INFORMAVIMO VERSLAS KINTANTIS, BET AMŽINAS, ARBA KAIP NETAPTI DEMAGOGU

INFORMAVIMO VERSLAS KINTANTIS, BET AMŽINAS, ARBA KAIP NETAPTI DEMAGOGU

Andžela Armonienė, užrašyta 2009 m. rugsėjį, paskelbta 2024-09-27

Kaip parengti pranešimą vienai ar kitai visuomenės grupei, kaip sėkmingai komunikuoti su savomis ir užsienio rinkomis? Tai itin svarbu, kai siekiame skverbtis ir išsilaikyti užsienio rinkose. Žinoma, pagrindiniu akcentu tampa ne pati informavimo politika ir komunikacijos strategijos – šioje plotmėje jau sukaupta patirtis ir ją, beje, sėkmingai perimame iš kolegų kitose šalyse. Problemiška yra tokia padėtis, kai informacijos poreikis nėra toks didelis kaip jos pasiūla. Tas itin akivaizdu 2024 metų Lietuvos Respublikos Seimo būsimųjų narių rinkiminėse batalijose.

Viešosios politinės komunikacijos kokybė netobulėja. Dažnokai informacijos sklaida įgauna įdėtų investicijų kiekius neatitinkantį pavidalą, nes lieka neįvaldytų komunikacijos vadybos procesų, niekas negarantuoja, kad išleistos lėšos atsipirks, kai kurie procesai paliekami savieigai. Dar prisimename laikus, kai vos paskelbus Nepriklausomybę garsėjome kaip kraštas, kur kiekvienas pilietis turi po nuosavą laikraštį. Visi juk tikėjosi laimėti rinkoje ir dirbti pelningai. Kaimyno leidinys bankrutuos, bet mano – niekada. Ar ne tas pats vyksta šiuo metu su naujienų portalais?

Ką reiškia kaip grybai po lietaus atsirandantys elektroniniai dienoraščiai, vadinamieji “blogai”, sustabarėjusios ir negyvos interneto svetainės, kur bažnytkaimio damutė sukelia savo naujesnių kelionių nuotraukas, paima vieną kitą informacinį pranešimą iš ministerijų interneto svetainių ir kai visa tai nė iš tolo nekvepia demokratine žiniasklaida, ima pumpuoti viešąsias lėšas sau į kišenę per vieną ar kitą viešojo finansavimo landą, sukurtą tiesiog saviems permesti mokesčių mokėtojų pinigus net nesigėdyjant, kad su tokia žiniasklaida visuomenė liks tik visiškai apmulkinta ir it avių banda valdoma begalvių minia. O kaip visos tos socialinių tinklų bevertės paskyros, ir kas jas skaito, kas peržiūri be pačių autorių ir kas juos tiražuoja be iš anksto papirktų daugiau reklamos pritraukiančiųjų ir nuo demokratinės žiniasklaidos šviesmečiais nutolusiųjų esamų Lietuvoje registruotų visuomenės informavimo priemonių?  

DVIPRASMIŠKA PERIODINĖS SPAUDOS PADĖTIS

Norint sėkmingai komunikuoti su tikslinėmis publikomis, kurios, kaip žinia, tampa vis labiau skeptiškos, būtinybe tampa bendradarbiavimas, gebėjimas įgyti pasitikėjimą. Reikalingi naujos kartos, tačiau nebūtinai tik ką universiteto diplomus gavę žurnalistai, gebantys įvaldyti dvipusę komunikaciją bei dirbti savarankiškai, siekdami žurnalistikos ir ryšių su visuomene simbiozės. Ne, jie neturėtų tapti tais, kurie yra šalia ar virš visuomenės, jie reikalingi pirmiausia kaip visuomenės nariai. Nėra taip paprasta pranešti, pavyzdžiui, jog ES subsidijos nepasieks visų be išimties visuomenės narių ar kad iššvaistyti nuo 2004 metų skirtieji ne kam kitam, o konkurencingumo stiprinimui skirti pinigai ir į išvykusį traukinį galime jau nebeįsėsti, bet užtat jame rado vietelę kaimynai lenkai. Niša atsiranda ten, kur valdininkas nesugeba paaiškinti piliečiams suprantama kalba, ką išties reiškia vadinamoji “krizė”, kaip konkrečiai tai paveiks jų kasdienybę. Pokyčiai yra tokie, kad mūsų ūkininkas gali pats elektronine forma siųsti klausimus ir gauti atsakymus tiek iš LR, tiek iš ES institucijų, kurių informacijų biurai, beje, atsako per kelias minutes.

Taigi būtent periodinė spauda turi rasti savo naująją misiją, kai pokyčiai tokie staigūs. Operatyvumas, gebėjimas bendradarbiauti su skaitytojais, diskusijos apie pagrindines problemas, priimtinų sprendimų paieškos, galimybė būti išgirstam – štai ko tikisi skaitytojai. Išskirtinė galimybė – periodinės spaudos ir elektroninės komunikacijos derinimas.

Tik bėda – miestelių ir kaimų gyventojus apskritai sudėtinga pasiekti. Jiems netinka didmiesčių strategijos ir “Lietuvos ryto” ar blizgių žurnalų jie neskaito. Kas, jei ne vadinamasis rajono žurnalistas, geriausiai supranta, kas rūpi žmonėms provincijoje? Brošiūrėlėmis iš verslo informacijos centro ir lėšomis, egzistuojančiomis projektų aprašymuose, ir kurias dar reikia laimėti konkurso keliu, žmonių taip greitai neįtikinsi. Prisipažinkime, jie yra valstybės druska. Jie mąsto itin racionaliai ir labai greitai atskiria, kur pigūs “pliurpalai”, o kur dalykiška kalba jiems rūpimomis temomis. Todėl toks populiarus radijas, ryto laidų žmonės įdėmiai klauso.

Pavyzdys: Lenkijos ūkininkai nepuolė paklusti Briuseliui ir savo ekologiškai švarią daržovę ar mėsos gaminį iškeisti į  pramoniniu būdu perdirbamų produktų cechus, nors ir kokios didelės išmokos būtų už persiorientavimą žadamos. Jiems svarbiau buvo išsaugoti nedidelius šeimų ūkius. Jokios įtikinėjimo formos buvo bejėgės. Galiausiai buvo įvertintas jų šeimų ūkių efektyvumas, lėšos buvo skirtos ūkininkams, auginantiems puikios kokybės uogas, susivokta ir suskaičiuota, kad po ES plėtros tapome stambiausiais braškių, serbentų, aviečių ir kitų vertingų uogų augintojais ir perdirbėjais pasaulyje. Susivokta neseniai, bet kas būtų įvykę, jei patys pagrindiniai tiekėjai – lenkai būtų paklusę propagandai ir vilionėmis gauti dideles išmokas už šeimos ūkių naikinimą?

Nereikėtų  nei pervertinti periodinės spaudos galimybių, nei jų sumenkinti. Paradoksalu, tačiau tokių paslaugų, kurias visuomenei galėtų teikti spauda, įmanoma apskritai atsisakyti. Žinoma, tai kraštutinumas, tačiau išties vertėtų atsargiai vertinti periodinės spaudos reikšmę ir efektyvumą. Spauda vis viena praneš apie kasdieninius įvykius. Būtent todėl šioje situacijoje siekiama gvildenti efektyvumo klausimą, mat šių dienų aktyvesnės visuomenės grupės puikiausiai gali tenkinti informacijos poreikį be periodinės spaudos pagalbos. Pirmenybė dažnai teikiama kitiems komunikacijos kanalams, o ir žmonės daug keliauja, informaciją sužino betarpiškai dalyvaudami įvykiuose, bendraudami vienas su kitu.

Verta įsidėmėti, kad laikraštis, jei tai nėra vadinamasis “house journal”  (angl. buvusio daugiatiražio laikraščio, kurį savo lėšomis leidžia organizacija, analogas), niekada nedirbs valstybės institucijos labui garbindamas jos pasiekimus, nes spaudos atstovų interesai ne tie. Žinoma, užsakomieji straipsniai egzistuoja, bet kas dabar jau nemoka jų atskirti ir pakikenti iš už tūkstančius sumokėjusiojo už liaupses? Žurnalistai negali būti valdomi iš kurio nors ministerijos kabineto ar įstaigos, kitaip jie nebebus žurnalistai. Tikrieji profesionalai visada ieškos skandalingų žinių, o ne skubės aklai perrašyti pranešimų spaudai ir jų tiražuoti, kad paskelbtų kaip koks nors ministerijos klerkas tris dienas stažavosi Vokietijoje ar dar kur kitur.

Akivaizdu, jog reikia kažko naujo. Kas galėtų atstoti propagandinę  žurnalistiką, kuri nėra efektyvi elektroninės komunikacijos amžiuje, kai kiekviena institucija tampa lengvai prieinama informacijos gavimo požiūriu arba metaforiškai vadinama stiklinių ir perregimų kabinetų visuma, kai kiekviena žinia paskelbiama elektroninėje svetainėje? Ar alternatyva apskritai egzistuoja?

Jei laikraštis, kaip reiškinys, atsirado XVI-XVII amžių sandūroje, suprantama, jog ne visos žaidimo taisyklės išlieka nepakitusios. Kiek sudėtingiau su propaganda, kuri egzistavo praktiškai visada, ji senesnė už visas įsivaizduojamas institucijas ar visuomeninius darinius. Gal modernioji šio amžiaus pradžios žurnalistika jau ir būtų šioks toks įrodymas, kad net amžinieji reiškiniai kinta. Tik ar įmanomas toks greitas virsmas ir naujų principų įsisavinimas? Pragmatiškuosius labiausiai domina, o kas gi bus, kai visa informacija elektroninėje erdvėje yra realiai nemokama, o jei koks dienraštis užsideda net menkutį mokestį, skaitytojus praranda?

Visa tai turėtų būti vėlgi susiję su poreikiais ir siekiu komunikuoti. Gal nuspręsime, jog mums pakaks įprastinių žingsnių? Ir apskritai, juk visa tai galų gale bus susieta su finansavimu. Nors... problemiškiausi vis viena yra kultūros pokyčiai. Kokybė nėra pigi. Na, nežiūrint visų nuogąstavimų, bent jau teoriškai problema vis viena yra nagrinėtina. Bėda ta, kad bet kuriuo atveju mūsų rinka labai maža, reikia apie 8 mln. gyventojų, skaitančių ta pačia kalba, kad būtų įmanoma užsiimti pelninga periodinės spaudos leidyba. Lietuvoje seniai žinoma – nori pelno, imkis reklamos leidinių ar erotinių nuotraukų tiražavimo. Nesunkiai tai buvo perkelta ir į internetą, o socialinių tinklų erdvės "pražydo" sintetinėmis gražuolėmis ir fotošopu padailintais nusmurgusiais niekam nebeįdomiais diedukais, kuriems per 40 metų amžiaus. 

MODERNIOJI ŽURNALISTIKA

Ryšių  su visuomene (RsV) paslaugos išplėtotos iki tokio lygmens, jog atsirado privatizuota propaganda. Trumpiau tariant, Lietuvoje vykdomą informacijos politiką įmanoma valdyti iš bet kurios patirtį sukaupusios RsV agentūros, nebūtinai esančios Lietuvoje. Žurnalistikos ir RsV simbiozė todėl ir pageidautina, kad tokiu būdu periodinės spaudos valdytojai negalės remtis vien dienotvarkės sudarymo teorija. Analitinės žurnalistikos nepakanka, vienas ar kitas į spaudą rašantis labiau išprusęs specialistas irgi nėra išeitis.

Pagrindiniai propagandos bruožai – gebėjimas prisitaikyti prie skirtingos kultūrinės, socialinės, tekstinės aplinkos. Ji privalo funkcionuoti skirtingose visuomenės informavimo priemonėse bei žanruose atsižvelgiant į tai, kokie yra tikslinės auditorijos vartojimo įpročiai.

Būtina atsižvelgti taip pat ir į žinių lygį, kad žinotumėme, koks pranešimas pasiektų skirtingoms socialinėms klasėms, lytims, amžiaus grupėms, religiniams judėjimams priklausančius žmones.

Situacija gana įdomi tuo požiūriu, kad marketingo dėsniai taikomi praktiškai visose sferose. Maža to, sukurtos puikiai veikiančios mokslinių tyrimų metodikos, kai rinkos situacija vertinama ne vien visuomenės apklausų būdu. Kita priežastis – labiau išprusęs ir skeptiškai nusiteikęs skaitytojas, kuris jau vien su asmeninio kompiuterio  pagalba geba ir laikraštį išleisti, ir tinklapį sukurti, taigi pilnateisiu visuomenės informavimo rinkos dalyviu gali tapti praktiškai be jokių apribojimų. Todėl atsiranda naujos žurnalistikos mokyklos.

 

Pilietinė žurnalistikaKAS TAI?

 

Žurnalistas tampa ne vien informacijos skleidėju, bet ir sprendžia skaitytojų problemas realiai, daro poveikį situacijai ir lemia pokyčius ta linkme, kuri priimtina visuomenės nariams. Žurnalistas prilyginamas dvasininkui, mat jis išklauso žmones ir jiems padeda. Modernioji žurnalistika pirmiausia nebėra orientuota į propagandą, esminiu bruožu tampa tiesos skleidimas, orientavimasis į visus visuomenės sluoksnius, o ne vien į elitą. Realūs sprendimai siūlomi atsižvelgiant į bendražmogiškus poreikius. Moderni žurnalistika yra proaktyvi. Ji siejama su dialogo principu. Žinoma, poveikis žmonių protams ir širdims yra būtinas ir, ko gero, modernioji žurnalistika tai padarytų geriau. Tik vėl problema. Kas konkrečiai tai darys? Naujienų vadyba, jei galima taip sakyti, yra pelningas verslas, jis yra praktiškai amžinas, todėl konkurencija neatslūgs. Valdomos informacijos verslas yra milžiniškų apimčių, jį valdantieji valdo praktiškai viską ir visus. Teisėjas, prokuroras, bet kurio rango politikas ar valdininkas ir prakutęs verslininkais su visais bankais  yra absoliučiai valdomi žurnalisto. Niekada neužmirškite žymiausių žmonijos istorijos asmenų, kurie buvo žurnalistai ir darė savo darbą profesionaliai, o ne tiražavo kokio prakutusio kliedesių apimto politiko ar verslinko, šou-meno nusišnekėjimus.

Įtinklintoje visuomenėje padėtis dar komplikuotesnė. Švedijoje populiarėja mažyčiai bendruomenių laikraštėliai, juose gali rasti viską, kas tos bendruomenės nariams yra svarbu, jie yra nemokami, dažnai platinami per bažnytines sueigas.

Daugelis nuogąstavimų, kad tradicinis laikraštis taps atgyvena, nepasiteisino. Net Suomijoje, kuri pagal interneto vartojimą yra lyderiaujanti valstybė, jaunimas teikia pirmenybę įprastam laikraščio skaitymui ir pokalbiui su draugais kavinukėje net tuo atveju, kai turi puikią prieigą prie interneto. Tyrimas buvo objektyvus, atliktas nepriklausomai nuo kompiuteriais ir programine įranga prekiaujančių kompanijų, jis vykdytas senokai – dar 2001 metais, kai rūpestis dėl žiniasklaidos transformacijų buvo itin didelis. Minėtas Suomijos jaunimas pasirodė gana vangiai dalyvaujantis interneto diskusijose, elektroninis bendravimas jiems buvo žymiai mažiau patrauklus nei vykstantis realioje aplinkoje. Šie pastebėjimai įsidėmėtini, nes esame užverčiami gana dideliais kiekiais mažai patikimos neobjektyvios informacijos, kurią dažnai užsako ir platina kompiuteriais prekiaujančios kompanijos, kai keliamos į padanges elektroninio bendravimo galimybės ir pan. Tai būtina suprasti, kai planuojame įvaizdžio kūrimo ir įtvirtinimo kampanijas užsienyje. Deja, švedai jau keli metai mus laiko nusikaltėlių tauta, kurios atstovai atvyksta į jų valstybinius miškus varyti naminukės. Jie netgi oficialiai mokslo publikacijose mus vadina “back yard”, t. y., namo galiniu kiemu, kuris paprastai yra nerodomas, prastesnis už fasadinį kiemą – tai yra, juos pačius.

Ką  daryti tokioje situacijoje? 
 
INTEGRUOTO PRANEŠIMO PRIVALUMAI RINKOS SĄLYGOMIS 

Vieningas pranešimas arba “vieno balso” pranešimas yra integruotos komunikacijos (IK) vaisius. Pradininkai yra žurnalistai, juos vienijo Don E. Schultzo iš North Westerno universiteto JAV idėjos, kurių  užuomazga – maždaug 1991 metai. Šis naujojo amžiaus prišaušryje gimęs reiškinys išties suteikia būdą laimėti rinkoje.

Prie viso to svarbu pažymėti, sėkmę nulemiančios komunikacijos strategijos niekaip nepritaikomos su protu susipykusiems Lietuvos politikams, valdininkams, kurie patys būdami apgailėtini, nuobodūs, negabūs ir neišprusę bent minimaliai, išoriškai iki bjaurumo nepatrauklūs, ligoti ir beviltiški, susitepę reputaciją neproporcingo dydžio pirkiniais savo sutuoktinikų ar svainių, sūnėnų vardu, nepertraukiamai viešinasi ir vis labiau ir labiau tampa istorijos sąvartyno dalimis.

Galimybė laimėti rinkoje su integruotu pranešimu egzistuoja, bet jį parengti reikia mokėti. Suomiai, olandai išmoko, išmoko ir lenkai, jie 2005 m. net visą viešąjį sektorių parengė kaip integruotos komunikacijos žinovus, kad būtų galima rungtis ES dėl finansavimo, bendrauti efektyviai su kolegomis Briuselyje.

Informacijos vadinamasis orkestravimas nėra paprastas dalykas, JAV yra specialios studijų programos, rengiančios naujosios kartos komunikacijos vadybininkus.

Taigi naujoji teorija ir atsirado dėl pakitusių sąlygų. Komunikacijos kanalų itin padaugėjo, reklaminių pranešimų efektyvumas smuko, investicijos tapo rizikingomis, pinigai lyg būdavo išmetami į orą. Nors ir sunkoka nustatyti, bet masinės komunikacijos era keičiama daugiau individualia komunikacija pirmiausia dėl elektroninių priemonių įtakos. Beje, Europa nemąsto kolektyviai. Mes irgi esame individualistų tauta. Tokiu būdu dėl elektroninės komunikacijos priemonių individas įgauna vis daugiau galimybių ne tik gauti, bet ir valdyti informaciją, nepriklausyti praktiškai nuo jokios instituconalizuotos žiniasklaidos priemonės, brukančios jam iš anksto sugrupuotas žinias bei jų paaiškinimus. Atsiranda nauja rungčių trasa – kas užims daugiau kibernetinės erdvės. Kol kas pirmauja skandinavai, mat būtina ne tik užimti naujus “plotus”, bet ir padaryti juos gyvybingais, kad būtų sukurtas ryšys su Jumis, kad Jūsų svetainės ar tinklaraščiai būtų skaitomi, žiūrimi, vyktų komunikacija.

Beje, ankstesnė kova už naujas žemes, vandenynų pažinimas, kosmoso užkariavimas yra jau lyg ir ne taip įdomu, mat praeiti etapai, bet kibernetinė erdvė – kas kita. Ji kinta taip greitai, kad nespėjama jos net tirti. Ji antropologizuojama.

Deja, mums nelabai sekasi toje naujojoje erdvėje, nes penkiasdešimtmetis kolektyvinio mąstymo propagandos paliko savo pėdsakus. Lietuvoje išaugo ištisos vykdytojų kartos, nesugebančios laisvai reikšti nuomonės ir elementariai nepriklausomai mąstyti. Kodėl tai svarbu suprasti? Nes ES kaunamasi ir konkurencija yra įtempta, čia nebus labdaros, jei kam nepasisekė. Visų projektų finansavimas yra pagrįstas ankstesniųjų sėkmingu įvykdymu, nevykėliai išmetami už borto. Jei viešųjų pinigų perskirstytojos agentūrose per daug korumpuotos, su trenksmu grūdamos lauk. Esame jau nebe pusbrolių krašte, kur “tu – man, aš – tau”. Jei dar pralošime konkurenciją rengdami ir specialistus, galėsime ne vien žurnalistikoje skaičiuoti vykdytojų ir pataikūnų padarytas klaidas. O neturėtų būti labai sunku sugrįžti į ankstesnes vėžes, būtent sugrįžti, nes savo esme nesame kolektyviai mąstantys. Juk daugybė nesusikalbėjimo problemų būtent ir kilo todėl, kad kaimynų kultūros labai skyrėsi nuo mūsiškės, mes nebuvome vien neišprusę ir skurdūs žemdirbiai, kaip mums įrodinėjo. Iš mūsų paprasčiausiai įvairaus plauko svetimiečiai vogė be saiko, o esamu metu jie dar ir įsitaisė Lietuvoje milžiniškos veltėdžių minios pavidalu.

Beje, pats propagandos terminas yra grynai žemdirbiškas ir jo reikšmė yra “sodinti”, “kultyvuoti”. Kitaip tariant, “įsodinama”, įperšama kokia mintelė – norima, kad nuomonė būtų tokia, o ne kitokia. Tai yra ištisas mokslas ir menas, kaip tai profesionaliai padaryti.

Informacija ir žinios – paklausiausios prekės. Periodinei spaudai tenka žinijos kaupėjos, fiksuotojos ir puoselėtojos misija. Mes jau turime naujosios kartos komunikacijos specialistų. Komunikacijos strategijų sukuriama originalių, naujieji metodai įgauna savitas formas mūsų terpėje. Turime ir privalumų, nes nesame taip plėšomi kultūros skirtumų kaip prancūzai ar JAV piliečiai. Na, o periodinės spaudos padėtis tokioje pažangesnėje ir efektyvesnėje veikoje būtų ypatingai aiškiai apibrėžta, nes IK būdingas planavimas ir puikiai koordinuojami veiksmai. Be to, viskas grindžiama kruopščiais tyrimais.

Toks būtų idealios veiklos orientyras. Na, o žemiškesnis ir lengviau prieinamas gal būtų elementarus siekis skirstyti visuomenę  į grupes ir komunikuoti su jomis atskirai. Pavyzdžiui, kai Švedija stojo į ES, buvo išskirtos šios grupės: jaunimas, vidutines pajamas turintys piliečiai, verslininkai, vyresnioji karta. Atlikus tyrimus apie nuomones ir nuostatas ES narystės klausimais, paaiškėjo, jog vyresni žmonės praktiškai nenori nieko, jiems yra viskas gerai taip, kaip yra: pakankamos pensijos, jiems nereikia pelningo darbo kitose valstybėse, jie nenori būti mobilūs ir ypač skirti dalį savo lėšų naujoms ES narėms, jie prieš monetarinę sąjungą ir t.t. Tikėtina, jog mūsų senjorai mąstė panašiai, skirtumas tas, kad ES jiems reiškė didesnes galimybes jų vaikams ir anūkams kokybiškesnių studijų, darbo paieškos prasme. Pokyčiai visuomet yra daugiau susiję su jaunyste. Iš kitos pusės, jei žiniasklaida sugeba parengti tokius pranešimus, kurie aktualūs vyresniems žmonėms, jie greičiausiai nebūna bent jau abejingi, kai tenka balsuoti.       

Kaip žinia, dar 1970 m. Melvinas DeFleuras paskelbė “stebuklingo mygtuko teoriją”: siūloma pranešimą parengti taip, kad mintis judėtų nuo siuntėjo smegenų iki gavėjo žinių, emocijų ir elgesio bei juos paveiktų. Ši teorija vis dar nėra pasenusi. Išradingumui pasireikšti erdvės visada yra, kai nesinori vien imituoti jau įgyvendintas sėkmingas komunikacijos strategijas, vykdytas kitose šalyse. Deja, originalumas yra rizikingas. Visuomet reikėtų galvoti ir apie patį žurnalistą, kurio ne vien profesionalumas turi įtakos darbo kokybei. Pirmiausia žurnalistų moralinės nuostatos, jo vertybių skalė turi lemiamą vaidmenį.Tad vertėtų iš anksto žinoti, kokia vertybių skale vadovaujasi pats žurnalistas ir kiek labai jis yra  nutolęs nuo savo potencialių skaitytojų. Juokas juokais, bet pagrindiniai skaitytojai yra nepilnamečiai ir senjorai, tai galioja ir interneto žiniasklaidai. Taigi liko galioti priesakas: žurnalistas turi sugebėti rašyti taip, kad būtų suprastas 12-metės mergaitės. Tai nėra lengva, juk taip sunku rasti vidurį taip lėkštumo ir informacijos išsamumo, pagrįsto mažiausiai trijų patikimų informacijos šaltinių analize. 

NAUJOJI RETORIKA

Dvipusės simetrinės komunikacijos modelio, kurios skiriamasis bruožas – abipusio supratimo siekimas, idėjinio branduolio pradininku laikomas E.L. Bernays, savo idėjas paskelbęs JAV dar 1923 m., tačiau esminis posūkis įvyko XIX a., kai nuo elokvencionistų atsiskyrę retorikos tyrėjai, suvokiantys komunikaciją kaip procesą labiau į gavėją orientuotą nei į oratorių nukreiptą, pakeitė savo tyrimų tikslus.

Būtent dvipusė komunikacija, pagrįsta dialogo principu, buvo ir yra pagrindinis siekinys. Dabar, kai pranešti apie įvykius galima akimirksniu, valdžios kontrolė diskurso prasme anuliuojama. Atsiranda alternatyva propagandai – paprasčiausias kalbėjimas su auditorija nesiekiant kaip nors ją paveikti. Įtikinėjimo procesas pakeičiamas natūraliu “win-win” (angl. “laimėti-laimėti”) procesu pagal žaidimo teoriją, tuo tarpu kai ankstesnės propagandos pastangos buvo nukreiptos pralaiminčiųjų nugalėjimo kryptimi. Žodžiu, alternatyva yra. Tik vėl bėda – atsiranda poreikis suvaldyti interneto žiniasklaidą etikos normomis, kurias turėtų priimti savanoriškai patys tos žiniakslaidos kūrėjai ir valdytojai. Tai būdas manipuliuoti. Deja, kitos išeities lyg ir nėra.

Periodinės spaudos vieta šioje naujojoje situacijoje išlieka nesumenkintas – mat, IK visos sudedamosios dalys yra vienareikšmiai svarbios. Jei ne propagandinė, o efektyvesnės suderintos ir vieningos komunikacijos kryptis būtų priimtinesnė, neišvengiamai tektų imtis jos tyrimų taikant daugiametodinius būdus. Kitų valstybių patirtį vertėtų ne tik aptarti bei apžvelgti, tikslinga būtų atlikti antropologinę diskurso analizę, kai naujienų diskursas tiriamas atsižvelgiant į tai, kaip siejamas žurnalisto mąstymas su jo veikla, kodėl pasirenkami vieni informacijos šaltiniai, o kiti ignoruojami. Turinio analizę jau sugeba atlikti ir studentai, tačiau mes dar nesame įsisavinę naujausius turinio analizės metodus. Net stebėseną kai kur vykdo be vadinamųjų robotų, o to nedaro praktiškai jau niekas. Žinoma, tyrimus galima ir užsisakyti, tačiau vertėtų suprasti, kad kiekvienas magistro diplomą turintis informacijos/komunikacijos specialistas-vadybininkas privalo pats tai sugebėti atlikti profesionaliai. Ir dar. Ne vien pozityvizmo paradigma pasaulyje remiamasi, jei vykdome tik kiekybinius tyrimus, negalime pretenduoti į nieką daugiau kaip į teorijos ar hipotezės patikrinimą.

Apskritai, anot Oddgeiro Tveiteno ir Stigo Nohrrstedto, “žurnalistika yra susijusi su žodžiais”. Lietuvoje iki maždaug 2009 metų žurnalistais pasitikėta ir tai rodė visuomenės nuomonės apklausų  duomenys.

Viena aišku, jog propagandai įmanoma priešpastatyti retoriką, kuri šiomis sąlygomis būtų efektyvesnė, be to, retorikai svetimas bet kokio spaudimo darymas. Dialoginis būdas bendrauti su publika yra retorikos esmė, tačiau apie tą trokštamą dialogą tiek daug rašoma ir kalbama, tiek daug tikėtasi iš elektroninės komunikacijos ir interaktyvios žiniasklaidos..., deja, sudėtingiausias barjeras yra kultūros pokyčiai. Maža to, ir XX a. pradžioje, kai paplito telegrafas, atsirado fotografijos laikraščiuose, radijas apskritai buvo siejamas su kardinaliais pokyčiais, o dar kinematografas... Taip, masiškumas buvo pasiektas, tačiau dialogas neįvyko. Stebuklas, kurio tikėtasi, taip pat.

Ar nepanaši situacija dabar? Revoliucija, bumas, skaitmenizacija, robotizacija ir panašiai, o žmonės kaip mėgo pasišnekučiuoti prie kavos puodelio ar alaus bokalo, taip ir liko. Lyg kažkaip ir ramokai prasirito tie visi įvykiai, sukelta baimė dėl 2000-ųjų nulių ir kompiuterių “išėjimo iš rikiuotės” atslūgo greitai. O kai kurių kraštų elektroninė karštinė apskritai neapėmė. Atrodytų, paprastas reiškinys – pietiečiai ispanai ir italai žymiai mieliau bendrauja akis į akį ir nepuola tūnoti prie kompiuterių ekranų valandomis, vokiečiai apkritai gana rezervuoti visuotinės kompiuterizacijos prasme, mat ne jie visa tai išrado ir linkę kenksmingomis sąlygomis prie kompiuterių įdarbinti kvalifikuotus imigrantus, kad tik nereikėtų akių gadinti ir tūnoti susirietus skaičiuojant kokius duomenis iš elektroninių duomenų bazių.

Bet mums juk reikia su jais bendrauti pirmiausia verslo reikalais. Vienaip dialogo siekiame su skandinavais, kitaip – su Viduržemio jūros regiono gyventojais. Norint nesuklysti, strateginio planavimo atsisakyti būtų neišmintinga, lygiai kaip ir pasitikėti vien patarėjais iš svetur.

Kita vertus, įdomu buvo ir įspūdinga stebėti, kaip suomiai, stodami į ES, sugebėjo įrodyti per visuomenės informavimo priemones, kad ne Suomijai reikalinga ES, o ši be Suomijos neišsiverstų. Suomiai nebuvo tobulai įvaldę marketingo principų diegimo teikiamų privalumų, tačiau sugebėjo parengti nedaug – vos kelis esminius pranešimus ES visuomenei, tai buvo “vieno balso” pranešimai. Pavyzdžiui, ES sužavėjo Suomijos ežerai bei jų ideali ekologinė situacija, buvo ir kitų, alternatyvių pranešimų apie suomius, kaip pačius pajėgiausius vyrus visoje ES.

 Dabar “vieno balso” komunikaciją  vykdo visa ES. Deja, šiame gana darniame vieningų pranešimų sraute, štai, jau geri treji metai Lietuvos viešoji komunikacija yra pavirtusi į disonuojantį tarškėjimą, kas visada sukelia daugybės rūšių trukdžius.

Kokį kelią rinksimės mes ir kuo nustebinsime, kol kas neturėdami net įvaizdžio vieningos strategijos valstybės mastu? O ką daryti smulkiems  verslininkams, kurie ne tik informacijos skleisti apie save nesugeba, nes niekas jų to nemokė, jie net nežino dažnokai, kaip sukurti prekių/paslaugų viešinimo kampanijas... ir dar juokingiau, kad dabar, 2024 metų pabaigoje, Lietuvoje viešai pristatoma ir reklamuojama knyga apie prekės ženklus, jų svarbą ir tai atliekama taip, lyg kokiame neandartaliečių krašte būtų pranešama apie naujo mesijo, kuris pirmiausia padės verslininkams iš UAB-ų ir AB-ų,  pasirodymą.

VIRTUALI ERDVĖ – NAUJOS GALIMYBĖS

Virtualioje erdvėje vartotojai gali sąveikauti, “ŽURNALISTU” gali tapti bet kas.

Yra teigiančių, jog komunikacijos sfera plėtojama revoliucingai. Esmė ta, kad vietoje vienakrypčių viešosios komunikacijos srautų atsirado lygiaverčiai partneriai: ir informacijos siuntėjai, ir jos gavėjai, kurie dvipusės lygiavertės komunikacijos idėją pavertė realybe. Kuriama naujoji egalitarinė komunikacijos kultūra, įtinklintos bendruomenės, savitas jos narių bendravimo būdas – informacijos siuntimas daugelio daugeliui ir horizontali komunikacija vietoje vienkryptės vertikaliosios.

Iš kitos pusės, galime teigti – vienas iš svarbių pokyčių yra tas, kad daugybę  tekstų virtualioje erdvėje sukuria ne žiniasklaidos atstovai. Sukurtas specifinis įtinklintos komunikacijos žanras – tinklaraščiai (blog‘ai). Tai įvyko tiek dėl senųjų formų egzistavimo – juk visi ankstesnieji žanrai atkartojami, – tiek dėl virtualios aplinkos diktuojamo naujo formato ir dvipusės komunikacijos. Technologijų dėka seniau egzistavusios komunikacijos formos susiliejo su naujosiomis. Atsirado erdvė individualiai saviraiškai, suklestėjo nuomonių išsakymas ir faktų interpretavimas.

Interaktyvioji žiniasklaida potencialiai personalizuoja rinką, kurioje yra individualūs nariai, galintys atlikti viską – nuo elektroniniu paštu žinias siunčiančių reporterių iki balsuojančiųjų dėl to, kokio tipo pasakojimus norėtų skaityti. Kaip elgiasi žurnalistai, kai patys vartotojai sprendžia, kokios informacijos jie norėtų? Kaip kinta pats naujienų pobūdis? Atsiranda poreikis imtis problemų sprendimo. Žurnalistikai tenka naujas vaidmuo – bendruomenės vienytojos, kūrėjos. Iš kitos pusės, senoji tradicinė žurnalistika išlieka, kaip ir jos vaidmuo – kurti bendros žinijos pagrindą.

Socialiniai tinklai – tai galimybė sąveikauti. Socialiniai tinklai iš vienos pusės nėra nieko naujo – interaktyvios technologijos leidžia naršyti, siųsti elektroninius laiškus, keistis žinutėmis, kalbėtis, rašyti „blog‘us“, žaisti, dalyvauti diskusijų forumuose, keistis nuotraukomis, muzikos įrašais, video vaizdais. Teikiamų paslaugų vis daugėja: galima sukurti asmenines svetaines, bendrauti su draugais realiu laiku, kurti „blog‘us“, gauti komentarus, žinutes, kt.

Paskutiniuoju metu įsigalėjo nuostata, kad interaktyvios paslaugos, socialiniai tinklai būtų tos sferos, kuriose taikomas savireguliacijos principas. Paslaugų teikėjai yra atsakingi už tas paslaugas, kurias teikia.

Interaktyvioji žiniasklaida panaikina ribas tarp pranešimų gavėjų ir siuntėjų. Interneto naudojimas reiškia, kad aktyviomis tampa ne tik tradicinės auditorijos, renkančios ir apdorojančios žiniasklaidos pranešimus, bet pačių pranešimų kūrimas taip pat tampa aktyviu procesu. Vartotojai elektroninėje erdvėje randa viską, ko jie nori. Galima manyti, jog nebereikalingi tie, kurie žinias atrenka, tvarko informaciją, interpretuoja ją. Iškyla problema – kaip išvengti, kad tam tikro interneto turinio nematytų vaikai. Priimami pirmiausia technologiniai sprendimai – pavyzdžiui, elektroninės auklės. Beje, kriminalinė teisė internetui taikoma lygiai taip kaip ir kitoms sferoms: kas nelegalu realioje aplinkoje, nelegalu ir elektroninėje erdvėje.

Svarbus pokytis – virtualioje erdvėje dažnai nelieka sprendžiančiųjų, ką skelbti, o ko ne, nelieka kontrolės funkcijos. Žinios skelbiamos diskutuojant, laisvai reiškiama asmeninė subjektyvi nuomonė. Vis dėlto virtualioje erdvėje vyksta ne revoliuciniai, o evoliuciniai procesai, mat tradicinė žurnalistika kinta, interaktyvios priemonės tampa įtinklintų visuomenės informavimo priemonių dalimi – o gal atvirkščiai? – žurnalistai gali iškart pasikeisti nuomonėmis su skaitytojais, užsitikrinti atgalinį ryšį. Procesas plėtojamas, jo kryptys gali būti sunkiai nuspėjamos, tačiau aišku viena – ta įtampa, kuri egzistuoja tarp tradicinėse redakcijose institualizuotos kontrolės ir subjektyvios nevaržomos saviraiškos gali būti išsprendžiama problema.

Anot D. Domingo ir A. Heinonen, skaitmeninės eros aplinkoje institucionalizuotos kontrolės vietoje atsiranda poreikis taikyti etikos normas bei filosofinius principus.

Tinklaraščių  pastaraisiais metais labai padaugėjo. Beje, tinklaraščių rašymas yra narcizistinės kultūros išraiška (...) taip pat – žmonių entuziazmas dėl galimybės artikuliuoti nuomones viešai. Iš dalies tinklaraščių populiarumą galima paaiškinti pigiu ir nesudėtingu sukūrimu ir galimybe tęsti veiklą neturint didesnės techninės kompetencijos. Tuo pačiu jauniems žmonėms sukuriama terpė socializacijai šiuolaikinėje visuomenėje... – taip teigė M. Ekstromas 2008 m.

Bet kuriuo atveju internetas yra vertinamas kaip labai kompleksiškas reiškinys. Anot Terje Rasmusseno, skaitmeninė žiniakslaida siūlo daugiau temų, stilių, taip pat yra didesnė dalyvių įvairovė. 

Paradokasalu, bet turint tokias galimybes, vis mieliau pasirenkama komunikacija “akis į akį”... Na, o rinkoje laimi ir laimės tie, kurie sugebėjo nepražiopsoti integruotos komunikacijos efektyvumo galimybių. Deja, kas to dar nepadarė, ko gero, tikrai neskaičiuoja pelno. Orkestruota komunikacija yra nešanti pelną, bet ją tobulinti reikia nuolat neatsiliekant nuo laikmečio realijų. Pokyčių metas yra netinkamas diegti integruotą komunikaciją, tad jei to nepadarėte, lieka laukti sunkmečio pabaigos, o iki tol – niekas netrukdo pagilinti žinias komunikacijos vadybos klausimu.

Viena aišku – naujos kartos žurnalistai išties jau kitokie. Jie dažnai eina po vieną, nes institucijos nebėra jau tokios reikšmingos, o ir rizika nusiristi su jomis bankroto metu nėra viliojanti. Vadinamieji “Renesanso komunikatoriai” sugeba viską, ko reikia skaitytojų širdims ir protams paveikti.

P.S. 1999-2002 m. Vilniaus universitete buvo suformuluota LR universalumo principu taikytina IMK/IK paradigma, pateiktas dinamiškas modelis, sukurtas pagal normatyvinę teoriją (Armonienė, A. 1999; 2000; 2001; 2002). Vėliau šio modelio taikomieji aspektai nagrinėti keliose srityse – žemės ūkio ir maisto pramonėje (Armonienė, A. 2005, 2006, 2007) bei dalyvavimo žurnalistikos teorinio požiūrio taikymo visumoje (Armonienė, A. 2009, 2014), atsižvelgiant į www plėtros tendencijas. 2020 m. lapkritį-gruodį, pasitinkant IMK/IK paradigmos nepertraukiamos plėtros 30-metį, kada visas pasaulis iš esmės ir sparčiai privalėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų dėl COVID-19 pandemijos ir esminė problema tapo tinkamų komunikacijos priemonių pasirinkimas bei tikslinių visuomenės grupių, neatmetant ir komunikacijos proceso „vienas-vienam“, pasiekimas su „vieno balso pranešimais“ – IMK/IK paradigmos universalumas buvo darsyk įrodytas, išskirtinės svarbos įgavo D. Dunningtono (2005) interneto komunikacijos modeliai. Dvikryplė, interaktyvi komunikacija yra jo modelių esmė. D. Dunningtonas (2005) tam tikra prasme išplėtojo galimo atgalinio ryšio modelį, kurio sampratos kūrėjai yra J.E. Grunigas ir T. Huntas (1984) D. Dunningtono (2005) galimo atgalinio ryšio dvipusės interneto komunikacijos modeliai yra šie:

„vienas – vienam“, tai yra individuali komunikacija internete, kai galimas atgalinis ryšys, elektroninis paštas priskirtinas šiam modeliui;

„vienas – daugeliui“ – komunikacija internete, kai pranešimas siunčiamas daugeliui, tačiau tokia komunikacija yra anoniminė ir todėl, kai tokios nereikia dėl tam tikrų priežasčių, sukuriami tinklaraščiai (blogai) su registracija ar forumai. Taip sukuriamas dialogas ir šis modelis yra dvipusės komunikacijos teorijos (Grunig, Hunt 1984) tąsa;

„daugelis – vienam“ – tokios komunikacijos monitoringą vykdo organizacija, komentarai, forumai priklauso šiam modeliui. Komunikacijoje gali dalyvauti kelios ar viena tikslinė grupė;

„keletas – masėms“ – tai komunikacija, kai pirkėjas, vartotojas gauna informaciją iš pažįstamų, komunikacija palaikoma naujų technologijų pagalba, tačiau galima ir papildoma komunikacija, pavyzdžiui, bendraujant tiesiogiai. Komunikacija šiuo atveju vyksta su pirkėjais, vartotojais ir žiniasklaida. Žiniasklaidoje anksčiau skelbtas turinys gali pakartotinai pasklisti pažįstamųjų rate, užtikrinamas dialogas. Šiam modeliui priklauso socialiniai tinklai. Šis modelis yra itin reikšmingas lojalumo stiprinimo prasme, nes vienija žiniasklaidą bei rekomendacijas, gaunamas iš pažįstamų, apie prekes, paslaugas, numatytas ir potencialaus kliento įtraukimas (Dunnington 2005).

Pažymėtina, jog visi D. Dunningtono (2005) modeliai yra marketingo komunikacijos elemento – ryšių su visuomene – teorinės visumos dalis, priskirtini komunikacijos vadybos teorinei sričiai.

2020/2021 m. sankirtoje buvo sukurtas Muziejų vartotojų lojalumo stiprinimo modelis elektroninio marketingo komunikacijos priemonių taikymo kontekste (Armonienė, A. 2020-2021), kurį galima adaptuoti ir kitose institucijose, žr. Armonienė, A. KAVONĖS. YRA TOKS ŽAIDIMAS. 4 raundas:  Rezultatas: 0:4, beviltiškai pralaimėjo "mokslininkės" iš Kauno ir vieno Vilniaus universiteto. TIESIOG 44 693 ŽENKLAI APIE MUZIEJUS PANDEMIJOS SĄLYGOMIS. 2020 m. lapkritis-gruodis. <https://www.leidinyssau.lt/naudinga/>.

LITERATŪRA PATEIKTA PRADINIAM PASIRENGIMUI, SĄRAŠĄ PILDYKITE PATYS PAGAL JŪSŲ ATSTOVAUJAMOS INSTITUCIJOS, ORGANIZACIJOS POREIKIUS, VADYBOS STILIŲ, EGZISTUOJANČIA VALDYMO APSKAITĄ IR T.T. BE TO, PRIE PATEIKTOJO MODELIO YRA NEMAŽAI TUŠČIOS VIETOS – NUSIPIEŠKITE SAVO KONKREČIUS VADYBINIUS POREIKIUS, TIKSLUS IR T.T. PAGAL SAVO ATSTOVAUJAMĄ ORGANIZACIJĄ. O NORĖDAMI IR GALĖDAMI ĮVERTINTI JŪSŲ KLIENTŲ LOJALUMO LYGMENĮ, PASITELKITE REICHHELDO SKALES IR ŠĮ ŠALTINĮ - Reichheld, 2003. SĖKMĖS IR KŪRYBINIO ĮKVĖPIMO!

AAM. 2013. American Alliance of Museums. Prieiga: http://www.aam-us.org/docs/ center-for-the-future-of-museums/museumssociety2034.pdf, [Žiūr.  2020 10 02].

Abdel-Basset, M. et al. 2019. IoT and Its Impact on the Electronics Market: A Powerful Decision Support System for Helping Customers in Choosing the Best Product. Symmetry (20738994).11(5), 611. DOI: 10.3390/sym11050611.

Anvik, L., Ashton, D. 2016. A profile of intentions groups for generic branded grocery products. Proceedings of the 1979 Academy of Marketing Science (AMS) Annual Conference, 1-4. Cham: Springer.

Backman, S., Crompton, J. L. 1991. The usefulness of selected variables for predicting activity loyalty, Leisure sciences, 13: 205-206.

Bakanauskas, A., Pilelienė, L. 2008. Vartotojų lojalumo stadijų nustatymo modelis. Organizacijų vadyba : sisteminiai tyrimai. 48: 7-21.

Bakanauskas, A., Pilelienė, L. 2009. Vartotojų lojalumas: teoriniai ir praktiniai aspektai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.

Bakanauskas, A., Liesionis, V. 2008. Elektroninis marketingas. Kaunas: VDU.

Balloffet, P., Courvoisier, F. H., Lagier, J. 2014. From Museum to Amusement Park: The Opportunities and Risks of Edutainment. International Journal of Arts Management, 16(2): 4-18.

Baltes P. L. 2016. Digital marketing mix specific to the IT Field. Transilvania University of Braşov, Series V: Economic Sciences, 9 (58), 1:  33-43.

Battro, A. M. 2010. From Malraux’s imaginary museum to virtual museum. In: R. Parry (Ed.), Museums in a Digital Age (pp. 136-147). New York, NY: Routledge.

Conway, T., Leighton, D. 2012. Staging the past, enacting the present: Experiential marketing in the performing arts and heritage sectors. Arts Marketing: An International Journal, 2(1): 35-51.

Burns A.G., Bush R.F. Marketing research. Fourth ed., Prentice Hall, 2005.

Camarero, C., Garrido, M. J. 2012. Foresting Innovation in Cultural Contexts: Market Orientation, Service Orientation, and Innovations in Museums. Journal of Service Research15(1): 39-58.

Ceran, Katarina; Stevic, Milos. 2009. Analele Internet and E-Marketing Technology. Universitatii 'Eftimie Murgu'. 16(1), 43-52. Prieiga:  http://web.a.ebscohost.com/ehost/detail/detail?vid=8&sid=3c38c81b-17f0-45cd-9ef9-06b9b9c8127b%40sdc-v-sessmgr03&bdata=JnNpdGU9ZWhvc3QtbGl2ZQ%3d%3d#AN=49314854&db=a9h, [Žiūr. 2020 10 22].

Chi-Ming Hsieh, et al. 2018. Moderating effect of membership status on the quality-value-loyalty chain at museumsSocial Behavior & Personality: an international journal. 46(1): 107-126. DOI: 10.2224/sbp.4073

Conway, T., Leighton, D. 2012. “Staging the past, enacting the present”: Experiential marketing in the performing arts and heritage sectors. Arts Marketing: An International Journal, 2(1): 35-51.

Davidavičienė V., Sabaitytė J. 2014. Tyrimų internetinės rinkodaros srityje analizė. Verslas: teorija ir praktika. 15(3): 220–233.

Dick, A. S. ir Basu, K. 1994. Customer loyalty: toward an integrated conceptual framework. Journal of the academy of marketing science. 22(2): 99-113.

Dikčius V. 2011. Anketos sudarymo principai. Vilniaus Universitetas, Vilnius.

Dikčius V. 2003. Marketingo tyrimai. Vilniaus vadybos kolegija, Vilnius.

Dikčius V., Pranulis V. 2012. Rinkodaros tyrimai. Vilniaus Universitetas.

Dulskis D., Umbrasas G. 2008. Rinkodara muziejaus veikloje: muziejų situacijos analizė kultūros paslaugų rinkoje. Prieiga: http://www.museums.lt/Ateitis/images/Kurkime_ateities_muz_leidinys/leidinys_12_16.pdf, [Žiūr. 2020 10 10].

Dzemyda, I., Jurgaitytė, G. 2014. Elektroninė rinkodara plėtojant tarptautinio turizmo paslaugas. Verslas: Teorija ir praktika / Business: Theory and practice, 15(2): 191–197.

Elliott, R., Boshoff, C. 2009. The marketing of tourism servicesusing the internet: a resource­based view, South African Journal of Business Management 40(3): 35–50. http://dx.doi.org/10.1509/jimk.17.4.1, cituojami pagal Dzemyda, I., Jurgaitytė, G. 2014. Elektroninė rinkodara plėtojant tarptautinio turizmo paslaugas. Vilnius: Vilniaus Gedimino technikos universitetas, 15(2), 191-198.

Fillis, I. 2011. The evolution and development of arts marketing research. Arts Marketing: An International Journal, 1(1): 11-25.

Gilmore, A., Rentschler, R. 2002. Changes in museum management: A custodial or marketing emphasis?. Journal of Management Development21(10): 745-760. Gohary, E. 2011. Innovations in SMEs and Conducting E-Business: Technologies, Trends and Solutions. DOI: 10.4018/978-1-60960-765-4.ch008

Glinskienė, R., Kvedaraitė, N. ir Kvedaras, M. 2010. Vartotojų lojalumo stiprinimas – reikšmingiausia šiuolaikinių įmonių siekiamybė. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 4 (20): 40–52

Goulding, C. 2000. The museum environment and visitor experience. European Journal of Marketing34(3/4): 261-278.

ICOM (2014). Archives of Museums. Prieiga: http://archives.icom.museum/hist_def_eng.html, [Žiūr. 2020 10 05].

Yuliari, N., Putra, I., Rusjayanti, N. 2015. Customer segmentation through fuzzy C-means and fuzzy RFM method. Journal of Theoretical and Applied Information Technology, 78(3):380-385

Karpavičiūtė, S., Paqvalén, R., Petkutė, I. 2019. Lietuvos meno muziejų prieinamumas. VšĮ „Socialiniai meno projektai“, Vilnius.

Komarac, T. 2013. Marketing usluga zagrebačkih muzeja. Specijalistički poslijediplomski rad. Zagreb: Ekonomski fakultet.

Kotler Ph., ir kt. 2003. Rinkodaros principai. Kaunas, Poligrafija ir informatika.

Kotler, N. G., Kotler, P., Kotler, W. I. 2008. Museum marketing and strategy (2nd ed.). San Francisco, CA: Jossey-Bass.

Kotler, P. 2005. The Role Played by the Broadening of Marketing Movement in the History of Marketing Thought. Journal of Public Policy & Marketing, 24(1): 114-116. Komarac, T. 2014. A new world for museum marketing? Facing the old dilemmas while challenging new market opportunities. Market, 26(2): 199-214.

Lagrosen, S. 2003. Online service marketing and delivery: the case of Swedish museums. Information Technology & People16(2): 132-156.

LDM filialo LM ISC LIMIS informacija. Prieiga: http://www.ekultura.lt/duomenys-apie-muziejuose-saugomas-vertybes-europeanoje-www-europeana-eu-ir-epavelde-www-epaveldas-lt/?lang=lt&dep=museum, [Žiūr. 2020 11 15].

LR kultūros ministerija: Muziejų veiklos rodikliai. Prieiga: http://statistika.lrkm.lt/muzieju-veiklos-statistika/pradzia/17, [Žiūr. 2020 10 08].

Malhotra N.K. 2010. Marketing research. 6th ed., Pearson Education Ltd.

McLean, F. 1994. Services Marketing: The Case of Museums. The Service Industries Journal14(2): 190-203.

Mencarelli, R., Marteaux, S., Pulh, M. 2010. Museums, consumers, and on-site experiences. Marketing Intelligence & Planning, 28(13): 330-348. Schweibenz, W. 2004. The Development of Virtual Museums. ICOM News, 3, 3. Prieiga: http://goo.gl/YLDlGl, [Žiūr. 2020 11 03].

Minoska-Pavlovska, Maja. 2019. Digital strategies for museums. Journal of Sustainable Development (1857-8519). 9(22): 145-161.

Mokhtar, M. F., Kasim, A. 2011. Motivations for visiting and not visiting museums among young adults: A case study on UUM students. Journal of Global Management, 3(1): 43-58. O’Reilly, D. 2011. Mapping the Arts Marketing Literature. Arts Marketing: An International Journal1(1): 26-38.

Pabedinskaitė, A., Šliažaitė, V. 2012. Vartotojų elgsena elektroninėje prekyboje. Verslas: teorija ir praktika, Prieiga: https://www.ceeol.com/search/article-detail?id=232078, [Žiūr. 2020 10 23].

Peštek, A.; Čičic, M. 2010. Practical aspects of e­marketing application in tourism development in Bosnia and Herzegovina,in Conference Proceedings, International Conference of theFaculty of Economics Sarajevo, 2010, Sarajevo, Bosnia andHerzegovina, 1–11, cituojami pagal Dzemyda, I., Jurgaitytė, G. 2014. Elektroninė rinkodara plėtojant tarptautinio turizmo paslaugas. Vilnius: Vilniaus Gedimino technikos universitetas, 15(2): 191-198.

Pranulis, Vytautas ir kt. 2011. Marketingas: Ketvirtas papildytas leidimas. Vilnius: Garnelis.

Qirici, E.; Teodhori, O.; Elmazi, L. 2011. E­marketing and ICT – supported tourist destination management. Implications for tourism industry in global recession, Internationl Journal of Management Cases 13(3): 152–158. http://dx.doi.org/10.5848/APBJ.2011.00048, cituojami pagal Dzemyda, I., Jurgaitytė, G. 2014. Elektroninė rinkodara plėtojant tarptautinio turizmo paslaugas. Vilnius: Vilniaus Gedimino technikos universitetas, 15(2): 191-198.

Reichheld, F.F. 2003. The One Number You Need to Grow. Harvard Business Review, 81: 46-54.

Ren-Jye Shiau, Kuei-Ling Hu. 2020. A study of consumer behavioral intention towards museum cultural goods. International Journal of Organizational Innovation. 12(4): 325-341.

Rentschler, R. 2002. Museum and Performing Arts Marketing: The Age of Discovery. The Journal of Arts Management, Law, and Society, 32(1): 7-14.

Rentschler, R., & Hede, A. M. 2007. Museum Marketing: Competing in the Global Marketplace. Oxford: Butterworth-Heinemann.

Rentschler, R., & Kirchner, T. A. 2012. Arts management/marketing journal citation analysis: assessing external impact. Arts Marketing: An International Journal2(1): 6-20.

Rentschler, R., & Shilbury, D. 2008. Academic Assessment of Arts Management Journals: A Multidimensional Rating Survey. International Journal of Arts Management, 10(3): 60-71.

Repovienė, R., Požėraitė, A. 2016. Turinio marketingo paveikumo vertinimo galimybės naudojant Google Analytics įrankį. Kaunas: VDU.

Rinkodaros planavimo ir rinkodaros veiklos organizavimo gairės. 2018. Vilnius.

Rushton, M. 2017. The Origins of the Arts Council Movement: Philanthropy and Policy, The Journal of Arts Management, Law, and Society, 47:3, 205-206, DOI: 10.1080/10632921.2017.1315353, [Žiūr. 2020 11 02].

Shih, T. Y. 2010. Comparative analysis of marketing strategies for manufacturers’ and retailers’ brands. International Journal of Electronic Business Management, 8(1): 57-68.

Shih, T. Y. 2011. Developing marketing strategies for TV shopping stores: A second-order structural equation modeling application. International Journal of Electronic Business Management, 9(4): 355-367.

Shih, T. Y., 2015. Attribute design and marketing strategy of branding experience museumsInternational Journal o f Electronic Business Management, 13: 85-96.

Statistikos departamentas: Muziejų veikla. Prieiga: https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize?hash=745c2a11-311b-4883-9f3b-d1cf0b3ce7c6#/[Žiūr. 2020 10 08].

Styliani, S., et al. 2009. Virtual museums, a survey and some issues for consideration. Journal of Cultural Heritage10(4): 520-528.

Talijūnas, D. 2004. Reklama Internete: formos ir jų naudojimas; tendencijos. Reklamos ir marketingo idėjos, 1.

Uznienė, R. 2011. Rinkodara ir rinkotyra. Vilnius: ŠMM.

Xiaoming, M. 2010. Study on combining of e­commerce and e­marketing, Journal of Sofware 5(5): 546–553, cituojamas pagal Dzemyda, I., Jurgaitytė, G. 2014. Elektroninė rinkodara plėtojant tarptautinio turizmo paslaugas. Vilnius: Vilniaus Gedimino technikos universitetas, 15(2), 191-198.

Žalienė, O. 2002. Muziejaus įvaizdžio kūrimas ir darbas su rėmėjais. Prieiga: http://www.muziejai.lt/Informacija/Zalienes_str_a.htm, [Žiūr. 2020 11 04].