realiai egzistuoja jėga, kuri priklauso kitai, nematerialiai erdvei ir įsiterpia į materialųjį pasaulį. Ši teorija visai priimtina, tuo labiau kad magnetinių laukų egzistavimo mes taip pat negalime paaiškinti, nors visi pripažįsta, kad jie yra.

Pavyzdžiui, jogai praktikuoja vadinamą „jogos skraidymą“, kuris yra sėdėjimas lotoso poza ir nedideli šuoliukai. Šis reiškinys sulaukė visuotinio susidomėjimo. Aiškinama, kad stipriai išvysčius smegenų bangų aktyvumą, jos priverčia smegenis susijungti į „suvienytą kosminės energijos lauką“. Iš šono šis reiškinys atrodo taip: lotoso poza sėdintis žmogus keliais atsispiria nuo žemės ir iššoka į neįtikėtiną aukštį. Skeptikai sako, kad „jogos skraidymas“ pasiekiamas vien raumenų jėga ir fanatišku tikėjimu savo galiomis.

Mūsų dienomis žmonės susidomėję stebi fakyrus ar pasaulinio garso magus, pavyzdžiui, Deividą Bleiną ar Deividą Koperfildą, levituojančius virš žemės. Deividas Bleinas mėgsta žmones stulbinti tiesiog gatvėje pakildamas į keliasdešimties centimetrų aukštį. Deividas Koperfildas ne tik daugelį kartų skraidė scenoje, pranėrė pro degančius lankus, netgi įskrido į akvariumą, kuriame neprarado nesvarumo, o vėliau sėkmingai iš jo išskrido. Deividas Koperfildas kartą ėmė ir perskrido Didįjį kanjoną Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jeigu tokį triuką jis būtų atlikęs viduramžiais, be jokios abejonės, būtų paskelbtas šventuoju arba sudegintas ant laužo. ⸎⸎⸎

KAS ŽINOTINA MISTINIŲ BŪTYBIŲ KLAUSIMU

Akivaizdu, jog nebekeliamas klausimas, ar tos mistinės būtybės egzistuoja. Išvados daromos tokios, jog jos tiesiog kinta, prisitaiko prie laikmečio. O išnagrinėjus kiek įmanoma išsamiau levitacijos, arba gebančiųjų pakilti nuo žemės žmonių temą, nesunkiai suvokiame, jog greičiausiai kalba eina apie neįtikėtinas žmonių galimybes, kurias valios pastangomis įmanoma išsiugdyti.

Todėl laumių, raganų, fėjų, burtininkių, stebukladarių, ar kaip juos bepavadintume, atveju telieka pareikšti pagarbą ir tikėtis, jog vadinamųjų „geriečių“, baltųjų, o ne juodųjų, ne piktavalių ir ne šarlatanų, jokiu būdu ne apgavikų-fokusininkų, mulkinančiųjų patikliuosius ir iš to gaunančiųjų naudą kartu dar ir pakenkiant kitiems, jų mūsų laikais bus ir yra daugiau nei nepageidaujamųjų blogiečių.

Tokiomis viltimis visada gyvena ir mažas, ir jaunas, ir amžėjantis žmogus, ir jau senas.

Belieka pridurti apibendrinimą šia tema, jog gimę šliaužioti, skraidyti negali.

Tas itin aktualu gerai įsisąmoninti, žinant ir seną lietuvių liaudies patarlę: "AUKŠČIAU BAMBOS NEIŠŠOKSI". Verta kuo tiksliau įvertinti, o ne pervertinti savo jėgas, galimybes, gebėjimus, fizinę ir psichinę būklę, suprasti, jog ypatingų galių tema nėra susijusi su priklausomybėmis.

Bet, žinoma, nors kažką darantis, siekiantis tobulėti ir pozityvus asmuo visada yra pranašesnis už niekšelį ar nusmurgusią narkomanę, bet kokiu būdu ieškančią naujos dozės bei sutinkančia sudalyvauti bet kuriame aferistiniame balagano tipo cirke ar iki ašarų graudžiame performanse apgailėtinų nutriušėlių būreliuose su bedantėmis ir botokso pripurkštomis veikėjomis, apgailėtinai mėginančiomis nors kažkuo nustebinti, kai galimybių ir gebėjimų nulis, o išoriniai duomenys kelia šleikštulį.

Šioje vietoje linkime savarankiškai susipažinti su sena ir garsia legenda apie šlykščią Vilniaus pabaisą. Tikėtina, esamu metu jų jau tikrai nebe viena, o daugiau. Ir jos realybėje, greta Jūsų.

Parengta pagal:

⸎ The witch isn’t dead: New book explores witchcraft’s rebellious history – and modern transformation. By Cerini, M., CNN. October 31, 2021. In: <https://edition.cnn.com/style/article/witchcraft-taschen-witch-symbolism-art-culture-queue>, žr. 2024-12-01.

⸎⸎ Straipsnis apie Daunoravą, šaltinis: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Daunorava>, žr. 2024-12-01.

⸎⸎⸎ Levitacija – mitas ar realybė. Parengė Žygimantas Pauliukevičius. 2004-10-09. DMN inf.

Šaltinis: < https://klaipeda.diena.lt/naujienos/pasaulis/ekonomika-ir-politika/levitacija-mitas-ar-realybe-596306>, žr. 2024-12-01.

NAUJA RUBRIKA:
SAVARANKIŠKAI –
TOBULUMO LINK (3)

ROŽIŲ AROMATE SKENDINTI GRAŽUOLĖ:
REALYBĖ AR MITAS?
O GAL UNIKALUS VERSLO PLANAS?
2025-07-05
Pasaka apie miegančiąją gražuolę žinoma daugeliui, tačiau gal ne visi atsimena, kokioje aplinkoje ta gražuolė labai saldžiai miegojo iki tol, kol jos nepažadino princas.
Gražuolė miegojo rožių aplinkoje, dar tiksliau jei reikėtų pasakyti, tai buvo erškėčių krūmų aplinka. Rožės, laukinės ar sukultūrintos, ir grožis yra neatsiejami dalykai. Galima klausti daugybės žmonių, kokias gėles labiausiai mėgsta, susilaukti įvairių atsakymų, tačiau niekas nenuneigs, jog žiedų pasaulyje karalienė yra rožė. Tačiau laukinė rožė, kas yra sukultūrintos rožės atsiradimo pagrindas, yra net nuostabesnė už soduose susodintas rožes, kurios gali net ir įkyrėti tuo tvarkingu jų susodinimu, apkarpymu, suderinimu pagal spalvas ir atspalvius. Erškėčiams, augantiems visur, kur tik jiems tinka, skleidžiantiems neįtikėtinai malonų aromatą, neprieinamiems dėl tankaus krūmokšnio ir spyglių, neprilygsta jokia sukultūrinta rožė. Be to, erškėčiai subrandina labai vertingas uogas, iš kurių gaminami sirupai, arbatos, įvairūs konditerijos gaminiai, uogienės, o rožės yra neduodančios tokių vaisių.
Be abejo, erškėčių aromatu kvepianti moteris ar mergina visada bus paslaptinga, nebanaliai įdomi, patrauklesnė už įkyriu aštriu fabrikinių kvepalų kvapu apsišlaksčiusiąją kitą moterį. Erškėčių kvapas gali suteikti didelio išskirtinumo.
Todėl gražuolė ir aromatai, pagaminti iš erškėčių namų sąlygomis, o ne pramoniniu būdu, gali būti stulbinamas derinys.
Dabartiniu metu kaip tik ir yra erškėčių žydėjimo metas ir tos, kurios labai žavisi rožių aliejaus pagrindu pagamintais kvepalais, kurie išties yra nepakartojamai nuostabūs, ne mažiau nustebtų, ką labai pigiai galima pasigaminti pačioms iš erškėčių žiedlapių esamu metu, kai pats erškėčių žydėjimas.
KAS TAS HIDROLATAS?
Aromatiniai vandens produktai buvo naudojami dar Mesopotanijos laikais. Jau anuomet žinota, kad vanduo turi ypatingą savybę perimti informaciją iš augalų. Žmogus yra sudarytas daugiausia iš vandens, todėl bet kokios priemonės, kurių sudėtyje yra didžioji dalis vandens, yra labai gerai įsisavinamos.
Gėlių vandenys yra vienas geriausių priemonių prižiūrėti kūno ir veido odą bei plaukus. Jie gali būti kremų, losjonų, valomųjų pienelių, kaukių, šampūnų sudėtinė dalis arba naudojami vieni kaip odos tonikai, drėkikliai ir plaukų priežiūros priemonės.
Hidrolatas yra distiliuotas gėlių vanduo, kurį galima naudoti, tiek kaip kosmetinę priemonę, tiek kaip vaistą. Tinkamai paruoštas gėlių vanduo išlaiko visas gerąsias augalo savybes ir kartu nealergizuoja bei neerzina odos ar organizmo. Jais galima tiesiog atgaivinti odą apsipurškiant, naudoti vietoj oro gaiviklių namuose. Pasigaminę savo hidrolatą būsite tikri, jog į jį nedėjote jokių cheminių kvapo stipriklių ar apskritai dirbtinių kvapų. Jų mūsų organizmams tikrai nereikia. Kita teigiama gėlių vandens savybė – hidrolatai praktiškai negenda, teisingai paruošti gėlių vandenys gali būti laikomi ir naudojami apie dvejus metus.
Hidrolatai, arba kvapieji ar augalų vandenys, gaunami distiliacijos būdu iš įvairių augalų žiedų, lapų šaknų, žievės ir pan. Kvapioji augalinė žaliava vandeniui suteikia ne tik puikų kvapą, bet ir biologiškai aktyvių medžiagų, teigiamai veikiančių mūsų odą ar plaukus. Kvapieji vandenys yra daug naudingesni už žolelių nuovirus ar antpilus. Hidrolatai labai švelnūs, visiškai saugūs naudoti net itin jautriai kūdikių ar senolių odai. Juose nėra jokių cheminių priemaišų, tik augalai ir vanduo. Beje, natūralūs augalų vandenys gali būti gaminami iš daugybės skirtingų augalų, kurie skirtingai veikia kūną bei emocijas.
Hidrolatai yra itin universali grožio ir aromaterapijos priemonės, nes iš gausybės įvairiausių augalų galima išsirinkti patį tinkamiausią. Kad būtų lengviau, trumpai apžvelgsime, kokie augalai ir kaip gali pagelbėti odai bei plaukams.
Odai
Sausą ir jautrią odą reikia drėkinti ir švelniai prižiūrėti. Tinkamiausi tam rožių, levandų, ramunėlių vandenys. Vanduo sudrėkina ir nuskaistina odą, o rožių, levandų ir ramunėlių eteriniai aliejai ramina, neleidžia sudirgti, saugo nuo išsausėjimo.
Normaliai odai labiausiai tinka levandų, pipirmėčių ir rožių vandenys.
Riebiai odai naudingiausi augalų vandenys, kurie turi uždegimą slopinančių savybių, sutraukia poras, padeda atsikratyti spuogų, valo odą ir neužkemša porų. Visomis šiomis savybėmis pasižymi melisų, rožių, verbenų vandenys.
Mišriai odai tinkamiausi melisų, pipirmėčių, levandų ir rožių vandenys.
Plaukams
Jei galvos oda sausa ir linkusi pleiskanoti, geriausia plaukus po trinkimo perskalauti levandų vandeniu.
Rožių ir levandų vandenys stiprina plaukus ir skatina jų augimą.
Jei plaukai sausėja ir šakojasi, juos skalaukite ir kelis kartus per dieną apipurkškite ramunėlių vandeniu. Netruksite pastebėti, kad plaukai taps švelnesni ir glotnesni
Kur naudoti?
Ryte ir vakare švarų veidą apipurkškite hidrolatu ir palikite išdžiūti. Atgaivinsite ir tonizuosite odą, puoselėsite jos grožį bei uosite mėgstamą aromatą.
Natūralūs hidrolatai itin naudingi paakių odai. Rožių ar ramunėlių vandeniu suvilgykite vatos rutulėlį ir patepkite paakius. Kompresai greitai pašalins akių paburkimą, sumažins ratilus po akimis. Paakiams naudojamą gėlių ar kitų augalų vandenį laikykite šaldytuve, rezultatai bus akivaizdesni.
Hidrolatus galite nešiotis savo rankinėje ir kartkartėmis vis apsipurkškite veidą. Tai darykite ne tik kai oda dėl kaitros ir saulės spindulių praranda drėgmę. Žiemą šildomose patalpose būna itin sausas oras, tad atgaivinti odą rekomenduojama ištisus metus.
Natūraliu hidrolatu perskalaukite plaukus, taip sumažinsite neigiamą daug cheminių medžiagų turinčio šampūno ar kieto vandens poveikį. Taip pat hidrolatu galite purkšti ir sausus plaukus – suteiksite jiems drėgmės ir gaivaus aromato.
Hidrolatą naudokite vietoj valomojo pienelio ar losjono. Jis idealiai nuvalo nešvarumus ir skaistina veido odą.
Tinka kaip losjonas po skutimosi.
Galima naudoti naminių kaukių gamybai maišant su įvairiais sausais priedais, pilti į vonias.
Hidrolatais galite kvėpinti patalpas, drabužius, patalynę. Jie skaidrūs ir be riebalų, todėl nepalieka dėmių.
Dauguma hidrolatų turi intensyvius augalų, gėlių, vaistažolių kvapus, todėl yra tinkami kvėpinti kūną ar plaukus. Jei norite, kad aromatas išliktų ilgiau, patepkite ar papurkškite ant vidinės riešo dalies, šiek tiek už ausų.
KAIP GAMINAMAS GĖLIŲ VANDUO – HIDROLATAS?
Nors procesas skamba gana sudėtingai, tačiau hidrolatus visai nesudėtinga pasigaminti namuose ir tam neprireiks jokio specialaus įrenginio.
Jums reikės: gilaus didelio puodo su dangčiu; nedidelės plytelės, lygaus paviršiaus akmens ar panašaus aukštai temperatūrai atsparaus daikto, naudojamo paaukštinimui; stiklinio arba nerūdijančio plieno dubenėlio (turi tilpti į puodą); stiklainėlio ar tuščio plastikinio butelio, kuriame laikysite gėlių vandenį; ledukų (šių prireiks tikrai daug); distiliuoto vandens (galima rasti vaistinėse arba statybinių prekių parduotuvėse)
Kaip pačioms pasigaminti gėlių vandens:
Į puodą dėkite plytelę ar akmens paaukštinimą, tada ant jo statykite stiklinį dubenėlį, aplinkui suberkite erškėčių žiedlapius, iš kurių gaminsite hidrolatą, arba gėlių vandenį.
Beje, gaminti tokį vandenį galima ir iš kitų žiedų: ramunėlių ar medetkų, levandų, mėtų. Gėlių kiekį galima įvertinti pagal tai, kiek vandens norite pasigaminti. Nedideliam buteliukui erškėčių vandens reikėtų 2-3 erškėčių žiedlapių. Juos užpilkite distiliuotu vandeniu, taip, kad jis visas jas apsemtų. Gaminant gėlių vandenį svarbu, kad žiedai nepradėtų svilti. Todėl ant puodo, kuriame įstatėte dubenėlį ir gėlių žiedus užpylėte distiliuotu vandeniu, dėkite aukštyn kojomis apverstą jo dangtį. Jo rankena turėtų taikyti tiesiai į stiklo dubenėlį. Dangtį visą užberkite ledukais.
Toliau reikia daryti taip: kaitinti puodą ir užvirinti vandenį. Ledukų reikia nuolat užpilti daugiau. Ant puodo dangčio viduje ims kondensuotis skystis, kuris pamažu lašės į dubenį. Taip ir pasigaminsite gėlių vandenį.
Žiedlapių antpilas garuoja, garai kondensuojasi ant šalto dangčio ir nulaša į viduje esantį mažesnį dubenį. Būtina stebėti, ar vanduo semia žoleles. Galima užpilti dar vandens, tačiau reikia palaikyti tokio stiprumo ugnį, kad žiedlapiai nedegtų, o į viršų pamažu kiltų kvapnus garas. Vandeniui išgaravus turėsite hidrolatą, jį supilkite į dezinfekuotą indą ir laikykite tamsioje bei vėsioje vietoje.

Šaltinis: <https://www.delfi.lt/grynas/gyvenimas/pasidaryk-pats-geliu-vanduo-kosmetikai-ir-gaiviam-namu-kvapui-65921932>
NAUJA RUBRIKA:
SAVARANKIŠKAI –
TOBULUMO LINK (2)

KARALIUMI GALI PABŪTI BET KAS, TAČIAU YRA VIENA SĄLYGA:
KARALIAUS BE YPATINGO VIRĖJO NEBŪNA, TAČIAU VIRĖJAS BE KARALIAUS PUIKIAUSIAI IŠSIVERČIA
2025-06-30

GALIOS ŽENKLAS - PASAMDYTAS PUIKUS VIRĖJAS?
Stebėdamiesi augančiomis maisto produktų ir gėrimų bei paslaugų kainomis tiek prekybos centruose, tiek viešojo maitinimo įstaigose, užmirštame, jog daugybė produktų, kurie mums laisvai prieinami šiandien, yra išskirtinės prabangos dalykai. Prekės atgabentos iš labai toli, pavyzdžiui, prieskoniai, tikrai nėra tokios nedidelės vertės ir jų reali vertė bei kainos, kokias galime aptikti per akcijų taikymo laikotarpius prekybos centruose, pavyzdžiui, už šafraną, kardamoną, cinamoną, kitus prieskonius, žolynėlius, surinktus rankomis, ir jų mišinius, pagardus, yra ženkliai didesnės.
Galime sau leisti prabangą, kuri senovėje buvo prieinama tik valdovams, ir tą patvirtinęs yra Lietuvos kulinarinio paveldo tyrinėtojas Rimvydas Laužikas. Jo teigimu, senovėje, Gotikos laikais, svarbus prabangos ženklas buvo prieskoniai. Taip pat tik valdovas galėjo būti užtikrintas, jog jam niekada nepritrūks maisto, „bet visuomenei tai grėsė“. ⸎
Taigi, prabangos požymis kadaise buvo prieskoniai ir kuo jų daugiau patiekaluose, tuo labiau aplinkiniams ir svečiams turėjo atrodyti, jog šeimininkas labai galingas, turtingas. Prabangos ir galios ženklas buvo ir galimybė valgyti mėsą daugybę kartų per dieną, tiek, kiek tos mėsos norisi. „Daugybė dalykų, kurie tuo metu buvo prieinami tik valdovams, dabar elementarūs“. ⸎
Anuomet tik valdovai ir dar nedidelė saujelė galingųjų iš jų aplinkos galėjo sau leisti švaistyti: be saiko vartoti prieskonius, valgyti mėsos tiek, kiek norisi, puotose dalyvaujantiems šunims į pastalę numesti tokius kąsnelius nuo stalo, jog šunims numesti kąsniai būtų pradžiuginę ir leidę nemirti badu gausybei bėdžių iš varguomenės tarpo.
Šiandien švaistyti gali bet kas. Todėl įsijausti į prabangiai gyvenančiojo vaidmenį, kaip nebūtų keista, gali pirmiausia tie, kurie garsiausiai skelbiasi, jog labai vargsta, stokoja visko ir panašiai, tai yra, tie, kurie į krepšius ant ratukų ir / ar pasikrovę automobilių, džipų, mikroautobusiukų bagažines maisto produktų, gėrimų, prieskonių ir ko tik nori, vėliau daugiau nei pusę ar bent jau trečdalį tų visų pirkinių paprasčiausiai išmeta į atliekų konteinerius.
Kitas svarbus paminėti dalykas yra tas, jog vadinamieji galingieji senovės laikais negalėjo pademonstruoti svečiams ir aplinkiniams savo prabangos tiesiog ant vaišių stalo numetę gabalus mėsos ir pabarstę krūvas brangių prieskonių bet kaip ir bet kur. Laikai buvo skirtingi nuo dabartinių ir išmetimas brangių produktų tiesiog į atliekų konteinerį ar tiesiai pro savo buto langą išmetant aukštos kokybės lašišos gabalus benamėms katėms visa tai matant alkstantiems kaimynams ir praeiviams nebuvo įmanomas atlikti veiksmas savo galiai pademonstruoti.
Anuomet buvo reikalingas virėjas. Kitaip joks valdovas savo galios pademonstruoti negalėjo. Šiais laikais yra panašiai.
Todėl metas trumpam apsistoti ties tema apie vieną iš svarbiausiųjų dalykų bet kurio žmogaus gyvenime: kas gamins valgyti, kaip tą darys, už kokią kainą ir iš ko bei kur gamins patiekalus?
VIRĖJAS-STEBUKLADARYS EUROPOS MASTELIAIS: PARODYSIU JUMS, KAIP TAI DAROMA
Yra daugybė rašytinių šaltinių apie išskirtinio talento virėjus, dažniau jie vadinami šefais.
Senovėje valdovai visada turėdavo tokius virėjus, kurie drąsiai gali būti vadinami stebukladariais. Be to, jie dar buvo atsakingi ir už valdovo sveikatą, gerą virškinimą, miegą, puikią nuotaiką. Todėl jie buvo gal net įtakingesni ir už valdovo gydytoją.
Vienas iš įdomesnių pasakojimų iš visos gausybės istorinių aprašymų apie virėjus, kurie buvo išskirtinai talentingi savo profesijos atstovai, yra prancūzo Antonino Careme'o, XVIII-XIX amžių sankirtoje sužibėjusio virėjo ir konditerio, atvejis.
Antoninas mokėjo virti apie 200 įvairiausių prancūziškų ir apie 100 užsienietiškų sriubų nė nesulaukęs 15 metų amžiaus. Jis pradėjo mokytis virėjo gudrybių tarnaudamas virtuvėje nuo vaikystės, vėliau įsidarbino mokiniu-pagalbininku pas garsųjį Paryžiaus konditerį Sylvainą Bailly. Visa istorija, kaip Antoninas, kilęs iš labai skurdžios šeimos, pasiekė karjeros aukštumų, yra išties įspūdinga.
„Gyvendamas mažoje kamarėlėje greta virtuvės, Antoninas įnirtingai mokėsi įvairiausių konditerijos gudrybių: skirtingų rūšių tešlos gaminimo paslapčių, gėlių ir skulptūrų iš lydyto cukraus gamybos, puošybos ir pan. Kiekvieną kartą, radęs laisvą minutę, jis stengdavosi apsilankyti naujai įkurtoje nacionalinėje bibliotekoje, čia savarankiškai studijavo architektūrą, skulptūrą ir dailę. Jis buvo pirmasis, kuris pritaikė architektūros principus konditerijoje ir iš valgomų medžiagų sugebėdavo sulipdyti gotikines bažnyčias, laukiniais vynuogynais apipintus senovės Romos griuvėsius, rytietiško stiliaus paviljonus – kartais net iki dviejų su puse metro aukščio, o jiems pagaminti reikėdavo kelių dienų. Mesjė Bailly konditerinė buvo visai netoli karališkųjų rūmų, ir apie jaunąjį konditerijos genijų netrukus sužinojo ir aukštuomenė“. ⸎⸎
Įspūdingų pasiekimų sąraše yra Antonino išlaikytas egzaminas, kurį jam surengė Charles'is Maurice'as Talleyrand'as, vėliau tapęs Napoleono Bonaparto užsienio reikalų ministru. Antoninas, norėdamas gauti darbą jo virtuvėje, turėjo išlaikyti egzaminą: jam buvo nurodyta sudaryti visų metų pusryčių, pietų ir vakarienės valgiaraštį įtraukiant kaip galima daugiau sezoninių produktų su sąlyga, kad nė vienas iš patiekalų nesikartotų.
Antoninas užduotį įvykdė, darbą gavo. Kitas įsimintinas Antonino karjeros etapas buvo tada, kai 1807-aisiais metais jis buvo pakviestas pagaminti desertus bei šaltus užkandžius Napoleono jaunesniojo brolio Jerome'o vestuvėms. Žinoma, Antoninas sublizgėjo ir jo sėkmė nepaprastai išaugo. Tai įvyko jam būnant vos 24 metų amžiaus.
Netrukus net Rusijos imperatoriui Aleksandrui I parūpo pasisamdyti Antoniną. Caras buvo taip sužavėtas jam patiektais valgiais, kad pakvietė jį dirbti Sankt Peterburge. Antoninas nesutiko, nes tuo metu rašė savo pirmąją kulinarinę knygą „Karališkasis Paryžiaus konditeris“. ⸎⸎
Tiesa, Antoninas vis dėlto neapsiribojo savo šlove Prancūzijos ribose. 1816-aisiais dėl jam pasiūlyto dosnaus atlygio jis įsidarbino pas Velso princą Jurgį Augustą, plačiai pagarsėjusį gurmaną, svėrusįjį 140 kilogramų. Jo dvare net ir įprastiniams pietums čia būdavo pateikiama ne mažiau kaip 30 patiekalų. Antoninas sugebėjo įtikti princui, padirbėjo pas jį metus, po to jau vėl grįžo į Paryžių.
Vis dėlto, Antoninas priėmė galų gale Rusijos caro Aleksandro I pasiūlymą ir išvyko į Sankt Peterburgą. Laikmetis buvo toks, jog vyko karas su Napoleonu. Caro dvariškiai įtarinėjo, kad, neva, Antoninas yra prancūzų šnipas, jis jautėsi nuolat sekamas. Rusijoje kulinaras neužsibuvo.
Antoninas garsėjo ir savo kulinarinėmis knygomis. Jis parašė knygą „Prancūzijos virtuvė“ ir „Devyniolikto amžiaus prancūzų virtuvė“. Be to, jis išrando ir patobulino kai kuriuos dalykus: tai jis ėmė dėvėti aukštą virėjo kepurę, naujoji pakeitė iki tol virėjų dėvėtą beformę „naktinę kepuraitę“. Jis sugalvojo ir morengus formuoti kulinariniu maišeliu, o ne dviem šaukštai, kaip anuomet visi darydavos. Jo dėka žinome sluoksniuotos tešlos kevale pateikiamus troškinius – vol-au-vent. Careme'o knygose yra aprašyti jo išradimai, kuriais naudojamasi iki šiol.
Jis pirmasis susistemino ir apibūdino pagrindinius maisto gamybos procesus detaliai, su paaiškinimais. Jo knygos – moksliniai darbai, o ne vien tik receptų rinkiniai.
Antoniną Careme'ą mirtis ištiko gana anksti. Jo aistra kulinarijai tapo ir jo pirmalaikės mirties priežastimi. XIX a. virtuvės būdavo kūrenamos daugiausia akmens anglimis ir malkomis. Manoma, jog jį nuolatos nuodijo virtuvės smalkės, kuriomis jis kvėpavo nuo savo vaikystės dirbdamas virtuvėje. Be to, virtuvės šefo darbo diena dažnai trukdavo iki 18 valandų per parą, tas irgi trumpino jo gyvenimo trukmę.
1833 metais garsusis kulinaras mirė, būdamas tik keturiasdešimt penkerių. Paskutiniai jo žodžiai prieš mirtį buvo apie maisto gamybą. Jis, gulėdamas mirties patale paralyžuotas, savo draugui ir virtuvės pagalbininkui Jay pasakė: „Vakarykščiai kukuliukai buvo puikūs: minkšti, purūs. Tačiau žuvis jiems gaminti buvo netinkama. Jūs jiems parinkote netinkamus prieskonius. Atsineškite rytoj plekšnių filė. Aš jums parodysiu, kaip tai daroma“. ⸎⸎
AR YRA VIRĖJŲ-STEBUKLADARIŲ MŪSŲ DIENOMIS?
2016 metais buvo apklausti 100 geriausiųjų Pasaulio šefų, atrinktų per geriausiųjų restoranų atranką (angl. 2016 World’s Best Restaurant awards), kad jie pasakytų savo rekomendaciją apie jų pačių įsimintiniausią patirtį iš kulinarinių kelionių. Tai yra, CNN surinko duomenis iš 100 Pasaulyje geriausių virėjų apie tai, kur jie patys kelionių metu per visą savo gyvenimą aptiko patį geriausią patiekalą, įsžūdingą kulinarinę patirtį ir rekomenduoja tą vienintelį išskirtinį atvejį, patirtį, patiekalą, konkretų restoraną ar šefą.
Vienas iš tų savo nuomonę pateikusiųjų šefų --- Andoni Luis Aduriz iš Ispanijos. Štai, kokia yra jo, sakančiojo, jog įspūdingiausi gastronominiai potyriai nėra susiję su valgymu geriausiuose restoranuose, nes pakanka paprasčiausiai būti netoliese prie ikoninių maisto paruošimo vietų. Jo įsimintiniausia kulinarinė patirtis yra tokia: Šaltas rytas prieš aušrą drėgnoje Tsukiji turgaus aplinkoje Tokijuje yra vienas mano brangiausių prisiminimų. Neegzistuojantis žuvų kvapas, kurį tikėjausi rasti turguje, ir žuvų, primenančių brangias uolienas, juvelyrinius dirbinius, vaizdas giliai sukrėtė mane iki kaulų smegenų. Vienoje iš netoliese esančių parduotuvių galėjau rasti komfortą tik po to, kai suvalgiau garuojantį rameną. ⸎⸎⸎
Žinoma, tiek geriausius Prancūzijos virtuvės receptus įmanoma atkartoti, tiek ir prisiminti bent jau dalį senovinių Lietuvos sveikai besimaitinusiųjų gyventojų, dažnu atveju tai buvo žemdirbiai, kasdieninės ir sveikos mitybos tradicijų. Taip pat yra įprasta dabar, kai visi tiek daug keliauja, parsivežti idėjų, kokius naujesnius patiekalus pasigaminti sugrįžus. Labai norint, galima daug ką nuveikti. Pavyzdžiui, bent trumpam pasijusti caru ar cariene, kunigaikštuku ar karaliuku tiesiog atkūrus senovinį valgių, konditerinių gaminių receptą ir pasigaminus patiekalą bei, jei norisi, ir saldėsį namie.
PAPRASTA IR NESUNKU: „CARIENĖS UOGIENĖS“ RECEPTAS
Kol Lietuvoje už lango vis dar žiema, verta ne tik susiskaičiuoti, kiek įvairių atsargų turite iki vadinamųjų „pirmųjų bulvių“ meto, bet ir pasiplanuoti, ko prisikaupsite, prisirinksite, prisipirksite jau naujuoju derliaus sezonu šiais metais, pradedant nuo pirmųjų augančių pavasarinių daigų, baigiant grybais ir uogomis bei riešutais.
Kai skanaujate kažką, kas jums nežinoma, netikėta, visada susikaupia papildomas entuziazmas kažkada tą padaryti ir patiems. Paprasčiausias to pavyzdys yra uogienių, džemų, kompotų atsargų kaupimas, o esamu metu pasirengimas tą daryti jau ateinantįjį derliaus surinkimo sezoną.
Mažai kas verda uogienes ir džemus namuose dėl įvairių priežasčių ir viena iš pagrindinių yra ta, jog dauguma tiesiog šaldo visas tas miško, sodo, daržo gėrybes ar perka jau užšaldytas prekybos centruose.
Kadangi šis straipsnis yra apie alchemiją virtuvėje, virėjus-stebukladarius ir tikro valdovo galios atributus su užuomina, jog karaliumi gali pabūti bet kas, atėjo metas pateikti ir praktinį pavyzdį, kaip gana nesunkiai tas padaroma. Jums tereikia turėti carienę. Tada ir būsite caru, valdovu, galite save vadinti ir karaliumi. O carienę galite turėti gana nesunkiai. Tėra vienas vienintelis reikalavimas: reikia rasti, kas išvirtų „Carienės uogienę“ ir ją vartoti. Kabinti tą uogienę, skanauti ir prie geros arbatos puodelio tyliai sau mąstyti, jog niekuo visiškai nesiskiriate nuo pačių galingųjų, nes galite sau leisti tikrą stebuklą – rankų darbo ir namie pagamintą „Carienės uogienę“.
Išsivirkite „Carienės uogienę“. Kada nors. Paskanaukite. Įspėjimas: be geros kokybės agrastų to nepadarysite. Taigi, agrastai ir galimybė bent trumpam pasijusti valdovu, galima sakyti, yra neatsiejami.
Receptas :
Pirmiausia reikia pasirūpinti geros kokybės agrastais. Užsiauginti patiems ar pirkti. Jums reikės:
1 kg didžiųjų agrastų, 1 kg cukraus, 100 g vyšnių lapų, 3 stiklinių vandens.
Gaminimo eiga:
Vyšnių lapus užpilti šaltu vandeniu, užvirinti, palikti nuovirą atvėsti.
Nuplauti agrastus, nulupti jų kotelius.
Įpjauti kiekvieno agrasto šoną ir šaukšteliu išimti sėklas.
Agrastų luobeles užpilti vyšnių lapų nuoviru ir palikti nakčiai.
Ryte skystį nupilti. Sudėti cukrų ir pasigaminti sirupą.
Į karštą sirupą sudėti uogas ir kaitinti ant lėtos ugnies iki virimo. Pavirinti apie 10-15 minučių, reguliariai nugraibstyti putas.
Atvėsinti uogienę.
Dar kartą ją užvirinti.
Likus apie 2-3 minutėms iki užvirimo, įberti vyšnių lapų.
Supilstyti į stiklainius ir uždaryti.
Kaip yra aišku iš aukščiau pateiktojo recepto, net jei viską pirksite, įskaitytinai ir agrastus, stiklainius, jų dangtelius, įskaičiuosite vandens, dujų, elektros, virtuvės įrangos naudojimo kainą, pramoga ir galimybė pasijusti caru nekainuos nė 10 eurų. Be to, jums reikalinga gera virėja ar samdoma namų gaspadinė. Kiek ji kainuos šių metų vasarą, kada bus naujas agrastų derlius, nežinia. Nebūtų stebėtina, jog analogiška uogienė atsiras ir prekybos tinkluose už kiekvienam prieinamą kainą ar jos bus įmanoma paragauti įvairiose degustacijose, sodybų renginiuose, mugėse, miestų šventėse, kur net viena pati paprasčiausia spurga gali kainuoti iki 10 eurų. Tuomet suprantama, galimybių skanauti tokią uogienę ir atitinkamai tų, kurie įpirktų tokį gardėsį, gerokai sumažėtų.
Tačiau bet kuriuo atveju pasijusti kokiu nors karaliuku tikrai galite ir tokiu būdu: tiesiog skanaudami gerus ir šimtmečiais patikrintus valgius, skanėstus, gėrimus.
Parengta pagal:
⸎⸎ Karalių virėjas, virėjų karalius. 2009-01-27. Internete: <https://www.vz.lt/archive/straipsnis/2009/01/28/Karaliu_virejas_vireju_karalius>, žr. 2025-01-11.
⸎ Rutkauskaitė, B.; Liutkevičiūtė, J. LRT RADIJO laida „Vasaros popietė“, lrt.lt 2017.07.10 11:43. Laužikas, R.: pagal gastronominę prabangą, kiekvienas esame kaip karalius Mindaugas. Internete: <https://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/15/179039/r-lauzikas-pagal-gastronomine-prabanga-kiekvienas-esame-kaip-karalius-mindaugas>, žr. 2025-01-11.
⸎⸎⸎ World’s best chefs: My favorite food experience was … Compiled by Lara Dunston, for CNN. June 16, 2016. Internete: <https://edition.cnn.com/travel/article/world-best-chefs-experiences/index.html>, žr. 2025-01-11.
NAUJA RUBRIKA:
SAVARANKIŠKAI –
TOBULUMO LINK (1)

MARKETINGO ABC:
PASITENKINIMAS, LOJALUMAS IR KLIENTAI, KURIE KARALIAUJA XXI AMŽIUJE
2025-01-04

PASLAUGOS LIETUVOJE PABRANGO IR, JEI KVALIFIKUOTAI NEBUS PEREINAMA Į SKAITMENINIŲ PASLAUGŲ SEKTORIŲ SU DIRBTINIO INTELEKTO PROFESIONALIU TAIKYMU, BRANGS DAR. DEJA, ESAMU METU JŲ KOKYBĖ YRA DAUGIAU NEI PRASTA PRADEDANT NUO PASLAUGŲ BIBLIOTEKOSE, MUZIEJUOSE, SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOSE IKI VIEŠOJO SEKTORIAUS PASLAUGŲ SAVIVALDŲ LYGIU IR PRIVATININKŲ TEIKIAMŲ PASLAUGŲ SEKTORIAUS. KAS TAI NULEMIA? ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ SKURDUMAS, MENKAS IŠSILAVINIMAS AR TIESIOG PASLAUGAS TEIKIANČIŲJŲ NESUINTERESUOTUMAS DIRBTI GERAI, NAŠIAI IR KURTI PRIDĖTINĘ VERTĘ?
Andžela Armonienė, tarptautinio marketingo ekspertė

Marketingo moksle reikšminga tyrimų sfera – sąveika tarp paslaugų kokybės, kliento pasitenkinimo ir lojalumo. Kadangi svarbios ir elgesio intencijos, tyrinėjamos klientų vertybinės orientacijos.
Siekiamybe tampa toks klientas, kuris paslaugas žodžiu pozityviai rekomenduoja savo aplinkos žmonėms, tuomet tyrimų tikslai skirstomi į:
(1) siekį tirti paslaugų kokybės poveikį klientų pasitenkinimui ir jų lojalumui;
(2) siekį tirti ryšius tarp klientų pasitenkinimo ir lojalumo;
(3) siekį išplėtoti suvoktos kainos, vertės, kintančios kainos vaidmenis aplinkoje, kur vertinama paslaugų kokybė, klientų pasitenkinimas, lojalumas (Lee, 2013).
Prieita išvados, jog galima pozicionuoti paslaugų kokybę kaip prioritetinę, lyginant su kliento pasitenkinimu, dažniausiai nustatomi pozityvūs ryšiai.
H.S. Lee (2013), cit. Rust ir kt. (1994), pranešė, jog kliento pasitenkinimas ir žavėjimasis yra veikiami kliento lūkesčių ir kad terminas „lūkesčiai“, kaip jį vartoja elgsenos mokslo atstovai, anot jų, reiškia „kas, vidutiniškai tikėtina, gali nutikti“.
Pasak McNaughtoni ir kt. (2001), vertybė išgaunama iš išmoktų percepcijų, preferencijų ir klientų vertinimo. Sukuriamos asociacijos iš to, ką siūlo prekė ir kontekstas, kuriame jie naudojami. Yra trys pozicijos, nusakančios, kada kliento orientacija gali duoti pridėtinę vertę, t.y.:
Firmos-kliento sąsaja (išorinis marketingas). Kuriamas marketingo derinys iš produkto, kainos, platinimo ir rėmimo/komunikacijos.
Firmos-darbuotojo sąsaja (vidinis marketingas). Tai vertybinės grandinės dalis, vertės suvokimas skatina darbuotojus perteikti ją klientams.
Darbuotojų-klientų sąveika (interaktyvus marketingas). Kontaktai akis-į-akį padeda naikinti ribas ir pateikti firmą kaip kuriančią ir teikiančią vertę.
Klientų vertybinės orientacijos gali padėti arba pakenkti verslui. Todėl ypač svarbu kiekvienam verslo vadybininkui/savininkui žinoti, kokios yra klientų vertybinės orientacijos. Žmonių vertybinės orientacijos – tai susiformavusios nuostatos, interesai ir poreikiai. Klientų nuostatoms didelę įtaką turi juos supanti aplinka nuo pat vaikystės (Stoškus, Beržinskienė, 2005). Dažniausiai nauji reiškiniai arba mados konfliktuoja su vyraujančiomis moralės normomis ir požiūriais, nes jie prieštarauja tradiciniams stereotipams (Čiegis ir kt., 2008).
Lojalūs klientai yra būtini
Sėkmingai organizacijai lojalūs klientai būtini (Hassan, 2012).
Baldinger and Rubinson (1996), Dyson ir kt., (1996) sąvoką „lojalus požiūris“ apibrėžė kaip besikeičiančius tiekėjų ir pardavėjų interesus, kurie daro įtaką visai lojalumo koncepcijai. Szymanski and Henard (2001) lojalumą sieja su pasitenkinimu, kuris daro bendrą įtaką visam lojaliam vartotojų elgesiui. Yra ir kitokių tyrimų rezultatų: Johnson et al., (2001) atliko tyrimą, koreliacinis ryšys tarp lojalumo ir pasitenkinimo tebuvo 0,30.
Anot A. Vezbergienės (2005), įmonės kuria klientų išlaikymo strategijas, tačiau dažnai gerai nesupranta, kas yra klientų lojalumas ir kaip jis matuojamas.
XXI amžiuje klientas yra karalius, o paslaugų teikėjas turi būti jam ištikimas. Šiandien daugelis vadovų ir marketingo specialistų klaidingai įsivaizduoja klientų lojalumą. Dažnai manoma, kad klientai turėtų būti atsidavę įmonei panašiai kaip šuo savo šeimininkui – galima paspirti, jis vis tiek atbėgs. Deja, šis principas negalioja įmonės klientams.
Danijos verslo vadybos konsultantai Jesperas J. Ellingas ir Stigas Jorgensenas siūlo taikyti savo sukurtą klientų lojalumo matavimo metodą „lojalumo auditas“. Jis remiasi gana paprasta klientų lojalumo analize ir skirsto įmonės klientus į devynis lojalumo segmentus. Stambiau klientai priskiriami vienai iš trijų kategorijų.
Žalieji (lojalūs) klientai. Į šią kategoriją patenka įmone patenkinti ar net labai patenkinti klientai, vertinantys ją geriau už rinkoje esančius konkurentus. Tai patys lojaliausi įmonės klientai. Jie džiaugiasi įmonės teikiamomis paslaugomis ar parduodamomis prekėmis ir aptarnavimu.
Geltonieji (rizikingi) klientai – tai klientai, kuriuos įmonė rizikuoja prarasti. Dažniausiai jie mano, kad įmonės siūloma vertė niekuo nesiskiria nuo rinkoje esančių jos konkurentų.
Raudonieji (prarasti) klientai. Šiai kategorijai priklauso klientai, kuriuos įmonė greičiausiai praras. Tai tik laiko klausimas. Jų patirtis įmonėje yra labai negatyvi, klientai mano, kad įmonė nėra patraukli ir vertina ją prasčiau už konkurentus. Jie tikriausiai yra įmonėje arba iš įpratimo, arba dėl kitų priežasčių, – sutartiniai įsipareigojimai, kt.
Klientų segmentavimas
Norint klientą priskirti vienam iš lojalumo segmentų, yra tiriamas kliento ryšio su įmone stiprumas ir įmonės patrauklumas klientui, palyginti su konkurentais (Vezbergienė, 2005).
Lojalių klientų problematiką nagrinėjant, buvo taikyti kokybiniai tyrimai ir nustatyta, jog siekiant kurti geriausią vertę klientams, ji labiausiai yra susijusi su klientų amžiumi, šeimine padėtimi, namų lokalizacija, prekių kainomis. Kai kurie supermarketai aiškiai komunikuoja vertybes, kai kurie to nedaro. Kai kurie koncentruojasi tik ties viena vertybe – pavyzdžiui, kokybe. Pabrėžiama, jog būtina iki galo išsiaiškinti, kokie yra klientų lūkesčiai, galiausiai kurti klientų lojalumą ir generuoti pelną (Hassan, 2012).
Anot V. Banabakovos (2013), kokybė, paslaugos ir vertė lemia, ar produktą rinksis klientas. Iš to seka, kad svarbu įvertinti klientų kriterijus, susijusius su kokybe ir pasitenkinimu, tirti jų lūkesčius. Klientai nėra vienodi, skirtingi ir jų lūkesčiai, todėl neįmanoma visiems siūlyti to paties, ne visi pasitenkins tais pačiais produktais. Tenka rinkti daugiau informacijos apie klientų poreikius, dėl to kyla galutinė produkto kaina. Dėl augančios konkurencijos tenka pereiti nuo organizacinės filosofijos, susijusios su produktais ir pardavimais, prie filosofijos, susijusios su klientais ir marketingu. Mokslininkė siūlo organizacijoms, norinčioms ne tik gauti pelno, bet ir išlikti rinkoje, taikyti veikos filosofiją, kurios centre – klientas ir jo poreikiai. Klientą reikia sukurti, ne tik jam siūlomą prekę. Organizacijos marketingo paslaugos ir veikla turi būti nukreiptos į tai, kad klientui būtų užtikrintos vertės kūrimo sistemos.
Tokios naujos filosofijos pagrindas yra klausimai yra šie:
Kas yra vertė klientui?
Kas tenkina klientą?
Kaip klientas supranta naudingumą?
Tam būtina nustatyti, kas patenkina klientą. Tuomet esminis klausimas: Kas apsprendžia kliento pasirinkimą?
Daroma išvada, kad klientas rinksis pirkti ten, kur jam siūloma aukščiausia vertė. Pardavėjui suteikiamos dvi alternatyvos: arba siūlyti aukštesnę vertę nei konkuruojančios įmonės, didinti vertę, arba mažinti kliento išlaidas. Abiem atvejais vėl gi būtina žinoti, kokios yra kliento vertybės, kad pasiektas būtų jo pasitenkinimas. Kliento pasirinkimą lemia šie esminiai veiksniai:
patirtis iš ankstesniųjų apsipirkimų;
draugų ar kolegų rekomendacijos;
pardavėjo informacija ir pažadai.
V. Banabakovos (2013) teigimu, reikėtų turėti duomenis apie kiekvieną klientą – kokie jo lūkesčiai, kiek jis perka ir pan. Pasitenkinimo užtikrinimui būtina:
Pirma, atsakyti už tai, kad kliento poreikiai būtų tiksliai nustatyti.
Antra, tiksliai atitikti kliento lūkesčius.
Trečia, laiku įvykdyti užsakymus.
Ketvirta, prisiimti atsakomybę, kad klientas laikysis instrukcijų, kaip naudotis produktu.
Penkta, palaikyti ryšius po to, kai klientas apsipirko, kad geriau juos patenkintų.
Šešta, rinkti idėjas iš klientų, kad gerintų paslaugas, teikiamas klientui.
Papildomai reikia nuolat domėtis, ar klientas išties patenkintas, ar tenkina jį paslaugų, prekių kokybė. Pasitenkinimas geriausiai pasiekiamas, kai tinkamiausiai tenkinami klientų lūkesčiai. Esmė ta, kad kuriant kliento pasitenkinimą, taikytinas ryšių marketingas su pelningais klientais (Banabakova, 2013).
Anot Littlechildo (2012), ryšiai su klientais turi būti grįsti pasitikėjimu. Atgalinis ryšys su klientu yra būtinas, reikia sukurti įsipareigojantį klientą.
Pagrindinės taisyklės
Pasak M. Grisdelos (2012), ne visi klientai verti vienodo dėmesio, patariama koncentruotis į geriausiuosius, kai pradedamas naujas verslas. Siūloma naudotis marketingo teikiamu malonumu jį vykdant, dirbti su džiaugsmu. Nereikėtų vengti samdyti išorines paslaugas. Svarbiausias yra aukšto lygio klientų pasitenkinimas.
Rekomenduojama taikyti pagrindines marketingo taisykles:
Susitelkimas. Pranešimai rinkai turi būti aiškūs.
Švieskite. Klientai natūraliai grįš pas jus, kai turės daugiau žinių apie jūsų veiklą.
Niekada nenustokite vykdyti marketingo priemonių.
Svarbios yra komunikacijos programos, su klientais reikia nenutraukti ryšių. Komunikacijos kampanijos padeda išlikti kliento mintyse, didinti jo supratimą apie firmą. Niekada nereikėtų nuvertinti interneto galimybių, teikti paslaugas ir virtualioje erdvėje.
Tikslinė rinka kompanijų metu – geriausieji klientai. Siūlomas kryžminis pardavimas jau turimiems klientams, kas reiškia papildomų paslaugų teikimą.
Kitas būdas – siūlyti klientams išplėstines paslaugų galimybes, tai vadinama angl. „up-sell“ – papildomi pardavimai (Grisdela, 2012).
Nedidelė praktinė užduotis
Įsivaizduokite, kad firma, pavienis paslaugos teikėjas, ūkininkas, iš kurio perkate produktus, universitetas ar kolegija, kurioje studijuojate, transporto ar bet kurios kitos paslaugos teikėjas, bankas, kurio paslaugomis naudojatės, yra tiesiog žmogus. Įvertinkite septyniabalėje sistemoje asmeninius bruožus, būdingus tam fiziniam ar juridiniam asmeniui.
Štai, žemiau, yra vertinimo 1 lentelė:
1 lentelė. Paslaugos teikėjo vertinimas

-3

/-2

/-1

/0

/+1

/+2

/+3

Nepatikima

Patikima

Senamadiška

Klasikinė

Brandi

Jaunatviška

Nepopuliari

Populiari

Liūdna

Linksma

Atstumianti

Patraukli

Simpatiška

Antipatiška

Šalta

Šilta

Romantiška

Nuobodi

Iššaukianti

Santūri

Pasyvi

Aktyvi

Aukščiau esančioje lentelėje klausimas yra apie tai, kaip klientas vertina firmą, banką, studijų įstaigą, viešbutį, kavinę, klubą, sporto salę, SPA, kt., kaip žmogų. Pamėginkite ją užpildyti pradžioje patys, pavyzdžiui, prisiminę, kaip buvote aptarnauti per Žiemos išpardavimą dideliame prekybos centre Lietuvoje, jei galite, atlikite palyginimą ir tą patį vertinimą atlikite remdamiesi patirtimi, kaip apsipirkote kad ir Lenkijoje ar Graikijoje, Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje. Rezultatas ne Lietuvos naudai Jus priblokš.
Taip pat žemiau pateikiame ir respondentės užpildytą 2 lentelę apie vieną iš didesnių kosmetikos, parfumerijos prekybos tinklų, kuris yra pasaulinis, sėkmingai veikia ir Lietuvoje.
2 lentelė. Parduotuvės X vertinimas pagal žmogui būdingas savybes

-3

-2

-1

0

1

2

3

Nepatikima

x

Patikima

Senamadiška

x

Klasikinė

Brandi

x

Jaunatviška

Nepopuliari

x

Populiari

Liūdna

x

Linksma

Atstumianti

x

Patraukli

Simpatiška

x

Antipatiška

Šalta

x

Šilta

Romantiška

x

Nuobodi

Iššaukianti

x

Santūri

Pasyvi

x

Aktyvi

Visus bruožus, ypatumus klientė vertina neutraliai. Ši respondentė reiškia nuomonę taip, kad tokią asmenybę norisi pažinti giliau. Turėdama daug draugų ir draugių ji yra itin svarbi klientė, kadangi gali didinti pirkėjų skaičių parduotuvėje bendraudama "akis į akį" su kitais potencialiais kleintais, kurie dirba, gauna reguliarias pajamas, gali įsigyti kokybiškų vidutinės klasės prekių. Ji gali paskatinti sekti jos pavyzdžiu, klausyti jos nuomonės kitus. Jei ta jos nuomonė ir toliau išliks neutrali, ji gali ir neduoti jokios naudos prekybos tinklui, todėl būtina paveikti ją, įtikinti, pritraukti ir galimai sukurti lojalią klientę, galinčią didinti klientų skaičių. Respondentė siekia ugdyti savo asmenybę, parduotuvė jos nedomina apskritai, todėl atsiveria galimybės taikyti komunikacijos programas, ieškoti būdų, kaip ją patraukti galimomis skatinimo priemonėmis, pasiekti, kad ji taptų lojali prekybos įmonei. Akivaizdu, jog esamu metu ši respondentė dovanas pirktų, nes yra romantiškai nusiteikusi, ji buvo apklausta Valentino dienos išvakarėse. Tokie duomenys rodo, jog prekybos tinklas gali tapti populiarus jaunų moterų, merginų tarpe, kai šioms pirkti, pavyzdžiui, kitų panašių prekybos tinklų parduotuvėse per brangu, o šis skirtas būtent vidutines reguliarias pajamas turintiems klientams. Jei mergina pirktų prekes sau, pasijustų labiau pasitikinti, intensyviau siektų karjeros. Kita vertus, prestižą klientė vertina kaip vidutiniškai svarbų, jai aktuali galimybė mokėti kortele, ją mažai tedomina detali prekės informacija, tam skirti tik 3 jos pažymėti vertinimo balai. Interjeras jai visiškai nesvarbus, įvertintas 1 balu. Esminiai dalykai jai yra prekių asortimentas, kokybė, todėl akivaizdu, jog praverstų gražiai išleistas katalogas, informacija bei reklama internete, kvalifikuotos konsultantės, atstovaujančios šiam prekybos tinklui, paaiškinimai, rekomendacijos, skirtos būtent šiai individualiai klientei ir sukurtas atgalinis ryšys su ja, kad ji lankytųsi šioje parduotuvėje reguliariai.
Tokie vertinimo duomenys rodo, jog klientė yra gana neutrali ir pati, santūroka, tačiau vertina save kaip ne itin simpatišką, būtina jai sukelti didesnį pasitikėjimą savimi. Kokybiškos konsmetikos, parfumerijos ir asmens higienos prekės už klientei priimtiną kainą didintų ir jos savivertę.
Tokias ir žymiai išsamesnes apklausas, taikydami įvairius duomenų ir informacijos surinkimo metodus, galite atlikti, jei teikiate ar ketinate teikti paslaugas individualiai, norite būti perspektyvus vadybininkas, verslininkas, paslaugų teikėjas, kopti karjeros laiptais kokioje nors prekybos ar paslaugų teikimo įmonėje, ir pan.
IŠVADOS:
Sėkmę prekybos tinklo ar bet kurios kitos paslaugų teikėjos, banko, viešbučio, restorano, sodybos, teikiančios turizmo ir renginių paslaugas, ir t. t., net individualiu verslu užsiimančiojo asmens konkrečiu atveju, galėtų lemti ir plėtros, pridėtinės vertės, apčiuopiamesnio pelno gavimui padėtų originalios strategijos. Pasirenkami maži segmentai ar net vieno asmens atveju paprasčiausiai pateikiama jam ar jai įdomi, reikšminga detalesnė informacija apie prekes, paslaugas, pan., padėtų didinti pardavimų apimtis.
Tik niekada neužmirškite: rinkos tyrimai yra išskirtinai brangūs, tai nėra vien kelios lengvučio turinio apklausėlės, primenančios nerūpestingą žaidimą.
Kadangi Lietuvoje jau virš 30 metų vyrauja stichinis ir niekaip neplanuojamas, neišradingų prekybos strategijų marketingas, truputį pramokę tarybinės planinės ekonomikos asmenys bei jų mokiniai vis dar yra pagrindiniai verslų šulai ir viešųjų lėšų perskirstytojai Lietuvoje, jos vykdomojoje valdžioje, stebuklų artimu metu tikėtis neverta.
Be to, vis mažiau žmonių geba paprasčiausiai vykdyti asmeninę prekybą ir pardavinėti prekes ar teikti paslaugas bendraudami efektyviai ir norima linkme su klientais tiesiogiai, "akis į akį".
Todėl viena iš pačių išmintingiausių išeičių yra paprasčiausiai užsiimti žinių gilinimu, praktinių dalykų mokymusi, naujų įgūdžių ugdymu patiems ir be jokių nurodinėjimų ar siekių gauti išsilavinimą, kvalifikaciją patvirtinančius diplomus ar pažymėjimus, kurie neretai įsigyjami ar nusiperkant ir nieko neišmokus, ar tiesiog susimaketuojami internetu ir atsispausdinami kaip fiktyvūs dokumentai, kurių patikimumo, galiojimo niekas nė netikrina iš viso.
_____________________