LR KONSTITUCIJOS, LR VISUOMENĖS INFORMAVIMO ĮSTATYMO, ŽURNALISTŲ ETIKOS NORMŲ, LR NEPILNAMEČIŲ APSAUGOS NUO NEIGIAMO VIEŠOSIOS INFORMACIJOS POVEIKIO ĮSTATYMO IR KT. SUSIJUSIŲ TEISĖS IR POĮSTATYMINIŲ AKTŲ BEI VISUOTINĖS MORALĖS IR GERO ELGESIO KODEKSŲ LAIKOMĖS. TO PATIES TIKIMĖS IR IŠ KITŲ.

Skirta asmenims virš 21 metų amžiaus 

JUOKAS –
DALYKAS RIMTAS

HUMORAS, HUMORAS IR DAR KARTĄ HUMORAS!



NAUJA RUBRIKA 

"Bulvių valgytojų krašto naujienos" 
BVK NEWS

Pagrindiniai personažai –
Bulba ir Alaušas, abu baigę 11 klasių moksleiviai


BVK NEWS yra šiame skyrelyje žemiau

2024-06-20 naujiena:

AČIŪ, AČIŪ, KAM TOS ROŽĖS, KADA ŽYDI BULVĖS, arba Joninėms artėjant

 

Bulba klausia Alaušo:

  • Matei, kokie transporto srautai mieste? Visi juda, kruta, važiuoja, neša, veža. Joninės tuojau pat. Kaip pažymėsi tą šventę?
  • Gali būti lietingas, darganotas oras. Nepavykti gali nė mėsytės ant laužo išsikepti, – kalba Alaušas.
  • Tas tai taip. Neretai Joninių metu būna toks oras, kad nė nosies iš namų neiškiši, – pritaria draugui Bulba.
  • Gamta lyg saugosi nuo būrių lėbautojų, nusiaubiančių miškus, laukus ir pievas. Kyla audros, škvalai, liūtys. Būna, kad žaibuoja, griaudėja perkūnija. Ir būtent per Jonines, – lyg pagyvenęs išmintingas žmogus dėsto mintis Alaušas.
  • O dar tie uodai..., – tęsia nuobodžiu balsu pokalbį Bulba. Ir priduria: – Geriau per daug nieko neplanuoti. Ekspromtu geriau pavyksta ir įdomiau būna, – išsako, ką mano švenčių tema vaikinas.
  • Bet iš esmės tradicijos gražios. Jei oro sąlygos leidžia, mergaitės leidžia lauko gėlių ir žolynėlių vainikėlius upių vandenyse, svajoja, buriasi savo likimą. Vyksta šokiai gamtoje, kūrenami laužai. Visą naktį, kas netingi, miškuose ir pakrūmėse ieško paparčio žiedo. Beieškant atsitinka visko. Juk tradicija švęsti trumpiausią metų naktį, lėbauti, labai sena, – kalba Alaušas. – Čia kaip kokia Bakchanalija. Kituose kraštuose mirtinai girti žmonės leisdavo sau viską, kas šiaip laikoma nepadoriu elgesiu, tuo laikotarpiu, kada naktys pačios trumpiausios, – sako draugui Alaušas.
  • Gal ir verta iki tetos nuvažiuoti į provinciją. Arba pas pusbrolį. Jo namas prie pat miško, gražu ten, – garsiai mąsto Bulba.
  • Juk atvažiuoja ir naujų žmonių, merginų atvyksta kartais ir iš tolimesnių giminių tarpo, pas kaimynus gali rasti kokią neeilinę gražuolę, užsukusią atostogų proga paviešėti. Kur ar kažkur gali rasti gerus šokius visą naktį vykstančius. Kaimuose juk kitaip negu miesto naktiniame klube, – gundo draugą pasilinksminti Alaušas.
  • Tu teisus. Ir mano teta Aldona nuolatos primena, kad dėmesį reikia kreipti ne į ryškią, gausiai dažytą ir nusigrimavusią, nusirūkiusią, nusišlerpusią ir visko mačiusią lepią miestietę, o į kuo kuklesnę merginą, – aiškina Bulba.
  • Daugmaž. Yra posakis: „Kam tos rožės, kada žydi bulvės“, – vėl aiškina Alaušas gyvenimiškas tiesas.
  • Svarbiausia, kad nebūtų užkietėjusi savanaudė, materialistė, nuolatos nieko neveikianti ir tik ieškanti, kas ją viskuo aprūpins, kad ne tik egzotiniuose kraštuose atostogautų penkis kartus per metus, bet ir tinginiaudama gulinėtų namie ant sofos ir užsisakiusi maisto į namus prie TV ar išmaniojo telefono ekrano kaitinamojo tabako dūmus tau į akis pūstų ir reikalautų pirštais su priklijuotais sintetiniais nagais baksnodama į e-parduotuvės prekes nupirkti: dvidešimt penkis vienetus šortų ir kailinukų vasaros metu iš audinės kailio su deimantų pakabukais, – rūsčiai kalba Bulba.
  • Na, čia jau ne tavo rūpestis. Tai labai pagyvenusiųjų vyrukų dalia: aprūpinti sintetines miesto merginas viskuo, kad jos negavusios naujo dūmo ar dozės nesiautėtų, – su ironija sako vaikinas draugui.
  • Ir Joninių proga vietoje paparčio žiedo jos gauna naujos rūšies kvaišalų, – rimtu balsu sako Bulba.
  • Ko tu nerimauji? Joninės yra ne tik su šokių, kepsnių, laužų kūrenimu siejamos. Tai ir žolynų, vaistažolių rinkimo laikas. Manoma, tuo metu augalai įgauna ypatingų galių. „Žolytės“ vartotojų, visokių „gėlių vaikų“ ir užkietėjusiųjų narkomanų šventė. Nei pridėsi, nei atimsi, – skeptiškai kalba Alaušas.
  • Policijai darbymetis, – apibendrina Bulba.
  • Yra ir tokia tradicija: žmonės daug važinėjasi skersai išilgai visą Lietuvą, jei orai sausi, miškai, namai gali liepsnoti. Paliktuose ir užrakintuose namuose, butuose darbuojasi vagys. Išgėrusieji susigalvoja naktį išsimaudyti kaimo tvenkinyje ir pradingsta visam laikui, o alaus padauginusiųjų mamyčių vaikučiai išeina ieškoti paparčio žiedo ir atsiduria kitoje ES valstybėje, – Alaušo skeptiškas požiūris švenčių tema akivaizdus.
  • Bet vis viena, šventės yra reikalingos. Kitaip visos dienos būtų vienodos, neliktų ko laukti, neliktų prisiminimų, kur kada ir su kuo bei ką buvai iškrėtęs, kokį nuotykį patyrei. Švęsk ir tu. Neužsibūk namie. O tai nė nemirktelėsi, jaunystė prabėgs, ateis tas vadinamas kritinis vyro amžius ir tau teliks tos dozių, švirkštų ar dūmo mėgėjos su sintetinėmis kūno dalimis ir krūva dirbtinių plaukų ant galvos bei su plastmasiniais dantimis miesto „gražuolės“, arba kaip ta mūsų klasiokė dvokianti Aida, kur nei tas, nei tas, – ragina draugą Bulba.
  • Tu vėl? Juk tarėmės apie galimą amžinos impotencijos priežastį, tai yra, bjaurią Aidą nė nekalbėti. Juk apsivemsiu, jau dabar skrandį tampo vos prisiminiau tą nuo jos sklindančią smarvę ir šlykščią jos išvaizdą, bjaurų elgesį, – primena Alaušas.
  • Teisus esi, – pritaria draugui Bulba ir sako: – Ta proga telieka anekdotas:

„– Petrai, ar turi žmoną? – Ne. – O vyrą?“ ⸎.

 ⸎ Lapės anekdotai. 2024, Nr. 1, p. 3.

2024-06-12 / 13 naujiena:

TRISDEŠIMT TRYS, ARBA, ŠVENTAS ANTANAI, GELBĖK NUO VILNIAUS ŠLIAUŽIANČIO MARO, LIGŲ, VAGIŲ, PROFESORIŲ VAIKŲ IR ANŪKŲ BEI VISŲ KITŲ NEGANDŲ

Bulba klausia Alaušo:

  • Matei, ta profesoriaus dukra kur anąsyk kikenome, kad nesugeba net morkos nusiskusti, pliku pasturgaliu Saulėtekio pakrūmėse tupinėja?
  • Ar tu veikti neturi ko? Apžlibsi į bjaurias spoksodamas, liksi amžinu impotentu, – praneša Bulbai draugas.
  • Tai kad jai 33, – susirūpinęs praneša Bulba. – Gal dar kokia dizenterija, apviduriavo visą kelią nuo Antakalnio iki Saulėtekio ir pusę sodų kvartalo, – nerimsta aiškindamas Bulba.
  • Kokie 33? Metų jai tiek? Baik, ji senesnė, tik dėvi vaikiškus rūbelius, vaidina atseit, paauglę būdama gal jau ir 60-ies, – sako Alaušas.
  • Nežinai, kas yra amžinai 33? – teiraujasi Bulba.
  • Žinau. Tas pats kaip niekada nepasveikti nuo dizenterijos. Gal ji tų neskustų ir neplautų kreivų morkų persivalgė, pats jos paklausk, – kalba Alaušas.
  • Bet tu pagalvok, lietaus metu jos fekalijos plauks ir prikibs prie mūsų apavo padų, – vėl aiškina Bulba, kloja savo rūpestį draugui.
  • Ir tie visi vedžiojami po kiemus, ties Antakalnio nuosavais namais šuniukai su savo letenėlėmis irgi parneš profesoriaus dukters fekalijų į namus net neaišku su kokiomis bacilomis ar virusais, žaidžiantys vaikai užsikrės, taps amžinais alergijų nukamuotais piktais mažais žmogučiais nuolatos bliaunančiais ir su prikrautomis sauskelnėmis, kai kas gali ir neišgyventi, nepakelti virusuotos ir užterštos aplinkos poveikio, – tęsia draugo mintį Alaušas.
  • O jei tokių kaip šita su 33 sindromu profesoriaus dukra yra dar kelios? Jei jos grupinį purvinų morkų graužimą organizavo ir dabar dar ant viršaus surūgusių burokėlių, kur atliko nuo šaltibarščių garsinimo renginio, užsrėbusios, neplautų braškių parijusios spalvina rožinės spalvos fekalijomis visą Antakalnį ir Saulėtekį, kas tada? – domisi Bulba.
  • Kas, kas? O tas. Tapsime Burliokliandija arba Fekalijųlandu, – pasako Alaušas rimtu veidu.
  • Na, taip. Ir apylinkių žolė, krūmai, patvoriai ir šaligatviai bus rožinės spalvos, apviduriuoti. O dar naujai suvešėjusios kanapės po lietučio, braškių, užaugintų ant senų ligotų žmonių ir šunų bei kačių išmatų, perteklius priemiestyje ir sodų sklypuose. Oi, bus bėdos, – tvirtina Bulba.
  • Baik tu. Didelė ta naujoji infekcinė ligoninė Santariškėse. Sutilps net profesorių dukros su amžinu 33 sindromu. Nesirūpink, nepavirs mūsų kvartalas fekalijų ir srutų sankaupa, – aiškina Alaušas. – Išvalys savivaldybė viską, pamatysi. Naujieji būsimieji studentai apsidairyti į Vilnių atvažiuoja, niekas nerizikuos palikdamas netoli Saulėtekio profesoriaus žlibos ir nusividuriavusios dukters išmatų, juk dvokia, – tęsia pokalbio temą Bulbos pašnekovas Antaninių išvakarėse ir priduria: – Šaukis gal tu švento Antano.
  • Šventas Antanas kaip ir gera proga susimąstyti apie marą ir jo pasekmes, visi žino Antaninių reikšmę. Bet ar tu suvoki, kas bus per Jonines? Gal ta profesoriaus dukra su savo aplinkos žmogėnais visus krūmus nugrauš, gal rūkydami kanapių suktinius medžius sudegins, namus supleškins? Ten buvusiųjų sodų namų kvartalai, renkasi visokie, nei tokie, nei šiokie, – nenustoja reikšti susirūpinimą Bulba.
  • Bulba, važiuok gal tu kuo greičiau iš Vilniaus, kas tave čia laiko? Rugsėjo 1-oji dar toli, atsipalaiduok nuo miesto problemų. Tu ką? Gal į savanorius policijos gretose įsirašei ar aplinkosaugininkų, socialinių darbuotojų etatą vasarai gavai bei gal į kokius slaugytojų pagalbininkus, savanorius šaulius įsitaisei? – nustebęs teiraujasi Alaušas.
  • Panašiai, bet nesakysiu, – Bulba tampa labai mažakalbiu.
  • Na, tai daryk biznį. Pardavinėk vandens tas vadinamas „šlangas“, kur sodininkai naudoja laistymui, – pasiūlo Alaušas draugui.
  • Čia dabar kas? Kam, kodėl? – nustemba Bulba.
  • Profesoriaus dukters fekalijoms visame Vilniuje nuplauti. Tik nepamiršk dezinfekcinių medžiagų, pirštinių, respiratoriaus. Bus užtikrinta pagalba apsisaugant nuo ligų, maro ir be švento Antano, – pasako Alaušas ir nueina.

2024-06-06 naujiena:

PROFESORIAUS DUKRAI – PURVINĄ NESKUSTĄ IR KREIVĄ MORKĄ

Bulba klausia Alaušo:

  • Per karščius arbūzų daug valgei?
  • Tu ir vėl? Koks čia dar klausimas? Kulinarinės temos parūpo ar žemės ūkio aktualijos? – klausimais į Bulbos klausimą atsako jo draugas.
  • Ne, tiesiog suintrigavo antradieninės „Dviračio žinios“ apie 20 eurų kainuojantį ketvirtį arbūzo, – kalba Bulba.
  • Nežiūriu televizoriaus, bet toks faktas nulinės reikšmės. Arbūzų visokių būna. Gali tas ketvirtis siekti ir 10-20 kg, jeigu ką, o dar yra labai brangių arbūzų rūšių, nebūtinai tokių kaip prekybos centruose randi, – aiškina savo nuomonę kainų klausimu Alaušas. – Be to, esamu metų laiku nebūtina pirkti arbūzų, jei tau jie atrodo per brangūs. Arbūzų valgymo metas yra rugpjūčio mėnuo, tada jie būna įperkami. Kaip pavyzdį galiu tau pasakyti, kad lauko prekyboje mačiau vakar puikių melionų po 65 eurocentus už kilogramą. Valgyk kiek lenda, jie dar net vertingesni už arbūzus.
  • Dar pasiūlyk morkų ir ridikėlių, – nusikvatoja Bulba.
  • O ką? Vertinga daržovė yra morka. Mano sesė nuolatos morkytes triauškina, nuo jų kramsnojimo dantys sveikesni būna, regėjimas būna geras, akinių pirkti nereikia, netampi žlibas kaip kurmis, daug vitamino A morkose. Jos naudingos, – dėsto ką žinąs Alaušas.
  • Tu dar man paskaitą paskaityk apie vitaminų naudą augančiam organizmui, – kikena Bulba. – Mūsų klasiokė Aida mielai išklausytų tavo postringavimus, nes žliba, kreiva, gal visai morkų nėra nė gavusi pavalgyti, išskyrus nemokamų, sutižusių ir pervirtų, kada jos jau be jokių vitaminų likučių mokyklos pietų sriubos lėkštėje plūduriuoja.
  • Nebekalbam apie Aidą. Per daug dėmesio tam dvokiančiam šlamštui, – pasiūlo Alaušas. – Yra kitų kikimarų. Žinai tą profesoriaus dukrą mūsų gatvėje, kur tokia ilga kartis ir nuolatos slampinėja su apsmukusiais drabužėliais, primenančiais bulvių maišą, o iš to maišo apačios kyšo jos dvi lyg degtukai plonos kojikės? – teiraujasi draugas.
  • Kur žliba, su akiniais storais stiklais ir, kaip aš suprantu, su juodais ūsais, nes panosė juoduoja,– klausia Bulba.
  • Jo, – atsako Alaušas ir priduria: – mano sesė kartais su ja persimeta žodžiu kitu ir ji skundėsi, kad beveik visai apžlibo, nebemato, nes mano sesė ėmė jos klausinėti, kodėl drabužius išvirkščia puse apsirengusi į gatvę išėjo.
  • Anokia čia naujiena. Akli ar pusakliai dabar visi mūsų klasiokai ir net vaikai darželyje jau su akiniais, – lyg koks senukas kalba Bulba.
  • Morkas reikia valgyti, – įsiterpia Alaušas. – Vitaminas A padeda neapakti.
  • Tai tu tą pasakyk tai profesoriaus dukrai, – sukikena Bulba kažkodėl.
  • Spėk iš trijų kartų, – sako draugui Alaušas. – Sesė mano jai aiškino, kad reikia spausti morkų sultis ar jas šiaip graužti, kad galutinai neapaktų, be to, galima ir akių chirurginę operaciją daryti, yra visko išrasta, pilna reklamos, – lyg medicinines profesijos atstovas aiškina vaikinas ir priduria: – Ar tu žinai, ką ta profesoriaus dukra atsakė?
  • Ką? – susidomi Bulba.
  • Kad ji tingi morkas skusti. Jai tas purvinas darbas su daržovių paruošimu maistui per prastas pagal jos statusą. Juk ji – profesoriaus emerito dukra, – atsako Alaušas.
  • Cha, cha, cha, – iš širdies nusikvatoja Bulba. – Ji tinka į porą docentės Zenkos tam sūnui, kur, žinai, tėvas irgi kažkoks išprotėjęs profesorius, visai begalvis idiotas jų sūnus nuolatos įkliūna už Vilniaus Antakalnio gatvės skurdesnių mergiočių tvirkinimą, ar kad kiekvieną pavasarį be kelnių krūmuose netoli Saulėtekio studenčių bendrabučio stovi su nukarusiu kotu. Jo motina Zenka nuolatos važiuoja aiškintis, kokių patologijų jis turi ir kad jo kaltinti niekuo negalima, nes yra labai susenusio profesoriaus sūnus, o tas profesorius dėlioja labai svarbius savo parašus ant dar svarbesnių dokumentų.
  • Tinka, docentės Zenkos sūnus dar ir žvairas, vienu metu į dvi mergiotes gali spoksoti. Jam į poras įpiršime dar ir mūsų klasiokę dvokiančią Aidą, gal nusiramins ir nebebaugins mažų mergyčių mokinukių ir studenčių pliku klynu stovėdamas Saulėtekyje, – nusikvatoja ir Alaušas. – Pora kaip tvora. Oi, ne. Bus trijulė, kaip trijų dvokiančių kuinų kinkinys mūsų Antakalnio mikrorajono Žirgo gatvėje. Ir ta proga dar prisiminiau anekdotą apie morkas.
  • Įdėmiai klausau, tik leisk juoko ašaras nusišluostyti. Seniai taip nesikvatojau. Gerai, kad niekas negirdi, apkaltintų mus netolerancija, – aiškina Bulba draugui.
  • Nė jokia čia ne netolerancija. Mes, kaip jauni žmonės, juk turime žinoti, kas yra kas. Kitaip patys galime įkliūti į kokios žlibos susmirdusios ir ūsuotos, barzdotos, gauruotos prietrankos pinkles, – kalba vaikinas.
  • Nebetempk gumos. Kur labai senų laikų anekdotas? – nekantrauja Bulba.
  • Klausyk: į moterų vienuolyną atvežė maisto produktų ir pranešė vienuolėms: „Šiandien gausite morkų“. Vienuolės kad pradėjo krykštauti iš džiaugsmo, rankomis ploja, šypsosi. O joms vėl pranešė: „Tarkuotų“. Vienuolių veidai persikreipė iš pykčio, rankos susispaudė į kietus kumščius ir pasigirdo nepasitenkinimo dejonės bei vienuolių nuoskaudų riksmai.
  • Nesupratau, – nuoširdžiai prisipažįsta draugui Bulba.
  • Važiuok į Žiežmarius, papasakok šitą anekdotą savo išmintingajai tetai Aldonai. Ji tau gal išaiškins reikalo esmę, – tvirtu balsu pasako Alaušas ir atsisveikinęs su klasioku nueina.

Iliustracija žemiau: 10 metų vaiko savarankiškas laisvalaikio kūrybinis darbelis, atliktas be niekieno raginimų ir pamokymų, be jokių edukacijų, po ilgalaikio stebėjimo Vilniaus miesto Gedimino prospekte ir jo prieigose. Pavadiniams "Akademikas Komas Daunas". Humoristinių žanrų tekstai apie šį akademiką, docentę Zenką, Mu-Mū universiteto kalę buldogą Dalę, M. Suskio iš Rašytojų sąjungos dukrą Snieguolę Suskytę ir kitas Vilniaus "puošmenas" šiame skyrelyje žemiau.

2024-05-30 naujiena:

NUKVAILĖJIMO SKAIČIUOKLĖS BŪTINYBĖ, ARBA APTEMĘ PROTAI

 

Bulba klausia Alaušo:

  • Kiek bus du kart du?
  • Dar ką sugalvosi? Daugybos lentelės nebemoki? Gal ir tu kokių preparatų užvartojai kaip mūsų klasiokė dvokianti Aida ir tapai suminkštėjusio protelio vargšeliu, sulaukusiu 19 metų amžiaus, einančio balsuoti, vairuojančio automobilį, neturintį pažymėjimo iš medikų, kad esi idiotas, bet nemokančiu nė daugybos lentelės? – pažeria klausimų virtinę vienuoliktokas Alaušas.
  • Baik, ko tu taip pašėlai? Na, sakyk, du kart du yra..., – nusišypso taikiai Bulba savo draugui plačia sotaus ir ramaus katino šypsena.
  • Klausyk, Bulba. O tu nemoki su skaičiuokle, kuri yra tavo telefone, suvesti skaičius ir padauginti? Vaikai darželinukai, ir tie moka tokius paprastus dalykus dar iki 3-4 metukų amžiaus atlikti, žino skaičius, moka juos sudauginti naudodamiesi skaičiuoklėmis. Ko tu iš manęs nori? Sakyk. Gal nori vėl pokalbį pritempti iki anekdoto apie bjaurias ir proto vargšes brunetes ar užsigeidei eilinį kartą pasityčioti iš gyvuliu pavirtusios smirdinčios Aidos mūsų klasėje? – aiškina vaikinas draugui, nes iš tiesų nė nesupranta, ko jis prie jo prikibo su tokiu kvailoku klausimu.
  • Tiesiog norėjau atsipalaidavęs pajuokauti, o tu vėl mūsų pokalbį pavertei labai sudėtingu ir varginančiu, – pasiteisina draugui Bulba. – Paprasčiausiai norėjau smagiai juoktis, juk žinai tą skanduotę: „Du kart du – keturi, tamsta, proto neturi“, – pasako Bulba klasiokui.
  • Bulba, tu jau visai. Ar nuo karščių ir tau protelis aptemo? Juk čia darželinukų žaidimai, – nuoširdžiai nustemba Alaušas. – Esu susirūpinęs, tu kvailėji akyse. Dabar mums nieko kito nebelieka, o tik pakalbėti apie dar kvailesnius už tave ir tokiu būdu užmiršti tavo paties nukvailėjimo lygį esamu metu, – pasiūlo Alaušas.
  • Nebūk toks kategoriškas. Būtent kvaili ir visiški proto nabagai kalba labai sudėtingomis frazėmis, primygtinai demonstruoja, kad yra itin išprusę, apsiskaitę, o praktiniame gyvenime jie tiesiog būna pralaimėtojai ir išlaikytiniai ar savo mamų, močiučių, ar draugelių ir sugyventinių, – dėsto savo požiūrį Bulba.
  • Tu čia man taikai? – truputį įpykęs pasiteirauja Alaušas.
  • Tu labai nepraktiškas, skraidai padebesiais, svajoji apie dangiškus migdolus ir panašiai. Tai yra gerai tik iki tam tikro lygio, vėliau gali baigtis labai liūdnai, – tarsteli Bulba.
  • Jo, tikrai tu teisus. Klausyk, užsirašom abu į kokį būrelį ar klubą pavadinimu „Svajoklis“, – pasiūlo vienuoliktokas.
  • Kur nieko neveiksime, o vien tik paistysime nesąmones ir skleisime vieni kitiems erezijas kabindami makaronus ant ausų ir lenktyniausime, kieno kliedesinė istorija labiau įtikinama? – paklausia Bulba.
  • Maždaug, tai vadinama ateities prognozavimu ir yra sudėtingas, daug patikimos informacijos turėjimo ir gebėjimo ją analizuoti, vertinti, derinti, atrinkti, naudoti nustatytos formos skaičiavimų srityje, mokslas, – atsako Alaušas.
  • Bet juk tai būtų būsimų politikų rengimo priemonė. Ar tau dar šių metų rinkimų serijos negana ir visos tos lavinos tarškalų, plepalų, nebūtų pažadų apie makaronų kabinimo būdus paprastiems patikliems žmogeliams ir senukams, kad jų gyvenime bus tiek gėrio, malonumų, nuotykių, pramogų, kelionių, sanatorijų už dyką ir prabangių dantų protezų bei madingų vaistukų, nuo kurių linksmumas niekada nesibaigia ir tokio dydžio iš valstybės biudžeto mokamos pensijos, jog jie taps multimilijonieriais vien iš valdiškų pinigų ir visi nusipirks po vilą Viduržemio jūros regione ir kiekvienas bus palaidotas irgi už valstybės pinigus ne pigiau nei bet kuris buvęs Prezidentas ir dar jiems kiekvienam individualiai bus parūpinta vieta kapuose, kur irgi iš valstybės pinigų visi, kaip itin nusipelniusieji Lietuvai, gaus mažų mažiausiai Pirčiupio motinos memorialo dydžio ir gabaritų skulptūrines kompozicijas ne iš granito, bet bent jau iš marmuro? – paklausia draugo Bulba ir nuoširdžiai nusijuokia.
  • Tas tai taip, – pritaria draugui Alaušas. – Dviratis išrastas. Moksleiviai panardinti narkotikų liūne, nesvarbu, kad seniai nebemoka nei rašyti, nei skaityti ar dauginti skaičių mintinai. Užtat senukai gauna solidokas pensijas ir nukvailėjusios tarnautojos, bibliotekininkės, policininkai, juristės, medikės, pedagogės ir taip toliau ima algas iš valdiškos kišenės už elementariai nieko nedarymą, kai net iki darbo ar tarnybos vietos ne visada privalu atrėplioti, pakanka apsiforminti, esą, dirba nuotoliu ir serga „non stop“ su mažomis pertraukomis ir kartu ima laikinus nedarbingumo lapelius susirgus jų vaikams, mamoms, tėvams pensininkams, kad per ilgą laiką nieko neveikimo ir po nustatyto laiko, skirto sirgti, limito pasibaigimo nebūtų išmesti iš darbo, – aiškina Alaušas smulkiai ir nuobodžiai.
  • Ką nori pasakyti? – teiraujasi Bulba. – Kad jie realiai nė nedirba, bet gauna reguliarias algas iš valdiškų išteklių, surinktų iš mokesčių mokėtojų pinigų? – susidomi pokalbiu Bulba ir priduria: – Tada valio. Ir aš norėsiu tokios perspektyvos: nereikia nė daugybos lentelės mokėti, rašyti, skaityti galima iš viso nemokėti, pakanka gebėti atsiliepti telefonu, kai tau skambina darbdavys ir pasiaiškinti, kad iki tos ir tos dienos serga tavo senutė mama ir tu ją privalai slaugyti, – nustebęs išsako savo mintis vienuoliktokas.
  • Būtent. Pakanka sugebėti įpirkti fiktyvų aukštojo mokslo diplomą kad ir vadinamoje „Asilų šūlėje“, kur įdarbinta Aidos motina ir tapti teisininku su magistro mokslo laipsniu, kuris nemoka savarankiškai užsimauti kelnių ir nusivalyti bėgančio snarglio per pasmakrę, įsidarbinti ir gauti tarnybą ministerijoje ar bent jau prokuratūroje, – pasako esmę Alaušas.
  • Bet iki tol būtina gauti vidurinės mokyklos ar gimnazijos baigimo atestatą? – vėl susidomi pokalbiu Bulba.
  • Todėl būk išmintingas. Užsispausk savo nosį su kokiu skalbinių spaustuku, tada nejausi dvokiančios Aidos smarvės, nežiūrėk į ją, kai kalbi su ja, kad neapsivemtum nuo jos šlykščios išvaizdos ir laiku prisiplak prie jos, gal ir tau išrūpins fiktyvų „Asilų šūlės“ teisininko ar viešojo administravimo specialybės diplomą, tapsi ministru ar teisėju, na, bent jau tarnautoju savivaldybės administracijoje ar banke, muitinėje, imsi gausius kyšius ir vargo nematysi, – gundo draugą Alaušas.
  • Tu iš tiesų manai, kad esu tiek žemai puolęs, kad tramdydamas vėmimo priepuolius bendrausiu su dvokiančia Aida siekdamas tapti beraščiu, bet su diplomu ir nusipirkta šilta tarnybos vieta? – nustemba Bulba.
  • O ko tu pradėjai su tais savo „du kart du“? – priekaištauja draugui vienuoliktokas. – Niekas seniai jau nebemoka skaičiuoti net ant rankų pirštų iki dešimties. O tu čia ieškai daugybos lentelę mokančiųjų. Rinkis kokią profesiją, kur galėtum mulkinti žmones, daryti fokusus, žongliruoti melagienomis ir būti aferistu veltėdžiu.
  • Tu vėl apie politikus? – tarsteli Bulba.
  • Tai ne. Apie miško fėjas-geradėjas, – nusijuokia Alaušas.
  • Čia tinkamas tas anekdotas, žinai, kur tolimų regionų vietiniai gyventojai nesupranta, kas yra stiklainiuose sudėti rauginti agurkai ir siekdami jų paragauti, išsiima tuos agurkus ne su šakute pasmeigdami, o kiša į stiklainius savo galvas ir dantimis gaudo raugintus agurkėlius iš skystimo trilitriniame stiklainyje, – primena draugui liaudies išmintį Bulba.
  • Būtent. Tų agurkų meškeriotojų savais dantimis iš stiklainių galvos turėtų būti gana mažos ir su menkai išsivysčiusiomis smegenimis. Esamu metu tai aktualu: masinio nukvailėjimo, protelių aptemimo situacija, – pabaigia nuobodoką ketvirtadieninį pokalbį su klasioku Alaušas.
  • Laikas išrasti kvailumo indekso skaičiavimo formulę ir pagal ją išmatuoti visuomenės bendrąjį nukvailėjimo indeksą bei palyginti jį su kitų respublikų, sričių, kraštų nukvailėjimo ar, atvirkščiai, išmintingumo, lygiu, – dar mėgina pakalbėti ta pačia tema Bulba.
  • Reikalingi patikimi nukvailėjimo ir protinio silpnumo matavimai ir vertinimai, kad nebūtų paskui per vėlu ir beraštis, daugybos lentelės nemokantis koks korumpuotas pedofilas narkomanas valdininkėlis ar politikas neužleistų septynerių metų trukmės bado, maro ir karo ant mūsų galvų. Privalu sukurti nukvailėjimo lygio vertinimo skaičiuoklę, nes korupcijos ar laimės indeksų skaičiavimai tėra blefavimas, – kaip visada Alaušas būna su paskutinio žodžio teise net ir moksleivių pokalbyje.


2024-05-23 naujiena:

ŽADU, ŽADU
PAŽADAI, SKLINDA MELO BURBULAI, ARBA
ŽIŪRĖKITE, ŽMONĖS,
VIŠTA   PRA   ŽYDO


Bulba klausia Alaušo:

  • Ką tu, Alaušai, manai apie gausybę pažadų, prognozių, optimistinių idėjų apie šviesią ateitį, didžiausias perspektyvas, galimybes, kur viskas sklinda iš viešųjų informacijos skleidimo kanalų paskutiniu metu?
  • “Vidutinė senatvės pensija pusę vidutinės algos pasieks per porą metų, nors planuota rodiklį pasiekti 2030 m. (...) Ministerijos skaičiavimais, 2027 m. vidutinė senatvės pensija sieks 831 eurą ir sudarys 54 proc. vidutinio darbo užmokesčio, o vidutinė senatvės pensija su būtinuoju stažu – 898 eurus ir sudarys 58 proc. vidutinio darbo užmokesčio „į rankas“. Vidutinė pensija sudarytų pusę vidutinės algos, gaunamos į rankas, per porą metų: vidutinė senatvės pensija su būtinuoju stažu siektų 52 proc. vidutinio darbo užmokesčio jau 2025 m., vidutinė senatvės pensija 51 proc. vidutinio darbo užmokesčio siektų 2026 m.” ⸎, ar šitokius dalykus turi galvoje? – paskaito iš savo mobilaus telefono vienuoliktokas oficialiąsias žinias.
  • Na, kad ir šis pranešimas, taip, turiu mintyje vieną iš tokių, sklindančių nuo šios savaitės pradžios, juk rinkimai, – tarsteli draugui Bulba.
  • Tas tiesa, tokie pranešimai, pažadai yra tiesiogiai susiję su mumis ne tik todėl, kad Kalėdų dovana iš senjorės močiutės visada būna solidžiausia, o gimtadieniui ji visada žino, ko tau ar man labiausiai reikia. Močiučių pensijos dydis yra pirmojo svarbumo klausimas visiems anūkėliams, – nusikvatoja Alaušas.
  • Kas be ko. Mano mama visada pritrūkusi pinigų eina pas kaimynę senatvės pensininkę mūsų laiptinėje ir gauna vadinamąsias „greitąsias“ paskolas be jokių palūkanų, be streso, kad vieną ar tris dienas atiduos pasiskolintus pinigus vėliau nei žadėtą dieną, – sukikena ir Bulba.
  • Ne visai tas yra svarbu man ir tau, – dabar jau rimtai prabyla Alaušas.
  • Kas mums tada svarbu? Juk senatvės pensininkų pinigai yra pagrindinis Lietuvos ekonomikos variklis, jie sumoka visus įmanomus PVM, jie prisitaupo pinigų ir išleidžia tokius kaip mudu anūkėlius į mokslus, jie ir automobilį nuperka, kai tau sueina 18-19 metų, o po to nuperka ir butą. Kaip jie taip susitaupo – čia jau Lietuvos ekonomikos vienas iš stebuklų, – aiškindamas kalba dabar jau ir Bulba.
  • Ne, ne apie tai aš. Klausyk įdėmiai: „Ministerijos skaičiavimais, 2027 m. vidutinė senatvės pensija sieks 831 eurą ir sudarys 54 proc. vidutinio darbo užmokesčio, o vidutinė senatvės pensija su būtinuoju stažu – 898 eurus ir sudarys 58 proc. vidutinio darbo užmokesčio „į rankas“ ⸎, – dar kartą paskaito žinias iš savo mobilaus telefono ekrano vienuoliktokas.
  • Gerai jau gerai, proto bokšte, netempk gumos, sakyk, kas čia jau taip svarbu, kad antrąsyk tą patį man perskaitai, – paragina draugą Bulba.
  • Mano senelis su kitu senatvės pensininku jau narpliojo šią žinią ir aš viską girdėjau, ­ kalba Alaušas. – Esmė ta, jog jau dabar ta vidutinė senatvės pensija kartu sudėjus su vienišojo asmens pinigais, jei senoliai yra likę vieniši, būtent ir yra pusė vidutinio darbo užmokesčio, kas esamu metu į rankas yra maždaug 1304 eurus padalinus iš dviejų. Kas turi didesnį darbo stažą sukaupę ir gavę didesnes algas, tos pensijos yra vidutiniškai nuo 700 eurų ir daugiau, – aiškina Alaušas. – Tiesa, yra buvusių ilgamečių veltėdžių, tokių realiai oficialiai nedirbusių ilgamečių prostitučių, chirurgų, jurisdikcijos atstovų, politikų, valandininkų, tokie kur buvo apsiforminę "liaudies menininkais", o iš tiesų maukė pigų tarybinio laikotarpio vyną, vadinamą "rašalu", nedirbo, buvo išlaikomi dažniausia jų žmonų, kurios, kaip taisyklė, buvo ar apskaitininkės, ar medikės, ar virėjos vaikų darželiuose, mokytojos, bibliotekininkės, visokios vargo pelės, maitinusios tuos tranus, pirkusios jiems parodų sales ir koncertų scenas, papirkinėjusios žurnalistus, kad tik gražiai apie jų tuos balvonus rašytų ir nuotraukas gerai retušuotų, kad jų plikės ar taukuoti gobšuolių žabtai nesimatytų, ir valdininkėlių-sukčių, ekspertų, profesorių paliegusių sutuoktinių ir dar labiau paliegusių nedarbingų jų vaikų, anūkų, buvusiųjų išlaikytinių Anglijoje ar Airijoje, tų visokių pašalpinių. Jų senatvės pensijos būna mažos, jei aferizmo keliu nebūna išsirūpinę kokio "nusipelniusio" veikėjo statuso, kur pinigai byra už dyką, – labai detaliai aiškina Alaušas draugui.
  • Nori pasakyti, kad senjorų, tai yra, tų, kam virš 55 ir virš 65 metų,  nemaža dalis Lietuvoje labai prašmatniai gyvena finansine prasme iš mokesčių mokėtojų suneštų į biudžetą mokesčių, kurie perskirstomi per Sodrą? Jie juk neturi pasiėmę paskolų būstui, nėra į skolą bankui įsigiję automobilių..., medicinos paslaugos jiems už dyką, dantų protezai irgi beveik nemokami, o kur dar daugybė privilegijų, kaip nuolaidos vaistinėse, prekybos centruose, transporto nuolaidos, kompensuojami vaistai ir šildymas... Ne vienas senjoras yra teisėtai išėjęs į pensiją ir anksčiau, statutiniai tarnautojai, baleto šokėjai, galutinai pasiligoję medicininių ir genetinių eksperimentų aukos, sportininkai, buvę kariai, jie gali gana jauni tapti pensininkais. Nemažai vadinamųjų pensininkų turi ir po kelis būstus, užsiima nuoma, mokesčių nė nemoka ar juos moka labai mažus, vien tik gyventojų pajamų mokestį, jei užsiima nuomos ar kokios prekybos versliuku, ir viskas. Nori pasakyti, kad senesnieji mūsų Lietuvos gyventojai yra tiesiog pralobę iš visų dirbančiųjų sunešamų mokesčių? – klausia nekantriai Bulba draugo.
  • Maždaug. Bet yra dar ir kita šio reikalo pusė. Lietuva yra jau pasiėmusi tiek paskolų, kur turi teisę skolintis valstybė, kad jau dabar esame dugne. Ima ir ima vis naujas paskolas, iš jų irgi moka tuos nemažus pinigus senjorams. Suprask, juk dar yra ir Signatarų pensijos, yra didžiulės pensijos buvusiems profesoriams, mokslininkams, yra visokių rūšių valstybinių pensijų, papildomų pinigų už patirtas traumas darbo ar tarnybos vietose. Be to, senoliai daug kas gauna vadinamas kompensacijas jų priežiūrai, pavyzdžiui, kai jie jau tampa nuolatos gulinčiaisiais, kas mėnesį jiems ir jų priežiūrai, slaugai skiriami pinigai artėja prie 500 eurų. Tai tokią sumą sudėk su jų senatvės pensija nuo 500 iki net 1000 ir daugiau eurų..., – visa ši našta tų viešųjų pinigų uždirbimo, padengimo realiomis vertybėmis, kad neištiktų vėl tokia metinė infliacija, kokia Lietuvoje  tik ką buvo, tai yra, virš 30 procentų, o maisto produktų ir apie 60 proc. infliacija 2022 / 2023 m., pinigų gavimo, surinkimo ir perskirstymo rūpesčiai kartu su augančiu nusikalstamumu bendrąja prasme, įvairių rūšių tarša guls ant tavo ir mano pečių, jei pasirinksime dirbti ir gyventi Lietuvoje bei privalėsime mokėti mokesčius, kurie prasmegs tuščiai kaip dumblo ir srutų duobėje apiforminti lyg tai būtų buvę kokie pirkiniai su kariškių pageidavimu ar gėlųjų vandenų Lietuvoje įžuvinimo aferos, kur biudžeto pinigus įmanoma plauti milijardais net lengviau nei statybų sektoriuje ir kaltųjų niekada nėra, atsakingu pastato tokį kaip Aidos tėvas, kur nuo gimimo registruotas esąs sutrikusio mentaliteto narkomanas ir pusprotis epileptikas, valdomas eilinėmis reguliariomis dozėmis vienų ar kitų kvaišalų ir perkamas-parduodamas it pigi patvorinė bendro naudojimo šliundra, tiesa, nurėpliojęs tas nabagas iki Filipinų, ten narkotikai visai pigūs ir jam ten saugu, niekas neieško už Lietuvoje jo pridarytas aferas ne tik vykdomojoje valdžioje, bet ir banke "Snoras", kur vykdė visus nusikalstamų struktūrų nurodymus, kokius tik jam duodavo pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo bei narkobiznio palaikymo srityje, – išsamiai aiškina draugui Alaušas.
  • A, supratau. Vėl gvildename dvokiančios Aidos ir jos aplinkos temą. Supranti... Ir mūsų močiučių, senelių jau gal ir gyvų nebebus ir niekas mums po Kalėdų eglute nepadės dovanų – banknotų pluošto vokelyje. Be to, tau ir man teks sunkiai ir daug dirbti už tokių kaip mūsų klasėje tupinti dvokianti degradavusi ir proto vargšė Aida išlaikymą iš valstybės, savivaldybės ir net konkrečios mūsų mokyklos viešųjų pinigų bei atsižvelgti į tikrąją kainą neapmokėto pedagogų laiko, būtino papildomai aukoti Aidai-smirdinčiai gauruotai išgamai, – kalba surimtėjęs Bulba.
  • Keista yra tas, kad žarsto pažadus valdžia, o yra tiek trumparegiai, kad klaiku. Yra smulkiai aprašyta, kas nutiko Graikijoje, kai jie ėmė be perstojo didinti pensijas, visa valstybė įklimpo į skolas. Visi darbingi ir galintys duoti pridedamąją vertę jaunesni Graikijos piliečiai išvyko mokytis, dirbti, verslus plėtoti ir mokėti mokesčius į kitas valstybes, kur sąlygos palankesnės. Jie ten iš skolų neišbridę iki šiol. Likusieji Graikijoje tapo lyg įkaitais, nes labai nedideli atlyginimai, gausybė migrantų, bėdų daug, – paaiškina Bulba.
  • Žinia, po balių, festivalių, sočių užstalių, gausiai prisipirkto nekilnojamojo turto ir automobilių, nuolatinio buvimo po tris keturis kartus per metus brangiuose užjūrio kurortuose visada ateina metas ne tik atsiraugėti, bet ir išsiblaivyti, tai mano tetos Aldonos žodžiai, – pasako ką žinąs ir girdėjęs iš vyresniųjų ir labiau patyrusiųjų Bulba.
  • Yra dar rimčiau nei tu manei. Tie vyresnieji puikiai žino, kad paprasčiausi neišsilavinę juodadarbiai duoda didžiausius pelnus ir mokesčius Lietuva daugiausiai susirenka iš dirbančiųjų už minimalią algą ar įkinkytųjų dirbti praktiškai veltui, pusvelčiui, kas yra nuolatos daroma asmenų su negalia, kalinių, migrantų atžvilgiu. Mums kišami pigūs kompiuteriniai žaidimai, ardanti mūsų sveikatą muzika ir bordelio stiliaus laisvalaikio užimtumas, pavadintas „būreliais“, kenksmingi rūkalai ir net alkoholis, kvaišalai, taip skatina, kad mes būtumėme trumpalaikiai juodadarbiai, kuriuos vienas ar kitas solidus verslininkas kad ir statybose ar kelių tiesimo darbuose bei vergo darbuose kaimo vietovėse pasamdytų praktiškai už bambalį alaus ir sudaręs pseudo darbo sutartį, kur teisiškai viskas taip susukta, kad tas verslininkas turi daugybę priemonių dar ir iš tavęs atimti ką tu tik turi, apiforminęs su draugeliu juristu, jog sulaužei jo traktorių ar kastuvą, betono maišyklę ir panašiai, – dėsto mintis lyg koks profesorius Alaušas.
  • Ką? Tu nori pasakyti, jog pralobusioji vyresniųjų karta suinteresuota, kad mes būtumėme dundukai, pigiai ar pusvelčiui dirbantys juodadarbiai? Iš to jiems didžiausia nauda ir šansas vis gauti didesnes pensijas? Todėl ir per egzaminus, vienuoliktokų patikras išaiškėja, jog jaunimas yra kiauromis galvomis proto vargšai? Visa tai yra planingai daroma – tas jaunosios kartos smukdymas žemyn, – įsakmiai klausia Bulba draugo.
  • Būtent.
  • Išeitų, kad suinteresuotųjų, jog tu, aš, mūsų bendraklasiai, mūsų seserys ir broliai būtų mažaraščiai ar net beraščiai itin daug? Tuomet suinteresuotieji gauna lengvai valdomus kvailelius, dirbančius už dyką ar tiesiog sukuria aplinkybes, kad samdomieji darbai, veiklos, smulkūs verslai, viskas, kas duoda pačią didžiausią pridedamąją vertę ir pagrindinius pinigus į valstybės, savivaldybių biudžetus ir darbdavių asmenines kišenes, būtų pagrįsti visokių vargšelių, nevykėlių, prasigėrusiųjų ir narkomanų bei migrantų triūsu? – niekaip negali sustoti domėtis šia tema vienuoliktokas Bulba.
  • Panašiai. Įdomu tas, kad neretu atveju ir tavo mama, tėvas, net seneliai ir susenusios tetos gali būti suinteresuoti, kad tu būtumei lengvai valdomas Nežiniukas, kuris tesugeba atvažiavęs paprašyti pinigų, o paskui, reikalui esant, visiškai tave nuskurdinę paverstų pigiu ar beveik nemokamu patarnautoju susenusiesiems piniguočiams, kurie kas valandą ar pusvalandį tau reikš pretenzijas, kad už jų tau duotus pinigus tu neatidirbai ir turi jų priperstus kalconus išskalbti dangiškų migdolų kvapą skleidžiančiais skalbikliais, kuriuos privalai nupirkti už savo pinigus ir jiems atvežęs išskalbti jų smirdinčius skudurus aukodamas savo laisvalaikio laiką po ilgų sunkių darbo valandų, – su sarkazmu paaiškina Alaušas.
  • Tu vėl pavarei. Mėgsti perdėti? – klausia Bulba Alaušo.
  • Oi, patikėk, ne. Čia tik žiedeliai, palyginti su tuo, kokius triukus išdarinėja tie vadinamieji „vargšeliai“ ir „nuskriaustieji“ senučiukai..., – ilgesingai tarsteli vienuoliktokas.
  • Tu nori pasakyti, jog suinteresuotųjų labai ir net labai daug, kad mes, jauni žmonės, liktumėme lengvai valdomais kvaileliais su protiniais gebėjimais kaip tame anekdote, kur nuvestas į zoologijos sodą vaikas pamatęs povą klausia mamos, ar čia višta pražydo ⸎⸎, – išberia greitakalbe Bulba.
  • Kažkaip beveik taip. Bet esamu metu pražydo kliedesinės ministerijų, įvairių politikierių melų puokštės, o mus užgriuvo melų burbulai iš viešųjų ir net valstybinių, vyriausybinių visuomenės informavimo priemonių, kanalų, nekalbant jau apie viešus pasisakymus įvairių agitatorių, kandidatų į vieną ar kitą postą ar net Europarlamentą, – užbaigia šios dienos vienuoliktokų pokalbį Alaušas.
  • Joooo... ir vėl sužydėjo Lietuva, – ištaria Bulba ir nueina.

⸎ Šaltiniai: <https://socmin.lrv.lt/lt/naujienos/m-navickiene-augancios-pensijos-anksciau-nei-planuota-prognozuojama-pasieks-puse-dirbanciuju-vidutines-algos/>, žr. 2024-05-23.

⸎⸎ Lapės anekdotai. 2023 Nr. 2, p. 20.

2024-05-16 naujiena:

PIENO UPĖS, SŪRIO KRANTAI

Bulba klausia Alaušo:

  • Esi girdėjęs, Alaušai, lakų posakį, kad Lietuva yra šalis, kurioje pieno upės teka ir sūrio krantai tas upes juosia?
  • Kur jau ten. Užtat pasižiūrėk, kiek yra privažiavę svetimųjų, kiek jų įsibrovė nuo 2022 m. vasario mėnesio. Ir tuos sūrio krantus kremta lyg kokia graužikų orda. Už dyką. Treti metai iš eilės. O pieno upėse maudosi. Tose mūsų pieno upėse ir nusišlapina, ir nusituština, ir kitus reikalus atlieka, ką šiaip jau normalūs žmonės atlieka išvietėse. Irgi nemokamai. Išvykti užmiršo, nes rado rojų žemėje, kur dirbti nebereikia, galima tik ištisai linksmintis, kelti grupinio sekso ir zoofilų, pedofilų bordelius, gyventi amžinoje karčiamoje ne bet kur, o gamtos draustiniuose ir sanatorijose, esančiose brangiausiuose kurortuose, ir gauti nemokamų nepilnamečių prostitučių bei pasigimdyti krūvas kreivų šleivų puskvaišių paliegusių idiotų vaikų, na, tokių degradų lygiai kaip mūsų klasiokė dvokianti ir ūsais juodais bei barzda apžėlusi Aida, bei pareikalauti jiems Lietuvos Respublikos pilietybės, – nusikvatoja vienuoliktokas.
  • Čia tu pavarei, – Bulbos žiauna atkrinta iš nuostabos.
  • Ne, o tu ką? Laukei į vatą suvyniotų žodžių? – drebia žodžiais iš peties Alaušas. – Viską reikia įvardinti tikraisiais vardais, o ne apipinti demagogiškomis ir idiotiškomis raginimų kaskadomis daryti tą ar aną, mąstyti tik taip, kaip liepta, paskęsti viešai skelbiamame mele ir iliuzijoje, jog gyvename demokratinėje valstybėje, – paaiškina draugas Bulbai.
  • Na, taip. Tu teisus. Lygiai kaip ir tiesa yra vienas toks trumpas ir gegužės mėnesiui, kada atšyla oras ir, kaip sakoma, pabunda noras, labai tinkantis anekdotas, – taikiai sako Bulba.
  • Pasakok, – ištaria Alaušas.
  • Vaikai daugiabučio kieme susiginčijo, kurio tėtis stipriausias. Jie nė neįtarė, kad visi kalba apie tą patį kaimyną iš ketvirtos laiptinės..., – papasakoja anekdotą Bulba.
  • Puikus liaudies kūrybos pavyzdys, – ištaria draugas Bulbai ir jie tam kartui atsisveikina abu patenkinti pokalbiu ir vieninga nuomone.

Anekdotas iš periodinio leidinio „Lapės anekdotai“, 2022 m. Nr. 5, p. 12.

2024-05-09 naujiena:

NO REPLAY, STINKING VILNIUS, ARBA Aida su broliu panašūs, abiems auga juodos barzdos, abu su juodais ūsais, abu smirdi

Bulba klausia Alaušo:

  • Tu Aidos brolį matei?
  • Tu vėl? Kam tau ta monstrų smirdžių tema? Jau klasėje pakanka atkvėpuojam Aidos smarvę ištisas 8 valandas kasdien, dar čia man smegenis knisi su ta padugnių tema? – nekantriai ištaria Alaušas. – Alyvos žydi, būnam lauke, nors alyvų kvapo aplinkoje užmirškim dvokiančią Aidą ir mūsų kančias toj smarvėj būdami kasdien.
  • Klausyk, ar tu nemanai, kad mes pasmerkti toj smarvėj likti amžinai? – nuoširdžiai teiraujasi Bulba draugo.
  • Gerai jau gerai, sakyk apie tą Aidos brolį, kas su juo ne taip? – supranta draugo norą išsipasakoti Alaušas.
  • Ten iš viso kažkoks viščiukas „tabaka“, – atvirauja Bulba, – glitus, oda žaliai geltona, žinia, smirdi iš tolo, – guodžiasi vienuoliktokas.
  • O ko tu tikėjaisi, kad pas smirdinčią šlykščią Aidą bus brolis panašus į alyvų žiedų kvapu dvelkiantį Apoloną? – nusijuokia Alaušas.
  • Ne, – nusikvatoja Bulba ir pasako: – Bet suprask, jo vardas Piskantas.
  • Tu dar su juo ir susipažinai, kalbėjai akis į akį? Vėmei po to, smirdėjo? – juokdamasis klausia Alaušas.
  • Baik tu. Kas gi eis artyn dvokiančio to padaro, jie ten visi pradvisę, ir motina Aidos, ir ji pati, ir brolis jos. Zosė pasakė, – aiškina Bulba.
  • Tai dabar Zosė tavo draugė? Gal su manim jau nebekalbėsi taip dažnai? – susidomi nauju temos posūkiu Alaušas.
  • Ai, ne. Neįdomios klasiokės, matai jas kasdien, žinai, kad nusitratyjusios jau su daugybe bernų. Kam man kažkieno naudoti daiktai? – nusistebi Bulba draugo klausimu.
  • Bet „second hand“ dabar madoje, visi naudojasi tais pačiais ir daug šeimininkų turėjusiais daiktais.  Panaudotos mergiotės juk kažkiek patyrusios, nors kažko išmoktumei, paskui galėtumei susirasti tokią, kuri iš tiesų tau patiktų, o ne nuobodžią ir visų kitų nutarkuotą, nudėvėtą ir suglamžytą klasiokę, – sako Alaušas.
  • Ot, įdomu, Piskantas yra turėjęs paną, ar ne? Zosė sakė, kad panašus į kažkokį personažą, kur mergiotė su apžėlusia juoda barzda ir ūsais, mini sijonuką dėvi, – kvatojasi Bulba.
  • Tu nurimk. Jei jau taip, reikalas rimtas. Vadinasi, Aida su broliu panašūs, abiems auga juodos barzdos, abu su juodais ūsais, abu smirdi..., – mįslingai kalba Alaušas.
  • Kur link suki? Ką nori pasakyti? Kad jie abu kaip du vandens lašai panašūs? – susidomi ir surimtėja Bulba.
  • Gali būti, kad klasėje ne visada sėdi Aida, gali būti, kad jie pasikeičia, kartais vietoje Aidos mums dvokia jos brolis, – aiškina vienuoliktokas. – Vieną dieną prieš mėnesį aš nustebau radęs Aidą mūsų tualete. Kodėl ne merginų tualetą ji rinkosi, ką? – pasako itin sunerimęs Alaušas draugui.
  • Ir ką ji ten darė? Manai buvo ne ji, o jos brolis? Eik tu, visai ne taip yra, – vėl sukikena Bulba. – Tu juk dažnai į tualetą nevaikštai? – paklausia draugo.
  • Nu ne, – sako Alaušas. – Beveik niekada.
  • Tai štai. Aida jau gal antri metai nuolatos yra mūsų tualete, gali rasti kasdien ją ten per pertraukas, – kikena toliau Bulba.
  • Eik jau. Sakyk iki galo, kas yra, – prašo paaiškinti draugo Alaušas.
  • Ja naudojasi dabar penktokai, šeštokai. Supranti? – klausia Bulba.
  • Kokie penktokai? Kaip naudojasi? – nesupranta Alaušas.
  • Ji todėl ir smirdi. Ji leidžia jai į burną nusišlapinti. Sumoka mažiukai po 50 centų, tiek dabar kainuoja. Todėl nuo Aidos klasėje ir smirdi, ne vien kad ji narkomanė, kaip tu anksčiau aiškinai, – pasako pasišlykštėdamas Bulba.
  • Kodėl mokyklos administracija nieko nedaro? Antri metai? – nusistebi Alaušas irgi pasibjaurėjęs vien minties apie tokius dalykus.
  • Nežinau. Ten Aidos šeimoje kažkokie nukrypimai. Kištis neturi teisės net pedagogai. Jos dėdė kažkoks įtakingas Vilniaus teismuose, gina išskirtinai tuo visokius „kitokius“, mama bėgioja pas direktorę, nežinau, kas ten yra, – sako Bulba.
  • Jo..., alyvos žydi, pavasaris, o mes pasmerkti tūnoti lyg pačių bjauriausių dvokiančių išsigimėlių kaip Aida aplinkoje, – atsidūsta vaikinas.
  • Šlykštu, – pritaria jo draugas. – Mano teta Aldona man aiškino, kad stengčiausi nė nežiūrėti į Aidos pusę, nes galiu tapti kokiu su defektais, na, žinai, kur ima bjaurėtis merginomis, – vėl atsidūsta vienuoliktokas ir tęsia pokalbį: – Iš tiesų mums daroma didelė žala, kad yra Aida mūsų klasėje.
  • Nurimk, – tarsteli Alaušas. – Mums nieko blogo nenutiks, nemanau, kad Aida bus ir 12 klasėje su mumis. Mano mama su sese jau pasitarė su kuo reikia. Bus tvarka. Aidos atveju yra taip, kaip tame anekdote, kai ji nueina pas gydytoją poliklinikoje, pasilabina: „Labas, nemokamas daktare“, o šis jai atsako: „Labas, nepagydoma paciente“.

 

2024-05-02 naujiena:

AIDOS MOTINA  – 
DVESIANTIS LIGOTAS GYVULYS 

 

Bulba klausia Alaušo:

  • Mes ne kartą vos neapsivėmėme nuo smirdinčios Aidos, bet, žinai, vakar buvo jos motina prie Direktorės kabineto durų. Žinai, kas nutiko?
  • Kas? Kas jau taip nutiko, kad panorai pakalbėti apie tą bjaurastį? Aidos motina mėgino ieškoti teisybės ir norėjo draugų savo smirdinčiai Aidai parūpinti? Bet juk orai atšilo, jos, šitos nevalos, smarvė dar bjauresnė, iš viso nebeįmanoma klasėje būti, jei ir ji sėdi pamokoje. Ar kyšį nešė mokyklos valdžiai, kad jos dukros neapkaltintų nevalyvumu? Ar ir tas, ir tas? – tiesiai paklausė vienuoliktokas.
  • Koks skirtumas, ko ji ten šliaužioja. Ne tą noriu pasakyti, – intriguoja draugą vaikinas. – Penktokai trys apsivėmė tame pačiame koridoriaus kampe, kur stovėjo Aida su savo motina, – praneša Bulba.
  • Nesąmonė. Gal kokia pandemija mūsų mokykloje, gal blogai įsižiūrėjai, kas ten vyksta? Klausyk, gali būti tikrai pavojinga. Ar užnešė kokią ligą, virusus į mokyklą Aida? Žinok, ir radiacijos fonui grėsmingai pakitus žmonės ima vemti. Gal jau mus evakuos? – susidomi Alaušas.
  • Žiūrėk, – atkiša mobilaus telefono draugui pasižiūrėti ekraną Bulba.
  • O! Geras. Tikrai vaikai vemia, vienas net žiaugčioja. Kas čia? Jam skrandį tampo, ar kas? – klausia Alaušas.
  • Kas, kas. Žiūrėk gerai į Aidos motiną, aš dar sykį parodysiu tau ką nufilmavau, – paragina Bulba.
  • Supratau, – atsidūsta Alaušas dar sykį peržiūrėjęs ką draugas nufilmavo. Ir priduria: – Tokio baisaus asmens nesu matęs. Be reikalo rodei, man irgi bloga. Mutavusių ir genetiškai išsigimusių gyvulių tokių šlykščių nebūna, o čia juk, suprask, žmogus.
  • Monstrų šou. Mūsų mokykloje. Smirdėjo, nepatikėsi. Buvau gal už dvylikos metrų nuo jų. Dvokas ėjo kaip iš supuvusių trejų metų senumo kiaušinių sumaišytų su surūgusiu mėšlu, plius, dar kažkokios rūgšties smarvė, – nuoširdžiai papasakojo vaikinas.
  • Bjauriuose smirdinčiuose kūnuose – dvokiančios ir sielos, – ištaria Alaušas.
  • Iki kito karto, – tarsteli Bulba. – Ne, evakuacijos šaukinių, įspėjamųjų SMS nebuvo.
  • Pala, pala, – sustabdo draugą Alaušas, nes pokalbis jį domina. – Ten su jomis gali būti, kad abi užkietėjusios narkomanės. Skaičiau mokslinėje spaudoje, ten kažkas toms narkomanėms su virškinimu įvyksta, atrofuojasi žarnyno peristaltika, išpūna visi vidaus organai nuo plaučių, kepenų iki inkstų ir net stuburo smegenų, virsta gličiais puvėsiais, atrofuojasi kaip kirminų išgraužti mėsgaliai, jos iš tiesų supūna iš vidaus tiesiogine ta žodžio prasme, pilvai ima pūstis kaip balionai, jei chirurgiškai tuos pilvus sutvarko, išsipūtimas atsikartoja nedelsiant. Supranti, ima pūstis akyse kaip balionai. Tokios dažnai glaudžiasi pas onkologus vien dėl to, kad ten gauna morfino, kitų kvaišalų pakaitalų beveik nemokamai, kartais iš valdiškų pinigų jas pagražina, suprask, ten nupjovė, o ten nuskuto, kitur prisiuvo, dar kitur prilipdė peruką, vienur nusiurbė, kitur silikono ar botokso pripumpavo. Ir visi užsiėmę, turi veiklos. Žmonėse pasiaiškina, kad gydosi, todėl nieko nedirba, niekuo neužsiima, išskyrus, važinėja į Santariškes ar ten pabūna po kelias savaites, ilgiau kartais. Viskas už mokesčių mokėtojų pinigus. Paskui dar tokios lenda ir į našlaičių prieglaudas, internatus, vaikų darželius, stovyklas, kur yra mažų sveikų vaikų, nes žino, kad taip elementariai pasipildys energija, perims sveikų vaikų gyvybines jėgas. Būna, ir kūdikių kraują, limfą, plazmą nusiperka, jei įstengia ir tam turi pinigų, ir sau susipila pas medikus tikėdamos, kad taip ilgiau nepasens. Baisu, kai supranti esmę. Tiesiog mutavę, degradavę žmogiūkščiai, kartu su šarlatanais ir aferistais medikais žaidžia žaidimus, žinodami, kad nuo to byrės pinigai už dyką ir vien iš farmacijos  verslo atstovų medikai gaus tokias išmokas beveik nelegaliai ar kaip nors suktai apiforminus, kad viso to pakaks jų vaikams, anūkams, proanūkiams nieko iš viso nedirbant prašmatniai gyventi kažkur, kur didesnis ekonominis gerbūvis ir aplinka švaresnė iš mokesčių mokėtojų pinigų, ir tiek. Viso. Kitąsyk gal ką smagesnio pakalbėsim, – atsisveikina ir Alaušas, pasibjaurėjęs klaikiu Aidos ir jos motinos atveju. Beje, nuotaikai praskaidrinti Alaušas, kaip įprasta, primena draugui gerai žinomą anekdotą apie brunetę, kuri būdama 19 metų amžiaus vis dar tebesimokė, o tiksliau, sėdėjo pradinukų mokyklėlės trečioje klasėje su 9-10 metų vaikučiais. Ar ji smirdėjo, anekdote nėra nieko apie tai kol kas pasakyta, bet numanyti faktinę tiesą nesunku.
  • Drauge tu mano, – nusikvatojęs pasako Bulba. – Čia tu mokslinės spaudos prisiskaitęs kalbi. Aš tau apie praktiką ir realybę po tavo nosimi esančią pasakysiu. Išdėstei ką tik vieną iš narkodilerių veiklos schemų, nieko daugiau. Tai vos viena nusikalstama machinacija, seniai sugalvota ir veikianti netrukdomai su medikų, farmacininkų, jurisdikcijos atsovų, tarptautinio masto nusikaltėlių priedanga. Yra daugybė ir kitų nusikalstamų schemų narkotikams paplatinti, jų gauti ir net nekliudomai tiesiai Pavilnio nuosavuose namuose, nelegaliuose fabrikėliuose, laboratorijose, padarytose tiesiai rūsiuose, gaminti. Ten esančiose neformalaus ugdymo įstaigose, pasitelkus N. Vilnios narkomanus, reikiamus verslininkus, dažniausia, kurie yra pedofilai, zoofilai ar turi kitų "hobių", sukurta ištisa industrija, farmacijos stebuklai vyksta dalyvaujant pedofilams, gerantofilams, garsiems viešumoje profesoriams, pedagogams, nekrofilams, zoofilams, veikiantiems tarptautiniu mastu. Ten reguliariai lankosi ar apsigyveno daugybė finansiškai prakutusių medikų, narkodilerių, jurisdikcijos atstovų, korumpuotų buvusių ir esamų valdininkų, politikų stambesnio kalibro, verslininkų-nusikaltėlių. Jie ten pasigaminti išmokę ne tik kvaišalus, bet ir visą pedofilų, zoofilų industriją su paslaugomis, šou numeriais, muzika, performansais, nelegaliais filmukais ir iškrypėliams skirta video  uždarai auditorijai susikūrė, – trumpai drūtai apibendrina Bulba.
  • Tas tai tiesa. Lietuviškas pedofilų ir narkomanų iškrypėlių rojus, funkcionuoja netrukdomai, nuosavą iškrypėlę Šer, be abejo, yra pasigaminę ir ištisą monstrų cirką su klounais ir zoofilams skirtais numeriais turi, – skeptiškai nukerta pokalbį Alaušas ir nueina.


2024-04-25 naujiena:

AIDA SMIRDI

 

Bulba klausia Alaušo:

  • Esi žaidęs asociacijų žaidimą?
  • Kai reikia pasakyti pirmą į galvą atėjusi susijusį su fraze žodį? – pasitikslina Alaušas.
  • Taip. Pavyzdžiui, kas tau asocijuojasi su atostogomis? – domisi draugas.
  • Knygos. Aš skaitau, juk tu žinai, – atvirai atsako Alaušas.
  • Nuobodus tu, – atvirauja ir Bulba. – O kokia tau pirmoji mintis į galvą ateina, kai aš pasakau frazę „pati negražiausia tavo matyta mergina“? – vėl paklausia vienuoliktokas.
  • Aida, – vėl nuoširdžiai prisipažįsta Alaušas.
  • Ir man tas pats, – atsako draugas.
  • Bet ji bjauri, – net nusipurto vaikinas.
  • Taip, ir smirdi, mes jau apie tai kalbėjomės, – pritaria draugui Bulba.
  • O kokia tau asociacija su žodžiu „brunetė“? – klausia dabar jau Alaušas.
  • Beviltiška, neįdomi, pikta, na, lygiai tokia kaip mūsų klasėje ta šlykštynė susmirdusi  kaip tvarto gyvulys mėšlo krūvoje Aida, – atsako Bulba.
  • O, žinai, skaičiau ir aš šį tą įdomaus. Apie brunetes, – bando sudominti draugą vienuoliktokas.
  • Ir ką? Kad krūtinės dydis nebesvarbu, nes jos susideda silikoną? – susijuokia Bulba.
  • Tas tai taip, bet silikono į smegenis neįsidėsi. Atlikti buvo išsamūs mokslo tyrimai, vertino intelekto koeficientą. Ir žinai, intelektu pirmauja blondinės, jos yra protingiausios, – pareiškia vienuoliktokas.
  • O ką tai reiškia? Anekdotai apie blondines yra melas? – susidomi Bulba.
  • Aišku. Pats pagalvok. Prezidentė Dalia Grybauskaitė – blondinė. Visiems ES finansams vadovavo, komisare buvo, atsakinga už finansų valdymą visoje Europoje. O anekdotus apie blondines kuria piktos brunetės, juk joms ar supranti, koks kompleksas ir pagieža? Visi trokšta blondinių, viskas, kas tik yra geriausio, skiriama joms, ir tik iš gailesčio, kad visiškai nevirstų piktais agresyviais žvėrimis, pasakomas koks mandagus komplimentas ir brunetei, kad nepasiustų galutinai, – aiškina Alaušas.
  • Tas tai taip, juk brunetės iš nuoskaudos gali alkūnes nusigraužti, jos ir visus šviesinamuosius plaukų dažus išperka, paskui vaikšto su juodais viršugalviais ir baltais nutriušusiais plaukų galais. Brunetės dar akių linzes perkasi, kad akys būtų kaip dangaus mėlynė, kaip toje dainoje, – Bulba su draugu nemėgina ginčytis. – Tu suprask, kokios jos tampa piktos, tos brunetės, juk ir jos trokšta gražių papuošalų, gėlių, serenadų, tikros, o ne sumeluotos meilės..., – tęsia mintį Bulba. – O kaip vis dėl to su tuo intelekto koeficientu (IQ)? – bando grįžti prie ankstesnės draugo įžvalgos vienuoliktokas.
  • Vidutinis blondinių IQ siekia 103,2. Šatenės pasiekė 102,7, o raudonplaukės – 101,2 balų. Brunečių rezultatas – 100,5 ⸎, – išpoškina vaikinas skaitydamas iš mobilaus telefono ekrano.
  • Štai, pagaliau tiksli žinia, o ne nuomonė. Iš tiesų blondinės valdo, jos ne tik geidžiamiausios, bet ir protingiausios, o brunetės yra iš viso kvailiausios, gal net protiškai atsilikusios neretai, – užbaigia pokalbį  Bulba.
  • Tiesa yra elementari. Kai vyras visiškas nevykėlis, jam atitenka brunetė, iki blondinės jam kaip iki žvaigždės danguje – pasiekti be šansų, na, nebent sugeba ją įpratinti prie alkoholio, narkotikų, tuomet įsigyja ją gana nebrangiai. Iš pasiutimo brunetės virsta žiežulomis, raganomis. Įsivaizduok: niekas jomis realiai nesidomi ir veda tik dėl pinigų ar iš gailesčio, kai jų tėvas su motina paruošia solidų piniginį priedą žentui, kad tik vestų jų bjaurią dukrą. Būna, narkomanui reikia pinigų ir jis tuokiasi su bet kuo, kas daugiau pinigų gali pasiūlyti ar dozių parūpinti, pavyzdžiui, ieško nuotakos medikės, galinčios nuolatos pristatyti reikalingų linksminamųjų, ar gydytojos dukters, kur aprūpinimas reikalingais preparatais irgi bus garantuotas, – baigia savo kalbą ir Alaušas.
  • Ei, apie korumpuotus medikus ir jų narkomanus vaikus bei narkotikų nelegalią prekybą ir platinimą medikų, juristų, verslininkų, menininkų ir profesorių šeimų aplinkoje gal kitą kartą? – nekantraudamas ištaria Bulba.
  • Sutarta, – pasako Alaušas ir atsisveikina su draugu.

 

Šaltinis: <https://www.15min.lt/verslas/naujiena/mokslas-it/moksliskai-irodyta-anekdotai-apie-blondines-yra-klaidingi-1290-600807>

Iliustracija žemiau: 10 metų vaiko laisvalaikio darbelis pavadinimu "Ukrainietė Vilniuje".

2024-04-18 naujiena:

KOMENDANTATŪRA, KOMENDANTO VALANDA, KLIEDINTI APIE ATOMINĮ KARĄ MOČIUTĖ, KAS DAR?

 

Bulba klausia Alaušo:

  • Klausyk, nežinau, ką daryti. Skambina močiutė po kelis kartus per dieną ir klausia, kur jai reikėtų slėptis, jei kokia cheminė ataka ar radiacija. Tavoji močiutė tavęs neklausinėja?
  • Manoji turi nuosavą namą su labai gerai įrengta saugykla uogienėms, bulvėms, ji rami, – atsako Alaušas draugui.
  • Daugybė informacijos apie priedangas. Nejaugi tie vyresnio amžiaus žmonės nieko negirdi, nesupranta? – neatstoja su savo klausimais Bulba.
  • Nežinau. Bet tu pats suprask. Per karantinų laiką 2020-2022 m. senjorai aiškiai pamatė, kokias kabutėse paslaugas jiems teikia šeimos gydytojas, kuris ištisai ar mokymuose, ar pats serga, ar telefonu neatsiliepinėja, slaugytoja nurodo, kad dirba nuotoliu ar išvyko į tobulinimosi kursus, viešai buvo rodomi reportažai iš Italijos, kur vyresni žmonės buvo palikti tiesiog mirti, jokie sveikatos draudimai negaliojo. Tie žmonės patikrino ir savanorius, kuriuos labai reklamavo kaip neatlygintinai talkinančius vienišiems senjorams, paslaugų ar iš viso nebuvo, ar tiesiog buvo pasipelnoma iš senukų, o šie sutrikę ir nieko nesupratę vėpsojo į televizorius manydami, kad ir jiems nemokamai jaunimas atneš vaistų ir maisto, dezinfekuos jų daugiabučių laiptines po eilinės kaimyno mirties susirgus COVID-19. Žmonės, kurie turi ilgą gyvenimišką patirtį, juk supranta, kas čia vyksta, kai dabar visi tik ir ieško, kaip kuo skubiau susigriebti kuo didesnę pinigų sumą ir dingti iš Lietuvos, kur kuo atokiau nuo Ukrainos ir Astravo, – noriai aiškina vienuoliktokas.
  • Bet mano teta Aldona sako, kad dabar protingiausia įsirašyti į tas kuriamas komendantūras ir gauti teisę namie laikyti kokybišką ginklą, – pakeičia pokalbio temą Bulba.
  • Kvaily, žinoma, tau jau 19 metų, gali įsirašyti ir į Šaulių kokį būrį, ir kur tik nori, o jei gausi teisę į ginklo laikymą namie, tiesiu taikymu eisi ir į kariuomenę, o po to tave tampys į visokias pratybas, – paaiškina savo nuostatas vienuoliktokas.
  • Jo, tu teisus. Į kariuomenę nenoriu, – sutinka Bulba.
  • Dabar kaip tik politikai ir svarsto keisti šauktinių kvietimo tvarką. Aš ir sakau, tegu ima į kariuomenę tokias kaip mūsų klasės Aida. Negraži ji, kaip bernas koks, smirdi, ūsus skutasi, depiliuojasi, apžėlusi visa, gali eiti draskytis, šliaužti purve ir kovoti už mūsų saugumą, – primena vaikinas.
  • Sutinku, – nukerta Bulba.
  • O tu girdėjai, kad Vilniuje bus komendanto valanda? – klausia Alaušas draugo.
  • Viena ausim nugirdau, o kas bus, ar miestą uždarys, ar vėl bus kaip per karantinus iki 2022 m. gegužės, negalėsim nė iš namų išeiti, paaiškink, jei žinai geriau, – paprašo vienuoliktokas.
  • Pratybos prasideda, radau internete: „Lietuvos kariuomenė balandžio – birželio mėnesiais vykdys vieną didžiausių ir intensyviausių karinio rengimo pratybų ciklų, kuriame dalyvaus per 20 tūkstančių Lietuvos ir sąjungininkų karių, tūkstančiai karinės technikos vienetų. Visų šių pratybų tikslas – išbandyti Vilniaus viršūnių susitikime patvirtintus NATO regioninius gynybos planus, užtikrinant greitą pajėgų perdislokavimą iš vienos valstybės į kitą ir pasiųsti aiškią atgrasymo žinią priešui apie tvirtą NATO narių ryžtą ir įsipareigojimus kolektyvinei gynybai” ⸎, – paskaito pažodžiui panaršęs telefone Alaušas.
  • Oi, tai tikrai nebus galima vaikštinėti tiesiog šiaip sau, reikės vakare būti namie, tikrins dokumentus? – domisi vienuoliktokas.
  • Nežinau, gal taip nebus, nes kažkaip būtų gal jau per daug. Bet suprask, tikrins, kaip institucijos, organizacijos, įmonės pasirengusios mobilizacijai, judės kariniai vienetai, bus policijos reidai, net nežinau, kaip bus viskas iš tiesų, – kalba Alaušas. Ir priduria: – Bet viešai paskelbta, kad tik Kaune ir Vilniuje bei tų miestų rajonų savivaldybėse vyks tos didelės pratybos, tam tikroje teritorijoje ta komendanto valanda.
  • Pala, pala. Panaršiau dabar ir aš internete. Štai: „Kariai kartu su šauliais treniruosis vykdyti teritorijos kontrolę ir be policijos, stabdys tik pratyboms numatytą transportą, taip pat vykdys kai kurių objektų apsaugą. Tam tikroje teritorijoje bus skelbiama komendanto valanda. Aktyvūs veiksmai numatomi tamsiu paros metu, todėl gyventojai nepatogumų dėl organizuojamų pratybų nepatirs” ⸎⸎, – paskaito ir Bulba iš savo telefono ekrano.
  • Žiūrėjau ir aš šią informaciją. Skelbia, kad Vilniuje, Viršuliškėse ir Paneriuose, vyks karinių vienetų judėjimas ir policijos reidai, nuo mūsų namų tolokai, – sako Alaušas.
  • Sako, kad paklausius Armėnijos radijo apie tai, ar bus trečiasis pasaulinis karas, Armėnijos radijas atsako, jog ne, tačiau bus tokia kova už taiką, jog akmens ant akmens nebepasiliks ⸎⸎⸎, – nelinksmai kalba Bulba.
  • Užsienio spaudoje rašoma, jog trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjo, – prabyla liūdniau ir Alaušas.
  • Ai, žinai juk. Karai visada vyksta. Kažkur. Baisiausi karai vyksta ten, kur tu nė nenumanai: tarp verslo partnerių, dėl gražių moterų. Kažkaip gal neverta mums dabar liūdėti. Žinau gerą anekdotą, – guviai prabyla Bulba, supratęs, kad taip nuobodžiai negalima kalbėti pavasario saulei šviečiant.
  • Pasakok, tikiuosi, ne apie labai negražias vilnietes, kurios tiek labai negražios, kad karo čia tikrai niekada nebus, kaip kad mandagiai pasakė vienas generolas dar 20 amžiaus pradžioje, – paprašo draugas.
  • Karininkas kalba priešais rikiuotę: “Iki tarnybos pabaigos liko tik 22 dienos. Kai kas jau gali skaičiuoti ant pirštų”⸎⸎⸎⸎, – išpoškina greitakalbe Bulba.
  • Oi, ačiū. Priminei dar ir vienuoliktokų žinių patikrinimą ir rezultatus, kai tikrino matematikos žinias, – pralinksmėjęs Alaušas pasako ir dar priduria: – Juk supranti, pusės vienuoliktokų rezultatai buvo 8 balai iš galimų 20. Žmonės iš tiesų nemoka skaičiuoti, galimai ir ant pirštų iki 10 nebesuskaičiuoja.
  • Jie nesuskaičiuos, nei kada ta komendanto valanda, nei kada ji prasideda, nei kada baigiasi, nei kada ateis šaukimas eiti į kariuomenę ar už kiek gali nusipirkti kuprinę, o už kiek negali, nes neliks pinigų maistui ir vandeniui, – sutinka su draugu Bulba.
  • Taip, kažkam tai labai naudinga: begalviai ir puspročiai nuolatos baimės apimti žmonės, viskuo nusivylęs jaunimas, o kur dar visiškai nevaldomi siautėjantys žmonės-narkomanai net aukščiausiuose sluoksniuose, drebančiomis rankomis skatikus skaičiuojančios močiutės, – mėgina baigti pokalbį vienuoliktokas.
  • Panašu, ateina laikai, kai nors tris žodžius be klaidų užrašyti ir suskaičiuoti iki 10 tesugebės vienetai, – ironiškai pasako Bulba. – Tu, Alaušai, su savo žiniomis gal ne tik mokslo bokštu ar visų esamų komendantų pagrindiniu komnedantu tapsi, o kokiu nors visų tautų vilties žiburiu tamsybių karalystėse.
  • Ačiū, ačiū. Tu ką? Manai, leisiu į save įsitverti ir vesiu gaujas tamsuolių paskui save? Jau kaip ačiū, bet ne, kiekvienas už save šiame pasaulėlyje, nesvarbu, ar trečias, ar trisdešimt trečias karas, – nukirto komendantų ir komendanto valandos temą Alaušas.

 Šaltinis: <https://kariuomene.lt/naujienos/prasideda-aktyvus-lietuvos-kariuomenes-pratybu-periodas-treniruosis-virs-20-tukstanciu-kariu/25869>

 Šaltinis:<https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2024/04/17/news/vilniuje-ir-kaune-vyks-kariuomenes-pratybos-vyks-kariu-judejimas-stabdys-automobilius-skelbs-komendanto-valanda-31451476>

 Šaltinis: 1990 m. kalendorius. Redagavo Liutauras Kazakevičius.

 Šaltinis: <https://www.anekdotai.lt/apie-kariuomene>.

2024-04-11 naujiena:

KAS NEBIJO NIEKO?

Bulba klausia Alaušo:

  • Ir kaip tau patinka? Jau antras švietimo, mokslo ir sporto ministras dingsta, – bando užvesti temą pokalbiui vienuoliktokas.
  • Bulba, juk jau aną savaitę abu sutarėme: nesvarbi mudviems ta vienuoliktokų žinių patikros tema, visai nesvarbi. Todėl ir ministrų kaita yra lygiai tiek pat verta aptarti kaip ir medžių lapų nukritimas rudenį ar kai kurių žvėrelių kailiuko keitimas žiemą, – oriai ištaria Alaušas.
  • Tada pasakyk, ar iš visų egzaminų aukščiausius balus susirinkai, ar tik iš kai kurių? – vėl teiraujasi draugas klasioko garsėjančio itin puikiais mokymosi ir žinių rezultatais nuo pat pirmos klasės.
  • Aišku. O kaip kitaip? Tu, mačiau, net nemėginai tuos balus nors kažkiek pasigerinti, juk buvo galimybė, kodėl nesinaudojai? – pasidomi draugas.
  • Žinai, mes su mano teta Aldona viską aptarėme. Nėra prasmės. Greičiausiai stosiu į universitetą arba koledžą užsienyje, ten pakanka vien turėti bendrojo lavinimo vidurinio išsilavinimo atestatą, pakanka B lygiu, pažymiai iš viso nesvarbu, – paaiškina Bulba.
  • Tai mudu abu šią vasarą ramiai atostogausime, – pasako Alaušas. – Būsim ramūs kaip belgai dėl savo ateities.
  • Žinai, yra toks neblogas anekdotas, – kalba vienuoliktokas.
  • Apie ką? – klausia Alaušas.
  • Apie mus. Klausyk: „Mokytoja guodžiasi savo draugei: – Žinai, dirbti pasidarė neįmanoma. Mokytojai bijo direktorės. Direktorė bijo inspektoriaus. Inspektorius bijo ministro. Ministras bijo tėvų. Tėvai bijo vaikų. Ir tik vaikai nebijo nieko!”.⸎
  • Į temą šis anekdotas. Iki kito karto, – atsisveikina su draugu Alaušas.
  • Iki, – atsako Bulba ir nueina savimi patenkintas pavasario šilumos ir minčių apie savo ateitį po mokyklos baigimo nuteiktas optimistiškai.

 ⸎ Anekdotas iš žurnalo “Lapės anekdotai”, 2022, Nr. 5, p. 8.

2024-04-04 naujiena:

TAS PATS PER TĄ PATĮ APIE TĄ PATĮ: ŠLAMŠTELIS

Bulba klausia Alaušo:

  • Kaip tau patinka šių metų atostogos, kai jų metu mums buvo lietuvių kalbos žinių patikrinimas?
  • Nesuku dėl to galvos, — atsako Alaušas.
  • O ką tu valgei šiandien pusryčiams? — neatstoja Bulba nuo klasioko.
  • Koks čia dar klausimas? — nusistebi Alaušas.
  • Sakyk gi. Ką valgei pusryčiams? — Bulba įkyresnis negu įprastai.
  • Kam tau tai žinoti? — nesiruošia atvirauti Alaušas.
  • Supranti, yra toks labai paprastas būdas nustatyti tikrąją asmens turtinę padėtį — vien pagal jo pusryčių meniu, — galų gale paaiškina Bulba.
  • Bet jei tu žinai šį būdą išsiaiškinti, koks žmogus su tavimi bendrauja ir kaip su juo toliau elgtis, juk gali meluoti apie tą savo pusryčių valgymą ir savo pasirinktus patiekalus, — nusistebi Alaušas.
  • Taip, gali jau man nebesakyti nieko apie savo pusryčius, juk neišvengiamai meluosi, — nusiminęs kalba vienuoliktokas.
  • Bulba, per vienuolika mūsų draugystės metų tu viską beveik apie mane žinai, kam tau tie triukai apie pusryčius? — klausia Alaušas.
  • Gal tu ir teisus, — sako Bulba. — Yra madingi dabar ir vėlyvieji pusryčiai, „lančas“ /anglų k. "lunch" reiškia priešpiečius, Lietuvoje žmonės paprastai tuo metu valgo pietus/, mergiotės kokios prašmatnesnės paklausk nusivedęs apie 12 valandą vidurdienį kad ir į nebrangią kavinukę, tokį meniu pasakys, kad į šimtą eurų neįtilpsi už tą jos „lančą“ mokėdamas, — tęsia kalbą apie pusryčius Bulba. — O ir mano mama jau seniai dejuoja, kad geri priešpiečiai dviem asmenims jau daugiau negu šimtas eurų net namų sąlygomis atsieina.
  • Tas tai taip. Ne visi pusryčiams srebia šaltu vandeniu užsipylę pigiausius avižinius dribsnius be jokių papildomų pagardų. Ar anksčiau eilinė daugiabučio laiptinės valytoja ar senatvės pensininkė su vidutinio dydžio pensija ir visai ne kokia signatarė ar daugybės nekilnojamojo turto objektų savininkė kasdieniniame savo racione turėjo natūralius raudonuosius lašišos ikrus, sūrį, kurio kilogramo kaina virš 30 eurų, ir stirnienos dešrytę su spanguolių ar svarainių spiritine trauktine užsigėrimui bei šakotį užsikanda kasdien prie kavos? Pats suprask, kas vyksta, — pritaria Alaušas klasiokui. Staiga vaikinas pakeičia temą ir sako: — Gana jau tų kalbų apie žmonių gyvenimo būdą. Ruošiuosi šiam sekmadieniui. Atvelykis.
  • Taip, diena bus įsimintina, pas mane atvažiuos pusbrolis, teta Aldona iš Žiežmarių, — paaiškina Bulba.
  • Nejaugi vėl dažysi naujai kiaušinius? — nustemba Alaušas.
  • Ir Velykos tebuvo maža treniruotė. Dabar svarbu pasiruošti ypatingai kietų lukštų kiaušinių, nes vyks jų ridenimas, rungtynės, kieno tvirtesnis kiaušinis, kas toliau jį nuridens, juk žinai tą tradiciją su specialiu loveliu kiaušiniams ridenti, smagu labai ne tik mažiems vaikams, — smulkiai paaiškina Bulba.
  • Klausyk, Bulba. Pamąstyk, apie ką kalbame. Lyg būtumėme gyvenimo saulėlydį pasiekusios bobulytės, — nusijuokia Alaušas.
  • Ir aš tą patį pagalvojau. Gal čia dėl to, kad per Velykas daug laiko praleidome su artimaisiais, su vyresniais žmonėmis? — domisi Bulba.
  • Nesistebėk. Yra toks anekdotas: „Apie ką kalba vyrai, kai vieni tarpusavyje pasilieka? — paklausia moteris vyrą. — Apie tą patį, kaip ir moterys. — O, tai begėdžiai! — su panieka veide atsako moteris,“ — papasakoja Alaušas draugui.
  • Tas tai taip, — pritaria Bulba draugui. — Nors mes dar gal ir ne vyrai, dar tik „pacanai“, bet populiarios temos visada tos pačios.
  • Apie tą patį, tie patys ir tą patį per tą patį, — užbaigia pašnekesį vienuoliktokas.
  • Todėl esu televiziją iš viso atjungęs, kad mokesčio nebereikėtų mokėti už kalbančias galvas, kur nuobodžiai šneka, primityviai pokštauja, nusikalba, filmai beverčiai, mergiotes transliuoja bjaurokas, nuolatos pilna primityvių smurto scenų, dažnai gergždžiančiu balsu ir griuvėsių, lavonų fone, nesuprantama kalba ir kažko reikalaudamas, grasindamas kalba toks mažas riebus žmogiukas žalsvų atspalvių drabužėliais, o muzika, kurią jie paleidžia į eterį, ar laidos iš viso šlamštelis, — galutinai apibendrino Bulba.


2024-03-28 naujiena:

AIDA – IŠMATŲ BAČKA AR SPERMOS ŠIUKŠLIADĖŽĖ... VILNIEČIAI NEAPSISPRENDŽIA DĖL GALUTINIO ATSAKYMO, NORS ŠIAIP JAU, IR TAS, IR TAS, DU VIENAME

Bulba klausia Alaušo:
–  Žinai, kas yra Aida?
– Tu ją vadini srutų bačka, –  atsakė vaikinas.
– Ją vadina spermos šiukšliadėže, –  išpoškino vienuoliktokas.
– Ko jaudinies? Tiks bankui, –  pabaigė tos dienos pokalbį gudrusis Alaušas.



2024-03-21 naujiena:
KARJERA VILNIAUS NABAGĖMS

Bulba klausia Alaušo:

  • Kalbam vis dėlto apie vienuoliktokų žinių patikrinimą, gerai?
  • O ką čia kalbėt? – nustemba Alaušas.
  • Ar tau nėra įdomu, kad matematiką Lietuvos vienuoliktokai išlaikė vidutiniškai aštuonetui, kai maksimalus galimas balas 20? – Bulba tampa net kažkiek nuobodus ir įkyrus.
  • Koks tau skirtumas? Kuo aplinkui tave visi bukesni, tuo tu turi daugiau šansų prasimušti jų terpėje, jie bus nuliai, nesugebės net susiskaičiuoti, kiek algos tu nuo jų nusukai, nesupras, kas ir kur parašyta bei kodėl, nežinos net minimaliausių savo teisių, lauks kol gaus kelis euriukus kaitinamajam tabakui ar žolei nusipirkti, poreikiai jų minimalūs, narkomanai net pigiau darbdaviui kainuoja nei alkoholikai, dirbantys už pusę bambalio per dieną, dirbs už grašius, tu galėsi būti jų direktorius UAB-e pas tavo tetą Aldoną Žiežmariuose, – pamoksliškai prabyla Alaušas.
  • Ta mano teta Aldona ir pakėlė vėjus, – paaiškina Bulba. – Ji sako: jei vidurkis 8, pagal ankstesniąją vertinimo mokyklose 5-balę sistemą tai yra lygiai 2. Tokius automatiškai meta iš mokyklos lauk ir tegali turėti vieną perspektyvą: eiti kasti griovių, valyti statybų aikšteles ar dezinfekuoti viešąsias išvietes..., – Bulba kalba sklandžiai lyg koks oratorius gaunantis už kalbėjimą pinigus.
  • Tas tai taip. Pasakyk klasėje Zosei, to išpopuliarėjusio ginekologo dukrai, apie tai, – sukikena Alaušas.
  • Ką pasakyti? Kad eitų valyti viešų išviečių ir taip užsidirbtų sau naujiems plastmasiniams dantims, o ne su ta dvokiančia Aida aplinkui stulpą trintųsi ir vaidintų, kad šoka? – susidomi dabar jau Bulba.
  • Jo, – trumpai tarsteli Alaušas. – Smirdi bjauriai jos.
  • Tai dar smirdės ir kitus mokslo metus, 12 klasėje. Ką darysi? – dabar jau sukikena Bulba.
  • Ar užmiršai? Dujokaukę turiu, – primena Alaušas.
  • Bet aš rimtai, Alaušai. Tu gavai 19 balų, tau gerai..., – numykia Bulba.
  • Kas gerai? – klausia draugo vienuoliktokas.
  • Mano teta Aldona pasakojo, kad bus daug tokių vadinamų centrų, kur mokys karjeros darymo veiklų, ar ko ten, net nežinau, nesupratau, – ištaria susirūpinęs Bulba.
  • Kaip galima mokyti daryti karjerą? – nustemba Alaušas. – Ir kas mokys? Gal tas iš Antakalnio vargšelis profesoriaus sūnus, iš kurio visi juokiasi, kad užpuldinėja nepilnametes ir mėgina skylę paklodėje išsikirpęs jas nėščiomis padaryti ir kaip jo niekas net negaudo, neįkalina, leidžia nepilnametes kirkinti, nes mama Zenka yra nukriošusi docentė, apiformino tam vargšeliui kažką, blaškosi nevaržomas. Kokios karjeros jis arba jo motina Zenka gali mokyti? Kaip skylę paklodėj išsikirpti ir pakrūmėj laukti iš mokyklos einančių nepilnamečių nusimovus kelnes? Ar kaip nueiti visų ir nukaliošintai nuvalkiotai Aidai aborto pasidaryti? – Alaušas kalba iš tiesų susirūpinęs.
  • Tas tai taip. O ko mokys tuose centruose Aidą? Kaip plastmasinius dantis susikišti į WC spintelę, kad aplinkiniams nedvoktų? – sukikena ir vėl Bulba.
  • Baik tu tyčiotis. Nenustebk po kelių metų radęs Aidą banke, tokios būna atkaklios, jos kompensuoja savo šlykštumą lipdamos kitiems per galvas. Neretai, kai jau narkomanėmis tampa negrąžinamai, už didesnį pinigą padarys bet ką, jei turės tarnybą ar darbą, kaip žvėris puls ir klientus, ir bendradarbes, kad tik didesnius pinigus užsidirbtų ir sau dozę kasdieninę užsigarantuotų. Be to, labai galima tokia versija, kad jos seneliai pinigų duos ir ją galų gale nors kažkas apskus, nugrimuos, aptvarkys, nes žinai... bjauru, ta gliti ir šerpetota jos oda..., – su pasibjaurėjimu prabyla Alaušas.
  • Jo, vemti verčia. Ar matei? Aidos ir nugara lyg gyvulio juodais šeriais apžėlusi, kojos, rankos kaip vyro gauruotos. Pamačiau, išsigandau baseine, – sako sutikdamas su draugo nuomone Bulba. – Aida smirda pradvisusio užrūgusio mėšlo ir gličių pelėsių tvartu.
  • Tai tas taip. Bet tokias tuose centruose už biudžeto lėšas apiformins kaip nuolatos mokomas tai batų raištelius susirišti trejų metų trukmės programoje, tai popierinę servetėlę iškarpyti mokys dvejus su puse metų, tai dubenėlyje nosį smirdinčią išsiplauti ir nunešus tas pamazgas išpilti, kad kitų neužkrėstų... ir taip kokius dvidešimt metų. Mokys. O jau po to bus magistrė. Teisės ar ekonomikos, – rimtu veidu sako Alaušas.
  • Bet kiek tada jai bus metų? Penkiasdešimt? – ėmė juoktis Bulba.
  • Ir tada ji pasigimdys dukrelę, kurią irgi apie 25 ar 45 metus mokys tuose centruose kaip nusituštinus švariai išsivalyti po savęs ir nesmirdėti aplinkiniams, – tvirtu balsu ištaria Alaušas.
  • Baik tu, joms to nereikia. Girdėjau Zosę telefonu kalbančią apie Aidą. Nesituština, vaikšto su išmatomis išpampusi po pusę metų ir tada periodiškai jai klizmas stato, – patvirtina, ką girdėjęs, Bulba.
  • Eik tu sau... tai todėl Aida taip smirdi? Su išmatų pilnu pūzru sėdi mums po nosim klasėje. O pilvas ar matei jos koks? Lyg nėščia būtų, kur tuoj tuoj apsivaikuos tiesiai ant mokyklos suolo ar po juo nudribusi, – susidomi pokalbiu dabar jau ir Alaušas, ima kalbėti nestabdomas.
  • Ai, baikim. Kažkokia WC tema šiandien, – sako pasišlykštėdamas Bulba.
  • Tada apie tuos karjeros centrus, – paskatina draugas.
  • Na, supranti. Iš tiesų gal devyni iš dešimties iš viso negali nei mokytis, nei dirbti..., – ištaria Bulba ir nutyla.
  • Nežinau, bet panašu, kad taip ir yra, juk girdėjai, kad beveik kas antras tarnybai kariuomenėje netinka, – pritaria vienuoliktokas.
  • Todėl bus tie mokymo centrai, – teigia Bulba. – Už viešuosius pinigus, viskas nemokamai. Gal kažkiek bus mokama, nežinau, čia tik pradinė informacija.
  • Bet juk yra daugybė tų darbo rinkos mokymo visokių centrų, ar nežinojai? Ne tas pats čia bus? – domisi Alaušas.
  • Darbo rinkos centruose yra mokoma ir vairuoti, ir valgį gaminti, kažkas minėjo, mokosi ten būti kirpėjais, statybininkais, – aiškina vaikinas.
  • Na, jei darys kažką lyg ir naujai, greičiausia ir bus tam kontingentui, kur iš tiesų nieko negali, galės mūsų Aida ten būti klientė, – pasvarsto Alaušas.
  • Amžinai bus iš valstybės biudžeto ir viešųjų lėšų šeriama, smirdės ten, centre nevykėliams, – sako vienuoliktokas. – Ir smirdės ten ilgai, kol jai sueis kokie 45 metai ar 55.
  • Retsykiais ten šoks aplinkui stulpą, – patikslina draugas.
  • Svarbu, kad ne mums prieš akis, – pritaria Alaušas.
  • Ir aš sakau, – griežtai ištaria Bulba ir pasidalina savo nuomone su draugu: – Tokio bjaurumo padaro kaip Aida nesu nei siaubo filme matęs, kur rodo monstrus, transformerius ar Frankenšteiną.
  • Klausyk, kaip ten sakoma? „Grožis išgelbės Pasaulį“, – su ironija prabyla Alaušas.
  • Išgelbės. Lauk. Tas grožis kažkur anapus, o tau prieš akis – dvokianti pabaisa klasėje, nuo kurios tu nori vemti kasdien, o personažai iš Adamsų šeimynėlės, kai juos palygini su Aida, atrodo tobulumo įsikūnijimas, – Bulbos žodžiai atšiaurūs ir smerkiantys.
  • Tai jo. Matyt, padarys daug karjeros centrų Vilniaus bjaurūnėms ir tokiems kaip Antakalnio docentės Zenkos kvanktelėjusiam sūnui, tokioms kaip Aida, stovės po karjeros centrą ant kiekvieno kampo Vilniuje su užrašu „Dvokianti Aida – sostinės puošmena“, – pabando baigti pokalbį fekalijų tema Alaušas.
  • Klausyk, baik filosofuoti. Dabar jau ant kiekvieno kampo rasi „Grožio“ saloną, estetikos centrą, mokyklėlę būsimoms manekenėms, SPA ar masažo kabinetą su įvairių pavadinimų variantais. Ir, beje, ne ant kiekvieno kampo, o kiekviename name, pastate po kelis tuos „grožio“ salonus su įvairiais pavadinimais nuo masažo su laiminga pabaiga, plaukų stilistų ir nagų klijuotojų iki makaronų ant ausų kabintojų ir tokių kaip tvarto gyvis Aida skutimo, kad dvokiantys šeriai nesimatytų ant nugaros, rankų ir kojų. Aš vis pagalvoju: kiek Vilniuje turi būti bjaurių panų ir jų motinų, irgi šlykščių, kad toks kiekis „grožio“ salonų reikalingas. Einam, kol dar yra laiko iki pamokos, užsiimsime tolimiausias klasėje vietas nuo smirdinčios Aidos. Gal šiandien nuo jos neapsivemsime, – dalykiškasis Bulba kaip visada pademonstruoja savo praktiškumą ir racionalų protą.
  • Tu teisus, – pritaria Alaušas draugui. – Paskubam, nes kitaip skaudės galvą nuo prasmirdusios Aidos. Juk ne veltui yra anekdotas: „Mergina pas gydytoją: – Daktare, ką man daryti, aš tokia baisi, kad visi tuoj apalpsta. Daktare! Kas jums?”.
  • Dabar suprantu, kodėl nenori būti mediku, nors ir galėtum, – drąsiai išpoškina Bulba Alaušui: – tu taip nenori matyti bjaurių panų ir moterų, kad geriau rinksiesi kitą profesiją.
  • Taip, man karjeros centrų paslaugų nereikės, suprask, kiek ten bus tokių Aidų, dvokiančių, beviltiškų, bjaurių, – patvirtina vienuoliktokas.

⸎ Šaltinis: 2020 m. liaudies medicinos ir sveikatos kalendorius.

2024-03-14 naujiena:

VIVA, ISPANIJA!

Bulba klausia Alaušo:

  • Nekalbam apie vienuoliktokų žinių patikrinimą, ką? Gal gali pasiūlyti kokį pokalbį tiesiog gerai nuotaikai užtikrinti?
  • Galiu, – atsiliepė vienuoliktokas. – Ką sako tavo teta Aldona, kuri yra „proto bokštas“, visame kame tau pataria, apie Ispaniją?
  • Ar pamiršai? Ne taip seniai aš tau siūliau į Turkiją puikiomis sąlygomis. Tu atsisakei, – nustebęs prabilo Bulba. – Iš kur dabar tau ta Ispanija? Ką tu ten pametei? Ten ne blondinių kraštas, tau nepatiks, – kikendamas pasakė Bulba, žinodamas draugo prioritetus ir estetikos suvokimą, kad panelė turi būti tik natūrali blondinė, mėlynakė, kaip iš pieno plaukusi, kukli, gražiai išauklėta, nerūkanti, ne narkomanė, be jokių sintetinių priedų, tvarkinga, ne rėksnė, ir nieko daugiau.
  • Supranti..., net nežinau kaip tau paaiškinti..., – mįslingai prabilo intelektualusis Bulbos klasiokas.
  • Rėžk, – paragino draugas.
  • Panašu, Ispanijoje jau dabar perkelta arti kokių 45 procentų Lietuvos BVP, – suraukęs kaktą prabilo Alaušas.
  • Ką? Čia tavo žadėtas smagus atpalaiduojantis pokalbis tarp mudviejų, dviejų ilgamečių draugų? Alaušai, juk aš tave daugiau negu 10 metų pažįstu, tu man atversta knyga, sakyk, kas yra, o ne apie BVP vapaliok, – paragino draugą Bulba.
  • Ispanai turi gerą priežodį: „Kas nuolat juokiasi – kvailys, kas niekad nesijuokia – sukčius“, – rimtu veidu ištarė Alaušas.
  • Na, tada jau žinau, kas mūsų klasėje sukta gyvatė... Zosė. A. Dar Aida. Nuolatos su surauktu veidu, šypsenos net nesu matęs, arba kai išsiviepia tokia dirbtine šypsena vien tik tam, kad silantu aplakuotus krūminius dantis parodytų, fui, kaip šlykštu, ji dvokia... visa iš plastiko..., – pasibjaurėdamas nuoširdžiai prabilo Bulba ir net nusipurtė.
  • Jo, Aida smirdi. Bet aš noriu tau kitką pasakyti, apie lietuvių gausius būrius įsikūrusius per paskutinius trejus metus itin prabangiai, – pasakė Alaušas. – Lietuvių močiutės, kam per 60 metų, ten jau ištisus apartamentus, prabangius namus įsigijusios, klausosi gitaros garsų, serenadų, kurias traukia žavūs raumeningi Viduržemio jūros pakrančių gerai išauklėti paslaugūs jaunuoliai, ir sėkmingai išmoko šokti ugningą tango bei flamenko. O Tenerifėje visi jau žino, kad vyresnė senjorita iš Lietuvos paliks tiek arbatpinigių, kad pagal dosnumą vietiniam Ispanijos paslaugų sektoriui net trys milijonierės iš JAV jos nepranoks kartu sudėjus.
  • Klausyk, Alaušai. Nemandagu iš tavo pusės. Kodėl tu skaičiuoji pagyvenusių moterų pinigus ir vertini jų laisvalaikio pomėgius. Linksminasi močiutės, ir ką? Ar geriau, kad surūgusios valdiškos poliklinikos Lietuvoje koridoriuose sėdėtų ir sėdėdamos keiktų valdžią? – vėl nuoširdžiai nustebo Bulba, kuris apie pagyvenusių lietuvių moterų turtus seniai žinojo iš tiesioginio bendravimo su tetos Aldonos pralobusia kaimyne Žiežmariuose, kuriai už atitinkamą mokestį laisvalaikiu ir atostogų metu retsykiais teikia įvairias paslaugas, kaip antai, jos didžiulio namo sargo, pasiuntinuko, pagyvenusios damos pokalbių dalyvio taip pat.
  • Apie pusę Lietuvos BVP jau ten, Ispanijoje. Ir dabar ten ne taip, kaip prieš dvidešimt metų, kai jauni lietuviai susilenkę ir saulei kepinant rinko ispaniškus apelsinus ar braškes ir liejo prakaitą ropodami jų žemės ūkio plotuose bei šiltnamiuose, kur temperatūra virš 50 laipsnių karščio, rinkdami pomidorus..., – liūdnai prakalbo Alaušas.
  • Ir ką? – nusijuokė Bulba. – Ot, radai problemą. Imk ir važiuok paskui tuos pusę visos Lietuvos BVP į Ispaniją, bet prieš tai išmok gerai ispaniškai, pasiimk gitarą, pasirepetuok šokti tango ... ir varyk, kur šilta Viduržemio jūros saulė ir apelsinai voliojasi tiesiog gatvėse.
  • Nori pasakyti, kad apsimesti jaunu ispanu ir išdurti tas lietuves senjores? – paklausė nustebęs Alaušas.
  • Žinoma, – atsakė Bulba. – Kitaip tų damų pinigai pereis ispanams ir jie atvažiuos už tuos pinigus pasipiršti tavo blondinei sesei ir liksi vienas, užmirštas, paliktas, be pinigų bei bendrų veiklų su sese... ką judu ten abu darote, minėjai, kad už pinigus studentams rašto darbus parašote pasitelkę robotizuotą programą, ir liksi varganai gyventi bei mokėti drakoniškus mokesčius Lietuvoje, kurioje visi galimi turteliai seniai išvežti ir įveiklinti kitur, kitose valstybėse..., – vėl su ironija prabilo vienuoliktokas. Ir dar papildė: – Mokykis šokti tango, tau pavyks.
  • Ai, Bulba. Dabar jau tu mane įžeidei. Keičiam temą. Geriau jau aš tau anekdotą papasakosiu, – pasiūlė klasiokas.
  • Būk geras, ne apie Ispaniją, – paprašė Bulba.
  • Mmmm... Leisk pagalvoti... O! Šitas tiks. Nori, apie Maskvą? – pasiteiravo Alaušas.
  • Na..., gal..., nežinau..., gal..., – numykė Bulba.
  • Nebijok, senas geras anekdotas. Klausyk: „Maskvoje paplitęs anekdotas apie tai, kad Adomas ir Ieva buvo rusų tautybės“..., – pradėjo pasakoti Alaušas.
  • Negalima tautiniu pagrindu nieko garbinti, tai negražu, – mėgino stabdyti draugą Bulba.
  • Ne, čia geras anekdotas, radau jį 1990 m. JAV išleistame sieniniame kalendoriuje „Nida“, – paaiškino Alaušas.
  • Tada sakyk, kas toliau tame anekdote. Šaltinis yra, kas jį paskelbė, kartoti leistina, – sutiko Bulba.
  • Tai štai, yra klausiama, na vis dėlto, kokios tautybės pirmieji žmonės, tai yra, Adomas ir Ieva. Atsakymas toks: „Aišku, jog jie buvo rusai“, be to, nusistebima, kaip toks klausimas iš viso atsirado, nes juk iš tiesų aišku – pirmieji Dievo sukurti žmonės buvo rusai. Toliau mėginama abejoti: „Bet kodėl tu taip manai?“. Atsakymas yra toks: „Argi tau neaišku? Jie buvo nuogi, pavalgyti teturėjo tik vieną obuolį ir gyveno rojuje. Argi ne kaip mes?“, – užbaigė anekdotą Alaušas.
  • Patikslink, prie kurios kalendoriaus dienos lapelio radai tą anekdotą? – dalykiškai pasiteiravo Bulba.
  • 1990 metų spalio 21-oji, – taip pat dalykiškai ir tiksliai atsakė vienuoliktokas Alaušas.
  • Na, yra aišku, kad anekdote pokalbis vyksta tarp dviejų rusų, – vėl mėgina narplioti temą toliau Bulba. Ir vėl paklausia: – Bet tavo pasiūlytoji šiandienos pokalbio tema buvo Ispanija, tai... kažko nesuprantu, – pasakė atvirai Bulba draugui.
  • Bulba, tu, Bulba... pusė Lietuvos BVP, ir ko gero, grynaisiais, nekilnojamuoju turtu jau greičiausiai perkelta į Ispaniją, kitas šiltesnes ir jaukesnes gyvenimui vietas, kur mažesni mokesčiai, žmonės linksmi ir senų damų niekas nestumdo valdiškų poliklinikų koridoriuose siuntinėdami ten, šen ir dar reikalauja susimokėti net po to, kai jos yra milžiniškus mokesčius jau mokėjusios valstybei virš 40 ar net 50 metų... užauginusios mažiausiai po 2-3 vaikus, atlikusios gausybę net neapmokėtų iš viso darbų, veiklų, išvirusios gal 10 tonų uogienių, užraugusios ne mažiau tonų agurkų ir kopūstų per visą gyvenimą Lietuvoje savo virtuvėlėse ir sodų namukuose, numezgusios gal po šimtą kepurių ar megztinių bei kojinių ir sumokėjusios už savo anūkų magistro laipsnius pagal teisės studijų programą, po ko jie netinka niekam kitam, išskyrus kad iš gailesčio gal juos priima bent trumpam į JK paukštynus pešti broilerių ar į Norvegiją skrosti žuvų, užaugintų ant gausių hormonų, ..., – Alaušo kalba vėl tapo su labai labai daug žodžių.
  • Na, gerai, apie paneles Kū-Kū šiltose darbo vietose Lietuvoje ir Lietuvoje registruotų universitetų MU-MŪ ar Kriu-Kriū, iš kurių absolventų neima į tarnybą ar darbą nė vienas save gerbiantis darbdavys, išskyrus gal tik paskendusius korupcijos ir nusikaltimų liūne, apie tas bėdas mes irgi esame kalbėję, – dabar jau beveik suirzęs pasakė Bulba. Jis pareikalavo: – Kur šios dienos cinkelis? Nėra jo, Alaušai. O žadėjai...
  • Matau, neatstosi. Štai, panaršiau internete. Klausyk: “Atvažiavo pora pailsėti į Ispaniją. Trečios dienos vakare, kol vyras gaivinosi bare, žmona pradingo. Vyras, pakėlęs vėją, iš mačiusiųjų sužinojo, kad žmona nuėjo pas doną Pedro.
  • Koks dar donas Pedro?! – nusistebi vyras. Jam parodo viešbutį ir pasako numerį. Vyras tyliai įsėlina, žvilgt pro plyšį tyli muzika, ištaiginga lova, ant lovos guli aukštas, įdegęs ir vyriškas donas Pedro. Atsiveria dušo durys ir išeina žmona: pablyškusi, plaukai sutaršyti, pilvas nukaręs, krūtys maskatuoja... Vyras galvoja: „Jomajo, kaip nepatogu prieš doną Pedro.”
  • Užskaitau. Supratau. Dėkui. Papasakosiu Žiežmarių turtuolėms, prisipažino Bulba.
  • Jei dar jas rasi po Velykų. Vyresnės damos jau seniai būriais ir susikooperavusios po kelias, jei yra mažiau pasiturinčios, tyliai ramiai ir gudriai jau ne Lietuvoje. O jei vis dar Lietuvoje, turtelis jų, koks jis ten bebūtų, saugiai perkeltas irgi iš Lietuvos. Moterys Lietuvoje išmintingos. Pas donus „pedrus“ jos išvyko palikusius savuosius „petrus“, „jonus“ ir „antanus“ ar kapinėse, ar tiesiog gulėti ir supūti patvoriuose plikus nuogus.
  • Ir nieko tokio..., – nusijuokęs pasakė Bulba. – Tiems vietiniams ir paliktiems „petrams“ ir „antanams“ įvežė krūvas nepilnamečių iš pietrytinių nuo Lietuvos teritorijų. Daug įvežė. Ir jie jau neblogai įgudo žaisti rusiškus „ievas“ ir „adomus“, nes ... nuogi, pliki, bet obuolių ir konteineriuose bei „Maisto banke“, pakelėse randa...
  • Tai jo. Lietuvoje bus tikras rojus..., nusikvatojo Alaušas. Gal tu sutiksi eiti į kariuomenę to „rojaus“ apsaugos užtikrinimui?
  • Tu ką? Visai sukvailėjai? – nustebo Bulba. Klasiokės mūsų, matei į ką panašios? Jos galės eiti į pirmas fronto linijas ir gąsdinti bet kokį priešą, virtualų taip pat. Aš jau geriau įsisavinsiu dono Pedro gudrybes ir būsiu arčiau savo išmintingosios tetos Aldonos.

 

⸎ Anekdoto apie doną Pedro šaltinis: <https://www.tostai.lt/anekdotai/getText/11854>

2024-03-07 naujiena:

KOVO 8-oji RYTOJ

Bulba klausia Alaušo: „Kaip susodinti keturias brrrrrrunetes ant vienos kėdės, ar žinai?“

Alaušas atsako: „Apversk kėdę ir pačios sulips“.

2024-02-29 naujiena:

PUSEGZAMINIAI, ARBA PUSĘ PER PUSĘ, O VISKAS KĄ TURI – GAL TIK ŠŪDMUSĘ

Bulba klausia Alaušo:

  • Tuoj egzaminas, pasiruošęs, ramus?
  • Koks egzaminas? Mokytojai apie jį nežino, koks jis bus ir kaip jį organizuoti. Mes net tam neparengti, mokytojai vadovėlių neturėjo, instrukcijų negavę, – pasipylė Alaušo žodžiai kaip tirada.
  • Pusegzaminis, ar tu jau visai? Pats iš anksto mane agitavai mokytis, ruoštis. Kas dabar nutiko? Panikuoji? Tu? Juk tu pas mus visažinis? – papylė seriją klausimų vienuoliktokas savo klasiokui.
  • Jaučiuosi pažemintas. Vakar per televiziją viešai mūsų karta buvo pavadinta eksperimentiniais triušiais ir buvo pareikšta, kad mūsų gaila..., – nuoširdžiai prisipažino Alaušas.
  • Ir kas? Daug kas ką kalba, – Bulbos atsakymas turėjo ir tęsinį: – Ko tu tikėjaisi? Gimusieji 2005-aisiais ir yra nurašyta karta, – pademonstravo savo visapusišką informuotumą vienuoliktokas.
  • Čia kas, tavo visažinė teta Aldona iš Žiežmarių tave apšvietė, ar kaip? – susidomi dabar jau iš tiesų ir Alaušas, iki tol vangiai dalyvavęs pokalbyje, nes pagal savo žinių lygį jam ir egzaminai, ir pesegzaminiai – tik jūra iki kelių arba lengvas pasivaikščiojimas parke be jokių bereikalingų pastangų.
  • Esame tiesiog vadinamųjų „lūzerių“ karta, juk pameni, pernykščiai duomenys: beveik kas antras neatitinka nė minimalių sveikos fizinės ir psichinės būklės standartų, niekam netinkami, net tarnybai, nei studijoms, nei bet kokiam darbui, net nekvalifikuotam, suskirstė į netinkančius net sąvartyno atliekoms išrūšiuoti ar viešus WC dezinfekuoti. Mano teta sako, iš mūsų, gimusiųjų 2005-aisiais, tų minimalių standartų neatitinka devyni iš dešimtis, – išdėstė, ką žinąs Bulba.
  • Perlenki lazdą, Bulba, nėra jau taip katastrofiškai. Na, imkim tave. Ar moki batų raištelius užsirišti ir kelnes apsimauti po pasinaudojimo WC? – paklausia Alaušas.
  • Tu vėl įžeidinėji? Ir dar šitaip? Juk tu mano draugas, puikiai žinai, ką moku, o ko ne, – iš tikrųjų įpyko Bulba ir net ėmė rėkti.
  • Tššš..., nurimk. Tiesiog to ir pakanka. Šaukštą į burną sugebi pataikyti srėbdamas sriubą, tarnybai tinkamas, – atsakė ramiai Alaušas.
  • Ko tu man apie kažkokias tarnybas kalbi? Egzaminas tuojau pat. Duosi nusirašyt? – visai rimtai klausia Bulba.
  • Kaip tu tą įsivaizduoji? – nustemba Alaušas.
  • Sugalvok, kaip padaryti taip, kad aš gerai išlaikyčiau tą vienuoliktokų žinių patikrinimą, – paprašo draugo Bulba.
  • O kam tau gerai išlaikyti tą žinių patikrinimą? Mudu jau kadaise kalbėjome, jog tavo atveju geriau yra amžinai likti vienuoliktoku. Ar atsimeni? Labai smulkiai aptarėme, visus „už“ ir „prieš“ apkalbėjome, – priminė draugui klasiokas.
  • Tai gal man iš viso geriau pasiimti pažymėjimą, kad esu baigęs bendrojo lavinimo mokyklos 10 klasių, ir viskas? Daugiau dėl jokių mokslų nebesijaudinti? – ima garsiai svarstyti savo perspektyvas Bulba.
  • Irgi variantas. Juk tau už kelių dienų 19 metų. Laikas nuo mamos galvos nulipti, mokytis tu negali, reikia tiesai žiūrėti į akis, – atvirai pasakė draugas Bulbai. Ir dar pridūrė: – Kas iš to, kad nuolatos kažką nusirašinėsi, gausi fiktyvų atestatą, po to už pinigus tave įkiš kur nors studijuoti, kur tu nė „bū“, nė „be“, prasivalkiosi 6 metus, gausi kokį visai niekam nereikalingą dokumentą, atsiųstą internetu, kad esi teisės ar ekonomikos magistras, nieko realiai nesugebėsi, kvalifikacijos, žinių, praktinių gebėjimų bus nulis, tebūsi palėbavęs, paūžęs 6 metus ir atsidursi toks iš serijos „mu-mū“ darbo rinkoje, po to tavo gal teta Aldona ras, kur tave įkišti pagal turimą fiktyvų ir už didelius pinigus nusipirktą magistro laipsnį..., ten tu elementariai parazituosi..., – Alaušo kalba buvo nuobodžiai ilga.
  • Ai, tą mes juk irgi aptarėme. Tu ką? Mane priskiri toms mūsų apkalbėtoms naujojo fasono tarnautojoms, kur vietoje to, kad patektų į besirengiančiųjų darbo rinkai tarpą ir ten būtų iki gyvenimo galo išlaikomos iš valstybės ir savivaldų biudžetų lėšų, kirkintųsi periodiškai su už jas dar labiau suidiotėjusiomis psichologėmis, eitų į mikliųjų pirštelių ar kokius kitus kursus idiotams, narkomanams, kitai panašiai atskirčiai, kas yra iš tiesų praktiškai 100 procentų kontingentas toks, vardinu: esamų žinomesnių profesorių, akademikų, mokslų daktarų, docentų, medikų, valdininkų, jurisdikcijos atstovų, įskaitant prokurorus, notarus, advokatus, neužmiršti būtina ir antstolių, politikų, prakutusių verslininkų ir šou žmonių bei labiau prasistūmusių menininkų vaikai, anūkai, visokios draugės, laborantės, referentės, vadybininkės, jų nukvakusių anūkų auklės ar reikalingų ir už tylėjimą privalomų deramai apmokėti namų tvarkytojų, vairuotojų, juos aptarnaujančių armija, visos tokios buvo operatyviai įdarbintos, įtaisytos į šiltas vietas po 2023 m. liepos 1 d. ir dėl to dabar kenčia visa visuomenė, nes tos skubiai sukištos į geras vietas yra realiai iš viso nedarbingos, nukvakusios, daugumas beviltiškos narkomanės su kiauromis galvomis? Tą nori pasakyti? Juk jau aptarėme ir tai. Nebepameni? – Bulbos kalbelė irgi buvo ne trumpesnė, nes suinteresuotumas pokalbio tema jo augo.
  • Jooooo..., matau, domina tave visuomenės sveikatos tema. Klausyk, gal anekdotą apie tai? – išsigandęs draugo įsiaudrinimo Alaušas skubiai nukreipė pokalbį nauja linkme.
  • Varyk, – pritarė klasioko siūlymui Bulba.
  • Daktaras klausia pacientės, kuri akivaizdu – brunetė: „Kas jums yra?“. Brunetė atsako: „Jūs turite surasti, kas man yra“. Brunetė gauna tokį atsakymą: „Kreipkitės į gyvulių gydytoją, jis nustato diagnozę nieko neklausdamas“, – smagiai papasakoja liaudies kūrybos žanro anekdotą, plačiai paplitusį medikų tarpe, Alaušas.
  • Einam, dabar tu šitą anekdotą mūsų klasiokėms papasakosi. Brrrr... brrrr... brrrunetės... brrr... net vemti norisi. Prisiminiau, kaip smirdi jų plaukai, dujokaukės klasėje reikia. Iš jų nėra nė vienos natūralios blondinės, vien brunetės, visos dažytos visomis vaivorykštės spalvomis. Turiu omenyje jų dažytus plaukus, priklijuotus spalvotus nagus, blakstienas ir sudėtas akių linzes, kad nesimatytų tikroji jų akių spalva bei gausiai nugrimuotą veido odą, kad nesimatytų jos tikrasis žaliai rudo purvo koloritas ir daugeliui, beje, reikia slėpti kas rytą nuskutamus juodus ūsus ir barzdas, ko, beje, kai kuriems mūsų klasiokams dar daryti nereikia, nes iki šiol jiems nei ūsai, nei barzda dar neželia, – Bulbos daugžodžiavimui nebuvo galo.
  • Užmiršai paminėti pūliuoto veido Zosės "grožį" ir Aidos į supuvusią penkių kilogramų dydžio bulvę panašią nuknebusią nosį, kurioje nuolatos styro juodi inkštirai, o po ta nosimi yra ūsai, irgi juodi. Tu dar imk tikrinti, kaip dažnai jos skutasi juodus riebius plaukus ne tik nuo savo kojų, bet ir nuo nugaros, rankų ir krūtinės, – Alaušas pradėjo kikenti.
  • Oi, ačiū, drauge. Tu ir vėl praskaidrinai mano dieną, prisiminiau, kaip ta bulvianosė Aida su nudrožtomis ant jos nugaros augančiomis juodomis ataugomis, gal ten plaukai, nežinau, šoko per Valentiną aplinkui stulpą..., griūk iš juoko, dvokas toks jos prakaito sklido, kad graužė net akis, – galiausiai pralinksmėjo Bulba.
  • Tai nieko tokio, smagu buvo ir man, – patenkintas liko ir Alaušas.
  • Pusę per pusę, pusė egzaminų, mergiotės per pusę gal jau greitai virs į musę..., o mudu..., – romantiškai prabilo Bulba.
  • Eisim atsikąsti sumuštinio, kuriame nėra patekusios šūdmusės, – juokdamasis užbaigė pokalbį Alaušas.
  • Iki, – pritarė ir Bulba pats sau mintyse skaičiuodamas, kiek jam kainuotų plačiąja prasme, ne vien materialia, ir ar apsimokėtų jau dabar palikti mokyklą, nusikratyti tų visų nervinimųsi, intrigų, bereikalingo sėdėjimo suole, kai į klasę ateina pusidiotės paklaikusios kliedinčios nesąmones pedagogės, o klasiokių tarpe – nė vienos net į merginą panašios, kažkokios beviltiškos Vilniaus kaliausės maskatuojasi aplinkui, vien subjurusią nuotaiką iš mokyklos dėl to parsineši, ir kas po to?...
Iliustracija iš creativecommons.org žemiau: pavadinome "Kvalifikuoto darbo ir susisiekimo priemonė gimusiems 2005-aisiais".



2024-02-22 naujiena:

SUMUŠTINIS? KODĖL GI NE, MIELAI. BRUNETĖ? OI, FUI, NE

Bulba klausia Alaušo:

  • Ar tavo namiškiai nepadejuoja, kad labai brangsta maisto produktai?
  • O kodėl turėtų? – pasidomi Alaušas.
  • Tikrai kyla produktų kainos kaip ant mielių. Mano mama jau bruka man į mokyklą neštis dėžutę su sumuštiniais ir prašo, kad tik nieko nepirkčiau mokyklos bufete..., – pasiguodžia Bulba.
  • Ir kodėl jau taip? – klausia vienuoliktokas draugo.
  • Tiesiog pasibaigusio galiojimo dešrytės ir sūrio gabalėliai bei daug sykių kaitintas aliejus dažnokai nukeliauja į vaikams duodamus patiekalus, už kuriuos jie dar ir susimokėti privalo, – taip nuolatos kartoja mano mama, – paaiškina Bulba draugui.
  • Tai neškis tu tą savo mamos paduotą priešpiečių dėžutę ir valgyk vien šviežius produktus ir vaisius, kas tau trukdo? – nuoširdžiai nesupranta draugo Alaušas.
  • Kad nesinori vienam valgyti iš tos priešpiečių dėžutės, visi bus bufete, o aš ką? Kramtysiu sumuštinį obuoliu užsikąsdamas? O jūs triaukšite picas, kalbėsitės, juokausite...? – vėl pasiguodžia Bulba.
  • Tu tik išsigalvoji sau nereikalingų problemų. Ateisi su savo sumuštiniais prie mūsų ir viskas bus gerai, o, beje, juk galėsi ir kitus pavaišinti, bus smagu paįvairinti mokyklos maistą tavo sumuštiniais iš namų, – pasiūlo Alaušas.
  • Gal? Nežinau net, – suabejojo Bulba.
  • Geriau klausyk, kokį anekdotą tau papasakosiu, ar nori? – sako vienuoliktokas draugui norėdamas jam praskaidrinti niūroką nuotaiką.
  • Taip, būtų miela, – sutinka Bulba.
  • Petriukas iš stovyklos rašo tėvams: „Man čia labai patinka, esu labai patenkintas, man nieko netrūksta. Būkite ramūs ir dėl manęs nesijaudinkite. Tiesa, o kas yra epidemija?“⸎– iškloja visą istoriją Alaušas.
  • Ai, gerai čia tu. Aš tau irgi pasakysiu, drauge. Kai dabar restoranai, kavinės pateko į didelio PVM mokesčio pinkles, ankstesnės pastovesnės klientės irgi nuobodžiauja, nėra kur pritūpti, paplepėti, girdėjau, kaip guodėsi mano pusseserės draugės ir garsiai juokėsi iš tų brunečių, kurios trainiojasi apie tas kavines, barus, klubus ir visi jų reikalai dega, nebeturi už ką nei nusipirkti kokių salotų kavinėje, nes brangu, o ir jokie simpatijos nepavaišina, nes jiems net brunetės per brangu, – užvedė naują temą Bulba.
  • Nesupratau, kur tu lenki? – klausia Alaušas.
  • Kur, kur? O jau ir lyg nežinai, kad brunetėms visada siūlo šampaną briutą, nes jo negeria panelės, kurios yra gražios, tada jis ir lieka brunetėms. O dar joms siūlo sauso vyno, o šios ar žinai ką atsako? – bando sudominti draugą Bulba.
  • Tai kad man neįdomu, tu seniai žinai mano skonį, aš tikrai nesidomiu brunetėmis, nuoširdžiai tau sakau dar kartą, kad brunetei duoda briutą, tas tai jo, žinojau, – kantriai paaiškina klasiokui Alaušas apie savo prioritetus.
  • Brunetė sausą vyną prašo įberti..., ar tu suvoki, iki kiek bukos jos? – kikendamas sako Bulba.
  • Ai, man neįdomu. Tik dabar mąstau. Gal tavo mama tave ne tik dėl prasto maisto bufete atkalbėti bando, bet ir nuo brunečių? Iš kur tu tiek prisirinkęs tų juokelių? Kad jos bukos, žino visi, kad negražios, irgi žino, bet yra toks senas triukas, kai numuša gražių panelių savivertę girdami brunetes, o tos kvailelės brunetės ir tiki, kad jom pasako nuoširdų pagyrimą, o iš tiesų tik tyčiojasi... taip jau yra. Jų daug, geriau nejudinti. Niekam jos neįdomios iš tiesų. Žinai, geriau einam pas mane, gausi tikro maisto ir ne iš pasenusių produktų, – pasiūlo Alaušas.
  • Dylas, čia kita kalba, – linksmai pasako Bulba.

 

⸎ Anekdotas yra publikuotas leidinyje „Lapės anekdotai“, 2024 m. Nr. 1.

2024-02-15 naujiena:

MIRAŽAS, ARBA VALENTINO DIENOS ATGARSIAI BJAURIAUSIŲ PASAULYJE PANELIŲ MIESTE VILNIUJE

Bulba klausia Alaušo:

  • Kaip atšventei Valentino dieną? Kiek panelių pasveikinai?
  • O kodėl turėčiau tai daryti? – nustebo vienuoliktokas.
  • Na, juk visur pilna raudonų širdelių, visi sveikina vieni kitus..., – aiškina draugas.
  • Sakau atvirai: antradienį per Užgavėnes mama prikepė tiek Kėdainių blynų, taip prisivalgiau, kad antrą dieną dar juos pasišildžiau, dažiau į grietinę, užsipyliau spirgais kaitintais ir apie paneles net nebeatsiminiau, – prisipažino Alaušas.
  • Tai tu juk tampi pilvo vergu, – net pasipiktina Bulba.
  • Ai, nepriekaištauk. Ar tu bent supranti, kas yra mamos keptas Kėdainių blynas? – paklausia draugas Bulbos.
  • Kas, kas? Nežinau iš viso. Kas tie Kėdainių blynai? – vien tik iš mandagumo pasidomi Bulba.
  • Na, tai tikras meno kūrinys. Reikia bulvių tarkių, į jas mušamas kiaušinis..., – neskubėdamas ir pasimėgaudamas kalba Alaušas.
  • Nustok tu čia man pasakoti. Ką, gal manai tarkuotų blynų nesu ragavęs? – nustemba Bulba.
  • Čia dar ne viskas. Blyneliai kepami ant vienos jų pusės, apverčiami, tada ant kiekvieno blynelio uždedama malta mėsytė..., po to apverčiamas blynas, užpilamas dar vienas bulvių tarkių sluoksnis, apkepama iš abiejų pusių..., – pasigardžiuodamas ir net lūpas apsilaižydamas aiškina blynų kepimo procesą Alaušas.
  • Klausyk, mėsytė būna įkepta į vidų? – susidomi Bulba.
  • Mama deda maltą kalakutieną, – sako draugas.
  • Mmmm, skanu. Bet vis viena, Alaušai, kodėl užmiršai klasiokes, gal net seserį užmiršai, nieko neatnešei skanaus, torčiuko kokio ar saldainių? – klausia ir vėl apie tą patį Bulba. – Ei, pakalbėjome apie tarkuotas bulves. Oi, kokį anekdotą žinau ta tema, tinka ir pagal Valentino dienos temą – intriguodamas prabilo Bulba.
  • Pasakok, tikriausia nebus labai vulgarus, – pasiūlo Alaušas.
  • Ateina moteriškė pas gydytoją ir skundžiasi, kad jos vyras impotentas. Gydytojas klausėsi klausėsi jos skundų ir klausia: „Sakykite, gerbiamoji, o kuo maitinate savo vyrą, kokius valgius dažniausia gaminate jam?“. „Daugiausia jis valgo patiekalus iš bulvių: cepelinus, kugelius, blynus, vėdarus...“, – vardija moteris. „Ar nežinojote? Bulvėse yra daug krakmolo, o nuo krakmolo tik marškinių apykaklės standėja, daugiau niekas“,  – paaiškino moteriškei gydytojas, – baigė savo anekdotą Bulba.
  • Šitas geras, žinojau šitą anekdotą. Bet jis tikrai teisingas, – nuoširdžiai prisipažino Alaušas. – Sakau juk, sočiai bulvinių blynų su riebalais užvalgęs net nepagalvojau apie kokias nors paneles ar jų pasveikinimą, buvo šilta, ramu ir labai gerai miegojau. Bet yra ir dar vienas labai panašus anekdotas. Nori išgirsti? – pasiūlė vienuoliktokas.
  • Noriu, – atsakė Bulba.
  • Na, čia irgi tokia pati situacija, taip pat moteris atėjusi pas gydytoją skundžiasi, kad jos vyras impotentas, o ji dar jauna, jai blogai, reikia kažką daryti, gal gydymą kokį skirti tam jos vyrui. Gydytojas klausia: „O ar seniai Jūsų vyras jau nieko nebegali meilės reikaluose?“. „Nuo pat santuokos pradžios“, – atsako moteris. „Tai kodėl už jo tekėjote, ar nežinojote, kad jis impotentas, gal jis nepasisakė tokio svarbaus dalyko? Tada Jūsų santuoka būtų negaliojanti, nežinojote šito?“ – paklausia gydytojas. „Sakė, bet aš nesupratau, jis kitais žodžiais, ne tiesiogiai pasakė, kalbėjo, kad turi nekilnojamąjį turtą. O aš, kvailelė, pamaniau, kad tai sodo namas ar butas“, – paaiškino moteris gydytojui.
  • Tai jo. Girdėjau ir aš, kaip mano mama su draugėmis tokiomis temomis nuolat kalba, – tęsė pokalbį Bulba. – Mano mama nuolatos sako, kad vyras moteriai yra lyg loterijos bilietas, retai pasitaiko ištraukti laimingą.
  • Aha, tai jo, o kaip gi. Ir vyrams trokštama mergina – miražas. Matai ekranuose ar Facebooke nuostabias, linksmas, gražias, o nuplovus visą makiažą, panaikinus sintetines blakstienas ir gausų grimą, nuėmus Fotošopo efektus, supranti, kad viskas, kas liko, tik aptriušusi kaliausė, ant kurios galvos keli juodi speisai, bet ir jie netikri, priklijuoti, – su grauduliu pasako Alaušas.
  • Tai tas taip, – sutinka su draugu Bulba. Ir priduria: – Turi viską daryt užsimerkęs, bet jei jos dar ir smirdi, tada..., na, tada... amžinai pusė šešių.
Iliustracijoje žemiau --- tipiška vilnietė be grimo ir fotošopo.

APIE KALĘ BULDOGĄ DALĘ, PISKANTUKO IDIOTUKO IR DVOKIANČIOS AIDOS “MAMĄ”, KURIĄ PAMETĖ NET NARKOMANAS EPILEPTIKAS VYCKA

Pradinis publikavimas 2023-05-07,
atnaujinta 2024-04-29; 2024-05-05

Vilniaus "puošmena" – Mu-Mū /pavadinimas sąlyginis/ universiteto Personalo skyriaus Buldogas Dalė, žr. iliustraciją žemiau. Išskirtiniai požymiai: išmatų spalvos narkomanams būdingos idiotizmą iliustruojančios žvairos akys, pigus nutriušęs perukas, kibiro dydžio veidas, kokį žmonės vadina paprastai: „morda“, su iki kaklo nudribusiais žandais; kojos liesos lyg degtukai ir kaulėtos, su išsišovusiais kampuotais keliais, išpampusiomis sausgyslėmis bei apžėlusios juodais šeriais, jei nespėja depiliuotis. Viduriai nuolat išpampę, nesituština po pusmetį ir ilgiau, dvokia lavoniena; su žemyn iki kelių nukarusiomis sintetinėmis krūtimis, nuolat ieško kitų šunų. MU-MŪ Universiteto Personalo skyriuje apuostinėja visus pretendentus tapti dėstytojais, kai jie jau būna iš visų kitų tarnybų ir darboviečių išmesti, kaip gerai žinoma eksministrė, kuri pirma suvažinėjo iki mirties Kaune žmogų, po to pabuvo tame universitete ir po to jau įlindo į Europarlamentą ir daugiau nieko dirbti nebegali.

Iliustracija žemiau: "Mu-Mū" universiteto Personalo skyriaus buldogas kalė Dalė pasigražino, įsigijo naują peruką.





  1. KAIP BULDOGĄ DALĘ IŠ „MU-MŪ“ UNIVERSITETO SAUGOJO NUO STRESŲ:

STRESO VALDYMO PROGRAMĖLĖ IDIOTŲ APLINKOJE

Šaržas

Kaip žinia, streso perteklius veikia itin nepalankiai. Žmogus ne tik pasiligoja, bet ir išankstinė mirtis nutinka. Buldogas Dalė iš „MU-MŪ“ universiteto Personalo skyriaus nuo vaikystės buvo saugoma nuo nemalonių žinių, stengiamasi buvo nuolat girti, sakyti išimtinai malonius žodžius ir į visą tą tiradą melo buvo įtraukiami ir kaimynai, ir šeimos draugai, ir giminės. Jei mokytoja mokykloje Buldogą drįsdavo kritikuoti, parašyti pastabą ar prastą pažymį, Buldogo tėvas įsikandęs į dantis pinigų pluoštus lėkdavo sutvarkyti reikalų mokykloje samdydamas tą pačią mokytoją į namus, kad ateitų ir idiotę jo dukrą baisią kaip karas ir dvokiančią kaip maras mokytų namuose už solidų mokestį. Visai nesvarbu, kad Buldogas buvo nemokytinas, su protinio vystymosi atsilikimu. Už pinigus ir idiotai tampa bent jau trejetukininkais penkių balų vertinimo sistemoje – veiksmas vyko tarybiniu laikotarpiu Vilniuje.

Kiti būdai auginti Buldogą išimtinai malonioje nuolatinių pagyrimų aplinkoje ir iliuzijoje, kad Buldogas yra mielos išvaizdos, tiesiog šaunuolė fainuolė, o visi kiti – kvaileliai ir kvaišeliai, be to, atseit, tik Buldogas gražus, kitos mergaitės nė iš tolo neprilygsta ūsais apžėlusiam barzdotam jos veidui, nusėtam stambiomis išmatų spalvos dėmėmis nuo kurių visas veidas virto vienu rudu riebiu plačiu gero kibiro dydžio mėsgaliu, žmonėse paprastai vadinamu "morda", kurioje buvo pakvaišusios idiotės išraiškos mažutės it degtuko galiukas bjaurios išmatų spalvos žvairos akys. Buldogo lūpos plonos, burna visa didžiulė, kaip sakoma, žabtai nuo vienos ausies iki kitos. Ir labai sukriošusių ir senų Buldogo tėvo ir mamos žodžiais, visos kitos mergaitės nė iš tolo neprilygo jų brangaus Buldogo „žavesiui“. Šita mintis buvo intensyviai kalama Buldogui po kelis kartus per dieną.

Draugai, giminės, kaimynai mandagiai tylėdami taip pat buvo priversti šių kliedesinių tiradų periodiškai klausytis pritariamai linkčiodami galva, kadangi ne tik negaudavo jokios progos pareikšti savo nuomonę apie realią padėtį, bet nė išdrįsti nebūtų galėję. Vienaip ar kitaip buvo skolingi Buldogo tėvui ar mamai, kai kurie buvo gavę ne tik jų pinigų, bet ir paslaugų, be kurių nebūtų išsivertę. Kaip žinia, šakos ant kurios sėdi, nekerta niekas. Buldogo tėvai buvo sumokėję, pamaloninę vaišėmis ar paslaugomis praktiškai visus iš artimos aplinkos ir ne tik – visus, kurie bent kiek būtų galėję sutrikdyti Buldogo iliuzinį pasaulėlį vien iš rožinių spalvų ir pagyrimų tiradų.

Žodžiu. Tai tik susitarimo reikalas. Net idiotizmo subjauroto padaro aplinkoje galima sukurti aplinką, jog gražu yra kibiro dydžio išmatų spalvos veidas bei kūnas, primenantis išpuvusių srutų laikymo bačką ant degtuko storumo kaulėtų, išvagotų išsprogusiomis venomis ir gausiai apžėlusių lygiai kaip vyro rachitiškų kojelių net mokykliniame amžiuje. Tai suvokite, kaip atrodė Buldogas 18-os metų..., ją bet kas pamatęs sakydavo – kažkokia nudėvėta 45-metė, oda sausa, susiraukšlėjusi, baisus monstras. Bet tokią nuomonę pareikšdavo tik tie, kuriems nebuvo iš anksto sumokėta mandagiai ir gudriai suformavus nuomonę, kad Buldogą privalu girti. Argumentų būdavo tikrai gudrių, visi jie buvo palyginamojo pobūdžio, kaip antai: „Mūsų Buldogas eina į šokių būrelį, o kaimynės dukra nieko daugiau nedaro, tik verda broliams namie pietus ir į mokyklą nueina viską išmokusi, kas pamokų užduota. Mūsų Buldogas tai nesimoko – vis viena mokytoja kvaila, nukvakusi, ko ten mokytis?“. Taip jie pateisindavo situaciją, kad realiai Buldogas nepajėgia supaprastinto mokymo programos mokykloje įvykdyti net trejetukais ir reikia papildomai labai daug sumokėti į namus ateinantiems korepetitoriams.

Buldogo brolis buvo prievarta pristatytas prie Buldogo reikmių, tėvas elementariai įsakydavo jam savo draugų tarpe būti dabartiniais terminais „influenceriu“ ir formuoti išskirtinai tik gerus atsiliepimus apie Buldogą.

Trumpiau tariant, senų ir nukaršusių tėvo ir mamos milžiniškomis pastangomis Buldogas išskirtinai buvo saugoma net nuo menkiausios neigiamos pastabėlės, nemalonių žinių iš viso net negirdėdavo, o tapusi paaugle-narkomane iš viso net nebesidomėjo realybe.

Tokiame pat uždarame iliuziniame pasaulėlyje periodiškai gaudama linksminamųjų preparatų Buldogas buvo laikoma ir puse etato sukurtoje darbo vietoje toje pačioje darbovietėje, kurioje dirbo ir jos tėvas. Vedėja, drįsusi kritiškai atsiliepti, kad Buldogas nesugeba net paprasčiausių užduočių atlikti, susilaukė nemalonumų. Be to, Buldogo mama ir tėvas ėmėsi tiesiog ištisos kampanijos, na, šių dienų terminais, ryšių su visuomene srityje nuveikė tikrai nemažai. Žinoma, vedėjai teko nunešti dovaną ir ne vieną. Už tylėjimą.

Ir tas realybės neatitinkantis burbulas su minimaliu stresų kiekiu buvo Buldogo puoselėjimo tikslais palaikomas ir tobulinamas išties meistriškai. Dviejų metrų kartis – Buldogas manėsi esanti patraukli, nes niekada nebuvo girdėjusi realios savo padėties apibūdinimo dviem žodžiais – tu šlykšti idiotė pabaisa, Dale.

Bet MU-MŪ universiteto Personalo skyriuje palanki Buldogui aplinka jau buvo sukurta iš anksto – vieta būtent jai. Be jokių stresų. Vien teigiami atsiliepimai, malonūs žodžiai. Nes tie, kuriems reikia Buldogo galimai platinamų ne tik tam tikros rūšies paslaugų, bet ir linksminamųjų ar raminamųjų preparatų, nesunkiai žino kelią – iki kurio kabineto reikia eiti.

Ir visi patenkinti, jokio streso. Nes kur yra geriau įkurti narkotikų platinimo tašką, jei ne jurisdikcijos specialistus su aukštojo mokslo diplomais rengiančiame MU-MŪ universitete. Ir platinimo tinklas plečiamas nevaržomai, su kiekviena vis nauja studentų karta, kuriai reikia ne tik vienos ar kitos rūšies narkotikų, kurie būtų gaunami ne su receptu vaistinėje, o iš po skverno ar iš stalčiaus, ar su motociklu atvežami policijos tarnautojo tiesiai iki namų už papildomą mokestį. Niekada čia niekas netikrins ir aplinka bus išimtinai be stresų. O kadangi bendrame ratelyje yra įtraukti ir medikai, valdininkai, politikai, dėstytojai bei net mankštelę ateina kas pravesti, periodiškai nuotaikos praskaidrinimas Buldogo tiekiamomis prekėmis sukuria išskirtinai puikią aplinką nepertraukiamam įvairių rūšių priklausomybių turintiesiems – ir prokurorų vaikams, ir teisėjų šeimų nariams, politikams, valdininkams, medikų rateliui.

Pamėginkite paieškoti priežasčių, kodėl tokiu išskirtinai aiškiai ir paprastai įrodomu narkomanijos puoselėjimo atveju idiotų aplinkoje nėra vykdomas teisingumas.

Gal patogiau turėti nedarbingus idiotus prokuratūrose, valdininkijoje, politikoje, visuose medicinos, švietimo paslaugų skyriuose nei kvalifikuotus normalius ir darbingus žmones? Juk jei bent vienas nors kiek normalus asmuo atsidurtų jų tarpe, kontrastas būtų toks didelis, kad daugybę metų kurta išgamų ir pabaisų veisimo bei iškrypimų tiražavimo sistema griūtų.

Jie visi valdomi it marionetės ar Pavlovo šunys – tūpk, sėsk, eik kairėn, lygiuot, seilės drimba tau iš nasrų, buldoge Dale, nusivalyk. Gulk. Išsilaižyk klyną pati. Smirdi.

Ir viskas. Buldogų dresūra neįtikėtinai paprasta. Bestresė. Nes jokių neigiamų emocijų, vien pozityvus mąstymas.

  1. TIESIOG BULDOGAS IŠ „MU-MŪ“ UNIVERSITETO

ŠARŽAS

Ir iš tiesų. Darbdavys, priimantis į darbą ar tarnybą šio universiteto absolventą, vadinamas trumpai – savęs negerbiantis, kad ima tokius „specialistus“. Taigi, universiteto magistrų ar bakalaurų diplomus ten studentai perka, jie elementariai nuo pat pirmojo kurso susimoka už kiekvieną referatą, kursinį, praktikos ataskaitą ir galiausiai jie nusiperka rinkoje baigiamąjį rašto darbą. Teisininkai, viešojo administravimo programos ar vadybos studentai nerašo jokių rašto darbų. Ne todėl, kad būtų kokia rimta priežastis, ne, tiesiog visi seniai žino – „MU-MŪ“ universitete susirenka beraščiai, narkomanai, su itin prastais protiniais gebėjimais, visokie šleivi kreivi, įkišti į studijas vien todėl, kad jų tėvai ar yra kažkuo esamu metu, ar kiek anksčiau buvo kokiais nors viceministrais, politikais, klerkais, veikėjais iš Teatro ir muzikos akademijos, prakutusiais narkodileriais, jurisdikcijos atstovais ar kyšių prisigrobusiais medikais, apsiforminusiais kaip, neva, verslininkai, menininkai, šou artistai ir t.t. Ir visą šią begalvių armiją edukuoja taip pat ne bet kas, o ten dėstytojais tampa tie, kurie buvo iš visur išmesti, išgrūsti iš tarnybų, ministerijų, verslų, vadinamieji „lūzeriai“, net žmogžudžiai, išvengę atsakomybės pagal gana painias schemas pas tuos pačius gana pakrypusius juristus ir medikus nusipirkę privilegijų. Visi tokie „MU-MŪ“ universitete tampa docentais, yra ten ir profesorių, mokslų daktarų laipsnius gavusiųjų, apie kurių „nuopelnus“ mokslo baruose žmonės net girdėję nieko nėra.

Šioje anekdotais apipintoje aukštojoje mokykloje ilgametė puošmena – Personalo skyriaus buldogas. Būtent. Buldogas. Sena moteriškė su kibiro dydžio gausiai nutinkuotu rudu dėmėtu veidu, žemyn nukarusiais žandais, nukarusia veido oda, idiotės akimis, apatiška išraiška, bylojančia apie mažų mažiausiai debilumą, o gal ir idiotizmą. Tai paprasčiausia ilgametė Vilniaus narkomanė. Ir ši narkomanė, pradėjusi vartoti kvaišalus nuo paauglystės, kuri dėl protinio atsilikimo net vidurinę mokyklą teįstengė baigti už tėvo nuneštus kyšius ir suteiktas mokyklai paslaugas, darbuojasi prie asmens duomenų. Kodėl? Kaip tai gali būti? Nejaugi per 25 metus, kai buldogas Dalė yra įdarbinta „MU-MŪ“ universitete, aukštoji mokykla, kurios didžioji dauguma studijų programų susijusių su jurisdikcija, nenustatė, kad asmuo pavojingas sau ir aplinkiniams, nejaugi nesuprato, kad nuolat vartoja kvaišalus ir yra apsvaigusi darbo vietoje? Nejaugi per 25 metus kolektyvas net nieko neįtarė?

Ne kartą apie tai diskutavome su kitais valstybės tarnautojais – kas vis dėlto yra per reiškinys, kad visuomenėje toleruojami „MU-MŪ“ universitetai, išleidžiantys su aukštojo mokslo diplomais beraščius idiotus ir kaip nutinka, kad su protiniu atsilikimu nuo gimimo narkomanė tvarko asmens duomenų reikalus tokiame universitete? Na, kad buldogas Dalė galimai platina narkotines medžiagas tame universitete, nesunku susivokti. Mat ji tai darė ir būdama moksleivė, ir vėliau – buvo narkotikų platinimo dalyvė, ne tik pati vartojo. Buldogas Dalė nuo gimimo su itin didele skydliaukės patologija, o tai nulemia psichikos nukrypimus nuo normos, tokie asmenys yra pavojingi aplinkiniams.

Ir vienas didelę gyvenimo patirtį turintis žmogus taip pakomentavo situaciją: „tegu ji atidirba, tegu užsidirba tiems savo kvaišalams, nes įkišta į kalėjimą būtų išlaikoma už mokesčių mokėtojų pinigus. O kadangi tame universitete išduodami praktiškai fiktyvūs aukštojo mokslo diplomai, daug narkomanų, ji ten pritapo“.

Gal ir taip. Gal ir ne.

Bet sutikite, gražu. Universiteto vizitinė kortelė – Personalo skyriaus buldogas Dalė, su nudribusiais žemyn žandais, dideliu kaip kibiras riebiu veidu. Vis naujai suleidžiamas botoksas vis greičiau ir greičiau nuvarva žemyn. Veidas nuo besaikio grimo virtęs rudu mėsgaliu. Vienas ją matęs net pajuokavo: „O kur tokią dės kalėjime? Ji nei moteris, nei vyras, beveik 2 metrų ūgio, kojos it degtukai, apžėlusi ūsais, pajuodusi, akys išmatų spalvos, bjaurios, visas kūnas kaip vyro... tokių neima į kalėjimus, nes nežino, ar į vyrų, ar į moterų kamerą padėt. Per daug problemų, tegu dirba kaip juodas jautis. Bjauri. Tokios – tik juodiems darbams“.

Suprantama, šunų mėgėjų teisininkų, vadybininkų, politikų, medikų, viešojo administravimo atstovų-narkomanų tarpe netrūksta, pasitaiko ir mėgstantieji buldogus. O jei dar galimai aprūpina narkotikais, nereikia daugiau nieko  – kolektyvo narė.

"Šuo šuniui nekanda", kaip sakoma.

 

DĖMESIO: NAUJA PRAMOGA UŽ DYKĄ --- LIETUVIŲ LIAUDĮ JUOKINA MINISTRĖ,

arba

„KAS PAKELS ŠUNIUI UODEGĄ, JEIGU NE PATS?“

Lietuvių ir žemaičių liaudies patarlė

P. S. Ministrės ir kitų jos kolegų anekdotinių keverzonių radome ir visai nesenuose oficialiuose pranešimuose www asmenų su negalia ir, neva, vadinamos "reformos", kuri galimai pritaikyta tik reikiamų žmonių poreikiams užsitikrinti parazitavimą "non stop" tema. KLAUSIMAS: Kiek ilgai bus tęsiama ta grubi demagogija, dezinformacija per ministerijų interneto svetaines ir būtent asmenų su negalia, kitų pažeidžiamiausių asmenų grupių atžvilgiu? Kas gali tokiomis aplinkybėmis sutikti mokėti mokesčius, kas reikštų paprasčiausiai degradų, parazituojančiųjų aferistų ir visiškų padugnių, cirko kultūros atstovų finansavimą savo sąskaita? Viešoji informacija tikrinta
2024-03-01 / 06.

 

MINISTERIJA, KAIP TAS ŠUO, PATI SAU KELIA UODEGĄ IR GIRIASI, ARBA TIK PER HUMORO PRIZMĘ ĮMANOMA Į TOKIUS VALDININKŲ KLIEDESIUS PASIŽIŪRĖTI, NES MINISTERIJOS PATEIKTIEJI SAVĘS PAGYRIMO SKAIČIAI NUTEIKIA GARSIAM NUSIKVATOJIMUI IR TAS JŲ „NAUJIENAS“ SU SKAIČIAIS DRĄSIAI PRISKIRIAME NAUJAM ŽANRUI, KURĮ PAVADINOME „MINISTERIJOS MOKSLINĖ FANTASTIKA IŠ SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO SRITIES LIETUVOJE“ / Anglų kalba: „Science fiction created by the Ministry related to social affairs in Lithuania“

2024-02-09

Publikacijos pagrindas yra 2024-01-16 viešas pranešimas “Namų ūkių portretai: kaip auga gyventojų pajamos 2024 m.?“, žr. <https://socmin.lrv.lt/lt/naujienos/namu-ukiu-portretai-kaip-auga-gyventoju-pajamos-2024-m>

Žemiau rasite lentelę, kurios kairiojoje skiltyje yra Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės teiginiai, viešai paskelbtieji <https://socmin.lrv.lt/lt/naujienos/namu-ukiu-portretai-kaip-auga-gyventoju-pajamos-2024-m>, o dešiniojoje skiltyje yra tai, ką mūsų redakcijai liudija asmenys apie tai, kas yra Lietuvos realybė esamu metu. Skiltyje „Realybėje yra kitaip, pavyzdžiui:“ yra atsiliepimai asmenų, kurie yra labai mandagūs, kantrūs, bet jų kantrybei taip pat ateina galas, nes jie jaučiasi daugiau nei apmulkinti ir ta lavina melagienų iš ministerijos juos elementariai pritrenkia, nes tikrovėje to net galimai NĖRA, arba yra kardinaliai priešingai. Tada kyla natūralus klausimas: Gal ministrė mato kokius nors vaizdinius, kurių kiti nemato, gal girdi garsus, kurių kiti negirdi, gal kažko nesupranta, patiria haliucinacijas, o gal atmintinai per naktį mokosi ką ryte pasakys viešai ir tada jau tą kitą rytą būna apspangusi nuo nemigos ir nusikalba, pati net nesuprasdama, ką sako ir kodėl bei kam? Žodžiu, vaizdelis apgailėtinas, kas susiję su ta ministre.

PALYGINIMO LENTELĖ: KAIRIOJOJE SKILTYJE MINISTRĖS ŽODIAI, O DEŠINIOJOJE --- REALYBĖ

2024-01-16 viešame pranešime “Namų ūkių portretai: kaip auga gyventojų pajamos 2024 m.?“, žr. <https://socmin.lrv.lt/lt/naujienos/namu-ukiu-portretai-kaip-auga-gyventoju-pajamos-2024-m> skelbiama, citatos žemiau:

 

Realybėje yra kitaip, pavyzdžiui:

Nuo 2024 m. pradžios didėja minimali mėnesinė alga (MMA), neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD), pensijos, vienišo asmens išmoka, tikslinės kompensacijos žmonėms, turintiems negalią bei kitos socialinės išmokos. Namų ūkių pajamos dėl suplanuotų priemonių –  MMA, NPD ir socialinių išmokų didinimo – vidutiniškai didės 62 eurais. Didžiausią teigiamą poveikį pajus tie žmonės, kurių skurdo rizikos lygis šiuo metu yra didžiausias – senjorai, vieniši asmenys, vieniši tėvai, žmonės su negalia.

 

Darbdaviai MMA nemoka iš viso, masiškai įvedami etatai 0,75 ar 0,5 etato apimtimi, bet asmenys dirba realiai už 2-3-4 etatus ir gauna atlyginimus kaip už 0,5 – 0,75 etato, tai yra, ankstesniąją minimalią algą. NPD daugelyje darboviečių netaikomas iš viso, darbuotojams nurodoma kitais kalendoriniais metais Sodroje susitvarkyti patiems ir pažadama, jog ten jie atgaus tuos pinigus, kur bus suskaičiavus teisingai tą NPD. Bet darbdavys moka viską „po senovei“, jokio NPD neskaičiuoja, tiesa, būna ir išimčių, kur skaičiuojamas NPD, tačiau tai tik išimtys. Didžiausią neigiamą poveikį pajunta būtent tie žmonės, kurių skurdo rizikos lygis šiuo metu yra didžiausias – senjorai, vieniši asmenys, vieniši tėvai, žmonės su negalia, nes jie yra ne tik diskriminuojami, negauna jiems priklausančių paslaugų, bet ir yra eksploatuojami, pavyzdžiui, už itin aukštos kvalifikacijos atliktą darbą ir to darbo vieną valandą geriausiu atveju darbdavys sumoka apie 5 eurus ir iš tos sumos dirbantysis dar pats susimoka visus mokesčius, nes dažniausia dirba ar su verslo liudijimu, ar su individualios veiklos pažyma. Kitas pavyzdys: patalpų valytoja už maždaug 1,5 – 2 etatų apimties valymo darbus, kuriuos atlieka net negaudama darbui skirtų pirštinių, cheminės priemonės reikalingos valymo darbams yra jai duodamos iš agresyviųjų ir itin kenksmingų žmogaus odai, regėjimui, sukeliančios vėžį, tegauna vidutiniškai 50 eurų už mėnesį darbo. Be to, dėl tokių darbo sąlygų prastėja jos sveikata, ypač regėjimas, paslaugų susijusių su gydymusi negauna jokių, pandeminiu ir popandeminiu laikotarpiu gydytojai nepasiekiami, jie patys gydė vienas kitą ir tik savo artimuosius, ta darbštuolė ir iš esmės tarybinių laikų stachanovietė moteris gydosi privačiai, moka iš savų santaupų. Nesiskundžia niekam, nes yra labai darbšti, mėgstanti turėti nors kažkiek papildomų pajamų, kurias prisiduria prie senatvės pensijos, žmonių yra labai gerbiama.

„Nuosekliai didiname gyventojų pajamas: didėja neapmokestinamasis pajamų dydis, padidėjusi minimali mėnesio alga – didžiausia tarp Baltijos šalių, kartu didėja ir pažeidžiamų visuomenės narių pajamos. Pavyzdžiui, vienišo pensinio amžiaus asmens, turinčio būtinąjį stažą ir gaunančio vidutinę senatvės pensiją, pajamos per trejus metus, jeigu lyginame nuo 2021 m., didėja apie 55 proc., pensinio amžiaus asmenų porai – apie 47 proc. Šeimos, auginančios tris vaikus, kai abu suaugę dirba už minimalų mėnesinį atlyginimą, pajamos per trejus metus didėja 43 proc.“, – sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

 

Žr. į skiltį aukščiau bei susiraskite, koks infliacijos lygis Lietuvoje buvo 2022 m. pabaigoje, 2023 m. I ketvirtį. Tada pakalbėkite su eiliniais žmonėmis Latvijoje ir Estijoje tiesiog prie bokalo alaus ir jie Jums nuoširdžiai papasakos, kaip jie gyvena, tada suprasite, kokia Jūsų apgailėtina situacija Lietuvoje, jei dirbate už MMA, kas yra vis dėlto tik apie 0,5 tos MMA, NPD galimai iš viso nebus Jums pritaikytas, susiskaičiuokite, kiek paslaugų reikėjo nusipirkti už savo lėšas pradedant nuo COVID-19 pasekmių įveikimo savo šeimos ratelyje ir vaikų mokslų tik prie kompiuterio ekrano, kai teko nusipirkti ne tik naują įrangą, bet ir paslaugas įvairių korepetitorių, medikų, kurie pandemijos, karantinų pabaigos metais iš esmės net nedirbo iš viso, žmonės buvo palikti be jokios pagalbos, daug kas tiesiog supuvo savo lovose ir vien per 2020 m. pabaigą – 2021 m. pradžią bei paskui 2022-2023 metus vien neįgaliųjų asmenų neaiškiomis aplinkybėmis „dingdavo“ tiesiog po 4 procentus per metus, o nei daug, nei mažai --- net 10 000 perteklinių mirčių Lietuvoje užregistruota daugiausia dėl socialinių paslaugų ir elementaraus žmogiškumo nebuvimo, abejingumo tiek senam, tiek ligotam, tiek bejėgiui vaikui, o tas reiškia --- kaltė pirmiausia socialinės sferos valdymo atstovams Lietuvoje, žr. „Karantinas, mes ir beveik 10 000 perteklinių mirčių Lietuvoje pandemijos laikotarpiu: Kiek mirusiųjų tarpe asmenų su negalia?“ 2021-04-14.

Per pastaruosius trejus metus vidutinė senatvės pensija didėja nuo 413 iki 605 eurų.  Vidutinė senatvės pensija šiemet didės nuo  542 eurų iki 605 eurų. Vidutinė senatvės pensija su būtinuoju stažu 2024 m. didės nuo 575 iki 644 eurų.  Visi Lietuvoje gyvenantys vieniši žmonės su negalia ir vieniši žmonės, sulaukę senatvės pensijos amžiaus, gali gauti vienišo asmens išmoką. Kitąmet ši išmoka sieks 38 eurus.

 

Taip, vienišo asmens išmokos yra dalinamos, tačiau realybėje kiekvienas tas „vienišasis“ turi tiek išlaikytinių pradedant nuo „butelio draugų“ ir narkomanų draugijų, sugyventinių, simpatijų, bendrų pomėgių turėtojų, pavyzdžiui, medžiotojų ar birbynių drožėjų būreliuose, edukacijose, baigiant namie laikomais kačiukais, šuniukais, tarakonais, jūros kiaulytėmis ir šeškais, kad tie 38 eurai ištirpsta tą pačią akimirką, kai jie gaunami ar atsiranda banko sąskaitoje. Kas dėl pensijų dydžio, žmonės seniai yra susiskaičiavę ir pastebėję, kad esamu metu tiesiog Komunizmo rojuje gyvena turintieji nulį ar truputį daugiau darbo stažo, gaunantieji minimalius pinigus iš valdžios, pasiimantieji visas įmanomas paramas ir privilegijas, įskaitant ir naujų protezų įsidėjimą, sanatorinį gydymą, baseinų, masažų paslaugas ir į namus ateinančias socialines darbuotojas, kurios išvalo grindis ir paruošia pietus bei suplauna indus ir atneša vaistus į namus pagal receptą kokiais tik nori kiekiais ir tais vaistais paskui aprūpinamas ištisas kaimynystėje esantis gyventojų kvartalas, iš ko galima neblogai gyventi, nes įvairūs raminamieji, linksminamieji, migdomieji vaistukai yra nepigūs juodojoje rinkoje, nereikia jų net internetu siūlyti kažkokiems neaiškiems klientams ir paskui aiškintis policijai ir kitiems.

Socialinės išmokos, kurios itin svarbios sunkiau besiverčiantiems mūsų šalies gyventojams, palyginti su 2021 m., 2024 m. pradžioje padidės 38 proc.

Šiemet bazinė socialinė išmoka siekia 55 eurus, šalpos pensijų bazė – 197 eurus, tikslinių kompensacijų bazė – 165 eurus, valstybės remiamų pajamų dydis siekia 176 eurus.

 

 

Žr. realybės šiuo klausimu pristatymą skiltyje aukščiau. Taip pat galite pasigėrėti kaip jau gaunantieji tas didesnes pensijas pirmadieniais grumiasi viename iš prekybos centrų graibstydami per visą savaitę neišparduotas suvytusias nukainuotas daržoves, kaip puola prie lentynų, kur sudėti kiti pasibaigusio galiojimo produktai, kurių nenupirko ponai, ir po to vežte vežasi su krepšiais ant ratukų ir pasiramstydami lazdomis kėblina namo visko prisipirkę ir džiūgaudami. Bet dar įdomiau matyti, kaip tas jų džiaugsmas ir laimė baigiasi maždaug savaitės trukmės viduriavimu ir vėmimu ir kaip jie po to vaistinėse palieka tiek pinigų norėdami pasveikti nuo viduriavimo be stop signalo, kad už tuos vaistinėse paliktus pinigus nesunkiai nuvažiuotų į Paryžių ar Varšuvą tiesiog prabangiai papusryčiauti ir paragauti  sveiko ir nesupuvusio maisto bei degustuoti puikaus vyno ir sūrio ... net grįžimui į gimtus namus pakaktų pinigų, jei jų nepaliktų pirkinėdami pagedusius produktus Lietuvoje ir įsigydami vaistus, papildus, kurių šalutinis poveikis toks, kad daugiau negu kas antras tampa onklologiniu ligoniu ar paralyžuotuoju, nes persivalgė, užsikimšo kraujagyslės, ištiko insultas ar mikroinfarktas.

Skaičiuojama, jog namų ūkių pajamos dėl suplanuotų priemonių (MMA, NPD, pensijų ir socialinių išmokų) šiemet vidutiniškai didėja 62 eurais (lyginant 2023 sausio mėn. ir 2024 sausio mėn. priemones).

 

Namų ūkiai jau seniausiai irgi susiskaičiavo, kiek brangsta elektra, šildymas, vaiko maitinimas, mokyklos priemonės, būreliai, kirpėjos paslaugos, valytojos ir kiemsargio paslaugos, kiek pabrango šiukšlių išvežimas, elektriko ar santechniko paslaugos. Taip pat įsivertino, kad realybėje jau iš viso nebėra nemokamų sveikatos priežiūros paslaugų ir švietimo, draudimo visos sutartys yra tas pats kaip šakėmis rašyti ant vandens, tolygu nuliui paramos nelaimės atveju. Taip pat brangsta susisiekimo paslaugos, degalai, nuosavo automobilio išlaikymas, daugėja kriminalinių nusikaltimų, tenka investuoti į savo gyvybės apsaugą ir turimo turto apsaugą patiems, nemažai kas įsigyja ginklą, ar bent dujų balionėlį, gerą ir tvirtą laužtuvą, kirvį ar bent kočėlą, tas irgi susiję su nemažomis papildomomis išlaidomis. Taip pat pabrango visi renginiai. Elementaraus gimtadienio surengimas mažučiam vaikeliui 2-3 metukų kainuoja tiek, kiek maždaug prieš 40 metų kainuodavo vestuvės, atšvęstos brangiausiame restorane su beveik 100 asmenų draugija ir garsiausiais to meto estrados solistais.

Vienišas žmogus su negalia, dirbantis už MMA (turintis socialinio draudimo stažą netekto darbingumo pensijai). Jo pajamos 2024 m. siekia  1265 – 1595 eurus. Palyginti, praėjusiais metais pajamos buvo 1152 – 1446 eurai. Be minimalaus darbo užmokesčio, jis turi teisę į vienišo asmens išmoką, netekto darbingumo pensiją (nuo 2024 m. – socialinio draudimo negalios pensija). Jeigu žmogui Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra (Agentūra) (iki 2023 m. gruodžio 31 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba) yra nustačiusi individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensacijos poreikį (iki 2023 m. gruodžio 31 d. – specialiuosius poreikius), jis turi teisę į tikslinę kompensaciją. Jei asmeniui Agentūra nustatė specialųjį lengvojo automobilio įsigijimo išlaidų kompensacijos poreikį, šios kompensacijos dydis 2024 m. siekia iki 3520 eurų. Jei Agentūra nustatė specialiųjų lengvojo automobilio techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikį, šios kompensacijos dydis siekia iki 7040 eurų.

Iš tikrųjų kaip yra, ministrė net nenutuokia ir net nežino, kad asmuo su negalia dirbti pilnu etatu iš viso negali, jis turi teisę dirbti tik 0,5, 0,7, 0,4 ar 0,25 etato, kai kurių asmenų darbingumo lygis yra nulis. Taigi, MMA joks asmuo su negalia gauti iš viso negali. Dar daugiau, jei toks asmuo vis dėlto dirba visu etatu, pavyzdžiui, yra profesorius ar docentė tame universitete, kur išsilavinimą gavo ir šita ministrė, už to asmens teikiamų studijų paslaugų lygį neatsako niekas, be to, jei gavo net kokia viceministrė ar teisėja, turinti negalią, darbą, tarnybą visu etatu, už jos net ne MMA, o jau didesnį atlyginimą turi atidirbti kaip ir tie asmenys, kurie negalios neturi. Tai yra, konkurencija yra atvira, darbas, tarnyba yra atviroje darbo rinkoje. Todėl kai toks asmuo su negalia, gali būti nebūtinai profesorius, gali būti ir ministerijos valytoja ar ministrės namų tvarkytoja, kai dirba visu etatu, už savo sveikatos pablogėjimą atsakomybę prisiima pats, darbdavys už jo sveikatos pablogėjimą neatsako, nes tam neįgaliajam už jo darbingumo lygo nustatymą atsakingos institucijos, specialistai, pavyzdžiui, jei nustatė 30 procentų darbingumo lygį, tokiu atveju tas asmuo tegali dirbti 0,3 etato, atitinkamai darbo laikas skaičiuojamas taip: esant 40 valandų darbo savaitei, asmuo tegali dirbti 12 valandų, kas yra viena pilna darbo diena, o kitos tik pusė, kai yra 8 valandų darbo diena. Žinoma, patalpų valytojų, aplinkos tvarkytojų atvejais yra kitaip ir paplitusi praktika, kad 0,5 ar 0,3 etato apiformintas dirbti asmuo realiai dirba už 3 etatus, bet algą gauna apie 50 eurų į rankas ir dar grasinimus, jog į tą vietą daugybė norinčiųjų ir jog alga laiku nebus išmokėta, todėl gaudamas neįgalumo išmokas gali drąsiai dirbti iš viso už dyką. Tokia yra tiesa ir realybė. Maža to. Neįgalūs asmenys, skirtingai nei dirbantieji senatvės pensininkai, dirbdami netenka teisės kaupti darbo stažą net jei dirba visu etatu ir kai ateina pensijų indeksavimo metas kasmet iki liepos 1 d., asmenims su negalia išmokos nedidėja dėl dirbto laiko ir gautų algų, kokios jos bebūtų. Šita situacija yra įteisinta ir daugiau nei pakankamas įrodymas, iki kokio lygio asmenys su negalia yra diskriminuojami, bet pažymėtina, jei, pavyzdžiui, su proto ar kita sunkia negalia profesorius ar docentė aktyviai deda parašus ant būsimų teisėjų ar valdininkų diplomų ar galimybių studijų bei tarptautinių projektų ekspertinio vertinimo ir už tai gauna solidžius atlyginimus, kurie viršija Lietuvoje esantį vidutinį atlyginimą, tada taip, jų ir stažas didėja, ir neįgalumo išmoka auga kasmet per vasaros metu vykdomą indeksavimą. Visa tai reiškia, kad, pavyzdžiui, atsakingus parašus dėliojantis koks nors ekspertas ar docentė lengvai gali būti valdomi kaip marionetės, nes vos tik nesutiks su kokiu būtinu parašų dėliojimu net prieš savo valią ir suvokdamas, jog dalyvauja grubiuose korupciniuose veiksmuose, nusikalsta ir panašiai, nesunkiai bus sutramdomas vien dėl to, kad netekęs tų gerų papildomų pajamų neteks teisės ir į geresnius medikamentus, tinkamesnę sveikatos priežiūrą ar mažiau šalutinių poveikių turinčius medikamentus, nes jie elementariai yra perkami už savas lėšas.

Dėl kompensacijų už slaugą ir priežiūrą: padėtis daugiau nei paradoksali, nes tas išmokas gauna praktiškai visų medikų tėvai, mamos, vaikai ir anūkai, net jei realiai ir nėra visiški paliegėliai ir būna neretai, kad šokti galinti ir tai nuolat daranti senolė, medikės mama ar anyta, yra apiforminta kaip visiškai negalinti vaikščioti ir gaunanti maksimalią slaugos kompensaciją, esamu metu viršijančią 400 eurų.

Dėl automobilių, jų pritaikymo neįgaliųjų reikmėms, taip, išmokos solidžios, tačiau realybėje tas privilegijas įgauna tik itin sunkias negales turintieji, kurie realiai ir dažnu atveju ne tik būna paralyžiuoti ar nevaldantys kojų ar kitų galūnių, bet ir vairuoti nemėgsta iš viso ir tos visos su transporto priemone susijusios privilegijos ir tos nemažos sumos yra tiesiog paimamos tų, kurie prisiplaka prie tų neįgaliųjų asmenų, pavyzdžiui, jų prižiūrėtojai, sugyventiniai, narkomanai, kurie dažnu atveju yra labai aistringi vairuotojai ir noriai naudojasi transporto priemonėmis, kadangi nuolat turi tikslą --- nuvykti pasiimti kvaišalų ar neįgaliajam išrašytų linksminamųjų, kitų preparatų, labai reikalingų narkomanams, kuriems nuolat laužo kaulus ir pan. Beje, neretai tie prisiplakusieji asmenys yra ir socialinių darbuotojų padėjėjai, kurie landžioja pas neįgalųjį į namus, realiai niekuo nepadeda, o turi tik vieną tikslą --- išnešti to neįgaliojo raminamuosius, migdomuosius ar linksminamuosius, kurių labai reikia jų pačių vaikams, anūkams, neapiformintiems, kaip sunkūs ir agresyvūs ligoniai, nes tokiu atveju negalės tapti nei ministre, nei teisėja, nei prokuroru ar policininku, be to, užsienyje nebegalės būti pašalpų gavėju už dyką, bus gydomas priverstinai ir taip toliau. Įdomu tas, kad tai ne tik yra tiesa, bet ir pasitaiko socialinių darbuotojų padėjėjų, landžiojančių pas neįgalius asmenis į jų namus, kurios yra prokurorų žmonos ir pas neįgalųjį asmenį ateina, neva, padėti išsivalyti viryklę ar grindis,  atvažiuoja limuzinu su nuosavu vairuotoju ir apsirėdžiusi sabalų kailiniais. Žinoma, jokių valymo ar nors kokios pagalbos neįgaliajam veiklų, darbų ji neatlieka, jos tikslas yra visai kitas ir apie tai jau parašyta aukščiau.

Dar ministrė pateikia visokių pavyzdžių, tai yra: „Kelių namų ūkių pajamų didėjimo pavyzdžiai:

Vienišas pensinio amžiaus asmuo, turintis būtinąjį stažą ir gaunantis vidutinę senatvės pensiją“ ir taip toliau.

Kiekvienas tas pavyzdys kairiojoje lentelės skiltyje yra taip toli nuo realybės, kad gali tapti siužetu geram komedijos serialui, pavyzdžiui, su pavadinimu „Štepselis ir Tarapunka eina pirkti greipfrutų ir vietoje jų nusiperka pasibaigusio galiojimo limonado bei supuvusių klementinų už 13 eurocentų“. Kas tokiu atveju nutinka, suprantate patys.

Liekame laukti kitų humoristinių ir galimai kliedesinių ministrės pasisakymų viešai. Gaila, kad dabar jau labai trumpai ji linksmins auditoriją žongliruodama skaičiais ir vapaliodama kažką, kas jai liepta pranešti. Iš tiesų: begalinis noras pokyčių, kad tik tie rinkimai greičiau, nes savo noru tokios ministrės portfelio neatiduos. Galimai, patiria itin dideles suvokimo problemas ir gyvena haliucinacijų pasaulyje. Natūralu, kyla klausimas: kokioje cirko klounų apmokymo institucijoje ar kokiame universitete parengiamos ir muštruojamos tokios ministrės? O skaitytojai ir toliau raginami pranešti, kaip iš tiesų jų kišenėse atrodo tie, neva, didesni nuo šių metų sausio 1-osios pinigai ir dar toliau liudyti, kaip asmenys su negalia ir kiti iš mažiau galimybių turinčiųjų ir pažeidžiamų asmenų grupės patiria diskriminaciją darbo rinkoje, kaip yra eksploatuojami, žeminami ir terorizuojami, bei kas iš to naudą gauna ir kur nukeliauja tų asmenų su negalia kūriniai, darbo vaisiai, idėjos, paprasčiau tariant, kiek iš viso šito ir kas realiai pasipelno, įskaitant ir planingą tų asmenų žalojimą tiesiog perparduodant jų vidaus organus, akių ragenas, kraują, limfą ir mažų mergaičių kiaušides be tų vaikų žinios išplėšus kaip įsiuva kokiai žinomai ir senstančiai Lietuvos scenos damai.

Iliustracija žemiau: Ukrainietė Vilniuje. 10 metukų vaiko kūrinys.



KAS YRA HUMORO TERAPIJA?

Humoro terapija nadoja šypsenos galią bei juoką skausmo gydymui. Humoro terapija padeda Jums patiems atrasti būdus kaip juoktis ir šypsotis daugiau. Įprasta yra, kad juokai pasitelkiami gydant vaikus, bet pastaruoju metu humoro terapija taikoma įvairaus amžiaus pacientams. Dauguma slaugytojų yra išmokusios prajuokinti tuos, kuriais jos rūpinasi, prižiūri. Mokslininkai tyrinėja, koks yra ryšys tarp proto ir kūno, ypač, kokios yra sąsajos su kūno gebėjimu sveikti. Manoma, kad juokas padeda keisti cheminius procesus smegenyse ir gali sustiprinti imuninę sistemą. Humoras gali padėti kontroliuoti situaciją ir padaryti ją labiau valdomą. Jis leidžia žmonėms išsivaduoti nuo baimių, streso, kas itin kenkia kūnui laikui bėgant. Humoras pagerina gyvenimo kokybę.

KADA PASITELKIAMA HUMORO TERAPIJA?

Bet kas gali naudoti humoro terapiją, taikyti ją prevenciškai ar kaip sudedamąją terapijos dalį bet kokios ligos gydymo atveju. Chroninės ligos turi neigiamą efektą nuotaikai ir pažiūroms, kas gali pabloginti ligos eigą. Humoro terapija padeda sumažinti negatyvius efektus ar nesveikumo pojūtį, kontrolės nebuvimą, bejėgiškumą, kas yra bendros problemos tokių susirgimų kaip vėžys atveju. Chroninių ligų atveju humoro terapija taip pat yra prevencinė priemonė. Humoro terapija padeda sumažinti stresą, kylantį iš bejėgiškumo būklės suvokimo, kai asmuo serga. Prižiūrimieji ligoniai ir tie, kurie jais rūpinasi gali praktikuoti humoro terapiją drauge, jie gali pagerinti abipusiai savo sveikatą tiesiog pasitelkdami juokus.

AR HUMORO TERAPIJA YRA SAUGI?

Humoro terapija yra visiškai saugi. Jūsų gydytojas yra linkęs pasitelkti bet kuriuos metodus naudodamasis humoro terapija, net tuomet, jei nežino, kokie yra specifiniai medicininiai privalumai kaip šios terapijos rezultatas. Kadangi tai nėra brangu, nerizikinga, nesunkiai prieinama, praktiškai nėra priežasčių, kodėl humoro terapija negalėtų būti taikoma. Visada pasisakykite gydytojui, jei taikote alternatyvią terapiją ar planuojate derinti alternatyvią terapiją prie jau jums taikomų medicininių procedūrų. Neišmintinga atsisakyti medicininės priežiūros ir pasikliauti vien alternatyvia terapija.
Pastaba: Dėl savo konkrečios situacijos įvertinimo, medicinio patarimo kreipkitės į Jus gydantį mediką.

Humoro terapija yra viena veiksmingiausiųjų. Todėl šiame skyrelyje rasite ne tik senų gerų anekdotų bei sveiko proto žmonių sukurtų lakių humoristinių posakių, kartais mįslių ir kitų žanrų originalių kūrinėlių. Šioje skiltyje yra "BVK News" su mokinių Bulbos ir Alaušo pokalbiais, dažniausiai vykstančiais ketvirtadieniais ir atspindinčiais, kuo domisi vaikai, nebesuprasdami, ką jų mokykloje veikia mokytojai, ar teisingai elgiasi jų tėvai, kodėl jų klasiokės tokios tragiškai bjaurios ir smirdi kaip fekalijų duobė už buvusios kolūkio paršidės..., ir t.t. Taip pat leisdamiesi lyg Dantės pragaro ratų vingiais vis žemyn, aptiksite ne tik amoralaus akademiko Komo Dauno karikatūrą, bet ir kitus Vilniaus padugnių apibendrintus bruožus atspindinčius personažus, kaip antai, Yrką Dyrką, keverzotojo kreivu protu dukrą Sniguročką-Duročką, užsimaniusią iš savo supuvusio dvokiančio kūnelio ištraukti dar labiau supuvusį padarą, žmonėse vadinamą srutų bačką-revizorę Šūdvilę, nesuprantama kaip drįsusią savintis lietuvišką pavardę, narkotikų ir paleistuvystės liūne prasmegusią Mu-Mū universiteto kalę buldogą Dalę iš Personalo skyriaus, visų pravažiuojančių taratuikų ir sifilitikų kareiviukų nutarkuotą lyg kaliošas, ištampytas į visus galus, be to, ir jos nevykusius, bet dailiai nugrimuotus lūzerius ir kvaišalų nuolat apsvaigintus vaikus be kilmės, be padorių žmonių reputacijos, stumiamus per gyvenimą lyg mutavusius kirminus ar gličius šliužus mankurtus Aidoskiną-Papiroskiną ar dar kaip žmonės vadina Aida-Kuinia, nes ch raidės lietuviai nevartoja iš viso, tuo ir skiriasi nuo pakrypusių smegenų klišakojų iš "jiedriona-zeliona" uždarų zonų, Aida-Kuinia nuo žodžio pigus darbinis kuinas, naudojamas srutų bačkom gabenti; ir piromaną sudeginusį vos ne pusę Vilniaus apskrities, Piskantuką-Asiliuką..., ir t.t., ir pan. Visos Vilniaus "puošmenos" ir visi jų nuopolio ratai bei negailestingas išjuokimas jų pretenzijų būti gerbtinų žmonių tarpe. Jie ruošiasi pademonstruoti savo naujesnius pavidalus, nusipirktus už per paskutinius karantinus išparduotus mažamečių vaikų, vietinių gyventojų, inkstus, akių ragenas ir t.t., kada vieni pralobo dar labiau, kiti ar išėjo Anapilin, ar pasiligojo ilgam ir liko su ubago terba. Kas ten buvo pagrindinės to Monkės purvino biznio veikėjos? 



NAUJA RUBRIKA 
"Bulvių valgytojų krašto naujienos" 
BVK NEWS

Pagrindiniai personažai –
Bulba ir Alaušas, abu 11 klasės moksleiviai

Daugiau BVK NEWS yra šiame skyrelyje žemiau

2024-02- 14/15 naujiena:

MIRAŽAS

Bulba klausia Alaušo:

  • Kaip atšventei Valentino dieną? Kiek panelių pasveikinai?
  • O kodėl turėčiau tai daryti? – nustebo vienuoliktokas.
  • Na, juk visur pilna raudonų širdelių, visi sveikina vieni kitus..., – aiškina draugas.
  • Sakau atvirai: antradienį per Užgavėnes mama prikepė tiek Kėdainių blynų, taip prisivalgiau, kad antrą dieną dar juos pasišildžiau, dažiau į grietinę, užsipyliau spirgais kaitintais ir apie paneles net nebeatsiminiau, – prisipažino Alaušas.
  • Tai tu juk tampi pilvo vergu, – net pasipiktina Bulba.
  • Ai, nepriekaištauk. Ar tu bent supranti, kas yra mamos keptas Kėdainių blynas? – paklausia draugas Bulbos.
  • Kas, kas? Nežinau iš viso. Kas tie Kėdainių blynai? – vien tik iš mandagumo pasidomi Bulba.
  • Na, tai tikras meno kūrinys. Reikia bulvių tarkių, į jas mušamas kiaušinis..., – neskubėdamas ir pasimėgaudamas kalba Alaušas.
  • Nustok tu čia man pasakoti. Ką, gal manai tarkuotų blynų nesu ragavęs? – nustemba Bulba.
  • Čia dar ne viskas. Blyneliai kepami ant vienos jų pusės, apverčiami, tada ant kiekvieno blynelio uždedama malta mėsytė..., po to apverčiamas blynas, užpilamas dar vienas bulvių tarkių sluoksnis, apkepama iš abiejų pusių..., – pasigardžiuodamas ir net lūpas apsilaižydamas aiškina blynų kepimo procesą Alaušas.
  • Klausyk, mėsytė būna įkepta į vidų? – susidomi Bulba.
  • Mama deda maltą kalakutieną, – sako draugas.
  • Mmmm, skanu. Bet vis viena, Alaušai, kodėl užmiršai klasiokes, gal net seserį užmiršai, nieko neatnešei skanaus, torčiuko kokio ar saldainių? – klausia ir vėl apie tą patį Bulba. – Ei, pakalbėjome apie tarkuotas bulves. Oi, kokį anekdotą žinau ta tema, tinka ir pagal Valentino dienos temą – intriguodamas prabilo Bulba.
  • Pasakok, tikriausia nebus labai vulgarus, – pasiūlo Alaušas.
  • Ateina moteriškė pas gydytoją ir skundžiasi, kad jos vyras impotentas. Gydytojas klausėsi klausėsi jos skundų ir klausia: „Sakykite, gerbiamoji, o kuo maitinate savo vyrą, kokius valgius dažniausia gaminate jam?“. „Daugiausia jis valgo patiekalus iš bulvių: cepelinus, kugelius, blynus, vėdarus...“, – vardija moteris. „Ar nežinojote? Bulvėse yra daug krakmolo, o nuo krakmolo tik marškinių apykaklės standėja, daugiau niekas“,  – paaiškino moteriškei gydytojas, – baigė savo anekdotą Bulba.
  • Šitas geras, žinojau šitą anekdotą. Bet jis tikrai teisingas, – nuoširdžiai prisipažino Alaušas. – Sakau juk, sočiai bulvinių blynų su riebalais užvalgęs net nepagalvojau apie kokias nors paneles ar jų pasveikinimą, buvo šilta, ramu ir labai gerai miegojau. Bet yra ir dar vienas labai panašus anekdotas. Nori išgirsti? – pasiūlė vienuoliktokas.
  • Noriu, – atsakė Bulba.
  • Na, čia irgi tokia pati situacija, taip pat moteris atėjusi pas gydytoją skundžiasi, kad jos vyras impotentas, o ji dar jauna, jai blogai, reikia kažką daryti, gal gydymą kokį skirti tam jos vyrui. Gydytojas klausia: „O ar seniai Jūsų vyras jau nieko nebegali meilės reikaluose?“. „Nuo pat santuokos pradžios“, – atsako moteris. „Tai kodėl už jo tekėjote, ar nežinojote, kad jis impotentas, gal jis nepasisakė tokio svarbaus dalyko? Tada Jūsų santuoka būtų negaliojanti, nežinojote šito?“ – paklausia gydytojas. „Sakė, bet aš nesupratau, jis kitais žodžiais, ne tiesiogiai pasakė, kalbėjo, kad turi nekilnojamąjį turtą. O aš, kvailelė, pamaniau, kad tai sodo namas ar butas“, – paaiškino moteris gydytojui.
  • Tai jo. Girdėjau ir aš, kaip mano mama su draugėmis tokiomis temomis nuolat kalba, – tęsė pokalbį Bulba. – Mano mama nuolatos sako, kad vyras moteriai yra lyg loterijos bilietas, retai pasitaiko ištraukti laimingą.
  • Aha, tai jo, o kaip gi. Ir vyrams trokštama mergina – miražas. Matai ekranuose ar Facebooke nuostabias, linksmas, gražias, o nuplovus visą makiažą, panaikinus sintetines blakstienas ir gausų grimą, nuėmus Fotošopo efektus, supranti, kad viskas, kas liko, tik aptriušusi kaliausė, ant kurios galvos keli juodi speisai, bet ir jie netikri, priklijuoti, – su grauduliu pasako Alaušas.
  • Tai tas taip, – sutinka su draugu Bulba. Ir priduria: – Turi viską daryt užsimerkęs, bet jei jos dar ir smirdi, tada..., na, tada... amžinai pusė šešių.


2024-02-08 naujiena:

QUEM DEI ODÉRE,
PAEDAGOGUM FAARE

 

Bulba klausia Alaušo:

  • Mano mama klausia, iš kur tu sužinojai apie tuos Lietuvoje besirengiančius darbo rinkai ir situaciją, kad valdininkų tarpe ir kitose šiltesnėse vietose, kur alga mokama iš biudžeto, įtaisyti iš viso su ryškaus idiotizmo požymiais, tokie kur nedarbingi veltėdžiai ir už juos dirba kas nors panašaus kaip mano teta Aldona, kur proto bokštas...
  • Arba robotukas už tas narkašienes ir narkašytes dirba..., – prajunka vienuoliktokas.
  • Jau įrodei daugybę kartų – taip, tu teisus, – rimtai kalba moksleivis Bulba.
  • Girdėjai, šią savaitę pranešė, kad iš visų šauktinių privalomajai karo tarnybai Lietuvoje net 44 procentų yra su proto ir kitomis negalėmis, niekur būt pašaukti negalės..., – intriguojančiai kalba Alaušas.
  • Tai kas bus? Kas antras mūsų beveik bendraamžis – jau už borto? – vėl klausia Bulba, jam iš tiesų įdomu draugo nuomonė.
  • Tai jo, ir dar policija pasiprašė teisės į tokius šaudyti be įspėjimo, – grėsmingai pasako Alaušas.
  • Ei, kažką supainiojai. Čia Baltarusijoje išleistas Dekretas, įgaliojimus šaudyti į vaikus, moteris, senukus, neįgalius asmenis be jokio įspėjimo gauna kariškiai, – sako Bulba.
  • Ai, tu pats suprask. Kažkam tu nepatikai. Eini į mokyklą. Policininkė ne su tarnybos uniforma. Ir nukala tave, nes gal jos turimoje duomenų bazėje esi pažymėtas kaip keliantis grėsmę, o ji turi teisę priimti sprendimą, pavyzdžiui, pamačiusi, kad tavo apatinis trikotažas ne tos spalvos, kurią ji mėgsta, – aiškina vienuoliktokas klasiokui.
  • Negali būt, – sutrikęs pasako Bulba.
  • Gali, moterį neseniai nužudė policija, – ryžtingai pasako Bulbai Alaušas.
  • Tai kas tuos policininkus-žmogžudžius moko, kas jiems nurodo, kaip elgtis? Juk ausyse pas juos visus yra signalų, komandų transliuotojai, – sako sutrikęs be galo Bulba, nes jam iš tiesų nejaukus tas pokalbis.
  • Mesk iš galvos, nes imsi ir pradėsi bijoti ir savo šešėlio, ir veidrodžio blykstės, ir tamsesnės sienos už tavo klasės ar miegamojo lango, – sako Alaušas.
  • O tu mokykloje užvesk tokią diskusiją per oratorinio meno pamokas, – paragina Bulba.
  • Kad mokytoja išprotėtų? – tiesiai šviesiai paklausia Alaušas.
  • Koks tau skirtumas, juk vis viena mokaisi savarankiškai, tau tos mokytojos buvę nebuvę, o pakalbėjęs tokia tema mokykloje taptumei gal kokiu amžinu šlovės riteriu, – bando gudrauti Bulba, nes jam rūpi tokios temos plėtotės eiga. Jis iš tiesų bijo.
  • QUEM DEI ODÉRE, PAEDAGOGUM FAARE, – pasako Alaušas ir nutyla.
  • Ką? Kokie farai, kas? – nieko nesupratęs klausinėja draugas.
  • Ne farai. Tai lotynų kalba. Antikos laikų patarlė apie mokytojus, – paaiškina Alaušas.
  • Tai dar ir lotynų kalbą išmokai? – pasidomi visai galutinai sutrikęs Bulba.
  • O ko čia nemokėti? Imi, skaitai, ir viskas aišku. Auksiniai žodžiai, auksinės senovės žmonių smegenys. Išmintis surašyta lotyniškai, – oriai dėsto mintis Alaušas.
  • Gerai, tas yra aišku. Bet ką reiškia ta patarlė? – nenustoja klausinėti Bulba. Tikras Nežiniukas, tik „ką, kur, už kiek ir kada“?
  • Ką Dievas nubaudė, tą pedagogu padarė, – aiškiai ir tvirtai ištaria Alaušas.
  • Eik jau... tai išeitų, kad visos mūsų mokytojos nemėgstamos Dievo, visi universitetų profesoriai, docentai, lektoriai, asistentai, korepetitoriai tėra kažkokia atskirtis, užribis, atstumtieji... O kas tada jų dukros? Gal raupsuotosios? – domisi Bulba.
  • Pasakyta aiškiai ir daugiau bisui patarlės nekartosiu, – pasako Alaušas. Ir priduria: – Gal apie pedofilus trenerius, edukacijų visokių metu kas daroma su vaikais, pavyzdžiui, kai pasikviečia lyg ir birbynę nusidrožti pas edukatorių ar pažada padaryti scenos žvaigždę iš tolimo kaimelio vaikino su tuščiomis kišenėmis ir nuolat alkano, gal neskaitei? Pilna informacijos, ką tie pedagogai išdarinėja. Gal tu iš medžio iškritęs? Nežinai, kas tai yra, kai tarybinių metų ekonomistas, baigęs politinę ekonomiką, kas iš viso šiais laikais neatitinka net darželinuko, lavinamo pagal specialiąją programą atsilikusiems ir proto vargšams skirtais metodais ugdomo, išprusimo lygio, tampa kokiu vaduku ar net visos valstybės biudžetą reguliuoja pagal tą pačią tarybinę planinę ekonomiką? O tu iš viso ar supranti, kad tie visi patys populiariausieji socialiniai mokslai, visos vadybos, teisės studijos, kur viename universitete tiesiai šviesiai "Asilų šūle" vadinamame iki šiol dėsto pagal Minsko milicijos mokyklos programą ir ten išsilavinimą kabutėse gavo dauguma Lietuvos esamų ministrų, viceministrų, politikų, jų vaikų ir anūkų-narkomanų..., net filosofija, ekonomika, pedagogika ir taip toliau Lietuvoje  yra dėstomos arba tarybinių jėgos ir sankcijų principus atmintinai kalusiųjų, nagrinėjusiųjų įdėmiai ir citavusiųjų atmintinai partinių suvažiavimų medžiagą ir mokslinį komunizmą, arba jų išdresiruotųjų naujesnių mokslų daktarų, asistentų, lektorių ir profesorių? Jie net savo jokios mokslinės idėjos neturi, nieko nesukuria, nusirašinėja gabesniųjų studentų kursinius darbus ir referatus ir taip stumiasi naujai atėjusiems studentams smegenis pudrindami nuolatinėmis kalbomis ir pilstymu iš tuščio į kiaurą...
  • Tu nustok man aiškinti, žinau aš visa tai. Klausyk. O ką tu darysi būdamas toks gudrus visame tame idiotų fone? Pats turėtumei žinoti, ką reiškia būti balta varna ir kaip greitai tas baltas varnas tiesiog užkapoja, – teiraujasi Bulba nuoširdžiai ir draugiškai.
  • Steigsiu baltųjų varnų etnografinį ansamblį, – nusijuokia Alaušas, nes supranta, jog draugui paprasčiausiai graudu, supratus vėl ir vėl, kokioje aplinkoje iš tiesų gyvena ir kad niekas taip ir nebepasikeis.
  • Neįdomi šiandien diena..., – pasiskundžia Bulba.
  • Gerai jau gerai. Nesigraužk, juk tavo giminėj nėra nė vienos mokytojos ar nukvakusio profesoriaus, kokio akademiko, docentės-Glušpetrės. Paklausyk geriau anekdoto apie budelį, – nori praskaidrinti nuotaiką klasiokui Alaušas.
  • Klok, – paragina draugas.
  • Vyksta interviu su budeliu. Jo klausia: „Seniai dirbate šį darbą?“. „10 metų“, – atsako budelis. „Ir kaip gi Jums sekasi?“, – klausia budelio. „Niekas kol kas nesiskundė,“ – atsako budelis.
  • Čia tu pavarei. Bet pagalvojus geriau... sena ta budelio profesija. Dabar jų vietoje gal chirurgai? – pasidomi Bulba.
  • O čia jau kita tema, – užbaigia pokalbį Alaušas.
  • Iki kito karto, – atsako Bulba.
  • Linkėjimai tavo mamai, papasakok ir jai anekdotą apie budelį, o lotyniškos patarlės nesakyk, vis viena gerai neištarsi žodžių, ir tada tapsi melagienų skleidėju, – pasako Alaušas.
Iliustracija žemiau: Mu-Mū universiteto Personalo skyriaus specialistė, kalė buldogas Dalė, tik ką grįžusi iš plaukų stilisto ir perukų meistro, eina tarnybą. Kilmė --- nenusisekusio aborto liekana, rasta radiacijos užterštoje Ignalinos rajono zonoje...



2024-02-01 naujiena:

OAZĖ

 

Bulba klausia Alaušo:

– Šiandien tu man vėl moralą skaitysi, kad imčiau mokytis, nes greitai bus vienuoliktokų žinių patikrinimas, ar kaip? Gal apie pradinių klasių ketvirtokėlių matematikos žinių ir gebėjimų neeilinį tikrinimą kalbėsi? Oi, leisk atspėti. Siūlysi man išmėginti ketvirtokų testavimą, kad įrodytum, jog esu kvailesnis už devynerių ar dešimties metų mažylį?
– Kokia musė tau įgėlė? – nustemba Alaušas. – Gal treniruojiesi tapti politiku ar kokiu oratoriumi?
– Aš ne apie tai. Girdi. Gal žinai kokį gerą prikolą? Nuobodu, viskas pilka, saulės mažai, pavasaris toli..., – skundžiasi vienuoliktokas.
–  Gerai, paprikolinsim. Bet gal pakaks anekdoto? – klausia klasioko draugas.
–  Ai, tu vėl varysi kokius senus anekdotus, kurių nė nesuprantu gerai..., – pasiskundžia Bulba. – Pasijuokiu iš mandagumo, ir viskas. Tu gerai paprikolink. Kad ne šiaip pliurptum, – paprašo Bulba.
–  Ar žinai, kas yra oazė? – klausia Alaušas.
–  Tai o tu nežinai? – nustemba Bulba.
–  Oazė yra plati sąvoka. Tai reiškinys. Gali būti ir gero poilsio reikšmė, ir atokvėpio, ir gražios gamtos sinonimas, gali būti net kažkas panašaus į stebuklą, tikslo pasiekimą, išsigelbėjimą..., – kalba Alaušas.
–  Kur prikolas? Tu, kaip suprantu, persiskaitei literatūros besiruošdamas tai vienuoliktokų žinių vertinimo dienai, ar ką? – klausia Bulba.
–  Tai ir tą. Gerai. Nenori relaksuotis, medituoti, ... bus tau tiesiog anekdotas, – pažada Alaušas.
–  Tik greičiau sakyk, peršlapo mano batai, turiu skubiai eiti namo ir juos išsidžiovinti, – praneša draugui vienuoliktokas.
–  Klausyk, – sako Alaušas. Ir ima pasakoti anekdotą: – 20 amžiaus pradžia, vyksta pilietiniai karai, konfrontuoja atskiros grupės žmonių. Žinomas karo vadas Čiapajevas paprašo savo pagalbininko Petkos parūpinti jam naujus batus, nes vado pėdos juk negali būti basos ar su vyžomis, kaliošais kokiais. Reikia gerų grynos odos ilgų aulinių batų. Petka išbėga ir po kiek laiko atbėga pas Čiapajevą su puikiais grynos odos batais. Sako: „Matuokitės, drauge Čiapajevai, dydis Jūsų“. Čiapajevas grūda koją į batą, nepavyksta apsiauti niekaip. Sako Petkai: „Maži batai, šituos išnešk, daryk ką nori, gauk man tinkančio dydžio“. Petka pasižiūri į vado pėdas ir sako: „Drauge Čiapajevai, o Jūs kojas nusiplaukit ir tada matuokitės“. Vadas taip ir padaro, vėl bando apsiauti batus. Jie vis dar jam maži. Vadas pyksta, rėkia ant Petkos: „Atnešk gerus batus, ką čia man atnešei!”. Petka mandagiai atsako: “Drauge Čiapajevai, o Jūs galite tas storas kojines išsiskalbti ir tada mėginti autis batus, kuriuos atnešiau? Su švariomis sausomis kojinėmis, ne su šitomis, kaip dabar”. Keista, bet Čiapajevas paklauso Petkos ir po kiek laiko jau su švariomis kojinėmis grūda pėdą į batą. „Spaudžia, nepaeisiu“, – praneša Čiapajevas. Petka ima ir pasako: „Drauge vade, čia Jūsų batų dydis. Nusikarpykite pėdų pirštų nagus. Ir batai bus kaip sykis“. Viskas. Toks anekdotas, – praneša Alaušas ir laukia draugo reakcijos.
–  Gal ir nieko..., – prabyla Bulba. Ir pasako: – Bet prikolo nėra, kažkaip nuobodžiai skamba.
–  Na, tai spėk, kokio dydžio pėdos buvo pas tą vadą Čiapajevą? – klausia Alaušas.
–  Kokio, kokio..., na, jei vyras... gal 44-46 dydis... nežinau, klausi kažkaip keistai, – pasiskundžia Bulba.
–  36, – pasako Alaušas.
–  Ką? Juk tai septynerių metukų vaiko pėda, gal ne? – nustemba Bulba.
–  O pagal pėdos dydį pas vyrą ir ... kitas dydis, – ima juoktis Alaušas.
–  Ko tu kikeni, aš jau ir peršlapusius savo batus pamiršau, – pralinksmėja ir Bulba.
–  Mažapėdžiai turi labai mažus ir ..., – vėl kikena Alaušas.
–  Todėl bando kompensuoti kompleksus plėšikaudami ir mėgindami įsakinėti nors Petkai? – parodo savo įžvalgumą ir Bulba.
–  Ir kad nors ką galėtų atnešti, susimokėti pigios karčiamos ar patiltės viešnamio, pravažiuojančio, nes vienoje vietoje užsibūti net negali, žmonės iškart sutvarkytų aferistus ir sifilio platintojus, keliaujančio balagano teatro ar cirko artistei – perkamai-parduodamai mergiotei, kad ši už atitinkamą mokestį viešai patvirtintų, jog vadas dar o-ho-ho ir o-ho-ho koks vyras, jam lygių niekur nėra, eržilas..., eina plėšti, grobti, muštis, daužytis, viską niokoti, deginti ir griauti, mėgina įsakinėti kitiems, stengiasi vaidinti kovingą patriotą, kai išties tėra idiotas ar prasigėręs glušius, bei net ryžtasi negailestingai žudyti kitus, – Alaušo žodžiais mokinių pokalbis apie gyvenimo tiesas ir baigėsi.

Kažkaip net keista. Išgyvenimo pradžiamokslio iš jų nė vienas dar neragavęs ir tam skirto lavinimosi kurso vis dar nebaigę. Visa įgyta išmintis – iš kitų bendraamžių, iš interneto ir kartkartėmis, jei būna tam imlūs, iš artimųjų rato.

Pastaba: Žodį „prikolas“, „paprikolinam“ paaugliai ir jaunimas vartoja krėsdami juokus, taip vadina gerai sugalvotą pasilinksminimą. Gali būti pasakojimas, eilėraštis, anekdotas, skanduotė, trumpas vaidinimas, pantomima, dainelė ar šokis, kt. Gebantys „prikolinti“ yra populiarūs bendraamžių rate.


2024-01-25 naujiena:

PANELĖS KŪ-KŪ ŠILTOSE VALDIŠKOSE TARNYBOSE (2)

 

Bulba klausia Alaušo:

–  Esi girdėjęs dainą „Dėl tokios merginos vyrų daug kankinas...“?

– Kokios, kokios? – nuoširdžiai nieko nesuprato vienuoliktokas. – Dabar skaitau internete apie traktorius ir ūkininkus atvykusius į Vilnių protestuoti prieš vykdomą žemės ūkio politiką, – aiškina Alaušas.
–  Cha, cha..., atsipalaiduok. Kam tau ta politika ir žemės ūkis? Na, tokios dainos, melodingos. Kur paskui dar dainuoja: „O ji visiems atsako: ne, ne, ne ne ne...“, – padainuoja draugui Bulba.
–  Neįdomu. Nuo 2023 metų liepos 1-osios ar žinai, kas įvyko? – iš esmės keičia pokalbio temą draugas.
–  Kas? Uždraudė kaitinamąjį tabaką? – irgi klausia Bulba.
–  Na, tiesiog atsirado nauja kategorija žmonių, – atsako Alaušas.
–  Kokia? Kas atsirado? Nieko nesuprantu, – nerimauja Bulba.
–  Tiesiog atsirado besirengiantieji darbo rinkai asmenys. Ir tas pasirengimas gali vykti visą gyvenimą... Pavyzdžiui, tu atsilieki moksluose, esi išlepęs, o tai, kad retsykiais žaidi tenisą, niekur nepadės. Kūno esi menko, dirbti kur duoda nors minimalią algą, tavęs nepriims, esi silpnas fiziškai. Nieko neveiksi, tik lankysi Užimtumo tarnybą, bendrausi su jų pasiūlyta psichologe, pasakosi, koks esi nelaimingas, paskui tave gal įrašys į šokių ar darbščiųjų rankų būrelį, po to privalėsi atnešti įrodymus, kad baigei mokymus ir esi stropus lankytojas, po to gal imsi sirgti, pasiųs į valstybinę polikliniką, o jau po kokių trejų metų gausi gal vadybininką ar socialinį darbuotoją ir kartu mokysitės nusivalyti batus, išsilyginti marškinius..., gal net duos nemokamą bilietą į cirko artistų pasirodymą ir gausi teisę vartoti pasenusio galiojimo maisto produktus, – noriai viską aiškina klasiokas.
– Oi, ar tu dar ilgai mane šiurpinsi? – netenka kantrybės Bulba ir tvirtai pasako: – Mano mamos ir tetos Aldonos tokie ryšiai, kad ne aš vaikščiosiu ranką ištiesęs nurašyto maisto pasiimti nemokamai, o tu į mano duris belsi ir klausi, ar yra nors kokio darbo mano firmoj, – drąsiai išrėžia Bulba.
–  Nepyk, nepyk, – susijuokęs pasako Alaušas. – Tiesiog jau gana ilgai veikia Užimtumo įstatymo nuostatos, susijusios su darbo ieškančių asmenų statuso nustatymu pagal pasirengimą darbo rinkai. Mūsų visų laukia liūdna ateitis, jei nesugebėsime iškart po mokyklos baigimo kitais metais pasirinkti teisingą kryptį, kuo užsiimti, kuo būti, kokio tikslo siekti, – paaiškina vienuoliktokas. Ir pasako: – Vis dėlto juk ketinome kalbėti apie paneles „Kū-Kū“. Na, kur visiškos kiauragalvės įtaisytos į labai šiltas tarnybos vieteles ir nieko neveikdamos, laiką stumdydamos tuščiai ir imituodamos, kad „dirba“ be jokios rizikos, atsakomybės gauna gerokai daugiau negu minimalią algą ir gausybę kitų privilegijų: kai kur duoda automobilį ir apmoka degalus, kai kur apmoka išlaidas pietums ir paremia mažamečius vaikus materialiai, jei jų turi tokia tarnautoja „Kū-Kū“..., – dėsto mintis lyg koks gerokai susenęs ir viskuo nusivylęs žmogus vienuoliktokas.
– Tu nori kalbėti apie tokius atvejus? Štai, radau internete rašo: „Užimtumo tarnyba perėjo prie labiau diferencijuotų paslaugų teikimo: vieniems – iš karto siūlomas darbas arba persikvalifikavimas, kitiems – kompleksinės paslaugos įtraukiant kitų sričių ar socialinių partnerių specialistus – atvejo vadybininkus, psichologus, teisininkus, socialinių paslaugų teikėjus“, – sukonkretina pokalbį draugas. – Kam tau ši nuobodi tema? Juk tu tik mokinys, vienuoliktokas. Aš tik svajoju, kaip man pavyks gauti gerą užsiėmimą, kuris būtų lyg hobis ir iš to būtų įmanoma pragyventi. Nesuk tu man galvos kažkokiomis problemomis iš socialinės sferos, eik su tokia diskusija pas maltiečius ar dar ką nors, – šiek tiek pasipiktina Bulba.
–  Na, aš tiesiog vakar, kai su seserim buvau kavinėje ir valgėme priešpiečius, vėl prisiminiau apie panelių „Kū-Kū“ atvejus, – aiškina Alaušas. – Tu nė nesuvoki reikalo rimtumo ir ką tai reiškia tau, man, kiekvienam nors kiek normalesniam žmogui, – dėsto lyg koks akademikas savo mintis Alaušas. – Tos „Kū-Kū“ yra ne tik šiltose vietose, jos yra būtent nuo 2023 metų liepos 1-osios ir vėliau įtaisytos ten, kur turėjo būti dauguma tų, kur tiesiog tapo „besirengiančiais darbo rinkai“ be galimybės išeiti iš šios padėties iš viso ir amžinai jie bus tik Užimtumo tarnybos klientai, iš ko gaus algas iš viso nukvakusios psichologės, kurių pačių būklė katastrofiška, tarpininkės, tvarkančios dokumentaciją kompiuterių pagalba ir plepančios telefonu su nusivylusiais asmenimis, kurie iškritę iš darbo rinkos ir tiesiog jau niekada į ją nebegrįš..., – daugžodžiavimu šį sykį pasižymi Alaušas.
–  Ir tu nori man pranešti, kad eilinį kartą atsidūrėme iškreiptų veidrodžių karalystėje su pavadinimu Lietuva ir protingiausia kuo skubiau nešti muilą kur kitur, kur nėra tokio marazmo? – klausia Bulba draugo.
–  Tenoriu pasakyti paprastą dalyką. Tarnybos, darbo vietose, kur algas gauna už nieko neveikimą, klaidina interesantus kalbėdamos vėjus telefonu, šneka lyg būtų triskart buvę narkotikų savaitgalyje ir nespėję atsipeikėti..., – pasipylė vienuoliktoko žodžiai.
–  Šito tu man net nepasakok. Man mama viską jau išaiškino. Taip, gerose darbo, tarnybos vietose yra labai žinomų, įtakingų asmenų dukros, anūkės, draugės, net mamos, ką tu vadini „Kū-Kū“ panelėmis. Jos išties dirbti nors kažką negali, nemoka, yra iš esmės neraštingos, kalbėti telefonu gali, bet kompiuterio darbo reikalais įsijungti nemoka ar nenori, nežino, ką su juo veikti, kam jis reikalingas darbe, nes jos sugeba tik įkelti savo nuotrauką ir paspausti patiktuką socialinių tinklų puslapiuose. Jų pajudinti, peikti, skųsti niekas negali, nes pataikytų ar ant parlamentaro narkomanės dukters, ar ant žymaus profesoriaus, eksministro anūkės, o „Kū-Kū“ paneles vadina jau seniai tiesiog „gegutėmis“, „Kū-Kū“ ir „Kū-Kū“, o galvelėse A-ūūūū, – tvirtai pasako Bulba ką žinąs ta tema. Ir dar priduria: – Ir mano mama vargsta, dirba gal keturiais etatais pagal apimtis ir reikalingą viskam atlikti darbo laiką, nes skyriuje būtent nuo 2023 m. liepos įtaisytos trys iš viso nukvakusios kažkokios, kur nuolat apsvaigusios, atsijungusios, nedarbingumo pažymėjimus tik neša vieną po kito, darbo laiku nieko neveikia, išskyrus kad eina ištisai į rūkomąjį, geria arbatą po dvidešimt puodelių per dieną, dažosi, grimuojasi, o nuo popietės jau būna įlindusios į socialinius tinklus ir ten ieško, kur parduoti savo nusibodusius skudurus, – Bulbos kalba liejosi lyg čiurlenanatis upelis.
– Realybė nuobodi, – patvirtina Alaušas. – Pamatysi, kaip šiemet tą lituanistikos tarpinį egzaminą laikys mūsų klasiokai. Kiek bus visokių landų ir būdų užsitarnauti geresnį vertinimą ir kaip visiški proto vargšai gaus geriausius įvertinimus, – su nuoskauda kalba vienuoliktokas.
–  Nesuku dėl to galvos. Ir tu rūpinkis tik savimi, o ne didelėmis problemomis, kurių galo nė nematyti, – pamoko klasioką Bulba.
–  Tai taip, be abejo. Panelėms „Kū-Kū“ yra universitetas „Mū-Mū“ Vilniuje, jos ten pritampa ir nusipirkusios fiktyvų magistro mokslo laipsnio įsigijimo dokumentą už savo močiučių ar mamų pinigus sėkmingai ilgainiui užpildo visas gerų atlyginimų vietas, – Alaušas niekaip negali baigti temos apie nevykėles tarnybos vietose.
–  Ai, baik tu tokias kalbas, – sako Bulba. – Kam tau sukti galvą? Panelėms „Kū-Kū“ vis viena neišvengiamai įkalama į jų galveles:
Eidamos į viešumą storai apsitepkite grimu nuo galvos iki kojų ir gerai nusiskuskite ūsus ir barzdą, kad vaikai neišsigąstų. Prauskitės duše po dukart per dieną, kad dėl jūsų smarvės pasiutę miestiečių šunys nekibtų su dantimis jums tiesiai į pakinklius.
Kai nebeįstengiate nusipirkti geresnės kokybės narkotikų, vykite į valdišką polikliniką ir įsirašykite į eilę metadonui gauti už dyką.


Iliustracijos žemiau pavadinimas "Gyvatė sutraiškyta".



2024-01-18 naujiena:

PANELĖS KŪ-KŪ ŠILTOSE VALDIŠKOSE TARNYBOSE (1)

Bulba klausia Alaušo:

–  Spėk, ką pasakysiu?
–  Sakyk ir viskas, – nukerta draugas.
–  Atvažiavo mano pusbrolio jaunystės draugė ir girdėjau, ką pasakojo, – paslaptingai kalba Bulba.
–  Oi, kaip žema. Tu ką? Priglaudęs ausį prie durų klauseisi, kaip jie kalbėjosi? – pasidomi Alaušas.
–  Mes kartu buvome ir gurkšnojome arbatą, kalbėjomės. Ir istorija tokia. Ta mano pusbrolio draugė pateko į bėdą, sumažėjo jos darbo pajamos ir jai priklauso šildymo kompensacija. Apie tai ji sužinojo tik dabar. Aišku, susiskaičiavo pagal skaičiuotuvą internete ir pamatė, jog kompensacija ženkliai prisidės prie jos finansinės būklės gerinimo..., – porina Bulba.
–  Trumpiau, kas nutiko? Gauna juk žmonės tas kompensacijas, ir ką? – nerimsta Alaušas, nes jam ta kalba nuobodoka.
–  Bet tu suprask, Alaušai. Ji padarė įrašą, leido pasiklausyti. Buvo taip: telefonu ji klausia savivaldybės tarnautojos prieš dvi dienas, ar yra vietų registracijai ir sako pavadinimą skyriaus. Pasako datą, kada atvyktų į savivaldybės nurodytąjį kabinetą. Atsakymas buvo toks: „Koks Jūsų klausimas, a, jau sakėte, norite paslaugos“. Ta mano pusbrolio draugė vėl paklausė: „Yra vietų priėmimui, galite registruoti?“. Tarnautoja atsako: „Ko klausėte? A... norite registruotis“. Mano pusbrolio draugė vėl paklausia: „Ar yra vietų?“ ir sako pageidaujamą vizito datą. Tarnautoja atsako klausimu į klausimą: „Koks Jūsų asmens kodas?“. Tada mano pusbrolio draugė vėl ramiai paklausia: „Bet ar yra vietų priėmimui?“ ir jau trečią sykį pasako pageidaujamą registracijos datą. Tarnautoja atsako: „O ko klausėte? A... norite registruotis vizitui. Kada?“. Mano pusbrolio draugės žodžiai: „Kartoju dar...“, ir pasako datą bei priduria: „Yra vietų tuo laiku?“. Tarnautoja atsako: „Koks Jūsų klausimas?“
–  Panašu, kažkiek pagražinai pasakodamas. Nejaugi taip atsakinėja savivaldybės tarnautoja telefonu? Juk tai akivaizdus įrodymas, kaip jai blogai su galva, – nuoširdžiai nustemba Alaušas.
–  Duosiu tau tą įrašą, ten dar labiau aišku, iki kokio absurdo prieita su tais tarnautojais ir jų parinkimu į tarnybos vietas, – dėsto toliau savo minstis surimtėjęs Bulba.
–  Ai, baik nerimauti. Tau tai kas? Mesk lauk iš galvos. Na, be to, yra visiškai toks pat anekdotas apie panašius atvejus. Nori išgirsti? – dalykiškai ir konkrečiai paklausia vienuoliktokas.
–  Jo, – atsako draugas.
–  Tai apie pacientą atėjusį į priėmimą pas gydytoją, kuris pasako tam savo gydytojui: „Visai suprastėjo atmintis, nieko neatsimenu.“ Gydytojas klausia paciento: „Tai konkrečiau, kuo skundžiatės?“. Pacientas atsako: „O ko Jūs tik ką manęs klausėte?“.
–  Būtent. Kitąsyk pakalbėsime apie besirengiančiuosius darbo rinkai. Žinai, padėtis klaikoka. Įdarbintieji ir ypač šiltose tarnybose švelniausiu žodžiu apibūdinti gali būti kaip..., – vėl įsismarkavo Bulba savo kalbomis.
–  Stop, – tvirtai pasakė Alaušas. – Kitą kartą, tai kitą kartą. Šiai dienai gana. O Dostojevskio „Idiotą“ perskaičiau visą, tu jau manęs niekuo nebenustebinsi.
–  Vadinkime tai iššūkiu. Iki kito karto, kalbėsime apie Kū-Kū sindromą, – atsisveikino pokalbiu su bendraklasiu likęs patenkintas Bulba.

2024-01-11 naujiena:

SVAJONIŲ PREKĖ – DUJOKAUKĖ

 

Bulba klausia Alaušo:

– Matei, kiek išpardavimų? Ar įsigysi ką nors sau, ko taip ir nesulaukei Kalėdoms?
– Apie tai nė negalvoju, mokslai prasidėjo, – rimtai atsako Alaušas.
– Tau tik smegenų džiovinimo atrakcionai rūpi, – papriekaištavo Bulba klasiokui.
– Netempk gumos. Kažką įdomaus nori aptarti? – tiesiai šviesiai klausia draugas gerai žinodamas Bulbos kalbos ir argumentų ypatumus.
– Būtent. Ieškau kokybiškos dujokaukės. Kaina nesvarbu, – oriai pasako vienuoliktokas, kuriam jau greitai sueis 19 metų.
– Įsirašysi į kokius šaulius, skautus? Kam tau dujokaukė? – nuoširdžiai nustemba Alaušas. – Respiratoriaus nepakanka? Yra gerų, gali pirkti ir internetu, ir kur tik nori. Joks deficitas.
– Matai..., buvo mano namuose dėdės atneštos labai geros dvi dujokaukės. Žaisdavome su pusbroliu. Tokios tikrai puikios. Mokydavomės, kas greičiau užsidės tą dujokaukę, tikrindavome, ar patogu kvėpuoti ir ar gerai pro tuos tokius didelius stiklus viskas matosi, – pasakoja Bulba.
– Bet tu gal buvai dar darželinukas? – ironiškai paklausia Alaušas.
– Bet gal ne, gal jau ėjau į mokyklą, nepamenu. Pusbrolis didelis jau buvo. Man taip bent jau atrodė..., – kaip įprasta, pasipylė gausūs Bulbos žodžiai.
– Na gerai, – irgi kaip įprasta, panoro konkretumo Alaušas. – Kodėl tau dabar nepakanka tų dujokaukių, jei minėjai, kad geros, puikios...? A?
– Nebėra, – su nuoskauda ir atodūsiu sako Bulba. – Dingo iš namų, lyg išgaravo.
– Pirk kitą. Bet kam tau ta dujokaukė? – vėl stebisi Alaušas.
– O tu ar atsimeni? Kalbėjome anksčiau, kaip neblogai užsidirbu tokios vienišos pralobusios senolės name? – bando sužadinti draugo susidomėjimą Bulba.
– Kur tu lyg sargauji, lyg ką? Kur tavo teta Žiežmariuose tau papildomą uždarbį suveikė? – kalba draugas.
– Drauge tu mano... ten ne tik saugoti pastatą reikia. Senolė dvokia, kažkas ten yra tame jos name. Gal kur tarp grindų lentų tarpų koks pacukas nudvėsęs, gal ji pati dvokia..., nežinau. Matau tik, kad ji visiškai nesiprausia, neina į vonią, niekas neatvažiuoja jai higienos procedūrų atlikti, ji pati niekur iš to pilį primenančio namo nė kojos neiškelia. Tepasi ant savęs kažkokią riebią košę ir trinasi degtine. Daug česnakų valgo, dantų ar ten kažkokie protezai, nežinau, iš viso nesivalo. Supranti? Man ne tik bloga nuo tos tvyrančios smarvės. Akis graužia. Kažkokia akių alergija prikibo, man pačiam visa oda niežti..., o dar ji namo kambarių kampus nuolat pasmilko kažkokiu rusenančiu šluotkočiu..., nebeįmanoma, – skundžiasi Bulba.
– Nešnarpsėk, – solidžiai atsako draugas. – Yra pas mane senų laikų ir dar kokybiškų dujokaukių. Vieną paskolinsiu. Bet trumpam. Nuomos mokesčio neimsiu.
– Veltui būna tik sūris pelėkautuose..., – liūdnai prabilo Bulba. – Ar tu suvoki, kaip sunkiai aš tuos pinigėlius pas tą senolę savaitgaliais užsidirbu?
– Na, tai ieškokis ne veltui gaunamos dujokaukės. Atkris žiauna, kai kainas pamatysi, – užbaigė diskusijas Alaušas.
– O! Klausyk. Juk darbo drabužiais, įranga privalo aprūpinti darbdavys? Juk taip? Tegu ta pralobėlė senjorė man viską, ko reikia, ir parūpina už savo išteklius, – galiausiai prašviesėja ir Bulbos nuotaika.
– Paprašyk raketos. Kaip kompensacijos už kenksmingas darbo sąlygas, – nusikvatojo Alaušas. – Dabar tai mados viršūnė: skrydis į kosmosą privačiu reisu. Galėsi ir su dujokauke keliauti, jei ką.
– Baik tu, – dalykiškai paprieštarauja Bulba. – Mano darbdavė, net ir sulaukusi 78 metų amžiaus, įsiprašytų kartu. Pats supranti. Variantas netinka. Ekipažas uždustų per pirmąsias tris komercinio skrydžio minutes. Užsirašykite tuomet abu su ta senole į aromaterapijos kursus. Atvažiuoja ir į namus, – tokia ir yra galutinė rekomendacija dujokaukių klausimu, kurią, kaip įprasta, suformulavo Alaušas, laiku įžvelgęs galimą senesniųjų asmenų diskriminacijos atvejį.

 

2024-01-04 naujiena:

PASIKALBĖKI SU ROBOTUKU...,

GAL BUS NAUDINGIAU NEI SU MOKYTOJA AR KOREPETITORE?

 

Bulba klausia Alaušo:

– Pajutai, kad Naujieji? Varom kur nors, liko paskutinis savaitgalis atostogų, o po to – paaamoookosss...
– Užsiėmęs. O su Naujaisiais – ir tave, – pasveikina klasioką ir Alaušas.
– Užsiėmęs? Konkrečiai, kuo? – reikliai pasiteirauja vienuoliktokas draugo. 
– 
Padedu seseriai pinigą kalti, – visai konkrečiai atsako ir Alaušas.
– Tai ji juk „grožio“ specialistė. Tu ką? Šukuosenas padedi spalvotu laku apipurkšti ar depiliacijas darai? – ir kad ims kvatotis Bulba.
– Ji dar ir studentė. Daug mokosi, – atsako Alaušas į draugo juokelius.
– Na, tai o apie pinigų užsidirbimą, kas? Ar tu sesei batus nuvalai ir už tai gauni pinigų, ar ką? – gudriai intriguoja draugą Bulba.
– Mano sesė savo kurso draugams parašo visus atsiskaitymų darbus. Dabar jiems už praktikas ataskaitas reikės pateikti, darbo labai daug, – ramiai ir dalykiškai pasako Alaušas.
– Ir..., ... kurso draugai .., sumeta grynųjų už tavo sesės darbą prie studentų ataskaitų rašymo, ar kaip? – tiesiai šviesiai klausia Bulba.
– Gerą praktikos ataskaitą parašyti yra sudėtingiau negu baigiamąjį magistro darbą, ten yra visokių reikalavimų, privalu turėti konkrečių tyrimų duomenų iš praktikos vietos, teikti veiklos tobulinimo siūlymus. Tolygu parengti įmonės reorganizavimo, optimizavimo, pelningumo didinimo strategiją, kuri būtų veiksminga, reali ..., – pasakoja Alaušas.
– O-ho-ho! Tai čia tu eik pas mano mamą. Ji tokius dalykus dirba visą gyvenimą. Tik ne privačiai. Ji biudžetininkė, pas ją statistika, kokios tiki nori, – kalba draugas.
– Klausyk..., o ką tu mąstai, kai kompiuterio ekrane atsiranda tokia lentelė, nuotraukos ir tavęs klausia, ar tu ne robotas, kai reikia atsakyti į klausimus, rasti paveikslėliuose konkretų objektą ir teisingai sužymėti? – kardinaliai pakeičia pokalbio temą Alaušas.
– Aš, aš ... sužymiu, ir tiek. O ką? – domisi Bulba. – Ko tu suki kalbą kitur? Nenori pasakoti, kaip užsidirba tavo sesė papildomai?
– Na, ar nesusimąstei, kad tavęs iš kompiuterio ekrano klausia kitas robotas, nes jis ieško draugo? – dabar jau juoktis ima Alaušas.
– Ei, robotikos būrelį aš lankiau 8 klasėje, atstok, – išties supyksta Bulba. – Tu man aiškink, kaip ir kiek tu užsidirbi, nes man mama kišenpinigių pradeda duoti labai nedaug, nebeužtenka viskam, ką esu įpratęs pats nusipirkti.
– Aš tau ir kalbu apie tai, kas tau rūpi. „ChatGPT“ pokalbių roboto programą ar žinai, bandei? Tai toks pokalbių robotas, kuris kalba ir tavo gimtąja kalba..., – aiškina Alaušas.
– Ne, nebuvau toje programoje. Kaip, kaip DPT sakai? – klausia Bulba.
– „ChatGPT“. Ir tau niekada nebereikės korepetitorės, – oriai pasako Alaušas.
– O mamai ką pasakyti? Kad duotų pinigų pokalbiams su robotuku? – apsimeta naivuoliu Bulba.
– „ChatGPT“ yra tiesiog programa, kur tu gali užsisakyti bet kokią pamoką, bet kokią temą, bet kokį solidų rašto darbą, net tavo mamos pritrenkiančią ataskaitą jos darbovietei..., – kalba vienuoliktokas. – Tik reikia išmokti naudotis ta programa, ir viskas. Praktiškai kiekvieną pamoką gali išmokti net plačiau, išsamiau negu tau mokytoja mokykloje pusiau miegodama ir pusiau persirgusi Covidu-19 ar dar kuo nors veblena..., – dalykiškai sako draugas.
– Pala, pala... tai tu nori pasakyti, kad robotas dideliu greičiu tavo sesės bendrakursiams parašo viską, ko reikia, o tavo sesė susirenka pinigėlius? – vėl konkrečiai klausia Bulba. – Priimk mane į savo biznį. Juk sakiau, buvau robotikos būrelyje, nenuvilsiu..., – Bulba tampa nuolankus ir besišypsantis lyg kačiukas laukiantis grietinės.
– Tu pirma prisijunk prie tos programos, – trumpai drūtai atsako Alaušas. – Išmėgink. Pasiruošk kad ir kokia tema pakalbėti, susirink medžiagą, informaciją. Na, kad ir apie Drakono metus, apie horoskopus, – dėsto savo mintis vienuoliktokas.
– O kur pinigai? Na, pasiruošiu temai apie Kinų horoskopus. Ir ką? – šiek tiek suirzęs klausia Bulba. Jis nori pinigų, ir nedelsiant.
– Na ... o tu pamėgink apie tuos horoskopus parašyti taip, kaip niekur dar nebuvo parašyta ir kiekvienas žodis, frazė – visiškai originalūs, – atsako Alaušas.
– Ką? Ką tu nori pasakyti? – nesupranta draugo Bulba.
– O tą. Vos tik tu toje pokalbių roboto programoje sukursi nors kažkokį tekstą, viskas iškart įsimenama, sistemose atsiranda tas tekstas ir bet kur jį pateikęs jau gauni atsakymą, jog tai tik nusirašyta iš ten ir iš ten ir niekam tos tavo rašliavos iš viso nereikia..., ir dar pagrasins, kad pasivogei intelektinę produkciją. O jei pas profesorių nuneša studentai kokį baigiamąjį darbą, kursinį, praktikos ataskaitą, iškart gali likti be išlaikytų egzaminų, neatsiskaitęs ir to pasekmė – skrendi lauk iš studijų, už kurias dar tu ir moki laaaaabai nemažai ir dažnu atveju pasiėmęs paskolą studijoms, – paaiškina Alaušas. Ir prideda: – Yra programos, tikrinančios, ar tavo tekstas yra originalus, ar nusirašytas iš kažkur.
– Na, tai ką tu su sese tada darai? – susidomi Bulba.
– Sakau tau, prisijunk prie „ChatGPT“. O geriausia, parodyk savo mamai, – kalba vienuoliktokas.
– Ir kas? „ChatGPT“ padės mano mamai daugiau užsidirbti? Aš tam per kvailas? Tu tą nori pasakyti? – supyksta Bulba. – Tai čia tu man Naujametinę „dovaną“ pateikei? Nori eilinį kartą įrodyti, kad tu labai daug už mane viršesnis? Brolyti... juk tai daugiau nei pažeminimas ar draugo įžeidimas, – Bulbos žodžiai pabiro kaip žirniai.
– Na, tu ir opus. Ne. Visai ne tą sakau. Roboto programa nėra vien pinigų užsidirbimo įrankis. Ten daug darbo reikia įdėti kol kažką naujo sukuri. Manau, žymiai paprasčiau nueiti į realią biblioteką ir ten padirbėti, jei tau kažko reikia. Noriu kitką pasakyti. Išmok ta programa naudotis. Tau tikrai nebereikės korepetitorių. Sutaupys tavo mama, nebereikės po 40 eurų už 45 minutes kokiai aferistei mokėti, nes..., juk ir pats esi prisipažinęs, ką tu išties veiki su korepetitore. Juk tu visai nieko neišmoksti, nuo manęs nusirašinėji, ir viskas, – primena draugui tiesą Alaušas.
– Atsidariau. Asmeninis GPT pokalbių robotas, ... aha. Kaip naudotis instrukcija yra. Pala, pala, ..., – kalba Bulba. – Duok man minutę.
– Na, laukiu, – atsako Alaušas.
– ChatGPT yra pokalbių robotas su dirbtiniu intelektu..., ė, drauge..., va, čia tai bomba! – sušunka Bulba.
– Kas? – dabar jau draugo nesupranta Alaušas. – Na, juk sakiau. Gali pasiruošti bet kuriai pamokai, gali susirinkti informaciją bet kokiam pokalbiui, diskusijai..., – mąsliai sako vienuoliktokas.
– Alaušai! – entuziastingai kalba draugas: – Kodėl tie mokytojai, dėstytojai nuolat nepatenkinti, rėkia garsiai ir viešai, kad nėra jiems vadovėlių, o mokymo, studijų programos atnaujintos, reformuotos, kad jie negali pasiruošti, sunku, nebeįmanoma?! Imi šitą robotuko programą ir tau visa pageidaujama pamoka ant stalo su visu tekstu, diskusiniais klausimais per kelias sekundes! – Bulbos nuostaba trykšta per kraštus. – Ir kaip drįsta korepetitorė imti tokius pinigus iš mano mamos už 45 minutes?
– Būtent, – atsako Alaušas. – Gerų tau metų. Neužmiršk robotuko. Jis tikrai pravers. Vieno Lietuvos universiteto, vadinamo žmonėse Asilų mokykla, vos ne visi magistrų, bakalaurų baigiamieji darbai tik su robotuku ir pakeverzoti, nes nelabai yra kas ir rašyti bemokąs iš viso. Tai dabar to universiteto absolventai, kurių tarpe ne vieno eksparlamentaro ar eksviceministro, eksprokuroro koks narkotikų nustekentas vaikas ar anūkė, jau ir be robotuko mokosi būti ne tik statutiniais tarnautojais, bet ir tampa ministrais. Kalbėti, laimei, jie dar geba, bet, žmonės sako, skaityti jau nebelabai gali. Nemoka. Kalba kaip dresiruotos savimi patenkintos papūgos, gavusios alkoholio ar kito kvaišalo dozę, kas jiems diktuojama į paslėptą ausinę kartoja pažodžiui arba yra valdomi čipsų, įsodintų į jų galvos smegenis.
Neperdedi? – pasitiksino draugas.
– Čia penkiolikos metų senumo faktai ir Lietuvos realija iš karto po 2000-ųjų. Dabar dar daugiau tų proto vargšų įtakinguose postuose. Matosi juk, – įtaigiai patvirtino vienuoliktokas.
– Atjungiau televiziją, nesinaudoju, radijo klausosi tik mano prosenelė iš tolimo kaimo, politika nesidomiu, nieko pasakyt apie tai negaliu, bet tavo informaciją apie robotukus gal ir pravers, – pabaigė pokalbį galutinai tą dieną Bulba.

2023-12-28 naujiena:

MOKINIAI POLITIKUOJA, ARBA ŠMOTOVA IR VYŠNIOS

Bulba klausia Alaušo:

– Atostogos bus nykios. Visos gero ir įsimintino laisvalaikio su nuotykiais svajonės sudegė. Ką tu?
– Užplūdo namus giminaičiai, – surūgęs atsiliepė į draugo teiravimąsi klasiokas.
– Na ir...? – pasidomėjo tiesiog iš mandagumo Bulba.
– Atvažiavo senelis iš Klaipėdos ir draugą atsivežė. Sėdi mano namuose antra diena ir skelia atsiminimų popuri, – nuobodžiu balsu kalba Alaušas.
– Yra kas nors prikolno*? – nekantrauja Bulba, nes nujaučia pikantišką naujieną.
– Jie abu mane auklėja tokiais savo pasakojimais apie buvusio kolektyvo, kur jie dirbo, žmones, – atsako draugas.
– Ir gal man, kaip geram draugui, ką turi pranešti? – vėl skatina draugą paatvirauti Bulba.
– Jie pasakojo apie tokią Šmotovą, kuri tapo ne bet kokios srities, o ekonomikos mokslų daktare ir nesugebėjo suskaičiuoti, per kiek valandų jos padėvėtas BMW nuvažiuos 2000 kilometrų autostrada, – kalba Alaušas. 
– Supranti..., ji pasakė, kad per dvi valandas, kai jos šito paklausė kelionės metu, o tie du senukai tada buvo ekspertais apiforminti ir ji vežė juos į sutartą vietą per Lenkiją į Vokietiją..., – kalba vienuoliktokas.

– Eik tu sau..., – nustebo ir Bulba. – Juk sakei, kad ji – ekonomistė. Ir ne bet kokia, o mokslų daktarė? Tai juk kaip mūsų Prezidentas. Jis irgi ekonomikos mokslų daktaras.
– Užtat. Ten su ta Šmotova ištisi anekdotai. Senukai sėdi pas mus už stalo ir skaldo prisiminimus apie išties įvykusius dalykus, kurie iliustruoja, iki kokio bukumo tie mokslų daktarai, kurie mokslo laipsnius gavę ne taip ir seniai, – pasakoja Alaušas.
– Tai gal jie nori tave nuo mokslų atbaidyti? Gal tavo mama paprašė tave paauklėti? – įžvalgiai domisi Bulba. – Tu juk išties per daug į mokslus įlindęs.
– Kad tu žinotum. Jie pasakoja, kaip ta Šmotova už savo tėvo pinigus gerą naują butą įsigijo be jokio kredito, o jos pačios algelė kaip mokslininkės, pats supranti – katino ašaros. Pasakoja, kaip tas jos tėvas kadaise į Lietuvą atsibeldęs iš rytinių kraštų ir jūros nė nematęs, nė mažiausių įgūdžių, reikalingų laivavedžiui neturėjęs, bet buvęs tarybinis partinis subinlaižys ir prisitaikėlis, tapo laivo kapitonu, kaip varė kontrabandą tarybiniais metais, kaip vogė, kaip pasistatė didžiulį namą prie jūros už tą kontrabandą ir taip toliau..., – prabilo be sustojimo Alaušas.
– Ir kaip savo idiotę dukrą išmokslino, padarė mokslų daktare? Tą tu nori pasakyti? – bando konkretizuoti Bulba.
– Čia dar ne viskas. Ta Šmotova buvo įtaisyta prie darbinių komandiruočių su derybiniais klausimais į Briuselį... Ar tu suvoki? – griežtai klausia Alaušas.
– Ką? Idiotė, nesugebanti suskaičiuoti, per kiek laiko iš taško A į tašką B nuvažiuos autostrada, vargšė silpnaprotė su nupirktu mokslo laipsniu ir darbo vieta, kur prestižinės funkcijos..., tokia buvo apiforminta vesti derybas? – Bulba nebeteko kantrybės. – Tai štai, kodėl pas mus tokie sunkmečiai, tokie ekonominiai nuosmukiai ir ant žmonių galvų užmetami vis nauji mokesčiai, kokių niekur kitur nė nebūna..., idiotės ekonomistės veda derybas?
– Jo, – atsako Alaušas. – Moralas būtent toks. Tokios parengia argumentus, surenka reikalingą informaciją ir ją teikia, pristato...
– Palauk, bet vis viena nesuprantu. Lietuva maža, žmonės stebi vienas kitą. Juk tikrai žinojo, kuo buvo tos Šmotovos tėvas, kad elementariai korumpuotas tarybinių laikų šuleris su kiaura galva..., kad jų visi turtai juodi, sušmugeliuoti... Kodėl Šmotovą prastūmė iki derybinių pozicijų ir tokios atsakomybės? – klausia Bulba gana protingomis frazėmis, nes dėl savo mamos užimamų pareigų tam tikrose srityse buvo nušlifavęs savo leksiką.
– Tai va. Suprask, kas išties vyksta. O pabaigai aš tau papasakosiu tikrą nutikimą apie tą Šmotovą ir tu suprasi jos „kultūros“ lygį, – tęsia pokalbį vienuoliktokas.
– Klausau įdėmiai, – atsako Bulba.
– Kitos komandiruotės metu, kur irgi Šmotova buvo už savo padėvėtos, bet vis dar važiuojančios BMW vairo ir važiavo per Lenkiją, nutiko štai kas. Važiuoja Šmotova vasaros metu, karšta, saulė svilina, ji tokia labai plataus riebaus veido, kojas plačiai išskėtusi, apatinis trikotažas su raudonais apvadais matosi, ... vairuoja. Langai atidaryti iki galo, Šmotova važiuoja pro vieną provincijos miestelį, sukioja vairą, gatvelės siauros, vingiuotos... Šmotova vis iškiša savo riebų veidą pro automobilio langelį ir spjauna iš visų jėgų vyšnios kauliuką tiesiai lenkams ant asfalto. Spjaudo gausiai, intensyviai, ryja vyšnias Šmotova apsiputojusi Lenkijoje, o tie kauliukai tik lekia į visus šonus iš automobilio lyg kulkosvaidžio salvės..., – vaizdžiai pasakoja Alaušas.
– Oi, sustok, – kvatoja Bulba. – Sprogsiu iš juoko, taip ir matau šitą vaizdą... didelė riebi gal metro pločio morda ir kaip iš kulkosvaidžio spjaudomi vyšnių kauliukai..., – garsiai nusikvatojo Bulba.
– Čia dar ne viskas, – lėtai ir ramiai kalba Alaušas. – Automobilio numeriai juk lietuviški. Lenkai juk mato, kad kaimynėliai iš Lietuvos važiuoja pro jų namus. Jie juk nežino, kad tai Šmotova... Jie juk suvokia, kad kulkosvaidžiu vyšnių kauliukus tiesiai jiems į namukų palanges ir ant asfalto spjaudo, neva, „lietuvaitė“ su plačiai pražergtomis kojomis, raudonais apatiniais ir išdidžiai sukiojanti BMW vairą bei iškišusi pro langelį riebų nušertą platų kaip futbolo stadionas veidą...
– Puikus tavo senelis, – atsako dalykiškai Bulba. – Gerai tave paauklėjo ir politiškai orientavo.
– Kitąsyk aš tau papasakosiu apie naują viceministrę Kurvočkiną, jei pageidausi. Atvejis dar pikantiškesnis nei ekonomikos mokslų daktarės Šmotovos, – užbaigia diskusijas su klasioku Alaušas.

 * „prikolnas“, „paprikolinam“ reiškia kažką įdomaus, nuotaikingo, juokingo, praskaidrinančio nuotaiką. Tai slengo žodis, vartojamas dažniausia jaunimo.



Iliustracija aukščiau iš creativecommons.org

2023-12-17/21 naujiena:

O JEI PLAUKAI NE AUKSO SPALVOS IR AKYS – NE DANGAUS MĖLYNĖ? KOKĮ SPRENDIMĄ TOKIU ATVEJU PRIIMA VAIKAI?

Bulba klausia Alaušo:

– Ar dabar patenkintas? Korepetitorę išvariau, teta Aldona per mūsų Žiemos atostogas gal Turkijoje pamokys vietinių žmonių vaikus angliškai ir iš to gerai užsidirbs per dešimt dienų. Aš tuo tarpu lieku be jokio atostogų plano ir be įprastinių kišenpinigių. Dabar lyg ir tavo eilė nors kažką pasiūlyti.
– Kodėl? Aš skaitysiu, susikaupė kalnai skaitinių, kur noriu perskaityti ir tam vis neturėdavau pakankamai laiko, nes per TV ir kitur grūda tokią demagogiją ir suprimityvintą propagandą, klaidinančią informaciją, jog nori nenori būtina išsitraukti spaudinius bent jau iki 1990 m. paskelbtus, – atsako Alaušas. Ir primena: – Nori pasakysiu tikrą nutikimą? Tau pravers. Iš mano močiutės vaikystės...
– Ar tu visai tapai senuku? – nuoširdžiai nustemba Bulba. – Sėdėsi, skaitysi, man istorijas pasakosi? Ir čia bus mūsų atostogos bei pasirengimas jau paskui pavasario smagumams ir mergiočių kirkinimui obelų žydėjimo metu? Ar kaip?
– Ar kaip. Štai, ir taip. Pasakoti, ar ne? – vėl ramiai klausia vienuoliktokas draugo, kurio 19-as gimtadienis visai ne už kalnų.
Na, jau gerai. Būsi mano nuosavas auklėtojas-moralistas..., – nenoriai sutinka Bulba.
– Štai. Iškart po karo į labai atkampų kaimą, kurio neniokojo jokie praeinantieji, pravažiuojantieji kareiviai, išskyrus tik kad kaip ir visur miškuose tupėjo veltėdžiai, netekę tėvų malonės ir bijoję tiek būti kariais, tiek nors kažką dirbti naudingo, vien tik plėšę, prievartavę ir žudę vaikus, reketavę ir terorizavę padorius žmones, kurie triūsė laukuose, soduose ir fermose, ... – Alaušas pavirto į dainių, tiesiog duok jam kankles, išdainuos savo giesmę ir dar mediniais šaukštais pagros, patarškins, kad įtikinama būtų bei atsistojęs sutrepsės kokį trepsiukų patrepsiukų šokį su dideliais rankų mostais į visas puses...
– Ė. Konkrečiau paprašysiu kalbėti, – sustabdė draugą Bulba. – Sakyk, ką nori pasakyti. Kantrybė mano išseko.
– Mano močiutė į kaimą atvežtai dukterėčiai, kuri bliovė, rėkė jos motinos palikta nuo vystyklų meto tiesiog kaip rąstas numesta kaimo žmonėms auginti... supranti, užklijavo jai bliaunančiai akis su duonos ruginės minkyta ir palikta rūgimui tešla, – išrėžia Alaušas ir priduria: – Močiutei tebuvo šešeri metukai.
– O kodėl ne burną užklijavo, juk sakei, klykė, rėkė tas naujagimis? – pralinksmėjo dabar jau ir Bulba.
– Ten gi sakau, pamesta mergytė buvo, motina jos mieste aktyviai prekiavo iš cukraus namie degintais tokiais spalvotais saldainiais, papirosus suko namie, spirito pavogto gaudavo, perparduodavo, po karo geri pinigai iš to ėjo mieste... Kūdikis buvo ne į temą, – aiškina Alaušas. – Kaip ir dabar kai narkomanė nepilnametė kokia nuo kokio luošo diedo susenusio vaiką pasidaro, jis numetamas močiutėms..., nes brokuotas, niekas negali ištverti nei klykimo, nei draskymosi, jie viskam alergiški, narkomanės jei savo pieno ir turi, vaikui jis netinka, nes pereina kvaišalai į mažą kūnelį... anksčiau tie žmogeliai dar ir prasigėrę, prasirūkę iki dvokimo būdavo...
– Tą girdėjau. Kur tavo moralas, ko tiek daug šnekėjai? – net pasipiktina Bulba.
– Akis užklijavo, nes buvo bjaurios, kaime niekas nebuvo matęs tokių bjaurių akių ir galvos su gyvuliškais užjuodusiais šeriais, – paaiškino Alaušas. – Mano močiutė, būdama vaikas, ir priėmė sprendimą: ta bjaurastis klykianti gal kai bus akla, nebus taip bjauru nuo klyksmo ir jos viduriavimo tvaiko.
– Ir gal tada daina per radiją skambėjo: „Lietuvaitė... laukų... gėlė graži... tartum auksas tava plaukų spalva... akys – dangaus mėlynė...“? – nusijuokė Bulba.
– O kaip tu manei? Kas pinigus moka, tas ir muziką užsakinėja. Žmonėse išmatų spalvos akių nebuvo, vaikai pašiurpdavo, nes žinodavo, jog su silkių statine reguliariai pravažiuoja smirdintis žmogus ir kartu vežasi bjaurią dvokiančią dukrą-šūdaakę su šlykščia nuknebusia šašuota nosimi, žmonėse vadinama šniobeliu, be to, jos dar ir su juodais ūsais, barzdotos buvo, bet su mergaičių tokiais rėkiančiai ryškiais drabužiais, – nusijuokė ir Alaušas. – Žmonės žinojo, kad šūdaakės tėvas nenormalus ir žinojo, kodėl reguliariai ima ir dingsta patys gražiausi mažučiai kaimų vaikai ir niekas jų neranda ar randa, bet tėvams nepasako, jog rado tiesiog... skerdieną, padarytą iš trejų metukų vaikučio ir įtartinai raudoną tos šūdaakės motiną su skudurų kruvinų loskūtais pakulnėse, o šūdaakę su naujais labai storo stiklo akiniais bei išvirtusiomis lyg rupūžės akimis... dabar tai vadinama „donorų“ paieška..., – atsiduso vienuoliktokas. – Dabar iš mažų mergyčių kiaušides išplėšia joms gyvoms esant ir pademonstruoja, kaip jas įsisiuvusi sau kokia scenos pabaisa ar politikė klaiposi staiposi..., o šūdaakiai ragenas nusilupę nuo vaikų vaidina jaunus ir įdomius mėlynakius su kibiro dydžio veidais, privarytais botokso ar kito silikoninio pribumbaso...
– Drauge, tu mano drauge... tokie dabar pieną, grietinę, sūrius ir sviestą kartu su lydinčiosiomis masažo ir aromaterapijos, performansų ir kabaretų su klykiančiomis bjauriomis solistėmis bei „stebuklingų“ papildų dalinimo nemokamai paslaugomis su „laiminga pabaiga“ į Vilnių veža... Ar tu supranti? Ir etikečių būna gražių, plakatų priklijuota, kad pagaminta Provanse ar bent jau JK, kartais Pietryčių regionuose..., – pokalbis baigėsi minoru. Bulba ėmė šniurpščioti nosimi, nes suprato padėties tragizmą.
– Koks tau skirtumas? – Nuoširdžiai nustemba Alaušas. – Važiuok staigiai į tetos namus, plotas tuščias. Pavalgyti rasi jos šaldikliuose. Norėsi, atvažiuosiu ir aš.
– Gal..., – numykia Bulba. – Bet ten, gal tu nežinojai... Gulagas, kaip ir visur kitur. Alkani pijokai su suvargusiais ligotais klipatėlėm vaikais tik ir tyko kur kokį miesčionį už skverno pasigauti... jie net iki viešojo transporto stotelės nušliaužti nebepajėgia, o kuris jei ir nušliaužia, vien tik vedinas tikslo rasti kokio pigaus marmalo srėbimo kompaniją, kur už kokią žeminančią paslaugą ar savo vaiko tiesiog pardavimą kokiam pravažiuojančiam pedofilui, apsimetusiam vaikų treneriu ar šokių mokytoju, edukatoriumi-birbynių ar ko kito drožėju, gaus pasiurbti iš purvinos stiklinės ar suglamžyto bambalio.
– Nu, jo. Dar tokių artėjančių Kalėdų gal nė nebuvo,... – apibendrina Alaušas. – O manyti, jog bus vis geriau..., na, narkomanai taip ir gyvena... rojuje jau iškart. Ir visi ant baltų arklių ar gal su auksaplaukėmis groja arfomis, nes kanklės yra per prastai ir burliokiška..., – ta smagia gaida ir baigėsi vienuoliktokų pašnekesys.

2023-12-14 naujiena:

ADURA TURS

Bulba klausia Alaušo:

– Mane teta Aldona vežasi į Turkiją mūsų Žiemos atostogų metu ir leidžia dar su savimi pasikviesti draugą. Nori?
– Čia tu man nori atsidėkoti už praėjusios savaitės paauklėjimą, kaip nepasiklysti tarp korepetitorės tinklinių kojinių ir salto parodomųjų pratimų tiesiog ant tavo kambario kilimėlio, kas išties yra Kamasutros piešinėlių iliustravimas gyvai? – su pašaipa teiraujasi Alaušas.
– Alaušai, aš supratau tave, dėkingas. Bet Turkija – ... ten įdomu. Visi važiuoja. Lėktuvai sausakimši, reisai iš Lietuvos vienas po kito, grįžta visi tik su puikiais įspūdžiais. Ar nesi buvęs? – gundo klasioką Bulba.
– Kaip čia tau pasakyti..., – mįslingai taria Alaušas. – Štai, Lietuva niekada nebuvo Turkų-Osmanų imperijos žinioje, bet ... labai didelė dalis dabartinės Europos..., įskaitant Vengriją, Graikiją, Bulgariją, daugybę salų Viduržemio jūroje, nuolatiniai turkų mėginimai nužygiuoti iki Vatikano ar savo akimis pamatyti aukso spalvos plaukų mėlynakes germanų mergaites, nes plačių kaip kibiras veidų ir srutų spalvos akių tokių sužvėrėjusių kvaišalų gerai įkalusių ar nuolat girtų slavų tautelių ar klišų stepėse pagautų moteriškučių jie jau buvo prisipirkę ar gavę mainais bei kaip karo trofėjus tiek, kad nebežinojo kur jas ir dėti, jos nenorėjo nei austi, nei ką nors dirbti, vien tik apkvaišusios, dvokiančios ir apipuvusios tam kartui panaudotos ir kaip šiukšlės numestos voliojosi, visokios gerai apžėlusios ir mėginusios pabūt „artistėmis“, „muzikantėmis“, na, dykaduoniauti mėginusios Joškių-Moškių dukros, na, Aidos, Saros-Šmaros-Klaros-Juditos Šūditos, atsiprašant, visokios išvis po panaudojimo pajuokai ir pasityčiojimui sukergus su kokiu tiesiog gyvuliu moterimis nebuvo laikomos, jas priskirdavo prie išmatų valymo, asilų pasturgalių švarinimo, kad karštyje gyvuliukai nesmirdėtų, nekalbant jau apie Veneciją..., o kur dar teritorijos į rytus nuo Stambulo... tolyn ir tolyn..., – romantiškai kalba Alaušas.
– Ai, Alaušai. Nepergyvenk, mes su mano teta Aldona iš Žiežmarių serialą „Didingasis amžius“ žiūrėjome kartu, kai aš buvau visai gal darželinukas, gal jau į pirmą klasę ėjau, tiksliai nebepamenu, man teta tiek papasakojo, ji ir knygas buvo skaičiusi apie tą istorinį tarpsnį, kuris seriale atvaizduotas, man čia mano vaikystės pasakos, ar tu suvoki? Ten tada pas juos gražuole buvo laikoma bet kuri mažiau apžėlusi ir bent kiek į moterį, o ne į šimpanzę panaši, – nukerta Bulba.
– Gerai, gerai. Kokia kelionių agentūra veža ir kokia tikroji kelionės kaina? – klausia konkrečiai Alaušas.
– Adura Turs, – irgi konkrečiai atsako Bulba. – Tau išvis nieko nekainuos. Ten mano tetos draugės dukterėčios nauja firma, dovanas Kalėdoms dovanoja, nori pritraukti klientų. Mano teta Aldona gavo keturias vietas už dyką, na, ten kažkokių paslaugų yra tai savo draugei padariusi, gal konsultavo dėl firmos steigimo, gal kažkokių sponsorių rado, gal pririnko kitų klientų, kurie susimoka, nesigilinu aš.
– Dura Turs? Ar tu proto nors kiek turi? – dabar jau išties pasipiktina Alaušas, bet balso nepakelia.
– Adura, – klausykis, o ne prieštarauk, – atsako vienuoliktokas draugui.
– Adur Aturs, – sakai? Skaityk iš kito galo. O mano pusbrolis trejų metukų iš Kretingos iškart tau aiškiai pasakytų: "durns Artūrs", tada tu suvoktum, ar verta vykti, kur šilčiau, – nusikvatoja iš širdies Alaušas.

Tuo klasiokų pokalbis apie Žiemos atostogas Turkijoje ir baigėsi.



2023-12-07 naujiena:

KAPITALIZMO VAIKŲ SPINDESYS IR SKURDAS BEI ATOSTOGŲ LŪKESČIAI

Bulba klausia Alaušo:

– Ne taip toli atostogos. Lauki?
– Kodėl klausi? Gal pakviesi pas savo tetą į Žiežmarius ir ten patirsime tiek nuotykių, kad užteks iki senatvės atsiminti? – teiraujasi draugo ir Alaušas.
– Nežinau, šeimoje sujudimas, skaičiuojasi kam ką perrašyti, kas per daug ko sukaupę, kas nebepajėgia tvarkytis, o ir apie mane pasvarsto... Juk mano metų daug kas jau turi ir po gerą automobilį, ir po butą prestižinėje vietoje Vilniuje, ir po ateinančias namų tvarkytojas bei keturias ar aštuonias korepetitores..., – pabiro Bulbos žodžiai.
Na, taip. Tiesiog aštuoniolikmetis su briliantine ranka, – ir kad ims kvatotis Alaušas.
– Kodėl tu vėl nori mane išjuokti? Aš tau sakau apie padėtį, tiesą kloju, visi taip gyvena, tik viešai vaidina ubagiukus ir net į „Maisto banką“ nuvyksta produktų parsivežti ar į „Caritą“ drabužėlių realiai multimilijonieriai, jie tik apsiformina bėdžiais, neretai savo namus, parduotuves nuosavas padega, kai yra gera proga iš draudimo užsidirbti, pasireklamuoti už dyką, per visuomenės informavimo priemones pasidemonstruoti, kad nukentėjo ir, žmoneliai, ikikalėdiniu metu aukokit, atjauskit... štai, kokia daili mano dukra, nors ir nusvilusiais antakiais bei išmatų spalvos veizolais ir apie juosmenį sutinusi žiemą vasarą lyg nėščioji devintame mėnesyje... Tu vienas pas mus Don Kichotas ir dar toks, kuris daug mokosi ir ieško teisybės, grožio, taurių jausmų, tyrų mergelių, pagaliau... Atsibusk, žmonėse to realiai nė nėra, – vėl pasipylė Bulbos tirada.
– Na, jei tu toks patyręs..., mąsliai sako Alaušas, – klausyk: ką tu išties veiksi per atostogas? Pas notarę įsidarbinsi jos unitazo šepečiu?
– Ką? Ką tu pasakei? – ir kad išsprogo Bulbos akys, krauju apsipylė, rankos ėmė drebėti ir plaštakos į kumščius susispaudė.
– Ėėėė, ramiai, – suprato savo žodžių poveikį ir Alaušas. – Bulba, na, kam tau tie giminių turtai? Tu savo korepetitorei tinklines kojines padovanok ir iki kitos rugsėjo 1-osios tapsi tėčiu, į 12 klasę atvyksi stumdamas naujagimio vežimaitį. Tada tau nereikės gal eiti į kariuomenę, studijuoti nereikės, vietoje tavęs mokysis ir dirbs už tave gal 12-15 metų senesnė tetulė korepetitorė, kurią tu iškilmingai vesi storai nutinkavęs jos marmūzę, kad nuotraukose senatvė akių nebadytų, vaikus savo atiduosi specpedagogams ir socialiniams patarnautojams, kur lavina ir aptarnauja atsilikusio protelio tokius visokius narkomanų, alkoholikų ar senų moteriškučių, kur būna iki 40 metukų tapusios ar prokuratūrų viešomis kalbėtojomis, ar kokio rektoriaus pastalės oralinio atlikėjomis, vaikelius su kiaurom makaulėm kur pasigimdo, ir tu pats gal ilgainiui tapsi Prezidentu..., – kad kando žodžiais Alaušas, Bulba ėmė ir atsisėdo. Jam ėmė kratyti rankos lyg elektra nutrenktos ir piestu pasistojo plaukai ant galvos.
– Kąąą? Kaip tu drrrrįsti-ti-ti? – Bulba ėmė mikčioti. O jo burna prisipildė baltų putų ir šios nutekėjo jam ant smakro. Bulba ėmė springti, pamėlo jo veidas ir pažiro bordinės į juodumą dėmės...

Alaušas ramiai paskambino tarnyboms. Jos atvyko gana greitai ir išvežė Bulbą gydytis epilepsijos, o gal net juodligės, kas ten supaisys šio laikotarpio sveikatos nesklandumų ir patologinių nukrypimų ypatumus neapibrėžtumo ir virusų suklestėjimo aplinkoje... Taip Bulbos 2023-2024 metų Žiemos atostogos prasidėjo gerokai anksčiau, o jo išties geras draugas Alaušas, kadangi turėjo telefono numerį tos Bulbos 40-metės korepetitorės, su kuria jo klasiokas iš tiesų jau beveik dveji metai mokėsi pagal Kamasutros paveikslėlius ir jau buvo priartėjęs iki sudėtingesnių pozų bei įmantresnių kvaišalų vartojimo, pranešė jai, kur ji galės ir toliau tęsti „pamokas“ už 40 eurų už 45 minutes plius PVM ir kvaišalų apmokėjimas už Bulbos mamos pinigus, įskaitant visa tai kaip „ekstra“ nenumatytas išlaidas.

IŠVADA VIENA: NEBEBUS ČIA PAGADA. ARBA FORMULĖ 4N: Negabios, Negražios, Nesveikos, Nefinansuotinos nabagės vilnietės

2023-11-30

Bulba klausia Alaušo:

– Iš trečiadienio į ketvirtadienį buvo burtų naktis, Andriuškų šventė, ... o žinai, kai Vilniaus nabagės su sintetiniais pribumbasais šlepetes mėto, girtos naktį patvoriuose už papirosą oralinį padaro, už samagono kelis gramus be vazelino analiniam net su šunimis kaip Kiaulių štrasės .alė, nu ta, Zigmuko-asiliuko dvimetrinė plokščiarūrė duktė, atiduota į šunidę Mu-Mū universitete dar nuo 2000-ųjų, ar Aida, kur narkašo epileptiko Vickos duktė su kibiro dydžio plytos prašančia storai nutinkuota marmūze, idiotė, žemagrindis vafliobusas po Šeškinę ir Pavilnį bei kelių nešvarių bankelių kabinetus besitrainiojantis, pasirašo,... ką tavo sesė veikė?
– Miegojo, ji normali, --- atsako Alaušas. --- Jos nedomina grupinis ar individualūs nukrypėliai, laikinai paleisti iš biozonų Žirmūnuose, Šeškinės narkašynų daugiabučiuose, N. Vilnios narvų biošiukšlėms, Užupio padugnių bordelių ir demonstravimosi kaip gražu yra ant upės kranto plikai skustas girtas King-Kongas „Agnė“, ar zoogeto teismų, Vyriausybių, prokuratūrų, sveikatos priežiūros šulų, nuolat bankrutuojančiųjų, balalaikų stygas draskančiųjų ir birbynes drožiančiųjų kartu su pedofiliškais edukacijos kursais, atvejai Pavilnyje ar kur kitur įsteigus laikiną pakrypimų lokaciją.
– Aaaaaaa.., --- nusivylė Bulba, nes tikėjosi pikantiško pokalbio.


2023-11-23 naujiena:

BALANOS GADYNĖ, ARBA NIEKO NAUJO, TAS PATS KAIP IR 1923 m.

Bulba klausia Alaušo:

– Mauše, pamokas paruošęs?
– Nuo kada aš Maušas? Nori gaut sugadintą savo charakteristiką už patyčias mano atžvilgiu, kad apiforminčiau pas mokyklos psichologę? – pasipiktinęs kalba Alaušas.
– Maušas ar Alaušas, koks skirtumas? Baik išsidirbinėti ir vaidinti narcizą. Geriau sakyk, šiandienos pamokas paruošei ar ne? – vėl klausia vienuoliktokas.
– Tai kada buvau neparuošęs? Taip nėra buvę. O pas tave, ką, korepetitorė nebeateina, gal tavo mamai algos nebeduoda ir likai ant ledo? – paklausinėti mėgėjas ir Alaušas.
– Žinai, jei atvirai, drauge, trūko kantrybė. Ta korepetitorė ėmė reikalauti iš mano mamos dar ir už transporto išlaidas kad jai apmokėtų. Supranti, nė 40 eurų už valandą jai negana, – guodžiasi Bulba.
– Ir kiek trunka ta jos „valanda“, ar bent ji jauna, įdomi, gal kartu ir parūkote? – juokiasi Alaušas.
– Aišku, kad ir rūkom, ir mamos paliktą delikatesų prikimštą šaldytuvą apšvariname, o valanda... ką valanda? Pora laižiakų ir nebėra tos valandos, – visiškai atvirai pasisako Bulba.
– Oho-ho. Tai iki šiol slėpei? Aš maniau, kad tu šiaip bukas ir jokių korepetitorių pagalba tau jau nebepadės, – nuoširdžiai nustemba Alaušas. Ir prideda: – Na, bet tau jau greitai 19-a...
– Užtat. Noriu eiti toliau laižiako. Ta korepetitorė man jau kainininką parodė, kas kiek kainuoja, belieka mamą išdurti..., – atvirauja Bulba.
– O kas, jei mama tavo būtent ir pasamdė tau tokią, kad nedrožtum į saują, – aiškiaregiškai sako Alaušas.
– Ką, ką sakai? – nurausta kaip vėžys Bulba ir ima springti pats savo seilėmis, nes staiga prisiminė, kaip paskutinį kartą atrodė jo korepetitorė su raudonu odiniu mini sijonuku ir tinklinėmis kojinėmis bei raudonos odos aukštakulniais, kurių aulai pasibaigė aukščiau korepetitorės kelių.
– Nesusprok gi, Bulba. Viskas su tavimi aišku, geriau vardink, kokių pamokų šiandien ir namų darbų neatlikęs, neišmokęs, – dalykiškai teiraujasi Alaušas.
– Ai, ką čia su tavimi derėtis, paprašysi dar po 50 eurų už vieną rašinėlį dorybės ir moralės tema, – gudriai kalba Bulba. – Naktį buvo neramus oras, pasakysiu mokytojoms, kad namie nebuvo elektros ir pamokų ruošti negalėjau.
– Šiaip tai gero peiperio teksto vienas lapas daugiau kainuoja, Bulba tu Bulba... Esi tikras Tarasas Bulba – valgyt, parūkyt, snukius daužyt, mergas kirkint, – kritiškai įvertina situaciją klasiokas. – Ir už viską sumoka tavo mama. Ką, ir per teniso užsiėmimus persirengimo patalpose kokią trenerę kuteni? – paklausia tiesiai šviesiai Alaušas.
– Koks tavo reikalas? Gal nemokamų prezervatyvų padalinsi visiems teniso kortų lankytojams? Ar tu pavydi, ar ką? – nustemba Bulba.
– Tik jau nereikia lia, lia. Gal aš tik per stiklą bučiuojuosi ir kaip tas Antakalnio profesoriaus Burokaičio ir docentės Zenkos idiotas sūnus baltoje paklodėje skylę išsikirpęs einu nepilnamečių gaudyt ir daryt iš jų nepilnametes motinas, kad paskui pacientų ir beraščių juodadarbių, dirbančių statybose ir sąvartynuose vien už bambalį, visam Vilniui netrūktų, – nukerta Alaušas.
– Kam tu taip? Ar kuo kaltas idiotas profesoriaus sūnus, kad jo narkomanė motina nušiurusi docentė Zenka ir susenęs išprotėjęs nutukęs iki kelių tonų svorio jo tėvas elementaraus teksto neperskaito apie tai, kas gimsta tokiais atvejais ir kur artimiausia vieta to išmokti? – demonstruoja toleranciją viskam Bulba. Ir grįžta prie pagrindinio savo šios dienos klausimo: – Duok nusirašyti šios dienos namų darbus, skolingas neliksiu.
– Dviejų vienodų tekstų būti negali, nebėra šiandien kada tau naują parašyti. Sakyk, kad dingo elektra... ir..., – aiškina draugas.
– Na, ką... ir negalėjau užsidegti žvakės ar žibintuvėlio? O biblioteka jau buvo uždaryta, o suoliukai parke šlapi, šalti? Ar kaip? – vaidina nustebusį Bulba.
– Ir kaip tame anekdote, kur imi ir pasakoji mokytojai, kad apie tai, jog visame mieste dingo elektra, tu sužinojai žiūrėdamas televizorių, – iš širdies nusikvatoja Alaušas.
– Tai jo... ir tada nuvažiavau iki Žiežmarių nuo Vilniaus su paspirtuku ir visas pamokas už mane padarė mano pensininkė teta Aldona, – droviai pasakoja Bulba.
– Būtent. Kitos išeities tu neturi, bet geriau iš mūsų mokyklos persikelk į kokią nors įstaigą, nesvarbu net kokią, arčiau tavo Aldonos, ar kaip ji ten, ta, kur 100 vyriokų sutuoktinė pagal oficialius įrašus metrikacijos laikmenose, – patvirtina draugas. – Vilniuje tu nepatempsi, brangu net tavo mamai, – paaiškina atvirai. – O savarankiškai tau mokytis jau per vėlu, tavo dabar ne smegenys pirmoje veiklos rikiuotėje, o pats supranti, kas. Tu bet kuriame mokymuisi skirtame tekste, pratybose matysi vien tą raudoną mini sijoną ir apsiseilėjęs svajosi kas po juo.
– O tu būsi skaistusis riteris su aukso, sidabro šarvais ir iki savo 90-ųjų gyvenimo metų sieksi nors kartą įkvėpti kalnų oro, kur retsykiais ateina žavi piemenaitė su savo trimis ožkelėmis, – dabar jau nuoširdžiai nusikvatoja ir Bulba.
– O ką? Irgi variantas. Jei ji bus daili, šviesi ir ne rudasnukė plačiažandė su bačkos ant dviejų degtukų pavidalo figūra, – laukti verta, – aiškiai ir tiesiai pasako vienuoliktokas apie savo grožio idealą.

...Bulba lieka be žado ir aiškiai prisimena, kad jo korepetitorės talijos apimtis tikrai gerokai virš pusantro metro, o vietoje veido iš tiesų kažkas panašaus į rudoką su pilku atspalviu ir blogo kvapo bulvinį blyną, nuo kurio nuolat nuvarvėję kosmetikos likučiai ir išlenda didelių randų, skylių odoje gausa, o akys... primena kloaką, ant kurios užkabinti taukuoti akiniai, o ir jos plaukai dvokia kažkokiu pigiu raugu ar naftalinu... Tada jis ir sako Alaušui:

– Ačiū tau. Esi vienintelis tikras mano draugas.
– Mokykis kaip ir aš. Savarankiškai, bet nebūtinai vien iš daugiau ar mažiau prakutusių žmonių, tada su elektra ar be, kelią iki šviesos rasi, – lieka patenkintas pokalbiu ir Alaušas.
– Šviesa ateis gruodžio 22-ąją, bus šventė, – sutinka Bulba, o pats patyliukais mąsto apie tai, koks vis dėlto įdomus tas gyvenimas – bet nebūtinai laiku įvyksta praregėjimas ir neretai per vėlai atsitokėji, kad suprastumei, kokį šlamštą vietoje jaunystės tau pakišo tavo nuosavas tėvas ar mama ir kad nėra iš tiesų jokios gelbėtojos gerietės tetos, močiutė rūpinasi tik nauja galimybe paragauti geresnio spiritizuoto širdies stimuliatoriaus, sesuo bjauri ir tik traukia sau tėvo pinigus, kas reiškia, kad ir tu būsi įkinkytas ją, bjaurūnę, finansuoti vos tik turėsi iš ko, be to, verta atsisakyti galutinai vienos valandos korepetitorės, kai kada atskubančios „padėti“ ..., savanaudžiai iki užkietėjimo aplink. O nors kažką mokytis elektros brangymečio sąlygomis nė neapsimoka, nes kol tu mokysies, tavo žinios jau bus pasenę ir niekam nebereikalingos šioje balanos gadynėje iš tiesų. Be to, šokančių, dainuojančių, cirkus rodančių, bėgiojančių, ką nors mėtančių ar keverzojančių bei trinkeles iš vienos vietos į kitą perdėliojančiųjų irgi perteklius, o ir užsieniai nuo be perstojo migruojančiųjų, nei dirbti, nei mokytis nepajėgiančiųjų, iš taško A į tašką B pakelį cigarečių vežiojančiųjų ir pašalpas medžiojančiųjų griežtai kratosi.

 

2023-11-20 naujiena:

ABRAKADABRA TĘSINYS PO 2023-11-16, ARBA AFERISTŲ IŠ AIRIJOS TRIUKAI NON STOP

Bulba klausia Alaušo:

– Ei, reikia pakalbėt, – sako Bulba Alaušui. – Tavo galvos reikia ta pačia Airijos parazitų tema.
– Ir ką? – oriai klausia Alaušas.
– Supranti, tų visų super-močiučių yra daug. Pinigų išvežimas iš Lietuvos vyksta praktiškai jau ne kuprinėmis, o vagonais, prištabeliuotais kupiūrų, vertingo antikvaro, gintarų, medaus ir išvogtų medicininių priemonių, medikamentų, receptinių vaistų, kurių parūpina vietinės slaugytojos Lietuvoje ir taip tampa milijardierėmis dar iki 40 metukų amžiaus. Visa Airija, Anglija, Norvegija, dalis Vokietijos, Olandijos, Danijos užkimšta parazituojančiais, kurių visas išlaikymo šaltinis yra Lietuvoje paliktos močiutės, mamos, šioms sutvarkytos dvigubos pensijos, jos pinigus gauna ir Lietuvoje, ir užsieniuose, o susirenka viską jų vaikai, anūkai, tarpusavyje prasiskolinę vieni kitiems, iš Lietuvos išsivežę skolų uodegas, kurios užsieniuose dar labiau padidėja ir jie ten kaunasi tarpusavyje – tie visi skolininkai dar nuo metalų biznio laikų iki 2000 metų žlugusio, ...– paleido tiradas Bulba.
– Bulba, nori būti antru Gitanu Lietuvoje? Ekonomines, politines, demografines, geopolitines, statistines analizes komentuosi? – Visi žino seniai – reziduojantieji ten tose airijose, anglijose praktiškai 100 proc. yra visiškai nudėvėti, praradę sveikatą ir ketina grįžti į Lietuvą, be pinigų, be sveikatos, tiesiog išgirdę viešas naujienas, jog nuo kitų metų minimali alga į rankas bus už nekvalifikuotą darbą virš 700 eurų, o vidutinė į rankas bus apie 1200 eurų ar daugiau..., – jie visi pacientai, besigydę savarankiškai ir su išvogtais pasenusio galiojimo medikamentais, nurašytais Lietuvos ligoninėse, vaistinėse ir t.t. Jie bijo registruotis pas gydytojus užsieniuose, nes bus suskirstyti kaip ir Lietuvoje, į amžinai besiruošiančius darbo rinkai, amžinai parazituojančius, kur vieną mėnesį kokią išvietę pavalyti gauna, kitą mėnesį jiems duoda nemokamų produktų, o trečią mėnesį apiformina patrankų mėsa ir jei amžiaus cenzas tinka, nežiūrint nieko, nei tautybės, nei lyties, nei sveikatos būklės, nei amžiaus ar kokios priklausomybės nuo kvaišalų ar azartinių žaidimų, grūda į karštąsias zonas vietoje patrankų mėsos... Airijos, Anglijos, Norvegijos dvasios ligonių namai nebetalpina jų, o ir gydymui nemokamam jie neužsidirbę..., – papasakojo atvirai ir Alaušas, ką žinąs, ką girdėjęs, kuo yra tikras.
– Baik tu, esi visai prastai informuotas. Reali alga kur už nekvalifikuotą darbą minimumas kokiai senatvės ar kitos rūšies pensijos gavėjai Lietuvoje yra tik 50 eurų, o darbo krūvis yra apie 3 standartiniai etatai, – čia kiemsargiai, patalpų, laiptinių valytojos, o vadinamasis itin aukštos kvalifikacijos, geros sveikatos turėtojams darbas už pilną etatą Lietuvoje įskaitant ir naktines pamainas, pavyzdžiui, su aukštuoju mediko, paramediko, chemijos ar biochemijos mokslų magistro laipsniu, tėra 500 eurų į rankas ir plius reikalauja, kad tas asmuo dar ir už kitus du nieko iš viso nemokančius, bet algą gaunančius už pavojingas darbo sąlygas atidirbtų, – niūriai dėsto mintis Bulba.
– Pala, pala... aš juk viešą statistiką pasižiūriu, prognozes dėl algų kilimo kitiems metams..., vertinu, ar po vidurinės baigimo apsimoka studijuoti Lietuvoje, ar kažkiek padirbėti kad ir nekvalifikuotą darbą, kad mamai naštos nebūtų studentą išlaikyti, kas yra Lietuvos aplinkybėmis ne mažiau nei 1000 eurų mėnesiui iš mamos biudžeto, ... – mąsliai kalba Alaušas.
– Drauge tu mano naivusis... moksliuk su optimizmo pertekliumi... atsibusk, – rėžia tiesą į akis Bulba. – Periodiškai atidunda Airijos parazitai, atsiveža iš anksto parengtus performansus ir graudžias istorijas močiučių pinigams ir Lietuvos gerbūviui su šaknimis išlupti, atidunda kaip zombiai nušertais veidais ir dideliais riebiais pilvais arba perkarę narkomanai, manekenės, virtusios nurašytomis nebemadingomis senomis pakabomis, atsiveža vaikus – anomalijas, belyčius, niekatros tautybės, nusivalkiojusius ir nudėvėtus visos sporto komandos ir trenerio ant viršaus, iki 10 metų išmokusius tik mykti kaip fermos galvijai ar tik spardyti kamuolį, o vėliau užlūžtančius rūkaluose, alkoholyje ir visiškai nudrimbančius į liūną..., – Bulbos tirada, atrodo, bus begalinė.
– Supratau, supratau, – žvaliai prabilo Alaušas. – Tai didžiausia grėsmė Lietuvai, tie einantys, praeinantys, migruojantys ir parazituojantys tai šen, tai ten... Jo. Ir visi ant Lietuvos kaklo.
– Ir interesas didžiausias yra, kad tokie kaip mes nuo 15 metų jau nebesimokytumėme, o eitume juodadarbiais ir mokesčių mokėtojais pabūt, kol, žinai, ta šūlė kur yra ties Žygimantų gatvės kampu ir visų tų ten pliurpalogų profesinės būstinės..., – varo tiesiai šviesiai Bulba.
– Žinau, mačiau, ten zooparkas padarų ir juos visus rengia būti kvalifikuotais ir ne bet kokiais, o išties itin daug uždirbančiais, nors nukvakusiais beraščiais ir idiotais jie kaip gimė, taip ir lieka, nesvarbu, kad biologinis tėvas koks režisierius, o mama elitinė korumpuota nepilnamečių pakavimo prokurorė, veikianti išvien su savo pedofilu sutuoktiniu, kuris dar ir treneris prie kitos institucijos, kur tie balvonai gauna ir magistrų, ir kokius tik nori laipsnius, kur net visiška idiotė narkašė gali būti mokslų daktare po tiesiog porą metų trukusio aptarnavimo vietinio vaduko su antpečiais analiniu būdu..., – nesitaupydamas žodžių išrėžė ir Alaušas.
– Netikėta. Belieka pridurti: „Sužydėjo Lietuva,“ – ir smagiai nusikvatojo Bulba.
– Tai jo. Vilniaus sindromas „Jedriona zeliona japona mat“ paplito visoje Lietuvoje su lydinčiaisiais verslais, o mūsų mamos dirbs iki 70 metų po tris etatus už minimumą ir kvalifikuotus darbus, tuo tarpu migruojantieji, parazituojantieji ir šiaip scenos „pažibos“ patabaluos kaip soliteriai žemyn galva ir paprašys kompensacijų, – išrėžė Alaušas.
– Ir dar atminimo lentas pasikabins ant vertingesnių pastatų, kad jų dar labiau nusiparazitavę mankurtai palikuonys rastų kelią Lietuvoje, – pritaria Bulba.
– Prie riebesnių kompensacijų aferistams ir padugnėms, – sako Alaušas.
– Tai ir sutarta. Mudu nepersistengdami įsidarbinsime prie ženklinimo darbų ir tuos visus šliaužiojančius, migruojančius paskui riebesnį kąsnį ir ieškančius pieno upių, sūrio krantų Lietuvoje priskirsim į kastą ASYLUM, – sumuoja diskusijos rezultatus Bulba.
– Būtent. Taip radom, taip paliksim. ASYLUM zonose jie galės vieni kitiems performansus už dyką rodyti, birbynes pūsti ir klizmas vieni kitiems statyti bei aiškintis, kuris kuriam dar nuo 17-18 amžiaus laikų Vilniaus ubagyno ir išsigimėlių getų skolingas, ir kieno duktė daugiau patologijų bei idiotizmo savo gauruotoj juodoj dvokiančioj galvoj turi, – nusikvatojo Alaušas.
– Bus Silicio slėnis su pribumbasais ir duos diiiiidelę pridedamąją vertę, – juokiasi pašnekovas.
– Skėriai yra gera biomasė, jų daug, jie parazitai, bet suvaldyti įmanoma, – pritaria klasiokas.
– Ir kaip, žinai, kad klaidžiojo aplink Arkikatedrą toks beviltiškas rubuilis bjaurios dukros tėvas Poviliukas..., na, tas kur prisitrynęs buvo tarybinio meto gero metalo ir ypač žalvario, bronzos skulptūras, biustus, kitą paveldą saugoti, – primena Bulba.
– A, tas, mažas toks su nuknebusia didžiule nosimi ir plika galva, riebus toks, tas, kur mama pasakoja, kad Sereikiškių parke išvarvinęs seilę lįsdavo pasikalbėti su jaunomis mamomis, nes jo išsigimėlės dukters nenorėjo nė patvorinis pijokas, tokia defektyvi buvo, o tas nabagas mažas riebus dručkis visiems aiškino, kiek turto sukaupęs ir kad tikrai, tikrai jo duktė nėra gyvulys iš zooparko, be to, turi ir žmogaus drabužių bei avalynės, porą rankinių ir dešimt vienetų akinių storais stiklais, – juokiasi Alaušas.
– Tokių gličių padarų dėka mūsų mamos ir turi dirbti daugiau nei trimis etatais už vienos menkos algelės dydį, nes jie visi apsiforminę kaip pašalpiniai parazitai, kompensacijų gavėjai, nes, matai, kankaną šokant kad ir tam Paaaviliukui, iš jo kreivų nušašusių sėklidžių kadaise kareiviai juokėsi..., – kikena Bulba.
– Aišku, ten kareivių pirtyje Tilto gatvėje buvo nemokamų fiestų ir nukaršusios „.alės-kalės“ nusivafliavusios ir išpuvusiais nasrais kur pavirto į prie išmatų spalvos derančius padarus kartu su vafliste Aida-Kuinia..., – kalba Alaušas. – Ten iš Keverzotojų sąjungos toks smirdintis tvaikas ėjo..., tokia Sodoma ir Gomora..., – kalba Alaušas.
– Nėr ką ir sakyti, apibendrino Bulba. – Padarų sužibėjimo metas, atidunda nauji mankurtai, zombiai, visi bus „lietuviai“ ir „lietuvaitės“, visi tik gros balalaikomis ir bus pianistais ar baleto primarijais, daug rašys spauda, kokie čia nauji "talentai" ir kas iš viso to...
– Aha, – sutiko Alaušas. – Už viską sumokės, kas mėgsta padugnių ir karčiamų pigių kultūrą, kankaną ir zelionkijos patvorinių šliužų bei klounų gyvenimo būdą.

2023-11-16 naujiena:
ABRAKADABRA

 

Bulba klausia Alaušo:

– Koks tavo mėgstamiausias posakis?
– Viščiukus skaičiuoja rudenį, o ką? – nedvejodamas atsako draugui Alaušas.
– Ką, ką? Ar vakar šikąąą? – juokiasi Bulba.
Nevulgarink pokalbio, Bulba, kur lenki? – domisi klasiokas.
– Kur, kurrrr, sveturrrr, – atsako Bulba.
– Tiksliau? – reikliai sako vienuoliktokas.
– Alaušai, – atsainiai kalba Bulba, – pastebėjai, kaip iškilmingai rudenį suvažiuoja pas močiutes jų išlaikytiniai? Iš tolimų užjūrių? Ir visada apsilankymo momentas yra jau po pensijų išmokėjimo dienos ir kada už komunalines paslaugas senutės jau būna atsiskaičiusios.
– Apie bankomatus ir pensijų dienas mes jau kalbėjome. Kas naujo šia tema? – pasitikslina Alaušas.
– ABRAKADABRA, – sako Bulba.
– Ir viskas? – klausia Alaušas.
– Jo, – atsako Bulba.
– Bet vis dėlto, Bulba, nei šis, nei tas iš tų tavo posakių ir burtažodžių, Sezamas juk nebeatsivers, o ir Ali-Baba Lietuvoje negyvena, – bando pokalbį tęsti jo intelektualusis klasiokas.
– Matai, drauge. Tu juk gerai skaičiuoji. Kaip iš maždaug 500 EUR mėnesiui, o anksčiau iš dar mažiau, senutė virš 80 metų gali į Airiją kasmet perduoti vidutiniškai po 40 tūkstančių eurų? O dar specialiai paverkšlenti išmokusi nuo triperio supuvusi Šoootrė atsiveža aferistinę istoriją pinigams išmušti, kaip jai dalimis reikia mokėti už mokslą, kuris, beje, iš viso nemokamas, bet tos istorijos, parengtos pinigams iš Lietuvos išmušti, nepateikia savo tėvui, kuris dirba toje pačioje Lietuvoje praktiškai šūdvežiu ilgus metus ir yra sukaupęs nemenką sumelę naujai orgijai užsienyje ir tik savo reikmėms, – pateikia uždavinį su nežinomuoju draugui Bulba.
– Na, tiek informacijos negana, turiu žinoti visas aplinkybes, pavyzdžiui, kiek ten tų žmonių ar žmogų toje Airijoje, kas jie tokie, ką veikia, kokios jų vertybės, kuo maitinasi, ir kita, – dalykiškai pasako Alaušas.
– Visi pilnamečiai: Siūtė, Šoootrrrre ir Pusts-Kopūsts, – įvardija Bulba.
– Aaaa, šituos gi visi žino. Kur iš to paties garsiausio Lietuvos ir tarptautinio peduko vaikus miškuose tvirkinusio  Algio K..., juos visi vadina trumpai „UGLY“, prasiskolinę dar nuo metalo biznio laikų, o dar ta pedofilijos uodega..., – nutęsia mintį Alaušas.
– Atidunda pas senę virš 80 metų maždaug su 5-7 metų pertraukomis, "dovanų" atveža iš vietinių šiukšlynų ir išmestų airių daiktų parinkę dvokiančių apdarų, kitokių niekalų, bendra suma nesiekia nė 10 eurų vertės, ir nuolat sąskaitas atveža, o ta ir sumoka. Iš savo 500 eurų per mėnesį sumos, kaip sakiau, vidutiniškai 40, ne, maždaug 50 tūkstančių metams, – porina Bulba.
– Jokia čia intriga ir jokia paslaptis, į Airiją transportuoja užsiparazitavusius, užsinarkašinusius, prasigėrusius ir kitus, ką galima numesti ant airių mokesčių mokėtojų galvų, – demonstruoja solidų žinių pagrindą Alaušas.
– Nu, – patvirtina Bulba. – Bet šita parazitavimo destinacija kaip ir baigiasi. Airiai privertė bent kažkiek dirbti net Siūūūūtę, net Šotrrrrę, kur užpūliavusi nuo triperio, o pedukų švogeriukų ir treneriukų nutąsytam Puuuustui-Kopusssstui įtaisė naują spermos šiukšliadėžę, tokį gauruotą juodą padarą, kažkas iš zooprekių išmetė niekieno nepirktą padarėlį, – vėl sako Bulba.
– Ir vėl tu vulgarus? – klausia Alaušas. – Taip negalima.
– Jie visi pilnamečiai. Visi tame pačiame kvaišalų sklaidos bizniukyje, greta, be abejo, pedofilija, nes motina pati savo vaikus ir išparduoda, užsakymus siunčia močiutė iš Lietuvos, pasitelkusi vietines slaugytojas, kurios iš to paties nelegalaus receptinių vaistų stumdymo net iki Airijos, JK, nekalbant jau apie LR teritoriją, uždirba tiek, kad Jamaikoje su šešiais savo pusbroliais kasmet po du kartus suvaidina, kad tai tik naujų jaunikių vakarėlis-bernvakaris ir plunksnų dažymo paprotys susimeistravus sau gaidžio skiauteres nemokamai.
– Paprasčiau negalėjai? "Chicken-party" gali dalyvauti ir tu, esi ir tu pilnametis. Bet kadangi močiutės su tokiomis finansinėmis galimybėmis ir lydinčiosiomis paslaugomis neturi..., – kalba Alaušas.
– Žirgo galva, Alaušai tu Alaušai... Esi tikras Maušas, – padeda tašką Bulba.



Iliustracija aukščiau: Juokdario kaukės centre. Žinia, Juokdariai nebuvo žavūs, linksmi prietrankos viename ar kitame dvarelyje. Tai neįtikėtino žiaurumo personažai. O esamu metu tokių daug ir įdarbintų atlikti vieną ar kitą vaidmenį net kaip prezidentai kai kurių abejotinos reputacijos teritorijų su pretenzijomis į NATO ir visur kitur, kur tik kažką padalina, atveža, paaukoja, atsiunčia ir piniginių dovanų duoda, nemokamų pamokėlių kaip pasakyti "ail by bak"  praveda jų dar labiau nei jie patys sužvėrėjusiems suidiotėjusiems vaikams. Už dyką. Tereikia turėti gerą profesionalų Juokdarį.
 

Komikso,  publikuoto aukščiau, autorius – 10-metis vaikas, kuris vartydamas komiksų knygeles savarankiškai kūrė savus be jokių būrelių vadovų ar mokytojų paraginimo atskleisti savo talentus. Pateiktojo aukščiau komikso geografinė vieta gana tiksliai atvaizduota ir ją nesunku rasti pačiame Vilniaus centre. Įvykiai, beje, irgi gana realūs, nehiperbolizuoti.
 

Iliustracija aukščiau: Temidė / Justicia nėra akla. Ji puikiai regi ir sėkmingai koja traiško šliužą-gyvatę. Greičiausia, prieš tai ji, ta gyvatė,  mėgino apsivynioti apie stulpą ir pasivažinėti su greitosios pagalbos paramedikų brigada po Lietuvą ir pabūti prekės ženklu tuose žydros spalvytės piešinukuose, neaišku kodėl atsiradusiais ant autotransporto priemonių, paskelbtų "greitąja pagalba", kur įdarbinti jokios praktikos išvis neturintieji medikai-narkomanai ar su kitomis priklausomybėmis ir už vairo sėdi neseniai paleistieji iš zonų, kuriose buvo laikomi sau ir aplinkiniams pavojingi recidyvistai, maniakai, psichopatai tam kartui paremontuotomis smegeninėmis bet dažniausia vis dar kruvinomis kloakomis po "darbo" ir "misijų" ukrainose arba dar šiek tiek piečiau ir dabar Lietuvoje sutinka dirbti kad ir už minimalią algą arba bent jau už dozę kadieninę jiems ir jų artimiesiems taip būtinų kvaišalų.

NE ANEKDOTAS: NUGIRSTAS POKALBIS

SENUČIŲ SOPULIAI VAIKUČIAMS IŠ UŽSIENIŲ PARDARDĖJUS

2023-11-12

Kalbasi dvi senutės:

Klausia: Kiek tavo dukrai metų?
Atsako: 33.
Klausia: Kur dirba, kiek vaikų?
Atsako: Nėra niekur legaliai dirbusi nė dienos ir vaikų gal jau ir nebebus.
Klausia: Bet tu juk vis dar dirbi ir artėdama prie savo 70-mečio?
Atsako: Dirbu, brangumėli, dirbu, aš ir esu ta kvailė, kuri tik dirba ir dirba. Ir dar pensiją gaunu, bet už kiekvieną centą atidirbu, už kiekvienąąąą...
Klausia: O kodėl duktė nedirba, juk esi sakiusi, aukštąjį mokslą baigė, teisininkė, vaikų kai nėra, tik dirbk ir dirbk po 16-20 val. per parą, šešias dienas per savaitę, juk kitaip mums pensijų ir nebeatneš, nebus iš ko surinkti tų valdiškų pinigų. Ar nesidomi ekonominėmis prognozėmis, tu juk ekonomistė pagal išsilavinimą?
Atsako: Kas iš to, kad ekonomistė. Mano visi buvę kursiokai salas perka egzotiniuose kraštuose, yra tiek prisivariusiųjų tų pinigų neaiškiais keliais, kad vaikus savo į gerus mokslus už kelis milijonus išleido, viską grynaisiais sumokėję, o mano ... mano tai čia teisės mokėsi, nieko iš tiesų nemoka, silpna, ant kojų nesilaiko, tos kojelės nuvytę, pati sveria lyg geras kalakutas..., užsieniuose ilgai buvo, ten iš visur ją išmetė, paliko ją tik tokius narkomanus mažuliukus purvinukus aptarnauti, kur rūko bute susėdę gaujomis ir vyną kibirais geria, sužalotą parsivežiau savo vaiką, be drabužių, be nieko... pargrįžo iš užsienių plika nuoga... greitai bus 10 mėnesių kai be medicininės priežiūros, PSD už ją moku, bet kas iš to...
Klausia: Bet ar ji nerūko, negeria?
Atsako: Rūko kaip garvežys, gerti ėmė pati viena, rėkia klykia, kai išgert negauna degtinės. Bet juk tai mano vienintelis vaikas, pati jau buvau nebejauna, kai ją pasigimdžiau... Kas mano sopulius supras, pagalbos jokios. Nei giminės artimiausi neatėjo, neaplankė, paskambino tik pusseserė jos, bet ir ta pasiprašė priimti į mano butą kol ji pati savo bute remontą darys, taip ir sako telefonu, kad ji su savo sužadėtiniu gyvens mano dukros kambaryje, o aš su savo dukra viename kitame kambaryje. Nosį atkišusi kartą buvo, tik juokiasi pamačiusi kaip aš savo dukrai basoną kišu po nugara, nes ji išlipti iš lovos negali... vargeli tu vargeli... o kol dukra užsieniuose penkis metus buvo, paskutiniu metu tie visi giminės artimiausi jau net buvo bilietus užsisakę, kaip atseit, bus gerai aplankyti mano dukrą, pabūti turtingoje šalyje ir apžiūrėti, kaip išties ten žmonės gyvena, kokie kalnai, kokia saulė, grynas oras ir tyras vanduo ten... vos ne visi jau buvo išsijudinę Lietuvoje viską parduoti ir ten įsikurti...
Klausia: Tai žlugo ne tik tavo dukros, bet ir tavo visos giminės rato viltys, planai...
Atsako: Ai, ką jau čia bekalbėsime, vieni sopuliai. Gauna ji dabar iš Užimtumo tarnybos 240 eurų mėnesiui, išleidžia per dieną visus. O aš jai kaip pirkau apatinį trikotažą su „Triumph“ prekės ženklu, taip ir toliau perku, kaip pirkau jai ir cigaretes, mokesčius taksistams kaip apmokėjau, taip viskas ir tas pats...
Klausia: Bet girdėjau kaip ji tave vadina... kaip keikiasi... kaip klykia, rėkia... telefonu kai kalbame, girdisi jos riksmai, kaip kokio gyvulio iš pasiutusiųjų izoliacijos zonos...
Atsako: Ai, brangumėli, tu geriau į savo tris vaikus pasižiūrėk. Nė vienas nedirba, visi su aukštaisiais išsilavinimais, tu juos visus išlaikai kartu su jų automobilių remonto apmokėjimu, butų išlaikymu, tu pati grynoje lūšnoje gyveni, trimis etatais dirbi, į pakaruoklį išdžiūvusį panaši ir dar drįsti pas mane atvažiavusi mano maistą suvalgyti, kiek tik randi, o paskui blogai apie mano brangiausiąją vienintelę dukterį kalbėti? Ar žinai, kiek šalių ji anksčiau manekene buvo, kiek žmonių jos pagalbos užsieniuose prašė, kad išverstų kokį dokumentą?
Klausia: Tai tavo duktė gal prie ambasados kur dirbo?
Atsako: Sakau gi. Be skatiko, be darbo stažo ir be legalaus statuso ji ten buvo.
Klausia: Ar tu nežinai, koks tada jos statusas? Kekšė ji.
Atsako: O tu pati, tu pati, ar užmiršai, ką veikei kol mediciną Vilniuje studijavai? Tu buvai tiesiog sekso vergė, tave pardavinėjo kam norėjo... ir tu dar drįsti dabar blogai apie mano dukrą kalbėti?
Klausia: Girdi, nurimk. Tu pasakyk, kokių vaistų tavo dukrai išrašyti, aš tuoj pat tau receptą čia, vietoje, paruošiu. Ar gerai?
Atsako: Čia kita kalba. Nuo to ir reikėjo pradėti.

2023-12-12 DIENOS AKTUALIJA:

DAUGIAU RASITE INFO SKYRELYJE 

 

SUŽYDĖJO LIETUVA NUO VIKŲ NUTRIUŠUSIŲ LYG SENAS ŠUVA


Norėjo, kad sakytų, jog graži,

Viktorija nutriušusi lyg asilė karštoj pirty.

Ji puolė net prie teniso laukų, išvykusi toliau, kur karšta ir smagu.

Galvelė jos lyg kiauras rėtis:

Anei protelio, nėr kur dėtis.

Todėl nuo vieno daktaro prie kito...

Viktorija seniai seniai be kvitų,

Nes neša pinigus tiesiog po pluoštą,

Kad tik kas nors labiau papuoštų.

Ji nori ir kasų gelsvų, juk nesvarbu, kad galvoje ku-kū.

Ir prašmatnu tos vyro kojos, ten tarpas, pralenda gal metro pločio uzbonas.

Ji treniruojasi net kartais, nes nori būti paklausi ir ... lietuvaitė.

Taip parašyta jos pase, bet ką daryt?

Mama – viešnia, kuri pro Lietuvą važiavo ir sifilį čia pasigavo,

Dar pakeliui kelias ligas ir, tikisi, linksmybes tęs.

Nes jos Vikusia užrašyta kaip tėvo, kuris turi ne tik kvitų.

Juk nesvarbu, kad tėvo senelis ---

Zoofilu vadinamas iškrypęs tipelis.

Jo net palaidoti nedrįso kaip žmogaus, kadangi

Gali kaimo avys rast ir raust:

Ieškoti kur tas jų smagus Banzo --- jis linksmino avis, net oho-ho!

Viktorija pilna vilčių: močiutė dirba iš tiesų.

Jos uždarbio visiems pakaks, nes moka ne tik šluot, bet dar ir kast.

70 su viršum metukų, ji sukasi visur ir kruta:

Ji išvalys visur ir liežuviu, kad tik gaut šlamančių, grynų.

Ir pirks Viktorijai naujas krūtis, blakstienas bei nagus-kaplius statys.

Artėja naujas karnavalas ir...

Vikusios laukia vien „pravalas“.

Nenori niekas šios mazgotės,

Kam su tokia sruta terliotis?

Net ant kaktos jai parašyta: čia ne lietuvė, o tik šliurė ištampyta ir pigiai dažyta.

Iliustracija žemiau iš creativecommons.org
Pavadinimas "Viktorijų utilizavimo sanitarai atvyko ir stebi dar nuo gegužės mėnesio"


DIENOS AKTUALIJA:
O RUDASNUKĖ FIOLETA NENORI PLAUT DAUGIAU TUALETŲ...,
TIK NORI BŪTI PASTEBĖTA

2023-11-25

 

Gryčiukėj purvini labai tupėjo gricių kirminai.

Ten buvo Hadas ir Zaulutė, apsiseiliojusi kvailutė.

O jau paskui gale tarp gricių dar gimė ir Eva-Havno, mužikė.

Močiutė šitų kirminų ---

Fioleta 66-ių.

Rudu snukiu ši siurbėlė

Pasrėbus putros rėkia BLIEEE...

O garbanota jos galva tik tabaluoja --- ji girta.

Pravirs daugiau dar samagono sode kaimynai

Bus zabovai.

Ir nesvarbu tada kiek metų,

Senjorai šoka „Krakoviaką“.

Šitam būry dama pirma --- telefonistė Fioleta.

Ji iki šiol dar ieško bonų,

Nes nori suknios su palbonais.

Be to, dar reikia jai džinsiukų, madingų šortų ir kedukų.

Ir suskaičiavusi ko reikia,

Fioleta jau šoka breiką.

Gal žmonės jai smulkių sumes,

Senutė blondine pataps.

Ir bus ji soduose gražuolė --- girta senutė kruta uoliai.

Nes trys anūkai jai prie stalo ir nenuspausi jiems signalo,

Kad jie kur dingtų tie smakai, jau blėsta senės apžavai.

O rudasnukė Fioleta tik nori būti pamylėta.

Ir nesvarbu, kad jau seniai

Jos galvoje balti arkliai.

Jai bus gerai ir koks ežys, nes sode pūna obuolys.

Fioleta juk ne pėsčia, ant dviratuko lėks nakčia.

Ji turi gyvą dar mamaitę, iš jos atims ji kepuraitę.

Ir pasipuošusi smagi pademonstruos visiems pirty,

Kad yra dar ko jai norėti, nes šeriai auga, ji juodai dėmėta.

Godumas šitos Fioletos, išgert kai gauna, ieško vietos.

Kur koks jos giminės daiktelis, apžiūri, griebia net skarelę.

Prakūrusi sode ugnelę

Vaidina mažąją panelę.

Gal nors kažkas susidomėtų,

Sušelptų senę šią dėmėtą. Ji išvalys jums ir tualetą,
net liežuviu pašvarins vietą.

Fioleta yra smagi,

Jos nosyje šeriai šeši.

Jai nesvarbu yra Korona,

Tegu numirs anūkų pora.

Svarbu jinai turės išgerti, pasiųs visus

Ji pasitarti.

Pijokė jos mama ir tėvas,

Ir brolis sėdi pasigėręs.

Ot, tai puiki gricių gauja,

Vaikai jų vagia paslapčia.

Jie paima iš Fioletos visas uogienes, drandalietus

Ir neša skubiai juos parduoti,

Net medį pjauna jie lapuotį.

Čia pat senam mažyčiam parke

Jie neketina pasiduoti.

Nes kol dar randa ką išgerti,

Ir pajūry juk verta verkti, sakyti:

„Kokia netvarka, užkąst neduoda senė ta“.

Ir lekia vėl Fioleta

Pas mamą, ten greit bus talka.

Ji išmazgos visus kampus

Ir lauks, kada valdžia užgrius.

Nes apiformino ji savo mamą

Tokia, kur guli iki galo,

O pakeliui tik pinigai, valdžia dosni bus vėl gerai.

Pagriebusi senikės gerą,

Fioleta tik duoda garą.

Ji čia nuplovė, ten pratrynė

Ir vyrui savo pasigyrė:

„Tu pažiūrėki, Vingių Juoni, gal rasi silkės po sijuonu“.

O Juonis linksmas ir guvus,

Užims jis uošvienės namus.

Ir nusikratęs Fioleta,

Jis susiras mergą saulėtą.

Oi, kaip pavargo šis žmogus.

Jam sako dėkui net dangus.

Kad šitokioj pijokų šaikoj

Jis iki galo neapkvaito.

Yra tokia karti dalia,

Nerūpi niekam ši sena

Fioletavų kudlų atmata.

Užrūgus senė,

Fui, --- girta... apaugus srutom, žabala.

 

LIETUVOS DARŽELINUKŲ SKANDUOTĖ PERPUVUSIŲ KRIUKSIŲ AIRIJOJE TEMA

Skirta plunksnos broliams, bet ne vaivorykštės spalvos
2023-11-22

Airijos kriuksena Tiūtė,

Mandagiai chriu chriu truputį, bet pabuvus Lietuvoj, pasijuto lyg šiknoj.

Šilta, žalia ir gražu,

Daug ne taip, kaip ten svetur.

Nauji takai ir fontanai, parkai tviska, ji … vargšelė.

Jau seniai pragėrė viską, nosyje kankolas tviska.

Vietoje dantų plyta, marių užkampy rasta.

Ir todėl riebioji Tiūtė pagudravo čia truputį.

Rodė Šoootrę, demonstravo, kaimo bernai rėkė “Bravo”.

Šoootrė lups dabar po toną

Atsivežus ji sijoną.

Ir metalai, gintarai, čia medaus krantai tikrai.

Šoootrė subine pūliuota, apsižergs ji gerą šluotą,

Lėks nuolat į Kryžių kalną,

Reketuos ne tik paveldą.

Duokit, žmonės, pinigų, drulė Šoootrė nor bernų,

Ji įpratus nuo anksti

Duot visiems, kas ne basi.

Ir pradėjo nuo senuko, mažo durno Ščiviliuko.

Bet kadangi jis kapiec,

Šoootrė džinsus siūt pradės.

Šortus kiaurus gaus močiutė, ji King Kongas, prostitutė.

Tėvas jos šiukšliavežys, jūroj pilį pastatys.

Ir tada kiaura galva atvažiuos Pusto gauja,

Jie visi vienas per kitą per analą pravaryti.

Ir todėl mąsto vienodai, -

Ei, kokie tų babų durų kodai?

Bet juk yra parašyta, smirdi svečiai neprašyti.

Ir ateis trečia diena,

Baba smogs, jums bus ch.inia.

 



Yrkos Dyrkos, pusburliokės, atvejis ir jos užveistų idiotų nuopolio ratai imituojant kelių patrulį tešlių Giedrių ir išdžiūvusių rachito kojų proto ubagą Algį bei jo anūką Karolį su penkių moliūgų dydžio makaule išsamiau bus pateikti skanduotės pavidalu artimu laiku maždaug tokiu stiliumi:

YRKA DYRKA TAIP APŽĖLĖ,
KAD NUSKUST REIKĖJO VĖLEI.
TRIŪSĖ ALGIS IŠ PETIES, 
GAL IR KUŠPLAUKIUS RAVĖS,
NES ANŪKAS JO SUGRIUVO, GALVĄ
SUDAUŽĖ IR ŽUVO.
IR BELIKO TIK TEŠLA, 
YRKA DYRKA PRAMINTA.
SPJOVĖ Į TĄ PUSĘ KLARA,
GAL PAVYKS IŠVENGT KOŠMARO.

I.

VAIKAI VAIKAI, VANAGAI, KUR TIE BABOS PINIGAI?

Lietuvos maži vaikai alkani seniai seniai.

Dingo senių pinigai, sukrauti kaip lašiniai.

Seniai Airijas išlaiko, kur net bloga nuo jų tvaiko.

Atidunda Šoootrės, Tiūtės, apsirijusios kvailutės.

Sugalvojusios aferą, rodo Pusto ir jo gvėrą,

Pasakoja, jog gražu, ragana riebiu snukiu.

Duokit, žmonės, pinigų, Airijoj labai gražu.

Tiūtė tiek jau apsišiko,

Šunis kasė, pasiliko.

O dabar jai taip smagu, duoda vėl jai pinigų.

Šoootrė bus taip kaip ir buvo,

Prie garažo pigi šliurė.

Bet Pustukas tai tikrai eis į armiją dykai.

Duokit seniai pinigų, Lietuva jau po velnių.

Bet užtat jums Tiūtė stato naują chatą net be blato.

Būsit ten jūs prižiūrėti, leis TV jums pažiūrėti.

O lietuvių mokesčiai eis visi ten kur gerai ---

Tik pas airius ar norvegus,

Ten puiku ir gydo nervus.

Ir gyvens visi senjorai gal net rojuje rytoj jau.

Nesvarbu jiems, kad Kalėdos, svarbu Tiūtė bus paėdus.

II.

KRETINGOS DARŽELINUKŲ KALĖDINĖ SKANDUOTĖ, PARENGTA KAIP PASIPRIEŠINIMAS AFERISTEI REVIZOREI ŠŪDBAČKEI DOVILEI, IŠMESTAI IŠ ŠVEDIJOS KAIP PARAZITUOJANČIAI IR KENKIANČIAI ŽMONIŲ BENDRUOMENĖMS

2023-11-21

(kalba autentiška)

 

Reid ratą ir ratelę, reid mažeiji tekinelę,

Dund Perkūną ir žaibą,

Šūdo bačką ar matę?

Mateu mateu brongus vake, tą Dovilę išpūstakę,

Jos išpampę vidurę, grobą smird ar tu žiną?

Lek kap šūdbačkė un syke, oud tik pinigus mužikė.

Anuos motina tikrą tik hibridų atmata.

Anuos dieds tik pruota ubags, lazaretų pigus kuilis.

Po Antakalnio gatvelę basties Vilneu su kirpta durnele, jos bliūduku nuskusta

Kratėsi visa galva.

Muotina visa be pruota, gimdė bačką idiotė, edukavo ją ilgai

Štai, jums Kretinguos revizuorę.

Eiška vondenio durnelė

Vilniaus Sniguročkos dukrelė.

Sena ji ar tu žiną, Dovainių kaima kvailęęę.

Vokietys iš jų padirba gerą Suskį ir jis smirda.

Ginkim vaką mūs namus,

Šūdbačkė atreid, kas bus.

Gal pragręžt Dovilei skylę ---

Vaką, šūdą pasipylė...

Visos pylės tuoj pražus,

Nuo Dovilės trydos žus.

 

IŠVADA:
Piskantukas be degtukų, neuždegs daugiau namukų.

Ir klestės vėl Kretinga nusikračius zaraza.

VAIKUČIŲ PABIRUČIŲ SKANDUOTĖS:

DIENOS AKTUALIJA

2023-11-18

 

Pasižiūrėjo trimetė Zosė televiziją kartu su savo mama ir dabar be sustojimo kartoja:

„Monika smirda, Monika smirda... Ūūūūū smirda smirda, liuliūūūū kaip smirda“.

 

Iliiustracija aukščiau: Sezamas juk nebeatsivers, o ir Ali-Baba Lietuvoje negyvena, – prakutusiuosius iš svetimų ašarų ir našlaičių skausmo anksčiau ar vėliau sodina ilgalaikiams eksperimentams, kad būtų lengviau užsitikrinti, kaip iš buldogo .alės-kalės nepadaryti Aidos-chuinios ar pigių parazituojančiųjų lodarių su dokumentais "Piskantas", kuriuos jau ne tik kastruot ir cheminiu būdu išvalyt būtina, bet ir nesunkiai pratarkuot per sėdimąją su geležiniu riebiu grėbliu PRIVALOMA BE DISKUSIJŲ, ir pan. Švedija iki 1980 m. išsivalė, o Lietuva --- ką? Sąvartynas, tikrai, oi, ne.

 

Iliustracija aukščiau iš creativecommons.org

NAUJA RUBRIKA 

"Bulvių valgytojų krašto naujienos" 
BVK NEWS

Pagrindiniai personažai –
Bulba ir Alaušas, abu 11 klasės moksleiviai

Daugiau BVK News yra aukščiau

2023-11-09 naujiena:

INGA, INGA, O LIA LIA, PREKĖS PINGA TRA TA TA

 Bulba klausia Alaušo:

– Lauki Kalėdų?
– O kaip tau atrodo? – teiraujasi Alaušas. – Tu bent pats susiskaičiavai dovanėlių kiekį visoms savo korepetitorėms, tetoms aldonoms ir kitiems iš tavo aplinkos?
– Ai, čia mamos rūpestis. Aš jau mąstau apie kokį įdomesnį vakarėlį, žinoma, ne su užrudusiom klasiokėmis, jos jau nusibodę, nutrainiotos, prasirūkiuosios, kam jos iš viso bereikalingos..., – porina Bulba.
– Oi, nespjauk į vandenį, oi, prisikvarksėsi, – liūdnai sako Alaušas. – Ar žinai, kaip mano viena teta sako?
– Na? – pasidomi ir Bulba.
– Na, na... tavo atveju bus tikrai ...nia, – paslaptingai sako Alaušas.
– Vėl tempi gumą, sakyk gi, o ne mekenk, – paragina klasioką Bulba.
– Ar nesiklausai pagrindinės šalies Ingos, ką kalba apie kitus metus? – paklausia Alaušas.
– Kam man kažkokios "ingos", aš tetą Aldoną turiu, juk sakiau, visų ambasadorių, pasiuntinių vienintelė sutuoktinė pagal faktinius dokumentų įrašus, viską žino, o kas per TV ir kitur transliuojama... atleisk, tam neturiu laiko, – atrėžia Bulba.
– Tai tu klausai tik Aldonos? – vėl pasidomi Alaušas. – Ir tai yra tavo vienintelis informacijos šaltinis, kuriuo tu pasitiki? – nustemba draugas Bulbos ribotumu. – Ar bent suvoki, kiek tavo mamai kainuos vien ta savaitė, kai baigsis 2023-ieji ir ateis Naujieji?
– Kiek kiek. Jai darbe visos kolegės skolingos, ji viena dirba, turi tam reikiamus įgūdžius, kitos tuo tarpu nosį krapšto ir algas už dyką buvimą ima, jos ten visos mano mamai yra įsiskolinusios, pavedimų neįvykdo iš viso, – atvirauja Bulba.
– Tai štai, kas už tavo teniso pamokas sumoka, – nudžiunga Alaušas it skatikėlį radęs. – Tavo mamos beraštės bendradarbės atiduoda savo algas jai, ar kaip?
– Ir ne tik. Mano mamos bosas yra iki ausų mano mamos kišenėje, visas ataskaitas mano mama už jį parašo, jis su mano mamos parengtais pristatymais po pasaulį važinėja, gyvena prašmatniai vien iš dosnių komandiruotpinigių ir kitų šaltinių,– tiesiai šviesiai drožia šiaip jau neplatinamą informaciją Bulba.
– Tada tavo Naujieji gali būti ne tik Eifelio bokšte, – nuolankiai sako Alaušas.
– Tai ką aš tau mėginu jau beveik metai išaiškinti, – tiesiai šviesiai sako Bulba. – Kalėdas galiu sutikti kad ir su tavimi ir dar dviem naujomis fifomis kad ir Venecijos San Marko aikštėje ir užsisakyti į viešbutį pristatomų delikatesų pagal lietuvių Kūčių stalo tradicijas.
– Ir kas tada aš būsiu tavo svitoje? – paklausia ironiškai Alaušas. – Gal juokdarys su bendrojo lavinimo mokyklos 10 klasių baigimo pažymėjimu?
– Oi, draugeli. Su tokiu pažymėjimu ir realiai net mažiau nei 10 klasių išsilavinimu bei intelekto lygiu Lietuvoje yra habil. dr ir profesoriai, beveik visi teisėjai, prokurorai ir žinomesni medikai, o ministrai kai kurie ir pagrindinės mokyklos keturių pradinių klasių vaiko žinių nė neturi, – vėl tiesiai kaip torpeda rėžia Bulba. Ir priduria: – Būsi mano kuprinės nešiotojas. Aš daug visokių kostiumų, įrangos būsiu pasiėmęs, pinigų grynaisiais, – vienas nepatempsiu.
– Netikėta, netikėta..., – lėtai sako Alaušas. – Leiski man pagalvoti.
– Mąstyk. Traukinys jau išvažiavo kol tu mekenai. Tik ką gavau SMS, mes be tavęs išvykstam, viskas suruošta, bilietai užsakyti, o tu lik klausytis „ingų“ ar kitų, kur vis dar be stringų..., – pergalingai išrėžia Bulba.
– Pala, pala, – vėl lėtai kalba Alaušas. – Štai, viena užsienio orų prognozių agentūra rašo, kad tuo metu ten, kur tu nori nuvykti bus..., – užsikirsdamas dėsto mintis Alaušas, nes visa jo vertybių sistema buvo sugriauta per porą minučių.
– Kas bus, ko nebus, kas pasakė – Išpūstaakė? – juokiasi Bulba. – Ar esi pats matęs tų visų agentūrų, kur bilietus perparduoda, tas vadybininkes? Jos beveik visos yra įskaitoje kaip sau ir aplinkiniams pavojingos, todėl ir vadinamos „išpūstaakėmis“, bergždinės, smirdi, bjaurios, jos maitinasi normalių žmonių numestais trupiniais ir nuo pavydo būna žaliai-rudai-geltonos odos, mat, tulžis joms nuolat išsilieja, tiek turi pavydo ir pagiežos normalioms merginoms, kurios sveikos, gabios, gražios, perspektyvios, – toliau varo savo tiradas Bulba.
– Gerai, jau gerai... passs. Bet tik šį kartą, – nuotaikingai pasako Alaušas. – O planus Kalėdoms turiu jau seniai. Ir skirtingai nuo tavęs, mano artimieji gaus dovanėlių iš mano paties susitaupytų pinigėlių, taupiau ilgai, beveik 9 mėnesius, dalis dovanų bus rankų darbo, bet tik tokios, ko tikrai reikia mano mamai, šuniui Reksui ir kitiems, kuriuos labai myliu.


2023-11-02 naujiena:

KAS BE BATŲ, KAS SU ŠŪBA, TIK Į NATO VISI SKUBA

Bulba klausia Alaušo:

– Ar tau matyt pro langą, kaip link tų mūsų kvartalo kapinių mašinų virtinės važiuoja?
Vieni automobilių degalų teršalai, – atsako Alaušas.
– Bet man matyt pro langą kaip tie visi grupinių eisenų dalyviai sopulingai juda iki kapinių vartelių, – bando intriguoti draugą Bulba.
– Ir ką? Kasmet tas pats, – nesusidomi draugo pokalbio tema Alaušas.
– Oi, klysti. Gali pamatyti itin žinomus viešus asmenis ir juos lydinčiuosius, – kalba Bulba. – Ruošiasi NATO plėtrai, kapinės išblizgintos, žinai juk tas Karių kapines? – klausia Bulba draugą ir vėl.
– Tai tu visai subobėjai, Bulba, – net pasipiktina Alaušas. – Tu ką, apžvalgą skrybėlių fasonų ir gedulingų puokščių tendencijas šių metų atvejui rengi? Imk baltą paklodę ir šliaužk kapinių link, kaip tame anekdote, – paragina Alaušas.
– Jo, jo, o tu žemyn upe kaip tas irgi anekdoto apie policininką ir šūduką, du kolegas iš vidaus organų, atvejis, – atsikerta Bulba.
– Puiku, – atsako draugas. – Pagaliau ir tu kažko išmokai, o ne vien skųstis, kad tave kažkas ne taip gražiai pavadino vienu žodeliu „CACA“.

2023-10-27 naujiena:

PAPRIKOLINAM

Bulba klausia Alaušo:

– Paprikolinam?
– Galim, bet greitai, daug laiko neturiu, – atsako Alaušas.
– Ar tu žinai, kodėl visi vaikai ir anūkai prisimena savo tėvus ir močiutes vieną vienintelę, na, gal porą dienų per mėnesį? Likusį laiką visi tie anūkėliai lieka seneliams nepasiekiami, o tėvelis su mama net nežino, kur tas jų sūnus ar duktė užlūžę iš viso, – aiškina Bulba draugui.
– Kad tu visai neprikolnas šįkart, – nuobodžiaudamas atsako Alaušas.
– Pala, pala. Tai yra pensijų diena, kada senukai eina į bankomatus pinigų nusiimti, – atsako Bulba.
– Ai, ... tai kad ir aš su savo močiute susitinku tik kartą per mėnesį ir visada prie bankomato, – ilgesingai nutęsia Alaušas.

2023-10-23 naujiena:

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ KULTŪROS SKURDUMO ĮRODYMAI

Bulba klausia Alaušo:

– Kur buvai dingęs ketvirtadienį?
– Buvau Marijieeempolėje, - juokdamasis sako Alaušas tyčia su suvalkiečiams būdingu tiesiog vemti verčiančiu tarimu.
– Kur? Nesupratau, – nustemba Bulba. – Marijupolyje? Kur yra filmas apie tokią juokingą auklę, kurios galva didelė kaip arbūzas, o pati lyg viščiukas tabaka, gal galva už klubų apimtį 2/3 didesnė, na, žinai, tokia dideliu plačiu veidu, kurio skersmuo manyčiau, ne mažiau kaip metras, toks vaizdas per ekraną? Na, tie, ukrainiečių juokeliai kur apie ..., – tęsia Bulba, bet įsišnekėti jam nepavyksta.
– Stop, – nukerta Alaušas. Tuoj vemsiu vien nuo Ukrainos paminėjimo. – Kapsuko mieste buvau, dabar jis Marijampolė.
– Na, na. Ir ką? – klausia Bulba. – Gal ten įsidarbinai mokyti pirmokus ant pirštų skaičiuoti iki 2? Juk dingęs buvai kelias dienas.
– Oi, draugeli... prašovei. Tokio amžiaus tarpsnio vaikai dabar nesugeba net vieno piršto įvardinti kaip vieneto. Vienam vienas pirštas atrodo, kad tai jo nesuvalgyta vakar dienos dešrelė, kitas sako, kad mato tris pirštus, o dar kitas iš viso nežino, kas yra skaičiavimas, nes dažnu atveju jų tėveliams jau apie 50 metų, mamytėms tiek pat, kalbama, kad tie vaikai jau ir per 30 metų kaip kai kuriuose privačiuose mokymų centruose apiforminti už didelius pinigus kaip neatsilikusio protinio vystymosi neišmoksta nei iki trijų skaičiuoti, nei be perstojo tekančių seilių iš burnos nusivalyti. Na, žinai kaip buvo tas Antakalnyje vieno profesoriaus sūnus, žinai gi tą..., – tęsia Alaušas.
– Tai dabar jau aš tave stabdau, – kalba Bulba. – Ir viename universitete yra įdarbinta buldogu vadinama Dalė. Virš 50 metų mokėsi kaip pačiai nusigrimuoti kibiro dydžio sutinusį veidą ir didelę kuprą uždengti gyvuliu smirdinčiais plaukais, – nepavyko. Šitą tarnybinį buldogą atiduos vieno ŽIV infekuotojų kažkokiai bendruomenei, sakė, jie bet ką permala į šuns ėdalą geriau nei tam skirti fabrikėliai.
– Baik tu man apie gyvulių pasaulį ir gamtos išdaigas, kurios yra gavusios žmonių dokumentus, – sako Alaušas. – Aš apie etnografinius regionus kalbu, o tu į pievas eini.
– Ir ką?
– O tą. Sėsk, nes nugriūsi, – kalba Alaušas. – Ar žinai, pagal kokį kriterijų suvalkiečiai renkasi žmonas nuo amžių amžinųjų?
– Ko čia nežinoti? – atsako Bulba. – Mėlynakė, auksaplaukė, kojos kad nebūtų kaip degtukai..., – bando rodyti savo nusimanymą šioje srityje vienuoliktokas.
– Eik, jau eik, Bulba. Ar tu pasakas vis dar žiūri iš animacinių filmukų kanalo? – nustemba jo draugas. – Kur tu matei nors vieną mūsų klasiokę su mėlynomis akimis? Kur pažvelgsi – ruda ruda ir jos primena tau šūd..., – juokiasi Alaušas. – Tiesiog penkiasdešimt pono Brauno dukrų versijų.
– Ką, ką? Nesupratau? – Bulba net prasižioja iš nuostabos.
– Ir nesuprasi. Knygų juk neskaitai? – nukerta Alaušas.
– Jaučiuosi pažemintas. Ar jei perskaitysiu knygą nebesikandžiosi? – graudžiu balsu sako Bulba.
– Vėlu jau, Bulba, – sako Alaušas. – Visas savo gyvenimo grožines knygas būtina perskaityti iki 15 metų amžiaus. Knygų turėtų būti perskaityta ne viena ir ne dvi.
– Ne, tu tikrai imi mane erzinti, – prabyla Bulba.
– Nurimk, ne tavo čia kaltė. Skubėjau pasakyti pagrindinę naujieną, pagal ką vis dėlto suvalkiečiai renkasi žmonas, – rimtu veidu porina Alaušas.
– Tai čia reikėjo tokios įžangos ir kelių kartų priminimo, kad tu tai oho, o aš, na, besmegenis? – nenurimsta draugą gėdinti Bulba.
– Suvalkietis į žmonas ima pačią mažiausią kokią tik randa. Ir žinai, kodėl? – pasiteirauja Alaušas.
– Kodėl? – susidomi Bulba.
– Sijonui, suknelei ar bet kokiam drabužiui jai reikės mažiau medžiagos. Suvalkietis sutaupo imdamas mažutę, – sako Alaušas su pergalinga išraiška veide.
– Eik tu sau... bomba, – užmiršęs visas šios dienos nuoskaudas dėl draugo bravūrų prabyla ir Bulba. – Ot, čia tai dvasios ir poreikių skurdumo pavyzdys.
– Dvasios ubagai. Jiems dar svarbu, kad mažulytė moterytė it kurmis gerai žemę knisa ir kokią ropę ar bulvę užaugina pigiau ir su mažesniais kaštais nei visame pasaulyje priimta tai daryti ne į pesticidų liūną įkišus savo būsimų vaikų mamą, – negali nutilti Alaušas. – Sunku net patikėti. Tiesiog idiotų darymo fabrikas, o ne etnografinis regionas.
– Bet tu ir užvažiuoji žodžiais, – nustemba Bulba.
– Tu tik paklausyk... jos visos, kai iki Kauno nuvažiuoja, stengiasi ten įsikurti bet kokiu keliu. Nieko bendro su lietuvėmis net neturi. Tokio riebumo kibiro dydžio veidai būdingi regionams į rytus nuo esamos Lietuvos sienos. Mongolų totorių palikuonys dar nuo 12-14 amžiaus žingsnis po žingsnio lindo į vakarų pusę ir Kybartų stotyje sugebėdavo užsibūti. Pats supranti, jos klišos tragiškai, kojų vietoje atrodo lyg ratas būtų įstatytas, na, kaip tos dainininkės, kur labai daug reklamuojasi, sena tokia, negraži, nutarkuota, rusišku vardu, demonstruojasi klišas kojas šonu statydama...
– Nutrauksiu dabar aš tave Alaušai, – sako Bulba. – Dar iki 12 amžiaus Vidurinėje Azijoje vaikus tėvai auklėdavo paprastai, sakydami patarlę: „Jei asilę su žirgu sukergsi, gims išachas. Palikuonių nebus, bet išachas puikiai tiks sunkiam darbui“.
– Tai tuo ir pabaikime. Aiškiau nebūna, – apibendrino Alaušas.
– Ne, man dar kai kas įdomu, – it įsikibęs į draugą desperatiškai nerimavo Bulba. – To gyvulio patelė – kas? Ar tu čia lygiagretes vedi į tai, kad suvalkiečiai tokio dvasios skurdumo, kad sunkiems darbams siekia užsiauginti kuo daugiau kibiro dydžio veidais mažulyčių moteryčių, kad jos vietoje išakų būtų?
– Sunkiems darbams veisdavo išakus. Suvalkijos atvejis apie nenormalų taupymą, kuris yra ne gražaus tikslo siekimas, gyvenimo kelio pasirinkimas, savęs ugdymas, o virtimas dvasios ubagu. Ai, girdi, www pažiūrinėk. Yra gerų tekstų apie gyvūną zonkę, į pasaulį jie ateina intymiau pabendravus asilui su zebre. Iki, nes kitaip mudu abu naują „Gyvulių ūkį“ sukursime, nors tu nė net nežinai, ką aš čia dabar pasakiau, – padėjo tašką Alaušas.

2023-10-12 naujiena:

KAI MOKINIAI PUSKVAILIAI, MOKYTOJAI YRA...

Bulba klausia Alaušo:

– Ką manai apie streikuojančius mokytojus?
– Ką, ką... tiesiog su tėvais skaičiuojame, ar mūsų šeima įstengtų apmokėti privačios mokyklos paslaugas, – atsako Alaušas.
– Tai ir mūsų namuose tos pačios kalbos. Be to, mama skaičiuoja, kiek tie mano korepetitoriai kainuoja. Šiemet brangiau nei pernai, – guodžiasi Bulba klasiokui.
– Na, ir kiek gi tie korepetitoriai šiemet kainuoja? – domisi draugas. – Aš galėsiu tėvus nudžiuginti, kiek jie sutaupo nesamdydami man nė vieno korepetitoriaus, nes aš kažkaip pats tvarkausi su mokyklos užduotimis.
– Skaičiuok. Vienas užsiėmimas – 40 eurų, – liūdnai sako Bulba.
– Oho! – nustemba Alaušas. – Ir kiek užsiėmimų tau reikia per savaitę? – pasidomi.
– Kiek, kiek. Matieka, anglų ir lietuvių – trys, – atsako kiek suirzęs Bulba.
– Tai 480 eurų per mėnesį? – nustemba Alaušas.
– O kur dar mano teniso užsiėmimai..., – prideda Bulba.
– Ei, bet privati mokykla tiek ir kainuoja – apie 500 mėnesiui, – sako Alaušas.
– Tai va. Belieka išsiaiškinti, kiek efektyviai ten mokytojai dirba ir ar sugeba taip pravesti pamokas, kad nereikėtų jokio korepetitoriaus samdyti, – kalba Bulba.
– Girdėjau, kad ir popamokinė veikla, būreliai ten nemokami, – tęsia pokalbį Alaušas.
– Tai čia mes lyg nemokamą reklamą darome privatininkams, – nusišypso Bulba.
– Bet tu pats pamąstyk... Ko tau į tą iš biudžeto išlaikomą mokyklą eiti, jei šitokias sumas tenka korepetitoriams atiduoti. Be to, pusę dienos tupi tuščiai mokykloje, o likusį laiką kiurksai su korepetitore, – stebisi Alaušas.
– Užtat. Ir, kaip pats žinai, rezultatas ne kažin ką, nesu pirmas mokinys klasėje, – guodžiasi Bulba draugui.
– Mano mama su tėvu iš viso anekdotus apie pedagogus studentus skaldo iš savo jaunystės laikų. Atvirai pasakoja, kad jų laikais kas nesugebėdavo įstoti į aukštąją mokyklą, o į proftechninę nenorėjo, patekdavo į pedagoginį ir tokiu būdu esami mūsų mokytojai yra tiesiog nevykėliai, jokio polinkio būti mokytojais dažnai nė neturi, jie patys būdami mokiniais tebuvo prasčiausi pagal pažymius savo klasėje..., – kalba Alaušas.
– Va, va. Tu pats ar nesusimąstai, kas toje mūsų mokykloje vyksta. Kaip jau taip nutiko, kad ištisai visi mokosi su korepetitoriais, o mokykloje praleistas laikas tėra prastumtas tuščiai. Mokytis tenka už didelius pinigus su samdomais mokytojais namie, o mūsų mokytojai tiesiog klasėje pamokų metu mums skundžiasi, kad jų labai maži atlyginimai, atrodytų, mes jiems tų jų atlyginimų dydžius nustatome, – aiškina Bulba.
– Mano tėvai nė vienas korepetitorių neturėjo ir pasakoja, kad jų nė nebuvo anuomet, o abitūros egzaminams juos mokytojai parengdavo tinkamai, neišlaikiusiųjų nė nebuvo, – sako draugas Bulbai.
– Ir atvejų, kai mokinys tvoja mokytojui, kaip kad spaudoje tik ką skelbė, ar keikiasi irgi nebuvo, – kalba Bulba. – Mano mama pasakoja, kad mokytojus mokiniai klasėje pasitikdavo atsistoję ir sakydami „laba diena, tamsta mokytoja“.
– Na, mes jau vienuoliktokai, gal kažkaip pavyks baigti dvylika klasių ir tapti studentais, – sako Alaušas. Ir priduria: – Nori anekdotą apie mokytoją papasakosiu?
– Klausau įdėmiai, – nudžiunga Bulba.
– Mokytoja klausia mokinių klasėje: „Mokiniai, spėkite, kiek man metų?“. Vienas atsako: „26“. "Tiksliai“, – sako nustebusi mokytoja. „Bet kaip tu atspėjai?“. „Paprastai“, – atsako mokinys ir paaiškina: „Man – 13 metų ir mano mama mane vadina pusdurniu“.
– Cha, cha, cha, – nusikvatoja Bulba. – O mums pas tokias mokytojas mokytis tenka...

2023-10-05 naujiena:

VALGOMA – NEVALGOMA

Bulba klausia Alaušo:

– Klausyk, Alaušai, ar pameni vaikystės žaidimą „Valgoma-nevalgoma“?
– Žinoma, prisimenu. Visai geras laiko leidimas. Ir ne tik mažiukams, suaugusieji irgi gali žaisti, – dėsto savo nuomonę draugui.
– Tas tai taip. Bet yra tam tikrų problemų, jei nori tą žaidimą žaisti dabar, – sako Bulba.
– Ir kokių? Nebeatsimeni, ar obuolys valgomas, ar ne? – klausia Alaušas su pašaipa.
– Tai beveik ir atspėjai. Noriu pasakyti štai ką. Pavyzdžiui, jau populiarėja skėrių valgymas..., – kalba Bulba.
– Ir atsirado sintetinė mėsa. Be to, yra keistuolių, kurie maitinasi moliu ar smėliu, – pritaria Alaušas. – O dar anksčiau buvo išpopuliarėjusi teorija, jog žmonėms visai net nebereikės jokio žemės ūkio, nes visi maitinsis tik susintetintomis tabletėmis, ir to pakaks, laimei, kažkaip tas laikas taip ir neatėjo, o kur dar  liaudies išmintis ir gebėjimas išgyventi badmečius bei iš paparčių išsikepti duonos arba iš kirvio išsivirti sriubos, kaip toje pasakoje, – pasakoja ką žinąs draugui.
– Be to, populiarėja pasibaigusio galiojimo produktų vartojimas, o kai kas su pasimėgavimu valgo gėles vietoje garnyro. Rodė per televizorių, kaip vietoje daržovių į lėkštes deda nasturtas. Ai, ir dar yra žmonių pajuokavimai, kad dešreles gamina iš tualetinio popieriaus, – primena Bulba.
– Ar dešra valgoma, iš viso esminis klausimas. Yra toks labai neblogas anekdotas ta tema, – sako draugui Alaušas.
– Nežinau. Papasakok, – susidomėjęs paprašo Bulba. – Nuolat aš tau anekdotus pasakoju, nors kartą ir tu mane pralinksmink.
– Tai štai tas anekdotas: „Nusipirkau dešros. Sudėtis: soja, dažikliai, amulgatoriai. Skaitau muilo sudėtį: medus, laktozė, rožių žiedų lapelių aliejus. Išvada: geriau valgyti muilą“, – pabaigia Alaušas anekdotą.
– Cha, cha... Aš juk ir sakau, kad būtų problemų žaisti žaidimą „Valgoma-nevalgoma“, nes gavęs klausimą apie dešrą turėtumei ją priskirti nevalgomiems dalykams, bet muilas būtų valgomas..., – nudžiugęs susumuoja diskusijos rezultatus Bulba.
– Oi, žinai, gali ateiti laikai, kai pusryčiams užsikąsi muilo, užsigersi plaukų šampūnu, o vietoje deserto valgysi mamos veido kremą, – juokdamasis draugui pritaria Alaušas.
– Tai taip ir bus, svarbu – skaityti sudėtį, – apibendrina Bulba.

2023-09-28 naujiena:

GURMANIŠKA TEMA

Bulba klausia Alaušo:

– Kokia tavo nuomonė apie lietuvių nacionalinius valgius?
– Keistas klausimas, – atsako draugui Alaušas. – Visi žino: cepelinai ir šaltibarščiai, – štai, ir visa nacionalinė virtuvė.
– Tai tas tai taip. Tą ir noriu pasakyti. Ar pastebėjai, kad kiekvienam į Lietuvą atvažiavusiam užsieniečiui primygtinai bruka valgyti cepelinus? – kalba Bulba.
– Ir mažai kam tie cepelinai patinka. Užsieniečiai nuo jų dažniau raukosi, – pasakoja Alaušas.
– Jiems cepelinai ne tik neįprastas patiekalas, daugeliui jie per riebus maistas, – sako Bulba.
– Pas mus į varžybas buvo čekai irkluotojai atvažiavę neseniai. Aišku, nuvedė juos skanauti cepelinų, tokių tradicinių, su spirgučiais ir kalnu grietinės. Žinai ką jie pasakė? – klausia draugas.
– Na? Kad nėra pratę, nevalgė nieko panašaus? – teiraujasi Bulba.
– Jie mandagiai paprašė kopūstų prie tų cepelinų, – pasakė Alaušas.
– Cha, cha, cha... cepelinai su kopūstais, va, čia tai derinys, – nusijuokė Bulba.
– Tai jo, mums keista, bet čekai viską su kopūstais mėgsta valgyti. O tu ir pats pagalvok – riebumą kažkiek numuštų tie kopūstai, virškinimą pagerintų, – kalba Alaušas.
– Aš dar vieną dalyką pasakysiu. Tik ką mano mama priėmė namuose viešnias iš Prancūzijos, tikros prancūzės, mama seniai su jomis bendrauja. Žinoma, tiekė į stalą cepelinų, bet pagamino juos ne taip, kaip mes juos valgome, tai yra, su mėsa, o su grybais viduje, – pasakoja Bulba.
– Netikėta. Nesu ragavęs cepelinų su grybais. Skanu? – susidomėjo Alaušas.
– Man tai labai patiko, o prancūzės mandagiai pakrapštė, pasakė, kad originalus patiekalas ir paliko beveik nevalgiusios lėkštėje, – aiškina Bulba.
– Suprantama. Prancūzėms buvo per riebu, o dar tos tarkuotos bulvės..., – sutinka Alaušas.
– Oi, prisiminiau anekdotą apie tarkuotas bulves ir cepelinus, – nudžiugęs praneša Bulba.
– Pasakok! – paragina draugas.
– Atvyko į Lietuvą delegacija iš tolimos šiaurės ir juos vaišino cepelinais. Jie pavalgė ir paprašė cepelinų recepto. Lietuviai jiems tą receptą mielai davė. Po kiek laiko lietuvių delegacija nuvyko darbo reikalais į komandiruotę į tolimąją šiaurę, kur gyvena vadinamieji vietiniai. Ir kaip jie nustebo, kai per dalykinius pietus visi gavo po vieną cepeliną. Cepelinai buvo skanūs. Lietuvių viršininkas suvalgė pasigardžiuodamas ir klausia: „Ar galima dar? Cepelinai nepaprastai skanūs“. Jų, tų vietinių iš jurtų gyventojų, genties vadas atsako: „Galima. Bet turėsite palaukti, kol mūsų moterys bulves sukramtys“.
– Oi, čia geras..., – nusikvatojo Alaušas. – Jie nemokėjo tarkuoti bulvių?
– Taip išeina, juk labai tolimi kraštai, kita aplinka, kiti valgiai, įpročiai, – atsakė Bulba.
– Aha, su kitų šalių nacionaliniais patiekalais taip jau yra. Gal kokie azijiečiai ir iš mūsų juokiasi bei anekdotus kuria apie tai, kaip mes sušius gaminame, – užbaigia pokalbį Alaušas.
– Nevalagau to suvynioto marmalo, ten bet ką gali tau įvynioti ir paskui būsi nuolatiniu klientu pas narkomanų dilerį azijietį ar vietinį Vilniaus ilgametį kurjerį, namų sąlygomis verdantį kvaišalus, kurio motina kadaise įvežta su mokymų programa Tarybų Sąjungai ir jos tautų draugystei stiprinti iš Plėšinių žemės, – dar stipriau argumentuoja sveikai gyventi nusiteikęs  vienuoliktokas.
– Tu teisus, – pritaria jo draugas. – Ir tada, oi, kaip dažnai nutinka, kad ta jurtos mergina prasmirdusi pigia žuvimi ir kvaišalais, ima tau atrodyti net visai nieko, nes duoda tavo įprastą kvaišalų dozę...

2023-09-21 naujiena:

MEILĖ – TAI...

Bulba klausia Alaušo:

– Klausyk, ar tu kada mylėjai?
– Tai aš ir dabar myliu, – atsako draugas. – Savo šunį Reksą.
– Ne, turiu galvoje panelę kokią, – patikslina Bulba.
– Be abejo. Pameni mūsų klasiokę Sofiją septintoje klasėje? – klausia dabar jau Alaušas.
– Pamenu. Ją visi klasiokai buvo įsimylėję, nes ji jau tuomet buvo su bumbulais kaip reikiant, o kitos klasiokės tik su špygutėm ar visai kaip lentos, – dėsto mintis Bulba.
– Nebūk vulgarus. Taip, ji anksti subrendo. Visi žiūrėjom tik į ją ir varvinom seilę, – svajingai kalba Alaušas.
– O pameni, kaip tos mūsų meilės baigėsi? – teiraujasi Bulba.
– Na, man meilė Sofijai baigėsi tuomet, kai jos veidas apaugo tais pūlingais spuogais, – prisiminimais dalinasi Alaušas.
– Tas pats ir man, – prisipažįsta Bulba. – Buvo baisu, tie pūlingi spuogai buvo didžiuliai, atrodė, tuoj sprogs ir pūliai nuvarvės jos veidu žemyn..., – aiškina Bulba.
– Žiauru. O tu pameni, kai mes buvome dešimtokai, o devintoje klasėje atsirado pilvota mokinė? – klausia Alaušas.
– Paskui ji dingo iš mokyklos ir mūsų rajone važinėjosi su vaiku vežimėlyje, – priduria Bulba.
– Ir iš viso. Ar tu pastebėjai, kad aštuntoje, devintoje klasėse mūsų klasiokės jau buvo lyg suaugusios panelės, už mus aukštesnės, įmitusios tokios, o mes kaip žiogeliai šalia jų – mažesni, tokie dar visai vaikučiai, – vėl domisi Bulba.
– Jo, taip buvo. Ir dabar kai pasižiūriu senesnes klasės bendras nuotraukas, ima juokas, – kalba draugas. – Tik dešimtoje klasėje pradėjome kažkiek susilyginti su merginomis ūgiu.
– Mano manymu, tėra viena tikra ir amžina meilė, – sukikena Bulba.
– Ko tu juokiesi? – paklausia Alaušas.
– Ai, prisiminiau anekdotą apie tikrą meilę, – prisipažįsta Bulba. – Ir manau, kad tame anekdote – tikra tiesa meilės klausimu.
Tai pasakok, ko tempi gumą, – nekantrauja Alaušas.
– Gerai, – sako Bulba. – Anekdotas toks. Sūnus klausia savo tėvo: „Tėveli, aš labai myliu savo močiutę. Ir ji mane labai myli, saldainių man nuperka, labai skaniai valgyti gamina, niekada manęs nebara. Žinai, tėveli, užaugęs vesiu savo močiutę“. Tėvas atsako: „Tavo močiutė yra mano mama. Tu negali jos vesti“. Sūnus kiek įpyksta ir atrėžia: „Kodėl negaliu? Tu tai vedei mano mamą“.
– Cha, cha, – nuoširdžiai nusijuokia Alaušas. – Geras anekdotas. Ir iš tiesų, ko gero, vienintelė tikra bei amžina meilė ir yra tarp anūkų ir močiučių.
– Ir besąlygiška meilė, – apibendrina meilės temą Bulba.

2023-09-14 naujiena:

SĄŽINĖS REIKALAS

Bulba klausia Alaušo:

– Ką veiksi po pamokų, kokius būrelius lankysi ar gal kokias treniruotes?
– Ai, tą patį. Toliau lankysiu irklavimo treniruotes, – atsako Alaušas. – O tu? Gal ką naujo sugalvosi? – dabar jau domisi Alaušas.
– Ką jau ten sugalvosi... mama išrūpino vietą teniso kortuose, – prisipažįsta Bulba.
– Nu jo, prašmatnu. Taikaisi į elitą dar nuo mokyklos laikų? – ironizuoja draugas.
– Tai kad net negalvoju apie tai. Tenisas – smagus užsiėmimas, – aiškina Bulba.
– O dar laikas su korepetitorėmis. Būsi ištisai užsiėmęs, – sako Alaušas.
– Dar yra tokia galimybė, gal ir tu norėsi. Dalyvauti olimpiadose, – pasakoja Bulba.
– Tose, kur mokslo olimpiados? – teiraujasi klasiokas.
– Tai ne, į sporto varžybas važiuosi... Aišku, kad mokslo olimpiados. Jei gerai sudalyvauji, įstoti į prestižines specialybes universitete gali nesunkiai, prideda balų, – kalba draugui Bulba.
– Bet juk tu mokykloje vos velkiesi, ką tu darysi olimpiadose? – vėl ironizuoja draugas.
– Yra tokia galimybė iš anksto gauti olimpiados užduočių atsakymus, – paaiškina Bulba.
– Baik tu, tai negarbinga. Kaip tu jausies, kai nusipirksi laimėjimus? – domisi Alaušas.
– Kas šiais laikais nors ką sąžiningai daro? Šaltai sudalyvausiu ir po to įstosiu ten, kur itin sunku įstoti ir didelė konkurencija, – pasakoja Bulba.
– Nežinau..., – suabejoja Alaušas.
– Ką nežinau? Atsirado, matai, krištolo tyrumo skaistuolis tyruolis. Ar tu žinai, kad už atitinkamą mokestį kompiuterių laikmenose net kandidatų į studijų geresniuose universitetuose vietas duomenis perstumdo, padaro taip, kad įstoja visai ne daugiausia balų surinkusieji, o tie, kurių tėvai sumokėjo kam reikia? – klausia Bulba.
– Ne, šito nežinau. Ir žinoti nenoriu, nes nuo pat jaunystės imsiu viskuo nusivilti, – prisipažįsta draugas.
– Tai užtat. Kuo anksčiau praregėsi, tuo bus lengviau vėliau, – sako Bulba. Ir priduria: – Žinai, kaip tam anekdote, kur kūno kultūros mokytojas klausia mokinių, kas iš jų rūko? – klausia Bulba.
– Ne, nežinau, pasakok, – paragina Alaušas.
– Tai štai. Iš klasės rankas pakėlė penki mokiniai ir prisipažino, kad rūko. O mokytojas ir sako: „Tie, kas rūkote, ateikite prie manęs, parūkysime. O tie, kurie nerūkote, marš bėgte penkis ratus apie stadioną“, – papasakojo Bulba.
– Gal ir yra tiesos, – numykia Alaušas. – Gyvenimas daug lengvesnis toli gražu ne dorybės įsikūnijimams.
– Taip, – sutinka Bulba, – Ir daugiausia pasiekia ne tie, kurie daugiausia mokėsi, buvo dori, geri, o tie, kurie kuo anksčiau tapo blaiviai mąstantys ir prisitaikantys, – apibendrina Bulba.
– Aha. Net prezidentais tampa kažkada nesugebėjusieji nė egzaminų išlaikyti, o firmoms vadovauja nė daugybos lentelės nemokantieji ir beraščiai, į geras tarnybos vietas ir net teismus įdarbinami nusipirkusieji aukštojo mokslo diplomus, o iš moterų geriausiu gyvenimu gali pasigirti gudresnės prostitutės, – pritaria Alaušas.

2023-09-07 naujiena:

ŠŪDUKAS ANT PAGALIUKO

Bulba klausia Alaušo:

– Na, ir kaip tau klasiokės po vasaros?
Žinai, nelabai aš į jas žiūrėjau. Stebėjau mokytojas, – paaiškina Alaušas.
– Kodėl? – klausia Bulba.
– Stebėjau, kokios jų nuotaikos, mėginau nuspėti, ar bus tas jų streikas, – vėl aiškina draugas.
– Streiko metu į mokyklą eiti nereikės, – nudžiunga Bulba.
– Bet suprask. Mums jau šioje klasėje bus egzaminų, daug tokių tikrinimų, nelengvų. Mes liksime jiems nepasiruošę, kainuos daug nervų, – susirūpinęs kalba Alaušas.
– Man net geriau, jei pamokų nebus. Aš su korepetitorėmis mokausi, – sako Bulba.
– Tai tą žino visi. Bet kur draugai, ar tu nenorėsi susitikti? – klausia klasiokas.
– Galiu ir ne mokykloje susitikti, pavyzdžiui, su tavimi. Taip net įdomiau, – prisipažįsta Bulba.
– Aš mąstau, kad mūsų tėvai dirba, pluša, moka mokesčius, švietimas, atseit, nemokamas... O išeina taip, kad nori nenori susimokėti ir labai daug teks korepetitoriams, pamokų gali beveiki nebūti, ar jos bus nevertingos, mokytojai nesistengs mūsų išmokyti..., kažkokia netvarka, – dėsto savo mintis Alaušas.
– Šūdukas ant pagaliuko, – apibendrina Bulba. – Pas gydytojus mano močiutė jau pradėjo vaikščioti tik privačiai, į miesto polikliniką nė nebeina, sako, tuščias reikalas, – kalba Bulba.
– Tai tokios tokelės. Mokyklos kaip ir nebebus, gydytojo paslaugų negausi, kas lieka? – domisi draugas.
– Lieka korumpuotas policininkas, perkami-parduodami teismai, melagienos vietoje žiniasklaidos, nukvakusios tarnautojos įvairiose įstaigose ir gal kažkiek patikimas gaisrininkas, – pasako Bulba.
– Taip ir yra. Šūdukas ant pagaliuko, – pritaria Alaušas.

2023-08-31 naujiena:

SUNKU PASAKYTI, KAS LAIMI, O KAS PRALAIMI

Bulba klausia Alaušo:

– Ar tiki magija?
– Kaip suprast? Ar tikiu ateiviais, vaiduokliais? – pasitikslina Alaušas.
– Ar tiki, kad žmogų galima prakeikti? – vėl klausia Bulba.
– Niekada apie tai net negalvojau, – atsako draugas Bulbai.
– Supranti, turiu giminaitę. Ji visai be kaltės buvo patekusi į kalėjimą. Grįžo ir mes sužinojome, kad ji ten veltui laiko neleido, išmoko burtų, – pasakoja toliau Bulba.
– Ką jau ji ten išmoko? Kortas meta? – pasidomėjo Alaušas.
– Ji moka prakeikti, bet taip, kad garantuotai, – atsako Bulba.
– Išsamiau galima? – klausia Alaušas.
– Ji prakeikia, o tas, ką prakeikė – žuvęs, – dėsto Bulba.
– Eik jau. Ką ji konkrečiai daro? – vėl teiraujasi Alaušas.
– Nežinau. Bet veikia. Žmogus, kurį prakeikia, žlunga. Ji prakeikė ją neteisingai apkaltinusius žmones, teisėją, prokurorą, ai, dar psichologą kartu su gydytoja, kurie surašė fiktyvius dokumentus ir visa kita. Vienas mirė per tris mėnesius nuo vėžio, kitas pats nusižudė..., dar vienos dukterį rado supjaustyta smulkiais gabaliukais ir nerado kaltų, – pasakoja Bulba.
– Šiurpu. Ir kaip Jūs tą sužinojote, na, kad tai jos darbas? – nori tikslesnės informacijos Alaušas.
– Tiesiog buvo šeimos balius, ji išgėrė daug šampano ir pasipasakojo mano tetai, – išdėstė esmę Bulba.
– Tai išeina, ji laimėjo, o ne tie, kurie ją įkalino? – klausia Alaušas.
– J
o. Būtent. Aš kažkaip visada maniau, jog tiesa yra. Už negerus darbus visada grįžta atgal, – sako Bulba.
– Jo, taip sakoma. Kad teisti niekas negali, išskyrus gal Dievą, net nežinau, nesvarsčiau apie tai. Bet aš bijočiau tos tavo giminaitės, jei kažkuo neįtiksi, ims ir prakeiks, – susirūpinęs sako Alaušas.
– Kiek yra tokių dalykų, kurių nė nežinome..., – pasisako Bulba.
– Taip. X-failai. Yra toks senas filmas, apie tiesą, kuri slypi anapus. Geriau nešiukšlinti kitiems, kad kas pačiam negrįžtų bumerangu, o kokį žmogų nepagrįstai nuteisti – iš viso didelis nusikaltimas, kažkokia nepaaiškinama teisybė vis viena egzistuoja, – pritaria Alaušas.
– Žinai, aš net kartais susimąstau, kaip tie visi mirusieji, kurie buvo pražudyti be kaltės, yra kažkur, kur net negalima suprasti, kaip jie gali atsikeršyti..., – vėl kalba Bulba.
– Daug ko paaiškinti neįmanoma arba suprasti tik iš dalies, pavyzdžiui, kas yra karma, – sako draugas.
– Taip, ilgą laiką juk žmonės nė nežinojo, kad Žemė sukasi apie Saulę, o ne atvirkščiai. Ką jau kalbėti apie magiją..., – tęsia temą Bulba.
– Pasimokyk pas tą giminaitę užkalbėjimų, – pasiūlo Alaušas, – kokia mokytoja nepatiks, prakeiksi. Ir bus tvarka.
– Ir aš apie tai susimąsčiau. Rimtai. Reikalas švarus, įrodymų jokių, o susitvarkyti galima su visais nepageidaujamais. Tai ginklas, – pritaria Bulba.
– Aš tavo vietoje mokyčiausi tų burtų, – pritaria draugas.
– Žinai, rugsėjo 1-oji jau rytoj, tikrai verta apsvarstyti, ko mokytis, o ko ne, – sutinka Bulba.
– Be abejo. Užkerėsi mokytojas, kad jos mums tik dešimtukus rašytų, ir reikalas baigtas, – pajuokauja Alaušas.
– Tavo fantazija ribota, – paslaptingai sako Bulba. Kai ką geriau sugalvojau.
– Tikiu. Nedink, – įspėjo Alaušas.

2023-08-24 naujiena:

GYVENTI ĮDOMIAI – BET KODĖL?

Bulba klausia Alaušo:

– Klausyk, ar tu turi mėgstamą anekdotą?
– Iš viso esu nelinkęs juos pasakoti..., – numykia Alaušas.
– Na, bet vis viena juk esi įsiminęs kokį geresnį anekdotą?
– Kad kažkaip aš jų neįsimenu, – atsako draugas Bulbai.
– Mėgstu tokius, kur yra apie tikras gyvenimiškas situacijas, – prisipažįsta Bulba.
– Pavyzdžiui? Gal apie Petriuką? – pasiteirauja Alaušas.
– Tie geri, kur apie Petriuką. Na, man patinka, tarkim, šis: „Eina gatve senelis su anūku ir sako senelis: „Skubiai slėpkis, eina mokytoja, o tu juk mokykloje šiandien nebuvai.“ Anūkas atsako seneliui: „Ne, tu slėpkis. Mokykloje pasakiau, kad tu miręs“.
– Na, gal ir neblogas. Man įsiminė vienas posakis, – sako Alaušas.
– Koks? – susidomi Bulba.
– Žinai, juk sakoma, kad mus visus įdėmiai stebi Dievas, – pradeda pasakoti Alaušas.
Jo, taip sakoma, – pritaria Bulba, – ir kas toliau?
– Turime gyventi įdomiai, kad Dievui nebūtų nuobodu į mus žiūrėti.

2023-08-17 naujiena:

ATOSTOGOS VISADA TRUNKA PER TRUMPAI

Bulba klausia Alaušo:

– Kur buvai paskutiniąją savaitę?
– Sodyboje, – atsako šis.
– O aš buvau Palangoje penkias dienas, – atvirauja Bulba.
– Įdegęs..., – pavydžiai sako Alaušas.
– Oi, visąlaik lijo ar buvo debesuota. Tai tik rūdys, ne įdegis..., – atsidūsta Bulba.
– Jauti, už dviejų savaičių jau į mokyklą, – atsidūsta ir Alaušas.
– Vasara prabėga akimirksniu, – pritaria Bulba.
– Bet dar turime laiko ir galime nuveikti ką nors įsimintino, – atkutęs su entuziazmu sako Alaušas.
– Nusipirkti kanceliarinių prekių ir kuprinę mokyklai, dabar kaip tik nuolaidos, – sukikena Bulba.
– Nesityčiok, esi visai be fantazijos, – papriekaištauja Alaušas.
– Žinai, kaip tame anekdote: planuodamas atostogas ir įvertinęs savo biudžetą, nusprendžiau, kad esu visai nepavargęs. Na, na, ką gi mes galime dar nuveikti? – domisi Bulba.
– Grybauti galime išvažiuoti, kaip tu anksčiau minėjai, bet tai nuobodu, – sako draugas Bulbai.
– Galime nuvažiuoti į kokį Lietuvos kampelį, kur labai gražu, kur dar nebuvę, – pasiūlo Bulba.
– Nuobodu, – nukerta Alaušas.
– Galiu pakviesti į savo tėvų sodo namą, – siūlo Bulba.
– Kas ten gero? – klausia Alaušas.
– Yra ežeras, name yra biliardo stalas, sodas gražus, smagu vakaroti, kepti šašlykus, – pasakoja Bulba.
– Mudu ten vieni būtume, ar kaip? Ar nebus taip, kad kitiems per atostogas – jūra, saulė ir egzotiniai vaisiai, o mums – tik pelkė ir uodai? – klausia Alaušas.
– Oi, ne. Uodai nurimę, jie birželį siautėja. Vietos ten gražios. Mama mano retsykiais atvažiuotų, bet taip net geriau, atvežtų valgyti. Kaimynų name yra jaunimo, mūsų amžiaus mergina ir vaikinas, – kalba Bulba.
– Kas dar gero ten yra? Mergina bent graži? – domisi Alaušas.
– Netoliese yra žirgynas, galima išsinuomoti žirgą ir pajodinėti, – aiškina Bulba.
– Na, gerai, reikia nesibranginti man ir sutikti, nes namie sėdėti – nuobodu, – sutinka Alaušas.
– Ir važiuojam iškart rytoj, nes bus kaip tame anekdote: atostogoms ruošiausi dvi savaites, o jos tuo tarpu ėmė ir baigėsi, – apibendrino atostogų temą Bulba.

2023-08-10 naujiena:

GRYBAVIMAS – NACIONALINIS LIETUVIŲ SPORTAS

Bulba klausia Alaušo:

– Jau grybavai šiemet? Grybų daug miške po lietaus.
– Ne, – atsako Alaušas.
– O aš jau buvau miške. Smagu, – kalba toliau Bulba.
– Koks ten smagumas? Klampoji mišku su peiliu ir krepšiu rankose, dairaisi į šonus ir lyg koks šuo ieškai, ieškai, ir tiek, – atsako draugas.
– Koks džiaugsmas tarp samanų rasti tiltus voveruškų ar storulį baravyką, oi, – porina Bulba.
– Tu jau visai kaip kokia bobutė, – ima kikenti Alaušas.
– Juokis, juokis. Grybų kainas turguje matei? – klausia vėl Bulba.
– Ne, nesidomiu, – atsako Alaušas.
– Dzūkų paaugliai grybauti išeina kasryt nuo 4-5 valandų, per grybavimo sezoną mašinai padėvėtai pinigų užsidirba, grybus supirktuvėse parduoda, – pasakoja Bulba.
– Nesąmonė, – nukerta draugas.
– Ot, ir sąmonė. Grybauti ir po to supirktuvėse grybus parduoti apsimoka, bet tik reikia, kad būtų grybų daug miške, – pasakoja vėl Bulba.
– Na, jei žmonės gyvena miškų teritorijose, gal jie ir išmoksta iš to miško pragyventi..., – kalba Alaušas. – Bet mes, miestiečiai, su jais nepakonkuruosime, jie grybų vietas žino.
– Galima susirasti draugų-grybautojų ir iš jų visko išmokti, – aiškina Bulba, – Grybauti taip smagu, kad tai net vadinama lietuvių nacionaliniu sportu.
– Tai tu susiruošei užsidirbti iš grybavimo ar tapti sportininku-grybautoju? – klausia draugas.
– Ne, tiesiog man patinka grybauti. Ir valgyti grybus labai mėgstu, ­ sako Bulba.
– Tu ir valgyti gaminti mėgsti. Ar tu ir grybus pats kepi? – teiraujasi Alaušas.
– O ką? – atsako Bulba.
– Na, tai tu grybauk, grybauk, aš pas tave į svečius pavalgyt grybų ateisiu, – nusišypso Alaušas.
– Ne, važiuok su manimi grybauti, kai pats grybus susirinksi, jie tau ir skanesni bus, – siūlo Bulba.
– Tai kad grybų neatskiriu, pririnksiu šungrybių, – suabejojo Alaušas.
– Niekis, aš tavo grybų krepšį perrinksiu, nevalgomus ir sukirmijusius išmesiu, – pasiūlo ir vėl Bulba.
– Na, pabandyti gal ir verta, – sutinka Alaušas. – Bet grybus valysi ir pakepsi tu.
– Ta proga dar tau ir anekdotą apie grybus papasakosiu. Nori? ­ – klausia Bulba.
– Noriu, – atsako draugas.
– Miške vienas greta kito auga pievagrybis ir musmirė. Tik žiūri, grybautojai ateina. Baltasis grybas ir sako: „Na, dabar viskas. Su peiliu papjaus“. O kitas grybas sako: „Bus dar baisiau. Su koja išspardys“, – papasakojo Bulba.
– Gerai, kad priminei. Aš neatskiriu visų grybų, galiu nuodingų pririnkti, – susirūpino Alaušas.
– Apie tokią situaciją yra kitas anekdotas. Jis apie tai, jog su grybais, kaip ir meilėje, suklysti galima tik kartą. Ir jei tai supranti, padėti niekuo negali, – pabaigė šnekas grybų tema Bulba.

2023-08-03 naujiena:

AR VALGYTI GAMINTI PAČIAM NAUDINGA?

Bulba klausia Alaušo:

– Koks tavo mėgstamiausias patiekalas?
– Keptas karpis. O ką? – atsako draugui Alaušas.
– Moku iškepti karpį „Voveraitę“, toks oranžinis būna, gražus, – aiškina Bulba.
– Eik sau... Tu ir keptas karpis. Nesitikėjau, – nuoširdžiai nustemba Alaušas.
– Ir sušius moku pagaminti, ir cepelinus, ir pyragą iškepu, – vardija vaikinas.
– Cha, cha... Bulba – kulinaras, – pajuokauja Alaušas. – Visai subobėjai su tais savo valgių gaminimais.
– Juokis, juokis. Valgio gaminimas – mano hobis, – prisipažįsta Bulba. – Žiūriu kulinarines laidas, daug skaitau apie įdomius receptus, – atvirauja draugas. – O tu, ką, visai nemoki valgyti gaminti? – domisi Bulba.
– Moku kiaušinį išsikepti, – prisipažįsta Alaušas.
– Tai būsi priklausomas nuo kitų žmonių, nuo kavinių, – aiškina Bulba.
– Bet vyrui stovėti prie viryklės... kažkaip – ne fasonas, – tęsia kalbą Alaušas.
– Visi geriausi šefai – vyrai, – pasako išdidžiai Bulba.
– Gal tapsi ir tu kokiu žinomu šefu? – pasiteirauja draugas.
– Gal. Bet tu suprask, kiek aš sutaupysiu nesinaudodamas viešojo maitinimo įstaigų paslaugomis. Pažiūrėk: cepelinų porcija kai kur jau 9-10 eurų. O namie gaminant ar suvoki, kiek mažai tekainuoja pilnas puodas cepelinų? – argumentuoja Bulba.
– Tas tai taip. Bet pagal tokią logiką – kirpkis plaukus pats savo namuose, visus remonto, mašinos taisymo darbus atlik pats, niekada nesinaudok jokiomis paslaugomis..., – ar tai gyvenimas? Juk neturėtumei jokio laisvalaikio, – dėsto mintis Alaušas.
– Na, bet jei, pavyzdžiui, valgyti gaminti patinka, tai tampa hobiu, niekada nė nepagalvosi, jog tai sugaištas tuščiai laikas. Atvirkščiai, tai malonu, – pasakoja Bulba. – O tu, jei išvyksi kitur studijuoti, grauši hamburgerius, būsi nuolat su užkietiejusiais viduriais ir  stokosi pinigų, nes juos paliksi kavinėse ir užkandinėse.
– Ai, na, ir kas. Man patinka pasėdėti kavinėse, – sako Alaušas. – O norėsiu namų maisto, pas tave ateisiu, – juokauja draugas.
– Bet ne už dyką. Bus mokestis. Už porciją kepto karpio – 7 eurai, – pasako Bulba.
– Ir dar arbatpinigių tau paliksiu, – pritaria Alaušas.
– O aš tau pabaigai papasakosiu juokelį, – sako Bulba. – Žinai, yra toks posakis, kad visi, kuriuos mylime, anksčiau ar vėliau mus palieka ar miršta. Ir tik maistas mūsų kūną apgaubia riebalų sluoksniu visam laikui.

2023-07-27 naujiena:

VISI DARO TĄ PATĮ

Bulba klausia Alaušo:
– Ar esi pastebėjęs, kad jei kavinėje yra žmonių, užeina jų ir daugiau? Arba jai parduotuvėje ima pirkti kokią prekę, jos reikia visiems?
– Tu čia apie prisitaikėlišką elgesį?
– konkretizuoja Alaušas.

– Jo. O ar tau nėra keista, kad jei įtakingi žmonės pasako nuomonę, dauguma pritaria? – vėl klausia Bulba.
– Galiu anekdotą ta tema papasakoti. Nori?
– pasiūlo Alaušas.

– Sakyk, – paragina Bulba.
– Čiapajevas su Petka sėdi po medžiu. Petka sako: "Drauge Čiapajeve, dramblys į medį įlipo". Čiapajevas tik numojo ranka. Netrukus Petka sako vėl:  "Antras dramblys į medį įlipo". Čiapajevas nekrepia į žinią dėmesio.  Petka po kiek laiko vėl praneša:  "Drauge Čiapajeve, trečias dramblys į medį įlipo". Čiapajevas atsakė: "Nurimk. Lizdas ten gal jų,  ar kas".


2023-07-20 naujiena:

PAS VIENIŠĄ ŽMOGŲ – 6 DANTŲ ŠEPETĖLIAI. KĄ TAI REIŠKIA?

Bulba klausia Alaušą:

– Ką tu dažniausiai veiki sekmadieniais?
– Kodėl klausi? – irgi pateikia draugui klausimą Alaušas.
– Matai, pradėjau mokytis vairuoti. Sekmadieniais, anksti ryte, – atsako Bulba.
– Ir ką? Kas čia tokio ypatingo? Dabar beveik visi sulaukę 18-os jau turi vairavimo teises. – – Tau jau 19-a, – kalba Alaušas.
– Supranti, vairavimo instruktorius labai keistas. Nežinau nė ką daryti, – pasakoja Bulba savo bėdas.
– Kuo keistas? – domisi Alaušas.
– Vos tik pradedu geriau vairuoti, nedarau jokių klaidų, ima ir „nusodina“, – aiškina Bulba.
– Gal tu jautrus per daug? Kaip jau jis ten tave „nusodina“? – nori išsiaiškinti padėtį draugas.
– Žodžiais. Bet sugeba taip paveikti, kad galiu net avariją lygiame tuščiame kelyje padaryti, – toliau pasakoja susirūpinęs Bulba.
– Ir ką jau jis tau pasako, kad tokį poveikį sugeba padaryti? – domisi Alaušas.
– Sako: važiuoji kaip Schumacheris, ima nurodinėti klaidingai, pavyzdžiui, liepia važiuoti ten, kur draudžiama ir panašiai, visaip tyčiojasi, – kalba Bulba.
– Na, kad nurodo klaidingai, toks yra senas triukas, jis tikrina tave. Bet jei tyčiojasi, pasidaryk įrašą ir apskųski jį jo vadovui, – pamoko draugą Alaušas.
– Nežinau, nežinau..., tada iš viso galiu teisių negauti, „sodins“ per egzaminą, – nerimauja Bulba. – Svarbiausia, kad man panašu, jog jis planingai daro taip, kad, atseit, nieko dar neišmokau ir reikia vėl ir vėl pas jį pirkti papildomas vairavimo pamokas, o jos, žinai, kokios brangios..., – paaiškina Bulba.
– Pakeisk vairavimo instruktorių, ir viskas, eik į kitą vairavimo mokyklą, – trumpai nurodo Alaušas. – Mano seseriai panašiai buvo, nesityčiojo, bet vis darė taip, kad teko susimokėti už daugybę papildomų vairavimo valandų. Nuėjo pas kitą instruktorių, viskas buvo normalu, – papasakojo Alaušas.
– Iš viso, ar tu pastebėjai, kiek daug neadekvačių žmonių pasibaigus tiems visiems karantinams? – klausia Bulba.
– Ką turi galvoje? – teiraujasi draugas.
– Telefonu skambinau į vieną kurjerių tarnybą. Atsiliepė mergina, kalba nesąmones, jokios informacijos nesuteikia. O kas dedasi, kai tenka ko pasiteirauti e-parduotuvėje, ..., – kalba Bulba, – Kažkokie lyg iš Marso atskridę.
Na, keistuolių visada yra, jie daugiau matomi, labiau girdimi. Nori, papasakosiu apie keistuolį vieną? – pagyvina pokalbį Alaušas.
– Na? – susidomi Bulba.
– Kaip manai, kodėl pas vienišą žmogų vonios kambaryje yra 6 dantų šepetėliai?
– Gal laukia svečių? – atsako Bulba.
– Spėk dar, – pasiūlo Alaušas.
– Kolekcionuoja dantų šepetėlius? – spėja Bulba.
– Panašu, bet ne, – atsako pašnekovas.
– Tas vienišius – odontologas? O gal pamišęs dėl burnos higienos? – bando atspėti Bulba.
– Oi, ne. Na, matau, neatspėsi. 6 dantų šepetėliai reiškia, kad jis sekmadieniais dantų nesivalo, – pasako teisingą atsakymą Alaušas.
– Netikėta. Gal ir mano instruktorius koks nors kolekcionierius atvejų, kaip galima „išdurti“ besimokančiuosius vairuoti? – tęsia pokalbį Bulba.
– Pasidomėk kitais atvejais, kaip jis „mokė“ vairuoti ir kitus, – pasiūlo Alaušas.
– Ne, negaišiu laiko, eisiu pas kitą instruktorių, – atsako Bulba.
– Kartais teisybės ieškojimas gali kainuoti brangiau nei tiesiog visko palikimas taip, kaip yra, – pritaria Alaušas, – Jei jis taip elgiasi, anksčiau ar vėliau kas nors jį apkaltins, pasibaigs jo išsidirbinėjimai.

2023-07-13 naujiena:
ŽMOGUS SENYN – NAGAI AŠTRYN

Bulba klausia Alaušo:

– Važiuojam prie jūros kelioms dienoms. Norėtum?
– Buvau tik ką Juodkrantėje, – atsako Alaušas.
– Bet dabar Palangoje daug jaunimo..., o tu buvai Juodkrantėje ir tuo metu, kai ten vien mamos su mažais vaikais ir močiutės ilsisi. Nuobodu juk, – agituoja toliau draugą Bulba.
– Tu tuose savo Žiežmariuose iš viso vien su senutėmis bendravai. Ir teta Aldona, ir kažkokia turtuolė, kuriai namą saugojai už pinigus... tu ką? Gavai tuos 100 eurų ir jautiesi lordu? – klausia Alaušas.
– Lordu, ne lordu, bet ar tu visai pinigų neturi? Tėvai neduotų kelionei į Palangą? – teiraujasi Bulba.
– Ne tas svarbu, – aiškina Alaušas. – Ar negirdėjai, kaip brangu Palangoje? Žmonės renkasi užsienio kurortus, ten pigiau. Kiek tik girdžiu, visi į Jūrmalą važiuoja, ne į Palangą.
– Bet kelias dienas juk galime pabūti ir mes Palangoje? – toliau domisi Bulba.
– Girdi, neseniai perskaičiau gerą anekdotą. Nori išgirsti? – klausia draugo Alaušas.
– Noriu, – atsako šis.
– Klausyk: „ - Alio, kelionių agentūra? Norėtume pailsėti. Ką galite pasiūlyti?
O kokiomis lėšomis disponuojate?
Turime 100 eurų. Dviese.
Ilsėkitės! (Anekdotai, 2023, Nr. 4)”, – papasakoja Alaušas.
– Ir ką? Mudu gal daugiau pinigų turėsim..., – tęsia pokalbį Bulba. – Man mama dar 100 duos, o ir tu juk turėsi savų pinigų. Trims dienoms ir pakaks, jei atsiras, kas mus nemokamai nuvežtų iki jūros.
Ten „močiučių“ Palanga. Žinai, kiek dabar ten nakvynė? – klausia Alaušas.
– Ir ką? 100 eurų neužteks? – domisi Bulba.
– Už tiek gal nė sandėliuko pernakvoti negausi, – aiškina Alaušas. – Arba kokiame nuosavame name kokią pašiūrę be jokių patogumų pasiūlys ir dar lieps 22 val. grįžti ir būti tyliai. Nė nusiprausti neturėsi kur.
– O tos močiutės Palangoje ar tokios jau negailestingos ir tiek daug plešia net iš mokinių, kaip mudu? – klausia Bulba abejodamas.
– Kaip manei? Jos nėra motinos Teresės, jos verslininkės, ir pinigą kala dar nuo Tarybų Sąjungos laikų. Tau jau 19 metų, man greitai sueis 18. Močiutės laukia pinigų emocijų šioje vietoje nulis. Ir jos tokios verslios, kad žmonėms su verslo vadybininkų diplomais, oi, kaip toli iki jų... na, jos kaip tavo teta Aldona, kur sakei, kad yra proto bokštas, – sako Alaušas.
– Ai, tada tyliu. Nulups devynis kailius ir dar paleis atėmusios daiktus, apkaltinusios, kad rūkydami jų sienas ištepėm ir esame skolingi..., – kalba draugui pritardamas Bulba.
– Tas tai taip, – seni žmonės Lietuvoje dauguma pralobę, – toliau pasakoja Alaušas.
– Tu teisus. Būtumei matęs tos senutės namą Žiežmariuose, kur saugojau, – kalba Bulba. – Pilis. Gal virš 1000 kvadratinių metrų plotas ir viduje ne tik dvi sūkurinės vonios, bet ir infraraudonųjų spindulių pirtis yra.
Tai aš ir sakau. Mums reikės jiems pensijas uždirbti, mokėti mokesčius, kai mokyklą baigsim..., o jei patys norėsime nors kokį savo butuką turėti – gal 40 metų teks kaip vergams dirbti ir paskolas bankams apmokėti su procentais, – sako Alaušas.
– Ir tu pradėjai taupyti jau dabar? – klausia Bulba. – Atsisakysi net atostogų vasarą?
– Žinai... godžių senų žmonių tikrai savo grašiais nepenėsiu, – tvirtai atsako Alaušas. – Gal sugalvokime geriau kokią iškylą į gamtą su palapine ar apsistokime kempinge? Gerai?
Pagalvosiu, – atsako Bulba. – Bet, manau, tu teisus dėl to pinigų nešvaistymo ir močiučių godžių paslaugų apmokėjimo už nakvynes Palangoje ar kokį neskanų cepeliną iš pakelio, parduodamą kaip, neva, „rankų darbo“ toje pačioje Palangoje už astronominę kainą.
– Tuo labiau, kad ir maitinimas ten daugumoje yra senesnių žmonių rankose, – baigia pokalbį Alaušas. – Tegu tokius pat kaip jie ir aptarnauja. Ir tegu vieni kitiems tie pralobę senjorai sumoka už paslaugas ar dar ką tokiomis kainomis, kad net suprasti neįmanoma, už ką ir kodėl ten jiems mokėti. Pensijas gauna ir vis negana – nulupa devynis kailius net nuo mokinių ir studentų už nakvynę.
– Važiuosime į kempingą, – padeda šios temos tašką Bulba.

2023-07-06 naujiena:

PROFESINIS ORIENTAVIMAS, ARBA VERSLO PLANAS "BULBAŠAS"

Bulba klausia Alaušo:

– Ar tu Vilniuje?
Jo, — atsako Alaušas. — Buvau kelias dienas prie jūros, Juodkrantėje.
Ir ..? Kas ten gero? — teiraujasi smalsuolis Bulba.
— Na, manau, tikrai labai kitaip negu pas tavo tetą Žiežmariuose, kur tu Joninių metu provincijos mergiotes kirkinai, — skeptiškai sako Alaušas.
Ar tu buvęs Žiežmariuose? — vėl klausia Bulba.
— Yra rodyklė į tuos tavo Žiežmarius, kai nuo Vilniaus iki Klaipėdos važiuoji, — atsako klasiokui Alaušas. — Reikės kada iš smalsumo užsukti.
— Pamatysi, ko nematęs, — mėgina kažką aiškinti Bulba. — Skirtumas nuo Vilniaus didelis.
— Manau, kad didelis. Vilnius — sostinė, Žiežmariai — provincija..., — pritaria Alaušas.
— Aš ne apie tai, — tęsia pokalbį Bulba. — Ar tu kada pastebėjai, kad mažuose miesteliuose, kaimuose žmonės yra gudresni, taupesni ir galų gale labiau pasiturintys nei sostinėje?
— Nepagalvojau apie tai, — kalbasi su klasioku Alaušas. — Tu geriau man papasakoki, ką pakalbėjai su savo teta, ta, kuri, kaip sakei, gudriausia tavo giminaičių tarpe, apie savo perspektyvas po mokyklos baigimo.
Kalbėjomės. Būsiu darbo liaudis, — sako Bulba.
— Kas, kas? Nesupratau, — domisi Alaušas.
— Teta Aldona man išaiškino, kad pradėti dirbti reikia kuo anksčiau. O mokslai — bet kada, jei jų iš viso reikės, — kalba kaip visažinis Bulba.
— Tai gal jau pradėjai dirbti? Aš tau jau seniai sakiau, kad daryk nors kažką, su savo tomis korepetitorėmis greitai iš viso be galvos liksi, pažymiai tavo juk labai prasti mokykloje, vos velkiesi, — pritaria draugui Alaušas.
— Ir jokios perspektyvos su tais tavo gerais pažymiais, — pasakoja Bulba, — man teta Aldona paaiškino, kad dabar toks progresas, jog vos tik tu imsi nors kažko mokytis, kol tu tik mokaisi, jau viskas pasensta. Ateini į darbo vietą, o tavęs ten nė nebereikia, nes mokytas buvai to, ko jau nebėra ir niekam tu neįdomus su tais savo diplomais, — papasakoja noriai ką žinąs Bulba.
— O aš nė neketinu vien mokytis, — sako Alaušas. — Būsiu miško reindžeris.
— Kas, kas? — teiraujasi Bulba, — Nėra tokios profesijos.
— Eigulys lietuviškai. Mano giminėje iš tėvo pusės visi protėviai buvo eiguliai, — paaiškina Alaušas.
— Gyvensi miške? Gaudysi brakonierius ir pacanus, uždegančius cigaretę ir numetančius ant samanų? — klausia Bulba ir kikena. Klausia vėl: — Grybus rinksi, žvėrelių iškamšas darysi?
— Na, tu ir tamsuma. Ar nieko negirdėjai apie miško supirkimo verslą, medienos pirkimą-pardavimą? Tvarią ekonomiką? — pasidomi Alaušas. — Be to, aš gyvensiu miške, švarioje aplinkoje, gėrėsiuosi gamta, o tu uždusęs miesto dulkėse, kas ten būsi? Sakei, kad būsi darbo liaudis?
— Aš jau dabar Žiežmariuose pas vieną turtingą ponią pabuvau jos namo sargu savaitgalį ir užsidirbau 100 eurų vien už buvimą tame name ir žiūrėjimą, kad niekas nelįstų svetimas į patalpas, — dėsto savo tiesas Bulba.
— Ir visą gyvenimą ieškosi turtingų ciocių ir būsi jų tarnas ar sargas? — juokiasi Alaušas.
— Juokis, juokis. Pažiūrėsiu, kas juoksis paskutinis, — rimtai atsako Bulba.
— Bet tu suprask, — aiškina Alaušas, — bet kuri pana nuo tavęs bėgs vos sužinojusi, kad esi tik sargas turtuolių name.
— Oi, oi. O su tavimi kas gyvens tame miške? Manai, rasi kvailelę, kuri susivilios perspektyva girios glūdumoje tūnoti toli nuo civilizacijos, apsipirkimų prekybcentriuose, kavinių? Tu tikrai molis, — atsako Bulba.
— Tundra tu, tundra. Ar bent suvoki, kokius namus eiguliai pasistato? Taip, miške būna nameliai, bet jie dažniau tarnybiniai, — pasakoja Alaušas, — ir iš viso, aš nesiorientuoju vien į materialines vertybes, kaip tu. 100 eurų gavai ir kaip dresiruotam šuniui nutįso seilė, nori dar.
— Nekabink tu čia man makaronų apie kokias tai vertybes. Mano teta aiškiai pasakė – žiūrėk apčiuopiamos naudos. Dabar perspektyvu ieškoti nišos prie pagyvenusių žmonių priežiūros, — priduria prie savo pasakojimo apie būsimas savo veiklas Bulba.
— Ir valysi senukams pasturgalius? — domisi Alaušas. — Ar žinai, kiek mažai už tokį darbą uždirbama Lietuvoje? Katino ašaras. Mano mamos draugės mama tuo užsiima. Ji pensininkė. Dirba už centus. Senukus reikia vartyti lovoje, kilnoti juos, naktimis jie nemiega, draskosi, klykia... Tai pragaras, o ne darbas. O moka tikrai skatikus. Tie, kas yra oficialiai įsidarbinę kaip socialinių darbuotojų padėjėjai uždirba labai mažai. Kiti dirba nelegaliai, kaip ta mano mamos draugės mama pensininkė. Ji jau pati ne primos jaunystės, o dar eina vergauti pas kitus. Duoda jai už tai kelis eurus, ir viskas. Tokie tarifai. Norinčiųjų papildomai nors eurą užsidirbti pensininkų daugybė. Tu irgi nieko neužsidirbsi prie tų senukų, — pasakoja Alaušas.
— Viską tu žinai, bet nežinai, kokios perspektyvos užsienyje, — kalba Bulba. — Ten yra ne paprasto prižiūrėtojo darbai, o vadinamojo kompaniono. Pinigus moka už tai, kad bendrauji su turtingais senukais, — aiškina Bulba.
— Cha, cha, — juokiasi Alaušas. — Prisibendrausi. Pats tapsi senuku su jais bebendraudamas.
— Juokis, juokis. O mano teta pasakojo, kad galima patekti į aristokratų šeimas. Gyvensiu jų dvaruose, gausiu jų automobilius vairuoti, lydėsiu juos į operą, muziejus..., — dėsto Bulba. — Ne gyvenimas, o svajonė. Maitinsiuos turtuolių delikatesais, gersiu aukščiausios prabos gėrimus iš jų atsargų...
— Varge, tu varge. Kad galėtumei su jais kalbėtis apie viską, o tokie būna labai išsilavinę, viskuo domisi, tavo paties žinios turi būti kaip profesoriaus, — nukerta Alaušas.
— Juk per visas likusias atostogas bendrausiu su savo teta Žiežmariuose. Už ją labiau išsilavinusios nerasi, nors ir nėra ji profesorė. Būsiu išprusęs tam tikrose srityse labiau nei tu, tūnodamas savo miške ir su medžiais kalbėdamas, — dabar jau juokauja Bulba.
— Galėsi iš užsienio tuos turtingus senukus pas mane į miškus vežioti. Aš jiems parengsiu poilsį, kokio jie nematę..., — planuoja Alaušas.
— Sutarta, — pritaria Bulba. — Įkursime bendrą firmą senukų pinigams išvilioti.
— Taip, — sako Alaušas. Ir juokdamasis priduria: — Pavadinimas bus „Bulbašas“. Tavo ir mano pavardžių junginys.

 

2023-06-29 naujiena:

PETRINĖS – ŠVENTĖ, AR NE?


Bulba klausia Alaušo rašydamas SMS žinutę iš Žiežmarių:

„Sveikas, ką tu? Aš pas tetą. Mokausi daryti želatininius desertus“.

Alaušo SMS žinutė iš Vilniaus tokia:

„Sveikas. Šaunuolis. Perspektyvi profesija – konditeris. Ar žinai, kokia šiandien diena?“

Bulba rašo:

„Nžn“.

Alaušo SMS žinutė:

„Petrinės“.

Bulba klausia:

„Joninės tai buvo, kepėme šašlykus. O kas čia dabar?“.

Alaušo atsakymas SMS žinute:

„Petrinės yra ne ką mažesnė švantė“.

Bulba vėl klausia:

„Laisvadienis?“

Alaušo atsakymas:

„Norėtum? O apie šv. Petrą nors ką girdėjai?“

Bulba rašo tokią SMS žinutę draugui:

„Ar tu vėl į knygas įlindęs? Žmogau, vasara...“

Alaušas atsako po maždaug pusvalandžio:

„O tu savo desertus kaip mokaisi gaminti? Iš dangaus receptus gauni? Nieko neskaitai, imi ir darai?“

Bulba atsako:

„Nu“.

Alaušas rašo draugui:

„Tai gal ir apie šv. Petro raktus žinai tiesiog šiaip...?“

Bulba vėl klausia draugo:

„Ar tu saulėje perkaitai? Gal į vienuolyną ruošiesi?“

Alaušas atsako klausimu į klausimą:

„Ir apie šv. Paulių nieko nežinai?“

Bulba atsako:

„Nežinau ir žinoti nenoriu. Mes čia pagonių dievybes garbiname, mergiotės per Jonines vainikus pynė, visą naktį po pievas braidėm, miškuose trankėmės. Ot, čia tai tradicija!“.

Alaušas domisi:

„Ir kokios formos dabar tavo drebučių desertai? Ar neprikūrei erotinių pavidalų saldėsių?“

Bulba rašo SMS:

„Aha, einu švento Petro raktą užšaldysiu kartu su braškėmis ir tau į Vilnių atvešiu“.

Alaušas siunčia draugui į Žiežmarius žinią:

„OK. Aš tau šv. Pauliaus kelionių žemėlapį ir dalį jo parašytų laiškų parodysiu. Suprasi, kokie mobilūs žmonės buvo net kol automobilių nebuvo ir kaip rašyti mokėjo kol nereikėjo mažiausiai po 12 metų klasės suolo trinti“.

2023-06-22 naujiena:

22 BOBULĖS VARŠKYTĖS,
ARBA MOKINIAI IR PENSININKAI  INFLIACIJOS NIOKOJAMOJE LIETUVOJE

 

Bulba klausia Alaušo:

— Klausyk, ką tu darai, kai labai nori valgyti, o namie šaldytuvas tuščias?
Einu į restoraną..., – ir kad ims juoktis Alaušas.
— Ko tu žviegdamas juokies? Rimtai klausiu, – neatstoja Bulba. Ir patikslina rūpimą klausimą: – Visur dabar tik ir girdėti – infliacija, maistas tik brangs ir brangs, sunkūs metai žemdirbiams, šių metų rudenį tikėtinas maisto kainų augimas..., – Gali tu surimtėti?
— Juk sakau: einu į restoraną. Taip vadinu savo bobulės virtuvę, gamina ji puikiai, jokiame tikrame restorane tokių valgių nė nerasi, – atsako Alaušas.
— Tau gerai. O mano bobulė beveik negamina, net kai mažas buvau daugiausia ką pas ją gaudavau – pakeptą „Medžiotojų“ dešrelę, bet ir tos nesugebėdavo kaip reikiant pakepti, sudegindavo..., – panyra į prisiminimus Bulba.
— Na, tai jos šaldytuvas vis viena juk netuščias. Ten paieškok, – siūlo Bulbai draugas ir dar pasidomi: – Tu vis giriesi, kad tavo mama vežimu pinigus veža, tiek daug uždirba. Kodėl sakai man kažką apie savo namų tuščią šaldytuvą? Taip negali būti...
— Supranti... dabar vasara, kišenpinigių kažkiek gaunu, bet nedaug. Kai mokslo metai, duodavo pietums tiek, kad pats žinai – valgydavau kokioje noriu kavinėje. Dabar mama prisiklausė žinių apie mokinius ir jų rūkomas elektronines cigaretes, beveik nebeduoda man kišenpinigių. O namie – tikrai tuštokas šaldytuvas, mama kažko ten įsideda, bet aš to nė nevalgau – kažkokie žalumynai, suplakti žali kokteiliai, yra padėta trapučių..., – nuoširdžiai aiškina draugui Bulba.
— O pas bobulę, ką, irgi šaldytuvo turinys tavęs netenkina? – domisi Alaušas.
— Nė neprimink. Buvau užvakar pas ją, kaip tik radau grįžusią su pirkiniais iš prekybos centro..., – pasakoja Bulba.
— Na, ir... pavalgei? – nekantrauja Alaušas, nes žino, kaip labai jo draugas mėgsta prašmatniai užkirsti, mokslo metų dienomis kas antrą dieną didkepsnį sušveisdavo kavinėje netoli nuo jų mokyklos. Tokio neįstengdavo įpirkti nė vienas kitas klasiokas, nes kaina patiekalo – kaip eilinio mokinio dviejų savaičių kišenpinigiai pietums.
— Jo... pavalgysi tu pas ją, – ironiškai sako Bulba. – Parsinešė 22 vienetus tokių saldžių varškyčių ir visos vienodos. Man siūlė ir siūlė, pati iškart tris su kava užsigerdama suvalgė. Ten vien cukrus, kažkokių uogų pridėta ar ko..., – skundžiasi Bulba.
— 22 varškytės? Visos vienodos? Kam tiek? Juk suges? – klausia Alaušas.
— Supranti, bobulė laukia akcijų. Kai būna nuolaidos, perka daug. Štai, dabar 22 varškytes parsinešė ir valgys jas savaitę ar ilgiau. Džiaugsis, kad nusipirko gana pigiai, – aiškina Bulba.
— Kažkokia nesąmonė, – rimtai sako Alaušas. – Kaip galima ištisai valgyti tą patį ir dar labai saldžiai, kaip tu sakai. Juk ką ten tos nuolaidos, vis viena tos varškytės ar jogurtukai mažiausiai euras ar net du eurai ir akcijų metu, – kalba Alaušas, – aš tai jau žinau, nes mano sesė nuolat perka tokius dalykus ir išėjusi su 10 eurų grįžta nusipirkusi du jogurtukus ir avižinių dribsnių.
— Mano bobulė irgi prisižiūri labai. Saugo figūrą, taip ji man nuolat sako, – vėl aiškina Bulba.
— Figūrą saugo..., – kalba Alaušas. – Tegu saugo, bet 22 varškytės kainavo mažiausiai 22 eurus. Ar suvoki, kiek PVM nuo tos sumos tavo bobulė paliko?
— Kiek? – klausia Bulba.
— Apie 5 eurai liko valstybei ir prekybininkams, – aiškina Alaušas. – Už tiek tu jau būtumei gerą sumuštinį nusipirkęs.
— 5 eurai į šoną..., – susidomėjo Bulba. – Bet tada mano, tavo bobulė, visi pensininkai daugiau nei penktadalį nuo savo gautų pensijų atiduoda atgal valstybei? Jie praranda tas sumas? – domisi Bulba.
— Jei bobulės pensija 500 eurų, ji kas mėnesį 105 eurus atiduoda atgal valstybei tiesiog per prekybos centrus ir vaistines. PVM yra visur, net kai moka mokesčius už vandenį, dujas, elektrą savo bute, – noriai pasakoja Alaušas.
— Oho, – tai kas lieka tiems seniukams?
— Na, tai ir skaičiuok, jei apie 500 eurų pensija, atmeski PVM, kiek jie sumoka, nelieka ir 400 eurų. O dar apskaičiuoki infliacijos veiksnį...
— Kas tai yra? – klausia Bulba.
— Na, šių metų I ketvirtį metinė infliacija buvo 16,6 procento, o tai reiškia, kad apie 17 procentų kiekvienos bobulės ar dieduko pensija dar sumažėjo... tuoj suskaičiuosiu, kiek jiems realiai liko... oi, ar žinai, kiek? – klausia Alaušas.
— Kiek?
— Apie 330 eurų, – atsako Bulbai draugas. – Ir iš tos sumos senukai susimoka ir už butą, ir maitinasi, ir perka vaistus...
— Nieko nesuprantu, – kalba Bulba. – Tai iš kur ta mano bobulė nuolat man per gimtadienį 500 eurų duoda? O dar Kalėdos..., irgi duoda...
— Štai, čia ir yra bobulių didžioji paslaptis, – atsako Alaušas. – Gal nuo tų suvalgytų 22 varškyčių jos išgudrėja?
— Ką nori tuo pasakyti? Vėl nori mane įžeisti? Juk pasisakiau tau, kad saldžių varškyčių nevalgau. Tai ką? Liksiu negudrus? Tą nori pasakyti? – susierzina Bulba.
— Oi, Bulba... pasidarei nervingas, įtarus... tikrai kažkas su tavimi negerai. Gal iš tiesų esi alkanas ar kas čia su tavimi? Klausyk..., – aiškina Alaušas klasiokui, – PVM ir infliacijos klausimai tau įdomūs. O ar žinai, kad bus recesija? Gali taip nutikti, kad tavo mama liks be to savo pelningo darbo, užsibaigs tada jos pinigai, neteksi korepetitorių ir, kas svarbiausia, nebegalėsi valgyti restoraninių didkepsnių mokslų metų laiku toje kavinėje prie mūsų mokyklos..., – vardija Alaušas.
— Kas, kas? Recesija? Nežinau tokio žodžio. Kas tai? – susidomi Bulba.
— Apie infliaciją žinai? – klausia draugo Alaušas.
— Na, kai viskas tik brangyn. Atsikeli ryte, o tas kepsnys, kuris vakar kainavo 21 eurą, šiandien kainuoja 31 eurą, arba pas kirpėją sumoki 40 eurų vietoje to, kad prieš savaitę už tą patį plaukų kirpimą mokėjai 20 eurų... Tu tą turi galvoje? – išdidus, kad daug žino apie infliaciją, kalba Bulba.
— Ne visai taip. Recesija yra kas kita. Tu atsimeni save darželyje? – teiraujasi Alaušas.
— Nu. Ir ką? – nustemba Bulba nuo tokio minties šuolio.
— Ar atsimeni, ką tada tavo bobulė pasakodavo apie kainas, savo pensiją? – vėl klausia Alaušas.
— Lyg kažką ir atsimenu..., – pasikrapšto užausį Bulba, – ji dejuodavo, kad vėluoja jos pensija, kad ji sumažėjo, kad negali man nė saldainio nupirkti, – pasakoja Bulba.
— Tai va, Bulba. Tuomet buvo finansų krizė, ji truko maždaug iki 2012 metų. O dabar, kaip skaičiau anglų kalba apie tai, ką sako užsienio ekspertai, bus recesija. Ir žinai kas tai yra? – klausia Alaušas.
— Nežinau, juk tu jau šito manęs klausei, – vėl suirzęs atsako Bulba.
— Tai reiškia, kad daug kas neteks darbo, pajamų, prekių bus, bet perkančiųjų jas mažės. O ta buvusioji krizė, kai mudu buvome darželinukai ir netekome kelių papildomų saldainių, kai bobulės negaudavo pensijų ar jos buvo mažinamos, kaip rašo užsienio ekspertai apie tai, kas mūsų laukia, "2008-2012 m. finansų krizė bus tik pasivaikščiojimas parke"..., – papasakoja ką žinąs Alaušas.
— Eik jau, Alaušai..., – nustebęs sako Bulba, – pas mane vakarais televizijos žinios įjungtos, mama jas klausosi, girdžiu ir aš, kai būnu tame pačiame kambaryje, niekas to nesako, supraski, nė karto šitokių dalykų negirdėjau, –  suabejoja klasioko prognozėmis Bulba.
— Supranti, labai skyrėsi, ką kalba per žinias Lietuvoje, ir ką praneša užsienio ekspertai kitose valstybėse ir karantinų dėl COVID-19 metu, – atsako Alaušas.
— Ir... kas buvo galiausiai teisingų žinių skelbėjais? – teiraujasi Bulba. – Sakyk trumpiau, aš jau pavargau nuo tų teorijų..., – priduria Bulba.
— Pas mus tiesiog tos teisingesnės žinios ir tikslios prognozės pavėluodavo..., jei jas ir paskelbdavo, vėlavimas būdavo toks, kad jau jos būdavo nebeaktualios, tiesiog nebetinkamos naudoti, "šaukštai po pietų", taip sakant, nes žmonių mirtingumas buvo didelis, jie net negavo daugelis informacijos, kokia iš tiesų vakcina jiems tinka, kokia netinka..., – primena Alaušas. – Pameni, kiek daug mūsų klasiokų senelius palaidojo per 2020-2022 metus? Ištisai buvo tik laidotuvės...
— Ei, ar tu tik nenori man pasakyti, kad dabar, jei ateis ta recesija, bus kažkas itin nepatogaus mums? – nori konkretesnių žinių Bulba.
— Žinai, tavo vietoje šią vasarą susirasčiau kokį darbą, tau juk 19 metų, nesunkiai rasi sezoninį darbą ar padavėjo, ar kroviko prekybos centre..., – pasiūlo Alaušas. – Iki rugsėjo pasitaupyk, ką užsidirbsi. Supranti... tos tavo bobulės su 22 varškytėmis pensija, kurią ji, tikėtina, ir recesijos metu gaus reguliariai, gali būti vienintelės pajamos, o juk jau kalbėjome – ji vos vos tesusimoka už elektrą, šildymą, akcijinį maistą ir vaistus, – tavo mama ilgai gyvenusi su didelėmis pajamomis iš Užimtumo tarnybos išmokų pragyventi nė nesugebės, – ar tą tu suvoki?
— Teks pratintis valgyti nukainuotas saldžias varškytes? – pasiteirauja Bulba.
— Ir ne tik. Gali būti, kad tau teks nė nebaigti 12 klasių, o eiti dirbti pagal tikruosius tavo gebėjimus – sakau gi, statybose kokiu plytų nešiotoju ar griovių kasėju gal ir gali būti. Ir tai dar klausimas, ar tiksi. Ten labai stiprios ištvermės, sveikatos geros reikia. O tu juk... pats pasižiūrėk į save – raumenų nulis, vos greičiau reikia paeiti, dūsti..., – visą tiesą klasiokui paaiškina Alaušas.
— Recesija..., na, gerai. Važiuosiu pas tetą dabar į Žiežmarius, pas tą, kuri mūsų giminėje gudriausia. Ji man patars, – atsako Bulba. – Tu čia kažkaip labai viską juodai matai...
— Jo, laikai keičiasi, – mums tiesiog nenuskilo. Išėjimas į gyvenimą, jaunystė – gražiausi gyvenimo metai, sutapo su galimu tiesiog juodu ir beviltišku laikotarpiu..., – nenustoja tęsti savo pesimistinių naujienų Alaušas. – Bet tu nenusimink. Sunkumai grūdina.
— Aha. Tai jau ačiū. Nudžiuginai, – ironiškai užbaigia 22 bobulės varškyčių istoriją Bulba.

2023-06-15 naujiena:

Birželio 14-osios atgarsiai

APIE ISTORIJĄ:

GAL PAVYKS RASTI „GLINDŲ“ IŠ XX AMŽIAUS 4-5-6 DEŠIMTMEČIŲ LAIKOTARPIO?

Bulba klausia Alaušo:

— Klausyk, pusė birželio prabėgo, tuojau Joninės, paskui ... paskui, ai, juk liepą yra švenčių, rugpjūtį taip pat, nespėsi apsidairyti, o jau ir vėl rugsėjo 1-oji. Ar tu turi kokių planų šiai vasarai?
— Nu, — atsako trumpai Alaušas. Ir priduria: — Daug skaitysiu.
— Neskaitau, žiūriu video, žaidimus internete žaidžiu, programėles pasijungiu, be to, labai pavargau per mokslo metus nuo korepetitorių, jos tiek daug šneka... — tęsia kalbą su draugu Bulba. — O ką tu skaitai? — domisi Bulba.
— Apie istoriją daugiausia, mėgstu dar mokslinę fantastiką, — atvirai pasisako Alaušas. — Dabar kaip tik skaitau apie Žemaitijos istorines asmenybes.
— Gal... apie Robiną Hudą? — klausia Bulba.
— Apie Žemaitijos istorines asmenybes, Bulba, — pradėjo jau kvatotis Alaušas nujausdamas kur link pakryps jų pokalbis.
— Tai aš tau ir sakau: būtinai skaityk apie Robiną Hudą, jis gynė nuskriaustuosius, vargšams dalino iš turtuolių atimtas gėrybes. Žemaitijoje. Aš programėlę tokią turiu apie raštingumą informacinį ar kaip ten, anglų kalba, — noriai aiškina Bulba ir nė nenutuokia, ko tas jo klasiokas juokiasi iš jo.
— Bulba, gal tu turi ką pasakyti apie Tadą Blindą? Ar nematei filmo apie jį? Robinas Hudas yra Anglijos, ne Žemaitijos herojus, jo niekada nė nebuvo Žemaitijoje, ar nežinojai, korepetitorės tau nepasakojo? — teiraujasi Alaušas.
— Ai, jau visai susimaišiau. Jo. Tadas Blinda gynė liaudį, paprastiems žmonėms ponų turtus išdalindavo..., — dėsto Bulba.
— O žinai, kodėl vis dėlto aš skaitau, ne tik video ir filmus žiūriu? — dabar jau Alaušas konkretizuoja pokalbį.
— Ir kodėl gi? — klausia Bulba.
— Na, pavyzdžiui. Tikra tiesa apie Blindą yra visai ne tokia, kaip rodo filmuose, — atsako Alaušas. — Blinda tebuvo arkliavagis Žemaitijoje, nusiritęs buvo iki tiek, jog paskutinį arklį, be kurio skurdaus valstiečio šeima neišsiversdavo, pavogdavo. Nemėgo jo nei jo kaimynai, nei niekas, nors, beje, jis pats savo žemės turėjo, bet bastėsi, vagiliavo, plėšikavo, slapstėsi, žodžiu, ...
— Ką tu nori pasakyti? Kad filmas apie Blindą – visiškas blefas? — klausia Bulba.
— Blinda palaidotas savižudžių kapinaitėse, jo žmonės negerbė, — pasakoja Alaušas.
— Kaip negerbė? Ar tu filme nematei? Gal jis ne didvyris, ne skriaudžiamų ir išnaudojamųjų žmonių gynėjas? — klausia vėl Bulba.
— Tadą Blindą paprasti kaimo žmonės užmušė, kai nebeapsikentė jo vagysčių, plėšikavimo, — tvirtai užbaigia temą Alaušas.
— Negali būti, tu čia kažką painioji, — dar mėgina aiškintis Bulba. — O kaip kova su blogais ponais?
— Bulba, kada nors pats pasiskaityk. Filmus kuria vienai ar kitai valdžiai pageidaujant, vienai ar kitai ideologijai įsivyravus, o istorinė objektyvi tiesa lieka užribyje, — argumentuoja Alaušas. — Štai, tu. Tavo žinios apie istoriją tesiekia tiek, kad tu įsitikinęs, jog Robinas Hudas — Žemaitijos didvyris, gelbėjęs skurstančiuosius ir engiamus žmones... Tau bet kokius makaronus ant ausų galima užkabinti ir tu tikėsi, nes neturi net elementarių bazinių žinių, kokias turi normalus 8-10 metukų vaikas... Už ką tos tavo korepetitorės pinigus gauna? — užbaigia savo tiradą Alaušas.
— Nieko nesupratau, — atsako Bulba. — Ar tu tik nesieki manęs pažeminti?
— Klausyk, Bulba. Tau greitai 19-a metų. Nueik pas bet kurią bibliotekininkę. Kur nuo tavo namų artimiausia biblioteka? Jos visos vasarą dirba, — skatina Alaušas Bulbą neapkerpėti galutinai.
— Neturiu laiko. Atvažiuoja teta iš Žiežmarių, ji apsiskaičiusi, jos paklausiu, — atsako Bulba.
— Puiku. Pasidomėk apie Žiežmarių apylinkių didvyrius, — ir kad ims kvatotis Alaušas. — Iš 20 amžiaus 4-5-6 dešimtmečių laikotarpio. Ne vieną „blindą“ ar „glindą“ rasi.

2023-06-08 naujiena:

TĖVO DIENOS ATGARSIAI

 

Po Tėvo dienos prabėgus trims dienoms Bulba klausia Alaušo:

— Klausyk, ar sveikinai savo tėvą?
Visi juk sveikina.
— Kodėl klausi? – klausimu į klausimą atsako Alaušas.

— Matai, ..., pas mane lyg ir ketvirtas tas „tėvas“ namie..., – numykia Bulba.
— Ko tu nerimsti? Pas visus dabar yra mažiausiai po du ar tris tuos „kitus“ tėvus, niekur neberasi, kad tikrasis tėvas būtų kartu su mama kol vaikai suauga, – aiškina Alaušas. – Ne madoj tai. Jau ir mūsų močiutės, seneliai beveik visi išsiskyrę, gal tik proseneliai gyvendavo susituokę ir nesiskirdami iki gyvenimo galo. Jei dabar mūsų mamos su tuo pačiu vyru gyventų visą laiką, niekas nė nesuprastų, sakytų, gal koks ligonis namie ir mama jį prižiūri...
Gal ir taip, bet supranti... Mano tas naujausias, kur namo mama parsivedė tokį diedą, yra penkis kartus vedęs ir penkis kartus išsiskyręs, turi penkis vaikus ir visi vaikai vis su skirtinga moterimi, dėstytojas jis. Per Tėvo dieną praėjusį sekmadienį atėjo jo sveikinti keturios jo dukros, yra dar sūnus, bet tas nė nesirodo niekada, – pasakoja Bulba savo rūpesčius.
— Ir ką? Ar bent gražios tos jo dukros, kiek joms metų? – domisi Alaušas. – Juk smagu, didelė “šeima”, – ėmė kikenti Alaušas. – O jei dar dėstytojas … juk ir tu galėsi paskui eiti pas jį studentu pabūti. Kur dėsto?
— Tau juokai, bet kad tu žinotum ... atėjo tos jo dukros, ėmė viena kitai vos ne akis draskyti, pykstasi, erzina viena kitą. Yra visokių, jos labai skirtingos, sakau juk – jų visų mamos skirtingos, tik tėvas tas pats, tas diedas kur dabar mano namuose, – dar išsamiau paaiškina reikalo esmę Bulba.
— Nekreipk dėmesio. Juk tavo mama, kaip suprantu, priėmė jį į namus, pabus, išeis, kitą parsives..., kiek tu pats tuose namuose būsi, baigsi mokyklą, nejaugi ir tupėsi mamos namuose? – pasiteirauja Alaušas.
— Tas tai taip. Reikia kuo anksčiau išeiti iš namų, kitaip – teliks skaičiuoti kelintą vėl naują diedą mama parsiveda…, bet žinai… kas bus, jei tas dabartinis mano mamai irgi vaiką užtaisys? – netikėtai klausia Bulba draugo. – Jis, kaip supratau, kažkoks lyg veislinis reproduktorius … girdėjau mamą jį taip vadinant, kai kalbėjosi su mano teta. Ji sakė: eilėje prie jo yra dar kelios moterys ir ne bet kokios, o bankų ir ministerijų tarnautojos... minėjo, kad sveikas vyras, mandagus, visada švarus ir gerai kvepia, sportuoja, gražūs ir sveiki jo vaikai, daug pagyvenusių moterų Vilniuje nori tiesiog vaiko nuo jo, o po to – be jokių priekaištų “atia”, – išdėsto savo nerimo priežastis Bulba.
— Eik jau... – su ironija prabyla Alaušas. – Kiek gi metų tavo mamai? 50 ar daugiau? Kokie gi vaikai tokiuose metuose? Čia tu gali jai anūką kad ir šią vasarą padaryti, – juokiasi pašnekovas.
— O tu matei mūsų parke prie mokyklos mamas su vaikų vežimėliais? – klausia Bulba.
— Nelabai težiūriu, neįdomu man…, – prisipažįsta Alaušas. – Esu tik neseniai matęs, kai triukšmo daug buvo tam parke, todėl ir atkreipiau dėmesį, kad sėdi kelios ant suolo, vaikai bliauna, o jos rūko ir plepasi. Kaip jos atrodo, kiek gali būti joms metų... nežinau, iš toli mačiau...
— O aš kartą pas jas cigarečių paprašiau ir mačiau iš arti..., – sako Bulba.
— Ir…? – susidomi Alaušas.
— Manau, viena buvo tikrai virš 50–ies... kitos dvi – gal virš 40-ies..., – liūdnai sako Bulba.
— Ten močiutės buvo, – tvirtai nukerta sakydamas to ilgoko pokalbio išvadą Alaušas.
— Gerai būtų... čia mus močiutės augino, prižiūrėjo, po parkus vedžiojo kol mamos į darbą ėjo. Dabar taip nėra. Dabar vaikų mamos tokio amžiaus, kad už mūsų močiutes senesnės, ar supranti? – vis dar liūdnu balsu kalba Bulba.
— Ai, koks tau skirtumas? – netenka kantrybės Alaušas. – Kas kaip nori, taip gyvena. Na, gausi ir tu naują sesutę ar mažytį broliuką. Ir ką?
— Ar tu nesupranti... juk man prižiūrėti reikės. Mano mama pinigą kala, ji daug uždirba, tikrai darbo nemes dėl naujo vaiko, o tas diedas tikrai dings, juk sakau – 5 vaikai ir visi vis su skirtinga moterimi, – dar patikslina Bulba.
— Va, va... aš tau nuo pat pradžių sakiau – ieškok, kur išvažiuoti, kuo toliau ir kuo greičiau, tau greitai 19-a metų, bet tik už dviejų metų gausi vidurinės mokyklos baigimo atestatą, jei viskas gerai ir antrus metus nesėdėsi. Kodėl tu nesistengi geriau mokytis? Tau vienintelė išeitis išvažiuoti studijuoti ir kuo toliau, į kitą valstybę. Ar nesidomėjai? Žmonės ir studijuoja, ir dirba? – klausia Alaušas.
— Aiškinu: kai mano mama nuolat daug tų pinigų uždirbdavo, tiesiog nuo pat pirmųjų klasių man korepetitorius samdydavo, aš vis girdėdavau nuo mažų dienų savo tetą iš Žiežmarių pasakojant, kokie iš tiesų kvailiai tie visi jos pažįstami su diplomais ir kad jos tuose Žiežmariuose geriausiai gyvena net 7 klasių nebaigusi Danguolė ten kažkokia, kuri užsiima kažkokių ypatingų gėlių auginimu šiltnamiuose..., – pasakoja Bulba. – Nesimokiau, nes vis galvodavau, kad mama amžinai atneš tų pinigų ir man duos, viską pirks, o aš tik eisiu su draugais į klubus kaip mano vienas pusbrolis, į užsienio kurortus važinėsiuos…, jei namie daug pinigų – kam tie kažkokie mokslai ar darbai? – lyg pats savęs klausia Bulba.
— Klausyk…, o tu tada būk kaip tas tavo naujasis “tėvelis”, kur tavo mama parsivedė. Tik, žinoma, jei niekur nebesimokysi toliau, dėstytoju nebūsi. Būk reproduktorius dešimtokas, pradėk nedelsdamas, 18-19-a metų amžius labai tinka tam pradėti, iki senatvės pensijos gal nurungsi net dabartinį savo tą „tėvelį“ ir būsi ne 5, o kokių 10 vaikučių tėveliu vis su skirtingomis moterimis, – ir kad ims kvatotis Alaušas. – Nu, bet tu ir tamsuma, draugeli. Dabar niekas jau nebesivedžioja jokių laikinų diedų į namus, ar tu nesupranti? Ar net neskaitai nieko?
— Ką nori pasakyti? Aiškiau galima? – klausia Bulba.
— Dirbtinius vaikus pasidaro tos pagyvenusios moterys, kur tu man pasakojai, kad cigarečių eini pas jas prašyti ir jos aplinkui mūsų mokyklą kartais vaikštinėja. Tik būna taip, kad vietoje vieno gimsta iškart ar trys, ar net keturi... čia dirbtinis apvaisinimas, seniai tokius dalykus nusiperka žmonės, viskas nusiperkama, galima užsisakyti net vaiko išvaizdą, lytį, būsimus talentus, charakterio savybes, nereikia tų jokių diedų paslaugų..., – dabar jau dalykiškai apibendrina Alaušas.
— Va, va... aš ir sakau... Tėvo diena nebeturi prasmės, – postringauja Bulba.
— Bus gal ateityje ne Tėvo diena, o kokia nors “Menzūrėlės diena”, Veisėjų ir reproduktorių paminėjimo diena,  „Surogatinių vaikučių diena“, ne... greičiausiai bus „Klonų diena“, – aiškina Alaušas.
— Ko tokių? Klounų diena? – teiraujasi Bulba.
— Klonų, ne klounų, tamsuma tu, – nejaugi nieko nežinai nei apie avį Doli, nei apie tai, kas yra klonas? Kur tu buvai iki beveik 19-os metų? Gal kitoje planetoje? – nustemba Alaušas.
— Ai, nustok ant manęs čia stumti, – įsižeidė Bulba. – Ot, imsiu ir geresniais pažymiais po kelių metų abitūros egzaminus išlaikysiu už tave, – pagrasina Bulba.
— Taip ir bus. Girdi... o tu bent daugybos lentelę ar moki? – ima juoktis Alaušas, nes žino… nemoka daugybos lentelės Bulba. Ir niekada net nemokėjo ir paties pirmojo tos daugybos lentelės stulpelio, kur skaičius 2. Bet ant pirštų gal ir moka tas Bulba iki 5 skaičiuoti, nes kaip gi jis kitaip tuos visus savo naujojo „tėtuko“ vaikus būtų suskaičiavęs? O gal ir nemoka, gal tiesiog girdėjo, ką kalba jo mama ir pakartojo tą skaičių... ir tokių jų klasėje ne vienas Bulba, tokių dauguma.

Alaušas ima pats sau vienas mąstyti apie savo perspektyvas... ar čia jam vienam teks už juos visus ir kitus metus kontrolinius spręsti ir špargalkes pardavinėti, ar gal kažkas vis dėlto kitaip bus kol jie tas 12 klasių kažkada baigs, ar nebaigs... ir iš viso – kieno jie vaikai, jei tikrojo tėvo nė vienas net neturi… nebežino, nei kas į tuos jų namus užsuka ilgiau ar trumpiau pabūti, nei kodėl, nei kokia tų svetimų vyriškių paskirtis…

 

2023-06-01 naujiena:

KODAS „BRAŠKĖ“

Bulba klausia Alaušo:

— Esi matęs, kaip filme mergiotės godžiai valgo braškes, užsigeria šampanu ir po to vyksta linksmybės ar viešbučio apartamentuose, ar prie lauko baseino?
— Nu, - atsako Alaušas. – Ir ką?
— Mano namuose yra kibiras braškių, – paatvirauja Bulba.
— O mano namuose yra kalnas krapų..., – juokiasi Alaušas.
— Surimtėk. Gal padarome mano namuose klasiokių vakarėlį? – klausia Bulba.
— Ir privalgydinęs jas braškėmis nusivesi į dušą nusiplauti paraudonavusių nuo braškių valgymo liežuvių, ar kaip? – vis nenurimsta juoktis Alaušas.
— Ai, tu visai nuobodus..., – nusivylęs kalba Bulba. – Aš ir šampano esu iš savo tėvų baro nugvelbęs... Vasara prasidėjo, mergiotės tikrai ateis, joms nuobodu tos pamokos ir trainiojimasis po prekybos centrus po pamokų.
— Klausyk, braškių lorde, – jau surimtėjęs sako Alaušas. – Tau tai jau yra 18-a metų, o klasiokėms – dar ne.
Tai šampano duosiu tik tai, kuri visoms išėjus pasiliks pas mane, jei norėsi, ir tu galėsi kokią nusižiūrėti, kuri tau patinka, nė nesi sakęs... – gundo Bulba.
— O ar tu žinai, kad visos mūsų klasiokės nagus prisiklijuoti ir blakstienas sintetines įsitaisyti eina į grožio saloną pas mano pusseserę? – klausia Alaušas.
— Ir kas? – nustemba Bulba. – Jos su tom blakstienom ir spalvotais nagais jau nuo 5 klasės. Tavo pusseserė daug uždirbo iš viso to.
— Ne tik užsidirbo, ji jų visas paslaptis žino, – solidžiai sako Alaušas. – Kadangi ir mane informavo, nė viena klasiokė manęs nedomina.
— Nu, nu..., išsamiau galima? – nekantrauja Bulba.
— Jos visos turi pastovius kavalierius už jas nuo 2 iki 20 metų vyresnius, – pasako Alaušas ir nutyla.
— Tikrai, esi garantuotas, net ta nutriušusi bulvianosė apžėlusi Aida? – pasiklausia Bulba.
— Jo, net ta dvokianti ir pažaliavusios odos Aida, visos, – patvirtina Alaušas.
— Na, čia tai naujiena. Dėkui, Alaušai, už informaciją, vasarą teks pasidairyti į 11-metes, kaip matau, vyresnio amžiaus mergiotes judinti rizikinga, gali gauti pylos nuo jų draugelių, už jas iki 20 metų vyresnių, juk tokie ir automobilius, ir namus savo jau turi..., – garsiai mąsto Bulba.
— Būtent. Kai kurie ir policininkai, ir kažkieno mokytojai, o ką jau kalbėti apie moteriškų drabužių perpardavinėtojus ir cigarečių su linksminamaisiais užpilais platintojus iš vyresnių mūsų mokyklos klasių, gydytojus, studentus..., – vardina Alaušas.
— Braškių fiesta atšaukiama, – pasako nusiminęs Bulba. Žinia jam netikėta, todėl turi ją dar ir nuodugniau apgalvoti.


2023-05-25 naujiena apie galimą tolimesnę civilinės santuokos sampratos ir praktinių santuokos atvejų raidą Lietuvoje:

„NUOTAKA“ IŠ ŽIEŽMARIŲ: VIRŠ 100 SANTUOKŲ ATVEJIS

Bulba klausia Alaušo*:

— Klausyk, tau greitai 18 metų, tau gerai, galėsi būti partnerystėje su bet kuo. Girdėjai, dabar ir dvi merginos, net dvi senutės, ir du vyrai, net du pacanai galės būti kažkaip lyg ir santuokoje, turėti bendrus namus, kaip ten, net nesupratau...
— Tu pirma galvok apie egzaminus dešimtokams, — Alaušas tvirtai pasako Bulbai. — Tau juk jau 18-a. Tu ketvirtoje klasėje du metus sėdėjai, skaityti ir skaičiuoti iki 10-ies nebuvai išmokęs. Kada tau 19-a? Juk gali dirbti po pamokų ir vasarą, kodėl tik iš mamos iškaulijęs kasdien po 20 eurų perki visų kontrolinių atsakymus iš manęs? Ar tu tikiesi, kad ir egzaminus už tave išlaikysiu? Juk neperkels tavęs į 11 klasę, ką tu darysi, eisi į statybas ar prekybos centrą kasininku dirbti? Vedybos, matai, tau rūpi pirmoje vietoje? — pasiteirauja ir Alaušas.
— Supranti, ... — numykia Bulba. — Turiu tetą Žiežmariuose. Ji jau senokai pensininkė, bet kol buvo jaunesnė, o aš – pirmokas, ji nuolat atvažiuodavo į Vilnių pas savo sūnų, mano pusbrolį, kuris buvo vedęs, turėjo didelį namą pamiškėje, padėti jo namuose apsitvarkyti, valgyti labai skaniai gamino. Troškindavo triušius, farširuodavo karpius, ledus namie pagamindavo ir keksus su vyšniomis iškepdavo... — kaip dabar atsimenu, seilės varva vien pagalvojus apie jos gamintą maistą sekmadieniais, mes į svečius važiuodavome su mama..., — svajingai pasakoja Bulba.
— Ir...?  — pavargęs nuo ilgoko pasakojimo apie Bulbos tetos kulinarinius gabumus paklausia Alaušas.
— Pagal dokumentus ta mano teta yra virš 100 vyrų žmona, — paaiškina Bulba.
— Oba ba..., — tai ji ką, tiek kartų skyrėsi ir tuokėsi, kaip tai įmanoma, skyrybos ir santuokos kas porą mėnesių, ar kaip? — susidomi ir Alaušas. — Koks vardas tavo tetos, kokia pavardė? Gal spauda rašė? Juk toks atvejis negalėjo likti nepastebėtas? — teiraujasi gudrusis Alaušas savo klasioko Bulbos.
— Aldona ji, — aiškina Bulba.
— Ar bent graži ta tavo teta, kaip ji taip sugebėjo – virš 100 vyrų nuotaka iš Žiežmarių – jėga! – Alaušo susidomėjimas augo. — Kada tos santuokos sudarytos? Ar tavo teta taip turtą kaupė perimdama iš vyrų turimą nuosavybę, kas ten su ja buvo? — klausia konkrečiau Alaušas.
— Oi, visai ne taip yra, — paslaugiai aiškina Bulba apie savo šeimos garsenybę — tetą iš Žiežmarių. Ir priduria: — Jos duomenimis po 1990 m. naudojosi diplomatinio korpuso vyriškiai, kurie neturėjo jokių sutuoktinių, bet privalėjo ilgiau ar trumpiau vykti į kitas valstybes su viena ar kita misija, užduotimi.
— Ar tavo teta pagal dokumentus – virš 100 diplomatų oficiali žmona? — pasitikslina Alaušas.
— Jo, — atsako Bulba.
— Ir tų visų virš 100 Lietuvos Respublikos diplomatų asmens dokumentuose visur ta pati sutuoktinė Aldona? — klausia Alaušas.
— Jo, — patvirtina Bulba.
— Bet kam visa tai? — klausia sutrikęs draugas.
— Kažkaip ten yra, kad viengungiai prasčiau vertinami, jiems kitose valstybėse daug durų uždaryta, negali daryti karjeros..., — dėsto Bulba, ką žinąs.
— Klausyk..., o ar ji su jais visais, na, supranti..., ar buvo iš tiesų jų visų žmona bent parai? — teiraujasi Alaušas.
— Kiek girdėjau tetą su mano mama juokaujant — ji jų žino tik vardus, pavardes ir patį faktą, kad buvo naudojamasi jos duomenimis darant įrašus apie santuokas, — atsako Bulba.
— O..., tai tie virš 100 ar kiek ten jų, tų diplomatų, realiai viengungiai iki šiol? — vėl smalsauja Alaušas.
— Nu, tu duodi, — trūko kantrybė ir pasakoriui Bulbai. — Ar tu viešųjų žinių visai neseki? Juk pasakė užvakar – virš 600 000 porų yra Lietuvoje, kur jis ir jis ar ji ir ji, kur tiesiog dviese skudurus sumetę artimi giminaičiai vaikų bendrų susilaukia, pavyzdžiui, pusbrolis ir pusseserė, tada jų yra ne mažiau kaip 1,2 milijono. Kas čia tokio koks šimtelis diplomatų? — demonstruoja ką žinąs Bulba.
— Aha, — pritaria jo draugas. — Lašas jūroje. Jie visi moka mokesčius ir mes su tavimi jų dėka galime už valdiškus pinigus trinti mokyklos suolus, kad ir po tris metus toje pačioje klasėje, niekada netarnauti Armijoje, rūkyti už mamų pinigus..., spaudyti mobiliaką dieną ir naktį, — apibendrina Alaušas.
— Jo, viskas tik į gerą, — taikiai priduria Bulba, giliai mintyse ausdamas planą, kaip vis dėlto jis išlaikys tuos dešimtokų egzaminus, ar iš viso juos laikys, gal geriau iš tiesų kokius metelius kitus dar pabūti dešimtoku, kai turi tokią įtakingą tetą Aldoną. Juk gali prisiplakti prie bet kurio daug pasiekusio ponaičio daugelyje turtingesnių valstybių ir prisistatyti kaip itin artimas giminaitis, reikalaujantis visokeriopos paramos. Kam tas kažkoks išsilavinimas jam? Paskambins tetai ir ji sutvarkys viską akimirksniu. Ir norimus pažymius mokykloje, ir pageidaujamas geras pareigas bet kurioje pageidaujamoje valstybėje. Teta dar ir naminukę pagal savo receptūrą gamina, visi reikalingi žmonės ja užtvindyti per paskutiniuosius gal 30 ar daugiau metų.

  * Bulba ir Alaušas yra dešimtos klasės moksleiviai.
P.S. Rinkos kaina už fiktyvią santuoką yra apie 10 000 eurų, kuriuos gauna nuotaka dažniausia iš ES piliečiu siekiančio tapti asmens-migranto. Be abejo, po 2022-02-24 prasidėjusios invazijos naujai įvažiuojančiųjų ir įeinančiųjų į LR teritoriją, štai, jau kelių šimtų tūkstančių asmenų kiekiais iki esamo laiko, ši suma, ko gero, yra gerokai didesnė. Todėl įvairių rūšių ir iki šiol net nebuvusiųjų niekieno nuotakų, pagal dokumentus besituokiančiųjų ir nuo 85, ir nuo 15 metų amžiaus, greičiausia, tik daugės. Bus įdomu stebėti realius įvykius bei LR populiacijos kaitą.

2023-05-16 naujiena apie galimą tolimesnę švietimo reformos raidą Lietuvoje:

Bulba klausia Alaušo:

Girdėjai, ministrė, kuri tvarko visas mokyklas gali būti nuversta?
— Valio! – gal pagaliau ir į mūsų 10 klasę ateis nors kokia nauja mokytoja, kuri nors kažko moko, o ne nuolat yra ar susirgusi, ar išvykusi į tobulinimosi kursus, – nudžiugo Alaušas.
— Kvaileli, visos tos mūsų mokytojos neserga, jos dirba korepetitorėmis ir gauna už valandą pamokymo nuotoliu nuo kiekvieno mokinio po 20 eurų, o jei pamokos su laiminga pabaiga ir visų kontrolinių atsakymais – valanda kainuoja 100 eurų. Ar tu nieko nežinojai iki šiol, kad beveik visi mūsų klasiokai tik taip mokosi, o į mokyklą ateina tik šiaip, parūkyti už kampo, mergom plaukų patampyti, pavalgyti mokyklos bufete? – teiraujasi Bulba.
— Žinau, kad visų mamos, močiutės daro banko pavedimus mūsų mokytojoms, – sako Alaušas. – Aš vienas tik be jokio korepetitoriaus mokausi. Bet... žinai, pranešė ekonomistai per žinias, kurias klausosi mano senelis, kad ateina lėta recesija, mamos ir močiutės gali likti be jokių pajamų, mokytojoms bankiniai pavedimai pasibaigs.
— Na, ir kas? – klausia Bulba. – Tau tik geriau. Tu – mūsų klasės proto bokštas. Visi klasiokai tik tavęs prašys nusirašyti. Pralobsi. Valgiui kasdien jie visi vis viena pinigų turės atsinešę, viskas pereis tau.
— Tas tiesa, – sutiko Alaušas. – Mokytojos taip pat bus priverstos į pamokas atvykti, kai nebeliks pinigų už mokymus nuotoliu ir papildomai su bankų pavedimais iš mamų.
— Neužmiršk, – patikslino Bulba. – Negaudamos ankstesniųjų pinigų mokytojos bus piktos, rašys tik prastus pažymius, nesvarbu kaip mes gerai beparašytumėme visus testus, kontrolinius, projektų aprašymus nuo tavęs nusirašę. Tau teks būti visų mūsų mokytojų sponsoriumi. Mokėsi joms grynais, iš mūsų surinktais, atiduosime savo maisto pinigus. Ei, pasidarom abu selfiuką, gal tapsi įžymybe kada nors, o mes, visi likę klasės lūzeriai tegalėsim pasirodyti kam nors, kad tave kažkada pažinojome.
— Dėl to teks gerai pagalvoti, – numykė Alaušas.
— Drąsiau, draugeli, – pašmaikštavo Bulba. – Žiūrėk, po metų, kitų gal ir tu tapsi kaip Prancūzijos prezidentas – sėkmingą karjerą darantis pilietis, vedęs už save beveik 30 metų senesnę savo mokytoją.
— Cha, cha, – nusikvatojo Alaušas. – Gal visi klasėje pasiskirstome kuriam kuri mokytoja, vedam, nesvarbu kas ji, kaip atrodo ir kiek jai metų, ir būsime amžini mokinukai, galėsime visą gyvenimą be jokio mokesčio ir nuotoliu mokytis, ir į ministeriją streikuoti vaikščioti, amžinai liksime 10-11 klasėje, iki 12 klasės nė nejudėsim.
— Puiki mintis, – sutiko Bulba. – Mano mamai jau greitai 66 metai, o ji vis dar mokosi ir mokosi. Kuo mes prastesni? Tu tik įsivaizduok: ateina tavo dokumentų tikrinti, šaukia į balsavimą, privalomąją karo tarnybą, vyksta gyventojų surašymas, tau – virš 40 metų ir tu visur pildai anketą: bendrojo lavinimo mokyklos 11 klasės moksleivis. Jėga!




Iliustracija viršuje:

Temidė/Justicia, anot Viduržemio jūros regiono vietinių gyventojų kultūrinio paveldo pavyzdžių, nėra akla. Ji primynusi koja traiško gyvatės galvą. Taip pat ir lietuviai, jiems artimų kultūrinių regionų senųjų laikų bažnytinio meno meistrai, žr. tapybos darbus Šv Teresės Romos katalikų bažnyčioje, Vilniuje, vaizduoja šv Mergelę Mariją, medžio drožinių meistrai Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje savo senovinėse koplytstulpių medinėse skulptūrose, sukurtose iki 20 amžiaus 4 dešimtmečio, ir altorių tapybos darbuose, skulptūrose, stovinčiose garbingiausiose bažnyčios vietose, lygiai taip pat naudoja tokį įvaizdį: jauna šviesaus gymio mergina traiško koja gyvatę, kas simbolizuoja gėrio ir šviesos pergalę prieš blogį, tamsą, asocijuojamą su šliužais, gyvatėmis, kai kuriose kultūrose su velniais, pajuodusiomis liesomis išdžiūvusiomis tamsaus gymio raganomis. Tokios asociacijos, estetikos ir grožio standartai, jog šviesaus gymio mergina visada nugali bjaurastį, šliaužiančią ar tai gyvačių pavidalu, ar pajuodusių raganų, raguotų velnių ar kokių padarų forma, yra visose kultūrose, liaudies kūriniuose, sakomojoje tautosakoje, šeimų aplinkoje ir pateikiama iš kartos į kartą  su kasdien vartojamu humoru, trumpomis linksmomis dainelėmis, kur pajuokiama, kad bernelis kaip sakalėlis nesirenka juodos ir negražios bei išdžiūvusios, perkarusios ir pan., vaizdiniais, kurių pagalba auklėjami vaikai. Jie nuo mažumės iš savo tėvų, giminių tiesiog humoro pagalba sužinodavo, kas gera, kas bloga, kas gražu, o kas tėra bjaurastis, tiesiog taip buvo pateikiamos socialinės higienos doktrinos, nes siekis buvo paprastas – auginti sveikus, darbingus, gražius  ir padorius neparazituojančius kitų sąskaita žmones. Tekstai susijusiomis auklėjamosiomis temomis žemiau.

NESVEIKOS-NEGRAŽIOS-NEGABIOS-NEFINANSUOTINOS: 4N FORMULĖ

Detaliau apie Buldogą Dalę, jos narkomanus vaikus, rudą ir kaip gyvulys apžėlusią burliokę Irką-Dyrką, kitus panašius, kur sūnus Giedrius būdamas 12 metų amžiaus nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, nei nepajėgė nors trijų pritūpimų padaryti, bet vidurinę mokyklą baigė ir tapo ne bet kuo, o kelių patruliu su policininko išsilavinimą patvirtinančiais popieriais, gautais ten pat, kur laikinai įdarbintas buvo ir jo senelis --- prie fiktyvių studijų baigimo diplomų ir kitų pseudodokumentų padalinimo  nomenklatūros, prakutusių narkodilerių, korumpuotų prokurorų, valdininkėlių, medikų, nieko bendro su Hipokrato priesaika ir jos laikymusi neturinčiųjų, politikų ir kitų galinčių pakankamai susimokėti grynaisiais nurodytam asmeniui įstaigėlės; bei to Giedriaus sūnų Karoluką su pusantro metro skersmens galva ir Irkos-Dyrkos, nudėvėtos šliurės, jo močiutės, iki šiol vedžiojamą ratais apie Generalinės Prokuratūros pastatą Vilniuje kaip kokį defektyvų hibridinį gyvūną, kurio nepriėmė į zooparką Pavilnyje-N. Vilnioje, o taip pat to paties padugnių kontingento egzempliorių aprašymą, kaip antai tarybinio padlaižio ir keverzotojo M. Suskio ir "bliūdeliu" apkirptos išprotėjusios Antakalnio gatvės nuolatinės kadaisinės šliaužiotojos Vilniuje Suskienės dukrą išsprogusiomis iš akiduobių akimis, kadaruojančiomis lyg drumzlino išmatų spalvos stiklo rutuliai, Sniguročką-Duročką ir jos srutų bačkos ant dviejų lūžtančių it degtukai kojikių pakabintos formos išpuvusio protelio daugybės patologijų nukamuotą idiotę dukrą Dovilę, landžiojančią į pajūrio regionus neva "daryti revizijų ir auditų" bei kitus panašius padarus rasite čia: <https://www.leidinyssau.lt/humoras>

 



APIE ŠLIUŽUS, išropojusius po 1990 m.

NE ANEKDOTAS APIE ADVOKATĄ ŠVIRONĄ IR JO DUKRĄ

2023-05-15

Groteskas apie atkuriamos LR parazituojantį „elitą“

Švirono duktė buvo įtaisyta į labai prestižinę vietą vienoje iš naujai besistengiančių funkcionuoti nepriklausomos Lietuvos ministerijų iki tol, kol LR dar nebuvo ES valstybe-nare, o tai reiškė, kad Švironaitė privalėjo atlikti iš esmės diplomatinio korpuso tarnautojų lygio darbą, bet funkcijos buvo dar sudėtingesnės. Kyšiai tame ministerijos padalinyje „vaikščiojo“ tokie dideli, jog Švironaitė buvo tiesiog išdresiruota net artimiausių tame pačiame skyriuje dirbančių kitų tarnautojų tarpe tylėti ir arbatos gėrimo pertraukėlių metu, ir pažymint kolegų gimtadienius, nuolat. Jos darbo srities ir konkrečių užduočių nežinojo nė tame pačiame kabinete dirbusios kitos moterys. Iš esmės būtina pasakyti, jog jos net kalbančios nebuvo niekas girdėjęs. Švironaitės balso kolegės nė nebūtų atpažinusios, telefonu ji neatsiliepinėdavo niekam.

Kolegės žinodavo, jog pas Švironaitę nuolat atvažiuoja giminės iš JAV, rūbeliai jos buvo daugiau nei keisti, nepriminė nei moteriškų, nei vyriškų drabužių, ji vilkėjo visais metų laikų sezonais kažkokius nenusakomus skudurus bulvių maišų spalvos. Pati buvo daugiau nei nenusakomo nesimpatiškumo, darbuotojų sąrašuose žmonės perskaitydavo, kad vardas moteriškas, pavardė netekėjusios merginos, bet realiai tai buvo padaras. Trumpo vyriško kirpimo plaukai, nuolat kažkur vos ne po stalu, ne prie darbo stalo, kažkoks lyg senas purvinas skuduras darbo kabinete, beje, įrengtame pastate, kuris saugomas kultūros paveldo objektas, kabinetų interjeras buvo įspūdingas.

Švironaitė akivaizdžiai buvo labai sunki ligonė. Ji dingdavo iš darbo vietos dviems-trims mėnesiams ir vėl atsirasdavo su tais pačiais bulvių maišo spalvos ir fasono drabužiukais, tiesa, jie būdavo išskalbti. Bendrauti su žmonėmis Švironaitė tiesiog negalėjo, ar ji galėjo rišliai kalbėti, sunku pasakyti, Greičiausia, kad ne. Prie kompiuterio ekrano sėdėdama kažką knebinėdavo, ką – nesvarbu. Kažką. Be abejo, į ministeriją buvo įtaisyta kaip kažkieno dukra, anuomet net atrankos konkursų nebuvo, tarnybos vietas padalindavo saviems. Buvo tame ministerijos padalinyje ir labai senyvo amžiaus močiutė, kuri etatą turėjo visą, ne jo dalį, turėjo atskirą kabinetą gerai įrengtą, bet realiai nedirbo iš viso nieko. Visas jos darbas būdavo padalinio vadovui išvirti gerą kavą ryte ir ją atnešti į jo kabinetą nustatytu laiku ir po to išplauti puodelį. Dar kita jos veikla buvo labai retai pėstute nunešti pluoštą parengtų dokumentų ir palikti nustatytu adresu visai netoliese nuo jos darbovietės. Ir viskas. Toliau sėdėdavo kabinete, nagrinėdavo valgių receptus, su kolege aptardavo naujus mezgimo raštus. Alga buvo kaip tuomet jos labai solidi, kolegos visi žinojo, kad jos sūnus ir sutuoktinis yra užėmę atsakingas pareigas kitur ir ši gavo tiesiog „šiltą“ vietą. Beje, jai net tryliktas algas ir premijas išmokėdavo. Buvo dar ir vienas senjoras įdarbintas, kurio sąlygos tarnyboje buvo dar geresnės – jis kasryt perskaitydavo ministerijos užsakomus laikraščius ir tyliai sau snausdavo minkštame krėsle už darbo stalo. Dienų dienas. Visi žinojo, kad yra nusipelnęs kaip naujai atkuriamos Respublikos tarnautojas Seime, kur kažkokių pareigų turėjo, už buvusius nuopelnus darbo ir tarnybos vietą gavo ministerijoje – už snūduriavimą saulėtoje vietoje pastatytame krėsle prie didelio senovinio rašomojo stalo metų metus gaudavo solidžią mėnesinę algą.

Tokioje "valdininkų darbo kolektyvo" aplinkoje Švironaitė neatrodė kaip tiesiog prie kompiuterio ekrano prilipęs niekam nereikalingas skuduras, apglamžytas, bet nedvokiantis, nes paminėtieji du senyvi tarnautojai net nemokėjo dirbti kompiuteriu, jie sėdėjo prie telefonų aparatų, kurie niekada neskambėdavo, nebuvo sujungti su išoriniais tinklais ir jiems tegalėjo skambinti viršininkas, pasakydamas, kada atnešti kavą, o kada jau galima iš jo paimti jo jau perverstus, pasklaidytus dienraščius.

Darbas iš tiesų tebuvo simuliuojamas. Ministerijai pavestas funkcijas daugiausia atlikdavo vadinamos satelitinės institucijos ir iš įdarbintų vidutiniškai 20 tarnautojų du buvo realiai darbingi ir dirbo, kiti „nieko nemokėjo“, „nežinojo“ nieko ir „nesuprato“. Puse etato buvo įdarbintas praktikantas – studentas iš provincijos miestelio, atlėkęs šeštadieniais aptvarkydavo kompiuterius, intranetinius įrašus, kt.

Įdomu tas, kad tie visi iš esmės vegetuojantieji ir realiai nedirbantys iš viso turėjo gerus užnugarius. Valdiški pinigai algų pavidalu jiems buvo dosniai dalinami tiesiog už nieko neveikimą ir solidų tylėjimą, jog nesupranta, kaip yra surenkami kyšiai iš išorinių interesantų ir kaip, kokiu būdu ir kas juos surenka bei kur jie toliau nukeliauja. Pavyzdžiui, Švironaitės užnugaris buvo juristas jos tėvas, o teisininkų tuo metu buvo didelis trūkumas ir net į ministerijas prisivilioti dirbti teisininką buvo sunku – jų tikrai trūko. Todėl kai įdarbindavo teisininko sutuoktinę ar dukrą, nauda buvo gaunama tokia, kad teisines konsultacijas reikiamais klausimais gaudavo per jų artimuosius konfidencialiu keliu. O teisinių konsultacijų reikėjo nemažai, buvo keičiami ar atnaujinami praktiškai visi teisės aktai po 1990 m. Ministerijos darė parengiamuosius darbus realiai neturėdamos tam parengtų teisininkų, samdyti jų trumpalaikėms užduotims net nelabai galėjo, todėl paplitęs variantas buvo suteikti prestižinio valdininko darbo vietą reikamai moteriškei, kurios sutuoktinis ar sūnus, tėvas įtakingas teisininkų sluoksniuose ir gali sutvarkyti tinkamai reikiamus teisinius dokumentus, nutarimų projektus. Tokiu atveju tokia moteriškutė tik dilindavo darbo kėdę ir demonstruodavo savo žinias paskalų srityje per kavos ar arbatos gėrimo pertraukėles.

Švironaitės tėvas ilgainiui pateko į advokatus, kurie nėra samdomi, o yra vadinamieji valstybės garantuojamieji bylose, kur asmenys dėl vienų ar kitų priežasčių negali pasisamdyti advokato už galiojančius tuometinius įkainius.

Pamėginkite suvokti, kiek asmenų nuo 1990 m. prarado realiai turėtas teises į tėvų ir senelių turėtą nuosavybę, buvo apgauti, kiek skyrybų buvo vien finansų krizės 2008-2012 m. laikotarpiu ir kokio lygio turto perdalijimai vyko. Darbavosi intensyviai reikiami advokatai kaip Švironas. Lietuva buvo perdalinta nieko su ja net bendro neturintiems parazituojantiems aferistams, atsiradusiems su pasivogtais dokumentais ir naujai susikurtomis gražiomis biografijomis. Padugnės, serijiniai recidyvistai, purvo lygio niekšeliai, brolžudžiai ir vaikų prievartautojai, narkodileriai, pedofilai ir kiti su itin ryškiomis priklausomybėmis ir dideliais nukrypimais nuo normos ir jų šeimų nariai tapo naujaisiais ministrais, politikais, savininkais, verslo ir pramogų biznio, akademinės bendruomenės "elitu"...

Ką jis išdarinėjo ir kaip „gynė“ tuos, kurie iš tiesų nebuvo niekuo kalti, bet dėl gyvenimo peripetijų atsidūrė padėtyje negalinčiųjų ar nenorinčiųjų mokėti advokatui – juk jei asmuo nekaltas, kodėl turi mokėti advokatui, jie juk paprastai gina nusikaltėlius, o nekaltieji todėl ir yra nekati, kad net nesuvokia, į kokią surežisuotą iš anksto cirko areną patenka bet kokiame teisme... taigi, ... Švironas be kalbų pasirašydavo viską, kas jam būdavo liepiama pasirašyti ir bylos būdavo užbaigiamos kaltais padarius visiškai niekuo neprasikaltusius, o susimokėjusieji atitinkamai tapdavo „nekaltais lyg avinėliai“. Šitokie „teisingumo“ žaidimai seniai visiems žinomi, aprašinėjimas šitų visų dalykų jau tikrai yra nuobodus.

Tiesiog. Švironaitė buvo brokuota kaip į sąvartyną metamas nudvėsęs pusiau šuo, pusiau kiaulė, sukurta medicinos laboratorijoje, vykdant eilinius eksperimentus. Ką darė advokatas Švironas? Viską, kas jam būdavo liepiama. Kiek nekaltų žmonių jis pražudė ir sveikiems vaikams atėmė vaikystę, jaunystę, sužlugdęs jų mamas? Manau, dešimtimis tūkstančių. Ką daro dėl to advokatų profesinė organizacija? Nieko. Tokių advokatų dauguma, jų beveik visų dukros, žmonos, mamos, anūkai – išsigimę padarai, niekuo net žmogaus neprimenantys ir jų vegetavimui palaikyti jiems reikalingi itin dideli pinigai – pavyzdžiui, bulvių maišą primenančiuose skuduruose suvyniotą idiotę Švironaitę pasodinti į tarnybą su solidžia alga, lyg tas padaras nors kažką dirbtų, o ne tik murksotų vietoje skuduro, prilipusio prie rašomojo stalo ir renkančio dulkes lyg metų metus vegetuojantis monstras, pripumpuotas narkotikų ir kitų preparatų, leidžiančių kasdien atslinkti iki darbo vietos, o vakare išropoti iš patalpų.

P.S. Beveik lygiai taip pat galima aprašyti iškilaus teisėjo, patekusio ir į tarptautinių ES teismų teisėjų tarpą, Sūrio, kurio ir tėvas senasis Sūris buvo tarybiniu teisėju, seserį ar itin žinomo ekonomisto Suodžio seserį, žinomesnių prokurorų, ministrų dukras, buvusio viceministro Ruodžio tikrąją jo ir jo sutuoktinės biografiją, pilną purvo ir kyšių perdalinimo, o viešai aprašytųjų kaip nusipelniusiųjų ir grįžusiųjų iš kažkur į Lietuvą, net filmukas dokumentinis susuktas apie juos, kaip, neva, dalyvavusiuosius atkuriamosiose veiklose, kas realiai reiškė tiesiog svetimo turto užgrobimą sau ir savo palikuonims kokioms penkioms kartoms į priekį, nuolatinius korupcinius veiksmus itin stambiu mastu, išpardavimą Lietuvoje registruotų patentų ir išradimų tiesiog už juokingus grašius į užsienį, pažeidžiant tų išradimų autorių ir jų šeimos narių teises, elementarų žmonių išpardavimą vergovės sąlygomis į užsienį, kontrabandą milijardinėmis sumomis, prisidengiant, jog vykdomi viešieji pirkimai, kuriamas naujos jaunos valstybės kaip LR, neva, "mokslas" ir reformuojama visa "švietimo", "medicinos", "krašto apsaugos", "vidaus reikalų", "finansų valdymo", "jurisdikcijos", "žemės ūkio ir maisto pramonės", "ekonomikos" sankloda, ar keičiamasi humanitarine parama su kitomis valstybėmis ir regionais, paimant iš to sau atitinkamą procentą, kt. Padugnės ir ankstesniųjų pačių žemiausių luomų atstovai, daugelis realiai net nebuvę Lietuvos gyventojai ar piliečiai, niekada šioje teritorijoje neturėję nei piliečių/nuolatinių gyventojų statuso, nei net mažiausio turto savininkų statuso, amžini visų bendruomenių užribio individai, kiūtoję ar tai vietoje baidyklių pacukams išvaikyti ūkininkų tvartuose ir dvarų užkampiuose kuopę žmonių ir gyvulių išmatas, murksoję grioviuose ir pusiau girti pakrūmėse, ir jų palikuonys lyg glitūs išsigimę šliužai išropojo prie gėrybių lovio, kur vegetuoja ir parazituoja štai jau 33 metai ir jų apetitas auga, galo nematyti, aferos ir jų nusikalstama veikla tampa vis rafinuotesne ir nachališkesne, juos yra apėmusi euforija ir kliedesinės mintys, vyrauja neadekvatus mąstymas, didžia dalimi nulemtas besaikio narkotinių preparatų vartojimo. Esamieji šliužai įsileidžia naujus, lygiai tokius pat gebančius vien reketuoti, ubagauti, rodyti klounadas ir parazituoti vietinių padorių gyventojų sąskaita. Bėda ta, kad Lietuvai cirko kultūra yra svetima. Nors vietiniai gyventojai kantrūs ir labai tolerantiški, bet jie toli gražu nėra mazochistai, kurie leis jų vaikų sąskaita parazituoti naujoms ateivių-parazitų ordoms.

PASTABA. Pavardės, žinoma, pakeistos, bet esmė arti 100 proc. objektyvios tiesos.

Iliustracija aukščiau: 10 metų vaiko laisvalaikio darbelis. Pavadinome jį "Akademinės bendruomenės pažiba --- Komas Daunas". Tekstą apie akademiką Komą Dauną rasite Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje ir šioje Humoro skiltyje žemiau. Taip pat yra tekstas ir apie kitą "pažibą" --- mergaitę visiems atvejams, amžiną komjaunuolę aktyvistę docentę, gimdžiusią vaiką nuo 300 kg svorio senuko profesoriaus, kai jai pačiai jau buvo virš 40 metų ir kuo visa tai baigėsi.


NE ANEKDOTAS ŠVIETIMO IR AUKŠTOJO MOKSLO TEMA,

ARBA NUOMONĖ, KODĖL GALIMAI PEDAGOGŲ, AKADEMINĖS BENDRUOMENĖS ATSTOVŲ VAIKAI, ANŪKAI TOKIE BROKUOTI IR VIZUALIAI BJAURŪS BEI DVASIŠKAI, PROTIŠKAI SKURDŪS

GROTESKAS
2023-05-13

Žinia, visi yra skirtingi, todėl ir įdomu. Juk būtų nuobodu, jei visi ir visos būtų vienodai gabūs ir protingi, gebėtų tą patį ir viską daryti be broko, išoriškai būtų identiški ir tobuli iki paskutinio nepriekaištingo kūno reikalavimo pagal, tarkime, Renesanso epochos žmogų. Visa tai jau buvo ne vienos ankstesnės visuomeninės sanklodos ar net ištisų imperijų siekiamybė – sukurti tobulų žmonių visuomenę, utopinę bendruomenę ar tiesiog Rojų žemėje. Sutikite, bandymų tai įgyvendinti žmonijos istorijoje buvo daug, pačius paskutiniuosius tuos mėginimus žmonės yra gana neblogai dokumentavę, susukę įvairių filmų, parašę poemų, eilėraščių, nutapę paveikslų, pateikę net gerai suplanuotų reketavimo kampanijų, kad būtų paryškinta ir nuolat kartojama tik vienos bendruomenės bėda, kai jos tarpe dėl per didelės kraujomaišos ir kitų susijusių priežasčių išsigimimai, nedarbingumas, parazitavimas nuolat per daug kontrastuoja su sveikesnėmis, taip sakant, iš tiesų darbingomis ir gana neblogai artėjančiomis prie sveikesnių plačiąja prasme ir neblogai besitvarkančiomis visuomenėmis.

Kaip žinia, akademinė bendruomenė, pedagogai yra gana mobilūs, jų kilnojimasis kaip kokiam skėrių būriui vis į naujas vietas, kur tiesiog yra sotesnis ir lengvesnis gyvenimas ir vis naujoje vietoje galima aferistiškai sužaisti, kad atvyko gydytojas-profesorius-stebukladarys ir toje apylinkėje visos bergždinės moterys net virš 70 metų senutės akimirksniu tapo mamomis... ir tuo tikslu privalu atsivežti dar ir piliulių gaminimo iš vietinių žaliavų fabriką kartu su visais jo inžinieriais ir kitais „specialistais“, įsteigti naujas mokyklas, privačius universitetus, naujus pramonės objektus, įsivežti naujų darbininkų, kurie net nemoka tos šalies kalba kalbėti ir nieko nesupranta, kodėl jiems iš viso nemoka jokio atlyginimo... schemos ir metodai tie patys – kartu atvažiuoja ir jų orkestrai, trankiai daužiantys, kaip jie patys sako, populiarią muziką, nuo kurios vietiniai gyventojai tiesiog vemia, atsiveža kabareto pigių šokėjų-niekatros lyties atstovų ir vietoje moterų juos ištekina už vietinių politikų..., – nuobodžiai vienodi metodai „integruotis“ tuose kraštuose kur iš tiesų, kaip ir Lietuvoje, dar nėra pragaištingų sausrų, visuotinių gaisrų, kur „pieno upės ir sūrio krantai“, „gintaro rūmai ir medaus tiek, kad gali jo kibirais imti“, o vietinių merginų „plaukai aukso spalvos ir akys mėlynos lyg rugiagėlės“..., – jie tokių gyvų net nėra matę, jų žmonos primena šeriuotus pajuodusius išmatų spalvos akimis gyvulius, dukros net su moteriška lytimi nieko bendro neturi ir geriausiu atveju gali jas apiforminti kaip padarus su fiktyviais mokslo laipsniais, padalintais narkomanėms ir idiotėms, įvežamiems išsigimusiems individams, kurie iš karto registruojami prie medicinos paslaugų teikėjų ir forminami amžinam parazitavimui su periodiniais narkomanų pasilinksminimais tiek vietoje ir už mokesčių mokėtojų pinigus, tiek ir egzotiniuose kraštuose, kur tie individai prisistato kaip „lietuvaitės“ ir dėl to yra daug nuostolio Lietuvos Respublikos prestižui.

Trumpiau tariant. Šių visuomenės padugnių-aferistų vegetavimas atsieina itin brangiai. Paskutiniųjų mėnesių pranešimai, kaip jie ketina „tobulinti“ švietimo sistemą LR, paskaičiavimai, kiek aukštųjų mokyklų yra iš viso ir kokios jos, kiek ima mokesčio iš gyventojų už mokslą ir kokiomis sąlygomis bei ką siūlo su pavadinimu „magistro studijų programa“, kiek privačių aukštųjų mokyklų, kur bet kuris proto ubagas ir visiškas idiotas ar idiotė tampa magistru ir net mokslo daktaru su iš karto nuperkama nebloga vieta su nuolatine alga iš valstybės biudžeto išlaikomose vietose pradedant nuo jurisdikcijos, vykdomosios valdžios sektoriaus iki vaikų ikimokyklinio ugdymo įstaigų-vaikų darželių, kurių vadovai už tam tikrą sumą duodamą grynaisiais tampa tos vietos užėmėjais tiesiog susimokėję reikiamam asmeniui savivaldos administracijoje, tereikia būti sukaupus tam tikrą ir tikrai nemažą sumą, tas pats su visais vykdomosios valdžios ir lydinčiųjų institucijų, teismų, prokuratūrų ir net diplomatinės tarnybos postais, net pačiais menkiausiais, – liepto galas tikrai čia pat. Viešojoje erdvėje skandalas seka skandalą, bet naujos aferos, korupcija, pinigų plovimas, sukčiavimai vėl ir vėl atgaivinami ir metodai vis gana panašūs ir primityvoki.

Telieka pacituoti tiesiog liaudies išmintį.

Žmonės seniai sako: „Nori pamatyti pačią bjauriausią moterį? Ieškok politiko ar profesoriaus žmonos. Nori pamatyti merginą, primenančią pabaisą iš siaubo filmo ir net bjauresnę, kad pamatęs nemiegosi iš siaubo? Ieškok scenos „žvaigždės“, manekenės, primenančios pakabą, prokuroro ar teisėjo, mokslų daktaro dukters, sesers, žmonos, mamos ir pasižiūrėk į ją be grimo. Nori pamatyti pačius didžiausius ligonius, iškrypėlius, nusikaltėlius, visišką visuomenės dugną? Ieškok medikų, jurisdikcijos atstovų, pedagogų, akademinės bendruomenės atstovų vaikų, anūkų, proanūkių...“.

Telieka suskaičiuoti. Sveikų, normalių ir gabių vaikų ir jaunimo vietą užima visokių jurisdikcijos atstovų, prakutusių verslininkų, akademinės bendruomenės iš viešųjų pinigų prastumti į gyvenimą degradavę, brokuoti, nepavykusių įvairių rūšių eksperimentų su žmogaus embrionais rezultatas – vaikai, anūkai – proto ubagai ir kūno šlykštūnai, vegetuojantys bei parazituojantys vietinių dorų žmonių patiklumo ir naivumo sąskaita. Ar pajėgi Lietuva išmaitinti tiek „akademinės bendruomenės“, jurisdikcijos, medikų, politikos žaidimų organizatorių, vykdomosios valdžios visų lygių parazituojančiųjų scenos atstovų, kurių pramoga pagrindinė, kaip rodo iš tiesų tūkstantmečių istoriniai duomenys, yra tiesiog veisti lyg cirko gyvūnus kuo labiau defektyvius ir išsigimusius šlykščius padarus, seniai jau nutolusius net nuo minimalių žmogui taikomų kriterijų, pavyzdžiui, neparazituoti kitų sąskaita.

Sutikite. Gegužė –  neišpasakyto gamtos grožio atsiskleidimo mėnuo Lietuvoje. Kartu tai ir praėjusių metų rezultatų visais lygiais suvedimo ir prognozavimo laikas.

Ir kaip kontrastuoja toje gegužės sodų žydėjimo aplinkoje ta dvokianti parazituojanti bjaurastis, aprašyta aukščiau. Suskaičiuokime, kiek jų yra, kaip dažnai atvažiuoja „į svečius“, iš ko realiai pragyvena ir kiek tai kainuoja Lietuvos Respublikai tie visi demonstratyviai skurdžiai atrodantys nuolat sergantieji ir besigydantys už dyką išpuvusiomis smegenimis, nuolat apkvaišę nuo visokiausių preparatų ir papildų bei kibiro dydžio veidais tapę po eilinių „grožio“ procedūrų ir botokso injekcijų pedagogai, vadybininkai, akademikai, medikai, neva, menininkai, jurisdikcijos atstovai, valdininkėliai, net ir statutiniai tarnautojai, ne retas paskendę kyšiuose ir suklastotuose dokumentuose, diplomuose, fiktyviai pagražintose biografijose bei nelegaliuose versluose, į kurių sūkurį įtraukti ir giminės, ir pravažiuojantieji cirko klounai, ir perkami-parduodami kaip marionetės visų lygių prekeiviai, visų įmanomų rūšių paslaugų teikėjai ir t.t.

P.S. Apie primityvias ir seniai egzistuojančias nusikalstamas stambiu mastu struktūras, palaikomas tiesiog universitete, kur rengiama didžioji dalis LR jurisdikcijos ir viešojo sektoriaus tarnautojų, atstovų, būsimų valdininkų ir UAB vadovų, įdarbinami dėstyti asmenys, kurie iki tol būna padarę grubius nusižengimus įvairaus lygio ir išmesti iš visur, apie Buldogo Dalės atvejį skaitykite šioje skiltyje žemiau.


MOTINOS DIENOS ATGARSIAI
 

(1) ANEKDOTAS APIE TRIJŲ SŪNŲ-PROGRAMUOTOJŲ MAMĄ

2023-05-11

 

Brandaus amžiaus moteris telefonu kviečia inžinierių/IT specialistą, aptarnaujantį kompiuterinę įrangą ir susijusius reikmenis gyventojų namuose, kai šie įsigyja interneto ryšio paslaugą. Nori pati užpildyti mokesčių deklaracijas, sumokėti už pirkinius, kai kurias paslaugas internetu, naudotis internetine bankininkyste, girdėjo, kad ir prekiauti pačiai, keistis daiktais, patiekalų receptais, bendrauti su bendraminčiais, rasti kitų, kurie turi tokius pačius pomėgius, hobius kaip ir ji, nesunku, kai moki tuo internetu naudotis. O juo naudojasi visi aplinkui, ir senas, ir jaunas, ir net maži vaikai žino, kaip patiems prisijungti prie reikiamų paskyrų ir pasižiūrėti animacinius filmukus. Iš pažįstamų moteris girdėjo, jog tai labai patogu ir nesunku padaryti. Interneto ryšys jos namuose įdiegtas, bet moteris nemoka savarankiškai juo naudotis. Skambina nurodytu telefonu į įmonę, pardavusią jai tas paslaugas ir sako:

– Atsiųskite man ką nors, kad parodytų, kas tas internetas. Turiu tris sūnus, visi programuotojai, bet kas tas internetas ir ką, kaip su juo daryti, man neparodo.

 

(2) NE ANEKDOTAS APIE MAMĄ PRALOBUSIĄJĄ IR MAMĄ NEPASITURINČIĄJĄ

 

Kalbasi dvi moterys, abi turi suaugusių vaikų, kurie jau nebe moksleiviai ar studentai, ne migruojantieji, o dirbantys Lietuvoje, neblogai uždirbantys ir jau patys turi savo vaikų.

Viena, kuri nepasiturinti, klausia kitos, kuri yra nemažo turto vienintelė savininkė, sutuoktinį palaidojo, gyvena ir vargo nemato, taigi, pasiteirauja:

– Kaip praėjo tavo sekmadienis? Juk Motinos diena buvo. Ar pasveikino vaikai?

– Oi, neklausk, – atsako turtingoji. – Nespėjau anksti ryte atsibusti, o jau sūnus sveikina su gėlėmis, kavą man į lovą neša, paskui atvažiavo dukra, šašlykų atvežė, kepėme kieme savo namo, visko pridovanojo, suvažiavo anūkai...

– O man, – atsako neturtingoji, – abu vaikai SMS žinutes parašė iš trijų žodžių. Džiaugiuos ir dėl tiek, nes patys atsiminė, kokia diena, vis dėlto pasveikino. Tada paėmiau ir atsiverčiau savo kruopščiai dar nuo jų vaikystės vedamą namų ūkio apskaitą. Žinai... net kai mano pajamos per mėnesį nesiekdavo 300, pati pragyvendavau iš nepilno 100, likusius padalindavau vaikams. Ir taip nuolat: 1/3 mano pajamų mano reikmėms, likusieji – jiems. Grynais ir dar įvairiais pirkiniais. Kol buvo maži, iš viso visus jų būrelius pačius brangiausius kokie tik buvo apmokėdavau, maistą, drabužius, užsiauginau juos tuo metu, kai jokių „vaiko pinigų“ iki sueina jam 18 metų nebuvo..., vien jų nuėjimas pas klasioką į gimtadienį būdavo 20 litų grynais, o tie gimtadieniai ir tų draugų tiek, – visi šeštadieniai – gimtadieniai, vaikai buvo labai populiarūs bendraamžių tarpe. Drabužių iš padėvėtų iš viso neturėjo, viskas būdavo nauja... į keliones užsienin su klase išleisdavau. Kol studijavo, irgi mokėjau ir mokėjau... Dviejų suaugusių žmonių išlaikymas pati žinai, kiek kainuoja. Praradau sveikatą nuolat dirbdama po du ar net tris darbus, kur didelė atsakomybė, sudėtingos užduotys, skirtingose darbovietėse vienu metu, dirbau ir nėštumų metu, ir vos tik vaikai gimė, dirbau iš namų.

– Nebeduok jiems jokių pinigų, – sako pasiturinčioji. – Tai jie tau turi duoti.

– Ką tu..., – atsako neturtingoji likusi skurde, bet į žmones išleidusi du vaikus. – Ar Motinos diena, ar kokia kita – nėra nė vienas paklausę, mama, ar tau ko reikia? Net nesupranta. Patys važiuoja nuolat į tolimas keliones, valgo tik kavinėse ir restoranuose, pas mane jei ir atvažiuoja kartą ar du per metus, tik tada, kai jau žino, kad bus ką iš manęs ir vėl paimti, kai būnu kokį didesnį darbą atlikusi, pinigų gavusi...

– Tai kas bus, kai išeisi į pensiją? – klausia pasiturinčioji. – Mirsi iš bado? Pensijos juk matai dabar kokios, va, mano kaimynė su 36 metų darbo stažu tik ką išėjo pensijon, net 400 eurų negauna. Ką tu darysi?

– Ai, nė neklausk, – atsidūsta sielvartaujančioji.

O pati atsiverčia mažą tokią knygelę, joje – graži istorija apie mamą, kuri turėjo daug vaikų. Jie nuolat pas ją atvažiuodavo ir vis kažką pasiėmę išveždavo, – kas baldus, kas namų apyvokos daiktus, kas indus geresnės būklės, kas pinigus, net jos drabužius ir papuošalus kol ji dar gyva buvo, juos taip pat ėmė ir vežė iš jos namų. Ta motina tyliai užgeso, mirė. Atvažiavę jos vaikai ėmė dairytis, kas gi liko po motinos mirties. Dairosi ... dairosi – net namai užstatyti jų pačių ir parduoti, jie visi išnešė jau anksčiau tai šį, tai tą iš mamos namų, – tuščia, nelikę nieko ničnieko... Eina į kiemą iš namo, žiūri – sena obelis dar yra tame kieme. Nusipjovė tą seną dar jų vaikystės laikus menančią obelį tie vaikai, po kuria jie ir užaugo, susikapojo, išsidalino ir išvažiavo.

Bet nemanykite, jog ta moteris, vartydama knygelę, labai jau sielvartavo. Ne. Tiesiog tokia yra žmogaus prigimtis – ji žino, kad kol jos draugė dar turtinga, vaikai, anūkai pataikaus, bus mieli ir paslaugūs, visa tai vyks, kol nenuspręsta, kam atliks mamos palikimas ir kokiomis sąlygomis. Jei draugė pasiligos, nuskurs, – neliks ir paslaugiųjų namiškių.

Istorija ši nėra verkšlenimo stiliaus, ne. Ne už kalnų – Tėvo diena. Štai, jau tą sekmadienį iš tiesų galime pavadinti Atrakcionų ir šaradų diena, kai sugužėję vaikučiai klausia: „Kodėl, mama, tu sakei, kad mano tėvas yra tas gražus ansamblio "Lietuva" ilgametis šokėjas, kurio vaikystėje nė nemačiau ir jis nuolat būdavo komandiruotėse? Kaimynų Katrės du vaikai lygiai tokie pat kaip ir aš, abu lygiai kaip aš žvairi, o kai žiūri televizorių ir jie nuolat išsižioja ir jiems kaip ir man iš burnos teka seilės. O tu nuolat juokdavaisi iš kaimynės Katrės ir sakydavai, kad ji abu vaikus traukinio vagone važinėdama į komandiruotes jaunystėje su girtu kareiviuku pasidarė ir todėl jie nuolat išsižioję ir žvairi bei mėgsta po kambarius žygiuoti bei tarškinti tuščių puodų dangčiais? Tai ką, mano tėvas buvo girtas baleto šokėjas, vaikštinėjęs su moteriškais batais ant aukštų kablukų, su kuriuo važiuodavai bulvių iš kaimo parsivežti ir todėl dabar aš žvaira, nemoku net iki penkių suskaičiuoti ant pirštų, nors man jau seniai virš 50 metų ir visi iš manęs juokiasi darbe, kur tu mane įdarbinai per pažintis, ar kaip?“.

Nuotaikingos artėjančios Tėvo dienos!

 

P.S. Siųskite redakcijai savo anekdotus e-adresu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Bus prizai.



MOKOMOJI MEDŽIAGA PAGAL PROGRAMĄ "AR KIEKVIENAS GALI TAPTI ŽURNALISTU?" ŽEMIAU:

Tekstas apie kyšininkės ir jokios etikos nesilaikiusios iš viso medikės sūnų degradavusįjį Šupliauską ir jo ilgametį draugą Štrauzą /pavardės, be abejo, pakeistos/ yra pavyzdys, kas nutinka, kai žurnalistiką ima žaisti nieko bendro ir reikalingo parengimo tam neturintys asmenys iš visiško visuomenės dugno. Pažymėtina, kad Štrauzo sūnus tapo "žurnalistu", kurį apmokė Šupliauskas ir kiti panašūs degradai, jokio patvirtinančio realiai galiojančio dokumento apie žurnalistinį išsilavinimą tie asmenys neturi, su visuomenės informavimu nėra niekaip susiję, tačiau jų niekas net nestabdo, jų vykdomi teisiniai pažeidimai yra nuolatiniai ir itin stambaus masto. Koknkrečiai tų asmenų žala, daroma visuomenei, yra milžiniško masto: pradedant nuo objektyvios tiesos iškraipymo, korupcijos, baigiant įvairiais nelegaliais lydinčiaisiais "verslais" ir paslaugomis nusikalstamoms struktūroms.

 

NIEKAS NEUŽMIRŠTA, NIEKAS NEPAMIRŠTA:

ARBA TARYBINIO AKTYVISTO ŠUPLIAUSKO BIZNIS VISUOMENĖS INFORMAVIMO SRITYJE PAVLOVO ŠUNIDĖJE PRIE JŪROS PO 1990 METŲ IR IKI TOL

 Groteskas

2023-05-09



Iliustracija aukščiau: Šupliauskienės sūnus taip atrodė būdamas devintokas. Tiesa, tuomet buvo 1979 metai. 10-mečio vaiko laisvalaikio darbelis.

Šupliauskienė buvo gerai žinoma pajūrio krašto medikė, kuri tarybiniais metais rublių prisirinkdavo traukinių vagonais ir galėjo tais rubliais ištapetuoti visus LTSR laikų daugiabučius kiek tik jų tuomet buvo ir dar visai Kaliningrado sričiai ištapetuoti jų būtų pakakę, o kas būtų atlikę kaip atraižos – nesunkiai būtų perdirbta į deficitų deficitą tarybinį tualetinį popierių rusvuose rulonėliuose, kurių gaudavo įsigyti tik išskirtiniai ir ypatingai nusipelniusieji teatro ar operos bei baleto scenoje ir keli kiti, bet jų daug nebuvo.

Mat, jos, tos Šupliauskienės, darbo baras buvo susijęs su pažymų išdavimu vyrams ir kelioms virėjoms, atitinkamo parengimo medikėms, kur parašyta būdavo, jog darbui jūroje asmuo tinkamas. Kyšiai už visiškai patologiškai prasigėrusio ar kitaip defektyvaus žmogaus išstūmimą darbams laivuose LTSR buvo milžiniški ir juos dosniai sunešdavo tos, kurios pagal tarybinių laikų dokumentus buvo apiformintos esančios civilinėje santuokoje su tais nabagėliais, pasmerktais elementariai lėtai supūti kažkur toli toli, kur niekas nemato. Žinoma, viešai darbas jūroje visada buvo romantizuojamas, nes tarybiniai žmonės niekaip ar itin retai tegalėjo pamatyti VDR – Vokietijos Demokratinę Respubliką, o jau Čekoslovakija ar Vengrija buvo pasiekiama tik aukščiausio rango nusipelniusiems partiniams vadams, Ministrų Tarybos nariams ar kokio meno rūšies grupelei draugų, gerai patikrintų atstovų, pavyzdžiui, mokančių sutrypti bet kokį šokį su klumpėmis ar geležimi pakaustytais odos batukais, ir tik ne daugiau kaip vieną kartelį per gyvenimą po atitinkamų ilgokų apmokymų kaip elgtis „draugiškoje“ užsienio valstybėje ir ką atsakyti į kiekvieną galimą klausimą. O jūreiviai kartais, jei įrodydavo, jog nei jie patys, nei jų žmonos ar kiti artimieji neturi jokių giminių nei JAV, nei PAR ar kitose Vakarų kraštų ar Pietų pusrutulio valstybėse, įgydavo teisę pasivaikščioti ir pasinaudoti norimomis paslaugomis ne tik netoliese esančiame Amsterdame ar Gdanske.

Bet jų, tų išstumtųjų sunkiems darbams į jūrą, algos, be abejo, kartu su vadinamais „bonais“ apsipirkimui specialioje krautuvėje, kuri Klaipėdoje buvo žymiai geresnio ir prašmatnesnio asortimento prekių už valiutinę parduotuvę Vilniuje, kur visi lietuviai su pluoštais JAV dolerių kiūtindavo pirkti bet ko, ko neturi jo kaimynas, atitekdavo sėdinčioms ant kranto ir visiškai nieko nedirbančioms „moriačkoms“, taip vadino jūreivių žmonas. Dirbti jos nė negalėjo, nes aktyviai gulėdavo pusę metų ant smėlio vietiniame pliaže ar nuosavame balkone po beveik 15 valandų per parą. Likusį laiką garbanojosi plaukus pagal Sofijos Loren paveikslėlį arba matavosi šviesių garbanų perukus Merlin Monro stiliumi, kuo juodžiau išsipaišydavo antakius, blakstienas ir nusitamsindavo plaukus tos, kurios buvo užvaldytos kliedesių apie Indijoje nufilmuotas šokėjas arba girdėjusios apie Izauras, kurios galų gale praturtėja net būdamos bjaurios kaip maras ir šlykščios kaip karas. Jos lyg seni pilvoti uosto krovikai gėrė stipresnį alų ar labiau turtingos ir šampaną, rūkė kvapnias cigaretes, lakavosi nagus, vaikščiojo pas siuvėją, perpardavinėjo viena kitai ar iš Mėsos kombinato pavogtas prasmirdusias dešras, ar medžiagos su pavadinimu „kramplenas“ gabalus.

Vaikų savo jos, tos „moriačkos“, jei jų turėjo, nė neprižiūrėjo, neauklėjo, valgyti jiems neduodavo. O kam? Juk yra tarybų valdžia ir ji nori užsiauginti Tarybinį žmogų-kosmonautą ar bent jau darbo didvyrį, karvių melžėją-spartuolę bei audėją, mezgėją fabrike atidirbančią prie triukšmingų mašinų 30 gyvenimo metų ir ne trumpiau. Tai tegu ir auginasi ta valdžia ko jai reikia. Jos, „moriačkos“, tuo tarpu pasimėgaus pataluose su į jūrą neišstumtu taksi šoferiuku ar vietiniu santechniku, kuriam pastatys alaus ar degtinės, nupirktos už jos sutuoktinio pagal dokumentus sunkiu darbu uždirbtus jūroje rublius, vidutiniškai jų būdavo apie 2000 rublių per pusmetį, plius, bonai. Tiek, žinoma, buvo mažai. Todėl jų vaikai ledams, cigaretėms, kojinėms ir pieštukams su parkeriais bei sportiniams rūbams, kurių reikėdavo per kūno kultūros pamokas, užsidirbdavo patys. Nuo pat pirmos klasės ir neretai – jau būdami vaikų darželyje. Kaip? Įvairiai.

Bet istorija apie Šupliauskienės Šupliauskiuką, kuris nuo 15 metukų jau buvo šeimos galva, solidžiai užsidirbdavo iš klasiokų mulkinimo, gyveno suaugusio vyro gyvenimą su neūžauga Aborčiūte, kuri dėl gausybės patologijų ir kelių neapiformintų medicinos įstaigose abortų po grupinių orgijų Kaune parkūrė nusiperoksidinusi ant galvos kelis nutriušusius plaukelius ir kaukšėdama ant kreivų kablukų tiesiai į 9 klasę arčiau jūros, kur, tikėjosi, liks gilioje užmarštyje jos nutikimai Kaune. Iš esmės Aborčiūtė, apiforminta dokumentuose kaip 15-metė, realiai buvo apie 55 metų biologinio amžiaus senstanti moteriškutė su gerai išgrandytu tiesiog su geležtėmis kelis kartus jos gimdos turiniu. Abortų liekanos būdavo naudojamos įvairiems tikslams, neretai ir norint patobulinti kokio žinomesnio ir valdžiai nusipelniusio žmogaus kūną naujomis ląstelėmis ar kūdikių dar negimusių embrioniniais dariniais.

Apie Šupliauskiuką, nuolat persivalgiusį keksų su majonezu, apaugusį pūlingais dvokiančiais spuogais ir sutinusiu veidu ir nuperoksidintą Aborčiūtę nuolat sukiojosi už juos kiek vyresnis Štrauzas.

Šupliauskiukas buvo ne tik mažas, storas, dvokiantis ir apaugęs pūlingais spuogais bei nuolat neplautais riebaluotais plaukais. Jis nuolat rinko asmeninius duomenis apie visus klasiokus. Pavyzdžiui, kiek realiai uždirba jų tėvai ir mamos, iš ko jie iš tiesų gyvena, jei nėra niekur įsidarbinę, iš kur pas klasiokus 100 rublių vertės žieminiai importiniai batai ir džinsai už 120 rublių, jei šeimoje nėra nei jūreivio, gaunančio bonus ir parvežančio iš užjūrio uosto džinsus ar kokio giminaičio, siunčiančio džinsus iš Amerikos ir t.t. Šupliauskas pasitelkęs buvo silpnesnius mokinius, kurių, pavyzdžiui, buvo smarkokai sužaloti kūnai dėl medikų klaidų darant nesankcionuotus bandymus su vaikais uostamiestyje nuo labai senų laikų ir pan. Įsigudrindavo gauti duomenis net apie tai, kiek konkrečiai pinigų kuris klasiokas gauna iš namų dienai. O kišenpinigių grynaisiais anuomet turėjo visi mokiniai. Šupliauskiuko iki 8 klasės vaikai kitoje mokykloje, kurioje jis eidavo į pamokas formaliai tik patrinti suolo, buvo vos neužmušę, kai sužinojo, kur ir kam bei ką Šupliauskiukas skundžia.

Šupliauskiukas, žinoma, aktyviai žaisdamas „mamą ir tėtį“ su Aborčiūte nuo 15 metų ir iš tiesų gyvendamas bei lytiškai santykiaudamas su ja, be abejo, nieko mokytis negalėjo 9-11 klasėje. Anuomet vidurinis išsilavinimas lietuvių mokyklose trukdavo 11 metų. Po to jau buvo galima stoti į aukštąją mokyklą, jei būdavo atitinkamai parengti visi dokumentai, kad tas 18-metis pagal visus kriterijus gali dar 5 metus studijuoti ir jau po to tapti tarybiniu specialistu, inteligentu, o ne kokiu juodadarbiu su profesiniu ar techniniu išsilavinimu vergaujančiu fabrikuose, kolūkių laukuose ar prasigėrusiu ligotu vargšu, kuriuo manipuliuoja krante sėdinčios ir nieko nedirbančios visą gyvenimą „damos“ ir „mašos ar natašos“.

Štrauzas, būdama vyresnis, aktyviai ugdė Šupliauskiuką. Tai yra:

kaip parduoti užsienio populiarių disko muzikos įrašų juostas,
kaip mokykloje kartu su bendradarbiaujančiais mokytojais surengti neva „būrelį“ aktyvių fotografų ir disko muzikos gerbėjų ir padaryti vaikų pornografijos nuotraukų bei kam visa tai galima pasiūlyti ir už kiek;
kaip pagrasinti mokytojams, jog žinai, kad jų namuose yra prasigėręs jų sutuoktinis ir mokytoja savo vaikams iš tiesų neturi už ką net batų nupirkti, todėl jai būtinos papildomos pajamos, o tarybiniais metais buvo draudžiama užsiimti jokia veikla, neleidžiama buvo mokyti papildomai kaip korepetitorei/-iui už neapskaitytus pinigus kol nuo 1985 m. neatsirado kooperatyvai-smulkūs versliukai. Viskas buvo tvarkoma tiesiog sumokant kyšius grynaisiais ar nuo visos klasės nuperkant brangias dovanas visoms galimoms progoms, tai yra, ne mažiau nei krištolinę vazą ar deficitinį porceliano servizą Kovo 8-osios proga;
ir daugybė kitų „veiklų“, pavyzdžiui, silpnesniųjų įvairiomis prasmėmis klasiokių mergaičių grupiniai prievartavimai ar jų prievartavimai jas apkvaišinus, kai prievartautojas – iš anksto susimokėjęs kam reikia 40-metis ar 15/17-metis neūžauga ar koks nevykėlis, kurio šiaip visos mergaitės baidėsi kaip kokio monstro – uostamiestyje trainiojosi nabagas dručkis nusipenėjęs tarybinių laikų delikatesais kaip ir Šupliauskiukas nuolat kliedėjęs nesąmones ir vėliau tapęs net profesoriumi, savo kliedesius užrašinėjusiu ir publikavusiu, vienas toks nesveiko kūno ir dar nesveikesnio proto idiotėlis, iš kurio visi šaipėsi ir taip toliau, ir panašiai.

Taigi. Šupliauskiukas kartu su Štrauzu buvo gana prasigyvenę elementariai iš nusikaltimų stambiu mastu būdami 15-18 metukų vaikai, kurie dar ir iš savo mamų galėdavo imti rublius kupiūrų pluoštais. Be to, už skundimą jie gaudavo įvairias privilegijas, pavyzdžiui, net garantijas, jog būdami ir beraščiai taps studentais, negaus vadinamojo „vilko bilieto“ nors akivaizdžiai yra idiotai, jau baigę fiktyvius aukštuosius mokslus gaus paklausų diplomą ir pelningą darbą TSRS, kur gyventi, pasirinks patys, butai, tiesa, buvo dalinami nemokamai, iškart po mokslų baigimo ar tereikėjo luktelėti metus, dvejus. Apsišiukšlinus vienoje Respublikoje buvo nesunkiai galima padoriai ir prašmatniai gyventi kur „šilčiau“ kitoje Respublikoje ar Autonominėje srityje ir niekas tavęs nė nepažįsta, tampi „atsiųstu specialistu vadovaujančiam Komunizmo statybos darbui“, pavyzdžiui, su dirigento diplomu nesunkiai galėjo dirbti sunkvežimių ar traktorių gamyklos direktoriauas padėjėju ir panašiai. Na, lygiai kaip ir dabar kad formuojamos Savivaldybių administracijos ar politinio pasitikėjimo tarnautojai surenkami į eilinio ministro kabinetą. Viskas tas pats. Tereikia atrasti „pilkąjį kardinolą“ arba viso to „režisierių“, užvaldytą maniakinių idėjų ir psichopatinių polinkių turėti valdžią ir rikiuoti žmonių likimus savo asmeninei naudai pasiekti ir iškrypėliškiems polinkiams tenkinti. Dabar tai vadinama priklausomybių turėjimu.

Beje, Šupliauskiukas abitūros egzaminų nesugebėjo išlaikyti nė vieno, o jų buvo daug, net penki. Visus nusirašė vienu ar kitu būdu arba pirko galutinį rezultatą – padorų pažymį už egzaminą. Tai buvo nesunku, tereikėjo iš anksto pamaloninti reikiamus mokytojus, o vadinamosios „temos“ pavadinimas, tai yra, lietuvių kalbos rašto darbas, buvo nusipirktas gerai suplanavus, iš vakaro iš Vilniaus buvo sužinotas tikslus visų temų pavadinimų sąrašas ir per naktį buvo įsigyti reikiami tekstai sau, Aborčiūtei ir kitiems atitinkamai susimokėjusiems ar paslaugomis atsilyginusiems. Mat ... vienintelė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja buvo nepaperkama iš viso. Bet sugalvojo kaip apžaisti net ją.

Aborčiūtė iškart ir jau būdama 18-os tapo „mama“. Biologinis laikrodis tiksėjo, laukti negalėjo, dar papildomi kriminaliniai abortai ar importinės dirbtinį abortą sukeliančios tabletės būtų grėsę bevaikyste. Ar reikia paminėti, kas gimė nudėvėtai kaip senas mėšlinas kaliošas Aborčiūtei ir supuvusiam iki paskutinės kūno ląstelės dvokiančiam apglitusiam Šupliauskui? Vaikai nekalti, todėl telieka pabrėžti gilias medikų tradicijas planingai dauginti patologiškai išsigimusiųjų gretas ir iš to neblogai vėliau užsidirbti. Ir kuo didesnis išsigimėlis, tuo pasipelnymas geresnis. Ir gūdi tiesa ta, jog medikų, jurisdikcijos atstovų, akademinės bendruomenės narių ir jų artimųjų tarpe net arti normalumo individų nėra. O jie visur deda galutinius parašus, tvirtina ne tik teisės aktus ir teismų sprendimus pasirašo, sulindę į ekspertų gretas, kur tas patologijų ir išsigimėlių gyvenimo būdas be perstojo penimas nuolatinėmis jiems net nepriklausančių įvairių išteklių, įskaitant, žinoma, ir finansinių bei informacijos, nekilnojamojo turto neteisėto užvaldymo, injekcijomis, kas visada palydima nusipirktomis padorių, neva, piliečių reputacijomis net tokiems, kurie patys ar jų vaikai, anūkai, kiti šeimos nariai yra nevaržomi vaikų prievartautojai, narkotikų platintojai stambiu mastu, iškrypę zoofilai ar nekrofilai, kt.

Tiesa. O versluose jau po 1990-ųjų Šupliauskiukas su Štrauzu pasijuto kaip naujai padaryti „specialistai“ ir „direktoriai“, nes buvo sukaupę neįkainojamą patirtį ne tik išsigimusiųjų veisimo su negyvai nuabortuotomis „aborčiūtėmis“.

Viskas būtų lyg panašiau į aferistų pramogas iš kūrinio „12 kėdžių“ ar filmuko apie Kaukazo belaisvę bei Muslimo Magomajevo solo partijas rimtais veidais, kai iš juoko net galima užspringti. Bet šis Šupliausko ir kitų kaip Štrauzas ir Aborčiūtė atvejis dar išskirtinesnis. Šupliauskas tapo nemažos teritorijos klientų aptarnautoju. Ne bet kokiu. Visuomenę informuoja daugybę metų. Kiša visokiu š... per regioninę televiziją. Asmuo, nieko bendro neturintis su itin išskirtinio išsilavinimo ir žinių bei profesinio parengimo, praktikos reikalaujančia sritimi, laikomas tokioje vietoje, žinoma, apiforminta viskas kaip UAB struktūra ir viso šito tiesiog, švelniai tariant, bardakėlio „pilkasis kardinolas“ vaidina nuskriaustą akademinės bendruomenės narį-liaudies menų puoselėtoją, kurio namuose – narkomanė senutė sutuoktinė ropojanti keturiomis, ir dvi išsigimusios dukros, protarpiais išsiblaivančios, deja, o, tačiau... labai nedažnai. Bet tai atskira istorija, bus būtinai paviešinta ir ji.

Aborčiūtė buvo pašalinta. Amžiną atilsį. Nuo tam tikro laiko nebetylėjo, nebetarnavo už dyką ir jos neliko.

Paradoksas tas, kad nė 8 klasių bendrojo lavinimo mokyklos išsilavinimo neturintis realiai Šupliauskas, nesupratęs nei fizikos elementarių dėsnių, nei tuo labiau – algebros ar kitų tiksliųjų mokslų, beraštis ir begalvis, per savo su Štrauzu UAB įkyriai pardavinėja gyventojams net tik TV, bet ir interneto ryšio paslaugas, susijusią įrangą. Ką tai reiškia?

Šupliauskienė už surinktuosius iš pacientų sutuoktinių rublius investavo. Į kitą Šupliauskiuką, kuris irgi apiformintas kaip jos sūnus, bet nebuvo taip smarkiai apšašęs pūliniais ir mažiau dvokė. Ji nupirko jam tarybinių laikų teisininko diplomą. O tai buvo taip brangu, kad už tokius diplomus įstengdavo rubliais susimokėti tik vos keli asmenys per metus ir sumos buvo neįtikėtinai milžiniškos. Tokios milžiniškos, kad net Šupliauskienė teįstengė nupirkti vieną diplomą, o ne du, mat, aukščiau aprašytasis Šupliauskiukas svajojo irgi tik apie tokį tarybinio teisininko diplomą, bet... teko tenkintis tik purvinu nuolat nusikalstančio ir brolio teisininko dangstomu UAB-iuko vaduku, iš kurio paties, jo dukros, anūkės žmonės juokiasi pilvus susiėmę ir klausia, ant kekso užtepti majonezo tris sluoksnius ar du.

Iš kitos pusės ir vis dėlto. Juk įmanoma ir gana paprastai tai nutraukti vieną kartą ir visiems laikams. Privačiuose žmonių gyvenimuose sėdi ir jų konfidencialius duomenis narplioja glitus šliužas Šupliauskiukas, supuvęs iki paskutinės kūno ląstelės dar vaikystėje ėsdamas tarybinį majonezą ir užsikąsdamas gausiais gabalais tarybinio kekso su cukraus pudra, ir jo aplinkos šliužai, valdomi kaip Pavlovo šunys – pigiomis dozėmis ir kliedesiniais pažadais, kad jų anūkai, kadangi kolektyvo „Žuvėdra“ ir nei Žvejybos, nei Prekybos laivyno neliko, o ten jie visi būtų tilpę, bus mažų mažiausiai NBA arba MTV žvaigždės. Įkalę niekur dar nespėtų įregistruotų kvaišalų iš esmės jie seniai ten jau ir yra.

 

ANEKDOTŲ KONKURSE
2022-2023 m. III VIETA, ARBA BRONZA, ATITENKA 1971 m. KULTŪRINIO REIŠKINIO
"Déjà Vu" ATVEJUI SU VICEMINISTRE "KURVOČKINA" LR MINISTERIJOJE 2023 m.

2023-05-05

III vieta: KONTEKSTAS: Anekdotas kultūros tema, sukurtas dar 1971 m. ir vėliau papildytas vien faktais, jog padugnių niekas nestabdo bei dabartiniu metu ir idiotėms narkomanėms duoda kelią ir bent kiek padoresnė reputacija iš viso nebesvarbi bet kokiai tarnybai, įskaitant ir politinio pasitikėjimo vykdomojoje valdžioje, geriausiai tinka esamų Lietuvos Respublikoje patvorinių pigių nuvalkiotų nukaliošintų  susenusių bergždinių "kurvočkinų" kandidatūros, net konkurso nėra, priima iškart ir nieko tai jau nebestebina po paviešintų žinių, jog LR Seimas žalią gatvę padarė pedofilams tik pavadino tai kitaip

Kurvočkinas buvo degradavęs neūžauga iš vadinamųjų pragertų protų šiukšlių, atvežtų į KlaipėdąBuvo smukęs iki tiek, kad gerdavo pigų odekoloną. Jį padarė kapitonu žvejybos laivyne. Visiems buvo daug juoko, nes šis išsigimėlis net plaukti nemokėjo ir labai bijojo vandens.

Moterys jo vengė. Nelabai jis tebuvo ir į žmogų tepanašus.

Uostamiestyje buvo visų vyrų išbrokuota Vida, tokia net į merginą nepanaši, burna jos buvo apie 25 centimetrų, o gal ir visų 35 centimetrų --- tokios buvo jos žiaunos. Vyrai juokdavosi, pagal tokias žiaunas... na, apžioti gali jau ne vyro galą, o gal kokio dramblio visus kankolus ir dar vietos straubliui liktų.

Kurvočkinui tik tokia teliko, nors kiek normalesnės buvo jūreivių greitai išgraibstytos, miestas klestėjo, merginos žinojo savo vertę.

Vidai gimė padaras. Žiaunos dar didesnės nei jos pačios. Idiotė buvo pavadinta Erika. Kadangi net už Kurvočkino sušmugeliuotus rublius Erikos nenorėjo nė vienas vaikinas, atiteko ji senukui advokatui. Tas iš jos darė pajuoką. Liepia stot "rakom" --- stovi, sako --- aš tave verslo pamokysiu. Pamokė. Analinio. Nes su tokia marmūze kur žiaunos nuo ausies iki ausies --- na, kur tu, nabage, išsigimusi dėsies. Patvoryje pusgirtės rusakalbės kur voliodavosi su apsinešusiais kareiviukais iš TSRS Armijos ir parsiduodavo už nuorūką iš "Primos" pakelio, --- ir tos geriau atrodė ir labiau vertinamos buvo nei Kurvočkino  Erikusia durnusia. Tokias vadina konkrečiai: "nabagė", kas išvertus reiškia "ubagė for ever".

Bet jau "gerovės" valstybėje, kai bet kokia nors kažkiek į moterį panašesnė yra retenybė, Vidusia savo išsigimusiai Erikusiai, kuri būdama belytė, niekada negalėjo turėti vaikų ir nebeturės, senė juk pagal odos nusidėvėjimą ir kūno nutriušimą, tai jai įstatė sintetines krūtis, truputį patvarkė žiaunas ir... jau perkopusi 40 metukų Erikusia --- į trasą. Aktyviai padirbėjusi ir uostamiestyje, ir Vilniuje prie pasenusių kriošenų aptarnavimo su jų dvoko blokavimu sintetiniais kvapais prie įvairių viešbučių, Erikusia įstatyta į vices.

Dabar Lietuvoje tokios "vicės" --- idiotės, sintetinės, nutriušusios, nutarkuotos daugybės senukų pijokų ir narkomanų, pravarytos per visus įmanomus svingerių pasibuvimus per visus galus --- LR tokios padugnės patenka į vykdomąją valdžią.  Koks vaikams pavyzdys --- būkite, vaikučiai, patvorinės prostitutės su sintetinėmis kūno dalimis ir žemyn nuo snukio periodiškai nuvarvančiu botoksu, aptarnaukite zoofilus, dirbkite su visais galais porno ir zoofilų bei pedofilų pramogų biznyje, tarnaukite narkomanams ir tapsite viceministrėmis. Ne grožio srityje, be abejo. Tokios dabar politinio pasitikėjimo tarnautojos ministerijose ir ne bet kokiose --- prie įtakingesnių, kurios susijusios su valstybės, savivaldybių, Europos ir kitų investicijų bei lėšų perdalinimu, tiksliau --- perdėiojimu į labiausiai degradavusiųjų kišenes už jų "nuopelnus" gerovei, pavyzdžiui --- Kurvočkinų atvejai, kurie visada lygia greta yra ir mažų mažiausiai pigios narkotizuojančios žolės stumdymas, kanapių auginimas privačioje žemėje, pamiškėse ar net daugiabučių namų patalpose, nekalbant jau apie rūsius ir kitas atokesnes patalpas mažai pravažiuojamuose, beveik neatrandamuose sodybų ir orgijų vietų sklypuose, viešai parodant, kaip aromatingai žydi visokių lauko žolynėlių plotai ir kaip gražiai iš jų vietinės mergikės vainikėlius Joninėms pina. Žinoma, kam reikia prie viešbučių įrengtuose salonuose jos ir masažus su laimingomis pabaigomis daro ir visa tai yra legalu, nepaliksi juk brangiųjų užsienio ir ypač Lietuvos svetelių be paslaugų, kur viskas vienoje vietoje ir tinklą sukūrė ne kas kitas, o "kurvočkinos" iš dar tarybiniais metais gausiai kontrabandos keliu visokių žemai puolusių kapitonų-kriminalinių nusiklatėlių, žmogžudžių Kurvočkinų iš jūros parvežtų uždraustų gabenti prekių, jūros gėrybių ir porno literatūros, kuri buvo draudžiama platinti.

Ar reikia priminti visus kapitono iš TSRS laikų Kurvočkino "nuopelnus". Nemokėjo, nežinojo nė elementariausių laivavedybos dalykų. Įgula iš žmonių virš 20 būtų seniai Anapilyje dar 1971 m. Buvo norėta jį pasodinti iki gyvos galvos ir paskui laikui bėgant sušaudyti, nes anuomet mirties bausmė galiojo ir jis nesunkiai ją būtų gavęs. Bet nutarta buvo nesipurvinti su tokiu šliužu.

Bet dabar... dabar esame "gerovėje" ir nusipelnėme viceministrių iš "elito" --- išsigimėlių su gyvulio žiaunomis ir nutarkuotų negyvai visų įmanomų pro Lietuvą prakeliaujančių zoofilų, senukų, pederastukų... Grožis gi koks. Idiotės  padarytos valstybės tarnautojomis, viceministrėmis, išsigimėlės nukvakusios žmogaus vardo nevertos, padugnės ir recidyvistų su proto negalia palikuonės iškilo iš dumblo į paviršių. Apie net minimalius reikalavimus nepriekaištingai reputacijai niekas net nebeužsimena. Karantinai praėjo, į pirmą frontą --- "kurvočkinos" ir duokite joms geras reguliarias algas ir kuo didesnį lovį srėbti išplaunamus viešuosius pinigus. Tam reikalui kuo platesnės žiaunos kaip sykis. Daugiau apžios. O ar užsprings --- nebesvarbu, svarbu apžioti.

Kad jas kur kiaulė nugultų, kad jas kur šikant sutrauktų tas išsigimėles niekatros lyties ir niekatros tautybės genetines šiukšles žmogaus vardo nevertas. Kokia našta visuomenei... kad jas kur peklon tas genetines šiukšles, abortų liekanas iš srutų ištrauktas.

Bet gera žinia ta, kad ši šiukšlė kai bus viešinama, apturėsime performansą ir ne vieną, senukai kikens ir sakys: o šitai aš už dozę pigių narkotikų buvau savo šuns galą į subinskylę sukišęs, pas draugelį iš etikos sargų nusipirkau teisę nufilmavęs transliuoti..., svingeriai kris juokais - sakys: ir aš ten buvau, ir aš ten kišau, oi oi, kokia nutriušusi senė ir nevaisinga, o pragerta, prarūrinta, grūdosi į JAV, ten išmetė, niekam nereikalinga ... oi, kokia dvokianti žiauna, nu, lavonas šliaužiojantis.

Laukia daug smagumų. Trasoje valstybės tarnybos --- pigios šliurės iš vadinamojo "Triper baro" ir senutės išdžiūvusios nutarkuotos, nukaliošintos belytės idiotės, kaliausės su sintetinėmis kūno dalimis ir botokso išpūstomis marmūzėmis, beraštės ir nukvakusios nuo per didelių pigių narkotikų dozių. Na, tiesiog gavome naują Snieguolę šių metų Kalėdų baliui, pasirodys tik kanapės lapu prisidengusi žiaunas nuo ausies iki ausies --- visa kita tik natūrali sintetika, nieko daugiau... ir dūmas rūks iš jos visų skylių kaip iš garvežio.

Išsigimėlių fiestos bus non stop. Uždenkite vaikų akis, ausis užkiškite. Tegu tie padarai ten linksminasi savame rate, kur visi tokie pat --- pūnantys šliužai ir idiotai su magistrų diplomais, kai kas ir su mokslo daktarų, profesorių laipsniais. Deja. Vaizdelis iš tiesų ne koks, oi, ne koks.

Šmaikštus tarybinių laikų anekdotas apie paslaugas viešbutyje, be abejo, bus perkeltas ir adaptuotas tų paslaugų "eksportui" į LR ministerijas, kur tas pačias tarybinių laikų universalias paslaugas teiks "kurvočkinos", įstatytos į viceministres. Štai, tas anekdotas, buvęs populiarus iki 1990 m., kuris nėra skirtas vaikams:

ATVYKSTA Į TARYBINIŲ LAIKŲ VIEŠBUTĮ PRANCŪZAS IR UŽSISAKO JO INTYMIOS VIETOS APIPLOVIMO, PLAUKUOTŲ VIETŲ PAGRAŽINIMO, PASKUTIMO PASLAUGĄ. ATEINA TŲ PASLAUGŲ TEIKĖJA Į JO KAMBARĮ, ATLIEKA PASLAUGAS IR SAKO: "25 RUBLIAI". PRANCŪZAS BE KALBŲ SUSIMOKA. UŽ NESTOROS VIEŠBUČIO SIENOS BUVO APSISTOJĘS KITOS TAUTYBĖS ASMUO, KOKIOS, PASIRINKITE PATYS SAVO NUOŽIŪRA. JIS PUIKIAI GIRDĖJO, KIEK PRANCŪZUI KAINAVO INTYMIOS JO VIETOS HIGIENINIO SUTVARKYMO PASLAUGA. PANORO TOS PAČIOS PASLAUGOS IR TAIP PAT JĄ UŽSISAKĖ. IR Į JO KAMBARĮ ATĖJO PASLAUGŲ TEIKĖJA, SUTVARKĖ KLYNĄ IR SAKO: "100 RUBLIŲ". KAD PASIUTO NE PRANCŪZAS KLYKTI, KAD ĖMĖ RĖKTI, JAM IR 25 RUBLIŲ SUMA ATRODĖ DIDELĖ, O ČIA... PAPRAŠĖ 100: "KODĖL PRANCŪZAS GRETIMAME KAMBARYJE TIK 25 RUBLIUS MOKĖJO, KODĖL MAN 100 REIKIA MOKĖT? VISI ŽMONĖS LYGŪS, KOKIA  MOKESČIO NELYGYBĖ, KOKS PAŽEMINIMAS... AR ŽINOTE, KUR AŠ DIRBU IR KĄ GALIU... SKŲSIUOS... NETYLĖSIU, UI, UI...AI, OI, PASKAMBINSIU Į AMBASADĄ... ir taip toliau".

PASLAUGŲ TEIKĖJA PRIEŠ PALIKDAMA KLYKIANTĮJĮ  RAMIAI PASAKĖ: "SUSIMOKĖSITE 100 RUBLIŲ REGISTRATŪROJE, KITAIP PATEKSITE AREŠTINĖN, KUR ATLIKS PILNĄ JŪSŲ KŪNO DEZINFEKCIJĄ. PRAZNCŪZAS BUVO ŠVARUS, KVEPIANTIS IR MALONUS, O JŪS --- PURVINAS, NEAIŠKU KOKIAS VENERINES LIGAS IR PARAZITUS PLATINATE, BE TO, DAR IR SMIRDITE. TODĖL MOKĖSITE KIEK LIEPTA".

NE PRANCŪZAS REGISTRATŪROJE SUMOKĖJO 300. SAVO NORU. KAD LAIKRAŠTYJE NEPARAŠYTŲ, KO TAME VIEŠBUTYJE APTIKO PATIKRINĘ JO UŽSISAKYTO VIEŠBUČIO KAMBARIO WC IR JO NAUDOTĄ PATALYNĘ APŽIŪRĖJĘ.

 


NE ANEKDOTAS

GAL YRA NORINČIŲJŲ PASRĖBTI SENŲ BUROKIENIŲ? KAINUOJA NUORŪKĄ:

Į TRASĄ IŠĖJO SUSENĘ IR DAILIAI APSISKUTĘ PLIKIŲ PAKRAŠČIUS DIEDAI VEDINI RUDAI JUODAI NUSISOLIARINUSIOMIS ANŪKĖMIS IR PROANŪKĖMIS

2023-05-05

Nieko jau nebestebina, kad tas gausus būrys senukų su mažučiais vaikais visai nėra seneliai ir proseneliai sugužėję į baseiną su anūkais ir proanūkiais, o tų vaikučių tėveliai ir mamytės. Dar kažkaip pamažu galima prie to priprasti – net ir prie visiškai nevaldomų protinio ir fizinio atsilikimo vaikų, darančių bet ką, kad tik greičiau patirtų baseine traumas ir jų susenę tėvai ir mamos, dažnu atveju narkomanės niekada jau nebepagydomos, nedarbingos, išdžiūvusios, paliegusios, paimtų draudimo išmokas ir tiesiog už kampo įsigytų naują dozę sau ir išsigimusiam savo vaikui, drebančiom rankom nuvairuotų iki artimiausio taško, kur gali nusipirkti narkotizuotų rūkalų... visa tai nieko nebedomina, kas ką nori, tas tą daro. Žinoma, primygtinai reikalauja, kad tie visi nabagai protinio ir fizinio atsilikimo vaikai būtų išlaikomi iš mokesčių mokėtojų pinigų, nes jų tėčiai – neretai policininkai ar advokatai, profesoriai, žinomi medikai, o jau jei ir atvedami į baseiną tie vaikučiai, tikslas vienas – rasti pedofilus, kad šie sumokėtų to vargšo vaiko tėveliui ar mamytei už vaiko panaudojimą „kilniems“ tikslams. Kokiems – suprantame visi. Pažadas visada yra, kad „padarys“ iš to vaiko „žmogų“, išmokys kokią užrudavusią pabaisą su 5 kg arbūzo dydžio galva ir nosimi dydžio kaip trys aguročiai būti balerina ar vandens gimnaste, o iš bernioko, kuris niekada neužaugs iki ūgio didesnio nei 145 cm, padarys scenos „žvaigždę“, dainuosiančią Vienos operos teatro scenoje, o už atitinkamą papildomą mokestį dar ir NBA komandos narį, siųsiantį periodiškai savo uždirbtus pinigus tėveliui ir mamytei. Kurie, beje, tuo tiki gavę eilinę pigesnę dozę už dyką.

Šioje vietoje nenorima nieko įžeisti. Tokia yra šių dienų realybė. Vaikų iš 10 net 1 nėra arčiau normalumo, išsigimimai, patologijos, defektai, idiotizmas... tai oficialūs duomenys, rasti galite visi, o ir plika akimi matosi, jei nesibjaurite apsidairyti aplink. Ir beveik visada tie nabagiukai idiotukai ir su kitais defektais vaikai yra pasipelnymo šaltinis jų biologiniams tėvams, mamoms, globėjams, bet ypatingai – įvairiems jų „lavintojams“, medikams, teisininkams, treneriams, muzikos ar baleto pamokėlių organizatoriams ir t.t. O ar suvokiate, koks pelningumas yra tokius vargšus išsigimusiuosius įtraukti į nusikalstamas veiklas? Ne tik fiktyviai išsirūpinti draudimo išmokas už suplanuotą susižalojimą baseine ar ant asfalto, – bet kur. Kas gali patraukti atsakomybėn už išsigimusiojo vaiko pardavinėjimą pedofilams, o už jo panaudojimą porno filmuose, nuotraukose? Bet kuriuo atveju vos tik toks vaikas ima kažkam skųstis, pirmu taikymu patenka pas dar labiau išsigimusį dar kitą pedofilą ar zoofilą – mediką, juristą, psichologę, konsultantę, pedagogę, „gerą“ verslininką, kuris leidžia jam „užsidirbti“, pavyzdžiui, atliekant vergo darbus, kurių nedirba niekas – visi šitie „geriečiai“ visada vienas kitą pažįsta. Net nuvilnijus skandalui iki tarptautinių teismų, yra iš anksto atitinkamose vietose įstatyti jurisdikcijos atstovai – iš to paties ratelio „vaikučių mylėtojų“. Todėl ratas užsidaro. Kelti problemų sumaniusieji vaikučiai nesunkiai „dingsta“ ir tampa lyg tais išardomais robotukais, kurių nors kiek dar funkcionuojančias kūno dalis nusiperka visi norintieji pagal iš anksto sudarytą katalogą su kainomis. Pirmenybė, žinoma, giminaičiams – gal močiutei, jei turės kuo susimokėti, tiks akių ragenos, o tėveliui bus galimybė įsidėti to vaikučio inkstus ir t.t.

Visa tai yra visiems žinoma.

Juokinga yra tai, kad žydėjimo mėnesį – gegužę – išlenda vis tokio pat tipažo beviltiški susenę nukriošę diedai, kažkiek apskusti pas „grožio“ specialistę, kažkiek drabužėlių pasirinkę daugmaž kad nesmirdėtų... Ir demonstruojasi vedini anūkių ar proanūkių amžiaus mergikes, tokio pasenusio, nebemadingo modelio narkomanes – juokingai mažas, amžinas „lolitas“, visą gyvenimą liekančias 140 cm ūgio, arba smarkiai peraugusias iki 2 m su viršum ūgio, soliariumuose nusvilintais rudais kūneliais, juodais ilgais plaukais, kurie negyvi, primenantys nutriušusių kaimo kuinų smirdinčias uodegas, apskretusias jų pačių mėšlu, išmatų spalvos negyvomis narkomanių akimis, priklijuotomis blakstienomis ir plastmasiniais nagais bei kuo daugiau plastmase užtvindytais išdžiūvusiais kūnais, kai ta plastmasė nuolat nusmunka nuo pradinės vietos ties krūtine iki pilvo. Ir tada jos atrodo lyg srutų bačkos, beje, labai dvokia. Nuolat. Smarvė nepanaikinama, dvokia lavoniena.

Ir visas šis apgailėtinas vaizdelis – nukriošęs diedas ir nutriušusi sintetinė dvasnelė aktyviai demonstruojamas žmonių susitelkimo vietose. Tiesiog. Gal kas pageidaus ir iš nukriošusio diedo užsisakys nudėvėtą ir kelių tūkstančių senukų nutratytą narkomanę. Kainuoja nuorūką. Kalba tik rusiškai. Kai kurios moka išvirti burokienę. Bet verda iš karto kibirą, kad užtektų mėnesiui.

Iliustracija: 10 metų vaiko laisvalaikio darbelis pavadinimu "Ukrainietė "gražuolė" Vilniuje ieško kur kas ką duoda už dyką jai ir jos kalei"

/////

NE ANEKDOTAS

VISI DEKLARUOJA. GAL IR MAN KĄ DEKLARUOTI REIKIA?

2023-05-04

Senutė klausia kaimynės:

Visi dabar ką nors deklaruoja. Gal ir man ką deklaruoti?
O ar gavai kokių pinigų per praėjusius metus, išskyrus senatvės pensiją? – teiraujasi kaimynė.
Ne, – atsako senutė.
Tada eik, jei taip labai nori, deklaruok, kiek PVM prekybos centruose ir kitur per 2022 m. sumokėjai, – pataria kaimynė. – Daugiau nei penktoji dalis nuo visų tavo gaunamų pensijos pinigų.

Iliustracija: lietuvėms ne bet kas įtinka. Tik delikatesai. Šviežūs.

LIETUVOS RESPUBLIKA – 19 METŲ KAIP EUROPOS SĄJUNGOS VALSTYBĖ-NARĖ

2023-05-01

ŽIŪRIM KĄ TURIM

NE ANEKDOTAS

(1) Strategijas dešimtmečiui į priekį LR apskričiai, kokiai, nutylima, rašo jokio išsilavinimo neturintieji iš viso, be to, tokie dar ir konsultuoja kolegas, kurie turi išsilavinimą, realiai kokį – nežinia, kalbama… kažkada TSRS laikais lankė protinio atsilikimo vaikų priežiūros darželį, ten mokėsi kalbėti iki 7 metukų, bet, deja…  deja, iki šiol neišmoko, rašyti nemoka jokia kalba iš viso, skaičiuoti nemoka, tai daro jų telefonai..., o senatvės pensija – čia pat, norisi didesnių pinigų, oi, norisi. Todėl visas tas „rašytojų“ kolektyvas, kadangi strategiją šį pavasarį jau parašė, mokosi šokti.

Kokį šokį intensyviai mokosi dar nuo rudens, buvo smalsu sužinoti, nejaugi "Tvistą"... na, ir ... taip pat pavyko sužinoti. Tai senas vietinių padugnių pijokų ir narkomanų šokis, visai ne "Klumpakojis", fui, ne,   ... tai „Tumba Rasa“. „Tumbos“ solo partiją atlieka pagrindinė ilgametė jokio išsilavinimo neturinti strategijų rašytoja, ji taip pat dar ir "Rasa", bet labai, kalbama, nors ir sveria virš 200 kg, taikosi būti lygiai tokia kaip "Apyaušrio Dalia" iš vieno graudulingo romano, todėl tuo tikslu nuolat naudojasi iš viso nemokamomis medikų ir "grožio" specialistų paslaugomis.

Premjera bus per šių metų Joninių šventę, įėjimas nemokamas, aprangos kodas – rūtų vainikėliai. Apsaugą garantuos štai jau 33 metai atlyginimų už sunkius darbus statybose, kelių tiesimo ir trinkelių perdėliojimo baruose, kenksmingomis sąlygomis LEZuose ir daugybinių remontų, rekonstrukcijų objektuose, prichvatizuotuose miškuose ir laukuose nenuilstamai triūsiantieji šaunuoliai ir jų damos, kurios visos turės mažiausiai po vieną styginį muzikos instrumentą, kai kas tuos instrumentus vadina kanklėmis ar balalaikomis, bet iš tiesų tai tėra vadinamosios laidynės, arba dar tiksliau – „ragatkės“, užtaisytos alaviniais spragtukais, kurie gerai sminga į nusipelniusiųjų visai apskričiai ir gal net LR „tumbų“ ar perkarusių narkomanių "pakabų" taukuotus kūnus.

Dalyvaukite. Joninės ne už kalnų. Šventėms, kaip žinia, ruoštis svarbu iš anksto, todėl visas tarpines šventes, įskaitant ir Motinos dieną, protingiau šiemet iš viso užmiršti, arba sakyti, kad švenčiate ją kaip ir draugai lenkai – gegužės 26 d., o ne pirmąjį gegužės sekmadienį su nuvarvėjusiu žvakigaliu lūkuriuodami kapinėse kažko, gal to, gal ano, gal tas sušelps, o gal anas duos išmaldą, gal išgert pastatys, pamanęs, kad esate tas daug ko pasiekęs giminaitis "iš toli" ir visai neužsiimate tiesiog gėlių ar antapinių marmuro luitų vogimu iš kapaviečių ir jų perpardavinėjimu. /Bus daugiau "ne anekdotų"/.

Anekdotų konkurse 2022-2023 m. geriausiais išrinkti žemiau esantys liaudies sakomosios tautosakos kūriniai:

2023-04-20

I vieta: Anekdotas

~ Koks jūsų vardas? – klausia lietuviškai truputį mokantis kalbėti NATO karys, atvykęs į Vilnių apsidairyti.

Du asmenys sako vienas paskui kitą:

~ Dalė... Eglė.

~ A, Deil ... Agly...? I understand. – supratingai numykia anglų kalba mąstantis ir ta kalba komandas gaunantis NATO karys.

~ Beiruta, ieškoti Beiruta, čiuku čiuku, train...melynake – ilgesingai rodo į vakarų pusę, kur Baltijos jūra, uniformuotas vyras.

~ Ar Birutės ieškote? – mandagiai klausia Dalė.

~ Yes, yes, - pritaria karys.

~ Beiruta kaput. Zosė tiesiai už kampo. Trys eurai valanda, galima sumokėti ir banko kortele, – komandų stiliumi paaiškina Eglė ir abu asmenys Eglė ir Dalė susikibę už parankių nuklibinkščiuoja kaulėtomis išdžiūvusiomis kojikėmis aptemptomis tinklinėmis kojinėmis bei raudonais batukais 36 numerio dydžio ant 15 cm smailų kulniukų Gedimino prospektu į vakarų pusę. Trūks plyš, ras Birutę ir duos jai gerai į snukį. Žinos vieną kartą kaip su tom savo mėlynom akim visus klientus nuvilioti prie jūros vasarai net neprasidėjus.

II vieta: Ne anekdotas „Iš LR klerkų kasdieninių pašnekesių“

Skyriaus vedėjui jo pavaldinė sako, kad šią savaitę kelias dienas truputį lėčiau atliks paskirtuosius valdininkiškus pavedimus, kadangi menstruacijos, bet kitą savaitę atliks dvigubai daugiau užduočių ir viskas bus atlikta iki nustatytų terminų. Pasakė atvirai, nes žinojo, kad tiesioginis jos viršininkas laimingai vedęs, turi žmoną truputį vyresnę nei 35 metai, porą vaikų lankančių pradinukų mokyklą, tikėjosi, supras be paaiškinimų detaliau. Kaip ji nustebo išgirdusi jo atsakymą:

O mano žmona niekada menstruacijų iš viso neturi, jai jų nebūna.

Ar reikia patikslinti, kad tiek skyriaus vedėjas, tiek jo žmona – moksliniai darbuotojai, vedėjas ir mokslų daktaro vardą turi, valdininku tapo paprasčiausiai dėl to, kad neblogai mokėjo anglų kalbą ir naujai LR po 1990 m. labai reikėjo nors minimaliai mokančiųjų kalbėti angliškai, teko derinti teisės aktus, administravimo sistemą su Europinėmis, viskas vyko intensyviai bendraujant su užsienio konsultantais anglų kalba.

Ir kas čia tokio? Žinoma, nieko tokio. 35 metų vilnietės neretai būna tiek biologiškai susenusios, kad atitinka maždaug 75 metų amžiaus moters fizinę būklę, bet tokios moters, kuri savęs neprižiūrėjo, dirbo sunkų darbą fabrike, prarado sveiką protą, atmintį, susiraukšlėjo ir virto nuolat apkvaišusiu kaulų vyniotiniu. Be abejo, tokia visų užkietėjusių narkomanių dalia.


Iliustracija iš creativecommons.org
Pavadinome šį fotokūrinį "Vilniaus pasididžiavimas: Ugly ir Deilo kultūrinis paveldas. Stato idiotas Zigmas, drožia pedofilas Vir.ašius, solo partiją birbyne atlieka nykštukas Sm.lskus, pritariamieji balsai - Vilniaus idiotų choras, kankliuoja Ry.okienė. Įėjimas nemokamas. Dress kodas - kaulėtos kampuotais keliais išdžiūvę kojos, tarp kurių tarpas ne mažesnis nei 150 cm ir kibiro dydžio riebus snukis".

NE ANEKDOTAS ESAMŲ LIETUVOS AKTUALIJŲ TEMA MOKESČIŲ KLAUSIMU

2023-04-19

Kaip žinia, pagrindinė užstalių, pastalių, patvorių ir pakelių, nekalbant jau apie griūvančių vienas po kito tiltų bei patilčių tema gražiausiųjų pavasario švenčių proga susitikusiųjų gal net daugiau nei 20 metų iki tol anksčiau “nepamatytų” giminaičių, klasiokų, kursiokų, grupiokų ir šiaip švirkšto sesių ir dūmo brolių, kaimynų realiai sukaupusių įvairių rūšių turto ne mažiau nei už 0,5 mln. Eurų ir labai pavargusių per kelis paskutiniuosius karantinus iki 2022 m. gegužės 1 d. nuo neperstojamo naujų verslų pradedant nuo “pirksiu papirosą “Prima” už centą, parduosiu už pusantro cento ir organizuosiu renginį UKRAINIETĖ KAINUOJA NUORŪKĄ, sveiki brangūs NATO vadai” ir baigiant “kadangi medikai išdavė pažymą, jog nei mokytis, nei dirbti negaliu, būsiu 300 kg sveriantis policininkas Giedrius arba mokesčių surinkėja glušpetrė Dovilė ant motociklo su karučiu ir išvežiosiu narkotikus tiesiai prokurorų ir teisėjų bei notarų ir įvairių sričių profesorių, kitų rūšių pedofilų dukroms į jų tvartelius Tailande ar Šveicarijoje...“

Šiame naujų startuolių ir iš anksčiau dar tarybiniu laikotarpiu ne mažiau kliedėjusių idiotų-narkomanų ir alkoholikų palikuonių fone prašymas pervesti pajamų mokesčio dalį paramos gavėjams ir/arba politinėms partijoms yra tikras akibrokštas.

FR0512 formos pildymas, kur pajamų mokestį moka tik vergo sąlygomis realiai už išmaldą ar net į realų uždarbio minusą, kai įvertini atvykimo iki darbo vietos kainą, žalos sveikatai dėl nesaugaus darbo bei užterštumo lygio mastą, dirbantieji UAB-uose būtent ir yra tų kvailelių vietose. Raginimus pervesti tą 1.2 proc. paramos, įvairi reklama ir paelgetavimas šiuo tikslu, neretu atveju net e-formų užpildymas pačių paramos gavėjų pastangomis – šie triukai nebeveiksmingi. Labiausiai „gerovės“ valstybėje apsimoka nieko nedaryti.

Lietuva medituoja. Netrukdykite. Čia – „gerovė“. Nei žemės dirbti, nei eiti į bet kokį darbą, tarnybą, veiklas ar būti balalaikininkų trio nariu, lankyti paskaitas ar mokyklą, vaikų darželį, būti ZOOM-e ar Facebooke, Instagrame, TIK-TOK-e... TIESIOG NUOSTOLINGA, NEAPSIMOKA. Visi prie lovio be išimties, meditacinei būsenai palaikyti ausines turi nuolat užsidėję net senutės, kurioms virš 90 metukų, visi moka universalią tarptautinę pagrindinę kalbą, kurią supranta visas Pasaulis, yra išmokę pasakyti „MU-MŪ“, o itin aukšto išprusimo individai iš vadinamojo elito bei akademinės ir jurisdikcinės cirko klounų ir pastalių gimnasčių bendruomenės išdidžiai demonstruoja intelektą išleisdami garsus „Kriu-kriu“.

Iliustracija. Periodinis leidinys akademinei Lietuvos bendruomenei jų "mokslo" pasiekimų ir "inovacijų" publikavmui prestižiniame cituojamame mokslo žurnale "Bulvių valgytojų krašto naujienos". Autorius - trečiokas. Sukurta ir autorystės teisės įsigytos 2002 m.



Lietuvių ir žemaičių patarlė: "Svečias ir žuvis trečią dieną pasmirsta". Šių dienų realija: viešnios ir svečiai iš Lietuvos ir Žemaitijos "užmiršo" išvykti štai jau nuo 1940 m., kai kuriems iš jų buvo ne kartą suteiktos nemokamos transporto į vieną pusę paslaugos, po 1990 m. jie gavo solidžias kompensacijas ir visi jau buvo išsikraustę, po 1995 m. jiems atiduotos toros ir viešas pažadas, paskelbtas spaudoje buvo kartu su savo vaikais, anūkais išvykti ir nebereketuoti dorų vietinių gyventojų, bet ... po 2022-02-24 patyrėme naują akibrokštą. Trečia diena buvo 2022-02-27/28, o jie vis dar čia. Smarvė nebepakeliama.

Iliustracija: 10-mečio vaiko laisvalaikio savarankiškas darbelis pavadinimu "Ukrainietė "gražuolė" Vilniuje" iš serijos "Juokingiausi Pasaulio žmonės"

ANEKDOTŲ KONKURSUI REDAKCIJA GAVO  TEKSTĄ APIE VILNIAUS IR JO APYLINKŲ POPULIACIJĄ:
2023-04-16
P.S. Inicijuojame diskusiją, ar ilgai Lietuva dar bus MU-MŪ, KRIU-KRIU, KU-KŪ, DU-DŪ, PEDALŲ-MUZIKANTŲ ir KLOUNŲ, kitų panašių universitetų bei akademijų idiotams bei narkomanams, išlaikomiems iš mokesčių mokėtojų pinigų, KRAŠTAS 

Anekdotas-Vilniaus apylinkių sakmė apie liaudies menų specialistus (1).
Užduotis pradedantiems juristo karjerą/statutinio tarnautojo karjerą LR:
Raskite priežastis, kodėl Kriu-Kriu universitete mokomasi lakti ir išsamiai studijuojama "žolės" pasiruošimo technologija namų sąlygomis arba Pavilnio apylinkėse, kur bet kuri Chriuša nesunkiai ir per du semestrus tampa gimnaste-universalia stiuardese su magistrės diplomu ir jo priedu, kur parašyta, jog yra išm0kyta groti ne tik balalaika, bet ir virtuoziškai čiulpia, fleitos galą, be abejo, kai kurios net įvaldo birbynės čiulpimo meną ir kankliuoja skambliais per Poezijos pavasarį ir taip reprezentuoja Kriu-Kriu universitetą. Tekstas žemiau:

Kriu-Kriu naujiena – Doktorantūros studijos/Analinio specialistų parengimo programa

Asmenys, turintys kvalifikacinį magistro laipsnį arba jam lygiavertę aukštojo mokslo kvalifikaciją, gali pretenduoti į valstybės finansuojamas ir valstybės nefinansuojamas studijų vietas. Mokslo tyrimų tematikos – mokslai iš serijos "kaip iš idioto narkomano ar alkoholiko padaromas pigių skrydžių bendrovės kolektyvo narys ar bent jau senukų impotentų analinio aptarnavimo specialistė-gimnastė".

Kriu-Kriu rektorė su pedagoginiu laipsniu "bybiotekininkių prietelka, stovėtoja prie autostrados ir uždarbiautoja iš pravažiuojančių sunkvežimių" Durlanda Bybiauskaitė pasidalijo džiugia žinia, kad nuo 2023 m. universitetui suteikta teisė vykdyti doktorantūros studijas 11 mokslo krypčių - nuo universalios gimnastės-birbyninkės iki universalaus drožėjo, kvaišalų namų sąlygomis virėjo, balalaikininko-bybiotekininko.
Doktorantūros diplomas bus pripažįstamas daugiau nei 2000 pasaulio universitetų ir didelis dėmesys skiriamas meno, kūrybinio mąstymo, bendruomeniškumo svarbai, skatinama visapusiška raida: viena programa "Laku dieną, laku naktį, po penkiadienės pijokystės tampu orlaivio pilotu", antra programa "Čiulpiu birbynės galą ir už arbatpinigius pastatau klizmą bet kuriam pigių skrydžių senukui, kam virš 40 metų, moku septynias šiaurės Čiukčilandijos tautelių kalbas".

Stojančiuosius konsultuojame el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. arba adresu, Impotentų aveniu 66, Vilnius.

Darbo laikas: I–IV 8.00–17.00 val., V 8.00–15.45 val. (nuo 12.00 iki 12.45 val. pietų pertrauka, tai yra bendruomenės rėmimo tikslu išparduodame namų sąlygomis Pavilnių regioniniame parke pagamintus kvaišalus, kurie kaip narkotinės medžiagos vis dar nespėti užregistruoti, po ko net bet kuri Vilniaus regiono chriuša ar impotentas tampa pigių skrydžio ekipažo dalimi, neišlaikiuosieji eilinių ir supaprastintų testų, pavyzdžiui, nepajėgiantys savarankiškai nusituštinti, nusišlapinti, nukreipiami į parengiamuosius kursus "MU-MŪ" universitete, kur kontaktinis asmuo - Buldogas Dalė iš Personalo skyriaus, ilgametė analinio specialistė, pigios kareivių pirties nemokama šliurė, susimokanti pati, dalinanti kareiviams "Primą" ir visų Vilniaus apylinkių pedofilų, narkomanų-žinomų pedagogų, jurisdikcijos atstovų, įvairių prokuratūrų tarnautojų ir jų šeimos narių ištikima tiekėja štai jau nuo 1978-1980 m.

Stojantieji taip pat konsultuojami portalo "Kur rasti Vilniuje birbynininkus ir kur vaikai daromi pedofilų aukomis" forume, kur skelbiami tikslūs pedofilų namų adresai, pavyzdžiui, kur yra privati jurisdikcijos atstovų vaikų-idiotų ir narkomanų mokyklėlė, kur drožiamos birbynės ir tai vadinama edukacija, kur rasti policininką su tarnybiniu motociklu išvežiojantį kokainą į akademinės bendruomenės, prokurorų, politikų, medikų namus ir tai vadinama "maisto papildų iš Švedijos" tiekimu, kt.

 

NET BE STATISTINĖS ANALIZĖS VISKAS AIŠKIAU NEI AIŠKU

PARODIJA

2023-04-12

Kaip žinia, viskas priklauso nuo apšvietimo ir nuo to, kaip bus susitarta ir sumokėta, kad pasakyta būtų, jog „lietuvės“ moterys gražios, valstybė klesti ir pažanga tokia, kad greitai visi gyventojai atitiks Renesanso genijaus standartus ir pagal kūno proporcijas, ir pagal protinį išsivystymą bei kūrybinį potencialą.

O tuo tarpu intensyviai besiruošiant, ką parodyti NATO atstovams ir kaip tai pavadinti, išradingumui nėra ribų, juk valstybės įvaizdžio kūrimui nuo 1990 m. išleista tiek biudžeto lėšų, kad su visa Lietuva ir visais teisėtai joje registruotais gyventojais nesunkiai būtume bent po tris kartus nuskridę į Mėnulį, ten iškėlę kūjį ir pjautuvą ir sugrįžę be jokių problemų. Ir su įvaizdžiu būtų buvę viskas tvarkoje ir nebūtų reikėję įsivežti vis naujų sintetinių narkomanų nepilnamečių iš Rytų pusės ir pastatyti jų kainą – už nuorūką padarys viską bet kam, pradedant nuo šunų aptarnavimo baigiant analiniu su senukais kam virš 90 metukų. Ir būtinai joms ir jiems padalinti asmens dokumentus, jog tai – „lietuvaitės“. A, tiesa. Dar rūtų vainikėlius toms negyvai nutarkuotom prostitutėm/-ams prisekite.

Todėl NATO vis dar turime ką parodyti.

Pavyzdžiui, 150 cm ūgio pakrypėlį pedofilą grojantį su balalaika ir pakaitom papučiantį į birbynės galą su solidžiu apsilaižymu. Ir su reklaminiu anonsu – jog tai – „lietuvių“ liaudies menas ir pagrindinis solistas yra tas dvokiantis neūžauga su apglitusiu riebiu veidu ir pavarde .molskus. Paskui – pristatymas jo šeimos narių: dukrelės su gausiai želiančia juoda barzda ir apie liemenį 160 cm apimtimi, bei ūgiu 140 cm, ir kitų, įdarbintų lauko išviečių turinio valymo baruose. Pridėsime – visi „dirba“ ir moka mokesčius. Lietuvai.

Dar galima rodyti edukacijas. Kaip irgi „lietuvis“ ir „liaudies menininkas“ .irbašius moko vaikučius iš labai skurdžių šeimų drožti. Įsidėmėtina – edukacijos nuosavame name ir to namo priklausiniuose, vertėtų peržiūrėti ir patalpas ne tik antžemines, bet ir požemines. Kartais tos „edukacijos“ nukeliamos į privačią mokyklėlę Vilniuje, Žygimantų ir Radvilų gatvių kampe, kartais – į Pavilnio sodų bendrijų kvartalus, kartais – į Pavilnio nuosavus juristų ir medikų namus bei Jaunųjų gamtininkų centą – ten gražu yra nusifotografuoti gėlių fone ir pateikti kaip „projektų“ ataskaitas. Apie „edukacijas“ – žinoma. Ir taip pat svarbu dalį tų „edukacijų“ užrašyti kaip „MU-MŪ“ universiteto ir N. Vilnios apylinkėse reziduojančių medikų nuopelnus, nes tik ten visi tų „edukatorių“ seksualiai panaudoti vaikai iki tol, kol jiems nusibosta tie patys vaikai, kai jie paauga – tada pats metas juos padaryti „policininkais“, o kuris geriau moka „drožti“ – net prokurorais ar klerkais. Visi kiti – dizaineriai, daininkės, šokėjos, poetės ir scenos darbininkai. Teisėjais tapti neapsimoka, nes „otkatų“ liūto dalis nunešama per advokatus prokurorams ir teisėjas tėra cirko, pavadintu „teismas“ marionetė, kurią drožia kas netingi.

Todėl labai turime ką parodyti NATO viršūnėms.

Tinkamų karo tarnybai ar statutiniam darbui – nulis, mergiočių ne narkomanių ir gebančių natūraliai gimdyti ar bent kiek ne niekatros lyties, – nulis. Darbingų žmonių nelikę. Medicinos sistema sugriuvo, švietimo ir mokslo net nebereikia – visuotinai vien idiotų nebėra net ko mokyti ir ko iš jų reikalauti. Sportas? Nejuokinkit. Visi į parolimpines rungtis netilps, o ir nebenorės.

Mokesčiai į ES ir NATO bendrus biudžetus? Jūs ką? Gal pedofilai edukatoriai sumokės drožtais pagaliukais? Na, tada kaip toje amžių amžius gyvuojančioje skanduotėje: „Imkit, vaikai, pagaliukus ir...“.

Todėl NATO pasitikti pasiruošę. Visada. Pakelėse stovės nuorūką kainuojančios nepilnametės gimnastės ir balerinos iš Ukrainos, atitinkamai apmokytos nesibranginti. Todėl WELCOME!

Dūdų orkestras gros Astrave, Lietuvoje be vargo bus gerai girdėt.

Savo procentą e-pinigų iš LR NATO gauna, todėl – vien komplimentai Lietuvai ir jų sąrašą prašome atsiųsti į Lietuvos radiją iš anksto ir privalu laikytis tik to abipusiai patvirtinto teksto. Kitaip vis dar likusios gyvos LR iš tiesų vietinės gyventojos, kurios yra 1942 m. Lietuvos gyventojų surašymo sąrašuose, esamu metu senutės, nebeduos savo pinigų mokėdamos PVM ir palikdamos milžiniškas sumas farmacijos biznio atstovams bei bankams, ko pasekmė būtų – nulis mokesčių NATO ir išpašolvoninimas visų ne Lietuvos gyventojų, kur tėvas rusas, mama kazachė, senelė iš čiukčių krašto o vaikas – idiotas ir su šliužo lygio intelektu net pilnametystės sulaukęs, vardu Aida ar Pismantas, tarškinantis pagaliukais į grindinį N. Vilnioje ar Pavilnyje, kai eilinės narkotikų dozės neduoda nei iš NATO, nei po „blato“ neišneša sanitarė iš N. Vilnios izoliacijos zonų, iš kur jų biologinis atsilikusio vystymosi narkomanas tėvas retsykiais būdavo kartu su mama, perkarusia nabage nukaliošinta Dale išleidžiami, bet retai, tik nuvažiuoti iki „MU-MŪ“ ir atgal.

Ir net nemėginkite sakyti, kad Lietuva nepatiko ir nebeketinate jos ginti. Buldogas Dalė iš universiteto „MU-MŪ“ įkąs.

P.S. Žemiau, šiame Humoro skyriuje rasite išsamiau apie Buldogą iš „MU-MŪ“ universiteto ir kitus panašius „komus daunus“ iš Lietuvos „akademinės“ visuomenės rasite skyrelyje „Naujausias „Padėkime sauˈ19“ numeris“. Tai vien tik Lietuvos „pažibos“, nieko daugiau.

Iliustracija: Lietuva pasitiks NATO. Nuotraukoje --- Buldogas iš „MU-MŪ“ universiteto Personalo skyriaus. Taip esamu metu atrodo Vilniaus "ponios", kitokių nėra, neieškokite.

KOVO 24 d.
- Tarptautinė tiesos apie žmogaus teisių pažeidimus diena


NE ANEKDOTAS

KAS YRA KAS LIETUVOJE?

2023-03-23

Ne paslaptis, nuosavybės atsiėmimo klausimas Lietuvoje buvo sprendžiamas įvairiai. Neretu atveju palikuonys tų asmenų, kurie viso labo teturėjo kampą tvarte pas lietuvį ūkininką iki 1945 m., buvo to ūkininko kviečiami ar tai srutų surinkti, ar kokiam kitam nešvariam darbui, tinkamu momentu sugebėjo padaryti taip, kad tikrųjų to ūkio savininkų neliko nė vieno iki 1990 m., nes to paties jų tvarto kampo nuomininko buvo išžudyti ar liko viso labo negalintys susigrąžinti teisių į nuosavybę dėl kelių svarių priežasčių, bet įdomu tai, jog esamu metu tie tvarto kampo nuomininkai ar kokio didesnio miesto prekeivio išlaikoma pigi prostitutė, kurią anuomet jis buvo apiforminęs pas save skalbėja ar kambarine, bei jos palikuonys yra tapę net stambių žemės plotų, miškų ir pastatų, įskaitant dvarus, savininkais.

Ir jų apetitas nenuslopsta, reikalauja dar ir dar, piršteliu baksnoja į už valstybės pinigus atrestauruotus pastatus ir aferistiškos istorijos, skirtos pasisavinti dar daugiau nekilnojamo turto įgavo neregėtas apimtis. Elementariausias pavyzdys – geresnėse vietose stovinčiųjų puikios būklės pastatų neva „savininkų“ palikuonys dygsta kaip grybai po lietaus ir jie atsiranda neblogai pasiruošę, prisirinkę archyvinių dokumentų, papirkę liudytojus, susikūrę istorijas, kad, atseit, šiame name buvo senovėje mokykla ar vietinės reikšmės bankelis, bordelis ar smuklė ir pastatas turėjo savininką. Bet tai tėra aferistų melas.

Buvusieji nuomininkai neturėjo jokios teisės nė į vieną pastatą ar žemės sklypą Lietuvoje ir tos naujosios istorijos pagrįstos melu atsirado būtent tada, kai išmirė asmenys, galintys liudyti skaudžią tiesą ir įrodyti dokumentais, kas tikrieji savininkai, o kas tik tvarto kampo nuomininkai. Dokumentai yra, nes, kaip žinia, popierius nedega ir kas sykį užrašyta, visada įmanoma atkurti. Tas aferistų siautėjimas tiek toli pažengė turto atsiėmimo klausimu, jog jie užsimiršę ima reikalauti net bažnyčiai priklausančios žemės ar pastatų taip pat bažnytinės priklausomybės, jei jiems patinka jų kokybė.

Kaip tvarto kampo nuomininkai ar kokie kaimo pajuokos subjektai, važinėdami vieškeliais su silkių statine, buvusios pigios patvorės prostitutės, anuomet buvusios apiformintos kaip karininkų slaugytojos, ir jų palikuonys tai sugebėjo padaryti? Paprastai. Suklastojo dokumentus, susiveikė sau naujus ar pagražintus vardus, pavardes, susikūrė istorijas, kad yra to buvusio savininko kokie nors tos apylinkės kaimo ar miesto gyventojų neprisimenami vaikai, buvę išvežti mokytis ar dirbti į užsienį. Jie net to ūkio daiktų, dažniausia brangių stalo įrankių, muzikos instrumentų, paveikslų, juvelyrinių dirbinių būdavo nugvelbę ir teikdavo kaip įrodymą, jog tai jų vaikystės daiktas, kad su juo susiję prisiminimai ir panašiai.

Ir padėties absurdiškumui geriau suvokti skiriamas tikro įvykio aprašymas žemiau.

Po savo tėviškę važinėjasi senjorė, kuri nuo jaunystės išvažiavo į didmiestį, į kaimo vietoves negrįžo. Žemės derlingos, rinkos kaina didelė. Senjorę vežioja džipu naujasis tos apylinkės žemių savininkas, teises į žemes įsigijęs perpirkinėdamas po 1990 m. vietiniams gyventojams išdalintus sklypus.

Naujasis žemių savininkas rodo tikrai gaspadoriškai prižiūrimus laukus, naujovišką techniką, ūkinius pastatus bei gražius didelius naujai pastatytus kaime namus ir veždamas senjorę džipu laukais rodo tai kairėn, tai dešinėn sakydamas: „Ir čia mano žemė, ir ten, dabar nuvešiu dar už šio miškelio – ir ten mano žemė, paskui nuvešiu parodyti kokie dabar naujoviški traktoriai“.

O senjorė rodo tai į vieną trobelę, tai į kitą, tai į vieną pamiškę, tai į kitą ir sako: „Čia mano kavalieriaus Jurgio namai buvo, mes su juo šokdavome, bet buvo tokiomis šleivomis kojomis, nepatiko man, o čia – mano kavalieriaus Vinco ūkis, daug gerdavo, nepatiko man. O čia mano kavalieriaus Kazio ūkis buvo, jis buvo toks mažiukas, nenorėjau jo. Čia – toliau – mano sesers ūkis, dabar jie išsikėlę į gretimą kaimą, bet namai tebestovi. Va, va – važiuok toliau, čia mano ūkis, jame užaugau, matai koks didelis namas, sustok, pabūsiu trumpam savo kieme, prie ąžuolo prisiglausiu.“

Ir visa ši žemė, ūkiai, miškeliai dabar – to naujojo savininko, kuris, reikia pripažinti, tvarkosi gerai.

Po to senjorė paprašo nuvežama atgal iki geležinkelio stoties, važiuos į dabartinius savo namus mieste. Pravažiuodama tokį įdomų kraštovaizdį ji ilgesingai mosteli ranka ir sako: „O čia mano tetos dvaras buvo, toks nemažas, virš 100 ha žemės ir pastatai“.

Štai, Jums ir naujojo šeimininko su džipu po arimus bevažinėjančio „čia mano žemė ir čia mano žemė, ir ten...“. Naujasis savininkas tik žiopteli kaip žuvis ir lemena: „Koks dvaras, čia niekas jo tokio nežino...“.

Po tris hektarus gavusieji to dvaro žemės pradedant 1990 m. po kruopelę, po kruopelę ir po vieną bambalį alaus, po antrą, taip ir pragėrė viską, teliko išsiųsti vaikus ir anūkus į užsienius gyventi iš pašalpų ir alų gerti jau ten, bet už tos kitos valstybės pašalpas.

Naujasis savininkas kartu su šeimos nariais užėmė neįtikėtinai didelius plotus dirbamos žemės. Bet kas nutiktų, jei tikrieji savininkai pateiktų nuosavybės dokumentus iš laikotarpio iki 1940 m.? O jei už laikotarpį XIV- XVI-XVIII-XIX amžiais? Jau XVII amžiuje Vilniaus žydės buvo prasiskolinusios negyvai, teko joms atidirbinėti pigiuose viešnamiuose ir kabaretuos bei patvorėse. Atidirbinėja iki šiol, skolų dar neatidavė Lietuvai.

Bet kadangi tvartelių kampų buvusieji nuomininkai ar pigios patvorės prostitutės moka gražiai groti fortepijonu ar šokti kankaną, jau arti 33 metų jų palikuonys yra planingai sulindę į visus esamus postus, net tarptautinius teismus ir auditavimo institucijas, kur priimami nuosavybės klausimų sprendimai. Jie pareikalaus pripažinti, kad „labai nukentėjo“, na, suprantate, sušalo tame tvarto mėšle, pasigavo sifilį, kurio neišsigydo iki šiol net anūkai ir proanūkiai, serga ... leiskite gi jiems dar ką nors Lietuvoje pasiplėšti. Kompensuokite jiems. Į jų močiučių, promočiučių kankanus juk patikdavo vėpsoti? Ir tuos skatikus, kuriuos joms sumokėjote, jos išleido iš karto – papirosams. Jų anūkai, vaikai nori dar, dabar jau „žolės“. O tai jau ir nebe skatikus kainuoja.

Ar kas vis dar neaišku? Dugnas išropojo į paviršių ir nesutinka lįst atgal. Vadinamojo visuomenės "dugno" arba padugnių klausimu - informacija žemiau, pasakojmai apie universiteto "MU-MŪ" Personalo skyriaus Buldogą vardu Dalė ir skiltyje "Naujausias "Padėkime sau'19" numeris - pasakojimas apie akademiką Komą Dauną, aktyvų sultingų studenčių, pageidautina, kad jos be pakišų baldų komplektų ir namukų prie jūros pavidalu net nesikreiptų, mėgėją.

Iliustracija iš creativecommons.org


______________________________________________________________________________________________________________________________________________________________





 NE ANEKDOTAI APIE ILGIAU NEI DVEJUS METUS TRUKUSĮ KARANTINĄ DĖL COVID-19

(1) APIE DOKTORANTES NETURINČIAS NĖ PAAUGLIO VAIKO BAZINIŲ ŽINIŲ

2023-02-15

Pandemijos laikotarpis.

Vieno gana žinomo universiteto komunikacijos mokslų doktorantė dalyvauja tarptautinėje konferencijoje. Ji paskirta vertinti kelis pranešimų tekstus ir teikti pastabas, klausimus, pasiūlymus.

Išaiškėja, kad ji nieko net nenutuokia apie Antikinę literatūrą, nekalbant jau apie esminius dalykus, kaip, pavyzdžiui, kas yra organizacijos komunikacija, kuo skiriasi ryšiai su visuomene nuo ryšių su žiniasklaida ir taip toliau. Dar daugiau. Ji nesugeba duomenų bazėse atrasti medžiagos, galimai padėsiančios jai panaikinti itin dideles jos žinių spragas. Tokių žinių spragų neturi net eilinis 8-10 klasių bendrojo lavinimo mokyklos moksleivis, o ką jau kalbėti apie vadinamuosius „moksliukus“.

Kita komunikacijos mokslų doktorantė, paskirta į atsakingas vadovaujančias pareigas konferencijos organizaciniame komitete, nežino, kokiai geografinei erdvei priklauso Lietuva, nežino, kur baigiasi Europa, o kur prasideda jau Azija.

Bet jau nebesistebiu.

Ta proga prisiminiau esamu metu itin reklamuojamą profesorių Lietuvoje, kuris LTSR laikotarpiu dėstė senovės Lietuvos istoriją ir kalbėdamas apie LDK nieko kito nežinojo, išskyrus žemės ūkio reformas, paskui daug kalbėjo apie valakų reformą, o kai gavo iš auditorijos klausimą apie LDK istorines asmenybes ir jų reikšmę, užsimikčiojo... jis neturėjo žinių apie LDK valdovus, kitas istorines asmenybes. Užtat esamu metu čiulba it lakštingala tomis temomis.

Kaip ir niekas nepakito... pandemijos metas ar koks kitas laikotarpis. Viskas tas pats.

Malonus prisiminimas iš bendravimo su informacijos vadybininkais, teoretikais ir parktikais, iš Skandinavijos šalių. Kaip mane nustebino, kai pamačiau, jog pasaulinio garso profesorius pats sėdasi prie kompiuterio ir pasiruošia rytdienos pranešimą nuo pradžių iki galo. Lietuvoje regėdavau tik besiblaškančius po koridorius mokslų daktarus ar profesorius, kurie reikalauja ar tai paskaitos medžiagą jiems parengti iš magistrančių, kurios daugmaž tai pajėgia padaryti, ar tiesiog jau parašyto referato ieško, nes dukrai reikia jį pateikti kitoje katedroje, o ji nelabai sugeba parašyti net kelių puslapių referatėlio.

Todėl smagu prisiminti 2000-ųjų akademinės bendruomenės Skandinavijos šalyse pedagoginį posakį, kurį jie taiko atsiradus kompiuterizuotam mokymui: kaip žinia, internetas yra pilnas nuorodų, vadinamųjų "link" - dabar spauskite šitą nuorodą, paskui šitą, o dabar eikite į šį www puslapį, paskui perskaitykite šį tekstą ir dar nueikite į šitą www puslapį... asmuo, kuris neturi net bazinių žinių taip ir klaidžioje tai šen, tai ten tame internete, o kai reikia egzamino, projekto ar baigiamojo darbo gynimo metu atsiskaityti, jau ir nebeatsimena, kur kokią nuorodą paspaudė ir kur kas buvo parašyta, nupaišyta ar nufilmuota... žinių absoliutus nulis, kvalifikacinis lygis žemiau darželinuko vaiko gebėjimų.

Todėl yra geras profesorių iš Švedijos posakis: "Spaudei tą nuorodą, paspaudei kitą nuorodą, paspaudei trečią ir ketvirtą nuorodą... ir nieko nesužinojai?  Idiote, eik į biblioteką".

(2) APIE BERAŠČIUS SU MAGISTRŲ MOKSLO LAIPSNIAIS

2023 02 11

Kaip žinia, karantino metu vaikai mokyklose mokėsi nuotoliu.

Ar tai jau taip blogai? Nuomonių apie tai yra įvairių. Bet dėl vieno sutaria visi:

Pasiekta neįtikėtina pažanga. Tų visų 1-4 klasių pradinių mokyklų mokinukų tėvai beveik visi turi įsigiję magistro mokslo laipsnį po 1990 m., dažnu atveju jie – ar diplomuoti vadybininkai, ar teisininkai, ekonomistai, medikai, viešojo administravimo „specialistai“, firmų vadovai. Daugelis iš jų privalėjo padėti savo vaikams ruošti pamokas prie kompiuterio ekrano 2020-2022 m. Ir štai – pergalė! Nemažai šitų magistro mokslo laipsnius turinčiųjų mamyčių ir tėvelių galų gale ir su pradinukų mokinukų mokytojų pagalba bei jų kantrybės dėka išmoko beveik be klaidų parašyti sakinukus iš trijų žodžių lietuvių kalba, o kai kurie iš jų net išmoko daugybos lentelę. Žinoma, tai pavyko tik tiems, kurie iš jų mokėjo skaityti dar iki karantino pradžios, tačiau, deja, tokių taip pat buvo gana nedaug iš tų visų diplomuotųjų magistrų tarpo.

(3) APIE LIAUDIES IŠMINTĮ IR SMULKIĄJĄ SAKYTINĘ FOLKLORISTIKĄ

Žmonėse dar nuo 1995-1996 m. paplito lakus posakis: gavai aukštojo mokslo diplomą Lietuvoje po 1990 m.? Drąsiai tą popierių nuleisk į unitazo vamzdį.


Iliiustracija žemiau. 10 metų vaiko laisvalaikio darbelis. Ar nematėte lygiai tokio valstybės arba statutinio tarnautojo, ypatingai "atsakingo" už viešųjų lėšų perskirstymą ir panašiai, įtaisyto į "šiltą" vietą ir valdomo telefonų skambučiais, kur iš viso nieko daryti nė nereikia, net į tarnybos vietą prisistatyti neprivalu, nes "tarnyba", darbas laisvu grafiku, iš dalies nuotoliu ir aptariamas amuo "itin nusipelniusio eksviceministro ar profesoriaus emerito, kartais ir žinomo chirurgo sūnus arba anūkas, neretu atveju ir švirkšto brolis, bendrų orgijų ištikimas narys"?


 

BLIC ŠPOSAI

2023-01-14/21

 

smilePandemijos laikas, 2021-ieji metai, tenka samdyti siuntų pervežimo paslaugas. Pasidomėjus, sužinoma, jog kaina itin didelė už kelių gramų svorio korespondencijos nugabenimą 4 km atstumu ir įteikimą pasirašytinai. Skambinama į tos gana žinomos ir seniai veikiančios kompanijos kontaktinį telefono numerį Lietuvoje ir teiraujamasi, ar gali būti tokio dydžio mokestis už tokią paslaugą ir galimai kažkas negerai suskaičiuota priimant korespondenciją nuvežimui nurodytam adresatui. Mergina, atsiliepusi telefonu, nieko nežino, apie tai ir pasako. Tada jos klausiama, ar gali duoti kontaktinį e-adresą kompanijos pagrindinės būstinės Bonoje. Pasigirsta telefonu kalbančios kompanijos atstovės klausimas:

O kur yra Bona?
Dirbate pasaulinio masto kompanijoje ir nežinote, kur yra Bona – miestas, kur pagrindinio jūsų darbdavio biuras? Kiek klasių esate baigusi? Dvi, tris...? - klausiama tos kompanijos atstovės Lietuvoje, atsakingos už bendravimą su klientais pandemijos metu.

 

kissPopandeminė situacija 2022 m. (1):

Neveikia e-sistema, o į ją įkelti duomenis būtina iki nustatytos datos. Skambinama šios sistemos administratoriui, klausiama:

Sistema neveikia, ką daryti?

Atsakymas:

O koks jūsų klausimas?

 

laughingPopandeminė situacija 2022 m. (2):

Rastas įeinantis skambutis iš vienos valstybinės institucijos, su kuria yra susiję visi LR piliečiai vienokiu ar kitokiu būdu. Perskambinama tai institucijai kontaktiniu telefono numeriu ir pasakoma, jog tokiu ir tokiu laiku buvo skambinta ir dabar teiraujamasi, kokiu tikslu, kodėl buvo skambinta, ko norėta.

Atsakymas tos institucijos tarnautojos:

O kaip manote, kas Jums galėjo skambinti, koks tarnautojas?
Bet juk tai bendrasis Jūsų kontaktinis numeris, kaip galiu žinoti, atspėti, kas konkrečiai ir kodėl man skambino? – vėl klausiama tos tarnautojos.
Na, bet pas mus labai daug kas dirba prie kontaktinio telefono... Jūs nežinote, kas skambino? – klausia institucijos atstovė.
Jums pasakiau įeinančio skambučio laiką, valandą, minutes ir net sekundžių tikslumu, pažiūrėkite savo institucijos laikmenose, kas ir dėl ko skambino, nes internetu jokio e-pranešimo negavau, tik tas skambutis nežinia dėl ko, - kreipiamasi ir ieškoma nors kokio racionalesnio sprendimo.
Šito tai aš negaliu... - atsako pašnekovė.
Tai jūs tik prie telefono sėdite, o kompiuterio laikmenų nepasiekiate? – klausiama tarnautojos vėl.
Ne, man nesimato, kas skambino, turiu tik telefoną, kuriuo atsiliepinėju į skambučius - atsako tarnautoja. Ir vėl priduria: - Bet gal jūs žinote, kas jums skambino, dėl ko?
Gerbiamoji, jei jūs savo institucijoje negalite rasti kas kada kam skambino ir kodėl, nors skelbiatės, jog įrašote visus skambučius, pokalbius, kaip aš galiu atspėti, koks konkrečiai tarnautojas skambino ir ko norėjo? Ar manote, esu ekstrasensė?

P.S. Už tokio turinio ir ilgumo pokalbį dar ir susimokėti iš savo sąskaitos reikia... Be to, reikia ieškoti informacijos, koks vis dėlto buvo skambučio tikslas – rašyti raštus institucijos vadovams ir prašyti tikslios informacijos, siųsti per e-sistemą ir laukti atsakymo... Tada pagalvoji – nuo 2022-07-01 įteisinta nauja tvarka, kai Užimtumo tarnyboje asmenys skirstomi į naują kategoriją – besiruošiančius darbo rinkai, visi, kas tik galėjo ir iki tos datos neturėjo jokio legalaus darbo LR, pasistengė įsidarbinti, be abejo ir galimai, buvo užimtos itin greitai tos geriausiosios darbo vietos – kur, pavyzdžiui, tik sėdi prie telefono, kalbi bet ką, o alga į sąskaitą reguliariai įkrenta ir darbo stažas tau eina – dirbti praktiškai kaip ir nereikia, tokios puikios tos išsvajotosios darbo vietos, tereikia tik to nors kokio nusipirkto mokslų baigimo diplomo – nors kokio, bet kokio... nes svarbu buvo išvengti patekimo į tą kategoriją besiruošiančiojo darbo rinkai. Bet ką daryti, kai vienos ar kitos būtinos paslaugos reikia iš to tokio įdarbinto asmens, kuris ar kuri telefonu atsiliepti geba, kažką kalbėti geba, bet ne visada – kartais ir šito neatlieka ar atlieka taip, kad nebenori daugiau niekada su tokia institucija kontaktuoti. Arba yra dar viena išeitis – surašyti tuos atvejus kaip tiesiog ŠYPSULIUS, su lengva šypsena prisiminti it kokį akibrokštą ir pasižadėti sau – daugiau jau tikrai niekas nebestebins, nes štai šis atvejis jau yra ta riba, kada jau manai, jog didesnio absurdo ir būti negali. Bet patikėkite... galo tiems akibrokštams nėra. Ir paaiškinimą tam tikra prasme pateikė gerokai anksčiau viena dėstytoja, paaiškinusi, jog aukštojo mokslo diplomus įsigijusieji jau ne tik rašyti nebesugeba, jie ir skaityti nebemoka – tokia situacija jau nuo 2008-ųjų, iki tol dar pavykdavo aptikti mokančiųjų skaityti, nebebuvo kreipiama dėmesio, jog rašyti nemoka ir negali iš viso tie, kurie pretenduoja į vienos ar kitos rūšies aukštojo mokslo diplomą... Esamu metu tokie asmenys - atsakingose pareigose, ne tik prie telefoninių skambučių registravimo veiklų įdarbinti. Skaityti, rašyti jie nemoka, todėl maža tikimybė, jog išmoks, nes jie puikiai įsisavinę savo teises, pavyzdžiui, jei paklausite, kiek sumokėjo už fiktyvų aukštojo mokslo diplomą, visi yra išmokę frazę: "Jūs mane įžeidėte" ir dar geriau žino, kad draugas ar draugė, kuri taip pat rašyti ir skaityti nemoka, turi teisininko diplomą, todėl bet kada gali pasitarti ir nutarti, jog itin patogu bylinėtis - tuo pačiu ir save pareklamuoti, būti užsiėmusiais kokiu mažiausiai trejų-penkerių metų laikotarpiu  gana jiems priimtina veiklos rūšimi - vaikščiojimu į teismo posėdžius ir aiškinti, jog tas anas, štai šis ir dar tas juos laaaaabai įžeidė, dėl ko jie nebegali dirbti, bet duokite jiems dar pinigų, ką? Jiems brangiai kainavo tie visi fiktyvūs aukštojo mokslo diplomai, o pandemijos metu močiutės, duodavusios neribotas sumas pinigų įskaitytinai ir fiktyviems diplomams įsigyti bei pramogoms, išmirė, tėvai susilaukė naujų vaikų, kurie už tuos, kurie su fiktyviais diplomais, apie 20-30 metų jaunesni, investuoja į tuos "naujus" savo vaikučius, todėl jie, tie esamu metu nei rašyti, nei skaityti nemokantieji, liko praktiškai be pinigų šaltinio, o tos algos, kurias gauna esamu metu, jiems pakanka ne ilgiau kaip porai dienų per mėnesį išsilaikyti, juk viskas taip pabrango... Nejaugi iki šiol neaišku ir drįstate iš jų kažko tikėtis?

innocentPopandeminė situacija 2022 m. (3):

Į akis netyčia pateko aliejus, kuriuo tepiau odą apie akis, norėdama apgydyti nuo per didelio saulės įdegio paraudusią odą. Tokiomis aliejumi padengtomis akimis teko eiti į biudžetinę įstaigą užpildyti kelis dokumentus. Mačiau kaip per rūką, bet pamaniau – visi reikiami duomenys tikrai yra tarnautojos kompiuteryje, parašą ant dokumentų padėsiu, ir viskas.

Bet teko nustebti – net turėdama visus duomenis savo darbo kompiuteryje tarnautoja pareikalavo užpildyti lentelėse itin didelį kiekį popieriaus lapų vis su tais pačiais duomenimis ir rašyti ranka. Sutrikau. Paprašiau nors sudėti paukštelius, kurias skiltis man reikia užpildyti. Buvau pati pirma klientė iš ryto, tarnautoja dar turėjo būti nespėjusi pavargti. Kai ji ėmė atkakliai prašyti viską pildyti ranka, ėmiau ir pasakiau, kad prastai matau, bet neaiškinau, kodėl. Ir dabar labai gailiuosi, kad neįrašiau, ką ta tarnautoja man pasakė. Ji ne tik žemino, terorizavo psichologiškai, įžeidinėjo... buvo dar klaikiau. Tada ėmiau ir pradėjau simuliuoti situaciją, jog esu silpnaregė... Teroras įgavo pagreitį ir suglumusi supratau, ką patiria realioje aplinkoje silpnaregiai ir neregiai. Šito neužmiršiu niekada. Įdomiausia tai, jog per kokias 12 minučių tas aliejus nuo mano akių kažkaip prasivalė, skubiai užpildžiau visas pateiktąsias lenteles ir mandagiai palinkėjau tarnautojai geros darbo dienos. Išėjau iš kabineto – eilėje arti 10 garbingo amžiaus senjorių, galimai jų tarpe nedaug kuri mokėjo skaityti lietuviškai, kalbėjosi tarpusavyje rusiškai. Kaip tas lenteles pildo jos, jei net itin gerai žinant klausimų eigą, puikiai suprantant lietuvių kalbą, tokios apimties dokumentų užpildymui reikia sugaišti vidutiniškai valandą? Pastebėjau tik, kad su nemažais krepšiais visos buvo atėjusios... be abejo, tuose krepšiuose – ne asmeniniai nešiojamieji kompiuteriai ir ne išmanieji telefonai...

cool Popandeminė situacija 2022 m. (4):

2022 m. birželis. Kelionės į užsienį vis aktyviau įsigyjamos, po pandemijos ilgesnės nei 2 metų pertraukos visi sukruto vykti ten, kur ir buvo įpratę. Man reikėjo pasiruošti išvykai į ES valstybę su tikslu įvykdyti nedidelės 5 dienų kursų apimties mokymų programą. Einu į vieną draudimo bendrovę, kuri yra registruota Lietuvoje, nusipirkti elementaraus kelionės draudimo. Randu sėdinčią jauną moterį-draudimo bendrovės tarnautoją ir nuobodžiaujančią, klientų nėra nė vieno.

Sakau:

Noriu įsigyti kelionės draudimą 5 dienoms ES valstybėje, bet tai ne poilsinė kelionė, o mokymai.
Reikia nurodyti tikslą kelionės, - atsako tarnautoja.
Tai ir sakau – mokymai, dalyvavimas mokymuose.
Nėra tokios eilutės, – atsako moteriškė.
Kaip nėra? Tada ieškokite ko nors panašaus į stažuotę, komandiruotę...
Ir tokios eilutės nėra, – atsako draudimo bendrovės tarnautoja.
Kokia yra? – klausiu.
Vykimas slidinėti.
Bet juk dabar vasara, – nustembu.
Pas mus visi dabar tik ir perka draudimą su paskirtimi – slidinėtojo draudimas, – paaiškina moteriškė.

Trumpam sutrikau. Pamąsčiau... aha, Australijoje dabar žiema, Pietų pusrutulyje žiema – vadinasi... lietuviai keliauja ten. Slidinėti. Ir taip masiškai, kad jokios kitokios draudimo rūšies net nesivargina pardavinėti draudimo bendrovė. Tada mėginu supaprastini draudimo bendrovės atstovei klausimą ir teiraujuosi:

Na, gerai. O jei ateina Seimo narys ar savivaldybės tarybos narys ir prašo apdrausti jį komandiruotės metu. Kokį tikslą tokiu atveju pažymite draudimo polise?
Slidinėjimas. Dabar visi tik tokias draudimo rūšis įsigyja, – rimtu veidu atsako tarnautoja.

Atsistojau ir išėjau.

Tiesiog į padėtį galimai labai greitai sureagavo oro skrydžių bendrovės ir gausybė įvairių draudimo rūšių atsirado akimirksniu, jas galima įsigyti kartu su lėktuvo bilietais ir nuo visų įmanomų įvykių – ir atvejai, kai pametami asmens dokumentai, ir atvejai, kada prarandamas bagažas, ir ligos, traumos atvejai bei itin smulkiai surašyti atvejai, kada lėktuvas vėluoja ar skrydis atšaukiamas.

Dabar, 2023 m. žiemą, natūralu, jog žmonės planuojasi šių ,metų atostogas. Kirba mintis: gal ir man išmėginti slidinėjimą? Šių metų vasarą? Negerai yra išsiskirti iš visumos, būti lyg ta balta varna – visi poilsiauja, slidinėja vasarą Pietų pusrutulio kalnų kurortuose, o aš per visą gyvenimą nė kartelio jokioje užsienio poilsinėje kelionėje nė nesu buvusi, vien tik ilgas sąrašas stažuočių, specialiųjų mokymų, tarptautinių konferencijų ir simpoziumų... na, nesu turėjusi atostogų. Nė karto.

wink Popandeminė situacija 2022 m. (5): LAUKITE TĘSINIO.


Iliustracijos autorius - 10 metų vaikas.

------------------------------------------------------------------------------

embarassedUbagas suvalgė gyvatę – žmonės kalbėjo: alkanas.

Turtingas suvalgė gyvatę – žmonės kalbėjo: vaistai.

Ubagas pasakė: katė suvalgė kepenis, – jam nepatikėjo.

Turtingas pasakė: pelė suvalgė geležį, – jam patikėjo. *

Iš armėnų tautosakos

 smileĮsimylėjęs puola ant kelių ir peršasi savo merginai:

Brangioji, noriu būti tavo gyvenimo draugas amžinai!
Pasiieškok kvailesnės! – atkerta ji.
Kad tu – vienintelė...*

 smileDaugumas vyrų nori susirasti tokias žmonas, kurios būtų gražios, išmintingos, išsilavinusios, ištikimos ir mokėtų gerai virti. Deja, įstatymai draudžia daugpatystę. *

wink- Apie ką kalba vyrai, kai vieni tarpusavy pasilieka? – paklausia moteris vyrą.

- Apie tą pat, kaip ir moterys.

- O tai begėdžiai! – su panieka veide atsako moteris. *

undecidedSako, kad paklausius Armėnijos radijo apie tai, ar bus trečiasis pasaulinis karas, Armėnijos radijas atsa, jog ne, tačiau bus tokia kova už taiką, jog akmens ant akmens nebepasiliks. *

winkPoliklinikos registratūroje:

Padėkite, mano žmonai skauda galvą ir temperatūra.
Aukšta?
Taip, metras aštuoniasdešimt penki! **

 smileAteina vyras pas gydytoją, šis apžiūri ir sako:

Na, mielasis, teks dešinį plautį šalinti. 

Vyras išsigandęs:

Ką jūs, daktare, mano plaučiai visą gyvenimą buvo sveiki!

Gydytojas atsako:

Taip, su plaučiais viskas tvarkoje, bet štai kepenys nebetelpa. **

 sealedPas gydytoją.

Gydytojau, jau kelintą kartą sakau – aš iš tikrųjų sergu.
O aš jums sakau – jūs sau tai įteigėte. Nieko jums nėra.
Bet aš tikrai labai blogai jaučiuosi.
Tai vis jūsų įtarumas. Štai jums patarimas: kartokite sau „Aš sveikas, aš sveikas“, ir puikiai jausitės.
Na, tai ačiū.

Ligonis atsistoja ir eina. Gydytojas:

Palaukite, o honoraras?
Tai vis jūsų įtarumas, gydytojau, kartokite sau „Man sumokėjo, man sumokėjo“, ir jūs puikiai jausitės! **

 smileKas jums yra, - klausia daktaras paciento.

Tai jūs turite surasti, kas man yra, - atšauna jis.
Tuomet kreipkitės į gyvulių gydytoją, - atkerta gydytojas, - nes tik jis nustato diagnozę nieko neklausdamas. **
tongue-out Mažame kolektyve kolegos guodžiasi, kad kiša ir kiša pinigus į savo vaikų išsilavinimą, o kaip nėra rezultato, taip nėra. Viena moteriškė ima pasakoti, kaip studijavo JAV ji pati ir jos sutuoktinis, kokie ten privalumai universitetuose, palyginti su mūsiškiais, ir panašiai. Kita jos kolegė atrėžia:
- Ai, tu vis liaupsini tuos amerikonus. Ar nežinai viešos paslapties?
- Kokios? - klausia išsimokslinusioji užjūriuose.
- O tokios: kai klausiama, kas yra aukštasis mokslas JAV, atsakoma: buvusieji TSRS laikų profesoriai iš Rusijos, persikėlusieji dėstyti į Ameriką, ir studentai, atvykę mokytis į JAV iš Kinijos.***

innocenttongue-outKalbasi  du visuomenėje gerai žinomi vilniečiai. Vienas sako:
- Ui, kad tu žinotumei, kokia gražooolė mano dukra - ant nugaros gausiai auga tokie juodi stori plaukai, kojos gausiai apžėlusios, net pirštai ant rankų plaukuoti...
- Ai, kolega, tu mano sesers nematei - tiek paritus, tiek pastačius, o kokia apsukri, greitai bus 66 metai jai, bet niekada jokių mokesčių nemokėjo, o kiek pinigų užsidirba, nespėja užsakymų priiminėti.
- O kokie tie užsakymai? - klausia pirmasis pašnekovas.
- Plaukus šalina iš nepageidaujamų kūno vietų.
- Niu, niu, sudominai... Tai ji bikini zonas tvarko? Mano dukra vis skundžiasi, jog kai ji pasinaudoja bidė, po kiekvieno karto tenka santechniką kviesti. Gal pigiau būtų kokie tai depiliavimai? - klausia apžėlusiosios dukros tėtušis.
- Tai jau nebepopuliaru. Paskutiniu metu dažnokai užsako paslaugą - plaukus iš burnos išvalyti.***

Šaltiniai:

* 1990 m. kalendorius. Redagavo Liutauras Kazakevičius.
** 2020 m. liaudies medicinos ir sveikatos kalendorius.
*** Nugirstas pokalbis.

 

ANEKDOTŲ POPURI

2023-01-07

Trijų mėnesių nėštumo moters pilve  kūdikėlis mąsto: „Kažin kada mano mama mes rūkyti žolę?“.
Šeštą mėnesį jis mąsto: „Kažin kada mano mama nustos gerti alkoholį?“.
Devintą mėnesį kūdikėlis mąsto: „Kažin kada mama gaus man tėvelį?“.

---

Prie gimdymo namų susitinka du vyrai, vienas eina iš gimdymo namų ir atrodo labai laimingas, kitas skuba į juos.

Tas, kuris eina į gimdymo namus, klausia išeinančiojo:

Kodėl toks laimingas?
Ai, ir neklausk, – atsako jis. Nunešiau žmonai prieš gimdymą knygą “Trys muškietininkai” paskaityti. Ir ką sau manai? Man gimė trys puikūs sūnūs – lyg trys muškietininkai.

Einantysis į gimdymo namus tik visas persimainė ir kad pasileido tekinas.

Išeinantysis klausia skubančiojo:

Kas nutiko, ko taip leki?
Oi, – atsiliepė šis nubėgdamas, – aš savo žmonai “Ali Baba ir 40 plėšikų” nunešiau…

--- 

Kalbasi dvi vištos paukštyne.

Viena giriasi:

Mano vienas kiaušinis 25 centus kainuoja, o tavo – tik 20 centų.

Antroji atkerta:

Aš ne tokia kvaila, kad dėl 5 centų užpakalį sau plėšyčiau.

---

Iš <https://lt.wikipedia.org/wiki/Anekdotas>:

Anekdotas – trumpas pasakojimas, dažnai komiškas.

Anekdotai būna dviejų rūšių:

biografiniai ar istoriniai trumpi pasakojimai apie garsius asmenis ar įvykius, nebūtinai komiški.
trumpas, komiškas pasakojimas, turintis staigią, efektyvią, dažnai netikėtą pabaigą. Jis gali būti visiškai pramanytas, kur veiksmas gali vykti tiek realioje tiek istorinėje aplinkoje, tiek pramanytoje abstrakčioje.


  
Nuotraukos autorė - Andžela Armonienė, 2022.

SIŲSKITE REDAKCIJAI

E-ADRESU Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. SAVO ANEKDOTUS, KURIE YRA IŠBANDYTI LAIKO IR NIEKADA NEPRARANDANTYS AKTUALUMO. BUS VERTINGI PRIZAI. ANEKDOTŲ PATEIKĖJAI GALĖS IŠLIKTI INKOGNITO, JEI TO PAGEIDAUS.

 

͋



SENUOSIUS PALYDINT

Lotynų patarlė:
„KĄ DIEVAS MYLI, TAS MIRŠTA JAUNAS“, arba kaip išviečių valytoja išgyveno iki 98 metų ir dar gyvens mažiausiai iki 120-ies, nes taip jai pažadėta medikų

Juodasis humoras – vietoje fejerverkų, kurių daugelyje vietovių Naujametinę naktį nebus

Lietuvių liaudies išmintis: „Dainuoki dainą to vežiko, kurio vežime sėdi“.

Bet ar kas trukdo improvizuoti?

2022-12-31

Metai visai baigiasi, o Naujųjų šventinio pasitikimo net numatyti buvo neverta. Tiesiog per daug darbo. Nėra kada. Ko nepribaigė įvairių rūšių „covidai“, esamu metu visi likusieji arba apsiformino sau ar vaikui, jei jį turi, neaiškios kilmės infekciją būtent tarpušvenčiu, todėl į jokius darbus ar tarnybas nevaikšto, arba išsikaulijo darbo sąlygas iš namų ir tas reiškia taip pat, jog iš esmės arba atlieka kelių šimtų kolegų per visus metus neatliktus darbus, už kuriuos privalu atiduoti metines ataskaitas bent jau iki Trijų Karalių dienos, todėl tenka dirbti 24 valandas per parą „iš namų“, kurie gali būti kad ir savaitei išsinuomotieji apartamentai Druskininkuose ar Nidoje, ar kokioje medžiotojo trobelėje su „viskas įskaityta“, arba iš tiesų gavo iš anksto ir dar šių metų gegužę-birželį suplanuotas atostogas, kokios buvo įprastos iki pandemijos pradžios 2020 metų kovą – slidinėjimas Alpėse, aromaterapija Egipte, jei yra nepilnamečių vaikų – pasilepinimas izoliuotos teritorijos Turkijoje teikiamais privalumais, kur ir Lietuvos Respublikos mažo provincijos miestelio daugiabučių namų kiemsargė, kuriai jau tuoj tuoj bus 70 metų, nusipirko 10 dienų trukmės egzotines pramogas ne tik sau, bet ir žentui, keturiems anūkams, sūnaus naujausiai draugei ir dar apmokėjo poilsio dienas kaimynei Petronėlei, nes ji eilę metų atneša tai kiemsargei tiesiai į namus savo gamybos beliašų ir už juos neima jokio atlygio, todėl ją vežasi kartu ir viską jai apmoka – turkų kulinarinis paveldas įspūdingas, kaimynė gal išmoks kebabus gaminti ir tada galimai jų nemokamai gaus ir kiemsargės gausus artimųjų būrys. Be to, jie visi ten pasijus puikiai, nes turi pluoštus grynųjų ir už juos ten pirks visas norimas paslaugas ir bus aptarnauti lygiai taip, kaip oligarchų gausi šeima, atvykusi drauge su aptarnaujančiu personalu – duotuoju atveju – su beliašų virtuoze Petronėle, kurią galimai net ir paliks „pasitobulinimo kursuose“ pas svetinguosius turkus, kad galų gale jau ir išmoktų tuos kebabų mėsos gabalus ant iešmo sukioti kaip reikiant.

Ir niekas negali suprasti, kas toje Lietuvoje vyksta. Kaip nutinka, kad žmonės – fiziniai asmenys, o ne kokios firmos ar korporacijos, vis tuos gerokai virš 20 milijardų oficialių santaupų ir indėlių, užfiksuotų statistiškai pandemijos metu bankuose, registruotuose Lietuvos Respublikoje, tokiu neįtikėtinu spartumu gausina ir apie tai bet kas gali sužinoti perskaitydamas naujienas apie tų Lietuvos rezidentų kaupiamų oficialiųjų pinigų procentinį gausėjimą kas mėnesį su nedideliais svyravimais. Ši statistika šioje vietoje necituojama, ją bet kas gali susirasti internete.

Pinigų iš valstybės ar savivaldybių biudžetų iš esmės galimai nusikalstamo persidėliojimo į nuosavas kišenes schemų yra nemažai. Paprasčiausi pavyzdžiai – tiesiog valymo paslaugos daugiabučių gyventojams, kas galimai yra itin didelius nelegalius pinigus, atkeliaujančius į tų paslaugų organizatorių, vadybininkų, subsidijuojamųjų darbo vietų sistemos valdytojų, visokeriopų perskirstytojų, tarpininkų kišenes, funkcionavimo protegavimas galimai itin nemažas asmeninių lėšų sumas per tam tikrus laikotarpius paimant iš skurdžiausiųjų gyventojų – senjorų, studentų, butų nuomininkų, jaunų šeimų su mažais vaikais ir pan. O ką jau bekalbėti apie vadinamąsias valytojas – klipatėles virš 60 metų, neįgaliąsias ar nuolat migruojančias bei iš įkalinimo įstaigų išleistąsias narkomanes ar alkoholikes, recidyvistų su gausiomis priklausomybėmis žmonas ar dukras, kurios neretai eksploatuojamos tokiu žiauriu būdu, jog net pačios nebesugeba to suprasti, tiek yra „užknistos“ ir įbaugintos. Apie tai buvo surinktos nuomonės ir komentarai iš valdiškų įstaigų ir kitur, žr. <https://www.leidnyssau.lt/info> – kelios publikacijos apie „Monkės“ biznį.

Šioje vietoje neskaičiuojame „Monkės“ ar purvinų verslininkų pinigų, ne tai yra svarbiausia, kad jie visi purvini ir dvokia – žino visi. Taip pat visi mato, kaip atrodo „Monkės“ duktė – imkite bet kurį iškilesnį veikėją, jo vaikus, anūkus galima įvertinti bei paprasčiausia tuo įsitikinti vizualiai peržvelgus kad ir privačias mokymo, edukacijos, lavinimo įstaigėles ar paprašyti plastikos chirurgo, vadinamojo jo reklaminio albumėlio, kur yra vaizdai „iki“ ir „po“. Tai jau seniai nebeįdomu.

Metų baigimo tema yra apie išviečių valytoją, gyvensiančią iki 120 metų mažiausiai, o gal ilgiau, nes taip jai pažadėjo medikai. Beje, visai neseniai ji lankėsi kavinėje su būriu artimųjų pasipuošusi bliuzele su nėriniais ir visai atrodė ne taip, kaip daug kas įsivaizduoja beveik 100-metę senutę, ji net nė karto nesidarė plastinės operacijos. Ji natūraliai ir be jokio grimo atrodė taip, kaip gerai išsilaikiusi, dar geriau įmitusi raudonskruostė su holivudiškų dantų šypsena viskuo patenkinta optimistė 70-metė mėlynakė auksaplaukė, kuri pati pasigamina valgyti, apsitvarko nuosavą butą, kuriame gyvena visai viena ir kuriame ji pagal griežtai tą patį kasdien režimą vaikšto su šiaurietiškomis lazdomis, nes išeiti iš buto į kiemą ar netoliese esantį parkelį bijo. Gyvena toje pačioje vietoje arti 50 metų, aplinkiniai ją žino, todėl supranta, kad per tokius ilgus gyvenimo metus užtarnautos įvairiopos išmokos, pensija iš mokesčių mokėtojų pinigų jai periodiškai mokama yra solidi, o greta daug švietimo įstaigų, vaikai nori ir cigaretę nusipirkti ir ko daugiau – eilinio dūmo negavę nesunkiai šio ar to bei ano pareikalauti gali iš su šiaurietiškomis lazdomis keliaujančios senjorės su aukso spalvos natūraliomis garbanomis ant galvos. Neduos ko bus prašoma – namo gali ir negrįžti... todėl aptariamoji senjorė vaikšto tik savo bute ir laiptinėje – nuo pirmojo aukšto iki penktojo po daugybę kartų per dieną. Laiptinėje ji jaučiasi saugi. Tuo pačiu apžiūri ne tik kaimynų duris, bet, kaip buvusi išviečių pigiausiame viešbutuke valytoja visą gyvenimą, dar ir patikrina laiptinės turėklų švarą. Rankų ji nesiplauna niekada. Ji taupi. O muilas, jos žodžiais, kainuoja daug, vanduo vis brangsta.

Ką ji veikia tuo metu, kai nesportuoja ir negamina valgyti ar nėra užmigusi? Sūpuojasi krėsle atsisėdusi prie televizoriaus ir mintyse gyvena Indijoje ar kitoje serialuose rodomoje egzotinėje šalyje muilo operos aplinkybėmis. Taip, ji žiūri serialus ir kad juos matytų, išsioperavo akis būdama gerokai virš 80-ies metų, nes tuomet jau buvo beveik akla su tragiškai nusilpusiu regėjimu nuo ilgamečio kardinalaus taupymo, mat nenusipirkdavo jokio vertingesnio maisto produkto, ir akys taip pat nukentėjo nuo unitazų agresyvių valymo priemonių, ji gyveno tiesiog chemikalų išgraužtomis akimis. Taigi, senjorė esamu metu kasdien po mažiausiai 4 valandas sūpuojasi krėsle, žiūri serialus ir svajoja, o kai filmai baigiasi, likusią dienos dalį kol nemiega, apmąsto ką regėjo per televizijos ekraną ir vėl svajoja.

Anūkai pas ją neateina. Nors vienam iš jų ji yra davusi itin solidžią sumą nuosavo buto įmokai padengti ir jį galų gale iš banko išsipirkti, nes buvo su paskola, kurią be močiutės duotųjų pinigų vargu ar iki savo senatvės pensijos atėjimo laikotarpio jis būtų susimokėjęs.

Beveik šimtametė yra besimaitinanti iš tiesų prabangiai ir visai kitaip nei ankstesniuoju savo gyvenimo laikotarpiu. Ją aprūpina šviežiomis daržovėmis ir sodo gėrybėmis bei šviežia sriubyte retsykiais duktė, o delikatesus atneša sūnus, kuris taupumo sumetimais planingai turi sugyventinę iš vieno prekybos centro, iš kurio besibaigiančio galiojimo produktų vežkis nors ir su sunkvežimiu ir be jokio „Maisto banko“. Todėl dabar senjorė degustuoja viską, ką anksčiau matė tik reklamose. Ir tas jai į naudą. Pavyzdžiui, seriale mato egzotinius vaisius ant multimilijonierių stalo, bet žiūrėkite – pas ją tokių irgi yra. Ima ir suvalgo persikų ar mangų kilogramą užsigerdama nemaža taurele stipriųjų gėrimų.

Žinoma, tada klausimas apie tuštinimąsi ir medicininę priežiūrą. Senjorė – priminsiu – yra taupi. Ji ne tik muilui pinigų neišleidžia, be abejo, ji ir tualetinio popieriaus nenaudoja. Prisiminkite Lietuvą prieš 100 metų – peržiūrėkite archyvines medžiagas. Ar kas žinojo, kad tualetinis popierius iš viso egzistuoja? Ir visi buvo sveiki, jokių virškinamojo trakto ar žarnynų infekcinių susirgimų, jei neįskaitysime kareivių problemų po I Pasaulinio karo ir jo metu arba juos aptarnaujančiųjų prostitučių, kurios visokiomis ligomis nuo tų kareivių ir užsikrėsdavo, ar miestų gyventojų, kurie jau savaime būdavo kreivi šleivi ir paliegę bei nuo amžių amžinųjų su išsigimusiais vaikais. O kaimo vaikas eidamas pro savo tėvų ūkio daržą išsiraudavo iš žemės morką, prabraukdavo nuo jos žemes ir tiesiog vietoje tą morką ir suvalgydavo. Ir neviduriuodavo po to. Aptariamosios senjorės kilmės vieta – užkampio ūkis su neįtikėtinai dideliu unikaliu sodu, puikiais rąstiniais gyvenamaisiais ir ūkinės paskirties pastatais bei pirtimi, gyvulių ferma, iki kur net padoraus visus metus pravažiuojamo žvyrkelio nebuvo. Pilnametystės aptariamoji senjorė sulaukė jau II Pasaulinio karo metu, tėvai ją buvo išleidę į namų ekonomių mokslus. Ją tėvai rengė būti kokio stambaus ūkininko žmona su solidžiu kraičiu ir gausaus vaikų būrio motina. Bet valdžios keitėsi ir viskas įvyko kitaip. Prie pokyčių sugebėta greitai prisitaikyti ir dainuoti dainą to vežiko, kurio vežime sėdi.

Ir šioje vietoje visai nenorima pabrėžti vienos ar kitos profesijos privalumus, tai yra, paskelbti šūkį – spjaukite į bet kokį išsilavinimą, moteriai to visai nereikia, įsidarbinkite viso gyvenimo trukmės išviečių valytojomis pigiuose nakvynės namuose ir gyvensite iki 100, o gal ir iki 120 metų. Ne, tai yra 2022 metų pabaigimo tema ir įžanga į tęstinę rubriką apie ilgaamžiškumą. 2023 metais „Padėkime sauˈ19“ bus rašoma apie tai ir kontekstas bus Senekos žodžiai: „Tiek pasakėčia, tiek gyvenimas vertinamas ne už ilgumą, o už turinį”.

Dabar grįžkime į šio teksto antrąją pastraipą apie stebuklingus Lietuvos Respublikos rezidentų praturtėjimus, ko niekas nei ES, nei kur kitur suprasti nepajėgia. Kaip tai įmanoma? Pavyzdžiui. Asmens pajamos per mėnesį yra tik 200 eurų ir visą gyvenimą iki pat senatvės pensijos tokios ir tebuvo, o iki tos senatvės pensijos, moteriškė gyvendama su itin kuklias pajamas turėjusiu sutuoktiniu, užgyveno net penkis nuosavus butus prestižinėse ir pačiose brangiausiose didmiesčio vietose, į mokslus išleido ir už juos sumokėjo dviem savo vaikams, o anūkams jau dabar, kol jie mažamečiai ir pasiligoję, pažadėjo nupirkti tokius automobilius, į kuriuos jie piršteliu parodė miesto centre prie brangiausio kazino – arba tokį, kokį turi tik oligarchai, arba tokį, kokį turi pagrindinis miesto bankininko anūkas. Ir patikėkite, nupirks. Nesvarbu, kad tie anūkai bus suregistruoti kaip atsilikusio vystymosi individai su viena ar penkiomis patologijomis. Nupirks. Ir sąskaitas bankuose jiems atidarys, ir tie indėliai nuolat augs, net nemėginkite suprasti, kaip ir iš kur. Pasakys, kad anūkė neteko vieno inksto, todėl dabar nebegali būti balerina, o tas inkstas atiteko tai aukščiau aprašytajai beveik šimtametei senjorei, o už viską atlygino „gerieji žmonės“ ir dabar senjorė jau tikrai gyvens iki 120 metelių ir žiūrės serialus sūpuodamasi krėsle bei maitinsis delikatesais, nes visai greta jos daugiabučio šiomis dienomis atidaromas mega dydžio naujas prekybos centras, kuriame, visai tikėtina, naują patrauklią draugę įsitaisys ar senjorės sūnus, ar anūkas. Maisto produktų išneš, išveš kiek tik reikia, dar ir kaimynams padalins už minimalų mokestį. Elektra su kompensacija, šildymas taip pat, medicinos paslaugos – nemokamai tiesiai į namus, gydytoja atvažiuoja periodiškai su slaugytoja, nes juk būtina paimti senjorės kokybiško kraujo, kuris gaminasi kaip kokiai jaunamartei nuo suvalgytų delikatesų ir gana intensyvaus tokio garbingo amžiaus asmeniui sporto namo laiptinėje ir bute su šiaurietiškomis lazdomis bevaikštinėjant pirmyn atgal.

Na, suvokite. Kokio dydžio pinigų suma per mėnesį susikaupia aprašytosios senjorės banko sąskaitoje? Kodėl ji tiek daug svajoja ir tiki medikų pažadais, jog gyvens mažiausiai iki 120 metų? Jos vaikai, anūkai nedirba realiai iš viso. O kam? Juk ne taip seniai palaidojo panašaus amžiaus ir beveik 100 metų žmogų – tos aprašytosios senjorės vyrą, savo tėvą, senelį. Jis buvo dar taupesnis ir už tą 98 metų senjorę. Darbo stažą turėjo virš 70 metų. Ne išviečių valytojo, bet panašiai. Piniginių išteklių sukauptos sumos buvo neįtikėtinos. Jis dar nuo tarybinio laikotarpio ir nuo pat savo pirmosios darbovietės dėjo pinigą po vieną ar dvi, tris kapeikas, kapeiką prie kapeikos, vaikus užaugino nemačiusius ir negavusius iš tėvų nei ledų porcijos, nei gražesnio rūbelio, nei kokio būrelio ar muzikos mokyklėlės. Juos jis tiesiog retsykiais paveždavo savo sena „Volga“, o prieš tai – „Moskvičiumi“. Bet kadangi jie būdavo gėdingai apskurę, tai įvykdavo itin retai, tik po to, kai jie būdavo iš kur nors iškauliję ar nugvelbę padoresnį rūbelį, na, tarkim, atradę tarybinių metų romų tautybės moterų išmestuose ryšuliuose, kur jos palikdavo joms ir jų vaikams netikusius drabužius, surinktus iš gyventojų kaip nebereikalingus. „Secon hand“ anuomet buvo tokio pobūdžio ir tokiais drabužiais rengdavosi tik tie, kas iš viso nebeturėjo savigarbos ar buvo užvaldyti kokios patologinės idėjos – dažniausiai tai buvo įsigyti „Volgą“, kai oficialus mėnesio atlyginimas buvo iki 70 rublių į rankas, ar tapti rubliniu milijonieriumi iki 40 metų amžiaus. Esamu metu tai niekur nepradingo, bet atsirado nauja paklausi prekė – medikų pažadas, jog Lietuvos Respublikos rezidentai nesunkiai gali gyventi mažiausiai iki 120 metų. Patys suprantate, jog tai tikra tiesa.

Ir Naujųjų 2023-ųjų proga šis juodojo humoro tekstas yra pateikiamas su tikslu nesismulkinti su kokiomis tai kukliomis svajomis ar ketinimais ką nors pradėti naujo ar kitaip ateinančiaisiais metais. Sakykime, pažadas sau, kad tikrai ir tikrai tikrai niekada nepilsite surūgusio alaus tiesiai ant žemiau esančiųjų kaimynų butų langų ar rūkydami žolę bendrojo naudojimo laiptinės balkone nesistengsite parinkti momento, kada būtų tokia kryptis vėjo, jog visi „stebuklingieji“ dūmeliai nuvinguriuoja tiesiai į daugiavaikės šeimos miegamąjį ar virtuvę, iš tiesų būtų per menka siekiamybė aplinkoje, kur viename ar kitame kaimynystės bute kukliai reziduoja bei mankštinasi kokių 103 ar 121 metukų multimilijonierius ir jo banko sąskaitoje gal jau už mėnesio bus susikaupę mažiausiai 200 milijonų vienos ar kitos rūšies pinigo – gal tarybinių kapeikų, o gal ir caro laikų sidabrinių monetų. Nieko nereikia daryti naujai ar kitaip. Viską darykite tą patį, pokyčiai yra kenksmingi. Jei nuo vaikystės buvote išmokyti kaip pasigaminti namų sąlygomis Kuršėnų vyniotinį ar slėgtainį, susikalti grabą ar pasigaminti balalaiką – tą ir darykite. Galimai būsite tuo vieninteliu asmeniu, kuris tą ir temoka realiai padaryti, nes, kaip rodo oficialioji statistika, kai ją sulygini su iš skirtingų institucijų pateikiamąja – pavyzdžiui, Higienos instituto ir Užimtumo tarnybos bei kitų, išklausai asmenų nuomones ir liudijimus bei asmeniškai neišvengiamai turi pasinaudoti viena ar kita viešąja ar privačia paslauga ... supranti aiškių aiškiausiai, jog esamu metu realiai ir reguliariai dirbančiųjų kaip ir nelikę. O kam? Juk pakanka įsitaisyti įmigravusią draugę, įdarbinti ją prekybos centre, nemokamai maitinti ir visai nemokamai daugiabutyje leisti gyventi ir sportuoti kiek įmanoma senesnei savo mamai, išrūpinti jai už dyką ateinančius į namus medikus, pasiimti ką paliko miręs tėtušis, o iš praktiškai niekada gal ir nemirsiančios mamos, nes jai taip pažadėjo medikai, su ja nuolat eksperimentuojantieji, juk vis dėlto įdomu, kaip tas žmogus tiek sugeba išgyventi, paimti kasmėnesines gausias iš valdiškų namų įplaukiančias į sąskaitą sumas. Ir drąsiai žadėkite anūkams mažų mažiausiai „ferarius“. Tegu bent jie svajoja apie savo perspektyvą, kad ir su išluptais inkstais, sudėtais dirbtiniais vienos ar kitos rūšies čipsais, protezais ar iš anksto diagnozuotomis daugybinėmis patologijomis, apie kurias jų gimdytojams buvo oficialiai pranešta dar iki tų vaikučių pradėjimo, kai juos jie suplanavo eilinės orgijos metu ar užsisakė juos laboratorijoje kad pagamintų lyg robotukus, pavyzdžiui, kaip reikalingus vienai vienintelei funkcijai – papuošti naujo interjero kambarį vietoje naujo šuns ar šeško, nes jie jau nusibodo. Vaikai juk nekalti.

Laukite tęsinio apie ilgaamžiškumą. Nes jei likote gyvi per pandemiją, neišvengiamai apie tai nemažai mąstote. Arba ne. Tada neskaitykite. Žiūrėkite serialus ir svajokite. Gal jau nebeatsimenate, kiek Jums metų ir skaityti niekada net nemokėjote. Tiesiog gausių švenčių fone pasitikrinkite patys sau rodydami du ar tris, ar tiesiog vieną pirštą... ar teisingai matote? Nematote? Na, apsičiupinėkite tada. Įsižnybkite sau – gal jau iškeliavote toli toli. Užsimerkite ir svajokite. Gyvensite iki 120 metų, būsite Gerovės valstybėje, visko Jums atneš nemokamai, būsite amžinai jauni, kai skrandis ar blužnis išeis iš rikiuotės, gausite visai naujus, geresnius ir nemokamai...ir ne, tai nebus koks nors Rojus. Medikai Jums pažadėjo kur kas daugiau ir geriau. Gyvensite kokybiškiau už turtuolį, sulaukusį gal 1000 metų amžiaus Degėlą iš filmuko apie Simpsonus. Bet būkite geri, na, duokite pagaliau tų grynųjų. Medikai nebegali šypsotis nieko nebegaudami į plačią chalato kišenę. Jie pirma ant vieno kito senjoro išbandys, kaip yra realiai tas gyvenimas bent jau mažiausiai iki 120 metų, bet turite juk juos visokeriopai paskatinti, atiduoti viską jiems, kam jums tos santaupos? Čia juk ne Jums viskas daroma, o ateities ir gerovės labui. Medikas vienas ruošiasi dukrai vietą N. Zelandijoj nupirkti, o kitas nori pagaliau po ilgo pandemijos laikotarpio bent gero sūrio kąsnį suvalgyti. Ar neaišku? Padarys, kad gyventumėte ir iki 150 metų, na, bet duokite dabar, esamu momentu – atiduokite gi viską ką tik turite. Nenaudokite nei vandens, nei elektros, nei muilo, nei Naujųjų metų fejerverkų nesitikėkite – kam Jums visa tai? Taupykite. Kai pakankamai prisitaupysite, bus pranešta, koks buvo viso to tikslas ir kas kuriuo metu ateis mandagiai arba su eiliniu rėksmingu performansu bei raudonųjų burokėlių barščių taškymu visko pasiimti. Dabar to žinoti Jums nebūtina.

Nes daug žinosite, greit pasensite. O juk norite išlikti amžinai jauni ir palaimingai gyventi iš viso nieko ničniekio nedirbdami. Juk galima svajoti, užsiregistruoti, kad Jamaikoje dirbote klounu, bet dabar esate kūrybinės pauzės etape ir toliau nieko nedirbti bei susirasti dokumentus, kad jūsų proprosenelis gero prestižinio kvartalo arklidėje patrauklaus Lietuvos miesto centre pusę nakties praleido grodamas balalaika ir apie tai rašė to miesto spauda, todėl ketinate kreiptis dėl nuosavybės teisės atstatymo į tą buvusios arklidės plotą, turite nusikopijavęs tą skelbimą iš 20 amžiaus pradžios laikraščio ir dirbti negalite, nes neturite tam laiko, esamu metu atkuriate savo neva originalią pavardę, nes tas balalaikininkas grojo anuomet prisidengęs jam cirke užrašytu reklaminiu pseudonimu, o po to buvo jo keli nesantuokiniai vaikai skirtinguose žemynuose, dar po to jie turėjo irgi nesantuokinių vaikų, o Jūs, kaip vienintelis pareiškęs teises į buvusios arklidės plotą miesto centre, atsidūrėte laiku ir vietoje – išsvajotoje Lietuvoje, Jums čia taip patinka, ir sūris gardus, ir cepelinai riebūs, ir mergiočių vis dar pasitaiko su mėlynomis akimis, ir medikai išrašo nemokamus masažus bei tabletytes kaip iškilaus artisto-balalaikininko, buvusio įrašytojo į pakeleivingo cirko, vienos paros laikotarpiu Lietuvą pravažiavusiojo, sudėtį, palikuoniui, todėl mažiausiai artimiausius 5 metus gyvensite iš gausių Lietuvos pašalpų ir kompensacijų, rinksite dokumentus, reabilituositės ir kursite naują pasirodymą su balalaika ar kitu instrumentu, priklausomai nuo esamos valdžios pageidavimų ir lauksite neva Jūsų nuosavybės teisių atkūrimo tuo tarpu esamu metu naudodamasis gausiomis Komunizmo standartus šimtu procentu Jūsų atžvilgiu atitinkančiomis paslaugomis ir visų įmanomų rūšių ištekliais... su pažadais gyventi mažiausiai iki 120 metų.

Nieko nesupratote? Skaitykite tekstą nuo pradžių. Arba šiame Humoro skyrelyje žemiau atraskite tekstus apie Alytę, keverzotojo Suskio dukrą Snieguolę ar Gobsekę Lietuvoje. Arba mokykitės groti balalaika. Arba susiraskite savąjį trečiąjį „arba“ variantą nors kažką veikti. Kitais metais. Arba dar kitais. Bet tuomet būkite malonūs – geriau ne Lietuvoje. Kitur tvartų, arklidžių, pravažiuojančių cirkų taip pat yra buvę. Gal net daugiau nei šimto metų senumo skelbimą rasite.

Iliiustracija iš creativecommons.org

---------------------------------------------------------------------------

 

SENUOSIUS PALYDINT

Šaržas

2022-12-21


Kokios temos buvo populiariausios per 2022 m. skaitytojų tarpe? Didžiausio atgarsio susilaukė humoro skyrelis ir VMI pranešimas, kaip ir kam bei kodėl privaloma kas mėnesį pildyti elektronines formas apie pajamas.

Artėjant Kūčių vakarui ir trumpiausios metų dienos metu – gruodžio 21/22 dienomis – daugelis prisimena, jog artėja ir galimybė juokaujant ar rimtai burtis savo ateitį įvairiais būdais: nuo šieno šiaudo traukimo iš po Kūčių vakarienės staltiesės ir pagal jo ilgį spėjimo, kam liko ilgiausi gyvenimo metai iš šeimos narių, iki neištekėjusiųjų merginų būrimosi, siekiant sužinoti, ištekės Naujaisiais metais, ar ne, kas bus tas išrinktasis, yra burtų net tokių, kad, neva, įmanoma sužinoti būsimojo vardą ar nors to vardo pirmąją raidę, įmanoma pamatyti jo atvaizdą vandenyje ar stebuklingosios Kūčių nakties metu jį susapnuoti. Žinoma, tai yra senolių tradicijų tąsa, romantika ir net egzotika kai kam, kas savo šeimose yra taip sakant „be šaknų“, amžinieji praeiviai, prašalaičiai, tokie kur kaip iš skėrių būrio – kur geriau, sočiau, ten ir lekiam, puolam ir viską suryjam, išgeriam, tada skrendam kitur, kur vėl viską nuniokojam, sunaudojam ir taip toliau – vis kitur ir vis su nauja cirko ar muzikantų, šokėjų, artistų programa.

Apie brokuotų merginų įsiūlymą jaunikiams, įvairius apgaulės triukus yra anekdotų, pasakėčių, patarlių ir pasakų kaip pirmiausia tėvai atvykusiems piršliams nuo nepageidaujamo jaunikio vietoje dukters atiduodą kiaulę, paskui avį, sakydami, jog tai jų duktė, išdalina visą tvartą, o dukrai laukia tinkamo jaunikio, neskuba. Bet užtat tinginę, brokuotą stengiasi tiesiog iškišti, nusikratyti ja. Ir vieša paslaptis, brokuota jaunoji iš Vilniaus tarybiniais metais rėpliodavo santuokos rūmų laiptais su mažiausiai 5 mėnesio nėštumo pilvu, pridengtu ar tai apvytusių gėlių puokšte, ar kokia skraiste, ar suknios fasonas būdavo maišo formos ir neretai dumblo spalvos, priderintos prie jaunosios akių atspalvio ir itin dažnai – prie juodo ar tamsiai rudo dumblo spalvos plaukų, kurie, beje, labai dvokdavo – miestas buvo gana nešvarus, merginų plaukai taip pat. Kad tokią tėvai įsiūlytų nors kokiam jaunikiui – kaina buvo gana stabili – nupirkti jaunikiui naują automobilį, nupirkti jam aukštojo mokslo diplomą ar bent jau technikumo/profesinės technikos mokyklos baigimo dokumentą, kur perspektyva įsitaisyti autoremontininku su gera alga, įtaisyti į gerai apmokamą darbą ar tarnybą, duoti gerą butą sostinėje ir pinigų sumą, tarifas būdavo 5000 rublių, nes vilniečių merginų iš tiesų normalūs vaikinai vengė, tyčiojosi iš jų ir apie jas sklandė anekdotai, kaip pavyzdžiui, ji šįryt dar barzdos nenusiskuto, todėl į paskaitas ateis tik po to, kai gaus naujus skutimosi peiliukus, esami atšipo, o tuo tarpu šeimos draugas gydytojas parašė atleidimo nuo paskaitų lapelį savaitei.

Bet labiausiai studentai vaikinai juokdavosi iš norinčiųjų lipti ant scenos, dainuoti, šokti, vaidinti. Buvo patarlė: „Kuo merga bjauresnė, tuo didesnė tikimybė, kad lips ant scenos“. Be abejo, negražiausios vilnietės buvo bendro naudojimo. Eidavo net kareiviams iš Jaunimo sodo, kuris dabar vadinamas Sereikiškių parku, per rankas ir net pačios jiems susimokėdavo. Norėjo labai ištekėti. Studentas retas kas jų norėdavo net joms pačioms jiems susimokant.

Ir kaip jos neretai vis dėlto „ištekėdavo“ itin aiškiai parašyta istorijoje, pateiktoje šioje skiltyje žemiau, apie Snieguolę, keverzotojo Suskio dukrą, ar Alę, kuri manėsi esanti pastojusi nuo šv. Dvasios, nes neprisiminė, ar nuo girto kareivio iš viešosios pirties, kuri buvo visai netoli dabartinio LR Vyriausybės pastato, ar nuo narkomanų iš Naujosios Vilnios uždaros zonos, paleidžiamų periodiškai pabūti teritorijoje ties Pavilniu, ar nuo praeinančio sifilitiko... neprisiminė. Bet, be abejo, su savo iki 18 metų išdaužytų dantų burna mokėdavo papasakoti istorijas, kokia yra puiki motina ir kaip ji „papuošė“ sostinę. Dvokiančia galva ir dėmėtu kibiro dydžio kareivių apspjaudytu veidu, kuris dabar „puošia“ vieną Vilniaus universitetą, kuriame daug tokių sostinės „puošmenų“ ir jų palikuonių, išdidžiai pasiimančių aukštojo mokslo baigimo dokumentus, išduodamus net daugybos lentelės nemokantiems mankurtams, gimusiems girtų, apkvaišusių, niekam nereikalingų Vilniaus dvokiančių „alyčių“ ar "snieguolių" su sergančio mopso veidu išsprogusiomis akimis perpuvusiuose kūnuose.

Todėl palinkėjimas yra atsipeikėti. Prasikrapštyti akis ir suvokti galų gale, kiek visuomenei kainuoja „alytės“ ar "snieguolytės", kurių daugėja geometrinės progresijos spartumu, ir jų fiestos bei performansai su kanklių, birbynių ir skudučių ansambliais ir pasriūbavimais bei paašarojimais, kad šiais metais iš didelio kaip kibiras veido visas botoksas jau nuvarvėjo žemyn, o naujam susileisti gal duos tą 13-ąją algelę, gal neduos... barzdai skustis vėl teks prisiminti geležinių skutimosi peiliukų epochą, nes elektra brango ir su elektrine skutimosi mašinėle per brangu tai daryti. O silpnapročiai „alyčių“ vaikai irgi su fiktyviais diplomais jau nebegali niekur nieko apgauti – darbo vietose reikalaujama dirbti, o ne performansus rengti su narkotikų savaitgaliais kokios nors įtakingos institucijos tarnautojams.

Afera po aferos, „alytė“ po „alytės“, "snieguolytė-išverstakytė po išverstakytės" – žiūrėk, ir skylė valstybės biudžete tokio dydžio, kad nė su šimtais „dėdžių iš Amerikos“, neva, palikimų, kurių iš tiesų nė būti nebuvo, neužkiši. Viskas ištirpo botokso injekcijose ir sunaudota vilniečių merginų barzdoms skusti bei jų dvoką vėdinti ar išsprogusius veizolus slėpti po binoklius primenančiais akiniais.

Na, labai jau smirdi, suprantate? Ir vizualinė tarša sostinėje didelė. Iš provincijos atvažiavę sveiki vaikučiai išsigąsta, mano, kad ta legendinė Vilniaus požemių pabaisa į paviršių išropojo, kai "alytę" ar "snieguolytę" pamato.


Iliustracijos sukurtos 10 metų vaiko, kuris savo personažus rado Vilniaus gatvėse, stebėdamas aplinką  ____________________________________________________________________________________________________________

 
„YRKOS DYRKOS“ SĖKMĖS ISTORIJA,

ARBA TARYBINĖS NOMENKLATŪROS SPINDESYS IR SKURDAS

GROTESKAS
Tema „Lietuvoje pieno upės, sūrio krantai, ateikite, merginos-migrantės, Jūsų čia laukia rojus“

 2022-11-25

Iliustracija: 10 metų vaiko piešta karikatūra, pavadinimas "Ukrainietė "gražuolė" Vilniuje".  Pridursime: vaikai teisūs.

Ireną vadino „Yrka dyrka“. Gausiai apžėlusi, skutama kasdien, vadinamais „Brežniavo antakiais“, kur po gauruotais purvinos spalvos antakiais nė akių nesimatė, su degtukinėmis kojikėmis, kurios buvo apžėlusios tiesiog kaip gyvulio kailis, tarp tų išdžiūvusių suvytusių kojikių didelis tarpas, apie kurį vaikai juokaudami sakydavo: „Yrka dyrka, tau tarp kojų traktorius gali pravažiuoti“. Ji, iš įvairiausių tautybių, etninių grupių maišytos ir skurdokai gyvenančios šeimos, atvyko į tarybinių laikų Vilnių su vidurinės mokyklos baigimo atestatu. Taikė įstoti tiesiai ten, kur vien vaikinai, kur nebuvo konkurencijos jokios ir mažai kas norėjo studijuoti iš viso.

Kurse „Yrka“ buvo viena mergina tarp vaikinų. Tarp tų, kurie irgi stojo į specialybę, kurios niekas, kas gerai mokėsi, nesirinko ir pateko tie, kurie niekur kitur iš aukštųjų LTSR mokyklų nebūtų įstoję, o į pedagoginį mokslą, kur įstodavo net trejetukininkai, jokiu būdu nenorėjo, nes apie pedagoginio studentus Vilniuje sklido tokie anekdotai, jog ir visiškas asilas susiprasdavo: ne, tokių patyčių penkerius metus būdamas pedagoginio studentu neištvertų. „Yrka“ nuo pirmų paskaitų pirmame kurse greitai susivokė, kas iš bendrakursių yra didžiausias tūzas ir galimas geriausias laimikis, jį ir stvėrė – generolo sūnų. Nesvarbu, kad generolo sūnus buvo beraštis, atsilikusio protino vystymosi, gimęs neaiškios tautybės ir sunkiai apibrėžiamos lyties asmeniui, kuris buvo apiformintas kaip moteriškos lyties ir jo biologinė motina, nežinia iš kur iš viso į LTSR atsibasčiusi, didelio lyg pačios didžiausios talpos kibiras veidu, apie kurį žmonės atvirai sakydavo: „Snukis plytos prašo“. Tiesiog LTSR laikotarpiu liaudies išmintis buvo sakomojo pobūdžio, žmonės pasakydavo vieni kitiems esmę tam tikromis frazėmis, patarlėmis, anekdotais ir tai buvo pati patikimiausia apsauga. Pavyzdžiui, jei vyrukas vesdavo rusakalbę, visi jo gailėdavosi ir jis savo giminių tarpe tapdavo atstumtuoju, „persona non grata“. Visi be žodžių suprasdavo, kad vyrukas tiek labai brokuotas, jog lietuvė jo nė viena nenorėjo. Bet sostinėje lietuvių tautybės asmuo solidesnę karjerą tegalėdavo realiai padaryti tik po santuokos su rusakalbe, nes tai būdavo lojalumo tarybų valdžiai ir marksistinei pasaulėžiūrai ženklas ir, be to, neretu atveju Vilniuje tai reiškė ir iš prekybos, sukčiavimo, dalyvavimo įvairiuose vadinamųjų menininkų pasirodymuose, gyvenančio iš keverzojimo valdžiai patinkančius romanus ar eiles, tarybinių metų valdančiųjų skonio dailininko ar skulptoriaus, padlaižiavimo nomenklatūrai pralobusį uošvį, kuris niekada nepagailės žentui padovanoti penkių tūkstančių rublių ir raktelio nuo automobilio bei duos dovanų dar ir butą. Bet žmonės paskui su užuojauta stebėdavo, kokie apgailėtini, paliegę, bjaurūs, išsigimę vaikai, tiesiog nuolat per gyvenimėlį einantys keliu nuo vieno mediko kabineto iki kito, nuo vienos atsilikusiųjų gydyklos iki kitos, atsirasdavo tose šeimose, kur žentą nusipirkdavo rusakalbiai kaip penimą kuilį rajono bažnytkaimio turgelyje.

Generolo sūnus buvo nuolat šeriamas tabletėmis ir įvairiais linksminamaisiais, per pažintis įstatytas į mokslus, nuo sunkios vaikystėje persirgtos ligos susuktomis kojomis, bet, laimei, paeiti galėjo. „Yrka“ nesibaidė nevykėlio generolo sūnaus ir uoliai ėmėsi už jį rašyti kontrolinius darbus, kursinį. Jai pavyko apžiūrėti ir generolo butą prestižinėje Vilniaus vietoje, ir vasarnamį dar prestižiškesnėje vietoje, taip pat „Yrka“ greitai susiorientavo, jog generolo šeima pusryčiams valgo ikrus, kurių anuomet nebuvo niekur pirkti, o generolo sūnus vaikšto itin geros kokybės batais, kurie periodiškai atnešami į generolo namus iš specialios parduotuvės, skirtos Ministrų Tarybos nariams, partiniams veikėjams.

„Yrka“ mikliai „supakavo“ generolo sūnų. Be jokių skrupulų tiesiog ėmė nakvoti jo tėvų bute, jai, pusiau ukrainietei tai buvo elementaru, apie jokias „rūtų“ saugojimo tradicijas nė kalbos nebuvo, į Vilnių ji jau atvažiavo su keliamete seksualinio aktyvumo patirtimi, „visko mačiusi“, taip sakant. Taip „Yrka“ gavo ne tik nemokamą maistą, bet ir būstą itin geroje Vilniaus vietoje, iš kur iki studijų vietos net pėstute netoli. O anuomet tvarka buvo griežta: studentas miega su mergina kartu – vesti privalo, vos tik ji tampa nėščia. Bėgdavo į metrikacijos skyrius būsimos nuotakos su 4-5 mėnesių nėštumais, nes būsimi jaunikiai iki to laiko derėdavosi, kiek nuotakos kraičio bus, ar nėštumas nuo jo, ar nuo kito ir taip toliau. Galiojo nerašyta taisyklė: merginos privalėdavo ištekėti iki trečiojo kurso vasaros atostogų pabaigos, ketvirtame kurse studijuoti ar ne, nuspręsdavo priklausomai ar yra pakankamai išteklių kyšius dėstytojams susimokėti, kad neišmestų neužskaitę egzamino, į kurį, be abejo, ateidavo nieko nemokėdamos ir tik demonstruodamos už durų klykiantį vaiką, spręsdavo pagal tėvų piniginės dydį. Neturtingesnės rinkdavosi akademines atostogas ar iš viso mesdavo mokslus ir pasirinkdavo gimdyti daugiau vaikų ir visą gyvenimą būti ar mezgėjomis, dirbančiomis namuose su verslo liudijimu, ar siuvėjomis, ar tiesiog apsiformindavo kaip sekretorės mašininkės fiktyviai, dirbdavo vadinamoji darbo knygelė, eidavo stažas, bet moteriškė būdavo namuose ir šeimininkaudavo sau ramiai ar tiesiog leisdavo dienas vartaliodamasi pataluose ir už ją viską namie nudirbdavo samdoma tarnaitė, kuri dar ir vyro meilužės pareigas eidavo už tą patį tarnaitės atlygį, pas kai ką ateidavo darbų namie nudirbti anyta ar mama – retsykiais dėl vaizdo tokia besivartaliojančioji dienų dienas lovoje vis dėlto nueidavo ir į fiktyvią darbovietę pasirašyti buhalterinių dokumentų, tiesa, už ją dirbdavo kas kitas, kaip įprasta, dviem etatais, tačiau apiforminti dviejų etatų nebuvo leidžiama, todėl išlošdavo visos pusės: viena moteriškė būdavo namie ir jai eidavo darbo stažas darbovietėje, kur ji realiai nedirbo, kita dirbo už ją neapiforminta, bet gaudavo tos nedirbančiosios etatinę algą, bet stažas tai iš tiesų dirbančiajai nesiskaičiuodavo. Neretai tie dirbantieji už namie esančiąsias ir nieko, visiškai nieko nedirbančias, buvo tiesiog skurdesnių šeimų vaikai, kurie pionierių stovyklose plovė indus, prekiavo ledais, gira, valė patalpas ir panašiai. Žmonės LTSR buvo apsukrūs, labai apsukrūs.

Bet „Yrka dyrka“, nors ir ištekėjo už generolo sūnaus ir už jį parašė jo baigiamąjį diplominį darbą, o pati liko be diplomo iš viso, nes elementariai penktame kurse jau nebepajėgė visko daryti už du ir savo vieno egzamino neįstengė išlaikyti, buvo išmesta iš studijų, nebuvo aprūpinta namų šeimininkės role. Vaiką, tiesa, ji pagimdė. Absoliučiai atsilikusio vystymosi, išsigimusį ir protiškai, ir fiziškai. „Yrka dyrka“ privalėjo ir dirbti už generolo sūnų, kuris nesugebėjo nieko, todėl abu gavo darbo vietas toje pačioje darbovietėje. Vaiką apsiėmė prižiūrėti ta didžiulio lyg kibiras veido močiutė, generolui į akis niekas nedrįso pasakyti, kad jo anūkas daugiau nei defektyvus, todėl generolas buvo išdidus, viesiems rodė Giedriuko nuotraukas, o tie, kas buvo priversti į jas žiūrėti, mandagiai tylėjo. Ir generolas net į darželį Giedriuką įtaisė. Auklėtoja neturėjo teisės nė cyptelėti, kai Giedriukas draskydavosi, žviegdavo ar jį ištikdavo priepuoliai be sustojimo. „Yrka dyrka“ gaudavo drabužėlių ir avalynės iš specialiosios nomenklatūrai skirtos parduotuvės, ją vežiodavo su „Volga“ generolo vairuotojas ir, beje, įniko į linksminamuosius vaistukus kartu su generolo sūnumi ir taip stūmė dienas. Namie „Yrka dyrka“ nė puodelio išgėrusi kavą neišsiplaudavo, valgyti negamino iš viso, drabužių neskalbė, visus darbus nudirbdavo anyta.

„Yrka dyrka“ buvo apiforminta buhaltere toje darbovietėje, kurioje nieko neveikdamas iš viso „dirbo“ ir jos sutuoktinis, silpnaprotis ir nuolat vaistukais šeriamas generolo sūnus. Pinigų „Yrka dyrka“ praktiškai neturėjo. Viskas buvo anytos rankose. Todėl „Yrka dyrka“ iš karto surezgė mintį – prisiplakti prie generolo sūnaus giminaičių Vilniuje ir iš jų melžti pinigus, įsitvirtinti jų namuose nuolatine viešnia. Ji ėmė pataikauti, vaidinti draugę generolo sūnaus tetai, landžiojo pas ją, plepėdavo, domėdavosi, kokios pajamos tos tetos, ką ji turi, ką turi jos seni tėvai, kurie buvo ir generolo sūnaus, jos sutuoktinio, seneliai. „Yrka dyrka“ visaip girdavosi pasakodama apie sūnų Giedriuką. Bet jos sutuoktinio teta itin gerai buvo mediciniškai išprususi ir puikiai suprato, koks defektyvus Giedriukas ir ką visa tai reiškia. Ji imdavo ir sakydavo: „Giedriau, nustok tu tiek valgyti, ar gali bent tris pritūpimus padaryti? Negali? Oi, vargšas tu. O žinai, kiek yra penki kart penki? Nežinai? O du kart du? Irgi nežinai? Giedriau, kiek tau metų, ar žinai? Irgi nežinai?...“ Giedrius stovėdavo toks gal 120 kg, suprakaitavęs, smirdintis. Jam tuomet buvo 12 metų.

„Yrka dyrka“ generolo šeimai tapo nebereikalinga tuo metu, kai generolo sūnui buvo pasiūlyta kitas gyvenimo būdas ir kai „Yrka dyrka“ užsiminė, jog nebetylės ir papasakos, kokiais preparatais nuolat šeriamas jos sutuoktinis ir kad tai nelegalu, nes preparatai jam pristatomi niekur neregistravus kaip paciento ar narkomano. „Yrka dyrka“ tiesiog nieko nepešė, ko tikėjosi gauti nei generolo šeimoje, nei iš sutuoktinio senelių ar jo tetos, kuri buvo viengungė ir bevaikė.

„Yrka dyrka“ net nebuvo pakviesta į teismo posėdžių salę, skyrybų dokumentai jau sutvarkyti jai buvo atvežti tiesiai į namus ir ji buvo supažindinta su faktu, kad nebėra generolo sūnaus sutuoktinė. Ji tapo niekuo. Darbovietėje išsilaikė, nes buvo pietų pertraukos spermos šiukšliadėže savo bosui ir jis jos neišmetė dar ir dėl to, kad buhalteriją sutvarkydavo taip, kaip reikia, nerodydama realios situacijos ir su dvigubu įrašu.

„Yrka dyrka“ nenustojo landžioti pas buvusio sutuoktinio tetą. Jos tikslas buvo kažkaip proteguoti savo defektyvų sūnų Giedriuką, kažkaip įsiteikti tetai ... butas buvo itin puikus tos tetos, o teta bevaikė. Ir tas butas buvo „Yrkos dyrkos“ tikslas. „Yrka dyrka“ nuolat bendravo su generolu, savo buvusiu šešuru, nes Giedriuko iš jos neatėmė ir į atsilikusio vystymosi vaikų internatą jo neperkėlė. Juk vis dėlto, kokia būtų negarbė pripažinti, kad generolo anūkas defektyvus, nemokytinas, fiziškai nepajėgus nė trijų pritūpimų padaryti, tiesa, paeiti tas nabagėlis, įvairių tautybių ir rasių kratinys, galėjo.

Sunku net patikėti, bet generolo sūnaus teta buvo nužudyta. Ne staiga, ne kažkuo nuodyta, o nužudyta pas medikus ją be saiko operuojant ir net netaikant nuskausminamųjų, anestezijos ir darant chirurgines operacijas prieš jos pačios valią. Ji buvo planingai nukankinta iki mirties per nepilnus trejus-ketverius metus su tikslu išgauti jos parašą ant buto perleidimo generolui testamento. Be to, ji buvo itin išsilavinusi, turėjo neįtikėtinai puikią atmintį, aštrų protą ir puikiai žinojo apie visas brolio generolo šeimą ištikusias išsigimimų diagnozes, žinojo jų pavadinimus ir net kas nelegalius preparatus niekur neregistruotus tai visai išsigimusiųjų kompanijai ir kaip bei kada pristato. Tiesiog atėjo toks metas, kai ji nebetylėjo. Aplinkybės tokios susiklostė, kai pretenzijos su ja elementariai susidoroti tapo per daug akivaizdžios.

„Yrka dyrka“ esamu metu senatvės pensijos amžiaus. Turi anūką, kuriam 17 metų ir jis dar labiau defektyvus nei jos sūnus Giedrius, kuris dar generolui gyvam esant buvo tiesiog apiformintas kelių patruliu. Nes tai buvo patikimiausias būdas susirinkti grynuosius pinigus kelyje ir taip bent trumpam patenkinti besaikį „Yrkos dyrkos“ apetitą pinigams. Nužudytosios ir planingai nukankintosios tetos prestižiniame bute reziduoja generolo sūnus sėkmingai darantis vis tą patį ir nuolat gaudamas neregistruotus preparatus, kad bent kažkiek funkcionuotų, „Yrka dyrka“ gavo ankstesnįjį sutuoktinio butą ir per generolą būstu už nulį pinigų mokesčio aprūpino net savo sūnų Giedrių, be to, atsivežė į sostinę savo karšinamą mamą, kuri turėtą nepigų butą kitame mieste pardavė ir viskas atiteko „Yrkai dyrkai“.

Iš dalies ukrainietė „Yrka dyrka“ galimai veda pamokėles naujai į Lietuvą atvykusioms damoms, senjorėms ir merginoms, seksualinį gyvenimą pradedančioms nuo 9 metukų amžiaus ar net anksčiau, tema „Lietuvoje pieno upės, sūrio krantai, eikite, merginos, Jūsų čia laukia rojus“, o jos sūnus Giedrius jas visas saugiai nuveža ir atveža į ir iš ten kur reikia ir kur pragyvenimo išlaidas apmoka lietuviai iš savo mokesčių į biudžetą ir „Sodrą“. Be to, dabar gausios kampanijos vyksta, kur taškomi barščiai, šokami šokiai, vyksta cirko pasirodymai ir demonstruojami graudulingi filmukai bei interviu, kur tik duokit, duokit, lietuviai, duokit pinigų, daug duokit... ir t.t., ir pan.

Ar dar yra kam kas neaišku? „Yrkų dyrkų“ savo aplinkoje nematėt? O Giedriuko – kelių patrulio, kuriam nei daug, nei mažai, tuoj tuoj bus 46 metai, todėl galimai gauna ir solidžią buvusio patrulio pensiją ir už per eilę metų surinktus kyšius net atsiskaityt nereikia, nes kas gi judins generolo anūką? Juk tas generolas turi dar ir anūkę Dovilę, kuri moka atlikti auditą privataus užsakymo pagrindu. Taip prarevizuos, kad nebenorėsite nei užsiminti, kad „Yrka dyrka“ žmogžudė galimai, o Giedriukas galimai jau net tvistą šoka, tokių gerų tabletyčių gavo sau ir savo sūnui ir srebia barščius, net purslai taškosi ir snarglys į tuos barščius varva.

P.S. www.leidinyssau.lt norintieji galite susipažinti su vaizdine ir žodine informacija apie „Zonkę“, ji, beje nuotraukoje žemiau stovi greta zebrės. Be to, pravartu savarankiškai susipažinti ir su Vidurinės Azijos tautosaka apie išaką.



JUOKAS PO JUOKO:
NAUJUS MOKYMO METODUS ATRADAU TIESIOG ANEKDOTŲ KNYGELĖJE, O TOKIA IR BUVO  PAGRINDINĖ UŽDUOTIS - NAUJI MOKYMO METODAI POKOVIDINIU LAIKOTARPIU

 2022-11-13

Iliustracija iš creativecommons.org 

 

Nieko nėra geriau kaip kelionėje neapibrėžtumo sąlygomis, kai skrydžių kaina ES nuo šių metų balandžio išaugo nei daug, nei mažai – 10 kartų, o peržiūrėjus gruodžio mėnesio skrydžių kainas ir atsiradusius tarpinius persėdimo oro uostus net trumpokais atstumais iš viso priimi sprendimą keliauti tik svajose, kai pamatai, kas vyksta kitose transporto priemonėse ir kaip nustatytu laiku ir pagal grafiką bei iš anksto internetu nusipirkus bilietą tarpmiestinio susisiekimo autobusas iš viso neatvyksta ir tarpmiestinio susisiekimo transporto įmonė prieš tris savaites perkant bilietą internetu kartu gavusi ir kliento kontaktinę informaciją ir nė nepraneša, kad pagal įsigytą bilietą autobuso nebus, kai iš šiltų vietų, kur pavėsyje virš 30 laipsnių karščio vidurdienį grįžti su vasaros sezono rūbais į Vilniaus oro uostą ir žvarbiame ore vėjuotoje oro uosto vietoje anksti paryčiais lauki to autobuso, kurio nė nebus ir apie tai nepranešta ir taip toliau ir panašiai – su nostalgija prisimenu laikus, kai praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje studentiškais metais ir su studentams taikomomis nuolaidomis galėjai keliauti tiek Lietuvoje, tiek iki Talino, kitų miestų traukiniais, autobusais, lėktuvais, miestų viešuoju transportu ir kainos visada būdavo gerai žinomos, stabilios, visur matomose vietose stotyse ir stotelėse aiškiai būdavo skelbiama informacija apie maršrutus ir tvarkaraščius. Nė minutės ar sekundės vėlavimo ar reisų atšaukimų nebūdavo, išskyrus audros atvejus, stabdžiusius lėktuvų skrydžius kai kada, bet apie tai iš anksto būdavo pranešama, jog skrydžiui oras netinkamas, skrydis atidėtas. Autobusų vairuotojai, traukinių mašinistai atsakingai dirbo savo darbą, žmonės didžiuodavosi savo profesija. Tokio balagano kaip esamu metu nė įsivaizduoti nebuvo galima, visur buvo disciplina. Kelionė net itin tolimais atstumais būdavo tiek pigi, kad net vien iš kelių rublių studentiškos stipendijos būdavo galima sau leisti nuvykti traukiniu savaitgalį į Taliną aplankyti kokios išskirtinės parodos ar mugės, be to, užtekdavo ir kokybiškiems ledams ir kavai estų kavinukėje senamiestyje. Pirmadienį jau tvarkingai sėdėdavai paskaitose, skaniai pamiegojusi traukinyje ir įvykdžiusi puikią kultūrinę programą. Be to, spėdavai susiplanuoti visai savaitei kokią filmo premjerą pažiūrėsi, kokį spektaklį aplankysi ir ar jau yra nauja paroda Dailės parodų rūmuose patikrinsi – viskas nemokamai, egzistavo kontramarkės studentams, išskyrus, kad bilietus į filmus pirkdavome, bet jie buvo to verti, nes to laikotarpio užsienio šalių filmai buvo neprilygstami, niekas nedemonstravo neestetiškų žmonių, nepropagavo kažkokių svetimų idėjų ir nepolitizavo – mes gyvenome tiesiog puikiai, laukėme su viltimi penktojo kurso, mėgstamo darbo ir, be abejo, buto, kurį nusipirkdavo jaunieji specialistai per metus, jei nepasirinkdavo ilgokai palūkuriuoti buto valdiškame name ar tiesiog iškart įsikurdavo bendrabutyje. Mes visos ir visi buvome po trečiojo kurso jau susituokę, be poros, taip sakoma, liko tik turėję kokių tai per didelių ydų, pavyzdžiui, koks nors vilnietis, vilnietė, apie kuriuos jaunimas jau būdavo susirinkęs informaciją, kad nevala, priekvailis, narkomanas, beviltiškas ligonis ir į aukštąją mokyklą pateko vien todėl, kad tėvas mokslų daktaras gretimame fakultete ar mama dirba Prekybos ministerijoje, todėl priekvailį it šlapiu maišu per galvą trenktą sūnų net nesugebėjusį savarankiškai išlaikyti abitūros egzaminų – o jie privalomi būdavo net 5, per pažintis įtaisė į Teisės fakultetą ir, be abejo, sumoka už kiekvieną išlaikytą egzaminą, išspręstą kontrolinį, parašytą kursinį ir, žinoma, diplominį baigiamąjį darbą bei valstybinius egzaminus, kuriuos privalu išlaikyti norintiesiems gauti aukštojo mokslo baigimo diplomą, grynaisiais ir į atitinkamų fakultetų žmonių kišenes, lygiai kaip ir į gydytojo plačią chalato kišenę, kad neišduotų sūnui pažymos, jog yra silpnaprotis, vartojantis narkotikus nuo paauglystės, nuolat gydomas nuo visos puokštės patologijų ir dirbti jurisdikcijoje negali.

Tiesa, Vilnius ir tuomet buvo apgailėtinai purvinas, smirdintis ir šiukšlinas, su gausybe paliegusių nesveikai fiziškai ir emociškai atrodančių žmonių, apsirėdžiusių beformiais nudėvėtais skudurais, avinčiais nuskurusiais batais ar žiemą su „Proščiai molodost“ veltinukais iki čiurnų net vaikai,... bet čia jau būtent šios vietovės populiacijos problema. Studentai iš Šiaulių, Panevėžio tviskėte tviskėjo ir dauguma pietus restorane ar kavinėje valgė kasdien, buvo studentų, reguliariai beužkandžiaujančiųjų ir alkoholinius kokteilius degustuojančiųjų ir „Stikliuose“, „Neringoje“ ar „Lietuvos“ viešbučio aukščiausiojo aukšto restorane, dažnu atveju tai buvo medikų ar kolūkių pirmininkų, stambesnio kalibro prekybininkų vaikai-studentai.

Tegaliu apibendrinti ir grįžti prie šiandieninio susisiekimo paslaugų sektoriaus, nes, be abejo, kas gi gali norėti nors pusvalandį praleisti Vilniuje, tai štai: transporto paslaugų lygis Lietuvoje tragiškai žemas su retomis išimtimis. Oro bendrovių aptarnavimas ir teikiamų paslaugų lygis klaikiai prastas, akivaizdus žmogiškųjų išteklių problemiškumas. Daromos ištisinės klaidos – planingai ar ne, tai dar patikrins atitinkamos institucijos – bet tų klaidų, neva, padarytų iš susisiekimo sektorių aptarnaujančiųjų pusės, kaina net negali būti įvertinta pinigine išraiška, tai žymiai rimčiau ir daugiau nei neįtikėtinai išaugusios kelionių kainos ES ribose.

Bet vienas dalykas išliko nekintamas. Žmonės mėgsta keliauti. Kelionė – tai ištisas gyvenimo patirties universitetas. Todėl, kai lygini, kas pakito, o kas liko taip pat, nebūtinai patenki į vadinamojo "rožinių akinių" užsidėjimo sindromo aplinką, kai metams bėgant romantizuoji, tai kas buvo anksčiau. Privalu vertinti objektyviai.

Išliko nekintamas dalykas – liaudies humoro svarba kelionės metu, kai nori, kad ji neprailgtų ir su pašaipa pasižiūrėtumei į transporto paslaugų teikėjus, net nesiveltumei į beprasmę diskusiją su jais. Todėl nė nesvarstydama įsigijau gerą periodinę anekdotų knygelę su pavadinimu „Lapės anekdotai“ 2022 Nr. 5 ir maloniai nusiteikiau skaitydama tuos pačius anekdotus, kuriuos su pasimėgavimu pasakodavome vieni kitiems praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje, būdami studentai, populiarūs jie būdavo ir šeimos rato, artimų draugų susibūrimuose, bendradarbių pokalbių per pietų pertrauką metu. Ir tai yra tikroji išmintis, pati geriausioji edukacija, amžiams išliekanti žinia, pati tikriausioji pedagogika pasiekianti širdis ir protus, kuri yra teisybė, yra taikli ir pamokanti, suprantama bet kurio amžiaus asmeniui, bet kurios tautybės žmogui, neišskiriant nei lyties, nei religijos, nei išsilavinimo lygio, iš tiesų vienijanti, pamokanti, apsauganti.

Citatos iš paminėto leidinio p. 16; 18; 25 ir 7:

Per taigą traukia du medžiotojai, sutinka čiukčį. Vienas medžiotojas jo klausia:

Kur čia parduotuvė?
Va, eikite link to kalno, o antradienį pasukite į dešinę. /

Nusipirko čiukčis laikrodį, bet šis netrukus sugedo. Nunešė jį laikrodžių meistrui, kuris irgi buvo čiukčis. Šis išardęs laikrodį pamatė, kad tarp mechanizmo dantračių įstrigęs negyvas tarakonas. Kitą dieną atėjusiam laikrodžio savininkui meistras pareiškia:

Kodėl?
Mašinistas numirė./

Eina du čiukčiai mišku, staiga abu įkrenta į duobę. Vienas sako:

Šauk į viršų. Gal kas išgirs...

Šovė, bet nieko.

Šauk dar kartą.

Šovė, ir vėl nieko.

Šauk dar.
Negaliu.
Kodėl?
Strėlės baigėsi./

Čiukčis iš medžiotojų gavo dovanų pauktšunį. Po kurio laiko medžiotojai atvažiuoja pas čiukčį ir klausia:

Na, kaip tas šuo? Geras?
Na, nežinau… Nieko gero…Ar tos antys per aukštai skraido, ar aš tą šunį per žemai mėtau?../

Nusprendė čiukčis šokti su parašiutu iš lėktuvo, instruktorius moko:

Kai iššoksite, patemkite virvutę, kuri yra prie parašiuto, tuomet jis išsiskleis, nusileisite ant pievos, kur jūsų lauks mikroautobusas.

Čiukčis iššoka iš lėktuvo, timteli už virvutės, bet parašiutas neišsiskleidžia. Nusispjauna jis ir sako:

Na, su parašiutu apmovė. Žiūrėsim, ar mikroautobusas lauks…/

Sutikite, jėga šie anekdotai. Ir šioje vietoje tegaliu priminti – Vilniuje gana atsakingose pareigose dirba čiukčios su ne čiukčių pavardėmis ir vardais. Ir dalyvauja projektuose, ir lyg netyčia atsiduria būtent tuose bankuose, kuriuose prasmenga negrįžtamai gyventojų santaupos ir įmonių sąskaitose laikyti pinigai – kaip antai “Snoro” bankas, “Danske Bank”… esami stambesni bankai Lietuvoje. Prasmegti gali ne tik viešųjų pinigų milijardai bendrovių bei stambesnių savininkų tvenkiniuose juos įžuvinant ir suvaidinus, jog užsiimama akvakultūra, užsiimama viskuo, už ką tik dalina viešuosius pinigus ir pageidautina už nieko nedarymą, na, gal kažkuriam pagrindiniam dalintojui ir atismokėta bus šviežiomis kaimo braškėmis ir unguriais... todėl dingsta ir tarptautinių projektų dotacijos – … ar čiukčiai kas ką pasakys? Čiukčia narkomanas su nusipirktu per pažintis bendrojo lavinimo mokyklos pedagogu-biologo diplomu dar iš tarybinio laikotarpio po LR tapimo ES valstybe-nare net gana įtakingo vienos ministerijos finansinio audito dokumentus pasirašinėdavo, nes pinigų išplauta buvo tiek, kad direktorius stebuklingai "išvykdavo į komandiruotę" būtent išorinio audito metu... Čiukčia juk atsakys, kad tik ką skrido lėktuvu, šoko iš parašiuto, šis neišsiskleidė, todėl dabar banke darbo vietoje sėdi su šalmu ir nieko nemato, nieko negirdi ir, be to, apsinuodijo jūros gėrybėmis po lapkričio pradžioje Š. Korėjos vykdytų branduolinių sprogdinimų, todėl dabar iki gyvenimo galo Lietuvoje už mokesčių mokėtojų pinigus gydysis radiacijos poveikį – amžinus onkologinius susirgimus. Ir prašom duokite ES pinigų. Daug. Nes yra dar du šimtai milijonų čiukčių ir jie visi atvažiuos į Lietuvą, kur viskas dalinama nemokamai, sanatorinis gydymas irgi už dyką. Vaistukų haliucinogeninių atsiveš patys ir dar kitiems pasiūlys bei amžinai gyvens sakurų parkuose, kurių yra beveik kiekviename Lietuvos mieste ir net bažnytkaimiuose nesunkiai aptiksite vieną kitą svetimietį medelį. Už rinkos kainą, be abejo, čiukčios stebuklingi haliucinogenai bus irgi pristatyti nes čiukčia mokės pasidaryti rėmimo kampaniją apie stebuklingą naują ženšenio šaknies atmainą, mumijo ar šikšnosparnio kepsnį su specgrybais, nuo ko tikrai tikrai niekada nesirgsite jokiais covidais. Paskui dar čiukčia parodys kaip moka groti kanklėmis ir pūsti birbynę. Jei gerai sumokėsite, žinoma. Čiukčia juk su aukštuoju ekonomisto išsilavinimu, naujus narkotikų platinimo kelius tiesia ir ES pinigų nori, pasakoja, kaip čiukčijiečių vaikučius mokys sodinti bulves, nors jie ir alergiški dirvožemiui ir dėl poreikio nuolat vartoti narkotines medžiagas, mums įprastų maisto produktų nė nesuvirškintų, tektų gyventi su amžina klizma. O kaip tada sakurų parke pasirodysi? Sutikite, ne fasonas.

P.S. Praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje niekas nesakydavo „čiukčis“, sakydavo „čiukčia“. Ir anekdotų apie čiukčias būdavo tokių gerų, kad iš juoko kvatodavomės. Ypatingai puiki anekdotų pasakotoja buvo mano teta Stanislava, ji tai darė virtuoziškai, laiku ir vietoje su tokia diplomatine įžvalga, ir tinkamai pasirinkusi adresatus, klausytojų kompaniją bei tokia taisyklinga ir nepriekaištinga kalba ir dikcija, reikiamų žodžių akcentavimu, kad tiesiog priblokšdavo. Pavyzdžiui, juokdavomės smagiai iš anekodoto apie čiukčią nuotaką Maskvoje, nuo kurios „grožio“ pašiurpo čiukčios vestuvių baliauninkai maskviškiai iš jaunikio pusės, ir anekdoto kaip čiukčia cepelinus sukramčiusi savo dantimis bulves virė bei patiekė tokius nužiaumotus cepelinus lietuvių delegacijai kiekvienam po vieną vienetą atvykusiai į svečius atsakomojo vizito, o paklausta ar yra dar, atsakė, kad tinkamą kiekį bulvių spės sukramtyti tik iki rytojaus vakaro, todėl brangūs svečiai ir viešnios turėtų palaukti ir neišvykti tą pačią dieną... arba tas puikus anekdotas apie tai, kaip čiukčia į stiklainį su agurkais galvą įkišo, įsikando porą agurkų ir burbuliuoja: kam tu man liepei tuos agurkus ištraukti, galva užstrigo... Nepakartojama pedagogika ir nemari liaudies išmintis, tiesa?

 SIŲSKITE REDAKCIJAI E-ADRESU Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. SAVO ANEKDOTUS, KURIE YRA IŠBANDYTI LAIKO IR NIEKADA NEPRARANDANTYS AKTUALUMO. BUS VERTINGI PRIZAI. ANEKDOTŲ PATEIKĖJAI GALĖS IŠLIKTI INKOGNITO, JEI TO PAGEIDAUS.

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------


MEDIKŲ „ELITAS“,

ARBA KAIP PROFESORIUS VADOVĖLIUS RAŠYDAMAS NESANTUOKINIŲ BROKUOTŲ VAIKŲ PRISIDARĖ

GROTESKAS

2022 10 18



 

Skaitytojai nekantraudami teiraujasi naujų istorijų apie medikus, pasakoja jas ir patys. Niekam ne paslaptis – pandemijos laikotarpiu žmonės buvo palikti be jokios pagalbos, daugybė pasakojimų pasiekė Redakciją, kaip žmonės tiesiog pūte puvo savo lovose ištisus dvejus metus, pamiršti artimųjų, neprisikviečiantys gydytojų, nes šie... arba atostogavo, arba dirbo tik telefonu atsiliepinėdami ir tai darė net ne patys gydytojai, o slaugytojos, jos ir vaistų receptus išrašinėjo. Jos, slaugytojos, beje, ir vaistus maišais iš ligoninės išvogtus, ypač raminamuosius, migdomuosius, psichotropikus, be kurių narkoamanams laužo kaulus, nešė kaimynams, draugams, draugų draugams ir giminėms iš kelių Lietuvos rajonų - bizniukas "Pirk tabletę pas slaugytoją iš namų, nebūsi registruotas kaip pacientas"  klestėjo.

Tie, kurie pakliuvo į ligonines ir sugebėjo išlikti gyvi, pasakoja šiurpius dalykus apie medikų elgesį pandemijos laikotarpiu.

Bet štai ir žadėtas pasakojimas apie Po.ienę, seksualiai aptarnavusią profesorių Durninską, iš kurio vadovėlių gal jau virš 40 metų mokosi ištisos kartos medikų studentų. Poc.enė – silpno, menko kūnelio, fiziškai prastai išsivysčiusi, primena tiesiog auką, Vilniuje rusiškai tokias vadina „žertva“. Iš tiesų taip ir buvo – ji buvo auka, nes ilgus metus aptarnaudama seksualiai seną vyriškį – profesorių Durninską, suseno pati, suvyto, išdžiūvo, liko tokia kaip išnara suvytusios odos ir išsausėjusio paliegusio kūnelio, užguito žvilgsnio, nevykėlės kūno laikysena, kaltės ir atstumtosios žvilgsniu akyse.

Durninskas buvo jos dviejų dar labiau paliegusių nei ji pati dukrų biologinis tėvas. Visi tai žinojo ir su gailesčiu žiūrėdavo į suvytusio susenusio ir nudėvėto kūnelio auką – Pocie.ę. Medikai studentai net padiskutuodavo savame ratelyje, jog lytiniai santykiai su senu vyriškiu baigiasi liūdnai – mergina nuvysta, susensta, virsta tokia lyg susiraukšlėjusia stipena be gyvybės ir energijos. Tokias vadina „senio spermos šiukšliadėže“.

Laimei, Durninskas neišmetė Pocien.s, kai jau ji liko visiškai nudėvėta, nusibodusi ir su dviem nesveikom dukrom, primenančiomis mergaičių karikatūras – kojikės kaulėtos, bjaurios, mergiotės kreivos, šleivos, nei tekinos pabėgti nesugeba, nei judėti sklandžiai, o proteliai menki, atsilikusio ir fizinio, ir protinio vystymosi, kaip sakoma, iš serijos "Mu-mū" pagal Turgenjevo raštų herojų-idiotą.

Durninskas davė darbo vietą P.cienei netoli nuo savęs, kabinetai buvo tame pačiame pastate. Bet Durninskas niekaip negalėjo vesti dviejų išsigimusių savo dukrų mamos. Ne vien todėl, kad gėda būtų prieš žmones – nuo senuko gimė dvi idiotės... ir tai akivaizdus įrodymas, jog senyvame amžiuje jei ir susimeistrausi palikuonis laboratorijos menzūrėlėje dirbtinio apvaisinimo keliu ar su kokia jaunesne vargše, kuri sutiktų būti senuko vaikų inkubatoriumi – gimsta defektyvūs palikuonys ir tiek nevykę, jog niekaip nepasigirsi draugeliams – žiūrėkite, mano dukros... Juk visi iš juoko nukris – dvi idiotės klipatėlės su kiauromis smegenimis ir tiek negražios... net šiurpu, kiek negražūs gali būti iš nemeilės atsiradusieji vaikai. Užmovei bulvių maišą ir paslėpei, kad vizualiai aplinkos neterštų.

Tuomet buvo tarybiniai metai, skyrybos reiškė tik vieną – pasakyti sudie karjerai, netekti gerų pacientų, auditorijų, reputacijos ir taip toliau. Durninskas nemetė savo žmonos – gerai žinomos chemikės, docentės, kuri, beje, net buvo labai ir labai neblogos išvaizdos. Visada turėjo prancūziškos pudros ir gerų kvepalų, gaudavo avalynės ir drabužėlių iš specialiosios parduotuvės nomenklatūrai, mat nemažai klientų buvo ministerijų, teismų, prekybos sferos ir partinių šulų žmonos, lipančios sienomis, nes viena nebežinojo ką daryti su dukra, kurios nugara gyvulio gaurais apžėlusi ir jai vaidenasi, jog tuoj tuoj pastos nuo Šventosios dvasios, kita iš viso nemiegodavo naktimis ir negavusi narkotikų blaškydavosi tiek, kad reikėdavo laikyti surištą, todėl kad žmonės nesuprastų, koks iš tiesų siaubingas dažnai televizoriuose matomų viešųjų asmenų gyvenimas vadinkim "šeimose", reikalingas buvo Durninskas ir Durninskienė, viską sutvarkantys taip, kad įrašų neliktų, jog kokio šulo vaikui periodiškai suleidžiami narkotikai ir po to jis ar ji - na, "gražiai" šoka ir dar gražiau "dainuoja" ar "groja" jaunimo muzikos grupėje, kas buvo itin paplitę išsigimusiųjų defektyviųjų, vadinkime, "nomenklatūrinių žertvų vaikų" tarpe, kur mama neretai rusakalbė ir tokia primenenti statinę ant degtukų formos apžėlusių kojelių, nuolat dvokianti ir rytais nusiskutanti juodą barzdą, o tėtušis - garsus "menininkas", partinis veikėjas, valdininkas, prekybos sistemos grandinėje įtaisytas prekių saugotojas sandėlyje ar prekybos vietose, profesorius, mokslų daktaras... na, tie visi kur net rašyti realiai nemokėjo, tik į partinius susirinkimus vaikščiojo ir iš anksto žinojo kur kada už ką balsuojant reikia ranką pakelti ir kad už tai dovanų gaus komandiruotę, kur viešbutyje ar tiesiog traukinyje jam bus patiekta apyšviežė tarybinių metų prostitutė, padėsianti jam nusigerti ir nors porai valandų užmiršti, kokia pabaisa yra jo namuose ir kiek išsigimę bei defektyvūs jo vaikai.

Jai, Durninskienei, buvo atviros visų įmanomų nomenklatūros šulų namų durys, nes kaip chemikė puikiai išmanė ir farmaciją, galėdavo parekomenduoti vieną ar kitą tik užsienyje įmanomą gauti vaistą, švelnesnę tabletę sunkia silpnaprotystės forma sergantiems žinomų nomenklatūrininkų idiotams ir atsikusio vystymosi vaikams, anūkams, su gausybe išsigimimų, defektų, ligų, nukamuotų įvairių sindromų, kai mama pusiau ukrainietė, pusiau kazachė, pusiau dar velniai žino kokios tautybės ir rasės defektyvi dvokianti nabagė, o tėvas - prasigėrusiųjų palikuonis; jų, tų nomenklatūrininkų, žinomesnių menininkų, rašytojų, antrosioms pusėms, kurios gydydavosi „tazepamais“, nes labai, na, labai išgyvendavo, kai kasdien tekdavo matyti savo išsigimusius vaikus namie, kurie ir sulaukę pilnametystės nesugebėdavo atlikti penkių metukų amžiaus vaiko užduočių mokykloje. Iš jų darė muzikantus ir daininkus, kur su fonograma paleisdavo ir sukurdavo šiokią tokią reklamą, kad, ei, žmogeliai, eikite pirkite bilietus. O nugrimavus ir aptinkavus net bjauriausią padarą, kur nė į žmogų nepanašus ar nepanaši, visada gali sukurti kokį scenos kaliausės atvejį ir už tai net kažką uždirbti.

Ir jiems visiems reikėjo „padaryti“ pažymas, jog yra visai neatsilikusio vystymosi, visai ne silpnapročiai... profesorius Durninskas dirbo taip pat išsijuosęs – tų vargšų nomenklatūrinių proto ubagų katastrofiškai daug būdavo per pažintis įtaisoma mokytis teisės ar ekonomikos, medicinos aukštosiose mokyklose – lygiai taip, kaip ir po 1990 m., kai aukštojo mokslo diplomus nusipirko visi, kas tik turėjo pinigų – ir narkodilerių besmegeniai vaikai, ir nudėvėtos prostitutės, kurios sugebėjo nuo policininko-sutenerio nuslėpti dalį pinigų, kad neatimtų, ir profesorių palikuonys, ir buvusių ministerijų šulų, politikų išsigimusieji palikuonys, kurie daugiau nei silpnapročiai, su jais situacija dar liūdnesnė.

Taigi.

Durninskienė turėjo jaukų butuką Ozo gatvėje, Vilniuje. Gyveno lygiai kaip kokio 19 amžiaus pabaigos Londono salono ledi – priiminėdavo vieną savo studentą trečiakursį savo namuose, vaišindavo jį brangiais stipriaisiais gėrimais ir migdolų riešutais, kurie anuomet buvo iš viso niekam neregėta prekė, jų nebūdavo nei parduotuvėse, nei turguose, nei kokiose specialiosiose parduotuvėse nomenklatūrai. Bet Durninskienė jų nuolat turėjo ir labai daug. Kažkas iš jos gerbėjų iš Rytų kraštų jai juos pristatydavo. Žinoma, Durninskienė smaginosi su tuo studentu išsijuosusi. Jam, jaunam, buvo patogu tokia seksualiai išprususi dama, kuri niekada nereikš jokių pretenzijų kaip kokia jo bendraamžė studentė, kad, oi, oi, netyčia „užkibo“, netikėtai nėščia ir imki mane veski, aš jau ketvirtame nėštumo mėnesyje. O Durninskienė iš to studento darė mokslų „žvaigždę“, įdarbino laborantu savo fakultete, ruošė tolimesnėms doktorantūros studijoms, supažindino su profesijos plonybėmis, parūpino brangią literatūrą mokslo darbams ir ne tik. Studentui tai buvo dar ir kaip patogu – jaunas vyrukas iš provincijos nė svajoti negalėjo savo provincijoje apie tokią išskirtinę laimę ir galimybę prasimušti į žmones Vilniuje. Be abejo, jis buvo mokomas namų sąlygomis pagaminti narkotines medžiagas, paeksperimentuoti. Na, kad ir durnaropių užmaitinta mergina, pavyzdžiui, nesuprastų su kuo lytiškai santykiauja - gal su šunimi, o gal su asilu.  Tokio pobūdžio filmuota medžiaga visada buvo itin brangi prekė, o zoofilų niekada netrūko nei jurisdikcijos atstovų tarpe, nei nomenklatūrinių koridorių veikėjų gretose.

Profesorius Durninkas visa tai žinojo. Nesikišo. Nes nugyvenęs su savo Durninskiene šitiek daug metų nuo pat jaunystės, nei jis jos, nei ji jo jau seksualiai nebedomino. Jie tiesiog susitarė – netrukdyti vienas kitam. Durninskienė puikiai žinojo apie savo sutuoktinio pomėgį studentėms. Ir nieko dėl to nesakė. Knygos buvo rašomos, vadovėliai, pasirašyti Durninsko pavarde, buvo vieninteliai iš tos srities, honorarai buvo itin solidūs, pinigų užteko ir Durninskienės studentui išlaikyti, ir Durninsko pavainikes dvi išsigimusias dukras paremti.

Bet žmonėse kalbos vis garsėjo. Poci.nė dar nebuvo spėjusi tapti –iene... žinojo visi, kieno tos paliegusios silpnų kūnelių dukros.

Kaip ten nutiko, bet vienas medikas pasipiršo Durninsko nudėvėtai moteriškei su dviem to senuko dukromis. Taip atsirado Pocie.ė, taip P.cius iš jokių perspektyvų neturinčio mediko tapo nuolat į geras vietas įtaisomu gydytoju.

Medikai, kurie tokių gerų darbo vietų negavo, už nugarų Pocie.ei šnibždėdavosi, ją pašiepdavo, bet į akis niekas nieko nesakė. Jų ir pačių padėtis buvo ne ką smagesnė – medikai tarybiniais metais buvo itin nusigėrę, degradavę, vedė palaidus gyvenimus, dažniausias stereotipinis elgesys – per naktinius budėjimus kelti orgijas su slaugytojomis, sanitarėmis, valytojomis, kai kurie ir su ligonėmis iškrėsdavo tokias naktines fiestas su medicininio spirito kokteiliais, kad net keista, kaip tos anų laikų ligoninių sienos ir lovos atlaikydavo.

Tiesiog visada pravartu suprasti – medikų tarpe amoralumas klesti. Jų asmeniniai gyvenimai tiek purvini – yra, be abejo, ir išimčių – kad tie žmogiukų atnešami kyšiai grynaisiais pinigais taip ir prasmenga medikų kišenėse. Juk tenka išlaikyti ir teisėtos žmonos meilužius, ir savo nesantuokinius vaikus, ir mokėti buvusiai studentei, kad neapskųstų, jog senukui profesoriui net su „Viagra“ jau seniai nebestovi ir jam nuolat reikia pamasažuoti su pirštuku prostatą, kitaip jį apima pykčio priepuoliai.

Tikras purvas.

Bjauru girdėti, kaip jie visi vis prašo didinti jų algas ir ieško auklių, kurioms algas mokėtų iš biudžeto, tai yra, iš mokesčių mokėtojų pinigų, kad šios nors kažko pamokytų jų defektyvius atsilikusio vystymosi vaikus, kurie nei mokytis, nei dirbti realiai niekada negalės.

Kitas pasakojimas bus apie tai, kaip paranku kai kam turėti išsigimusį vaiką, kiek iš to uždirbama, kaip egzistavo defektyvios Mašos Bo.ko aferizmo palaikymo tinklas, kodėl kai kurie žmonės, net medikai, kurie genetiko išvadą apie būsimą išsigimėlį gali itin nesunkiai gauti net eilėse nestovėdami, sąmoningai gimdo išsigimusiuosius, iš anksto žinodami, kad būsimas jų vaikas ne tik kad bus atsilikusio protinio ir fizinio vystymosi, bet ir elgesio korekcija nebus įmanoma iš viso, pavyzdžiui, vien dėl to, kad tas išsigimęs vaikas nuo mažametystės verčiamas lytiškai santykiauti su itin senyvais žmonėmis ar su biologiniu broliu, siekiant, kad šis savo lytinio brendimo metu neįsiveltų į jokias bendraamžių grupuotes, o užsidarytų su šeimos paslaptimis labai uždarame ratelyje ir taptų amžinai priklausomu nuo jam paliepimus duodančio tėvo ar kito artimo giminaičio.

Atvejis, kai gydytojo profesiją turintis ir gydytojo praktika užsiimantis vyras lytiškai santykiauja ne tik su savo teisėta sutuoktine, bet ir su savo biologine dukra ir biologiniu sūnumi, o jo žmona lytiškai santykiauja dar ir su savo biologiniu sūnumi, ne tik su savo sutuoktiniu – mediku, vadinamas „psichologiniu ketvertu“, tai yra, kai šeimoje yra du vaikai – berniukas ir mergaitė. Lytiniai santykiai nuolatiniai ir tik toje šeimoje. Palikuonių tokiu atveju negimsta, nuo per didelio genetinio artimumo tai neįmanoma. Tokie atvejai yra tiek dažni, kad eiliniai žmonės nė nesuvokia. Nebūtinai medikų šeimose, ir prokurorų, verslininkų, poetų... Tiesiog kai į tokias „šeimas“ patenka santuokos keliu kiti asmenys, ne jų biologiniai kraujo giminės, tada ir atsiranda dar naujesni atvejai, kai iš visiškai sveikos moters per trumpą laiką padaroma psichiatrinės pacientė, iš kurios draugelis medikas per nepilnus metus už pažintį ir pinigus ar tiesiog palieptas padaro negrįžtamai sužalotą asmenį, kuris net nebeatsimena net savo vardo, pavardės ir taip toliau. Ir nebeliudija apie „šeimą“, į kurią buvo patekęs ar patekusi santuokos keliu. Neretai tokie asmenys ir būna“netikėtai“ mirtinai pervažiuojami gatvėse ar tiesiog savo namo kiemuose, nežinia kaip „suserga“ onkologine liga ir po intensyvios chemoterapijos ir kitų rūšių „gydymo“ bei suleisto morfijaus irgi nebeliudija... ką matė prokuroro, ministro ar profesoriaus, kokio žinomo rašytojo ar „menininko“, pralobusio verslininko, mediko „šeimoje“, kur stebėjo, ką išdarinėja koks žinomas ir aktyviai besiviešinantis žmogiukas, neretai "už nuopelnus" net gaunantis valstybinius apdovanojimus, medalius, ordinus, rentas ir taip toliau.

 

Siųskite redakcijai ir kitas patikrintas istorijas. Publikuosime.

P.S. „Ir iš silpnapročio nepadarysime protingą, nors jį kažinkaip lavintume ir tobulintume. (...) reikia aiškiai pasakyti, jog ir geriausio maitinimo, gyvenimo ir priežiūros priemonės neprašalins tų išsigimimo užuomazgų, kurios jau glūdi lytinėse ląstelėse ir perduodamos tolimesnėms kartoms Mendelio dėsniais“ (Bendoravičius, 1932: 54-55).

_____________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________

NE ANEKDOTAS APIE MEDIKŲ PATEKIMĄ Į UŽSIENĮ

ARBA KAIP SNIEGUOLĖ TAPO MEDIKE IR IŠVEŽĖ MILIJONĄ RUBLIŲ Į ŠVEDIJĄ
Parodija

2022-09-11

Suskis buvo beprotis, nuolat kartojantis kliedesinę istoriją kaip, neva, jį dar vaiką vokiečių kareiviai vasaros stovykloje prie jūros skriaudė. Už tokią fantaziją jam buvo mokami gausūs tarybiniai rubliai.

Kliedesinę istoriją išvertė į visas TSRS kalbas, Suskis ėmė atkusti ir įsijautė į tą kliedesį taip, kad pradėjo užrašinėti ir daugiau kliedesių, kurie jo, bepročio galvelėje, gimdavo gavus vaistų dozes. Suskis buvo kilęs iš ubagų ir išsigimėlių bendruomenės, izoliuotai laikytos nelabai toli nuo Palangos. Dirbti negalėjo. Todėl vokiečių kareivius, kurie jam, išsigimusiajam, proto vargšui, davė šokolado Antrojo pasaulinio karo metu, apkaltino nebūtais dalykais.

Suskis buvo visiškai negabus, rašliavos jo buvo kaip jovalas, išvemtas iš bepročio gerklės, nei pradžios, nei pabaigos, nei siužeto, nei žanro. Tuomet Avyžius, Baltušis, Sruoga buvo privalomosios literatūros moksleiviams sąrašuose, jie buvo mėgstami, knygų skaitymas buvo populiarus jaunimo tarpe. Įkišo ir Suskį į moksleivių nagrinėjamos ir apsvarstomos literatūros sąrašus, bet kai reikėdavo rinktis, niekas Suskio knygų iš bibliotekų neimdavo, pasirinkdavo kitus rašytojus.

Antakalnyje, Vilniuje, Suskis gyveno su Suskiene. Būdavo daug juoko: Suskienė irgi niekur nedirbo, buvo tokia dubenėliu, žmonėse vadinamu „bliūdeliu“ kirpta raudonai paspalvintų nusususių plaukelių galva, kuri kretėjo, o akys buvo tiek išsprogusios, kad atrodė tuojau iškris iš akiduobių ir tabaluosis. Slampinėjo po Antakalnį, vasarodavo Palangoje, kur vietiniai žmonės žinojo: atvažiuos Suskiai ir jų nabagė duktė Snieguolė, lygiai kaip jos motina primenanti išsprogusių akių juokingą jūrų gyvūną. Suskytė buvo bjauri. Kadangi Suskiui už kliedesines knygas neblogai mokėjo rubliais, visi žinojo – Snieguolė nori iš Tarybų Sąjungos išvykti gyventi į Kanadą. Abu suskiai buvo ligoniai ir Suskytė nė nesuvokė kaip gyvena normalūs žmonės ir kas yra normali šeima. 

Snieguolei teko prižiūrėti beprotį tėvą, kuris nuolat trainiojosi namie, tik retsykiais nukėblindavo į Rašytojų sąjungą. Išsigimimai Susklio buvo klaikūs. Jam buvo reikalinga nuolatinė priežiūra, žmona, kuri taip pat buvo išsigimusi, kartu su dar labiau išsigimusia dukra kažkaip tvarkėsi. Snieguolė net buvo išmokusi papjaustyti salotų, sutaisyti tokių vadinamų makalienių, kur sudėdavo viską ką randa šaldytuve. Mokykloje ją kažkaip prastūmė. Mat, Suskis už tas savo kliedesines istorija buvo tapęs oficialiu milijoną turinčiu taupomojoje kasoje rubliniu milijonieriumi. Būti tarybų valdžios proteguojamu rašytoju, kurio kliedesius verčia į kitas tarybinių respublikų kalbas buvo vienas pelningiausių užsiėmimų.

Suskiai greitai prarado ryšį su realybe. Pagrindinis klausimas buvo kaip su tuo rubliniu milijonu išvažiuoti į užsienį.

Pradžiai Snieguolę įtaisė mokytis medicinos. Idiotę su išvirtusiomis akimis... Į mediciną įstoti buvo sunku. Bet Suskytę įkišo. Snieguolė savo varganoje ligotoje galvelėje turėjo tikslą – pramokti prižiūrėti tėvą, mediciniškai kažkaip jį aptvarkyti. Jis buvo tapęs rublių gaminimo mašina. Jo knygas spausdino dideliais tiražais. Sąskaita rubliais pūtėsi, o LTSR nelabai ir ką nusipirksi – butas duotas Antakalnyje, ir tiek žinių.

Suskytė buvo prastumta ir iki gydytojos gavimo diplomo, specializaciją pasirinko neurologiją – pagal tėvo išsigimimus. Bet tik ką iškeptos medikės pacientai nelankė. Ji teturėjo vienintelį pacientą – tėvą Suskį, rašantį kliedesius ant popieriaus po gautos eilinės tablečių dozės. O ir Snieguolę reikėjo nuolat mediciniškai prižiūrėti. Pasodinta buvo kabinete prie psichiatrų  – kontroliavo ją nuolat, sušerdavo jai vaistų, kad kažkiek funkcionuotų.

Bet labai matėsi net pagal išorinius požymius, kad Snieguolė išsigimusi tiek fiziškai, tiek ir psichiškai, atsilikusio protelio.

Suskytė sulaukė senmergės amžiaus. Tikslas išvykti su išsigimusiais tėvais ir milijonu į užsienį vis labiau tolo. Tuomet tai buvo itin griežtai kontroliuojama. O trys išsigimėliai juk nebūtų sugebėję nuo kokios turistinės grupės vykstančios į Jugoslaviją ar Vengriją atsilikti ir pasilikti – būtų parsiuntę atgal. Išsigimusiųjų niekam nereikia ir su milijonu, ir su dviem.

Ir ... ups, idėja! Rado senbernį – irgi mediką. Dar daugiau. To nabago tėvas būtent buvo atsakingas už paskutinio parašo padėjimą, kai žmonėms vis dėlto būdavo leidžiama išvykti gyventi į užsienį iš Tarybų Sąjungos. Bingo! Tokie TSRS buvo atskirtyje, jiems būtina buvo slėpti savo gyvenimo būdą ir pomėgius, jie visi stengdavosi susituokti kad ir su senute, kad ir su išsigimėle, su bet kuo, kas tylės ir pridengs, neįskųs.

Suskiai spėjo ne tik ištekinti išsigimėlę Snieguolę. Jie net dar labiau išsigimusios anūkės Dovilės susilaukė. Gimė tokia grynai srutų statinės pavidalo, nei vyras, nei moteris, nei tautybės, nei rasės, nei religijos, nei ko nors panašaus į žmonių kultūrą. Bet Suskiams buvo nesvarbu. Spėjo kaip tik per TSRS griuvimo laikotarpį transportuoti Suskytę su dukra ir žentu į Švediją. Su milijonu, žinoma. Spėjo dar ir iškeisti rublius palankiu kursu.

Ir Suskytė iškūrė. Visam laikui. Rado ir ten panašių kaip jos tėvas Suskis. Pritapo. Stumdė visokius neva vitaminus, maisto papildus. Ko gero, tas milijonas su viršum rublių gerai konvertavosi. Mat, dar labiau nusilpusio protelio nei ji pati savo dukrą irgi leido į mokslus. Ir tą srutų statinę net atsiunčia į Lietuvą. Revizijų daryti. Ar suvokiat? Rubliai ištirpo, Suskių palikuonė atvyksta jau ne su kliedesinėm istorijom, o su pinigų išmušinėjimo priemonėmis. Nesusimokėsi – audito nepasirašys.

Bet paėmiau ir paskaičiau tos „revizorės“ audito, atlikto Lietuvos viename rajone netoli jūros, ataskaitą.

Žinote, kvatojausi.

5-6 metukų vaiko leksika ir netaisyklingais sakinukais parašytas rašinėlis. Skaičių beveik nėra. Analizės irgi nėra. Audito išvada ne iš valstybinės institucijos perkama, o iš Suskių palikuonės – dirba individualia tvarka. Susimokėjai – ir gavai 5-mečio vaiko mentaliteto lygiu pakeverzotą audito išvadą.

Na, štai.

Kliedesiniai užrašai apie vokiečius atsipirko.

Esamu metu reikalinga nauja afera. Pavyzdžiui, Dovilės lyties pakeitimas ir barzdos skutimas viešai. Ir skundžiantis, kad nukentėjo, nes gyveno per daug arti atominės jėgainės arba kokia farmacijos firma kalta, nes neišgydė nuo išeinamosios angos vėžio.

P.S. Tikroji ir išsami Suskių istorija dar makabriškesnė.

Žr. Iliustracija žemiau: Satyrai tolygi situacija: Snieguolė Suskytė su dukrele. Štai, kas nutinka pabendravus intymiau su brokuotu asilu --- gimsta zonkė. Daugiau šiuo klausimu rasite CNN.com



NE ANEKDOTAS

APIE GYDYTOJĄ, PRIMENANČIĄ APIPEŠIOTĄ VIŠČIUKĄ, CYPSINTĮ KAŽKĄ, KO NIEKAS IŠ VISO NET NESIKLAUSO

Arba tiesa apie tai, kad nereikia tokių medicininių paslaugų, gydytojų ir sveikatos priežiūros sistemos, kokią turime dabar, iš viso

2022-09-07

Reikėjo pas reabilitologą viso labo gauti siuntimą į procedūras, kurių rūšys yra būtent man asmeniškai paskirtos, numatytos ilgam laikotarpiui bei reguliariai itin gerai žinomos garbingos reabilitologės prieš kurį laiką, tačiau esamu metu ji buvo nepasiekiama ir teko atsitiktiniu būdu rinktis tą reabilitologę, kuri elementariai dirbo tuo metu man patogioje vietoje ir man patogiu laiku.

Tuomet dar nebuvo tarptautiniu ir pasauliniu mastu veikiančių organizacijų išvados, jog tokiose valstybėse kaip Lietuva ir kai kuriose kitose medicinos sistema per pandemiją nepasiteisino, išryškėjo didžiuliai trūkumai, visuomenei tokios medicinos sistemos iš viso nereikia kaip ydingos, neefektyvios, medikai menkos kvalifikacijos, visos sistemos išlaikymas iš valstybės biudžeto nepateisinamas ir ji tiesiog bus naikinama neišvengiamai. Ir tai tiesa.

Bet štai kas vyko paprasčiausio vizito, kaip sykis neužilgo iki pandemijos paskelbimo 2020 m.  metu, man tereikėjo paskyrimo į išvardintų rūšių procedūras. Sąrašas procedūrų buvo sudarytas, kaip minėjau, gerai žinomos reabilitologės ir patvirtintas. Tereikėjo paskyrimo tam tikram laikui, ir viskas. Tvarka yra reglamentuota, kažkiek procedūrų priklauso nemokamai ir reikiamas jų kiekis paties paciento yra nusiperkamas už savas lėšas, ligonių kasos jų neapmoka.

Ateinu pas reabilitologę ir pasakau, kokių procedūrų man reikia. Pasakau, kodėl tų procedūrų reikia ir ji pati mato įrašus, kuriuos padarė kita reabilitologė, ant stalo padedu kitų reabilitologų anksčiau parašytus paskyrimus, nežiūrint, kad viskas dabar kompiuterizuota, visada turiu dokumentus ir trejų, ir daugiau metų senumo su originaliais gydytojų parašais.

Reabilitologė, pas kurią atėjau tų paskyrimų, pavarde Naus.daitė. Paskaitinėjo tuos lapelius, kuriuos jai pateikiau ir paaiškino, jog įstaiga, kurioje ji įdarbinta reabilitologe, neturi paskyrimų, nukreipimų kur pageidauju, jų įstaiga tiesiog to neturi ir ji negali man paskirti reikiamų reabilitacinių procedūrų, pavyzdžiui, mankštos vandenyje. Negali, tai negali. Supratau, kad praradau apie du mėnesius laiko, nes tiek užtruks gauti naują paskyrimą pas šeimos gydytoją, paskui vėl vizitui pas kitą reabilitologą, kuris vis dėlto galės man išrašyti tuos reikiamų procedūrų paskyrimus.

O laikas mano griežtai suplanuotas, viena valanda kainuoja žymiai daugiau nei ši kabutėse medikė uždirba per mėnesį.

Įdėmiau pasižiūrėjau į tą gydytoją. Kažką vapaliojo tokiu cypsinčiu viščiuko balseliu, net nesiklausiau jos, nes buvo nesvarbu, man iš jos nieko nereikėjo, nes ji nieko ir negalėjo. Ji buvo nulis su atlyginimu, mokamu vien už tai, kad atvyksta į darbo vietą ir pasėdi kurį laiką kabinete.

Tik girdžiu, ji sako man jau išeinant: „Jums niekas nepadės“.

Tada įdėmiu, dviejų sūnų mamos žvilgsniu nužvelgiau tą vargšę. Gerai pasižiūrėjau, kas čia tokia  cypsi kažką.

Nutriušusi. Galimai gavusi medikės diplomą ir licenciją dirbti reabilitologe neseniai. Toks mažas apipešiotas cypsintis viščiukas. Man jos pagailo. Kadangi man iš tiesų profesionalios reabilitologės, dirbančios kitoje įstaigoje, reabilitacijos programa sudaryta puikiai, žinoma, sveikata gerėjo ir sparčiai. Bet už tokius Nausėda.tės žodžius nesunkiai galėjau jau tą patį mėnesį patvarkyti su dokumentų pagalba taip, kad gydytojo licencijos ji būtų netekusi.

Bet iš tiesų man jos buvo gaila. Nusususi tokia. Nieko nežino, ir nieko negali. Niekam nereikalinga ir greičiausiai bergždinė, nes labai ligoto silpno fiziškai ir psichiškai nestabilaus žmogiuko pavidalo. Vizualiai elementariai bjauri, atrodo pigiai, kaip iš kabareto laikinai išleista pigi gatvinė apipešiota perkama-parduodama karčiamos merga. Matomai, pati sunki ligonė, išvaizda tiesiog nutriušusio myriop pasmerkto ligoto apipešioto su išpuvusiomis plunksnomis viščiuko, rimtai. Suėmė juokas.

Taip ir matau, kaip pas ją ateina seni ir su išnirusiais sąnariais diedai, dvokiantys šlapimu ir pigiomis cigaretėmis, o ji cypsi kažką.

Vargetų vargeta. Mintyse pasiuntei tokią toliau ir palikai cypsėti kaip nutriušusį viščiuką, iš kurio tie diedai daro „viščiuką tabaka“.

Neįsižeiskite. Kritika yra pacientų teisė. O visuomenė taip pat turi teisę žinoti. Apie balaganą su cypsinčiais viščiukais gydytojų darbo vietose. 

Įdomiausia, kad tokios nabagės vis prašo didinti algas.

Taip jau sutapo, kad rinkau medžiagą apie medikų atsakomybę už padarytas klaidas, už panašius vapaliojimus kaip Na.sėdaitės taip pat yra atsakomybė. Tiesiog tokias reikia kuo anksčiau šalinti iš mediko darbo vietos ir darbinti kokia šlavėja kieme ar sniego kasėja žiemos metu. Nes jos be jokios kvalifikacijos, jos pačios pasiligojusios ir viskas, ką sugeba, cypsėti sau po nosimi, ko niekas nė nesiklauso.

Ir palikau tą vargetą, tegu cypsi. Ilgai nebecypsės, nepriklausomai nuo to, ar medicinos sistemos pertvarkos metu ji bus nukreipta į viešų tualetų sanitarinį valymą, ar į sifiliu, beždžionių raupais užsikėtusiųjų užsieniečių slaugą. Dirbti be apsaugos priemonių ir slaugytojos padėjėjos vietoje, nes nėra išmokusi net mediko abėcėlės.

Esu tikra, taip ir bus.

Visų mūsų, mokesčių mokėtojų, gerovės vardan.

Ir skųskitės kiek tinkami. Už tokius žodžius kaip Nau.ėdaitės, nenustebčiau, kad ne tik viešus WC jai teks iki gyvenimo galo už dyką valyti.

Būtina tokias išstatyti viešai pajuokai. Tai daryti būtina. Jos seniai nebeadekvačios ir visiškai neatitinka nė minimaliausių kriterijų nei bent kiek išsilavinusio žmogaus, nei paslaugas teikiančiojo kitiems asmenims. Tokios paprasčiausiai NEREIKALINGOS. 

Skaitytojai yra kviečiami siųsti redakcijai savo liudijimus ir patirtis po apsilankymų pas medikus, kurių siautėjimas laikotarpiu, kai praktiškai nebegauna jokių kyšių, yra begalinis.

Medikų pavardės skiltyje „Ne anekdotai“ rašomos nepakeistos.


Kitą sykį laukite pasakojimo apie Poc.enę, kuri studentė būdama seksualiai aptarnavo vieną profesorių mediką ir už seksualines paslaugas tam profesoriui gavo darbo vietą neblogoje medicinos įstaigoje kartu su savo būsimu vyru, kuris prisiėmė tėvystę dviejų vaikų, kurių biologinis tėvas – tas profesorius, dar LTSR laikais parašęs vadovėlį, kuriuo studentai medikai naudojasi iki šiol. Ir iki šiol pasakoja anekdotus, kaip Po.ienė karjerą "padarė".


Karikatūrų konkurso nugalėtojo, 10 metų amžiaus vaiko kūrinys - "Ukrainietė Vilniuje"
SVEIKINAME NUGALĖTOJĄ!
TIESA SLYPI VAIKŲ KŪRINIUOSE!


KLIŪTIS

ARBA PER 20 METŲ NET NEATSIPRAŠĖ

2022-07-12

2021 m. karikatūrų konkurso nugalėtojas – „Padėkime sau‘19“ Redakcijai žinomas autorius, komiksą iš 7 karikatūrų geluonių ir atkaklių beprasmių invazijų bei mėginimų įveikti neįveikiamas kliūtis tema sukūręs būdamas 10 metų amžiaus, 2002 m. be jokio mokytojo ar patarėjo įsikišimo, savarankiškai, įkvėpimo akimirką, ne kompiuterinės grafikos ar piešimo virtualiai būdu, ne su nuotoliniu mokytoju www erdvėje, o pieštukais ir savo rankomis.

Tiesiog. 2002-ųjų vasarą dar nebuvo pačiame Vilniaus m. centre išgrobstyti jo, to vaiko, namai, nebuvo drastiškai suniokotas senovinis namas, jam dar nebuvo pasiūlyta kaip 2004 m. moksleivių Kalėdų atostogų metu dirbti po 10 val. per dieną ir pakuoti atvirukus į celofaną praktiškai be atlygio ir tik pagrasinus, kad ne tik neišeis per atostogas pažaisti sniege, bet greitai nebeturės už ką valgyti... ne, tais 2002 m. vaikas buvo linksmas, atsipalaidavęs, nežinojo, kad jo mamą suniokos už tai, kad geriau, greičiau, pritaikiusi naujas tyrimų metodikas pateikė disertaciją, kurią iškart išgrobstė, suniokojo, nuplagijavo. Nežinojo, kad pačiame Vilniaus centre įmanoma tiesiog iš vaikų atimti teisę namie ruošti pamokas tiesiog 2005 m. be jokio sutikimo pradėjus namą rekonstruoti dalimis, apiforminus neva vyksta teisėta veikla... praktiškai buvo pragaras. Atėjo naujieji gyventojai su narkomanėmis paliegusiomis žmonomis, korumpuotais ryšiais, purvinomis niekšų biografijomis pagražintomis tam kartui kol nuo 2004 m. galėjo plauti ES pinigus pirmiausia per statybų, rekonstrukcijų, „architektūrinių projektų“ versliukus. Užgriuvo niekšai. Vyko aktyvi iš uždarų zonų nuo rytinių teritorijų palikuonių ir kitų degradų-parazitų-gastroliuotojų-dykaduonių invazija.

Todėl ... ir esamiems vaikučiams – kūrybinio polėkio. Kas vyko 2002, 2004, 2005 m. ir po to – atsimename. Nepriimkite asmeniškai. Tai viso labo 10-mečio vaiko piešiniai.


SKĖRIŲ METAS TAIP PAT GALI ATEITI, TODĖL NELĮSKITE PRIE VAIKŲ

Ne anekdotas
2022 04 26

Ir šešiametė supranta, kas tinka ir pritinka.
Į fortepijono klasę atvesta mergaitė namie fortepijono neturėjo, bet kadangi mada mokytis muzikos, gal ir būtų sutikusi sėdėti ilgas valandas ant sukamosios kėdutės. Gal. Bet mergaitė buvo iš prigimties gudri ir nutarė išvengti įkalinimo kambaryje su nuobodžia kėdute ir baltais vadinamojo "klepo" dantimis. Kam visa tai? Bet kada nuoboduliui užėjus galima nueiti savaitgaliais į darželį ir nevaržomai skambinti kiek tik širdis geidžia su muzikos mokytojos pianinu.
Taigi. Atranka. Komisija. Visi norintieji, o tiksliau, iš anksto už atitinkamą mokestį ar paslaugas jau įstatyti į vietas stropiųjų mamų, dalyvavo fiktyviai, tik taip, dėl vaizdo, jog vyksta atranka, mat, jos rezultatai buvo iš anksto žinomi, tai yra, nupirkti.
Atvirai pasakius, mergaitė akimirksniu perprato žaidimo sąlygas. Oriai laukė, kas bus jai pasiūlyta. Komisijos pirmininkė teatrališkai leido rinktis smuiką.
Mergaitė žaibiškai atsakė išdidžiai pakėlusi smakrelį:
"Aš Jums ne koks žiogas. Viso gero".
Apsisuko ir paliko komisijos narius atkritusiomis žiaunomis.
Todėl nelįskite prie vaikų. Jie gudresni už Jus. Ir susilenkus tarškinti klavišus palieka vadinamoms "lūzerėms" arba gausiai dekoruotoms įvairiu teatro tinku nabagėms iš patvorinių "sudegusių" teatrų ir panašiai.


ILIUSTRACIJA IŠ CREATIVECOMMONS.ORG
Artimoje ateityje laukite taip pat ne anekdoto apie mažametį berniuką, labiausiai norėjusį ne kuprinės, kurias visi vaikai turi, bet portfelio ir ne bet kokio, o diplomatinio._______________________________________________________

„Mergaitė“ visiems atvejams

Šaržas

Mano kolegė kartą pasakė apie docentę Zitelę (vardas pakeistas): „Ar tau nejuokinga, kad ji tinka viskam – ir paskaitas paskaito, ir susirinkimus praveda, ir protokolus už sekretorę parašo, ir visą dokumentaciją sutvarko, ir studijų programų atnaujinimą organizuoja, su kuo reikia sugeria, su kuo reikia paflirtuoja...?“.

Atsakiau, kad tą pastebėjau, bet kartu pabrėžiau, kad Zitelė visada pasitempusi, su nepriekaištinga šukuosena, būdama gerokai virš 50 metų, gana neblogos išvaizdos, mandagi – turi gausybę teigiamų savybių. Bet mano kolegė nukirto: „Tokios vadinamos „dievuška na vsie slučaja“. Rusiškai, žinoma, skamba geriau, lietuviškai tai būtų „mergaitė visiems atvejams“. Tuo pačiu ji pasišaipė iš Zitelės, kad nesibrangindama atlieka visus darbus, kurių nenori atlikti net sekretorė, yra labai uoli, perdėtai paslaugi, lyg kokia amžina komjaunimo aktyvistė, tik, deja, senokai išaugusi iš to amžiaus tarpsnio ir jau nebe toje ideologinėje aplinkoje. O aš pagalvojau: jei jai taip patinka, koks mūsų reikalas, tegu sau būna ta „mergaite“, tinkančia ir pritinkančia visur ir visiems.

Vieną kartą Zitelė paatviravo. Papasakojo truputį apie save: yra našlė, vaikui tik 10 metų, samdo auklę. Nustebau: tokiam dideliam berniukui dar reikia auklės? Išaiškėjo, kad Zitelė namie net varškėčių nesugeba išvirti, visus darbus namie nudirba samdyta moteris. Man tai pasirodė keista, nes Zitelė nebuvo kokia klipatėlė, paskaitų juk ne tiek jau ir daug – nejaugi nepajėgia namie susitvarkyti? Kažkokia susenusi dvasnelė, riebaus pusiau išprotėjusio profesoriaus nudėvėta, ir tiek.

Bet vėliau sužinojau, kad Zitelė buvo ištekėjusi už profesoriaus. Vaiką gimdė jau būdama itin vėlyvo amžiaus, profesorius iš viso buvo tuomet vos ne pensininkas. Tokiais atvejais, kaip žinia, vaikučiai negimsta aukštesnio intelekto, būna ir kitų sveikatos bėdų. Ir gyvenama tada gana keistai – jau nemažiems vaikams samdomos auklės, docentė tesugeba su mašina kelių žingsnių atstumą iki darbovietės atvažiuoti, nei paeiti, nei namų tvarkytis, nei vaiko auginti – negali.

Tuomet prisiminiau, kad tuomet, kai stojau į universitetą, teta man aiškino: nebijok tų dėstytojų, kurie egzaminuoja, jie tokie pat žmonės kaip visi. Pas kai kuriuos namie prasigėrę giminaičiai, pas kitus – vaikai visiškai pasiligoję, dar kiti – patys keistuoliai, niekur nepritampantys. Drąsiai laikyk egzaminus, nekreipk dėmesio, jei kuris dėstytojas elgiasi valdingai ar dar kas su juo ne taip.

Bet kai iš arčiau susipažinau, koks yra tas akademinės bendruomenės gyvenimo būdas... tiesiog nusikvatojau. Vadinamųjų „zitelių“ – nemažai, merginoms iš kaimo prasimušti sostinėje nelengva, tinka ir pritinka net senučiukai profesoriai į sutuoktinius, ryžtasi gimdyti būdamos jau pačios močiučių amžiaus, paskui vaikui net valgyti nesugeba pagaminti... kiekvienam savo. Kiekvienas savo laimės kalvis ir kaip elgtis bei kokias roles prisiimti pasirenkame taip pat patys. Žinoma, kai beveik 60-metė moteriškė vis dar yra neišaugusi iš jaunutės mergaitės, kuri visiems patarnauja, etapo, graudu. Bet juk keistuoliai yra lyg ta gyvenimo druska – būtumėme visi vienodi ir gyvenantys pagal nustatytas taisykles, juk būtų nuobodu.


____________


ANEKDOTAI APIE MEDIKUS

Gydytojas sako pacientui:
- Man sunku nustatyti diagnozę. Tikriausiai tai alkoholizmas.
- Gerai, gydytojau. Aš ateisiu, kai jūs būsite blaivas.

۞

Odontologas:
- Na, štai ir viskas. Imkite, tai jūsų išrautas dantukas.
- Ačiū. Ir jūs imkite, tai jūsų kėdės rankena.

۞

- Man labai nepatinka jūsų kosulys, - sako gydytojas.
- Atleiskite, daktare, gražiau neišeina.

۞

Į ligoninę atveža vyrą su durtine žaizda po mentim. Gydytojas priimamajame užjausdamas klausia:
- Skauda?
- Ne, tik kai juokiuosi...

۞

Ligonis su džiaugsmu aiškina gydytojui:
- Daktare, vaistai, kuriuos man išrašėte, padėjo!
- Na, ką gi, būna ir taip.

۞

Smarkiai žvairuojanti moteris apsilanko pas okulistą:
- Ar seniai Jūs pradėjote žvairuoti? - klausia gydytojas.
- Nuo tada, kai mano dvynukai pradėjo vaikščioti.

۞

Daktaras ramina pacientą prieš operaciją:
- Nebijokit, tai mano jau 16-oji operacija, tai galų gale juk turėtų pavykti.

۞

Ateina žmogus pas daktarą ir sako:
- Daktare, man kažkas šiknoj negerai...
- O kas ten gali būti gero?

۞

Pas gydytoją:
- Na, ką, galiu jus pasveikinti, jumyse užsimezgusi nauja gyvybė.
- Gydytojau, bet gi aš vyras!
- Žinokit, askaridėms vienas ir tas pats.

۞

Ateina moteriškė pas daktarą:
- Daktarėli, man ant gaktos neauga plaukai!
Daktarėlis žiūri ir klausia:
- Kiek kartų per dieną jūs "tai" darote?
- Na, 5-6 kartus.
- Gerbiamoji, ant autostrados žolė irgi neauga.

۞

Po to, kai milicija buvo pervadinta į policiją, labai sunerimo medikai...

۞

Į psichiatro kabinetą įeina geru kostiumu apsivilkęs vyriškis, ant ausų kabo makaronai, ant švarko - miltų ir plaktų kiaušinių pėdsakai, o ant galvos - puodas.
- Taip, - sako psichiatras, įdėmiai žiūrėdamas į pacientą. - Ir kas gi mums neduoda ramybės?
- Šiuo metu, - mandagiai atsako vyras, - mane labiausiai jaudina žmonos dvasinė būklė.

۞

Vaikinas skundžiasi psichiatrui:
- Gydytojau, manęs niekas nesupranta...
- Kaip suprast?

۞

Moteris atveda pas gydytoją mažą dukrytę.
- Padėkite, jos akys visą laiką išsprogusios ir ji be perstojo šypsosi.
Gydytojas apžiūri vaiką ir sako:
- O jūs nebandėte jai laisviau kasyčių supinti?

Šaltinis: https://www.anekdotai.lt/apie-gydytojus/9_____


BLIC ŠPOSAI

2022-ieji – TIGRO METAI PAGAL RYTŲ KALENDORIŲ

Kiekvienais Naujais metais stengiamės įspėti, kas gi mūsų laukia. Tiesą pasakius, įvairūs horoskopai, rašomi visiems vienodi, kelia šypseną. Pamėginkime ir į Tigro metus žvilgtelėti per humoro prizmę.

 

Tigro metai 2022, pagal Kinų Saulės kalendorių, Lietuvoje prasidės 2022.02.03 22:52 val. 2022 metai turės vandens bei medžio spalvas. Vandens Jan spalvos – juoda, mėlyna, o Medžio Jan spalvos – žalia, turkio ir t.t. Teigiama, jog Tigras išmintingas ir temperamentingas, todėl galima tikėtis gana įvairiopų 2022-ųjų. Juodasis ar mėlynasis vandens Tigras bus palankus drąsuoliams ir kantriesiems. 2022 m. bus veikiami vandens elemento. Tigras simbolizuoja aktyvumą ir kartu atsargumą, impulsyvumą ir avantiūrizmą, 2022-aisiais poilsiauti nebus kada. Manoma, svarbu nepasiduoti provokacijoms. 2022 metais galima tikėtis sėkmės, nuotykių. Tigras nemėgsta besielgiančiųjų neapgalvotai. Naujaisiais metais galima tikėtis ir naujų galimybių karjeros srityje ar sprendžiant piniginius reikalus. Atsiras galimybių keisti darbą, tačiau vertėtų atsisakyti veikti impulsyviai, neapgalvotai.

Tigro metais palanku sustiprinti jau esmas draugystes ir kurti šeimą. Šie metai pilni romantikos, bus daug pagundų. Tigras palankus ryžtingiems, bet tuo pačiu ir viską apgalvojantiems. Todėl gebantieji pasirinkti kompromisą tik laimės. Metai bus pražūtingi melagiams, bet palankūs sąžiningiems. Tigras itin bus negailestingas tiems, kurie apgaudinėja savo mylimuosius ar juos išduoda.

2022-aisiais išeikvosime daugiau energijos nei įprastai, todėl svarbu rūpintis sveikata, ištverme, atsisakyti žalingų įpročių ir visokeriopai didinti organizmo energijos atsargas. Būtina vengti pervargimo, gerai naudotis turimomis jėgomis, stiprinti imunitetą, rūpintis gerbūviu.

Ką dovanoti 2022 metams?

Tigras nemėgsta sėdėti vietoje, daug medžioja. Todėl labai gera dovana Tigro metų proga bus prekės kelionėms, žygiams, iškyloms, sportui ir t.t.. Tigras taip pat neatsisakys gražaus, plėšraus automobilio ar lenktyninio dviračio, jį nudžiugins kelionė į egzotišką šalį ar pažintinė ekskursija;

Tigras supranta ir vertina grožį, yra romantiškas ir turi puikų skonį. Todėl dovanai puikiai tiks teptukai, dažai, fotoaparatas ar muzikos instrumentas, rankų darbo vyno taurės, romantiška vakarienė prie žvakių;

Tigrui patinka šiuolaikinės technologijos. Todėl dovanai tiks stilingas MP3 grotuvas, kompiuteris, mobilusis telefonas, naujas šaldytuvas, mikrobangų krosnelė, dulkių siurblys ar elektrinis skustuvas. Svarbu, kad puikios techninės charakteristikos būtų harmoningai derinamos su techninės naujovės dizainu, nes Tigras mėgsta eleganciją ir prašmatnumą.

Kadangi tigrai priklauso kačių šeimai, jie mėgsta žaisti kaip naminės katės. Todėl Tigro metų proga taip pat galima dovanoti visokius techninius žaislus ir žaidimų įrangą.

Kam gali būti pavojingas Tigras?

Rimtesnių pokyčių Tigro metai gali atnešti tiems, kas gimimo datoje turi Beždžionę. Kai Tigras susitinka su Beždžione, jie visada konfliktuoja. O tie jų konfliktai gali įtakoti žmogaus asmeninį gyvenimą, sveikatą, santykius ir t.t. Beje, Tigras pavojingas ne tik konfliktu, bet ir draugyste. Tigro draugystė su Kiaule gali išardyti santykius žmogui, gimusiam Kiaulės dieną bei turinčiam antrąją puselę.

Šaltinis: https://www.soltiseg.com/bazi/ka-dovanoti-2022-metams/

_______________

HOROSKOPAS IEŠKANTIEMS DARBO
2021-11-18


Artėja Naujieji metai ir neišvengiamai visi planuojame, svajojame, užsibrėžiame naujus tikslus. Viena iš tokių planavimo sričių yra susijusi su darbine veikla – metų pradžia yra ir naujos įdarbinimo bangos pradžia, mat, nemažai kas susiranda naują darbą, keičia senąjį į kitą, labiau patrauklų. Kaip darbo rinkoje sekasi skirtingų Zodiako ženklų atstovams, galima suprasti iš žemiau pateikto aprašymo. Žinoma, nereikia visko priimti už gryną pinigą, tačiau tai, kad vieno ar kito ženklo atstovai skirtingai elgiasi darbo rinkoje ir turi skirtingas galimybes, susijusias su jų asmeninėmis savybėmis, yra tikra tiesa.

AVINAS. Net praradęs darbą jau kitą dieną skubate ieškoti naujo. Gerai apmąstykite, kur geriausiai pasireikštumėte. Jūsų ženklo atstovai nemėgsta rutinos, nurodinėjimų, todėl reikėtų vengti varstyti duris tų įstaigų, kurios nežinia kuo užsiima. Jums tiktų mokytis kalbų. Tik pakovokite su jus apimančiu valdžios troškimu – tai neilgam.

JAUTIS. Darbo netekimą ar pakitimą išgyvenate labai sunkiai.  Tikitės, kad pasiūlys sugrįžti ar kitą vietą buvusiame darbe. Pradėjote ieškoti prestižinio darbo? Nepavyko? Imsitės bet kokio darbo – kroviko, valytojos, sargo... Jūs nemokate ir negalite būti be darbo. Maldauti darbo neleis savimeilė. Blogiausiu atveju sumokėsite, kad Jums ką tinkamo surastų. Tramdykite emocijas. Būkite atsargus su įvairiais mechanizmais, ugnimi bei už automobilio vairo.

DVYNIAI. Paprastai dažnai keičiate darbą. Turite daug pažįstamų, todėl apie laisvas darbo vietas sužinote iš jų. Atsisakote gerai apmokamo, bet nuobodaus darbo.

VĖŽYS. Turite daug kūrybinių sugebėjimų, galite daug kur dirbti. Įveikę savo drovumą, pasisiūlykite. Norite užsidirbti, bijote net savaitę pabūti be darbo. Ar nereikėtų pamąstyti apie labiausiai tinkamą variantą? Jums reikėtų daugiau judėti ir būti gryname ore, antraip padidės nervingumas. Saugokitės peršalimo.

LIŪTAS. Netekęs darbo nesijaudinate. Kurį laiką mėgaujatės laisve. Nesirūpinate, kol turite pinigų. Liūtas – vadovas ir vadas. Tik kiek yra vadovų vietų ir dar laisvų? Todėl darbo paieška gali užsitęsti. Lengviausiai darbą rasite ten, kur reikia organizacinių gebėjimų. Gal savo verslą pradėsite?

MERGELĖ. Nusivylėte be galo, jei atleido niš darbo. Pasąmonėje graužia mintis, kad esate pats kaltas dėl atleidimo, todėl pradedate nepasitikėti savimi. Meskite iš galvos tai ir susikaupkite. Jums nesunku susirasti darbą, nes sudarote gerą įspūdį, tik nebijokite siūlytis, būkite ryžtingesnis.

SVARSTYKLĖS. Nesate labai drausmingas, dažnokai keičiate darbą. Nemokate išsirinkti tinkamos darbo vietos. Jus į darbą priima mielai, nes esate diplomatiškas, malonus ir gražiai atrodote. Jums reikia malonios darbo aplinkos, nemėgstate intrigų.

SKORPIONAS. Jūs – sąžiningas darbuotojas, nepaprastai atsakingai dirbate. Pagrindinė Jūsų atleidimo priežastis – aštrus liežuvis. Netekęs darbo labai širstate ir esate pasimetęs, nors atrodo kitaip. Tikriausiai po kurio laiko nueisite į konkuruojančią firmą, siūlydamas visas savo jėgas ir taip atkeršysite darbdaviui. Darbą gausite, jei nepulsite depresijon.

ŠAULYS. Atleistas iš darbo neliūdite. Žinote, kad iškart rasite naują, daug įdomesnę darbo vietą. Draugų turite daug. Įstaigų vadovams patiktų Jūsų optimizmas, charakterio tvirtumas. Greitai pritampate prie naujo kolektyvo. Tik truputį kenks jūsų paviršutiniškumas ir nedisciplinuotumas.

OŽIARAGIS. Jums atleidimas iš darbo – skaudus smūgis. Esate darbštus ir kruopštus, nesuvokiate, kuo neįtikote. Reikės, kad Jums kas nors padėtų suprasti, kad dėl šios padėties kaltas ne Jūs. Turite įtakingų draugų, apie jūsų darbštumą jie žino – pasiūlys darbą, kai tik sužinos, kad jums jo reikia. Gausite prestižiškesnį nei turėjote, tik į pasaulį žvelkite optimistiškiau. Neužmirškite – Ožiaragio kelias – vis aukštyn, nors ir labai lėtai ir sunkiai.

VANDENIS. Netekote darbo. Tolimesni Jūsų veiksmai neaiškūs. Užsiimsite viskuo, kas primins darbo ieškojimą. Nemėgstate patarimų. Paprastai nauja darbo vieta labai skiriasi nuo ankstesnės. Vandeniui reikia perspektyvos, naujas darbas turi būti nevienapusiškas, pilnas netikėtumų. Darbo laikas turi būti neįspraustas į rėmus.

ŽUVYS. Netekęs darbo labai savęs gailitės. Neatsiribokite nuo pasaulio ir nepradėkite gerti. Ieškokite naujo darbo, tam Jums reikia pagalbos ir patarimų. Ypač dažnai sėkmė nusišypso šio ženklo moterims: juk jos atrodo tokios bejėgės... Žuvims labiausiai tinka kūrybinės profesijos, jos nepakeičiamos ten, kur reikia rūpintis kitais.
_____________________________________________________________________________________________________________________________________________

 

APIE TAUPUMĄ ARBA LIETUVIŠKOSIOS GOBSEKĖS ATVEJIS
Parodija
2021-11-18

Kiekvienas iš mūsų gyvenimo bėgyje esame sutikę daugiau ar mažiau taupių žmonių. Pavyzdžiui, mane pribloškė viena šeima, kurioje degtukais uždegama dujinė viryklė buvo su tokia dėžute, kurioje buvo kaupiami jau nudeginti degtukai ir juos naudojo tam atvejui, kada reikėdavo uždegti viryklę antrą kartą, kai vienas dagtis degdavo ir nuo jo uždegdavo antrąjį. Pažymėtina, kad degtukai tuo metu buvo itin pigūs ir nedeficitiniai. Toje pačioje šeimoje konservų metaliniai dangteliai būdavo meistriškai atidaromi specialiu peiliu taip, kad jie nesusilankstytų ir taip juos panaudodavo kitais metais konservuodami agurkus ar uogienes.

Bet kai pabendravau su Brone (vardas pakeistas), tiesog buvau šokiruota. Kai jos taupymo gudrybes papasakojau kitiems, jie ėmė mane skatinti užsirašinėti tos taupuolės gudrybes. Mintyse Bronę pavadinau Gobseke – yra toks apsakymas apie šykštuolį Gobseką, kurio taupumas buvo tapęs patologija, tačiau manau, kad Bronė pranoko net jį.

Na, pasvarstykite patys.

Bronė gyvena miesto centre, netoli nuo jos namo – gausybė kavinių, barų, restoranų. Taigi, ji itin dažnai naudojasi ne savo namų, o tų kavinių tualetais – taip taupo savo buto vandenį ir tualetinį popierių. Kad Bronė prekybos centrų tualetuose prisigrobia nemokamo popieriaus ir jį nešasi į namus, kad nuolat renka tuščius butelius miesto šiukšliadėžėse, rengiasi tik dėvėtų drabužių parduotuvėse, perka tik ne mažiau kaip 50 proc. nukainuotus maisto produktus, neverta net minėti – tai jos gyvenimo norma.

Paminėsiu kai kurias Bronės taupymo gudrybes, kurios kiek išradingesnės nei galima būtų numanyti:

mieste vyko moliūgų šventė prieš Helovyną, Bronė atėjo prie žmonių, kurie aikštėje pjaustinėjo moliūgus ir paparašė, kad jai atiduotų išpjautą minkštimą. Po to gyrėsi, kad moliūgų košę valgė išsivirusi tris dienas;
savo anūkus ji išmokė drąsiai elgtis pliaže. Ji rasdavo labiau pasiturinčius žmones su vaikais, privesdavo savo anūkus prie jų ir šie buvo išmokyti greitai susidraugauti. Kai žmonės imdavo valgyti, anūkai buvo išmokyti vaišintis kiek tik širdis geidžia. Bronė niekada nesinešdavo jokio maisto į pliažą, išskyrus vandens iš krano. O kam? Juk galima sočiai pavalgyti kitų poilsiautojų maisto;
sykį Bronė vežėsi anūkę vežimėlyje pro lauko kavinę. Pastebėjo, kad du vyriškiai valgydami akivaizdžiai palieka nemažai skrudintų bulvyčių. Drąsiai priėjo prie jų ir paparašė atiduoti bulvytes jos anūkei. Vienas vyras atidavė ne tik savo nesuvalgytą maistą, bet dar ir išsiėmė piniginę ir padavė Bronei 5 eurus sakydamas, jog tai mergaitei, liepė nupirkti vaikui maisto;
Bronė labai mėgtsa teatrą, klasikinę muziką, ji be jokių skrupulų lankosi dailės parodų atidarymuose, nes ten galima už dyką pasivaišinti vynu ir užkandžiais. Į koncertus nuolat eina susieškodama, kas turi neišnaudotų pakvietimų. Eina visada nemokamai. Durininkė ją pažįsta ir nuolat sako pastabas, bet Bronė drąsiai atšauna – o ką, negalima eiti su pakvietimu?

Tuo pačiu reikia pridurti – Bronė itin turtinga moteris, turi įsigijusi net 5 butus prestižinėse vietose ir nuolat pabrėžia, kad turtus užgyveno vien savo taupumu ir tapo labiau prasigyvenusia nei jos geriausia draugė – verslininkė.

APIE TAUPUMĄ ARBA LIETUVIŠKOSIOS GOBSEKĖS ATVEJIS (2)

 

Praėjusiame numeryje pasakojome apie itin taupią Bronę ir pavadinome ją lietuviškąja Gobseke. Skaitytojai susidomėjo šia išskirtinio apsukrumo moterimi ir ypač tuo, ar išties įmanoma sukaupti tiek daug nekilnojamojo turto vien perdėtai taupant.

Atsakysiu, tai rūpi ne vienam, kas yra bendravęs su Brone. Ir nors ji išties yra įsigijusi nepigius 5 butus, daugelis jos vietoje nenorėtų būti. Tik pasvarstykite: ji niekada niekur neatostogavo, išskyrus kaimą – vyro tėviškę, kur ji vasaromis tiesiog dirbdavo ūkio darbus. Ji nėra turėjusi nei lūpų dažo, nei veido kremo, plaukų galus kerpasi mokinių kirpykloje, kur aptarnaujama už eurą. Bronė nėra buvusi jokiame SPA, tiesa, nemokama medicina noriai naudojasi, mėgsta apsilankyti pas gydytojus ir gauti tuos nemokamus masažus ar vandens procedūras, kur paskiriamos 5 procedūros už dyką.

Jos gudrybių sąrašas labai ilgas, ji niekada nenustodavo stebinti. Pavyzdžiui, po vienų Naujųjų metų nakties ryte išsiruošė revizuoti senamiesčio konteinerių ir juose prisirinko brangesnės degtinės butelių, jų visų dugnuose buvo likusio alkoholio ir Bronė nesidrovėdama paskanavo „Absoliuto“ tiesiog gatvėje. Ji nesidrovi paprašyti cigaretės iš kavinių, barų klientų, mat, gyvena senamiestyje, kur tokių įstaigų gausu. Bet ji ne šiaip prašinėja cigarečių, ne, ji veikia gudriau. Bronė išsiima iš piniginės 20 centų ir žmonėms juos siūlo už vieną cigaretę. Kadangi moteriškės drabužiai nusipirkti iš „second hand“ krautuvėlių, žmonės nė neįtaria, kad cigaretės prašo tikra turtuolė ir iš gailesčio jai duoda po kelias cigaretes neimdami jokių jos centų.

Nereikia nė minėti, kad Bronė viešuoju transportu važinėja nemokamai, bet ji važiuoja miesto autobusu ne šiaip kaip „zuikis“, ne, jos planas daug gudresnis. Visų pirma, ji yra pastebėjusi, kad miesto centre tam tikroje teritorijoje niekada nebūna kontrolės, mat, paprasčiausiai ten gatvė siauroka ir kontrolierių autobusiukas negali būti ten pastatytas. Žinoma, toje miesto dalyje Bronė važinėjasi nemokamai. Kol nebuvo elektroninių komposterių, ji vežiodavosi nemažą pundą naudotų bilietų ir įlipusi į autobusą vieną iš jų pasižymėdavo, bet darydavo tai tam, kad pagal skylučių išsidėstymą galėtų atrinkti tokį patį ar labai panašų jau pažymėtą bilietą, jei skylutės truputį nesutapdavo, Bronė tiesiog autobuse nesidrovėdama su degtuku, kurį irgi vežiodavosi, pradurdavo reikiamas skylutes ir bilietėlį padarydavo tokį, koks ir yra pagal skylučių išsidėstymą tame autobuse. Bet ilgainiui šiai jos gudrybei atėjo galas, nes mieste buvo panaikinti skylamušiai komposteriai ir įdiegti eletroniniai. Iškart jai pasakiau – bilietus pirkti teks ir pigiausias variantas – elektroniniai bilietai. Ji net nedvejodama atsakė, kad ką nors sugalvos, bet bilietų tikrai nepirks. Ir išties – ji kaip važinėjo už dyką, taip ir važinėja. Buvo tikrai juokinga: Bronė – solidaus amžiaus apkūni moteriškė, įlipusi į autobusą prieidavo prie elektrinio komposterio ir priglausdavo prie jo savo rankinę, neva, pasižymi elektroninį bilietą. Bet jokio elektroninio bilieto ji neturėjo, todėl prie komposterio nutaisiusi aštrų balsą supypsėdavo lygiai taip, kaip supypsi komposteris pažymint bilietą. Ir viskas, toliau oriai lyg niekur nieko nueidavo į autobuso gilumą atsisėsti. Aš jai iškart pasakiau – kontrolė dažnai tikrina, tikrai įkliūsi, baudos didelės, o ji net nedvejodama atsakė, kad visada su savimi turi 10 eurų kupiūrą ir žino, kad tiek pakanka susimokėti kontrolieriams, kad paleistų ir neužfiksuotų nusižengimo. Ji dar pridūrė – sykį buvo įkliuvusi, bet savo iškalbingumo dėka buvo paleista be jokių baudų. Buvo tikrai juokinga. Suprantu, kad taip darytų koks berniūkštis, o čia – beveik pensijinio amžiaus moteris, buvusi ilgametė pedagogė...

Gyvendama miesto centre, ji susigalvodavo reguliariai lankyti upės žvejus. Prieina prie žvejo ir ima pasakoti, kad turi katę, norėtų jai žuvelę parnešti... ar negalėtų žvejys jai kokias mažesnes žuveles atiduoti? Turiu paminėti, kad žvejai paprastai neduoda savo laimikio, ne vienas pasakydavo, kad nieko nepagavo ar pats turi namie katę. Bet kuris kitas žmogus iškart pasišalintų, bet tik ne Bronė. Ji imdavo pasakoti nesibaigiančias istorijas iš savo katės gyvenimo ir viskas baigdavosi tuo, kad įsiūlydavo žvejui iš gretimos šiukšliadėžės ištrauktą popierinį puodelį, pastatydavo jį greta žvejo ir reikliai pasakydavo, jog už kurio laiko ateis ir kad jos katei būtų palikta bent viena žuvelė. Ji visada sugrįždavo ir visada gaudavo ko prašiusi ir dar daugiau – ne vieną, o kelias žuvis.

Taip pat Bronė mokėjo naudotis visais gyvenimo miesto centre privalumais. Ji ne tik naudodavosi aplinkinių kavinių tualetais. Tose kavinėse kartu su savo anūkais karštomis vasaros dienomis ji gerdavo nemokamą vandenį. Be to, vienoje kavinėje būdavo prenumeruojama spauda, laikraščių paprasatai klientai nelabai skaitydavo, todėl Bronė kiekvieną mielą vakarą susirinkdavo laikraščius ir nešdavosi namo juos skaityti. Ji net pabrėždavo, kad tos spaudos jos namuose jau ištisi kalnai. Paklausiau, ar išmeta juos į konteinerį. „Oi, ne, jokių būdu“, - atsakė Bronė. „Visus juos vežu į kaimą, ten juos giminaičiai skaitinėja ir naudoja kaip prakuras“, – paaiškino ji.

Įdomu buvo stebėti ir grybaujančią Bronę. Ji renka tokius grybus, kurių kiti nerenka – net nežinau jų pavadinimų. Renka ir tuos, kurie sukirmiję ir numesti kitų grybautojų. Paskui pasakojo, kaip pusę nakties tuos grybus valė ir džiaugėsi – maisto turėjo kelioms dienoms.

Be to, Bronė visur ieško naudos. Nereikia nė minėti, kad dažnai eina į turgavietę jau prekybos metui besibaigiant. Tada ima bendrauti su prekeiviais ir derėtis. Ji pasakojo, kad perka tik kreivas morkas – jas gauna pusvelčiui, bet juk jos yra visiškai geros, tik netaisyklingos formos. Bronės liežuvis tikrai miklus, todėl ir kitką nusiperka pusvelčiui. Taip pat ji ir pati moka prekiauti – superka dėvėtus daiktus ir vėliau kiek brangiau juos siūlo kitiems, ji noriai skolina pinigus už palūkanas. Ir nors jos gudrybių sąrašas begalinis, mažai tikėtina, kad tuos penkis butus įsigijo vien taupydama, nors tai darė ir itin atkakliai bei nuolat.


____________________________________________________________________________________________________________________________


Ne anekdotas
1:
APIE VILNIAUS „PUOŠMENAS“,

ARBA KAIP ALĖ IR BE AUKŠTOJO IŠSILAVINIMO VYRĄ GAVO
2021-09-19

Nora buvo plačių pečių ir dėvėjo paties didžiausio dydžio švarkus. Taip jau nutiko, kad į moterį buvo mažai panaši... ir jos giminėj nei jos motinos, nei kokios kitos giminaitės, nei jos pačios vyrai nemylėjo, nemėgo, jei kuri susituokdavo, tik apgaulės keliu, dažniausia pasigaudavo kokius nabagus, išbadėjusius prašalaičius, kuriems reikėdavo nors kur prieglobstį rasti. Vaikai toj giminėj gimdavo, švelniai tariant... negražūs, pasiligoję, kaip žmonėse sakoma: „Iš nemeilės negražūs vaikai gimsta“. Nora nuolat pavydėdavo kitoms moterims, nuo nuolatinio pavydo gal tulžies daugiau išsiskirdavo, gal ką –  buvo rudai-geltonai-pažaliavusi, kojos žaizdotos, ties čiurnomis pūvančios mėsos gabalai, be to, Nora, būdama 53 metų, atrodė it kokia 93 metų senolė – visa kretėjo, galva tirtėjo nuo drebulio, gal kokia Parkinsono ligos atmaina, gal šiaip – Noros ligų puokštė buvo didžiulė. Nora dvokė kaip ir jos dukra Alė, kuri buvo dar baisesnė už savo motiną ir kėlė pasibjaurėjimą: kojelės išdžiūvusios, visa plokščia, beformė, akikės tokios it srutų krūvelės, žvaira, veidas – kibiro dydžio, kaip ir motinos, nusėtas visas rudomis dėmėmis, ūgis – arti 2 metrų... Alė permiegodavo ir su kareiviais girtais kaip pėdai, mat gyveno prie pat kareiviams skirtos pirties, ir dar pati jiems „Primos“ bei išgert pigaus vyno nupirkdavo. 18 metų Alė jau buvo be dantų ir pavirtusi į kaliošą sutinusiu veidu, kuriame žandai buvo tokie duobėti ir nudribę žemyn, grynai kaip seno buldogo. Alė – narkomanė, turėjo skydliaukės patologiją, nebuvo nė iš tolo panaši į merginą, ūsus ir gausiai želiančią barzdą jai nuolat tekdavo skusti, tarybiniais metais tebuvo tokie skutimosi peiliukai, depiliatorių nebuvo, o skutimosi mašinėlės Alė neturėjo, anuomet tai buvo deficitas. Bet narkotikų prasimanydavo, buvo grupelė panašių į ją, gamindavo kvaišalus namų sąlygomis, turėjo savo aplinkoje vieną iš studijų išmestą chemiką, tas ir prigamindavo jiems kvaišalų, o visokių tablečių, kurias dalindavo N.Vilnios psichiatrinėje, gaudavo kitas narkomanas Vicka, kuriam tas tabletytes psichiatrinėje ir išrašydavo. Kadangi buvo įskaitoje nuo vaikystės, sirgo epilepsija, kitomis ligomis, tabletyčių gaudavo maišais. Draugų ratas plėtėsi, narkomanų buvo ir tarybinėj Lietuvoj, buvo madinga "kaifuoti", apsinešę žmogiukai net imdavo muzikuoti ar šokti, jų tarpe buvo nomenklatūros, medikų, teisininkų ir menininkų vaikų. Nei mokytis, nei dirbti jie negalėjo.

Alės motina, pati turėdama karčią patirti, jog nė vieno normalaus vyro nesudomins, mokėjo nemažus pinigus Vickai, kad tik jis vestų jos visai prasmirdusią ir sutręšusią dukrą, kuriai nuo narkomanijos veidas buvo pavirtęs į apatiškos išraiškos mėsos gabalą su bjauriomis padirusiomis ir žvairomis srutų spalvos akutėmis. Nora net vestuvinius žiedus nupirko, mokėjo Vickai daug ir nuolat, apmokėjo visą kooperatinio buto, įsigyto Vickos motinos, sumą, o tarybiniais metais 8000 rublių buvo itin solidi sumelė... O Vicka, kai narkotikų ir kvaišinamųjų tabletyčių pristigdavo, išmesdavo Alę iš namų, ta kaukdama ir sutinusia marmūze atšliauždavo iki savo motinos namų ir aiškindavo pasisriūbaudama ir springdama snargliais, jog Vicka jos nenori, nieko tarp jų nėra, tik bendra girtuoklystė ir tos tabletės, kurias jiedu pamaišydami su namų sąlygomis pagamintais narkotikais vartoja. Ir Nora paduodavo pluoštą pinigų Alei, ta juos sugriebusi šliauždavo pas Vicką. Ir taip iki kito karto. Tik šioj istorijoj įdomiausia tai, kad nei Nora, nei Alė net nesuvokė savo padėties tragizmo. Nabagė išpuvusiomis kojomis Nora atitempdavo psichotropikų maišus irgi į narkomanės dukros naujuosius namus, mat, dirbo ligoninėje, turėjo galimybę susiveikti ir receptus, ir vaistininkę pažįstamą turėjo, kuri psichotropikų parūpindavo, mat, anuomet vien recepto nepakakdavo, vaistai buvo deficitas. Ir taip visi tame narkomanų liūne vegetavo. O Nora mėgdavo pasididžiuoti, sakydavo: „Va, kaimynės Truopienes dvi dukros su aukštaisiais išsilavinimais vyrų negavo, o mūsų Alytė ir be aukštojo vyrą gavo“. Tiesiog taip. Bet dar įdomiau, kad itin silpno protelio ir nuolat apkvaišusi bei be jokio išsilavinimo Alė, kuri ir vidurinę mokyklą baigė tik už kyšius, pažymiai buvo visi vienodi, dvejetai, paskui proftechninėj kažkiek trynėsi, bet ir ten net nesilankydavo, nes jau buvo nėščia gal nuo tų girtų kareivių, o gal nuo kurio narkomano – apkvaišusi nieko neatsimindavo, pasakydavo, kad esanti Šventoji Mergelė ir pastojo nuo Šventosios dvasios.

Ir toks asmuo jau prie naujos LR valdžios buvo įdarbintas į vieno universiteto rektoratą, paskui į personalo skyrių. Štai, ir visa tragedija... Tai kas per kontingentas tame universitete, koks ten narkotikų platinimo tinklas, jei tokios Alės jo personalo skyriuje įdarbintos? Padalino ten diplomų ir Alei. Spėkit iš trijų kartų, kuo ji ten užsiima virš 20 metų? Pasufleruosiu. Narkomanai nepagydomi, tai faktas. Jiems tik vieni kvaišalai keičiami kitais, priklausomai nuo turimos piniginės dydžio. Skydliaukės patologijos, silpnaprotystė taip pat nepagydomos. Alė net vidurinės mokyklos realiai nesugebėjo baigti... Tai kokie ten kiti, tame universitete ir iki kokio laipsnio degradacija vadinamojoje akademinėje aplinkoje ir kas gali savęs tiek negerbti, kad tokiame universitete studijuotų...?
........................................................................................................................................................................

NE ANEKDOTAS 2:
APIE VILNIAUS “PUOŠMENAS”, ARBA KAIP ALĖ SUSILAUKĖ VAIKŲ

2021-09-19

 

Buvo akivaizdu – Alės nenori niekas. Ne vien todėl, kad labai dvokia, tiesiog neįmanoma ištverti, ji, tiesą sakant, ir objektyviai vertinant, buvo itin nesveika ir bjauri… Mėgino viską – ir pati vaikinus girdė už savo tėvo pinigus, ir narkotikus, psichotropikus duodavo, jei koks narkomanas pasitaikydavo – nepavykdavo vaikino susirasti. Anuomet buvo populiarios diskotekos, ten Alė eidavo su broliu ir kadangi jos niekas nekviesdavo šokti, šokdavo su broliu. Brolis savo draugams visaip Alę reklamavo: neva jo sesuo ir tokių, ir tokių privalumų turi, bet viskas bergždžiai. Jauni 18-19 metų vaikinukai norėjo gražuolių mėlynakių blondinių ir į išdžiūvusių bei kaulėtų ir gausiai juodais gaurais apaugusių kojikių dvimetrinę ir kibiro dydžio veidu Alę nekreipė jokio dėmesio – baisi juk labai, o dar ir smirdi... Be to, būdama 18-os, Alė atrodė it kokia keturiasdešimtmetė, mat rūkė, vartojo narkotikus, rudomis dėmėmis nusėtą veidą nuolat balindavo pigiu tarybinio laikotarpiu kremu, nuo kurio oda greitai suseno, liko nusėta raukšlėmis. Itin plačiame ir išburkusiame veide srutų spalvos ir žvairos akutės buvo nuolat klaidžiojančios, žvilgsnis padiręs, su idiotizmo požymiais. Ir išties, Alės protelis buvo menkas, kvaišinamąsias tabletes ji pamaišydavo ir su alkoholiu, mat, anuomet jaunimo tarpe populiarus buvo „rašalu“ vadinamas pigus vynas, o tik jo nupirkusi ir visus norinčiuosius girdydama bei pati gausiai vartodama bjaurūnė klipata Alė ir tegalėdavo nors kokioje jaunimo kompanijoje pritapti – ji apmokėdavo išlaidas už savo tėvo pinigus.

Žodžiu, Alė buvo be šansų. Anuomet ištekėti buvo įprasta apie 20 metų, tokio amžiaus moterys ir pirmą vaiką gimdydavosi, kai kurios, kai netapdavo studentėmis, motinomis tapdavo ir iki 20 metų. Ne paslaptis – neištekėjusiosios iki 25 metų būdavo vienareikšmiai vadinamos senmergėmis ir tokių jau nenorėdavo nė vienas vyras – brokuotos, taip sakant, nereikėdavo niekam. Likti neištekėjusia anuomet reiškė likti užribyje: neturėsi nei buto, veltui iš valdžios gaunamo, nei geresnio darbo, nei tave kur kvies, nei gerbs, būsi atstumta.

Tad Alė ėmėsi narkomano Vickos – epileptikas, miknius, būdamas 18-os, pagal fizinį ir psichinį išsivystymą tebuvo kaip koks 13-14 metų berniukas: mažutis, čiuplutis, siaurų pečių, liesas – akivaizdu, likimo ir gamtos nuskriaustas nabagiukas. Šalia dvimetrinės dideliu veidu ir nuolat išpampusiu pilvu užrudusios Alės jis atrodė it koks vėjo blaškomas šapelis arba it koks museliukas prie išpampusios vorės. Ir ant tokio nabago Alė užlipo – taip, būtent užlipo. Ji išprievartavo vargšą narkomaną epileptiką ir nuolatinį N. Vilnios psichiatrinės pacientą Vicką.

Buvo taip. Vicka kartu su Alės broliu poilsiavo Palangoje, lyg netyčia ten atsirado ir Alė. Narkomanui ir epileptikui Vickai pakako pakišti vadinamojo „Atsuktuvo“ – su degtine maišytų apelsinų sulčių ir... toliau jis nieko nepamena. Po kelių mėnesių Alė iškilmingai pranešė Vickai, jog laukiasi ir kad vaikas bus jo. Vicka nustėro. Ką jis padarė pirmiausia – nebeatsiliepinėdavo Alei telefonu. Ši pradėjo rašyti raštelius ir mėgino juos perdavinėti per brolį. Vicka raštelius ignoravo. Ką daryti? Alę apėmė panika – nėštumas jau ketvirto mėnesio, tuoj bus visiems aišku – merga su kraičiu, jaunikio nėra. Alė buvo vargais negalais įstojusi į proftechninę, bet ten ir nesilankydavo... rezgė planus, kaip pasigauti Vicką.

Alės mama galiausiai suprato, kad su dukra kažkas ne taip. Alė dėl savo gausybės ligų ir taip jau buvo ne tokia kaip jos amžiaus merginos, jai gausiai žėlė barzda, ūsai, kojos buvo tokiais it gyvulio šeriais apaugusios, talijos nebuvo iš viso, panėšėjo į tokią it bačką ant dviejų lūžtančių degtukų – kaulėtų kojikių. Tad augančio pilvo ilgokai nesimatė, nes ji buvo visada tokia beformė ir išpampusiais viduriais. Motina suprato – duktė dažnai apsiverkusi, vasarai prabėgus kažkokia nesava... Alė nebeištvėrė. Pasisakė motinai, kad Vicka nebesirodo, kad jau ketvirtas mėnuo yra nėščia.

Motina greitai sureagavo. Ji žinojo, kad Vicka yra narkomanas, žinojo, kad jis neturi tėvo ir su motina gana sunkiai verčiasi. Ji nulėkė į Vickos namus ir jo motinai tiesiai šviesiai pasakė, kokią sumą pinigų gali pasiūlyti manais į tai, kad Vicka vestų jos nėščią dukrą. O tarybiniais metais jei studentas atsisakydavo vesti moterį, kuri būdavo nėščia nuo jo, grėsdavo išmetimu iš studijų, kas reiškė viso gyvenimo sužlugdymą, nes tuomet telikdavo tapti kokiu juodadarbiu. Vicka buvo įstojęs į vieną aukštąją mokyklą. Jo motina suprato – įkliuvo sūnus, bet būdama medike ji žinojo ir tai, kad jos epilepsija sergantis ir narkomanas vaikas jokiu būdu negali turėti vaikų dėl išsigimimų grėsmės, epilepsija – ta liga, kada vaikų turėti praktiškai ir nevalia.

Alės mama paaiškino – aborto nebus, reikia vestuvių. Pinigų yra ir daug. O Vickos mama kaip sykis buvo nusipirkusi kooperatinį butuką ir tiesiog buvo paskendusi varge, o dar ir sūnus – ligotas ir studentas... Jos, kaip mokslo instituto darbuotojos, algele mažutė... Sutiko, nors ir kaip buvo pašiurpusi nuo išpampusios didžiaveidės kaulėtų kojikių Alės, kuri greta jos čiuplučio sūnaus atrodė it srutų statinė.

Vaikas gimė paliegęs, Alę iš gimdymo namų tiesiog išmetė be naujagimio, kuris buvo paliktas tyrimams. Po kiek laiko naujagimį Alei atidavė. Žinoma, nedaug ji kaip motina ką nuveikė vaiko labui. Visus rūpesčius prisiėmė naujosios močiutės – Alės ir Vickos motinos. Vaikas buvo nuolat besiblaškantis, atsilikusio vystymosi. Mokėti reikėjo visur ir visiems, ir vaikų darželyje, ir po to mokykloje – visur teko „tepti“, kad tik laikytų tokį vargšelį gamtos išdaigą vaiką, kad nenukreiptų į atsilikusiesiems skirtas įstaigas. Kadangi ir Alė buvo lygiai taip pat prastumta mokykloje, nieko naujo nebuvo ir jos tėvams mokėti už anūką visur ir visiems. O pinigas padaro viską – ir apie patį negabiausią ir atsilikusio vystymosi nabagą vaiką mokytojai gali sudaryti dokumentėlius, kad neva, viskas lyg ir apynormaliai. Medicininius reikalus išspręsdavo Alės mama ir Vickos mama – abi trainiojosi medicinos sferoje.

Tarp Alės ir Vickos bendrų interesų buvo lygiai tiek, kiek jie dalindavosi kvaišalais, narkotikais, linksminamosiomis tabletėmis. Vicka už kyšius baigė aukštąją, bet dirbti negalėjo. O ir kam? Už viską sumokėdavo uošvis – ir už kooperatinį butą, ir už vaiko išlaikymą, ir už Vickos atostogas, ir už Vickos motinos pramogas. Alė, tiesa, buvo įdarbinta puse etato toje pačioje institucijoje, kur dirbo ir jos tėvas, bet ten jai prastai sekėsi. Tėvui tekdavo nuolat Alės viršininkę patepti, kad tokią jo nelaimėlę klipatą dukrą darbe laikytų.

Alė suprato – reikia kažko daugiau, ilgai Vickos prie savęs neišlaikys net ir nuolat jam parūpindama kvaišalų, išgėrimo, kelionių. Mat, Alė vis labiau darėsi baisi, o Vicka nuo lengvo ir sotaus gyvenimo atsigavo, darėsi mažiau panašus į 13-14 metų čiuplutį vakelį. Be to, žmonėse šeimos vyras, kuris turi vaiką, visada geriau vertinamas nei koks narkomanas senbernis, niekas labai ir nesuprato, kokią patologijų puokštę turi Vicka ir iš ko jis gyvena. Uošvis nesiskundė, atvirkščiai, žentą pagirdavo, nes jo vieniša motina labai jau ir jam įtiko – nuolat atlėkdavo judri tokia, paslaugi, ir tą sutvarko, ir aną, ir sodo name viską apravi, išskalbia, lyg kokia nemokama tarnaitė, ji ir namie už Alę visus darbus atlikdavo, virė, kepė, klipatą anūką auklėjo. Žodžiu, su Alės tėvų pinigais buvo užglaistyti visi aštresni kampai. Tik Alei buvo neramu: jokio bendrumo nėra, Vicka su ja niekada lytiškai nesantykiauja, jai paaiškinta, kad sergantysis epilepsija negali pervargti, jam negalimos jokios apkrovos – sekso, tuo labiau, negalima.

Bet Vicka vis dar buvo priklausomas nuo kvaišalų. Vis dar noriai ir taurelę išlenkdavo. Sulaukusi lapkričio 7 d. šventės, o tarybiniais metais Spalio revoliucijos diena būdavo išeiginė ir kai kas ją pažymėdavo, Alė apkvaišino klipatėlę Vicką. Ir vėl jis nieko neatsiminė, ir vėl Alė ėmė pūstis it kokia srutų bačka... Gimė duktė su juodais it gyvulio gaurais ant nugaros. Ir vėl Alės tėvams rūpestis – išleisti į gyvenimą dar vieną klipatą, vėl visiems laiku susimokėti, kad bent garsiai nesakytų: bjauri ta Jūsų anūkė, negabi... ir taip smirdi, taip smirdi...

Ir taip iš kartos į kartą – Alės nei mamos, nei močiutės niekas nenorėjo, klipatėlės ir dvokiančios, pūnančios buvo. Prie visų ligų joms dar ir tuštinimosi problemų buvo: negalėdavo nusituštinti, srutos mėnesių mėnesiais kaupdavosi viduriuose, kurie būdavo išpampę. Nuo to gal ir ta nežmoniška smarvė nuo jų nuolat sklido. Bjauriuose kūnuose ir purvinos dūšelės buvo... moralės ar garbės – nė su žiburiu nerasta. Senelė moko anūkę, ta savo vaikus – kaip pritapti su savo kvaišalais, brukamais nabagams, kurie įkliūna it kokie musiukai į išpampusių, prasmirdusių, gaurais apžėlusių ir dideliais it kibirai veidais Alės giminės klipatų tinklus.

Bjaurios moterys gimdo dar bjauresnius paliegusius vaikus, ir taip iš kartos į kartą – kažkokia nuo kvaišalų sutręšusiųjų ir srutose paskendusiųjų klipatų dauginimo mašina. Tiesa, Alę Vicka, kuris jos buvo išprievartautas dukart, paliko. Pasitraukė į toli rytuose esančią egzotinę šalį, kur kvaišalai pasiekiami lengvai, kur moterys pigios ir paslaugios. Alė liko savo narkomanų rateliuose, virto į seną dvokiantį apatišką nuolat besidepiliuojantį botoksu išfarširuotą buldogą nukarusiais žandais, aptarnauja vis tuos pačius.
......................................................................................................................................................................................................................................................................

 

NE ANEKDOTAS 3:

APIE VILNIAUS „PUOŠMENAS“, ARBA KAIP ALĖ SAVO IDIOTUS  BROKUOTUS VAIKUS Į ŽMONES IŠLEIDO

2021-09-19

 

Alės vaikai buvo daugiau nei debiliukai, jie buvo idiotai. Kaip žinia, narkomanams, kurie dar ir girtuokliauja intensyviai, vartoja psichotropikus maišais, bent kiek apysveikių vaikų susilaukti neįmanoma. O Alės ir pačios išsigimimų puokštė buvo spalvinga, Vicka iš viso buvo iš tų, kuriems draudžiama turėti vaikų dėl aiškaus dalyko – apsigimimų dėl paveldimų ligų, sutrikimų, priklausomybių tik daugės. Bet Alė gimdė. Dukart. Abu kartus ji buvo apkvaišinusi narkomaną Vicką, abu kartus jis nė neatsiminė, ar santykiavo su Ale, ar ne – jis apskritai mažai ką besuvokdavo, į narkomanijos liūną buvo paskendęs nuo paauglystės amžiaus, o ir nuolatinis pabuvimas psichiatrinėje N. Vilnioje neprisidėjo prie jo būklės gerėjimo.

Pirmas vaikas vardu Pismantas po gimimo buvo paliktas gimdykloje tyrimams, Alei jo kurį laiką neatidavė į namus parsivežti. Naujagimis buvo akivaizdžiai nesveikas, blaškėsi, vėliau paaiškėjo – alergiškas vos ne viskam, atsilikusio vystymosi, agresyvus... Ir trejų metukų dar nekalbėjo, viską draskė, laužė, daužė, klykė. Kadangi ir Alės mama, ir anyta buvo prisitrynusios medicinoje, medicininę vaiko dokumentaciją kažkaip aptvarkė, į darželį įkišo... bet kas dėjosi ten?... Auklėtojoms tekdavo pamokėti nuolat, kad vaiko neišmestų, neapiformintų dokumentų apie jo tikrąją būklę, nenusiųstų į atsilikusio vystymosi vaikų įstaigas. Vaikas nuolat sirgo, teko nemažai laikyti namuose, bet kadangi Vicka tuomet buvo studentas, kuris itin mažai lankydavosi aukštojo mokslo institucijoje, o močiutė jau buvo pensininkė ir atbėgdavo anūkėlio prižiūrėti, kažkaip iki pirmos klasės prasistūmė. Mokykloje – vėl nauja daina. Pismantas nesugebėjo vykdyti net paprasčiausių užduočių, nuolat buvo neramus, rėkavo, blaškėsi. Močiutė įsidarbino toje pačioje mokykloje į medicinos punktą. Ir burnos buvo visiems užčiauptos, mat, močiutė buvo itin paslaugi medicinos darbuotoja – reikalingų žmonių vaikams reikiamų tabletyčių parūpindavo, jei tie kokias pamokas praleisdavo, lapelius parašydavo, kad apsirgo. Ji įsigudrino net per abiturientų egzaminus neva tabletyčių į egzaminų vietą atnešti, o iš tikrųjų įnešdavo reikalingus egzaminų atsakymus. Mokyklose buvo įprasta kokiu tai būdu padėti reikiamų tėvų vaikams išlaikyti egzaminus, pinigai už tai būdavo duodami itin solidūs. Taigi, guvioji „medikė“ mokykloje labai pritapo, ji buvo reikalingas žmogus, kurio rankose nuolat susikaupdavo vadinamoji juodųjų pinigų kasa, surenkama iš kyšių. Žinoma, Pismantas greta tokios močiutės mokykloje darė ką norėjo, pažymiai buvo surašyti vidutiniai, geriausiųjų pažymių surašyti nedrįso, nes labai buvo ryškus idiotizmas, kiti trūkumai. Tiesa, gausiai pinigais šelpė ir senelis, kuris turėjo savo versliuką, pinigų anūkėliui nuolat duodavo, jo močiutei – taip pat.

Pismantas buvo negabus, niekur neįmanoma buvo jo įtaisyti, kad nors kiek nesijaustų nevykėliu. Įrašė jį į dailės mokyklą. Bet jo, jau 16-mečio, piešinukai buvo tokie, kokius piešia 3-4 metukų vaikas... Bet dailės mokykla buvo mokama, už sumokėtus pinigėlius Pismantą ten laikė.

Paskui dar gražiau. Tuo metu viena populiariausių profesijų buvo dizaineris, statybos klestėjo, dizainerių reikėjo daug kur. Pismantas įstojo į vieną kolegiją. Ten – viskas paprasta: visi atsiskaitymai, kursiniai, diplominis tiesiog nusiperkami už pinigus. Ir viskas. Pismantas tapo diplomuotu „specialistu“. Žinoma, kaip dizaineris jis buvo nulis, darbo pagal specialybę negavo. Tada jo motina, narkomanė ir narkotikų prekeivė, įdarbinta vienoje aukštojoje mokykloje, sugalvojo padaryti dar vieną diplomą ir savo vaikui – darbo jis vis viena juk negavo... Taip Pismantas gavo dar vieną diplomą, mamai buvo itin nesunku surinkti jau kitų parašytus kursinius, referatus ir diplominį, perrašyti savo sūnaus pavarde, atiduoti dėstytojams. O pakalbėjusi su reikiamais dėstytojais ji ir geresnių pažymių savo vaikui išprašydavo. Taip itin menko protelio nabagiukas tapo diplomuotu „specialistu“. Žinoma, darbo vietą tokiam proto vargšiukui taip pat teko nupirkti. Joks save gerbiantis darbdavys tokio neįdarbintų, bet narkomanų ir narkodilerių tinklas yra nemenkas, pagalbos ranką vienas kitam ištiesia. Pismantą padarė visuomenės žmogumi. Be abejo, be narkotikų negalėjo gyventi ir jis... tad, visi tame savame rately ir gyvavo ranka ranką plaudami.

Dar įdomiau buvo su Alės dukra Srutaida. Iš jos darė pažibą. Buvo graudu. Ji taip pat buvo atsilikusio vystymosi, negabi ir... tokia bjauri, kad akis iškart norėjosi nusukti į kitą pusę. Ji dvokė. Dvokė kaip ir jos motina, močiutė. Buvo visa kažkokia apglitusi, vangi, apžėlusi juodais gaurais... priminė gyvulį. Su psichika jai buvo visai blogai, draugių neturėjo, berniukai jos šalinosi. Senelis išmanė pedagogiką, užsibrėžė daryti iš Srutaidos gerą mokinę. Patepė mokytojus, samdė korepetitorius, be to, močiutė dirbo toje pačioje mokykloje medicinos punkte – visi mokytojai buvo jos rankose. Ir taip Srutaidai nupirkdavo net olimpiadų rezultatus, prastūmė idiotukę į gerų mokinių tarpą. Mokėjo visiems ištisai ir nuolat. Sugebėjo įkišti net į universitetą. Ten – vėl ta pati daina kaip Pismanto atveju, tik šį kartą tame universitete jau Srutaidos mama nedirbo, bet taip dar geriau – studentų darbus iš aukštosios mokyklos, kur dirbo Srutaidos mama, pernešdavo į universitetą, kur studijavo Srutaida. Taip ir Srutaidai buvo nupirktas diplomas, leidžiantis jai ieškoti gana gerai apmokamos darbo vietos. Tik klausimas: o kas dirba už tokius „specialistus“, kai jie pagal pažintis įdarbinami į šiltas vieteles? Jie dirbti tai negali ir nesugeba...

Schemos paprastos. Žmonių su fiktyviais aukštojo mokslo diplomais yra itin daug, iš žinomesnių ir prasigyvenusių žmonių vaikų, anūkų tarpo tie, kurie yra gavę nors kokį diplomą – realiai pagal savo profesiją ir gautą diplomą nesugeba nieko, darbo vietoje jie nuliai. Daroma paprastai: jei darbo vieta prestižinė, valdymo sektoriuje, kokioje valstybės įmonėje, savivaldoje ar ministerijoje, greta tokio idiotuko narkomaniuko su fiktyviu diplomu – o jų tarpe neretas yra dar ir visiškas beraštis – įdarbinamas realiai dirbti galintis asmuo, dažniausia koks nors iš provincijos atvažiavęs į sostinę ambicingas jaunuolis – jis ir dirba ir už save, ir už tą, kuris nedarbingas. Įdomiausia tai, kad neretai tas nedarbingasis ir karjerą sparčiau daro, ir algą geresnę gauną už tą, kuris išties kažką išmano, moka bent rašyti... Kita schema dar paprasatesnė, dažniau taikoma privačiame sektoriuje – šiuo atveju draugai tiesiog apsikeičia savo nevykėliais vaikais ar meilužėmis, žmonomis ir įdarbina vienas pas save draugelio nevykėlius, o mainais jo lūzeriukus kokius narkomaniukus vaikus ar anūkus įdarbina draugelis. Ir viskas. Taip būna atsiskaitę, visuomenėje demonstruojamasi, neva, vaikai yra kažko pasiekę, turi prestižinius darbus. O ką jie tuose darbuose „dirba“... na, kada nors, be abejo, kas nors įkels į socialinius tinklus filmuotą medžiagą apie narkomanų ir narkotikų preikeivių vaikus, anūkus – idiotukus ir jų „veiklas“, laisvalaikį, gyvenimo būdą, pomėgius ir atrakcijas.

Anais laikais, kai mokslas, medicina, butai buvo nemokami, viešai skelbdavo, jog bet kurioje vidurinės mokyklos klasėje yra apie 10 procentų debilų. Manyta, jog tai buvo daugiausia nulemta tų vaikų tėvų girtuoklystės – alkoholikų vaikai paprasatai būna menkesnio protelio, negabūs, vangūs, apatiški, kai kurie – ir itin atsilikusio protinio vystymosi. Bet esamu metu... Lietuvoje 8-9 vaikai iš 10 yra su patologijomis, priklausomybėmis, pasiligoję – tokia oficiali statistika. Išradingų tėvų, senelių tik daugės – rinkoje fiktyvūs diplomai, dalinami net idiotukams, tik populiarės. Todėl gal ir suprantama, kodėl esamu metu darbdaviai Lietuvoje nerimsta – verslus sukuria, bet dirbti nebėra kam. Galės steigti UAB-us Pismantams ir Srutaidoms – galės lenktyniauti, kuris kvaišalų didesnėmis dozėmis išprekiauja ar panašiai. Bet kad ir daugybos lentelės jie dauguma nemoka – nesugebėtų pinigų suskaičiuoti.

Todėl ir graudu: Pismantų ir Srutaidų, idiotukų nabagiukų, nemažėja.
.......................................................................................................................................................................................

PATARIMAI TIEMS, KURIE NORI IŠLIKTI NELENGVOMIS PANDEMIJOS IR POPANDEMINĖMIS SĄLYGOMIS

2021-08-07

Piratų valgiai (1)

2 silkės, 1 svogūnas, pipirų, acto, 1 litras virinto vandens.

Silkę sausai nušluostyti ir storai suvynioti į švarų popierių. Kepti ant žarijų. Iškepus nuo silkės nuimti popierių, išimti kaulus, supjaustyti gabaliukais ir sudėti į virintą vandenį. Plaikyti 1-2 val. Pridėti pipirų, griežinėliais supjaustyto svogūno, acto. Sriubą valgyti šaltą su karštomis bulvėmis, išvirtomis su lupenomis.

SKANAUS!

P.s. Kai kas valgį vadina cibulyne, bet pasvarstykite patys...

Piratų valgiai (2)

2 silkės, 2 buteliai kefyro arba 1 l rūgusio pieno, pipirų.

Silkes nuplauti, neišskrosti. Jas nusausinti, suvynioti į švarų popierių ir kepti ant anglių, tačiau galima ir ant laužo anglių. Iškepus nuo silkės atsargiai nuimti popierių, išimti kaulus, pienius ir ikrus, supjaustyti gabaliukais.

Kefyrą ar rūgusį pieną supilti į dubenį, nemaišyti, dėti ant viršaus paruoštą silkę, pabarstyti pipirais.

Valgyti su karštomis bulvėmis, išvirtomis su lupenomis.

SKANAUS!

P.s. Kai kas valgį vadina šmakalu, išsamiau rasite J. Uginčienės nuostabioje knygoje „Žemaičių valgiai“, 1972.


Iliustracija iš Redakcijos archyvo.

BLIC
ŠPOSAI
2021-04-25



MEDIKŲ „VILIOTINIS“

„Padėkime sau‘19“ Nr. 18 ir <https://www.leidinyssau.lt/humoras>skelbėme medikų „tinginio“ receptą, kuris yra originalus, kadangi sunaudojami medikų gausiai sukaupti šokoladai ir šakočiai, gaunami iš pacientų kaip padėkos ženklai. Dabar Jūsų dėmesiui – medikų „viliotinis“.

Medikų „viliotnis“ sukurtas redakcijai žinomos  paliatyviosios medicinos diplomuotos žinovės, kuri turi dar ir kelis kitus prestižinio aukštojo mokslo diplomus bei pastoviai, kai ne karantino metas, namuose susilaukia gana žinomų chirurgų, gydytojų, įtakingų moteriškių, dažniausia iš viešojo maitinimo, prekybos, nuomos, socialinės pagalbos verslų atstovių tarpo, vizitų.

Gaminu užpiltinę iš kiaulpienių šaknų, niekas negali atsispirti, įpilu kelis gramus simboliškai, prašo dar ir neįmanoma išprašyti, kad išeitų... Ateina vėl ir vėl – kaip katinai prie valerijono, – pasakoja paliatyviosios medicinos praktikė. – Chirurgai vis užsuka, negaliu atsakyti, durų uždaryti – žmonės žinomi, garsūs... Jų ligoninėse mano savanoriški budėjimai...

O kokia ta užpiltinė, kaip ją gamini?
Juodieji serbentai, džiovinti, jų saujelė; juodųjų serbentų lapai, jų pundelis; džiovintos smulkintos kiaulpienių šaknys, vynuogių kauliukai, kurių pati prirenku iš vynuogių, sudžiovinu... viską sudedu į butelį ir užpilu dzūkiška ruginuke arba medicininiu spiritu. Palaikau uždarytą butelį kelias savaites tamsoje. Kai ateina viešnios ar svečiai, atidarau butelį – aromatas toks pasklinda, kad niekas atsilaikyti negali... dar ir dar prašo.

Pavadinome šią užpiltinę medikų „viliotiniu“, nes pašnekovė aiškino, kad medikai ne tik iš jos namų niekaip neišeina gražiuoju prašomi ir vis prašo įpilti dar... Kiaulpienių šaknys – puiki priemonė kepenims stiprinti, tad galimai užpiltinė, saikingai vartojama, turi ir gydomųjų savybių. Kadangi joje yra ir juodųjų serbentų uogų bei lapų, vynuogių kauliukų, be abejo, užpiltinė teikia jėgų, yra vitaminų šaltinis.

Pašnekovė negamina savo firminės užpiltinės pagal itin tikslias proporcijas, šis jos gaminys – jos autorystė ir tikslaus recepto tokiais atvejais niekas neišduoda. Norintieji ir mėgstantieji tikslias receptų proporcijas gali nusikopijuoti žemiau esantį vyšnių užpiltinės receptą ir vietoje vyšnių dėti aukščiau išvardintus ingredientus – kiaulpienių šaknis, juodųjų serbentų uogas, lapus ir vynuogių kauliukus. Sėkmingos kūrybos. Tik turėkite omenyje – saikas, saikas ir dar kartą saikas. Be to, jei vartojate kokius nors medikamentus, papildus, dažniausia alkoholio negalima skanauti nė lašo. Jei abejojate, konsultuokitės su gydančiuoju gydytoju, kad nepakenktumėte sau.

 Ingredientai:

Cukrus, 2 stiklinės

Vyšnios, 1.5 litro

Degtinė, stipri, 2 litrai

Gaminimo eiga:

Nuplautas ir nusausintas vyšnias supilkite į trilitrinį stiklainį, užpilkite cukrumi ir namine, stipria degtine, stiklainį uždarykite. Laikykite tamsioje vietoje 2-3 mėnesius. Vėliau perkoškite, supilstykite į butelius ir vartokite geromis progomis.

Vyšnių užpiltinės receptas iš: <https://www.receptai.lt/receptas/vysniu-uzpiltine-1205>
Iliustracija iš creativecommons.org

______________________

BLIC ŠPOSAI
2021-04-25
SENAS GERAS ANEKDOTAS
- KAS YRA HOLIVUDO FILMAS?
- KAI LIETUVIAI MYLISI, LENKAI FILMUOJA, O AMERIKONAI ĮGARSINA, TADA IR SUKURIAMAS GERAS HOLIVUDO FILMAS.


BLIC
ŠPOSAI

2021-03-23



Šiuokart formuluojame tokį probleminį klausimą: "Kai gyvenančiųjų iš pašalpų, visokių dotacijų, labdarų tiek daug, ar verta skatinti žmones dirbti nors kokį darbelį Lietuvoje dabar, pavasarį ir ypač - visų taip laukiamą vasarą... paskui juk bus dar ir "bobų vasara"... juk dirba vabzdžiai - pavyzdžiui, bitės ir iš jų darbo galima itin solidžiai prasigyventi... Ar iš viso - galima prašyti kokio žmogaus dirbti kieno nors naudai, kad ir kokio direktoriaus, kitaip save pasivadinusio vadovo ar vadovės, ar jo kažkelintai žmonai ar butelio draugui..., kai gerbūvio perskirstymas esamu metu - daugiau nei aiškus, bet kokiame darbe elementariai yra prarandama sveikata - visokie mobingai, viršvalandžiai, neretai - kitokia neteisybė ir sukčiavimai nesumokant realiai uždirbtų pinigų ir t.t..., juk šiltasis metų laikas, sveikatos visiems per tuos karantinus sugadintos... kas gali tokiomis aplinkybėmis reikalauti dirbti? Ir kas gali sutikti dirbti už esamus bet kokio darbo apmokėjimo tarifus Lietuvoje?..." - čia klausimai diskusijai, nes vis tie patys pokalbiai apie virusuotus žmones ir nemokamus skiepus išties jau skersai gerklę stovi... dabar visi žiūrės vieni į kitus ir spėlios: pradurtas/-a, išdurtas/-a ar dar ne ir jei ne, tai kodėl ne ir jei tikrai ne, kodėl dar vaikšto ir atrodo taip puikiai? O kadangi bitininkystės produktų tikrai ne stygius - protarpiais plėtosime būtent šią sveikatai naudingą temą įvairiais rakursais ir primindami, jog tikra tiesa yra ta, kad vietinis medus tetinka vietiniams gyventojams - kaip ir kiti bičių produktai... taigi. Puoselėkime bites.

/////////////////////////////////////////////////////////////////////

2021-03-22

Publikuojame 1995 m. šaltinį - interviu iš savaitraščio "Darbai". Klausiame: Ar kas nors per 25 metus pasikeitė gerovės "kūrimo" frontuose Lietuvoje?


______________________________________________________________________________

SU KAZIMIERINĖMIS
!

Detaliau: <https://www.leidinyssau.lt/naudinga>, Higienos instituto statistika.
2021-03-03
Šiame 2021 m. Kazimierinių kontekste pristatomas labai senų laikų politekonomikos žinovų, kuriems anuomet buvo gerokai per 70 metų, anekdotas, papasakotas 2006 m. vienos LR ministerijos smulkesnio rango tarnautojams ir ne kartą pakartotas su įvairiomis variacijomis susijusiose publikose bei kolegoms gana kūrybiškai nusiteikusioje aplinkoje rengiant įvairius pranešimus „valdžiai“, kad jos tuometiniai atstovai/-ės tekstukus, susistemintus tezėmis, be vargo galėtų atmintinai išmokti ir kuo puikiausiai parengtus sakinukus-tezes gebėtų papūgiškai atkartoti ir pristatyti it nuosavo „mokslo darbo“ rezultatą „mokslo baruose“ bei tuo pačiu pasipuikuoti tarptautinėje auditorijoje ir iškiliems ES atstovams, ekspertams parodyti, kaip „dirba“ LR „mokslo elitas“, įsitaisęs aukštesniuose valdiškuose postuose, o neretai ir ministrų, viceministrų portfeliukus laikinai gavęs panešioti. Vartyti Power Point skaidrių nereikėdavo, tai darydavo jaunuoliai, atsakingi už IKT priežiūrą...  Primenu – LR pilnateises ES valstybe-nare tapo 2004 m. Taigi, tie senieji politekonomistai šmaikščiai primindavo: asmuo, kuris išties parengė originalų pranešimą ir yra jo tikrasis autorius PRIVALO sėdėti pirmoje auditorijos, kviestinių svečių eilėje ir nuolankiai konspektuoti savo paties pranešimą tuo iliustruodamas, koks didelis susidomėjimas ir pagarba kalbančiajam viešai, o pavyzdžiui, jei oratoriaus vaidmenyje net ministrė su kokiu tai mokslo laipsniu, gautu dar TSRS laikais kur nors ne arčiau nuo Lietuvos kaip 1000 km atstumu į rytus, labai tinka reikiamu momentu pribėgti ir padėti atversti kokį tai teksto puslapį arba prilėkus paduoti servetėlę nuvarvėjusiam grimui nusivalyti, tinka ir įteikti įdomesnės spalvos gvazdikų, be to, tarkim, dar papildomai, kad būtų efektyviau, auditorijai kukliai ir nuleidus akutes tuo pačiu pasakyti: „Mūsų ministrė vakar atšventė savo mažytį gimtadienį ir kadangi ruošėsi šiam svarbiam tarptautiniu mastu renginiui, tik šiandien galime ją pasveikinti, būsime pirmieji tai padariusieji, po renginio kviečiame visus į viešbučio „K“ n-tąjį aukštą, ten Jūsų laukia mūsų vietinių virtuvės meistrų, kurie tik mokosi iš savo kolegų užsienyje, patiekti lengvi užkandžiai, vėliau supažindinsime su kita pažintinės-kultūrinės programos dalimi mūsų senojoje sostinėje Trakuose..., ir t.t., ir pan.“.  Visa tai, žinoma, reikėdavo pasakyti nepriekaištinga anglų kalba, pageidautina su Oksfordo dialektu, viską atlikti pagal protokolą. Žodžiu, buvo išties linksma tais 2006-aisiais, kada nuo 2008 m. prasidėjusia krize net nekvepėjo ir LR visi suskubo „įsisavinti“ upeliais atplaukiančius milijardus, įsigyti nors kokius naujus aukštojo mokslo diplomus skubiąja tvarka, apsitverti/užsisakyti žemėtvarkininkų nupieštus planus neva „nuosavos ir neva „paveldėtos“ žemės ar miškų plotams „įsiteisinti“ ir už įplaukusiuosius milijardus, skirstomus per kelias ministerijas, jų padalinius, atlikti ne numatytuosius pagal strateginius tikslus pirmiausia Lietuvos, kaip valstybės ir naujos didžiulės vidinės ES rinkos dalyvės, konkurencingumo stiprinimo ir žmogiškųjų išteklių puoselėjimo darbus, bet pagal vietines tradicijas kuo skubiau susiręsti bent po porą naujų daugiagabaričių nuosavų namų saugomose teritorijose, žinoma, pageidautina arčiau vandens telkinių, pamiškėse ar net rezervuatuose – o ką? – apie autoūkio – irgi nuosavo – atnaujinimą už sau į kišenę perdėtus ES siunčiamus pinigėlius „projektams įgyvendinti“ ir nusibodusių žmonų pakeitimą naujesniais madingesniais modeliais būtinai kartu su jogurto dėžučių prikištu geros firmos šaldytuvu ir begarsiu dulkių siurbliu net nebereikia priminti, o ką jau bekalbėti apie „elito“ vaikučių ir anūkučių skubų persikėlimą bent jau į JK... atseit, „studijuoti“ ar „muzikuoti“, oi, juk reikia sakyti: „garsinti Lietuvą užsienyje“... ups, būčiau ne pagal protokolą viską papasakojusi. Na, bet pikantiškesnių detalių gali papasakoti kad ir Halės turgaus Vilniuje „pardavėjos“,  kurioms esamu metu gerokai per 60 m. ir kurios dabar „dirba iš namų“, mat, karantinas. Taigi... ir primenu: juokas – dalykas rimtas, nepriimkite asmeniškai, juk daugelis gavote vertus be jokio gailesčio išmesti tiesiai į šiukšliadėžę „diplomus“ jau po 1990 m. ir dėstytojais, baigiamųjų darbų vadovais buvo politekonomistai ar net „teisininkai“, „vadybininkai“, „pedagogai“ su dr, habil. dr ar pedagoginiais prof. laipsniais „užsitarnautais“ dar TSRS laikais, pavyzdžiui, už iki Maskvos nuolankiai ir periodiškai gabentus dešrigalius ar ungurius arba po vedybų su baisia kaip karas ir nebepaklausia vyrų tarpe, prasigėrusia ir prasirūkiusia perdžiūvusia nudėvėta užrūgusia „gražuole“ su ne mažesniu kaip 5000 rublių plius nuosavas butas sostinėje ir automobilis kraičiu, tačiau būtinai kokio prof. ar iškilaus „menininko“, buvusio „ministro“ dukra... na, jie, tie prof., dr praktiškai nė vienas anglų kalba taisyklingai neištardavo nė „I‘LL BE BACK“, ką jau bekalbėti ir bediskutuoti apie pačios elementariausios profesinės literatūros, naujesnių iškiliausių susijusių mokslo darbų, idėjų įsisavinimą, bent kiek padoresnį ir abipusiais priimtinesnį bendravimą su studentais...et, nurašytoji špargalkininkų, kiauragalvių, kolektyvinio mąstymo atstovų ir parsidavėlių pigių nudėvėtų klapčiukų padlaižių karta...kad ją kur galas, tad štai, štai žadėtasis anekdotėlis nuotaikai praskaidrinti ir priminti, kad neverta nusiminti, kad jūsų anūkas/-ė neturi nė vieno diplomo ir viso labo tik peša vištas kokiame užsienio ūkyje ir gyvena antisanitarinėmis sąlygomis bei yra išlaikomas iš močiutės Lietuvoje gaunamos senatvės pensijos, mat vien rūkalai kainuoja daugiau nei užsidirba tame užsienio ūkyje... tokioje pat padėtyje visomis prasmėmis yra ir „elito“ atžalos, tik, žinoma, jų „laisvalaikis“ brangiau atsieina net ir karantino sąlygomis tad mielai nusiperka kokį suktinį su kokia tai žolyte ir iš jūsų nediplomuotojo vaikelio ar anūkėlio, duoda jam papildomai užsidirbti, vyksta abipusiai mainai, taip sakant, keičiamasi „patirtimi“ ir adatos tos pačios, be abejo, juk „tautiečiai“, viskas bendra, taip pigiau juk pragyvenimas atsieina, vyksta importas-eksportas, ekonominiai rodikliai „gerėja“, rūkalai juk vėl pabrango, bet vis viena visus „stebiname“ lietuviškuoju ekonomikos „stebuklu“ karantino sąlygomis..., na, bet štai žadėtasis anekdotas:

Kaimynas klausia savo artimiausio kaimyno iš gretimo namo:
- Klausyk, o kodėl tu tą kiną savo rūsy slepi? Mačiau, žinau, tikrai slepi. Kam tu tai darai?
- Na, kaimynėli, supranti... o jeigu ateis kinų valdžia?

P.S. Užrašyta 2021-03-03. Ypatingai smalsiems ir žingeideims bei norintiems smagiai praleisti laiką kol neįmanoma pasižiūrėti kokios geros komedijos teatre ar pasivaikščioti iki atvirų parodomųjų posėdžių teismuose bei „paposėdžiauti“ pritūpus ant suolo su kitais valdiškoje poliklinikoje, siūlau paskaityti „originalias“ socialinių ir humanitarinių bei pasirinktai kitų mokslų krypčių disertacijas, apgintas po 1990 m. LR – jos visos yra Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje ir prieinamos kiekvienam norinčiam ir galinčiam skaityti, fotografuoti, cituoti, kt. Visi reikiami teisės aktai, pagrindimai, liudytojai yra Mokslų Taryboje, kur kantriai tylinčios moterys sukandusios dantis jums padės atsiversti reikiamo dokumento reikiamą puslapį, o nuėję iki mažutės viešosios bibliotekėlės kokiame užmirštame užkampyje ar belangiame bet kokio archyvo kambariuke pusrusyje galite laimingai rasti ir tikrąsias „originalių“ mokslo darbų darbščiąsias rašytojas bei tikrąsias „elito“ vaikučių, anūkėlių aukles ir dabar jau tų vaikučių, mokinukų bei studentų, atsiskaitomųjų rašto darbų ir net darželinukų „išskirtinai įdomių bei neabejotiną ikimokyklinuko vaikučio „talentą“ iliustruojančių projektų“ autores... tai padėtų bent minimaliai suprasti iki kokio lygio graudūs, apgailėtini, menki, su nedidelėmis ir išties stebinančiomis išimtimis, LR žmogiškieji ištekliai esamu metu.

_____________________________________________________________

Džiugi 2021 m. sausio žinia:
Pensininkai gaus priedą
LRP prenešimas
Gitanas Nauseda pasirašė dekretą, kuriame numatyta perskaičiuoti pensijas ir jas didinti nuo 2021 metų. Remiantis dokumentu, pensijos augs vidutiniškai 60 procentų (nuo 377 eurų iki 603 eurų).
Dekretas numato perskaičiuoti visas pensijas nuo: amžiaus, stažo, neįgalumo, maitintojo netekimo, koreguojant faktinį pensininko darbo užmokestį pagal vidutinį atlyginimą, taikytą ankstesniame pensijų perskaičiavime, padidinant jo vertę 60 procentų. Taigi bazinė pensija padidės 60 proc. Tačiau pensijos padidėjimas dėl perskaičiavimo kiekvienam pensininkui bus skirtingas, nes tai priklauso nuo darbo stažo ir atlyginimo iki pensijos, taip pat nuo bazinės pensijos priedų.
Teisės aktai numato nustatyti papildomas išmokas pensijoms asmenims, vyresniems nei 75 metų ir vyresniems nei 80 metų, išmokas už 1 grupės neįgalių asmenų ir vyresnių nei 80 metų asmenų priežiūrą, taip pat socialines išmokas - nuo 137,5 iki 275 eurų. Tai apima 2,5 karto padidėjusį išmokų už vaiko iki dvejų metų priežiūrą gavėjų skaičių ir išmokas mažas pajamas gaunančioms šeimoms, turinčioms vaikų iki 14 metų.
Šios išmokos einamaisiais metais padidintos atsižvelgiant į vidutinio pragyvenimo lygio vienam gyventojui biudžeto augimą. Todėl vidutinė senatvės pensija (įskaitant pašalpas) sieks 603 eurus. Perskaičiuota pensijas daugiau nei dėl 550 tūkstančių pensininkų. Pensijoms mokėti bus skirta daugiau nei 239,8 mln eurų, įskaitant perskaičiavimui pagal šį dekretą - 15,9 mln eurų.
Dar džiugesnis „Padėkime sau‘19“ paskaičiavimas 2021 m. vasarį: 464,92 eur - vidutiniškai po tiek daugiau bus padalinta laimingiesiems 550 tūkstančių pensininkų 2021 metais. Tikėtina, jie jau paslapčia – kad šiukštu, kaimynai ir apkvaišę, prasigėrę vaikai užsieniuose bei parazituojantieji ir negebantys nei močiutėms pyragėlių atnešt, niekur realiai nesimokantys, už cigaretę viešus unitazus plaunantieji anūkėliai neišgirstų... klausia pensininkai vieni kitų: „Ar tau valdžia jau davė 500? Tikrinai bankomate? Zosei, sakė, paštininkė tik 31 eurų daugiau teatnešė ir iš tų pačių reikėjo atiduot 1 eur už atnešimą, padėjo ant stalo troškintą žasį – paštininkė paprašė supakuoti, sakė pašte įprasta dažnas pertraukėles daryt karantino sąlygomis, paprašė iškart porcijomis supjaustyt – į 13 dalių... žąsies neliko – Zosei 81 eur nuostolis. Plius, dar reikėjo grindis, stalus ir laiptinę dezinfekuotis pačiai po paštininkės vizito, už kaukę vienkartinę irgi niekas nekompensavo. Sako, jei taip ir kitus mėnesius... teįstengs paštininkei tik kokią Pekino antį pakišti ar pamėlusį viščiuką, apipiltą kečupu, ... iš ko ji savo socialinei darbuotojai mėnesio pabaigoje į kišenę 50 eur įdės, iš ko jos abidvi kasdien po 50 g namų gamybos trauktinės išgers? Teks internetu kasmėnesines nemokamai gaunamas tabletes išparduot, pradėti naują smulkų bizniuką, ne kitaip – greičiausia, tie patys savi vaikučiai ir anūkėliai ir nusipirks... nors tiek bus paramos močiutei...“ – toliau savas patirtis šiais nuostabiais metais užsirašykite patys, miela būtų, jei dar ir su tiksliais balansais, galite ir nupiešti savo „laimę“ ir apie „gerbūvį“ pranešti redakcijai: padekimesau19@gmail.com
P.S. Bankų išklotines taip pat priimsime, anonimiškumas garantuotas
----------------------------


POPURI
NIEKAS NEUŽMIRŠTA
2021-03-20

MĮSLĖ: KAS ŽEMIAU PATEIKTO TEKSTO AUTORIUS? KOKS TIKSLUS ŠALTINIS? UŽ TEISINGĄ ATSAKYMĄ BUS PRIZAI. ATSAKYMUS SIŲSKITE Į Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.


_______________________________________________________________________________
KUO SKIRIASI PIRMASIS 2020 m. KARANTINAS (anglų k. lockdown) NUO ANTROJO?



2020-ųjų gruodis, dienos vis trumpėja, šviesos blyksnis vos vienas kitas, antrojo karantino dėl Covid-19 metas, Šv. Liucijos išvakarės, pas daug ką įžiebtos žvakelės, kalbasi dvi ilgametės draugės, viena – Prahoje, kita – Klaipėdoje. Prahoje gyvenančioji ir užimanti aukštą postą Čekijos Respublikos valstybės tarnyboje sako: „Per pirmąjį karantiną net sulysau, o šito metu – užlipau ant svarstyklių, 3 kg viršaus“. Klaipėdiškė atliepia: „O aš tai iki karantino daug baseine plaukiojau, apaugau tolygiai tokiais cukriniais lašinukais, svoris stabilus“. Prahiškė klausia: „O ką tu valgai?“. Klaipėdiškė atsako: “Na, dabar pas mus Adventas iki Kūčių, nuo mėsos susilaikoma, bet kad aš ir taip ištisus metus beveik tik uogom mintu, dar kokių riešutų, sūrio nusiperku, reikalui esant kruopas vartoju...“ Prahiškė įsiterpia: „Na, tai man taip sparčiai pilnėjančiai tikriausia per Kalėdas vietoje pyragėlių teks morkytes graužti“. Toliau vyko pokalbis apie mėgstamus gėrimus, tačiau šioje vietoje nuomonės apskritai išsiskyrė ir klaipėdiškė suprato, jog jos gėrimų prioritetai sutampa su prahiškės ilgametės draugės draugo, azartiško aviacijos mėgėjo (anglų k. boyfriend with hobby) skoniu... apie alų, jo naujas rūšis, poveikį sveikatai pakalbėti nespėta. Tebuvo pasiguosta, jog darbovietės Kalėdų vakarėlis tegalės vykti virtualiai..., tačiau liko neaišku, ar Prahos vakarėlyje bus morkyčių patiekalų stalas, ar koks prašmatnesnis – sunku pasakyti kol kas. Klaipėdoje tai seniai jau visi į šaldiklius pasitupdė mažiausiai po riebią žąsį ar bent jau po putlų viščiuką, be to, sukaupti kalnai bulvių ir kopūstų, todėl rūpesčio dėl Kalėdų vaišių stalo „namų ūkiuose“ kaip ir nėra.
Užrašyta 2020-12-17.
Iliustracija: virtualaus atviruko autorė – Diana Viluckienė, sukurta 2020-12-11.

P.S. 2020-12-23 papildyta informacija dėl visuotinai priimtino gėrimo pasitinkant Kalėdas. Prahiškės siūlymas - namų gamybos kiaušinių likeris. Apibendrinimas: tai nesukels jokio antagonizmo tarp alaus ir vyno/brendžio/konjako gerbėjų, suvienys degtinės/viskio/romo mėgėjus, užganėdins saldumynu mėgėjus, mat kiaušininis likeris gali būti pagardintas labai įvairiai ir būti įvairaus saldumo/kartumo lygio. Na, o šio leidinio redakcija priduria savo ruožtu: sena žemaičių patarlė byloja: "Nebūk per daug saldus - nurys, nebūk per daug kartus - išspjaus". RAMIŲ KALĖDŲ... Ir gal bus ne itin kuklu pridurti - šis mažytis naujienlaiškis "Padėkime sau'19" vos per kelis mėnesius nuo įkūrimo www 2020 m. rugpjūtį įrodė, jog labai su nedideliais ištekliais įmanoma integruoti mažiausias bendruomenes, pavienius asmenis, adresatus vietos savivaldos, nacionalinės valdžios lygmenimis bei kartu pasitelkti užsienio publikas integruojant informaciją iš JT ŽTT, kitų organizacijų, įskaitant ir asmeninius ryšius svetur.
______________________________________________________________________________
MEDIKŲ „TINGINYS“
Štai vienas iš visų taip mėgstamų „Tinginio“ – tikrai lengvai pagaminamo gardėsio – receptų, paskelbtų „La maistas“:Sausainius rankomis sutrupiname giliame inde.
Puode virš vidutinės ugnies ištirpiname sviestą. Į jį supilame kondensuotą pieną bei maišydami suberiame kakavą. Užviriname ir maišydami pakaitiname keletą minučių iki masė siek tiek sutirštės. Gautą masę užpilame ant sausainių ir šaukštu labai gerai išmaišome. Visi sausainiai turi būti daugmaž tolygiai pasidengę kakavine mase.
Masę verčiame ant kepimo popieriaus ir spausdami tvirtu maišeliu formuojame norimo dydžio ir formos tinginį. Spaudžiame standžiai, kad neliktų tarpų.
Leidžiame tinginiui atvėsti iki kambario temperatūros, o tada pridengiame maistine plėvele ir dedame į šaldytuvą bent 6-8 valandoms (dar geriau - nakčiai), kad sustingtų, susigertų.
Kaip ir nieko juokingo, tiesa? Bet paklausykite, kaip „Tinginio“ receptą patobulino viena neįgali moteris, vadinkime ją Rita, beje, jos profesija – virėja. Jos sesuo medikė. Rita, nuvykusi pas sesę paviešėti, nustebo: sukrauta ištisomis virtinėmis šakočiai, visur pilna šokolado plytelių, kavos dėžučių, saldainių... Sesers ji paklausė, ką visa tai reiškia. „Neša ir neša pacientai... nebežinau nė ką daryti: šokoladų nesuvalgau, jie ima pelyti, šakočiai kai kurie jau suseno, sukietėjo, net dantimis neįkąsi, tokie kaip medis tie susenę šakočiai...“. Rita gyvena iš nedidukės pensijos, įpratusi taupyti, ji tiesiog pašiurpo nuo minties, kad visas šias nepigias gėrybes gali tekti tiesiog išmesti. Rita palaukė, kol sesuo išėjo į darbą ir ėmėsi šeimininkauti jos virtuvėje: atrinko pelyti pradėjusius šokoladus, jų surinko visą krūvą. Juos ištirpdė puodelyje, pridėjo į masę sviesto, kondensuoto pieno. Po to atrinko labiausiai susenusius ir sukietėjusius šakočius, nusilaužė gabaliukų ir juos susmulkino maždaug 1-2 kv. cm dydžio gabaliukais. Toliau „Tinginį“ formavo kaip įprasta, jį sušaldė. Kitą dieną patiekė tinginio seseriai. O, kaip ji nustebo: tokio skanaus „Tinginio“ kaip gyva nebuvo ragavusi. Tada Rita jai ir papasakojo, iš ko pagamintas šis skanumynas. Medikė nustebo: bet juk buvęs kietas šakotis suminkštėjo šokolado masėje, kaip skanu... „Reikės bendradarbėms nunešti paragauti ir receptą pasakyti, jos irgi nebežino, kur dėti tuos visus pacientų suneštus šokoladus ir kepinius“.
Turiu pasakyti, jog ir man teko šio medikų „Tinginio“ paragauti. Išties fantastiškas skonis, šakotis tiesiog atsiskleidžia nauju skoniu, nieko panašaus nesu ragavusi.
O vis dar nešantiems gydytojams šokoladus ir šakočius, vertėtų susimąstyti: ar tie medikai apskritai valgo tuos saldėsius, ar netenka jų pagedusių tiesiog išmesti? Na, jei vis dėto nusprendėte ir toliau saldinti medikų gyvenimą savo dovanomis, galite prie jų drąsiai pridėti ir aukščiau pateiktąjį „Tinginio“ receptą – dėl visa ko, kad geri produktai neatsidurtų šiukšliadėžėse ir konteineriuose.

 

 
Užrašyta 2020-11-19


Idėja 2020 m. Helovinui:










Karikatūrų autorius - 10-metis vaikas.


TERAPIJŲ PASIRINKIMO GALIMYBĖS, ARBA KĄ GERO SAVO NAUDAI GALIMA NUVEIKTI RENKANTIS ĮVAIRIAS SIŪLOMAS PASLAUGAS
Ką daryti, jei gydytojas Jums paskyrė muzikos terapiją?
Atsakymas: Pasiklausyti, kaip groja tuščias Jūsų paties pilvas tyliame, tuščiame kambaryje.
Ką daryti, jei gydytojas Jums paskyrė meno terapiją?
Atsakymas: Nupiešti gydytojo karikatūrą, bet jam pačiam jos jokiu būdu nerodyti.
Ką daryti, jei gydytojas Jums paskyrė darbo terapiją?
Atsakymas: Susitvarkyti pagaliau savo rankinės turinį, jei esate moteris, jei esate vyras – žinoma, nedarysite nieko, nes moteris jau dirba už Jus.
Ką daryti, jei gydytojas Jums paskyrė grupinės relaksacijos terapiją?
Atsakymas: Palaukti, kol susirinks grupelė parūkyti, tyliai prieiti, išsitraukti 20 centų ir paklausinėti kiekvieno rūkaliaus grupelėje, ar negalėtų parduoti vienos cigaretės – kaina maždaug tokia ir yra. Garantuotas dalykas – atsiras žmogus ar net du, kurie Jums padovanos cigaretę ir dar pridegs, centai liks Jums.
Ką daryti, jei gydytojas Jums paskyrė biblioterapiją (knygų skaitymo terapiją)?
Atsakymas: Nueiti į artimiausią viešąjį tualetą ir perskaityti, kas užrašyta ant sienų, durų ir pamėginti įsiminti bent vieną išminties „perliuką“.

Karikatūra sukurta Švedijoje viduramžiais. Prie jos yra prierašas: "Štai, kas atsitinka tiems, kurie vietoje pieno geria daug alaus".


KAS YRA HUMORO TERAPIJA?
Humoro terapija nadoja šypsenos galią bei juoką skausmo gydymui.  Humoro terapija padeda Jums patiems atrasti būdus kaip juoktis ir šypsotis daugiau. Įprasta yra, kad juokai naudojami gydant vaikus, bet pastaruoju metu humoro terapija taikoma įvairaus amžiaus pacientams. Dauguma slaugytojų yra išmokusios prajuokinti tuos, kuriais jos rūpinasi, prižiūri. Mokslininkai tyrinėja, koks yra ryšys tarp proto ir kūno, ypač, kokios yra sąsajos su kūno gebėjimu sveikti. Manoma, kad juokas padeda keisti cheminius procesus smegenyse ir gali sustiprinti imuninę sistemą. Humoras gali padėti kontroliuoti situaciją ir padaryti ją labiau valdomą. Jis leidžia žmonėms išsivaduoti nuo baimių, streso, kas itin kenkia kūnui laikui bėgant. Humoras pagerina gyvenimo kokybę.

KADA PASITELKIAMA HUMORO TERAPIJA?

Bet kas gali naudoti humoro terapiją, taikyti ją prevenciškai ar kaip sudedamąją terapijos dalį bet kokios ligos gydymo atveju. Chroninės ligos turi neigiamą efektą nuotaikai ir pažiūroms, kas gali pabloginti ligos eigą. Humoro terapija padeda sumažinti negatyvius efektus ar nesveikumo pojūtį, kontrolės nebuvimą, bejėgiškumą, kas yra bendros problemos tokių susirgimų kaip vėžys atveju. Chroninių ligų atveju humoro terapija taip pat yra prevencinė priemonė. Humoro terapija padeda sumažinti stresą, kylantį iš bejėgiškumo būklės suvokimo, kai asmuo serga. Prižiūrimieji ligoniai ir tie, kurie jais rūpinasi gali praktikuoti humoro terapiją drauge, jie gali pagerinti abipusiai savo sveikatą tiesiog pasitelkdami juokus.

AR HUMORO TERAPIJA YRA SAUGI?

Humoro terapija yra visiškai saugi. Jūsų gydytojas yra linkęs pasitelkti bet kuriuos metodus naudodamasis humoro terapija, net tuomet, jei nežino, kokie yra specifiniai medicininiai privalumai kaip šios terapijos rezultatas. Kadangi tai nėra brangu, nerizikinga, nesunkiai prieinama, praktiškai nėra priežasčių, kodėl humoro terapija negalėtų būti taikoma. Visada pasisakykite gydytojui, jei taikote alternatyvią terapiją ar planuojate derinti alternatyvią terapiją prie jau jums taikomų medicininių procedūrų. Neišmintinga atsisakyti medicininės priežiūros ir pasikliauti vien alternatyvia terapija.
Pastaba: Dėl savo konkrečios situacijos įvertinimo, medicinio patarimo kreipkitės į Jus gydantį mediką.
GUDRUČIO AGENTŪROS SKELBIMAI,
kreiptis padekimesau19@gmail.com
TURTUOLIO: Pirksiu blusą, siūlyti kartu su šunimi.
VIDUTINIOKO: Ieškau žmonos su auksiniais dantimis.
ELGETOS: Pirksiu lazdą, pagamintą iš dešros.
DARBDAVIO: Įdarbinsiu aukštos blondinės mamą, galinčią išnuomoti kambarį savo bute.
BEDARBĖS (19 metų amžiaus): Ieškau gerai apmokamo darbo. Viršininkas turi būti ne vyresnis kaip 30 metų, juodaplaukis, su nuosavu namu ir transporto priemone.
BEDARBIO: Profesija – „Alfonsas“. Galiu pateikti 6 šeimininkių rekomendacijas. Ieškau vietos pas gyventi mokančią moterį.
AUKLĖS (21 metų amžiaus): Vaiko tėvas turi būti ne žemesnis kaip 190 cm ūgio, dėmesingas ir paslaugus.
NARO: Išsinuomočiau vonios kambarį.
¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤
SENI GERI ANEKDOTAI
 ¤ Skambutis į reanimaciją:
– Sakykit, Jonaitis dar gyvas?
– Dar ne.


 ¤ Staiga iš psichiatrinės ligoninės išbėga žmogus su kėde, pamato einant nepažįstama senuką ir pradeda vytis. Senukas ima bėgti, ligonis iš paskos. Pavargo senukas, atsirėmė į medį ir galvoja, kas bus toliau. Pribėgęs ligonis mandagiai sako:
– Prašom sėstis!
 ¤ Ateina pas daktarę pacientas ir sako:
– Daktare, man kojos juoduoja!
– O plauti bandete? – paklausė daktarė.
– O tai padeda?
 ¤ – Daktare, jeigu valgysiu daug morkų, ar tikrai pagerės mano regėjimas?
– Aišku! Argi kada matėte triušį su akiniais?
 ¤ Operacineje chirurgas asistentui:
– Skalpelį. Spiritą. Agurką.
 ¤ Ateina seselė pas miegantį ligonį ir sako:
– Ligoni, laikas keltis, migdomųjų atnešiau.
 
¤ Ligoninėje:
– Sesele, man atrodo, jūs šiandien ne ta koja iš lovos išlipote...
– Kodėl gi?
– Jūs apsiavusi daktaro šliurėmis!
¤ Gydytojau kaip greitai įtraukti pilvą?
– Pasisukite nugara!

 ¤ Gydytojau mano vyras labai serga. Ką daryti?
– Visų pirma reikia nustatyti diagnozę. Nusirenkite ir parodykite, kur jam skauda.

 ¤ Garsus chirurgas sako ligoniui:
– Tai labai paprasta operacija. Po pusvalandžio jūs jau galėsite judinti kojas. Po valandos bėgiosite aplink lovą. O vakare pėsčiomis išeisite namo.
– O ar man galima nors per operaciją truputi pagulėti?

¤ O dabar, ligoni, sulenkite kelią...
– Į kokią pusę, daktare?

 ¤ Daktare, maldauju, nieko nuo manęs neslėpkite, net paties baisiausio! Sakykite, ar mano vyras po šito rankos lūžio dar kada nors galės plauti indus?

 ¤ Aš jums negaliu šių lašų parduoti be recepto.
– Kodėl?
– O jei jūs staiga apaksite?
– Nesijaudinkite, tokiu atveju aš negalėsiu jūsų rasti.
 Iš:http://gyvensena.sveikas.lt/lt/pries_senejima/juokas_gydo_anekdotai_apie_mus_ir_medikus/#



Ypač greitas, bet veiksmingas testas: ar patiriate stresą?

Publikuota: 2019-04-01

 

Tai greitas testas, kuris padės nustatyti jūsų patiriamo streso lygį. Prieš atidarydami nuorodą atidžiai perskaitykite instrukcijas.

Ši nuotrauka buvo naudojama tyrinėti streso lygiui St. Mary ligoninėje.

Pažiūrėkite į du delfinus vandenyje. Delfinai yra visiškai vienodi. Moksliniai tyrimai įrodė, kad nepaisant to, kad delfinai vienas nuo kito nesiskiria, žmogus, kuris patiria daug streso mato daug skirtumų tarp šių delfinų.

Kuo daugiau skirtumų žmogus randa, tuo labiau jį kamuoja stresas.  Pažiūrėkite į paveikslėlį, jei iš karto pastebite daugiau nei 2 skirtumus, jums reiktų poilsio ir laiko sau. Pamatykite nuotrauką žemiau.




Na, kaip sekėsi? Ar jau reikia atostogų?! 




TESTAS
„KUR JUMS GERIAU SEKASI – DARBE AR MEIL
ĖJE?“

 
 ¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤
Kuris kambarys Jums svarbiausias?
Svetainė                          3
Vonia                              0
Miegamasis                    6
Virtuvė                         10
 
Ar esate pavydus?
Labai                              0
Nė trupučio                    7
Taip, bet to nerodau    10
Kartais                           4
 
Ar Jūsų nuomone, rytinė mankšta būtina?
Taip, būtina                  10
Naudinga                       0
Labai varginanti           2
Nereikalinga                 1
 
Ar mėgstate eiti į vakarėlius?
Taip                                 5
Kartais                            1
Ne                                    0
Tik jei aš jį rengiu         4
 
Kaip Jūs geriausiai jaučiatės?
Su naminėmis šlepetėmis                        2
Su išeiginiais bateliais                             4
Su sporto avalyne                                    5
Basas                                                         0
Kaip elgiatės, jei susipyksta Jūsų draugai?
Stoju į kurio nors pusę                            3
Palieku juos vienus, kad susitaikytų      6
Stengiuosi sutaikyti                                 0
 
Koks sportas Jums labiausiai patinka?
Arklių                                                          5                       
Lengvosios atletikos                                   8
Plaukimas                                                   8
Dziudo                                                         6
 
Ar Jūs už lygias vyrų ir moterų teises?
Taip                                                           6
Apie tai negalvoju                                    4
Nepripažįstu to                                         1
Stengiuosi tai įgyvendinti                      10
 
Pasakoja „stiprų“ anekdotą, kaip Jūs elgiatės?
Palieku kompaniją                                    4