NUO KVAILUMO VAISTŲ NĖRA

Žiniuonės Eugenijos Šimkūnaitės paskutinioji vieša kalba

Šiemet jai būtų sukakę 105 metai

2025-06-24

Joninių laikas neišvengiamai kiekvieną skatina bent trumpam susimąstyti apie stebuklą. Ir ne tik paparčio žiedo klausimu. Žolynėlių rinkimas būtent birželio mėnesio pabaigoje, kada pasitinkama pradžioje trumpiausia metų naktis iš birželio 21-osios į 22-ąją, o po to žmonės, prisimenantieji tikrąsias ilgaamžes tradicijas, laukia švento Petro ir Povilo dienos, po kurios jau prasideda didieji vasaros darbai, daug kam primena, jog augalai gali suteikti sveikatos, kad neretai viską turime tiesiai po savo nosimi ir visiškai nereikia landžioti pas tuos „nepasiekiamus“ medikus ir lyg elgetai prašinėti recepto vaistams, kurių Jums gali iš viso net nereikėti.

Juk išties, tai tik verslas, labai pelningas farmacijos verslas, kurio įkaitais ir įrankiais, perpardavimo tarpininkais padaryti medikai jau senokai tapę žmonių pasakojamų anekdotų personažais.

O Jūs – tik nešvaraus verslo auka ar naivuoliai, patikėję, jog yra „stebuklingų“ piliulių ir „gerų“ chirurgų, kardiologų, onkologų ar akių gydytojų bei būtinai iš širdies reikia pasakyti „ačiū medikams“, kurių moralės ir kvalifikacijos lygį pamatėme visi per paskutiniąją Covid-19 pandemiją ir kelių karantinų metu. Būtent tuomet Pasaulinė Sveikatos Organizacija, Jungtinės Tautos viešai paskelbė, jog tokios medicinos sistemos, kokia yra daugelyje dabartinių Pasaulio valstybių, vadinamų išsivysčiusiųjų valstybių, tai yra ES, JAV ir pan., sveikatos priežiūros modelis, visa medicinos sistema iš viso nepasiteisino, ji yra naikintina ir būtina sukurti visiškai naują sveikatos priežiūros sistemą bei medicinos paslaugų teikimo modelį.

Bet tokiu atveju kiekvienas ir kiekviena iš mūsų esame palikti išgyvenimo kovoje vieni, paslaugų, reikalingų apsirgusiesiems ar sergantiesiems, negaluojantiesiems iš seniau, kaip ir nelikę ar likusi tik širma su pavadinimu „poliklinika“ ar „ligoninė“, „medicinos institutas“, „ambulatorija“, o po visu tuo – tik gudrių, suktų ir nešvaraus bizniuko atstovų triukai su vieninteliu tikslu: užsitikrinti pastovų piliulių, tablečių, injekcijų, maisto papildų, įvairių preparatų pardavimus ir platinimą bet kokiomis sąlygomis ir net tais atvejais, kai, pavyzdžiui, kur nors į pietryčius nuo Lietuvos gaminami preparatai, medikamentai, tabletės ar kitų pavidalų farmacijos „stebuklai“ iš viso net netinka vietiniams Lietuvos gyventojams ir piliečiams, kurių protėviai taip pat buvo nuolatos vietiniai gyventojai ir niekada nemigravo, nesibastė ir neturėjo savo protėvių tarpe vadinamųjų „užsieniečių“, nuotakų iš bėdos, kada vietinių merginų išbrokytam vyriokui telieka rusakalbė nabagė, kurią tenkina bet kas, kad tik galėtų nukėblinti ji iki lovio Lietuvoje ir tenkinti savo kriuksiškus poreikius.

Taigi, stebuklų klausimu turime dar ir potemę „tinka-netinka“, „brokuota užsienietė rusakalbė“ bei, žinoma, o ką daryti su tos užsienietės brokuotais vaikais? Juos gydyti tenka nuolat, nuo gimimo akimirkos iki paskutinio atodūsio, tačiau išgydymo būdų net nėra. Nuo to, kuo jie amžinai serga ir sirgs, nuo tokių patologijų nėra gydymo jokio, nebuvo ir nebebus. Priminus jiems, kad svečias ir viešnia trečią dieną smirdi, jie apsimeta, kad nesupranta...

Na, o mes, vietiniai ir nuolatiniai gyventojai, vis dėlto, sau po kojomis, tiesiai ant krūmų, medžių šakų turime lobius, kuriais būtina mokėti naudotis reikiamu laiku ir neužmiršti, jog yra tokių gėrybių ir kaip įvairios šaknelės, žievelės, grybai, riešutai, uogytės, medžių sula, laukinių bičių medus, šaltinio vanduo ir t.t.

Gamtos gėrybių rinkimo ir vartojimo klausimu lygios Eugenijai Šimkūnaitei nėra.

Žiniuonės Eugenijos Šimkūnaitės paskutinioji vieša kalba

Daugiausia klasimų-atsakymų forma, 1994 metais, rudenį, tuometiniuose Menininkų rūmuose, dabartinėje Prezidentūroje, žiniuonė paskelbė:

Pradžioje ji pasakojo apie vaistinius augalus. (...) Sakė gausiai susirinkusiems, jog jokios religijos steigti nesirengia, sielomis rūpintis neketina. Kalbėdama apie rūpinimąsi kūnais, teigė, jog per 2 valandas, kiek maždaug galėtų trukti jos vieša kalba, nieko nenuveiksi. Anot jos, jei nori kam nors patarti, reikia žinoti visas ligų istorijas nuo tėtės, mamos, prosenelių. Pradėti gydyti galima su kiekvienu padirbėjus maždaug po 2 val. 

Ji pasakojo, kaip pagerinti „krano“ vandenį, nesibaidyti nitratų, nes „nitropreparatų kai kas ieško tupinėdami apie vaistines, už daržoves su nitratais mokame aukštesnes kainas ir kad dažnokai tie nitratai būna „normos ribose“. Žiniuonė įspėjo apie itin raudonas dešras ir dešreles – ten nitratų per daug. 

Juokaudama pasakojo apie agurką su nitratais, mat tokį suvalgai –  veikia ilgesnį laiką, jokių pašalinių poveikio požymių. Ji pasiguodė, kad niekas nesugeba dorai paklausti, ką reikia daryti, o ko – ne.

Žiniuonė skeptiškai kalbėjo apie tuos, kurie karštligiškai bijo vartoti vaistus ir prašo tik žolelių, vaistažolių ir pan. Ji teigė: „Gal reikėtų tiesiai pasakyti, kad šiuo metu reikėtų pasigydyti, bet neturiu pinigų – gal vaistažolės bus pigiau?“. 

Anot jos, visos dabar esančios ligos, išskyrus AIDS, buvo ir prieš 60 000 metų, visos yra įveikiamos, archeologiniai tyrimai patvirtina, kad buvo vartojamos vaistažolės. 

Bet svarbiausia – (1) nepavėluoti, (2) praeiti visą gydymo kursą. 

Šiaip vaistinių augalų vartojimas yra sumažėjęs, jei palyginti su senaisiais laikais, anot žiniuonės. Mat anksčiau tik vaistažolės gydymui ir tebuvo vartojamos, nesvarbu – padės ar ne. Vėliau – prekybos niuansai, atsiranda kitos gydymo priemonės. Bet ji įspėjo – nereiškia, kad reikia klausyti „turgaus specialisčių“ ir įsikabinti tik į vaistažoles. 

Ji klausė  retoriškai: „Kodėl kai kurie vaistinės preparatai labai intensyviai reklamuojami?“ Anot jos: „Matyt, ne visai tvarkoje su realizacija“ arba: „reikia į apykvailes galvas įkalti“.

Kitas E. Šimkūnaitės pristatytas klausimas – reklama, skirta vaikų ir jų tėvų rinkai. Ji pasakojo, kaip pagal relamos klipus išeina: esą, niekas geriau mūsų kūdikiais ir vaikais nesirūpina kaip ponai Džonsonai, ji turėjo omenyje firmą „Johnson & Johnson”. Paskui ji temperamentingai paskojo apie medžiagas, kurias vartoja vaikai, norėdami pasiekti geresnių mokymosi rezultatų per trumpą laiką. Ji teigė: „kai jiems reikia pasitempti, jie griebiasi dopingo“. Pabrėžė: „po to – persitempimas“. Taip žaismingai ji kalbėjo auditorijai apie narkomanijos problemą. Ji teigė, esą, kam kalbėti apie narkomaniją, kai įgudę vaikai, paaugliai žino, kaip išgauti narkotines medžiagas, kaip jų nusipirkti legaliu būdu, kaip jas derinti ir visa kita. Mat tuomet visuomenėje dar nebuvo taip atvirai diskutuojama, kad narkotinėmis medžiagomis prekiaujama praktiškai mokyklų patalpose, nekalbant jau apie jų prieigas, teritorijas, kur kioskeliuose vaikai nevaržomi gali nusipirkti pigių narkotikų.

Žiniuonė vėliau auditorijai priminė, jog jos specialybė yra vaistiniai augalai, o ne narkotiniai, ir tų vaistinių augalų panaudojimas. Ji teigė, jog svarbu pasirūpinti, kad tie vaistiniai augalai neišnyktų, todėl būtina užsiimti gamtosauga.

Anot E. Šimkūnaitės, liaudies medicina – visų medicinų motina ir senelė. Bėda ta, kad, anot jos, jau seniai seniai nebėra tų, kurie galėtų mokyti liaudies medicinos nuo pradžios.

Ji su nostalgija pasakojo, kaip senovėje Lietuvoje egzistavo „didžiosios šeimos“, kur vien marčių būdavo apie 12. „O kiek būdavo anūkų“, – gudriai užsiminė ji. Bėda ta, kad nuo baudžiavos laikų tokios šeimos suskilo.

Mat, tekdavo dirbti „nuo trobos“.

Grįždama prie liaudies medicinos, ji pasakė, jog apie tai galima kalbėti tik kaip apie kultūrinį reiškinį. Pasipiktinusi kalbėjo apie pseudo-žinias, pavyzdžiui, tuomet Kėdainiuose leidžiamą periodinį leidinį „Liaudies medicina pataria“. Anot E. Šimkūnaitės, „jei ministrui šiek tiek rūpėtų gyventojų sveikatos apsauga“, žmones klaidinanti informacija sveikatos klausimais nebūtų platinama periodinių leidinių pagalba. Ji juokaudama anekdoto forma kalbėjo, kad taip daryti negalima ir nereikia. Suprantama, juk 1994-aisiais, šios viešos kalbos sakymo metu, buvo itin daug visokių periodinių leidinių lietuvių kalba ir visi jie kovojo už savo rinkos dalį. Publikai ji pasakė: „Kol įstatymų nėra, reikia turėti savo galvas“. Ji pailiustravo tokiu pavyzdžiu: pasakojo apie „Herbalife“, kuris reklamuojamas kaip padedantis suliesėti. Vėl juokaudama kalbėjo, jog žino atvejų, kai pavyko suliesėti, tačiau nežino atvejų, kad būtų pavykę atstatyti svorį. E. Šimkūnaitės frazė šiuo klausimu buvo tokia: „Ne vienas labai lengvai suliesėjęs atsidūrė Rasose“. (pastaba: tai kapinės Vilniuje).

Ji kalbėjo ir apie vaistažolių derinimą. „Iš įvairių vaistažolių galima sudaryti įvairius mišinius, tačiau reikia žinoti, ar galima juos vartoti“, – kalbėjo E. Šimkūnaitė. Ji pasakė, kad ne kiekvienam tinka mišiniai ir jie negali būti sudaromi masiniam vartojimui.

Tęsdama apie „suliesėjimą“, ji vėl juokaudama pasakojo apie dietas ir priminė: svorį numesti – nieko nuostabaus, bet priauginti labai liesam žmogui ... sudėtinga. Ji citavo Aiviceną, esą pasiturintis žmogus turi valgyti kada nori, kiek nori ir ką nori. Nepasiturintis – kada gali, kiek gali ir ką gali. „Tai tvarkingiausia dieta“, – pasakė E. Šimkūnaitė.

Paskui ji detalizavo: mūsų maiste turi būti baltymų: suaugusiajam maždaug 50 g per parą, augančiajam organizmui – 100 g. Tai ji greičiausiai nurodė kaip skaičius, reikiamus dauginti iš kūno svorio. Riebalų reikėtų vartoti kuo giminingesnių mūsų organizmui ir tai yra, anot E. Šimkūnaitės, kiaulės riebalai.

Reikia turėti omenyje, kad auditorija pateikinėjo klausimus. E. Šimkūnaitė pagal tuo metu populiarią Japonijos ir japonų gyvensenos būdo temą paaiškino: ištirta, jog 5 g kiaulienos taukų gerokai sumažina trumparegystę. Anot jos, japonų mokslininkų darbais gal ir galima pasitikėti, tik... anot, jos, – ji taip ir pasakė: „nepasitikiu aš jais“. Juk „iš kiekvieno iš mūsų jei ne 2, tai 1,5 japono tikrai išeitų“, reikėtų viską dvigubinti, pašmaikštavo ji. Toliau šia tema ji kalbėjo: „kiaulę valgome daugiau kaip 4 tūkst. metų, šerną – 8 tūkst. metų. Japonai paragavo kiaulienos tik po karo“. Taigi ji pasakė, kad kokie 20 g kiaulienos taukų parai gal ir mums praverstų.

Toliau ji pasakė: „reikalingi angliavandeniai“. Kalbėjo apie perlysusius miesto vaikus, mat bijo patyčių, nevalgo net saldainių, kas nenormalu yra augančiam vaikui. Ji pasakojo apie savo jaunystę, kaip trūko cukraus ir studijuojnatys kaimo jaunuoliai atsivežę medaus miestan mainydavo jį į cukrų labai nenaudingomis sau proporcijomis. Anot jos, medus turi 1/3 daugiau kalorijų nei cukrus. „Jį galima vartoti“, – sakė ji. Ji taip pat pasakojo, kaip anksčiau žmonės medų dėdavo į kepinius vietoje cukraus. Be to, medų maišydavo su sultimis, pildavo į arbatą tokį mišinį.

Galiausiai mitybos tema ji pridūrė: „išmokime gi košę žmoniškai virti“. Įsakmiu tonu padiktavo: pirma, nuplauti kruopas šaltu vandeniu, sumesti jas į karštą vandenį, truputį pavirti ir pastatyti, kad šustų. Viskas.

Nevengė ji ir „egzotiškų“ temų. „Baltymai juk yra augaliniai ir gyvuliniai“, – dėstė. „Kuo gyvūnas toliau nuo mūsų, tuo dažniau sukelia alergiją“. Anot jos, pavojingiausi šiuo požiūriu yra moliuskai, vėžiagyviai, žuvys.

Užsiminė ji ir apie žmogėdrystę. Tai, anot jos, vykdavo praktiškai visur žmonių bendruomenėse dviem atvejais: iš bado ir ritualų metu. Ji priminė: „mums artimiausia ta pati kiaulytė“. Reikėtų auginti kiaules, kad būtų išvengta nepageidaujamų kraštutinumų. Taip pat pridūrė – augalinius riebalus ne visi žmonės įsisavina.

Eugenija Šimkūnaitė, kurią auditorija labai pagarbiai vadino žiniuone, mat prieš pokalbį-diskusiją buvo pristatytas Henriko Šablevičiaus filmas „Žiniuonė“, kur pasakojama apie jos talentą, išskirtinumą, šmaikščiai kalbėjo apie vegetarizmą. Jos palyginimai ir metaforos, kalbos potekstė tiesiog pribloškė. „Tegul sutupia visi vegetarai paukštyne – ar neišperės nė vieno kiaušinio?“, – klausė ji. Mat pradžioje dėstė, jog tikri vegetarai nevalgo kiaušinių. Ji lygino: apie 100 žirnių sėklų „sueina“ į vislų kiaušinį, paskui kalbėjo apie tai, kiek vegetarai suvartoja įvairių sėklų, kruopų, kurios, anot jos, yra gyvos, taigi, galima sakyti, jog turi vadinamąją sielą. Kiek gyvybių jie sudoroja, jei skaičiuosime vienetais? Jos retoriniai klausimai buvo labai aštrūs. E. Šimkūnaitė skatino pagalvoti apie nevislius kiaušinius, jų atsiradimo kelią ir visa kita.

Toliau kalba pakrypo apie sojos produktus. Tuomet jie buvo labai populiarinami, į Lietuvą buvo įvežta nemažai sojos „mėsos“ gaminių vegetarams. Žiniuonė aiškino, kad natūralios sojos pupelės yra lengviau virškinamos nei kiti ankštiniai. Ji pridūrė: „Šniceliai ir kotletai daromi iš tos sojos, iš kurios ištraukti riebalai, bet jei jie ekstrahuoti, labai neigiamai veiks kepenis. Pažiūrėti galima, paragauti – gal ir galima“,– bet ji pridūrė: „intensyviai pirkti nėra reikalo“. Todėl ji pasipiktinusi kalbėjo apie mamas, kurios mažus vaikus moko valgyti tik augalinį maistą, mat tokių atvejų Vilniuje buvo tuomet ne vienas. „Dabartinis vegetaras išaugo normalioje šeimoje valgydamas normalų maistą. Kas vyksta, kai jis tampa vegetaru ir dar savo vaikus tokiais daro?“, – klausė ji. „30 metų kai tokie vaikai sulauks, nepadėkos, kad tu juos padarei vegetarais“, – suasmenino žiniuonė, mat klausimai iš auditorijos buvo siunčiami surašyti lapeliuose.

Apibendrindama ji teigė: „Dieta turi būti protinga“.

Tuomet viena klausytoja/senyvo amžiaus buvusi mokslo darbuotoja, pergyvenanti dėl suaugusios dukros negalios, nusiuntė klausimą apie studentės nemigą. Atvejis buvo sunkus, nemiga buvo nuolatinė, motina prižiūrėjo praktiškai neįgalią suaugusią dukrą ir ieškojo „stebukladarių“, galinčių padėti. Žiniuonė gal ir detaliau žinojo šį konkretų atvejį, nes buvo labai tiesmuka, pabrėžė, kad negalima net ir pilnamečiui žmogui prieš miegą žiūrėti siaubo filmus, kurių TSRS laikais praktiškai nebuvo, turėjome vieną „Vijų“, ir tiek. E. Šimkūnaitė atsakė dar ir labai paprastai: „Išvėdinkime kambarį, kuriame miegosime. Miegoti reikia eiti nepersivalgius ir nealkanam, ne per šiltai apsirengti“. Ji paaiškino, kad prieš miegą nereikia ardytis sau „nervų“, pasakojo, kad yra atvejis toks – gal su ta klausiančiosios dukra – „įsivarę baimę tiek, kad bijo net lovos“. Ji rekomendavo „darbus skaičiuoti“, vakarienei lengvai užkąsti, patarė 15 minučių iki atsigulant pavalgyti šiltos pieniškos sriubos.

Kita tema buvo vynas. Anot E. Šimkūnaitės, „jei yra blogas vynas... tik raudonas“. Ji aiškino, kad raudonieji vynai yra dažomi dirbtiniais dažais. „Bordo“, anot jos, yra gana sąžiningai dažomas. Raudonas vynas yra netinkamas tiems, kurie turi padidėjusį kraujo krešumą, – gana išsamiai argumentavo žiniuonė. Pasak E. Šimkūnaitės, „kas rekomenduoja raudoną vyną kaip priemonę sveikatai gydyti, tegu pasiskaito chemijos“. Ji vadino raudoną vyną „praeities dalyku“.

Išsamiai buvo panagrinėta alkoholio tema. „Alkoholis – būtina žmogaus organizmo apykaitos dalis. Didžiausias blaivininkas, sakydamas, kad jo kūne nėra nė lašo alkoholio, meluoja kaip pasamdytas. Alkoholio organizme turime nuolat ir labai nedaug“, – tokia buvo jos kalba. „Jei pakankamai vartojame angliavandenių turtingo maisto, maždaug po 6-9 bulves, ¼ duonos – nesupratau, ar turėjo omenyje tuometinę standartinę kelių rūšių duoną, t. y. jos kepaliuką – 4 valgomuosius šaukštus ryžių per dieną, visa tai mums duos pakankamai alkoholio“, – teigė ji.

Apie peršalimo ligas žiniuonė kalbėjo lakoniškai: „Jei grįžome sušalę, suvartojame apie valgomą šaukštą degtinės ir kuo ilgiau palaikome burnoje – apie 10-15 min. Dar išgeriame gerai pasaldintos arbatos ir suvalgome apie šaukštą spanguolių. Kojas apsiauname šiltomis kojinėmis – ir lovon“.

Iš esmės ji kalbėjo vis apie alkoholio naudą, apie jo saikingą vartojimą ir tai, kaip žmonės yra linkę tas nors ir žinomas normas vis didinti. Vidutinė biologinė norma, anot žiniuonės, yra 1 g alkoholio 10 kg kūno svorio, degtinės – 2 g, vyno – 5 g. Alaus, anot jos, per dieną galima išgerti stiklinę. „Alkoholis – geras dalykas, bet jis negali būti derinamas su grybais“, – pridūrė ji. „Viskis, džinas, konjakas...ne“, – sakė ji. „Tai mūsų samagonas nelabai skiriasi“, – teigė E. Šimkūnaitė. „Negerkite konjako su kava. Taip jis 8 kartus giliau pateks į smegenis“, – dėstė ji ir rekomendavo konjaką užsigerti arbata. Pokalbis vėliau pakrypo apie tai, kiek ilgai alkoholio padauginusiam asmeniui šis nepasišalina iš organizmo ir ypač smegenų.

Įdomi tema buvo augaliniai aliejai. Anot žiniuonės, „ricinos aliejus yra vienintelis, ant kurio galima kepti“.

Tuomet buvo išpopuliarėjęs ir savarankiškas gydymasis šlapimu, buvo net publikuotų tekstų, žmonės Lietuvoje ėmė patys namuose šlapimu gydytis nuo įvairiausių ligų ir negalavimų tiek tepdamiesi juo, tiek vartodami į vidų ir pan. Auditorijai žiniuonė aiškino: „Šlapimas... juk jei organizmui nereikalingos medžiagos, jos išleidžiamos“.

Pokalbio su auditorija pabaigoje ji užsiminė apie actą. „Actas – nevartojamas produktas. Tai tiesus kelias į kraujo vėžį“, – sakė ji.

Visai pabaigdama E. Šimkūnaitė vėl kalbėjo apie biologinius skirtumus. „Kiaulienos nevartojimas kai kuriuose kraštuose (...) juk jie higienos paaiškinti nemokėjo, dėl didoko klimato karščio bijojo trichineliozės ...“, – žodžiu, jos atsakymai buvo labai atviri, tiesmuki.

Paskutinioji tema buvo horoskopai. Žinoma, kalbėta apie tai, kad jie negali būti „visuotiniai“, – tokia ta 1994 m. žiniuonės kalba auditorijai... šviesios atminties Eugenijai Šimkūnaitei 2025 m. kovo 11 d. būtų sukakę 105 metai.