MIRĖ BEVEIK VISI. KAS LIKO GYVI IR KODĖL?

VIENI MIRĖ, KITI NE. KODĖL?

2025-06-29

Covid-19 – Pasaulinė pandemija ir ta pandemija jau pareikalavo 20 milijonų žmonių gyvybių. Be to, atsiranda vis naujų mutacijų iki šiol, šeštaisiais metais nuo pirmųjų diagnozuotųjų susirgimų atvejų.

Koronaviruso sukeltas itin greitai plintantis infekcinis respiratorinis susirgimas, nulėmęs vis dar besitęsiančią pandemiją nuo 2020 m. pradžios, ne visada baigiasi pasveikimu. Skirtingais tyrimais nustatyta, kad apie 10-30 proc. ar net daugiau išgyvenusiųjų užsikrėtimą COVID-19 virusu, patiria dar ir taip vadinamąjį pokovidinį sindromą, kuriam būdingas nuovargis, dusulys, kognityviniai sutrikimai, psichinė negalia, trunkantys tris ir daugiau mėnesių po persirgimo COVID-19. Siūloma remtis esamais literatūros šaltiniais ir skirstyti pokovidinį sindromą į porūšius, kurie leidžia geriau suprasti pokovidinio sindromo esmę. Pokovidinio sindromo požymiai gali nepraeiti ir trejus metus, o tas reiškia, jog asmuo iš viso nedarbingas ar iš dalies darbingas trejus metus po vadinamojo persirgimo, kuris iš tiesų net neįvyko, asmens sveikatos būklė tik suprastėjo.

Pandemijos pradžioje, kai jau buvo suvokta, kokia didelė tai grėsmė, net buvo mandagiai siūloma prisiminti šv. Koroną ir tikintiesiems pasimelsti šiai šventajai. Šv. Korona, nutapyta Venecijos meistro Palazzo, kurios atvaizdą saugo Danijos nacionalinė galerija. “Lygiai kaip ir kiti šventieji, šv. Korona gali būti vilties šaltinis šiuo sunkiu metu”, – teigė Reuters žurnalistė Madeline Chambers publikacijoje, paskelbtoje  “Independent” 2020-03-26. Daugiau rasite čia: <https://www.leidinyssau.lt/idomu>

Įdomu tas, jog mutavęs COVID-19 virusas vis sugrįžta, naujų aukų neišvengiama. O kadangi Kinija, kur ir kilo ši pandemija ir manoma, jog ji vis dėlto atsirado dėl užkrato pirminio šaltinio šikšnosparniuose, iki galo dar nepasidalino turima informacija, kad ir kitų valstybių mokslininkai, specialistai galėtų tirti šį reiškinį, mėginti rasti būdus stabdyti mutacijas ir jų pasikartojimą, telieka kiekvienam rūpintis savimi ir priimti sprendimus, koks vis dėlto turi būti gyvenimo būdas, kad netektų išeiti iš gyvenimo nugalėtiems vieno ar kito viruso ar kankintis pokovidinio sindromo kamuojamiems ir būti našta visuomenei.

KODĖL 20 MILIJONŲ ŽEMĖS GYVENTOJŲ MIRĖ, O KITI LIKO GYVI?

Į šį klausimą atsakymų ieško daugybė mokslininkų, biologų, medikų, eilinių žmonių.

Tačiau dar pavojingesnė buvo ir yra kita aplinkybė: visi, kas išliko gyvi, aiškiai matė, stebėjo ir įsitikino: nuo 2020-ųjų buvo sutelktas maksimalus dėmesys į COVID-19 bei viską, kas su tuo susiję, buvo išeikvota didžiulės viešųjų lėšų sumos, kitų rūšių ištekliai, įskaitant ir darbo laiko, žmogiškuosius, įrangos naudojimo, transporto priemonių, statybų, neįtikėtinai didelio higienos, dezinfekavimo priemonių sunaudojimą, nuotolinių mokymų, darbo įvedimą, kai kurių verslų stabdymą ar prievartinį bankrutavimą, vienų veiklų ir verslų uždarymą ir kitų atsiradimą, gyvenimo būdo kardinalius pokyčius, kai žmonės virš dviejų metų buvo priversti gyventi gana izoliuotai, su minimaliais visų rūšių ištekliais ir ne vienas itin pasiligojo dėl nejudraus gyvenimo būdo, prastos mitybos.

Be to, niekam ne paslaptis: per pandemiją, karantinų metu suiro daugybė iki tol gana darnių šeimų, įvyko milžiniškas kiekis skyrybų, dėl gausybės artimųjų laidotuvių atsirado naujų paveldėtųjų, vyko asmeninio, privataus turto perskirstymas, pasibaigus pandemijai atsirado ir naujai praturtėjusieji, įsivyravo veltėdžiavimas, paplito tokios vertybės ir gyvenimo stilius, kai net jauni ir darbingi asmenys jau iš viso nieko nebedirbo, nebenorėjo mokytis, niekuo nesidomėjo, paplito narkomanija, nusikalstamos veiklos, atsirado naujo modelio nusikaltimai ir daugiausia jie buvo vykdomi virtualioje erdvėje, kt. Nemaža grėsme tapo toks reiškinys, kai žmonės per pandemiją, karantinus įprato gauti viską už dyką, nieko nedaryti ir tik laukti naujų paslaugų, gėrybių, viešųjų pinigų, dalinamų tiesiog veltui.

Dar kita grėsmė – maksimaliai buvo sutelktas visuotinis dėmesys į COVID-19, tačiau iš viso ar iš dalies nutrūko gydymas nuo širdies-kraujagyslių, kitų rūšių ligų, kurios taip pat sukelia mirtingumą, sunkiau būtinąją pagalbą gaudavo ir patekusieji į įvairių rūšių avarijas, nukentėjusieji nuo gaisrų, kitų gamtos stichijų. Tas dar labiau padidino žmonių mirtingumą.

Visi šie veiksniai yra kruopščiai nagrinėjami, tyrinėjami už tai atsakingų analizės specialistų ir kitų susijusiųjų, atsakymai kažkada bus pateikti, tačiau vis viena labiausiai rūpimas klausimas yra išlikimo, išgyvenimo būtinybė tokiose ir panašiose situacijose, kurios, be abejo, kartosis ir vis dažniau.

Jau dabar yra stebimas išaugęs asmenų susirgimas akių, širdies-kraujagyslių, onkologinėmis, kvėpavimo takų, virškinimo sistemos ir kitomis ligomis, labai sparčiai auga neįgaliųjų vaikų skaičius, Lietuvoje jų kasmet užregistruojama net 18 proc. daugiau ir pan.

Be to, gana mažai kreipiamas dėmesys į tai, jog niekur nedingo AIDS, sifilis, įvairios patologijos, silpnaprotystės atvejai, plintantys geometrine progresija paprasčiausiai vien dėl to, kad mamomis ir tėčiais tampa gana pagyvenę asmenys ir susilaukti bent truputį sveikesnių vaikų šansų jie teturi nulį.

Niekur nedingo ir maras, cholera, džiova, raupai...

Niekur nebepaslėps ir faktų, jog tuo metu, kai vietinių Lietuvos gyventojų kas šeštas vaikas badavo, senatvės pensininkai pūdami ir išbadėję mirė vienas po kito nesulaukę jokios pagalbos, Lietuvos politikai, vykdomoji valdžia, savivaldų lygio biuroktratija užtikrino puotas, fiestas, mitybą delikatesais, nuolatinius balius-festivalius ir apgyvendinimą apartamentuose, regioniniuose parkuose, SPA paslaugas, švietimą, studijas, laisvalaikio pramogas už Lietuvos biudžeto, tai yra, mokesčių mokėtojų pinigus, migrantams, perėjūnams iš vadinamosios Ukrainos. O jų, tų išlaikytinių, jau arti pusės milijono Lietuvoje. Ir net referendumo nebuvo, vietinių gyventojų nuomonės niekas neklausė, ar jie sutinka su tokia perėjūnų, neabejotinai platinančiųjų sifilį, AIDS, virusus, narkotikus, nusiklatimus organizuojančiųjų, apiplėšinėjančiųjų žmones bastūnų, kurių nepriėmė nei Skandinavija, nei jų artimi kaimynai Lenkijoje, Moldovoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, jų nepriėmė niekur, sankaupa Lietuvoje ir jų išlaikymo iš mokesčių mokėtojų pinigų sąlygomis. Naujausias ir nachališkas akibrokštas iš įvairių kalbėtojų viešai pusės buvo tarškesys apie integraciją tų perėjūnų. Trumpiau sakant, primygtinai reikalaujama neprieštarauti, kad sveiko ir ne žydo, o lietuvio, žemaičio, lenko, dzūko talentingo, gabaus vaiko ir jo šeimos vietą, maistą, galimybę mokytis, studijuoti, net jo namus užims migruojantis klouno-narkomano ar aferisto vaikas-idiotas ir reikalaus jį išlaikyti prabangos sąlygomis. Blefavimas ir melas, kad "gyvenkime draugiškai", "sutilpsime visi", nepavyks, patirs fiasko, vietinių žmonių tuo neįtikins niekas, nes pamatė visi, kas įvyko nuo 2022-02-24. Lietuva ėmė panėšėti į sąvartyną, nevaldomų nusikaltimų, savivalės, chaoso ir ydingos, gyventojų lūkesčių neatitinkančios politikos vykdymo kraštą, kuriame vietiniai gyventojai išties jau laukia tvarkdarių, kažkada ateisiančių iš nežinia kur.

Kaip tas daroma, rasite čia:

Susijusi informacija skaitytojų žiniai:

Publikacijoje „Vilnietė Galina Šimanovič pasakoja apie /…/” paminėtas prokuroras Romualdas Blaževičius. Natūralu klausti: o kas, jei tokių prokurorų yra šimtai, o kartu su atitinkamais teisėjais, ikiteisminio tyrimo tyrėjais, advokatais, antstoliais, nekilnojamojo turto brokeriais yra dešimtys ar net šimtai tūkstančių ir visi jie kažkodėl Lietuvos Respublikoje? Kodėl juos taip domina jiems nepriklausantis bet kokios rūšies turtas įskaitant intelektinę produkciją, ne tik pastatus, žemę, miškus, kultūrinį vietinių gyventojų autentišką paveldą? Kodėl tokių moterų, kaip Galina Šimanovič, nuosavybė atsiduria bylinėjimosi teismuose dalyvavusiųjų, jų parankinių, kolegų, artimųjų ir net draugų rankose? Kas apskritai yra tie naujieji savininkai Lietuvoje, iš prašančiųjų lietuvių ūkininko tvarto kampo nakčiai pernakvoti tapusieji kartu su savo parankiniais vadinamaisiais „novorišais“?

Ir kodėl intensyvaus domėjimosi viešojoje erdvėje fone apie tai, kiek milijardų Rusijos turto ketinama perleisti štai jau nuo 2014 m. veltėdžiaujantiems ir konfliktuojantiems ir nesusiskaičiuojama, kiek Lietuvos Respublikos fizinių asmenų turto, pradedant nuo trobelių pamiškėse, paežerėse iki ištisų kultūrinės vertės nekilnojamojo turto objektų gamtos draustiniuose, perėjo į rankas asmenų, kurių realias biografijas ir realią tikrąją kilmę panagrinėjus, nesunkiai nustatytumėte, jog jie net teisės Lietuvos Respublikos piliečiais būti neturi iš viso, o jei dar įskaityti jų protėvių ir esamų artimųjų kriminalines nusikalstamas sąsajas ir veikas recidyvizmo ir Lietuvos vietinių gyventojų naikinimo srityje, faktą, jog jie tėra buvę bastūnai, praeiviai dabartinėje Baltarusijoje, teritorijose į pietryčius, šlaistęsi Baltijos jūros regiono kraštuose tiesiog apgaudinėdami vietinius gyventojus ir užsiiminėję cirko lygio aferizmu, šarlatanizmu, net reketu ir recidyvizmu, tėra padugnių lygio vertybių atstovai, dažnas realiai beraštis, bet su mokslų daktaro ar magistro, bakalauro laipsniais ir net medikų, jurisdikcijos sferos atstovų licencijomis, yra net profesorių, akademikų, o įvairaus plauko nuolatinės apkvaišimo nuo narkotinių medžiagų būsenos trubadūrų, vadybininkų ir referenčių bei artisčių nė minėti neverta, nė kalbos jokios būti negali apie jų buvimą Lietuvos Respublikos teritorijoje ir tuo labiau teisę verstis profesine praktika, susijusia su jurisdikcija, akademine bendruomene, medicina, verslais, menais, politika, viešuoju valdymu, vidaus reikalų ar krašto apsaugos bei finansų valdymo sferose, kt.

Šaltinis: <https://laisvas.info/vilniete-galina-simanovic-pasakoja-apie-zydu-mafija-vilniuje-ir-ja-aptarnaujancius-prokurorus-ir-teisejus/>, žr. 2024-06-14.

VIS DĖLTO. YRA ATSAKYMAI, AR NE?

XIX-XX amžiuje labai plito džiova, tai buvo inteligentų liga. Ją gydyti žmonija išmoko. Išradus peniciliną taip pat tapo įmanoma stabdyti masinius gyventojų išmirimus. Taip pat yra skiepai, padedantieji išvengti tymų, difterijos, gripo, to paties Covid-19, kitų klastingų ligų. Taigi, atsakymai kaip ir yra.

Tačiau visada domina tokie atvejai: matę esame daugelis senovinių paveikslų, graviūrų, skaitę tekstus apie tai, kaip, pavyzdžiui, maro ar choleros metu dažniausia vienuoliai eina gelbėti sergančiųjų, vėliau prižiūri jau susirgusiuosius, išlydi juos Anapilin, tačiau patys nesuserga ir išlieka gyvi.

Plačiai žinoma ir Šv. Roko istorija, kaip šis šventasis išliko gyvas maro epidemijos metu XIV a. Dar yra aprašymų, kaip žmonės išlikdavo gyvi maro metu, išgyvendavo vienetai, buvo manoma, jog tai stebuklas.

O Šv. Roko istorija yra apipinta legendomis, žmonės jam meldžiasi norėdami pasveikti nuo įvairių ligų, negalavimų iki šiol. Istorija tokia: jaunuoliui Rokui keliaujant per Italiją teko sutikti ir slaugyti ne vieną maro auką. Jo maldos ir slaugymas išgelbėjo ne vieną. Pasakojama apie jo stebuklingą galią gydyti žmones, minimi stebuklingi išgydymai Cesenoje, Rimini, Novaroje, Romoje, Mantujoje, Modenoje ir Parmoje. Tikėta, kad Rokas Dievo apdovanotas gydymo dovana. Slaugydamas kitus Pjačensos miestelyje, Rokas pats užsikrėtė maru. Nenorėdamas tapti našta kitiems, jis pasitraukė į mišką, kur apsistojęs lūšnelėje tikėjosi praleisti paskutines gyvenimo akimirkas. Tačiau Dievas jo neapleido. Roką išgelbėjo šuo, nešdamas jam maistą iš šeimininko namų ir laižydamas jo žaizdas. Vieną dieną iš paskos šuniui į mišką atsekė jo šeimininkas Gotardas, kuris parsivedė Roką namo ir galutiniai išgydė. Prieš tęsdamas savo keliones Rokas sugrįžo į Pjačencą, kur atsidėkodamas už pasveikimą gydė kitus ligonius ir net gyvulius. Išsigydęs grįžo į gimtinę, kur tardomas atsisakė atskleisti savo vardą. Jis buvo apkaltintas šnipinėjimu, uždarytas į kalėjimą, čia ir mirė. Kūnas atpažintas tik iš kryžiaus ženklo ant krūtinės. /šaltiniai: Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vikipedija/.

Šv. Roką Lietuvos pajūrio žemių dievdirbiai įsivaizdavo taip:

KUO TIKĖTI?

Objektyvi tiesa ir faktai liudija, jog išties religingi asmenys pasveiksta nuo bet kokių ligų sparčiau, greičiau nei netikintieji.

Todėl galimai ir išties tikintieji pasveiksta dažniau, išsigelbėja ir pandemijų metu, tačiau netikintieji visada turės daugybę argumentų tai nuneigti, pavadinti viską atsitiktinumu, geresniu tų pasveikusiųjų imunitetu, laimingomis aplinkybėmis ir pan.

Be abejo, dalis tiesios yra ir tų pusėje, kurie niekada nepatikės tokiais pasveikimo atvejais, kaip aprašytieji kad ir Viduramžių laikų išgijimai maro metu.

IŠGYVENA GUDRESNIEJI, IŠMINTINGIEJI, AR TIESIOG LAIMINGIEJI?

Ir taip, ir ne.

Bet žmonija todėl ir turi didžiules bibliotekas, duomenų bazes, kaupia informaciją, žinias, artefaktus bažnyčiose, slėptuvėse, saugo viską, kas padeda išlikti, kas vadinama didžiausiuoju turtu.

Tiesa, yra, pavyzdžiui, būdas išvengti choleros. Jis gana paprastas ir tai visiškai ne skiepai ar vaistai piliulių pavidalo. Apie tai yra žinias sukaupę ir paskelbę dar XIX a. pabaigos Lietuvos šviesuoliai J. Mikšas ir J. Mačys. Norintieji tuo įsitikinti, nesunkiai gali rasti „Auszros“ 1886 m. periodinius leidinius, susipažinti su jais ir įsitikinti ne tik tuo, kad egzistuoja būdai pasveikti ir įveikti net grėsmingas ligas, pandemijas, bet ir akivaizdžiai įsitikinti iš ankstyvosios periodikos lietuvių kalba: J. Basanavičiaus nuopelnai palyginti ne tokie dideli ir tebuvo, galimai jo gausybės atminimų vietų, paminklų vietose turi būti išreikšta pagarba tikram didvyriui, lietuvybės puoselėtojui, spaudos lietuvių kalba tikrajam įkūrėjui Jurgiui Mikšui.

Tačiau apie tai, kaip tikrųjų didvyrių, autorių, išradėjų, kūrėjų, inovatorių vietoje atsiranda kiti, neretai iš viso nieko nesukūrusieji, o paprasčiausiai, kaip dabar sakoma, prastumti ant garbės ir žinomumo pjedestalo neturėdami iš viso jokių nuopelnų ar nuopelnai tik menkučiai realiai, kaip ir Lietuvoje kad yra eilė akademikų, profesorių, mokslo daktarų ir t.t., vagiančiųjų kitų idėjas, patentus, inovacijas ir net nusirašinėjantieji studentų rašto darbus ir paskelbiantieji juos kaip savo --- visa tai skelbsime,

LAUKITE TĘSINIO.

O didžiulis paminklas Jurgiui Mikšui Lietuvoje privalo būti, tai yra pirmojo būtinumo reikalas. Kol kas dar nesakome, jog, pavyzdžiui, J. Basanavičiaus ar kitų panašių asmenybių atminimo simbolika yra neteisėtai hiperbolizuotai užakcentuota, bet... ko gero, garsiai pasakyti dabar esmę apie tai dar anksti. Būtų per didelis šokas visuomenėje.

Todėl kalbame apie stebuklingus pasveikimus ir ką tai reiškia kiekvienam iš mūsų: atpildas visada yra, už kiekvieną nusikaltimą prieš mažą vaiką, našlaitį, už Lietuvoje išžudytus mažus vietinių gyventojų, ne žydų, vaikus, išprievartautus mažamečius, ne žydus, o tai faktas, už migrantų, bastūnų, perėjūnų ir klounų-išsigimėlių, sulindusiųjų į visų lygių politiką ir valdžią, padarytą žalą Lietuvai, „stebuklingų“ išsigelbėjimo ir išlikimo ar gailesčio, atleidimo atvejų nėra ir nebus, nebuvo to ir anksčiau.

Žmonija eilinį kartą valosi nuo niekšų, išgamų, šiukšlių. Trypia gyvates, mutavusius NE VIETINIUS šliužus, ir tiek.