DEMASKUOTA: ALBERTAS EINŠTEINAS, SOLOMONAS SNYDERIS, BUVĘS VOKIETIJOS GYNYBOS MINISTRAS KARLAS-THEODORAS ZU GUTTENBERGAS GALIMAI PLAGIATORIAI. KAS KITI?

2024 04 26

Skirta Balandžio 26-ajai – Pasaulinei intelektinės nuosavybės dienai

Svarbu žinoti savo, kaip autorių, teises:

Esamu metu įstatymiškai už  mokslo darbo plagiatą priklauso 55 000 eurų kompensacija, priteisiama tikrajam autoriui. Beje, pakanka, kad nenurodžius tikrojo autoriaus nusirašoma pusė sakinio ar perfrazuojama išvada, hipotezė, tyrimo startegija, inovatyvi įžvalga ar atliktos statistinės analizės apibendrinimas, sukurta formulė, tyrimo metodų derinys ir t.t.  tiesiog iš studento kolegijoje kursinio darbo ar praktikos ataskaitos ir ta frazė ar pusė sakinio atsiduria profesoriaus ar profesorės studijų knygelėje ar mokslo konferencijos metu skaityto pranešimo tekste. O kur dar moralinės žalos atlyginimas ir bylinėjimosi teismuose išlaidų padengimas ir kiti niuansai?

LR baudžiamojo kodekso 191 straipsnis.

Autorystės pasisavinimas

  1. Tas, kas savo vardu išleido ar viešai paskelbė svetimą kūrinį (įskaitant kompiuterių programas) arba jo dalį, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
  2. Tas, kas pasinaudodamas tarnybos padėtimi arba panaudodamas psichinę prievartą privertė kūrinio (įskaitant kompiuterių programas) arba jo dalies autorių pripažinti kitą asmenį bendraautoriumi ar autoriaus teisių perėmėju arba atsisakyti autorystės teisės, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
  3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

LR baudžiamojo kodekso 191 straipsnis leidžia išsireikalauti itin solidžias kompensacijas tikriesiems darbų, kūrinių, išradimų ir t.t. autoriams ir tais atvejais, kai plagiatoriai jau būna spėję tapti oficialiais elgetomis, perrašyti visą sukauptą turtą kam nors kitam ir t.t. Mokėti autoriui privalo universitetai, institutai, įmonės, ministerijos, agentūros ir t.t.  Atsako juridiniai asmenys, ypač tais atvejais, kai iš valstybės biudžeto į universitetą, institutą, kolegiją ateina valstybės biudžeto finansavimas už vadinamuosius akademinės veiklos ir mokslo rodiklius bei sudaromi aukštųjų mokyklų reitingai: už išleistas monografijas, paskelbtus mokslo straipnius, pranešimus mokslo konferencijose, mokomąsias knygas studentams, studijų programas, dalyko dėstymo turinį ir t.t.

Autorystės pasisavinimas yra itin didelis grubus nusikaltimas ir mandagiai viešai pasikalbėti, atsiprašyti tikrai nepakanka.

⸎ INTELEKTINĖS PRODUKCIJOS, MOKSLO KŪRINIŲ, IŠRADIMŲ VAGYS IR APGAVIKAI TEISINIU POŽIŪRIU

Žodis plagiatas (lotynų kalba „plagiarius“) reiškiančio vagis, apgavikas.

Plagijavimas kaip reiškinys atsirado Antikos laikais. Plagiatas itin įsigalėjo XVI amžiuje, tuo pačiu ir padažnėjo kaltinimai dėl svetimo darbo ar idėjų pateikimo kaip savo, kurie nuvesdavo iki ginčijimosi teismuose ar netgi iki dvikovų. Pirmasis autorių teisių apsaugos įstatymas buvo išleistas Anglijoje 1709 metais ir turėjo daug įtakos saugant autorinius kūrinius ne tik nuo piratavimo, bet ir nuo plagijavimo. Dar XIX amžiaus pradžioje buvo suformuota išnašų ir citavimo koncepcija, kuri išliko panaši iki šių dienų . ⸎

Oksfordo universitetas pateikia paties plagiato ir jo daromos žalos apibrėžimą: „Plagiarism is the copying or paraphrasing of other people’s work or ideas into your own work without full acknowledgement. All published and unpublished material, whether in manuscript, printed or electronic form, is covered under this definition.“ ⸎⸎ Plagijavimas įvardinamas kaip akademinio sąžiningumo ir etikos nesilaikymas, pareigos paminėti autorių neatlikimas. Tokie veiksmai kenkia žmogaus išsimokslinimo kokybei, tolesnei karjerai ir mokymo įstaigos prestižui. ⸎⸎⸎ Kembridžo universitetas pateikia tokį plagiato apibrėžimą „Plagiarism is defined as submitting as one's own work, irrespective of intent to deceive, that which derives in part or in its entirety from the work of others without due acknowledgement. It is both poor scholarship and a breach of academic integrity.“ ⸎⸎⸎⸎

Lietuvoje plagiato klausimu išsamiai yra pasisakęs V. Mizaras. Jo žodžiais, plagiatas gali pasireikšti įvairiais tipais ir formomis. Plagiatas gali būti visiškas, kai svetimas kūrinys perimamas visas ir pateikiamas kaip savo, nenurodžius autoriaus ir šaltinio. Gali būti dalinis, kai pasisavinama ir pateikiama kaip savo tik tam tikra dalis svetimo kūrinio. Taip pat plagiatas gali būti pažodinis, kai perimama dalis ar visas kūrinys pažodžiui ir prasminis, kai savais žodžiais perfrazuojama svetimame kūrinyje esantis turinys ar idėja, nenurodžius tikrojo autoriaus ar šaltinio. Plagiatu galima laikyti ir bendrųjų žinių perteikimą, jeigu jos aiškiai perteiktos kito asmens tokių žinių perteikimo stiliumi, būdu ar forma. ⸎⸎⸎⸎⸎

Lietuvos universitetai savo vidiniuose įstatuose yra apsibrėžę plagiato sampratą. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto akademinės etikos kodekse plagiato apibrėžimas taip: „Plagijavimas – svetimų idėjų pateikimas kaip savų“.⸎⸎⸎ ⸎⸎⸎ Taip pat yra nurodoma keletas būdingų plagijavimo požymių, tai yra, „kai svetimas tekstas pateikiamas be citavimo ženklų“ ir „kai perpasakojama arba cituojama svetima idėja, iliustracinė medžiaga ar duomenys nenurodant šaltinio“. ⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎

Aukščiau šiame tekste remtasi J. Mentovo magistro baigiamuoju darbu, cituoti jo surinkti apibrėžimai, kita medžiaga. Jis savo tyrimą plagiato ir autoriaus teisių tema apibendrino, paskelbė, jog „autorinių teisių pažeidimas padaromas atlikus priešingus autorinių teisių įstatymo normoms veiksmus, o plagiatas pasireiškia tyčia ar netyčia nenurodžius informacijos šaltinio ar autoriaus ir taip automatiškai pasisavinant svetimas idėjas, mintis, žodžius” (p. 24). Svarbiausias dalykas yra teisingumo atstatymas. Išvada teikiama tokia: „Kadangi yra įmanoma pažeisti autorines teises ir plagijuoti tuo pačiu metu, o valstybės institucijos sankcijas taiko tik esant autorinių teisių pažeidimui, sankcijų taikymas už plagijavimą, pagal dabartinį įstatyminį reguliavimą, tiksliau jo nebuvimą plagiato klausimu, galimas tik akademinėse institucijose. Dėl šių priežasčių tas pats asmuo gali būti valstybės institucijų nubaustas už autorinių teisių pažeidimus, pvz., sumokėti baudą arba atlyginti padarytą žalą ir tuo pačiu gali būti nubaustas akademinės institucijos, pvz., pašalintas (...)” (p. 27). ⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎

⸎ DEMASKUOTI APGAVIKAI: ALBERTAS EINŠTEINAS GALIMAI PLAGIATORIUS, NESUKŪRĘS NIEKO PATS

Kas žmonijos istorijoje apsimelavę, apsivogę labiausiai? Kodėl tiek daug intelektinės produkcijos, išradimų vagiama nachališkiausiu būdu ir melagingai nurodomi visai ne tie autoriai, kurie visą tai sukūrė?

Pavyzdžiui, Solomonas Snyderis – melagis, vagis, aferistas ir, beje, jis ir profesorius, mokslų daktaras. Spaudoje 2022-02-17 paskelbtas gana įdomus straipsnis susijusia tema: „Didžioji istorinė neteisybė: nuopelnus už moterų mokslo atradimus prisiėmė vyrai“, kurį parengė Indrė Kiseliovaitė (https://www.diena.lt). Rašoma: „Moterys, pasižymėjusios aštriu protu ir analitiniais įgūdžiais, iki šių dienų – lyg išbrauktos iš istorijos. Nuopelnus už novatoriškus jų mokslo atradimus prisiėmę vyrai ir dabar minimi knygose, žurnaluose, filmuose. Jie uždirbdavo milijonus ir atsiimdavo apdovanojimus, o jų damos tūnodavo šešėlyje. Minėdami Moterų ir mergaičių dieną moksle, suvokiame, kad lyčių skirstymas tebeegzistuoja. Šiandien moterims vis dar nesuteikiamos lygios galimybės ir vienodas atlyginimas už darbą. Tik kalbėdami apie istorijai svarbias mokslininkes, galime tikėtis, kad vieną dieną jų indėlis pagaliau bus tinkamai įvertintas. Kembridžo universiteto mokslininkai Jamesas Watsonas ir Francis Crickas yra pripažinti atradę dvigubos spiralės grandinės DNR struktūrą. Tačiau iš tikrųjų pirmoji tai pastebėjo britų chemikė Rosalinda Franklin. 1951 m. "King’s" kolegijoje, Londone, ji padarė nuotrauką pavadinimu "Photo 51". Jos kolega nuotrauką parodė J.Watsonui ir F. Crickui nieko jai nepranešęs. 1953-iaisiais mokslininkai paskelbė savo išvadas. R. Franklin buvo aprašyta tame pačiame žurnale, bet ne kaip prisidėjusi prie atradimo. Po metų atradėja mirė, o mokslininkai laimėjo Nobelio apdovanojimą. Kol Candace’ė Pert studijavo magistratūroje, atrado receptorių, leidžiantį sintetiniams junginiams, kurie plačiai vartojami kaip vaistai ir vadinami opiatais, patiems užsifiksuoti žmogaus smegenyse. Tai buvo novatoriškas atradimas neurologijos srityje. Tačiau apdovanojimą už šį atradimą atsiėmė jos profesorius, daktaras Solomonas Snyderis. 23 metų chemikė Alice Ball, dirbdama ligoninėje Havajuose, bandė rasti būdą, kaip išgydyti žmones nuo raupsų. Ji nusprendė panaudoti specialų aliejų, kuris palengvino ligos simptomus. Jai mirus, Arthuras Deanas perėmė jos tyrimą ir pervadino jį savo vardu. Tai tik labai maža dalis pavyzdžių, kai tikrosios atradimų autorės moterys liko šešėlyje, o jų nuopelnus pasisavino vyrai. Apie šias ir kitas atradėjas kalbėti būtina tam, kad būtų atkurta istorinė tiesa.“

Albertas Einšteinas galimai tebuvo plagiatorius, nesukūręs nieko pats. Yra duomenų, jog galimai jo žmona, kuri studijavo kartu su juo ir buvo pripažinta kaip išskirtinai gabi, serbė Mileva Marić buvo tikroji geniali išradėja, o ne jis, mat po išsiskyrimo su ja A. Einšteinas iš viso nieko nesukūrė.

Plagiatas trukdo žmonėms dirbti ir kenkia jų akademiniam sąžiningumui ir reputacijai. Plagiatas paliečia ne tik paprastus žmones, bet ir profesionalus bei žinomus asmenis, turinčius didelę įtaką visuomenei, pavyzdžiui, politikus, muzikantus, dailininkus ir rašytojus.

Einšteino reliatyvumo teorija Specialiojoje reliatyvumo teorijoje (SRT) pasiūlytas naujas požiūris į erdvėlaikį tapo tik pirmuoju einšteiniškosios revoliucijos fizikoje etapu. Etapu, kurį apvainikavo Bendroji reliatyvumo teorija (BRT), papildžiusi šį požiūrį gravitacijos įtaka. SRT pasirodė 1905 metais, BRT – po dešimtmečio, 1915–1916 metais. Autorius nė žodeliu neužsimena nei apie Maikelsoną, nei apie Morlį. Einšteinas nepateikė ir nuorodų į didįjį prancūzų matematiką Henri Poincaré, kurio darbus aktyviai naudojo. Tačiau dabar kai kurie tyrėjai linkę manyti, kad ši revoliucija prasidėjo dar XIX amžiuje. Jų manymu, tikrąsias BRT ištakas reikėtų priskirti dviejų amerikiečių mokslininkų darbams – fiziko Alberto Maikelsono ir chemiko Edvardo Morlio. Dar 1887 metais šie mokslininkai, tikrindami tuo metu populiarią pasaulinio eterio koncepciją, išsiaiškino, kad šviesos greitis išlieka pastovus ir nepriklauso nuo stebėtojo judėjimo šviesos šaltinio atžvilgiu. Žodžiu, jie aptiko būsimos Einšteino SRT pagrindus. SRT pagrindai buvo pateikti Einšteino straipsnyje „Apie judančių kūnų elektrodinamiką“, išėjusiame, kaip minėta, 1905 m. Tačiau jame autorius nė žodeliu neužsimena nei apie Maikelsoną, nei apie Morlį. Einšteinas nepateikė ir nuorodų į didįjį prancūzų matematiką Henri Poincaré, kurio darbus aktyviai naudojo. Pats Einšteinas sakė, kad BRT pagrindus jis sumąstė dar jaunystėje ir nei Maikelsonas, nei Morlis jo darbų nepaveikė – iki 1905-ųjų jis išvis negirdėjo apie jų eksperimentus. Kad ir kaip būtų, Einšteinas taip iš pradžių tvirtino. Tačiau vėliau, trečiajame XX a. dešimtmetyje, mokslininkas visgi pripažino, kad būtent Maikelsono–Morlio bandymas tapo pirmuoju žingsniu formuojant BRT idėją. Pavyzdžiui, 1921 m., sakydamas kalbą Parkerio mokyklos mokiniams, mokslininkas papasakojo, kad Maikelsono darbai jam buvo žinomi jau studentavimo metais. Kodėl atsirado tokia „parodymų“ painiava? Juk jis dar ir Nobelio premiją gavo...

Einšteino globėjams gauti Nobelio premiją buvo gyvybiškai svarbu, kad jis taptų pripažinta garsenybe.

Tačiau atsižvelgiant į Lorenco, Poincaré ir kitų darbus, jam skirti premiją būtent už BRT neįmanoma. Kai kas eina dar toliau ir tvirtina, kad galutinis tikslas buvo ne pats Einšteinas, o… mokslas bendrai. Girdi, BRT buvo sukurta tik vienu tikslu: nukreipti mokslo vystymąsi klaidingu keliu.

Tarp už ausų pritemptų idėjų ypač įdomi hipotezė apie Milevą Marić, pirmąją Einšteino žmoną, kuriai neva priklauso tikroji BRT autorystė. Mileva mokėsi Ciuricho politechnikos institute (ten pat įstojo ir Einšteinas) ir buvo vienintelė kurso mergina – jau vien iš to aišku, kad ji buvo talentinga fizikos ir matematikos srityse. Pats mokslininkas laiškuose žmonai minėjo BRT kaip „mūsų teoriją“. Einšteinas ir Marić susituokė ir Mileva pradėjo dirbti vyro asistente. Ji žavėjosi Einšteino darbu ir padėjo jam tyrinėti. Netiesiogiai Milevos įtaką Einšteino darbams nurodo rašytojas Johnas Stachelis, paskyręs savo gyvenimą BRT istorijos tyrinėjimui. Tačiau ar yra realių įrodymų, kad Marić prisidėjo prie teorijos? Tiesą sakant, ne. Vieninteliu, ir tai netiesioginiu, kabliuku tapo tai, kad po skyrybų Einšteinas nieko reikšmingo nebesukūrė. Jie išsiskyrė 1914 metais, didžiąją dalį BRT skirtų darbų mokslininkas baigė dar iki tol. Milevos Marić tyrinėtojos talentai – gan ginčytinas klausimas bent jau dėl to, kad nėra publikuota nė vieno jos pasirašyto mokslinio darbo – nei iki Einšteino, nei po jo. Nors, žinoma, po vestuvių beveik visos Milevos pastangos buvo nukreiptos į vyro palaikymą, ir netgi jos diplominis projektas tapo šeimyninių aplinkybių auka. Didžioji dalis tyrėjų sutaria, jog Mileva Marić neturėjo pakankamo talento ir gebėjimų BRT sukūrimui. Pavogė iš Poincare? Egzistuoja nuomonė, kad BRT idėją Einšteinas pasiskolino iš kito mokslininko, didžiojo prancūzų matematiko Henri Poincaré. Pačioje savo karjeros pradžioje, dar tebedirbdamas patentų biure, Albertas Einšteinas neva pasisavino jo atradimus. Čia reikėtų prisiminti, kad 1898 metais pasaulis išvydo Poincaré straipsnį „Apie laiko matavimą“. Jame mokslininkas tyrė tokias sampratas, kaip laiko atkarpų vienodumas, laiko atkarpų tapatumas skirtinguose erdvės taškuose. Viena Poincaré išvada iki skausmo primena Einšteino postulatus: absoliutus laikas ir vienlaikiškumas neegzistuoja. Kita svarbi išvada: šviesos sklidimo greitis visomis kryptimis vienodas. Poincaré straipsnio pagrindas – olandų fiziko Lorenco suformuluoti pertvarkymai, leidžiantys apskaičiuoti laiką ir koordinates perinant iš vienos inercinės atskaitos sistemos į kitą. Poincaré suteikė šiems pertvarkymams teisingą fizinę formuluotę. Apie Lorencą Einšteinas savo darbuose užsiminė. O ir paties olandų mokslininko santykis su Einšteinu, laikiusiu jį vienu iš savo mokytojų, buvo šiltas. Lorencas niekada neginčijo Einšteino vaidmens teorinių pagrindų formavime, tačiau pats SRT ir BRT šalininku niekad nebuvo ir ilgai mėgino ginti pasaulinio eterio koncepciją. Tuo tarpu Poincaré įtaka, formuojant bendruosius BRT postulatus, buvo milžiniška. Jis vienas pirmųjų prakalbo apie keturmačio laiko ir erdvės kontinuumo egzistavimą. Nors tuo pačiu Poincaré, kaip ir Lorencas, visgi linko prie „eterio teorijos“ ir su Einšteinu sutiko toli gražu ne visur. Be to, Alberto Einšteino išsakytos idėjos turėjo vieną esminį skirtumą nuo kitų tyrėjų spėjimų. Dažniausiai mokslininkai stengėsi įrašyti Maksvelo skaičiavimus į niutoniškosios mechanikos pasaulį, keisdami būtent juos. Bet Einšteinas nusprendė, kad modernizuoti kaip tik reikia kitą problemos pusę, Niutono mechaniką. Todėl būtent Einšteinas daugelį fizikos klausimų pajudino iš mirties taško. Poincaré, be abejonės, išvystė galingą mokslinę sistemą. Tačiau globalią erdvės ir laiko koncepciją sukūrė ir apmąstė būtent Einšteinas. Darbe „Apie judančių kūnų elektrodinamiką“ ir kituose jo darbuose detaliai išnagrinėti masės, energijos ir laiko klausimai. Judančios atskaitos sistemos laiką Einšteinas laikė tikru, o tuo tarpu Poincaré nagrinėjo jį kaip savotišką efektą, kažką panašaus į iliuziją, neįprastą mokslinį paradoksą.

Albertas Einšteinas Poincaré nurodė „silpną fizikos dėsnių supratimą“ ir niekada nelaikė jo vienu iš svarbiausių BRT kūrėjų. E=mc² – garsi formulė, susiejanti kūno bendrą vidinę šilumos energiją su jo mase. Garsiosios formulės autorystė ne kartą kritikuota. Be Poincaré, energijos ir masės ekvivalentiškumo formulę, kai kuriais duomenimis, aprašė rusų fizikas Nikolajus Umovas dar 1873 metais. Tačiau tarp Einšteino būdo ir kitų mokslininkų skaičiavimų taip pat buvo skirtumas. Visi jie, netgi aptikę elegantišką formulę, naudojo ją tik siaurame savo mokslinių tyrimų kontekste – minėtasis Nikolajus Umovas nagrinėjo ją tyrinėdamas eterio teoriją. O štai Einšteino darbuose E=mc² – universalus dėsnis, taikomas visuose dinamikos klausimuose. Analogiškos hipotezės keliamos ir apie Poincaré su jo koordinačių pertvarkymu ir kitais išdėstymais. Vėliau Einšteinas tvirtino, kad prieš parašydamas „Apie judančių kūnų elektrodinamiką“ su Poincaré darbais jis nebuvo susipažinęs. Tačiau, greičiausiai, daugelį Poincaré sukurtų modelių, jis panaudojo. Bet kadangi Poincaré sistema nebuvo tokia stipri ir išbaigta, kaip BRT, mokslo pasaulis neįžvelgė joje didelių perspektyvų, durų į naują fiziką, kurias atverti pavyko būtent Einšteinui. Pats Poincaré apie tai nepasisakė. Jo santykiai su Einšteinu buvo šilti ir netgi draugiški. Prancūzas pažymėjo neginčijamą Einšteino talentą ir originalų mąstymą.

Einšteinas apskritai nemėgo minėti kitų mokslininkų, prisidėjusių prie BRT kūrimo. Tad jis beveik niekada paskaitų metu neužsimindavo apie Hermaną Minkovskį, vokiečių matematiką ir keturmačio BRT modelio kūrėją. Tačiau BRT atradimas būtų buvęs neįmanomas be dešimčių mokslininkų pastangų. Einšteinas ir Lorencas, Minkovskis ir Poincaré, Maikelsonas ir Morlis, Maksvelas ir Niutonas – Einšteinas, pats būdamas mokslo milžinas, kaip ir kiti mokslininkai, stovėjo ant praeities gigantų pečių. Ar teisinga, kad laurai atiteko jam? Vargu. Skaitykite daugiau: <https://www.15min.lt/verslas/naujiena/mokslas-it/albertas-einsteinas-didis-isradejas-ar-plagiatorius-1290-470133?utm_medium=copied>

Žinomi skandalingi plagiato atvejai, pavyzdžiui:

Jacobas Epsteinas / Jacob Epstein/

Jacobas Epsteinas buvo apkaltintas plagiatu garsaus britų autoriaus Marino Amiso. Pirmoji autoriaus knyga „Laukinės avižos“, kurioje buvo paimtos ištraukos iš Martino Amiso „The Rachel Papers“, buvo pripažinta kaip plagiatas.

Epsteinas teigė, kad tai buvo visiškai netyčia. Be to, jis pabrėžė, kad yra kaltas dėl plagijavimo, nes buvo netvarkingas ir pametė citatas.

Nesvarbu, ar tai – viena garsiausių jo plagijavimo atvejų – buvo padaryta tyčia, tai kažkaip atitolina autorius iš situacijos, kur vardinami iškilesni kūrėjai, nes Epsteinas tebuvo plagiatorius, kitais žodžiais sakant, svetimo kūrinio vagis. ⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎

Vikipedijoje tarp labai ilgo šių laikų plagiatorių sąrašo yra taip pat skelbiamos šios pavardės:

Buvęs Vokietijos gynybos ministras Karlas-Theodoras zu Guttenbergas atsistatydino iš pareigų dėl plagiato Bairoito universiteto daktaro disertacijoje. Universitetas, įvertinęs Guttenbergo disertaciją, nustato plagiato atvejį, atšaukė jo daktaro laipsnį 2011 m. vasario 23 d., o Guttenbergas atsistatydino kovo mė

  • Scottas Reubenas (JAV), buvęs Tuftso universiteto anesteziologijos profesorius, suklastojo klinikinius tyrimus, kuriuose buvo tiriami skausmą malšinantys vaistai. 2010 m. Rubenas pripažintas kaltu dėl vieno sukčiavimo sveikatos priežiūros srityje ir buvo nuteistas šešiems mėnesiams kalėti. Nuo 2023 m. Reubenui buvo atšaukta 25 jo mokslinių tyrimų publikacijų autorystė.
  • Peteris Johannesas Schulzas (Vokietija), filosofas, dirbantis Lugano universiteto Komunikacijos ir sveikatos institute, jo straipsniai filosofijos ir komunikacijos klausimais buvo atšaukti dėl plagiato ir netinkamo šaltinių citavimo.
  • 2017 m 2016 m. mokslinis leidėjas Springer Nature atsiėmė 58 straipsnius iš septynių žurnalų, kuriuos daugiausia parašė Irane įsikūrę mokslininkai, nes jie pateikė manipuliavimo autoriaus teisėmis, manipuliavimo kolegų recenzijomis ir (arba) plagiato įrodymų.
  • Ohajo universitetas 2006 m. apkaltino daugiau nei tris dešimtis plagiato atvejų magistro baigiamuosiuose darbuose, buvęs fakulteto narys, susijęs su plagiato bylomis, Jay S. Gunasekera, buvo pašalintas iš katedros vedėjo pareigų, jam buvo panaikintas „išskirtinio profesoriaus“ vardas.
  • Viljamas Meisneris (1931–2010), kunigas jėzuitas ir Harvardo medicinos mokyklos profesorius, buvo apkaltintas daugelio Ernesto Wallworko ištraukų ir struktūrinių elementų kopijavimu Meissnerio knygoje „Psichoanalizės etinė dimensija: dialogas“. Bostono psichoanalitinės draugijos etikos ir profesinių standartų komitetas padarė išvadą, kad Meissnerio veiksmai buvo „rimtu profesinių ir mokslo standartų pažeidimu“.

Mokslinis nusižengimas – tai standartinių mokslinio elgesio ir etiško elgesio kodeksų pažeidimas skelbiant profesionalius mokslinius tyrimus. Danijoje nusižengimas moksliniams tyrimams apibrėžiamas kaip „tyčinis aplaidumas, dėl kurio paskelbiama išgalvota mokslinė žinutė arba klaidingas mokslininko įvertinimas ar apibrėžimas“, o Švedijoje plagiatas, nusižengimas mokslo etikai, autoriaus teisių pažeidimas mokslo ir mokslo tyrimų srityje apibūdinamas kaip „tyčia iškraipytas tyrimų procesas pasisavinus duomenis, tekstą, hipotezę ar metodus iš kito tyrėjo rankraščio formos ar publikacijos arba tyrimo proceso iškraipymas kitais būdais.“

2009 m. atlikta sisteminė apklausos duomenų apžvalga ir metaanalizė leido nustatyti, kad apie 2 % mokslininkų prisipažino bent kartą suklastoję, sugalvoję ar neleistinai modifikavę duomenis. ⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎

⸎ KAS KITI IŠ APSIVOGUSIŲJŲ SĄRAŠO?

Pavyzdžiui, plagiatas Petrui Baršauskui kainavo ne tik KTU rektoriaus postą, bet ir habilitaciją. Profesorius, politologas ir buvęs Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas, darbavęsis ir MRU, ir LR Seime, Algis Krupavičius išsisuko sumokėjęs vos 3700 eurų baudą ir baudžiamosios atsakomybės už pasisavintą kito asmens autorinį mokslo darbą kol kas išvengė.

Kiek tokių intelektinės produkcijos vagišių yra Lietuvoje esamu metu? Apie juos jau skelbta <https://www.leidinyssau.lt/naudinga/> publikacijose su rubrika „Kavonės“.

Lietuvoje būtų tam tikras šokas, jei vieną dieną visi esami mokslų daktarai ir profesoriai būtų įvertinti pagal realius nuopelnus, o ne pagal tai, kiek studentų ar laborantų mokslo darbų ir/ar idėjų pasisavino. Daug tikrųjų autorių taip ir liko istorijos paraštėse.

Gal, kai visuomenė gaus daugiau informacijos, kiek realiai kainuoja išradimas ar kokio projekto idėja, kas išties sudaro kokio žinomo visuomenės veikėjo reputaciją, kokie yra realūs plagiato nustatymo padariniai ir kaip teisiškai sprendžiami plagiato nagrinėjimo atvejai, aktyviau ims reikšti teises į savo intelektinę produkciją. Juk juokinga: vos tik atsirado duomenų bazės, kur universitetų absolventų baigiamieji darbai talpinami ir neva saugoma autorystė, liko visiška laisvė bet kuriam studento vadovui savintis gabesnių studentų mokslo darbus iki to etapo, kol jie tik kuriami, kol mokslo darbo vadovui atnešami tarpiniai juodraštiniai darbo variantai... O kur dar vagystės tiesiai iš kompiuterinių versijų – vos tik gabesnis studentas kompiuteriu ima rašyti kokį darbą, ką nors kurti – kol darbas nėra viešai paskelbtas, jokios autorystės jis įrodyti negali, o iš kompiuterinių versijų galima įsigudrinti vogti kiek tik širdis geidžia. Maža to. Paplitę atvejai, kad gabiausieji studentai, mokslo darbuotojai, kurie tik pradeda savo karjerą, ne tik apvagiami tiesiogine ta žodžio prasme, jie neretai dar ir būna žeminami, jiems pritaikomas psichologinis, emocinis teroras, sužalojama jų sveikata, jie patiria finansines sankcijas ir pan. Kol kas dar lyg ir nebuvo Lietuvoje paviešintų atvejų, kai greta plagiato pritaikomas dar ir psichologinis ar kitų rūšių smurtas, bet tai neišvengiamai įvyks. Tiesa, pradedami viešinti mobingo atvejai sveikatos priežiūros sistemoje. Bet intelektinės produkcijos vagysčių atvejai yra žymiai rimtesni – klastojama realioji istorija, kas ką sukūrė, kas yra autorius vieno ar kito išradimo, naujos vakcinos, gydymo metodo, kt.

Lietuvos Respublikoje po 1990 m. plagiato, išradimų, padarytų iki 1990 m., patentų vagysčių buvo itin dideli kiekiai. Esamu metu tai galimai jau net yra atskira „verslo“ rūšis, apaugusi itin didelių tarptautinių nusikaltimų veiklomis. Neblogai būtų susimąstyti apie vadinamos „akademinės“ bendruomenės, kokia ji yra dabar Lietuvoje, tikrąsias veiklas, susijusias su grubiu aferizmu, plagiatu stambiu mastu, galimai korupciniais veiksmais išplaunant ES ir kitų dotacijų lėšas per įvairius projektus ir ypač per tarpininkes visokias „tarnybas“, „agentūras“, „departamentus“, „centrus“, „universitetus“ ir net per, atrodytų, niekuo nekaltą vaikų darželį, mokyklą, muziejų ar švietimo tarnybą provincijos mieste ar kurorte, ir t.t.

Naujos erdvės intelektinės produkcijos pasisavinimui atsirado kompiuterizavus visus mokslinio darbo etapus, įvedus nuotolinį darbą, veiklas ir konsultacijas nuotoliu – todėl visai racionalu siūlyti kuriantiesiems: rašykite parkeriais, tušinukais ant popieriaus, turėkite savo mokslo darbus tokia forma ir skelbkite juos tik tada, kai esate tikri dėl autorystės apsaugos ir būtinai gerai ištyrinėkite aplinką, kur kokia „direktorė“, „rektorė“ ar „profersoriaus“ nevykėlė kiauragalvė žmona-docentė, kokia nors lėšų perskirstytoja, narkotikų ar alkoholio galimai nukamuota koordinatorė, tupi ant jūsų rezultatų autorizavimo pagrindimo ar planuoja rezultatų, išradimų pavogimo, tai yra, grubaus perpardavimo ir plagijavimo veiklas arba vykdo nurodymus išsukti nuo atsakomybės anksčiau tai dariusiuosius ir uodegas prisvilusiuosius bet kokiomis priemonėmis.

Studentės išradimą pavogęs Solomonas Snyderis esamu metu Lietuvoje turėtų galimai apie kelis tūkstančius pasekėjų, iki šiol nedemaskuotų tokio pat lygio melagių, aferistų, plagiatorių, kurie iš viso niekada nieko nėra nei išradę, nei sukūrę, tačiau jų pavardės yra iškilmingai minimos prie galimybių studijų autorių sąrašų, prie išradėjų, racionalizatorių, novatorių, naujesnių teorijų, technologijų ir pan. kūrėjų, jie yra politikai, ministrai ar eksministrai, eksviceministrai, ekspertai, gydymo įstaigų, klinikų vadovai, didelių firmų, įmonių vadukai, institutų direktoriai, universitetų rektoriai ar eksrektoriai ir t.t.

Balandžio 26-oji – Pasaulinė intelektinės nuosavybės diena. Ta proga gal jau metas ir Lietuvoje skelbti, kas yra kas.

Lietuvoje iki šiol kaip plagiatorius buvo paskelbtas vos vienas kitas mokslų daktaras, profesorius. Liudykite. Esamu metu galite susipažinti su paskutiniųjų metų plagiatoriais, autoriaus teisių pažeidėjais iš Lietuvos Respublikos profesorių, mokslo daktarų tarpo publikacijoje „Niekas neužmiršta, niekas nepamiršta“, ji šioje skiltyje yra žemiau, paskelbta 2024-04-23, Autoriaus teisių pažymėjimo dieną.

Praneškite redakcijai Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. apie tai, kaip Jūsų praktikos ataskaitą studijų metu perdarė į inovacinį pasiūlymą ir pardavė už didelius pinigus jūsų vadovas, neva, padėjęs tobulinti tą ataskaitą, kaip Jūsų išradimą IT srityje pasisavino Jūsų dėstytojas ar docentas, profesorius, nes dirbote su bendrosios prieigos įranga, sujungta į vieną serverį, prie kurio prieigos neturite, sukūrėte tikrai vertingą produktą ir jo netekote kaip savo intelektinio kūrinio; daugybė pavyzdžių tokių vagysčių gali būti žinomų mokslininkų publikacijos, monografijos, jų parengti vadovėliai, studijų knygos ir jų pranešimų tekstai mokslo konferencijose – kiek realiai ten paprasčiausiai gryno plagiato, nuo gabesnio studento referato ar kursinio darbo nusirašyto teksto, idėjų, kt.; paskelbkite, kaip jūsų buvęs klasės ar studijų draugas, pasižymėjęs tiesiog labai silpnu proteliu ir stumtas iki diplomo už kyšius ir nusiperkant vis naujus kursinius ir baigiamuosius rašto darbus už pinigus, iš esmės beraštis kiauragalvis tapo viso departamento, atsakingo už strateginį viešųjų lėšų perskirstymą vadu ar ministru, banko teisininku ar ekonomistu ir taip toliau. Laukti kol tai kažkas padarys po ilgo ir oficialaus nagrinėjimo – nelabai išmintinga, nes iki to nagrinėjimo pabaigos tie plagiatoriai, dažniausia užsiplėšę, prisivogę elementariai milijonines sumas nelegalių pinigų ir apiforminę jas gudriai kaip savo vaiko su proto negalia ar nebepagydomo narkomano privatų tobulinimo mokyklėlės filialą kur nors Lietuvos iš biudžeto lėšų išlaikomoje švietimo tarnyboje gražios gamtos apsuptyje ar net egzotinio poilsio prašmatnų SPA reikalingiems žmonėms bei kitiems į save panašiems vagišiams ir melagiams užsienyje, elementariai sugebės legalizuoti savo nusikalstamas veiklas deklaruodami, kad „dirbo“ Lietuvos naudai, kad gelbėjo narkomanų gaują, kuri buvo, neva, diskriminuojama, nors iš tiesų tai buvo nusikalstama tarptautiniu mastu grupuotė, ir t.t., ir pan.

Todėl visai priimtina tuos sukčių, vagių, melagių, visuomenės kenkėjų ir plagiatorių sąrašus skelbti su žodžiu „galimai“.

Ir tai bus padaryta. Nebūtinai šitame leidinyje. Įsitrauks rimtos interesų grupės, suras, kur prasmego milijardai, kuriuos Lietuvoje su dvigubo įrašo buhalterijos pagalba ir kitų suktybių būdu pradangino „profesoriai“, „viceministrai“ ir jiems talkinusios mokslų daktarės, vadybininkės, referentės ir kiti iš gausaus aferistų būrio. Po to jau bus nesunku atrasti, kur tų visų iš sąrašiuko „galimai“ turteliai nukeliavo ir kaip jie dera su legaliomis jų algomis, pajamomis, jų vaikų, anūkų narkomanų fiestomis bei nieko iš viso neveikimu, jokio darbo nedirbimu sulaukus ir pilnametystės, ir 40-65 metų, ir taip toliau. Siųskite nuotraukas, priimsime ir filmuotą medžiagą.

Parengta pagal:

⸎ John McKay, A very brief history of plagiarism, <http://johnmckay.blogspot.com/2009/03/very-brief-history-ofplagiarism>, [žr. 2014-04-04].

⸎⸎University of Oxford, what is plagiarism? <http://www.ox.ac.uk/students/academic/goodpractice/about/>, [žr. 2014-03-25]

⸎⸎⸎ Žr. išnašą ⸎⸎, University of Oxford, what is plagiarism?

⸎⸎⸎⸎ University of Cambridge, university statement on plagiarism <http://www.admin.cam.ac.uk/univ/plagiarism/students/statement.html>, [žr. 2014-03-25]

⸎⸎⸎⸎⸎ V. Mizaras, Autorių teisės II tomas (Vilnius, Justitia 2010), p. 484.

⸎⸎⸎⸎⸎⸎ Vilniaus universiteto akademinės etikos kodeksas, 4 skyrius, <http://www.vu.lt/site_files/SD/Studentams/SP/SRD/VU_AEK.pdf>, [žr. 2014-02-01].

⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎ Žr. išnašą 37: Vilniaus universiteto akademinės etikos kodeksas, 4 skyrius.

⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎ Apie plagiatą ir autoriaus teises VDU magistro baigiamąjį darbą „Autorinių teisių pažeidimo ir plagiato santykis” 2014 m. apsigynė J. Mentovas. Cituoti p. 24; 27 bei apibrėžimai, sampratos iš p. 14-27.

⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎ Most famous cases of plagiarism. <https://crossplag.com/most-famous-cases-of-plagiarism/>, [žr. 2024-04-22]

⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎ List of scientific misconduct incidents. <https://en.wikipedia.org/wiki/List_of_scientific_misconduct_incidents>, [žr. 2024-04-26]