NEPADORU NEŽINOTI, KAS YRA TAS POKOVIDINIS SINDROMAS. 1 iš 4 žmonių nepasveiko

NEPADORU NEŽINOTI, KAS YRA TAS POKOVIDINIS SINDROMAS

1 iš 4 žmonių nepasveiko

NEBEGALITE GRĮŽTI Į DARBĄ: PERSIRGOTE COVID-19 INFEKCIJA,

O PAGALBOS NEGAUSITE, DEJA, BEVEIK JOKIOS

 

Andžela Armonienė

2024-08-07

 

Nuo 2019 m. pabaigos vienas iš dažniausiai viešojoje erdvėje ir mūsų kasdieniniuose pokalbiuose vartojamų žodžių iki šiol vis dar yra COVID-19. Prieš 5 metus prasidėjusi COVID-19 pandemija palietė visus Žemės gyventojus. Persirgusieji yra savotiškai išdidūs: suprantama, jiems pavyko išgyventi.

Persirgus COVID-19 infekcija, neišvengiamai atsirado pakitimų ir jie pirmiausia buvo persirgusiųjų bendros sveikatos būklės plotmėje. Sugalvota terminų, pavyzdžiui, „ilgas COVID“, „pokovidinės aplinkybės“. Reiškinys tyrinėtas pasauliniu mastu, tačiau Lietuvoje apie tai viešojoje erdvėje informacijos lyg ir nebuvo iš viso. Kas tai yra, kodėl svarbu apie tai žinoti, nesvarstyta, nenagrinėta, beveik neanalizuota. O tas yra daugiau nei keista, kadangi būtent pokovidinis laikotarpis yra ypatingas. Šis laikotarpis gali būti pradedamas skaičiuoti nuo 2020-2022 m.

Pirmiausia visose valstybėse buvo ieškoma būdų, kaip prižiūrėti pacientus. Nustatyta, jog pokovidinis sindromas gali tęstis net kelis metus, paveikti gyvenimo kokybę, susijusią su sveikata bei galimybe grįžti į darbą (Munblit et al., 2022).

Tokiems pacientams, kuriems pokovidinis sindromas užsitęsė, neišvengiamai prisireikė reabilitacijos paslaugų, iškilo gana brangiai kainuojančių metodų taikymo poreikis. Finansavimo tam nebuvo. Dalis persirgusiųjų ir likusiųjų gyvų žmonių prarado darbo, tarnybos vietas, prarado verslus, patyrė kitų nuostolių ir pokovidinio sindromo pasekmių sveikatos srityje nebuvo kaip apiforminti iš viso. Dalis tokių žmonių darbo vietų ar verslų neprarado, tačiau realiai jie yra iš viso nedarbingi dėl paprasčiausios priežasties, pavyzdžiui, jiems pasireiškė ir neišnyko vienas iš labiausiai paplitusių pokovidinio sindromo požymių – nuolatinis nuovargis, pažeista psichika ir nervų sistema. Tai yra, dėl vienų ar kitų priežasčių tie žmonės darbo vietose ar versluose išsilaikė, tačiau kas po to įvyko? Ar Jums teko gauti paslaugų iš tokių asmenų? Jei taip, puikiai žinote, kas tai yra. Jūs patyrėte didesnius ar mažesnius nuostolius, pirmiausia prarasto laiko nuostolius, jums galėjo būti sunaikinti jūsų įmonės svarbūs duomenys, kurie saugomi atskira tvarka, bendrose sistemose, portaluose, laikmenose, kurias valdo didesnės ar mažesnės iš valstybės, savivaldų biudžetų išlaikomos įmonės, institucijos ar, kas dar pavojingiau, įvairūs UAB padarė tiek nuostolių, jog juos, tuos nuostolius, likviduoti jums teko iš savų lėšų, buvote paparasčiausiai apiplėšti. Be to, patyrėte itin nemalonių emocijų po bendravimo su asmenimis, atsakingais už informacijos, įvairių rūšių paslaugų teikimą, registravimą portaluose, sistemose ir panašiai. Tie asmenys, įdarbinti teikti tokias paslaugas ar pasirinkusieji tokio pobūdžio verslus, buvo ne tik nedarbingi iš viso, buvo ir yra dar baisiau.

Taigi, esamoje situacijoje, kai visi susitelkę į kitus svarbius klausimus, Covid-19 nebėra dienotvarkių klausimas Nr. 1. O visai be reikalo. Taip, neįmanoma įrodyti ir niekaip neatgausite lėšų, prarasto laiko, sugadintos nuotaikos neatitaisysite, jog teko bendrauti ar nors menkiausią paslaugą gauti iš pokovidinio sindromo nukamuoto asmens, kuris realiai nedarbingas iš viso ir iš jo intelektinių ir visų kitų gebėjimų telikę nuotrupos. Asmuo išties yra bejėgis, praktiškai praradęs protaujančio individo savybes, porą metų dirbęs „iš namų“, kuriuose klykė pusalkaniai vaikai ir merdėjo senelis ar močiutė su tuo pačiu Covid-19 užkratu, arba itin aukštose pareigose esančią tarnautoją talžė jos sugyventinis, uždarytas karantino metu bute kartu su ja ir negalintis išeiti į pamėgtą klubą nuleisti garo, o ta tarnautoja turėjo jau kitą darbo dieną prisijungti aptarnauti interesantus nuotoliu ir dar papildomai nuotoliu dalyvauti valdiškos institucijos posėdžiuose bei privalomuose mokymuose, kur per ekraną matydavosi jos visomis vaivorykštės spalvomis išmargintas veidas, kaip nuo patirto smurto artimoje aplinkoje mėlynės veide keitė spalvą ir joks grimas to nepaslėpė. Ekonomikai šalies mastu poveikis dėl to irgi milžiniškas, rizikų išaugimas visose srityse didžiulis, apibendrinta situacija valstybės mastu nebuvo iš viso, persirgusieji Covid-19 infekcija reikiamų paslaugų irgi negavo. Reabilitacijos laikas trunka apie 3 metus, iš to seka – tiek laiko asmuo praktiškai nedarbingas. Reabilitacijos paslaugų tokiais mastais teikti nebuvo kam, tai nebuvo organizuota iš viso, tokių lėšų tokiomis apimtimis Lietuva taip pat neturi.

Dabar, 2024 m. vasarą, nustatyta, jog kyla nauja Covid-19 infekcijos banga, pirmiausia tas nustatyta JAV. Rudenį ir žiemą 2024-2025 m. atsikartos šios infekcijos susirgimai, jų masto numatyti neįmanoma, telieka tikėtis, jog persirgusiųjų bus ne tiek daug, nes ir susirgusiųjų bus palyginti mažai. Tokiu būdu ir pokovidinis sindromas nebebus toks pavojingas.

Kadangi persirgusieji 2022-aisiais gali būti dar kamuojami pokovidinio sindromo ir 2025-aisiais, o sirgusieji 2023-2024 m., gali būti realiai nedarbingi iš viso iki 2027 m., o po to, jei negaus jokių reabilitacinių ir būtinų paslaugų, ir dar ilgiau, kažkaip net nepadoru net nežinoti, o kas yra tas pokovidinis sindromas.

Lieka pasidomėti, o kas tai yra tas pokovidinis sindromas ir ką belieka daryti tokiomis aplinkybėmis, kai išties, dirbti nebėra kam, o jei ir dirba vienas ar kitas, nuo to nuostolingumas kiekvieno individo lygmeniu, kiekvienos įmonės, organizacijos, institucijos lygmeniu, kiekvienos savivaldybės ribose ir valstybės mastu tik auga ir augs dar ilgai. Reikia pripažinti, jog žmonės ne tik dauguma beraščiai, prarasti ir bendrieji elementarūs kasdieniniai gebėjimai apsitarnauti save, atlikti asmens higieną, atvykti į darbo, tarnybos vietą ar verslo įmonę ir atlikti pačius elementariausius veiksmus, pavyzdžiui, dirbti ar eiti tarnybą 8 valanadas 5 dienas per savaitę. Iš esmės likusieji vadinamosiose biudžetinėse darbo, tarnybos vietose simuliuoja darbą, tarnybą su labai mažomis išimtimis, su tuo susiję kiti nepageidautini ir visuomenei bendrąja prasme itin žalingi veiksniai, pavyzdžiui, augantis nusikalstamumas, korupcija, siekiai užsiimti aferistiškomis veiklomis, imituojama, jog užsiimama „menais“, kas reiškia visišką parazitavimą neretu atveju,  pavyzdžiui, kai visi vienu metu daro tą patį: siekia karjeros šou versle, vadinamajame „amžinų performansų industrijoje“, kur jau niekas nebeperka bilietų ir vengia tos „industrijos“ ir surogatinių „menų“, ir t.t.

 

Pokovidinio sindromo ypatumai

 

COVID-19 pandemija palietė visus, valstybėse buvo skelbiami karantinai ir kiti apribojimai. Labiausiai išsivysčiusiųjų valstybių sveikatos priežiūros sistemos neišlaikė išbandymų ir teko pradėti pertvarkyti esamas sistemas. Sukurtieji skiepai nuo naujųjų ir mutuojančių virusų iki galo neišsprendė problemų, žmonija susidūrė su iššūkiais, kurių mastas dar iki galo neapibendrintas.

Pirmasis COVID-19 atvejis užfiksuotas 2019 m. gruodžio 31 d., apidūdintas kaip virusinė pneumonija, Kinijoje, Wuhano mieste. COVID-19 dažniausiai pasireiškia karščiavimu, sausu kosuliu ir nuovargiu. Simptomai pacientams gali skirtis ir pasireikšti labai įvairiai (Matulevičiūtė ir kt., 2021, p. 227)

2019 m. prasidėjusi COVID-19 pandemija neišvengiamai sukėlė greitą atsaką iš sveikatos priežiūros sitemos ir mokslininkų pusės pasauliniu mastu. Požymiams, atsirandantiems persirgus COVID-19 infekcija, buvo sugalvota daugybė terminų, pavyzdžiui, „ilgas COVID“, „pokovidinės aplinkybės“. Reiškinys tapo mokslo tyrimų prioritetu pasauliniu mastu, ieškota geriausių būdų, kaip prižiūrėti pacientus. Imta rinkti duomenis apie pokovidinio sindromo požymius ir dar daugiau – nustatyta, jog sindromas gali tęstis daug metų, paveikti gyvenimo kokybę, susijusią su sveikata bei galimybe grįžti į darbą (Munblit et al., 2022).

COVID – 19 – infekcinė liga, sukeliama SARS-CoV-2 viruso. Persirgus šia liga dažnai pasireiškia liekamieji ligos požymiai, pavyzdžiui, dusulys, nuovargis, skausmas. Taip pat mokslinėje literatūroje aprašoma vis daugiau atokiųjų (kardiopulmoninių, neurologinių, psichologinių) šios ligos sukeltų komplikacijų. Visų šių simptomų derinys vadinamas pokovidiniu sindromu (Čejauskas ir kt., 2021).

Vieno naujausių tyrimų metu buvo išanalizuota 250 000 elektroninių sveikatos duomenų įrašų ir apibendrinta, kad daugiau nei vienas iš trijų individų patyrė po vieną ar daugiau pokovidinio sindromo, kuris nustatomas po 3 ir 6 mėnesių po persirgimo COVID-19 infekcija, požymių. Tokie rodikliai yra žymiai prastesni nei persirgusiųjų gripu tarpe. Pokovidinio sindromo požymių atsiradimo riziką didina kelių susirgimų turėjimas, moteriška lytis ir jaunesnis amžius. Įsidėmėtina tas, jog pokovidinis sindromas, net jei būtų gana retas reiškinys, reikšmingai paveiktų visuomenę ir sveikatos priežiūros sistemą, nes išaugtų ilgalaikės priežiūros poreikis, tektų imtis naujų vadybos sprendimų, pasirūpinti paramos teikimu (Munblit et al., 2022).

JK Nacionalinis sveikatos ir priežiūros institutas (NICE) pateikia tokį pokovidinio sindromo apibrėžimą: požymiai ir simptomai, atsiradę persirgus COVID-19 infekcija ir besitęsiantys ilgiau nei 12 savaičių po persirgimo infekcija bei nepaaiškinami alternatyviomis diagnozėmis (The National..., 2021).

Naujesniuose tyrimuose nustatyta, kad penki labiausiai paplitę pokovidinio sindromo simptomai yra nuovargis (58%), galvos skausmas (44%),  dėmesio sutelkimo problemos (27%), plaukų slinkimas (25%), dusulys (24%). Nustatyta ir neuropsichiatrijos simptomų, kurie tiesiogiai susiję su infekcija (Munblit et al., 2022).

Norint ir galint geriau pasirūpinti tais, kurie persirgo COVID-19 infekcija, dėmesį reikia sutelkti į tris aspektus: neurologinius sutrikimus, fizinę sveikatą ir mitybos statusą. Taip pat nustatyta, kad SARS-CoV-2 veikia nervų sistemą, sukelia neurologinius sutrikimus. Apskaičiuota, kad gyvenimo kokybė pablogėjo 44.1% pacientų ir 87.4% pranešė apie bent vieno simptomo buvimą, dažniausiai tai buvo nuovargis. Pokovidinis sindromas gali daryti reikšmingą poveikį sveikatos priežiūros sistemai vidutiniu ar net ilgu laikotarpiu ir kad socialinis poveikis turi būti pripažintas viso to dalimi, todėl sveikatos priežiūros specialistų įsitraukimas reikalingas bus ir pasibaigus pandemijai, kadangi numatomas reikšmingai padidėjęs pacientų skaičius (Munblit et al., 2022). Be to, daugėja įrodymų apie tai, jog SARS-CoV-2 gali sukelti ilgiau trunkančias fizinės ir psichinės sveikatos blogėjimo pasekmes, kurios yra progresuojančios ir reikalauja sveikatos priežiūros sistemos reakcijos. Kai sveikatos blogėjimas trunka ilgiau nei tris mėnesius po persirgtos infekcijos, tai jau vadinama „pokovidiniu sindromu“ ar „užtrukusiu kovidu“ (Menges ir kt., 2021).

Taip pat COVID-19 yra naujo tipo trauminis stresas, kuris sukelia rimtus psichinės sveikatos efektus (Kira, 2021).

Naujausi tyrimai patvirtina, kad pokovidinis sindromas ištinka ne tik asmenis, kurie turi kelis susirgimus ir jiems reikia gydymo ligoninėje ar senesnio amžiaus individus, bet ir jaunus bei iki tol sveikus individus su nedideliais susirgimais. Šveicarijoje atliktas tyrimas, kurio metu nustatyta, kad vienas iš keturių žmonių po šešių-aštuonių mėnesių nuo SARS-CoV-2 infekcijos visiškai nepasveiko. Ketvirtadalis kentėjo nuo depresijos simptomų. Be to, du trečdaliai nepasveiko ir jautė nuovargį, dusulį ar depresiją. Apibendrinta, kad COVID-19 sukelia ilgiau trunkančius sveikatos sutrikimus ir sveikatos priežiūros sistema turi planuoti išteklius, reikalingus visuomenės sveikatos priežiūrai organizuoti ir atitinkamoms paslaugoms užtikrinti (Menges et al, 2021).

Koronaviruso sukeltas itin greitai plintantis infekcinis respiratorinis susirgimas, sukėlęs vis dar besitęsiančią pandemiją nuo 2020 m. pradžios, ne visada baigiasi pasveikimo faze. Skirtingais tyrimais nustatyta, kad apie 10-30 proc. ar net daugiau išgyvenusiųjų užsikrėtimą COVID-19 virusu, patiria dar ir pokovidinį sindromą, kuriam būdingas nuovargis, dusulys, kognityviniai sutrikimai, trunkantys tris ir daugiau mėnesių po persirgimo COVID-19. Siūloma remtis esamais literatūros šaltiniais ir skirstyti pokovidinį sindromą į porūšius, kurie leidžia geriau suprasti pokovidinio sindromo esmę. Pokovidinio sindromo porūšiai nurodomi šeši:

  • Pasekmės paveikiančios daugelį organų;
  • Pulmonologinės fibrozės pasekmės;
  • Chroninio nuovargio sindromas;
  • Laikysenos ortostatinis tachikardinis sindromas;
  • Sindromas po intensyvios priežiūros;
  • Medicininės ar klinikinės pasekmės (Young ir Liu, 2021).

Išanalizuotą informaciją galima apibendrinti schema, žr. 1 pav.

 

Negerovių šis virusas ir jo mutacijos sukėlė nemažai. Ar yra būdai, kaip spręsti problemas? Nustatyto, jog taip. Problemos išsprendžiamos, todėl jas spręsti ir privalu. Problemos kyla dėl to, kad pokovidinis sindromas gali užsitęsti itin ilgai, kai kuriais atvejais net kelis metus. Tai susiję su psichosocialinėmis problemomis, naujais iššūkiais sveikatos priežiūros sistemai, kurią galimai teks iš esmės pertvarkyti. Atsiranda poreikis teikti ilgai trunkančias sveikatos priežiūros paslaugas ir taikyti tas paslaugas individualiai, kadangi pokovidinis sindromas pasireiškia kiekvienam individui gana skirtingai, nemaža dalis pacientų praranda darbą ar nebegali mokytis, todėl reikalingos ilgalaikės grąžinimo į pilnavertį gyvenimą programos, susijusios su reabilitacija.

 

Paslaugų poreikis pokovidiniams pacientams

 

Žmonės, kuriems diagnozuotas ilgai trunkantis kovidas, gyvena su visa eile simptomų ir turi įveikti iššūkius iš fizinės, sensorinės, kognityvinės ir emocinės sričių. Jiems į pagalbą ateina terapeutai (Barley-McMullen and Burgess, 2021).

Analizuojant reabilitacijos paslaugų teikimo pokovidiniams pacientams temą, buvo surinkti 128 mokslo straipsniai ir atliktas tyrimas jų pagrindu. Nustatyta, jog reabilitacijos poreikis yra didelis, kai reikia atstatyti sveikatą, buvusias funkcijas, gerbūvį. Mokslininkai siūlo kurti individualias reabilitacijos programas ir telkti reikiamų specialistų komandas ir rekomenduoja daugiau dėmesio skirti psichosocialiniams aspektams reabilitacijos metu, įtraukti šeimas, kai planuojama reabilitacija, klinikinius duomenis vertinti kokybiniu aspektu (Wasilewski et al., 2021).

Lietuvoje tyrinėtas COVID-19 infekcijos sukeltų iššūkių reabilitacijos poreikis ir konstatuota, jog procesų valdymas reikalauja greitų sprendimų ir efektyvumo, todėl labai svarbios įvairios patirtys taikant reabilitaciją pacientams, persirgusiems COVID-19 infekcija. Kadangi liga pasireiškia įvairiai, nėra pateiktų bendrų rekomendacijų pacientų reabilitacijai po COVID-19 infekcijos. Gydymo planas pacientams turi būti parengiamas individualiai pagal paciento ligos sunkumą ir simptomus Reabilitacijai reikalingas didelis dėmesys, norint pacientus pilnai sugrąžinti į kasdienę veiklą, mokymosi ar darbo aplinką ir pripažįstama, kad vien pagerėjus tyrimų rodikliams negalime paciento vadinti išgijusiu. Funkcinis sveikimas ir grįžimas į visuomenę yra svarbus gydymo efektyvumo įvertinimas ir rezultatas, pagalbos sugrįžti į įprastą gyvenimą reikia didžiajai daliai infekcija persirgusių žmonių (Matulevičiūtė ir kt., 2021). Reabilitaciją galima pavadinti problemos sprendimo procesu, kadangi tai susideda iš kelių etapų, kurių tikslas yra optimalus paciento sugrįžimas į normalų gyvenimą po persirgtos ligos. Reabilitacija prasideda gydytojui arba tarpdisciplininei komandai išsikeliant tikslus, tiksliai iškeliant paciento problemą, atsižvelgiant į visas galimas problemas ir paciento poreikius (Matulevičiūtė ir kt., 2021, p. 228)

Kai kuriais atvejais, dėl sunkesnės pacientų būklės ar gretutinių ligų reabilitacija po COVID-19 infekcijos negali būti taikoma namuose, o tik specializuotose įstaigose, o tai nėra taip lengva, nes šių įstaigų nėra daug ir ne visiems pacientams jos yra prieinamos dėl netinkamos vietos, kartais net dėl pandemijos metu esančių įvairių suvaržymų. Bet kuriuo atveju būtina pabrėžti, jog pacientų negalime laikyti išgydytais vien pagerėjus jų tyrimų rodikliams, labai svarbu pacientų funkcinis sveikimas ir grįžimas į visuomenę. Apibendrinama, kad COVID-19 reikalauja greitų pokyčių ir adaptuotų gydymo galimybių. Kol kas reabilitacijai reikalingas didesnis dėmesys, tai reikalauja didelių finansinių išteklių ir efektyvios organizavimo sistemos (Matulevičiūtė ir kt., 2021, p. 230).

 

COVID-19 pandemijos įveikimo situacija Lietuvoje

 

Pandemijos pasekmes psichikos sveikatai Lietuvoje liudija pasikeitę rodikliai: bendras visuomenės streso lygis padidėjęs apie 2 kartus, lyginant su laikotarpiu iki pandemijos (iki jos stresą jautė 14 proc., prasidėjus pandemijai – 26–48 proc. populiacijos), ir apie 1,5 karto yra išaugę nerimo, pykčio, liūdesio jausmai. Sveikatos apsaugos ministerijos 2021 m. vasario mėn. atlikta apklausa parodė, kad pusės (49 proc.) apklaustųjų emocinė būklė antrosios COVID-19 bangos metu (nuo 2020 m. rugsėjo mėn.) pablogėjo, lyginant su vasaros laikotarpiu (13 proc. – žymiai pablogėjo, 36 proc. šiek tiek pablogėjo). Nors bendras savižudybių skaičius 2020 m. lyginant su 2019 m. reikšmingai nepakito, tačiau buvo išaugęs vidutiniškai 24 proc. pokarantininiu laikotarpiu (2020 m. birželio–rugpjūčio mėn.). Vaikai ir paaugliai tapo ypač pažeidžiama grupe, nes įvestas karantinas ir nuotolinis ugdymas padidino socialinį atsiribojimą ir tai lėmė jų vienatvės jausmo atsiradimą dėl nepatenkintų socialinių, bendravimo poreikių (Valstybės kontrolė, 2021, p. 4).

COVID-19 pandemijos pasekmių psichikos sveikatai mažinimo priemonių planavimas ir įgyvendinimas tobulintini COVID-19 pandemijos pasekmių psichikos sveikatai mažinimo priemonių įgyvendinimui imamasi veiksmų: patvirtintas planas, tačiau nebuvo numatytos rizikingiausios asmenų grupės, ne visoms priemonėms suplanuota lėšų. 2020 m. buvo įgyvendinta 56 proc. iš viso plano priemonių (panaudota 30 proc. lėšų). Kadangi jame nebuvo nustatytų priemonių efektyvumo vertinimo kriterijų, įgyvendintų priemonių poveikis nebuvo matuojamas. 2021 m. atnaujintame plane įgyvendinimo vertinimo kriterijai numatyti, tačiau rodikliai orientuoti į priemonių įgyvendinimo proceso matavimą, o ne rezultatą, todėl nebus galima nustatyti, ar vykdytos priemonės turėjo poveikį mažinant COVID-19 pandemijos pasekmes psichikos sveikatai. Dėl užsitęsusio paslaugos įtraukimo į PSDF lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašą nebuvo padidintas psichologų, dirbančių psichikos sveikatos centruose, skaičius, dėl sustabdyto šių paslaugų teikimo nebuvo plėtojamos psichosocialinės reabilitacijos paslaugos, o psichologinės pagalbos prieinamumo asmens sveikatos priežiūros specialistams plėtojimas buvo nukeltas į 2021 m. Dėl šių priežasčių nesudarytos sąlygos teikti daugiau paslaugų laikotarpiu, kai tų paslaugų reikėjo labiausiai.(Valstybės kontrolė, 2021, p. 7).

Valstybės kontrolė apibendrina, jog Lietuva viena iš nedaugelio ES šalių, kurioje COVID-19 pasekmėms psichikos sveikatai mažinti patvirtintas planas, tačiau, įvertinus esamas psichikos sveikatos paslaugų prieinamumo spragas, reikėtų tikslesnio šiai veiklai skiriamų lėšų ir didesnės imties priemonių vaikams ir jaunimui planavimo (Valstybės kontrolė, 2021, p. 7).

Lietuvos mokslininkai tyrinėjo, kaip COVID-19 pandemijos metu pasikeitė kasdienis žmonių gyvenimas, kaip pirmojo karantino metu buvo vertinami patiriami sunkumai. Nustatyta, kad 51 % tyrimo dalyvių psichologinė gerovė buvo prasta, asmenys, patiriantys sunkumų dėl COVID-19 pandemijos, pasižymėjo didesniais neurotiškumo įverčiais (Grigutytė ir kt., 2021).

Turint tokius duomenis apie suprastėjusią gyventojų psichinę sveikatą pandemijos COVID-19 metu ir prognozuojant, kad nemažam skaičiui gyventojų gali pasireikšti pokovidinio sindromo simptomai, reabilitacijos paslaugų plėtrą planuoti privaloma valstybės mastu ir skirti tam reikiamą dėmesį.

 

Pokovidinis sindromas: ką dar žinoti verta?

 

Pokovidinis sindromas dar tik pradėtas tyrinėti išsamiau jo pasekmių vertinimo ir įveikimo būdų radimo plotmėje. Dėl akivaizdžių įrodymų, jog pokovidinio sindromo vienas pagrindinių ypatumų yra tas, kad žmonėms sutrinka psichinė sveikata, kai kurie iš jų nebegali tęsti savo darbo ar mokytis, individualia tvarka gydymo, pagalbos taikymas turėtų būti išeitis padedant sergantiesiems atsigauti, sveikti ir kuo sėkmingiau integruotis į socialinį gyvenimą.

Paminėti verta reikia Čekijos mokslininkus, kurie tyrinėjo psichoterapijos tikslus siekiant pagerinti pacientų padėtį pokovidinio sindromo metu, kad būtų išvengta ilgalaikio pakenkimo jų sveikatai ir jie kuo anksčiau grįžtų į savo įprastus gyvenimus. Siūloma po respiratorinės terapijos taikyti specialius mokymus, kaip prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Psichoterapiją rekomenduojama tęsti namų sąlygomis bei pasitelkiant nuotolinės terapijos technologijas. Taip pat siūloma speciali programa-gairės užsitęsusio pokovidinio sindromo gydyme, kai priežiūra taikoma ir vaikams, atsižvelgiama į gyvenimo kokybės užtikrinimo svarbą (Grünerová Lippertová et al., 2021; Djakow, 2020).

Sukauptą ir išanalizuotą informaciją galima susiteminti tam tikru lygmeniu.

Pietų Azijos valstybėse buvo atliktas sisteminis tyrimas, kurio metu analizuota, kokią įtaką Covid-19 pandemija daro asmenų psichosocialinei sveikatai. Nustatyta, jog itin paplito panika, vienišumo jausmas, izoliacija, neapibrėžtumo baimė. Be to, žmonės, kurie jau anksčiau sirgo depresija, demensija, kitomis psichikos ligomis, pasijuto blogiau dėl padidėjusio streso, karantino metu ribotų galimybių apsilankyti pas gydytoją, prastesnės priežiūros. Visuomenė pandemijos metu neišvengiamai turėjo atsižvelgti į psichinės sveikatos priežiūros problemas, padažnėjo neuropsichiatrinių atvejų, pavyzdžiui, delyro, depresijos sutrikimų, savęs žalojimo atvejų, kt. Socialiniai efektai itin paveikė vyresnio amžiaus vienišus asmenis ir darbuotojus-migrantus (Banerjee et al, 2021). Pradėjus plisti COVID-19 buvo pranešta, kad tuo pačiu nustatomi ir psichikos sutrikimai, pavyzdžiui, baimė, nuovargis, depresija, kt. Galiausiai, psichinė sveikata prastėjo dėl informacijos trūkumo, gandų plitimo. Nustatyta, kad kyla fobija dėl nepakankamos informacijos ir melagienų sklidimo (Chaturvedi, 2020).

Pokovidinio sindromo pažeistų asmenų problemos nėra išsamiau analizuotos, pirmiausia yra vardijami požymiai, būdingi pokovidiniam sindromui, analizuojama, kokią žalą daro plintantis virusas ir kokie yra jo padariniai žmonių sveikatai bei kaip itin ilgas sveikimo periodas kenkia psichosocialinei sveikatai, identifikuojama, kad pacientai daugeliu atvejų negalėjo pasiekti gydytojų, negavo įprastinių sveikatos priežiūros paslaugų. Dar daugiau, ilgai trunkantis atsigavimas po susirgimo Covid-19 infekcija nulėmė ir socialines sproblemas – nutrūkusius bendruomeninius ryšius, izoliaciją, kai kada – darbo netekimą, negalėjimą mokytis, studijuoti. Svarbu pažymėti, kad nė nevertinta, kokie svarbūs paslaugų prieinamumo klausimai, o tas, jog asmenys gali ir patys savarankiškai gerinti savo sveikatą ir atsigauti, vėl tapti darbingais, aktyviais, tačiau tam reikalingos tam tikros žinios, įvairių rūšių ištekliai, taip ir liko labai ribotai prieinama informacija.

Sveikatą patys sau gerino pirmiausia tik tie, kurie buvo atsakingi už visų kitų atsigavimą po pandemijos ir įsitraukimą į visuomeninį gyvenimą visomis prasmėmis. Nemažai kas, sugebėjęs elementariai savintis viešuosius įvairių rūšių išteklius neproporcingai vien savo asmeninėms reikmėms, problemas išsprendė gana paparastai – su visu turimu turtu, verslais, net draugų kompanijomis išsikraustė įsikurti kur nors kitur, kur aplinka kardinaliai kitokia ir rūpintis vien savimi įmanoma pakeitus identitetą, asmens dokumentus, gyvenimo būdą, gyvenamą vietą. Juk į Lietuvą visada galima pergalingai grįžti ir išdidžiai žvilgtelėti, kaip laikosi tie visi bėdžiai, kurie nei patys savimi tinkamai nepasirūpino, nei bet kokio lygio valdžia ar bendruomenės, artimieji, draugai ir sugyventiniai bei nuosavi vaikai realios paramos ir pagalbos nesuteikė ir jie visi taip ir liko murkdytis tame lokalių problemų ir purvinų intrigų dumble.

Šioje informacinėje aplinkoje verta įsiklausyti į JAV oficialiai viešinamas rekomendacijas nuo 2024 m. rugpjūčio 1 d.: Dr. Sanjay Gupta įspėjo apie jau prasidėjusį infekcijos protrūkį. Plinta KP.3 Covid-19 atmaina. Nusprendusieji skiepytis, sulauks specialiai šiai naujai atmainai pritaikytos vakcinos ir skiepytis patariama iki Vėlinių, šių metų lapkričio 1 d., tiek nuo mutavusio viruso, tiek nuo gripo vienu metu. Vakcinacija veikianti išlieka apie 6 mėnesius (CNN, 2024-08-01).

Taigi, Lietuvoje taip pat laukiama naujosios vakcinos gavimo. Norintieji išvengti infekcinio susirgimo ir galimų komplikacijų po to, pavyzdžiui, būti nedarbingu apie 3 metus ir labai abejotina ar gauti reikiamas reabilitacijos paslaugas, pasikonsultavę su šeimos gydytoju turi priimti sprendimą patys.

Tolimesnes susijusias žinias, tikėtina, skelbs tie, kurie už tai gauna specialų finansavimą ir yra tiesiogiai atsakingi už patikimos informacijos išplatinimą visiems visuomenės nariams.

 

Sąvokos aiškinimas: COVID – 19 – infekcinė liga, sukeliama SARS-CoV-2 viruso.

 

NAUDOTA LITERATŪRA:

 

Banerjee, D., Vaishnav, M., Sathyanarayana Rao, T. S., Raju, M. S. V. K.; Dalal, P. K....& Jagiwala, M. P. (2021). Impact of the COVID-19 pandemic on psychosocial health and well-being in South-Asian (World Psychiatric Association zone 16) countries: A systematic and advocacy review from the Indian Psychiatric Society. Indian Journal of Psychiatry, 62, 343-S353 [žiūrėta 2022-02-09]. Prieiga per duomenų bazę EBSCOhost: http://search.ebscohost.com.

Barley-McMullen, S., Burgess, S. (2021). Living with long Covid and the role of occupational therapy. [iūrėta 2022-02-06]. Prieiga per internetą: https://www.derby.ac.uk/blog/living-with-long-covid-occupational-therapy/

3.     Chaturvedi, S.K. (2020). Covid-19 Related Psychiatric Disorders and the New Psychosocial Rehabilitation. Journal of Psychosocial Rehabilitation and Mental Health, 7, 103–105 [žiūrėta 2022-02-01]. Prieiga per internetą: https://link.springer.com/article/10.1007/s40737-020-00178-5

Čejauskas, A., Dzinzinaitė, I., Uža, T. (2021). Pokovidinio sindromo diagnostika ir valdymas pirminės sveikatos priežiūros grandyje. Medicinos mokslai. Medical sciences. 9(6), 99-106.

Djakow, J. (2020). Year 2020 in review - Postacute intensive care. Anaesthesiology & Intensive Medicine, 31(6), 305-309 [žiūrėta 2022-02-09]. Prieiga per duomenų bazę EBSCOhost: http://search.ebscohost.com.

Grigutytė N, Engesser K, Petraškaitė K. (2021). COVID-19 pandemijos metu patiriamų sunkumų, psichologinės gerovės ir asmenybės bruožų sąsajos.  Psichologija, 64,69-76.

Grünerová, L. M., Pětioký, J., Šilhavá, S., Gueye, T., Dědková, M., Nerandžič, Z., Bakalář, B. (2021). Possibilities in rehabilitation of COVID-19 patients. General Practitioner / Prakticky Lekar, 101(1), 27-31 [žiūrėta 2022-02-09]. Prieiga per duomenų bazę EBSCOhost: http://search.ebscohost.com.

Yong, S.J., Liu, S. (2021). Proposed subtypes of post-COVID-19 syndrome (or long-COVID) and their respective potential therapies. Reviews in medical virology[Rev Med Virol], e2315. [žiūrėta 2022-02-09]. Prieiga per duomenų bazę EBSCOhost: http://search.ebscohost.com.

Kira, I.A. (2021). The Impact of COVID-19 Traumatic Stressors on Mental Health: Is COVID-19 a New Trauma Type. International Journal of Mental Health and Addiction [žiūrėta 2022-02-01]. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1007/s11469-021-00577-0

Lopez-Leon, S., Wegman-Ostrosky, T., Perelman, C., Sepulveda, R., Rebolledo, P., Cuapio, A.,Villapol, S. (2021). The National Institute for Health and Care Excellence. COVID-19 rapid guideline: managing the long-term effects of COVID-19. Scientific Reports, 11(1) [žiūrėta 2022-02-09]. Prieiga per duomenų bazę EBSCOhost: http://search.ebscohost.com.

Matulevičiūtė, A., Nikolaičiukaitė, S., Želvytė, G. (2021). Rehabilitation of patients post COVID-19 infection: a literature review. Medical Sciences, 9 (3), 224-231 [žiūrėta 2022-02-09]. Prieiga per internetą: https://www.24.Rehabilitation%20of%20patients%20post%20COVID-19%20infection.%20A%20literature%20review.pdf

Menges, D., Ballouz, T., Anagnostopoulos, A., Aschmann, H. E., Domenghino, A., Fehr, J. S., Puhan, M. A. (2021). Burden of post-COVID-19 syndrome and implications for healthcare service planning: A population-based cohort study.PLoS ONE. 16(7),1-19. [žiūrėta 2022-02-09]. Prieiga per duomenų bazę EBSCOhost: http://search.ebscohost.com.

Munblit, D., Nicholson, R., Needham, D. M. ...& Akrami, A. (2022). Studying the post-COVID-19 condition: research challenges, strategies, and importance of Core Outcome Set development. BMC Medicine, 20(1), 1-13 [žiūrėta 2022-02-07]. Prieiga per duomenų bazę EBSCOhost: http://search.ebscohost.com.

Not sure when to get your next Covid booster? Hear Dr. Gupta's advice. [žiūrėta 2024-08-07]. Prieiga per internetą: https://edition.cnn.com/2024/08/01/health/video/covid-summer-wave-dr-sanjay-gupta-on-call-digvid

Vertinimo ataskaita. Covid-19 pasekmių psichikos sveikatai mažinimas. (2021). Valstybės kontrolė. 2021 m. liepos 12 d. ataskaita Nr. VRE-2.

Wasilewski, M.B., Cimino, S.R., Kokorelias, K.M., Simpson, R. Hitzig, S.L., Robinson, L. (2021). Providing rehabilitation to patients recovering from COVID-19: A scoping review. PM &R : the journal of injury, function, and rehabilitation[PM R] Date of Electronic Publication [žiūrėta 2022-02-07]. Prieiga per duomenų bazę EBSCOhost: http://search.ebscohost.com.