JUOKAS –
DALYKAS RIMTAS

____________________________

Tekstai asmenims virš 18 metų amžiaus

KAIP BULDOGĄ IŠ „MU-MŪ“ UNIVERSITETO SAUGOJO NUO STRESŲ: STRESO VALDYMO PROGRAMĖLĖ IDIOTŲ APLINKOJE

Šaržas

2023-03-20

Kaip žinia, streso perteklius veikia itin nepalankiai. Žmogus ne tik pasiligoja, bet ir išankstinė mirtis nutinka. Žemiau šioje skiltyje aprašytas Buldogas iš „MU-MŪ“ universiteto Personalo skyriaus nuo vaikystės buvo saugoma nuo nemalonių žinių, stengiamasi buvo nuolat girti, sakyti išimtinai malonius žodžius ir į visą tą tiradą melo buvo įtraukiami ir kaimynai, ir šeimos draugai, ir giminės. Jei mokytoja mokykloje Buldogą drįsdavo kritikuoti, parašyti pastabą ar prastą pažymį, Buldogo tėvas ne tik įsikandęs į dantis pinigų pluoštus lėkdavo sutvarkyti reikalų mokykloje samdydamas tą pačią mokytoją į namus, kad ateitų ir idiotę mokytų namuose už solidų mokestį. Visai nesvarbu, kad Buldogas buvo nemokytinas, su protinio vystymosi atsilikimu. Už pinigus ir idiotai tampa bent jau trejetukininkais penkių balų vertinimo sistemoje – veiksmas vyko tarybiniu laikotarpiu Vilniuje.

Kiti būdai auginti Buldogą išimtinai malonioje nuolatinių pagyrimų aplinkoje ir iliuzijoje, kad Buldogas yra mielos išvaizdos, tiesiog šaunuolė fainuolė, o visi kiti – kvaileliai ir kvaišeliai, be to, atseit, tik Buldogas gražus, kitos mergaitės nė iš tolo neprilygsta ūsais apžėlusiam barzdotam jos veidui, nusėtam stambiomis išmatų spalvos dėmėmis nuo kurių visas veidas virto vienu rudu riebiu plačiu gero kibiro dydžio mėsgaliu, žmonėse paprastai vadinamu "morda", kurioje buvo pakvaišusios idiotės išraiškos mažutės it degtuko galiukas bjaurios išmatų spalvos žvairos akys. Buldogo lūpos plonos, burna visa didžiulė, kaip sakoma, žabtai nuo vienos ausies iki kitos. Ir labai sukriošusių ir senų Buldogo tėvo ir mamos žodžiais, visos kitos mergaitės nė iš tolo neprilygo jų brangaus Buldogo „žavesiui“. Šita mintis buvo intensyviai kalama Buldogui po kelis kartus per dieną. Draugai, giminės, kaimynai mandagiai tylėdami taip pat buvo priversti šių kliedesinių tiradų periodiškai klausytis pritariamai linkčiodami galva, kadangi ne tik negaudavo jokios progos pareikšti savo nuomonę apie realią padėtį, bet nė išdrįsti nebūtų galėję. Vienaip ar kitaip buvo skolingi Buldogo tėvui ar mamai, kai kurie buvo gavę ne tik jų pinigų, bet ir paslaugų, be kurių nebūtų išsivertę. Kaip žinia, šakos ant kurios sėdi, nekerta niekas. Buldogo tėvai buvo sumokėję, pamaloninę vaišėmis ar paslaugomis praktiškai visus iš artimos aplinkos ir ne tik - visus, kurie bent kiek būtų galėję sutrikdyti Buldogo iliuzinį pasaulėlį vien iš rožinių spalvų ir pagyrimų tiradų.

Žodžiu. Tai tik susitarimo reikalas. Net idiotizmo subjauroto padaro aplinkoje galima sukurti aplinką, jog gražu yra kibiro dydžio išmatų spalvos veidas bei kūnas, primenantis išpuvusių srutų laikymo bačką ant degtuko storumo kaulėtų, išvagotų išsprogusiomis venomis ir gausiai apžėlusių lygiai kaip vyro rachitiškų kojelių net mokykliniame amžiuje. Tai suvokite, kaip atrodė Buldogas 18-os metų... bet kas pamatęs sakydavo – kažkokia nudėvėta 45-metė, oda sausa, susiraukšlėjusi. Bet tokią nuomonę pareikšdavo tik tie, kuriems nebuvo iš anksto sumokėta mandagiai ir gudriai suformavus nuomonę, kad Buldogą privalu girti. Argumentų būdavo tikrai gudrių, visi jie buvo palyginamojo pobūdžio, kaip antai: „Mūsų Buldogas eina į šokių būrelį, o kaimynės dukra nieko daugiau nedaro, tik verda broliams namie pietus ir į mokyklą nueina viską išmokusi kas pamokų užduota. Mūsų Buldogas tai nesimoko – vis viena mokytoja kvaila, nukvakusi, ko ten mokytis?“. Taip jie pateisindavo situaciją, kad realiai Buldogas nepajėgia supaprastinto mokymo programos mokykloje įvykdyti net trejetukais ir reikia papildomai labai daug sumokėti į namus ateinantiems korepetitoriams.

Buldogo brolis buvo prievarta pristatytas prie Buldogo reikmių, tėvas elementariai įsakydavo jam savo draugų tarpe būti dabartiniais terminais „influenceriu“ ir formuoti išskirtinai tik gerus atsiliepimus apie Buldogą.

Trumpiau tariant, senų ir nukaršusių tėvo ir mamos milžiniškomis pastangomis Buldogas išskirtinai buvo saugoma net nuo menkiausios neigiamos pastabėlės, nemalonių žinių iš viso net negirdėdavo, o tapusi paaugle-narkomane iš viso net nebesidomėjo realybe.

Tokiame pat uždarame stiklainyje Buldogas buvo laikoma ir puse etato sukurtoje darbo vietoje toje pačioje darbovietėje, kurioje dirbo ir jos tėvas. Vedėja, drįsusi kritiškai atsiliepti, kad Buldogas nesugeba net paprasčiausių užduočių atlikti, susilaukė nemalonumų, be to, Buldogo mama ir tėvas ėmėsi tiesiog ištisos kampanijos, na, šių dienų terminais, ryšių su visuomene srityje. Žinoma, vedėjai teko nunešti dovaną ir ne vieną. Už tylėjimą.

Ir tas realybės neatitinkantis burbulas su minimaliu stresų kiekiu buvo Buldogo puoselėjimo tikslais palaikomas ir tobulinamas išties meistriškai. Dviejų metrų kartis – Buldogas manėsi esanti patraukli, nes niekada nebuvo girdėjusi realios savo padėties apibūdinimo dviem žodžiais – tu pabaisa.

Bet MU-MŪ universiteto Personalo skyriuje palanki Buldogui aplinka jau buvo sukurta iš anksto – vieta būtent jai. Be jokių stresų. Vien teigiami atsiliepimai, malonūs žodžiai. Nes tie, kuriems reikia Buldogo galimai platinamų ne tik tam tikros rūšies paslaugų, bet ir linksminamųjų ar raminamųjų preparatų, nesunkiai žino kelią – iki kurio kabineto reikia eiti.

Ir visi patenkinti, jokio streso, „nesiparina“ iš viso. Nes kur yra geriau įkurti narkotikų platinimo tašką, jei ne jurisdikcijos specialistus su aukštojo mokslo diplomais rengiančiame MU-MŪ universitete. Ir platinimo tinklas plečiamas nevaržomai, su kiekviena vis nauja studentų karta, kuriai reikia ne tik vienos ar kitos rūšies narkotikų, kurie būtų gaunami ne su receptu vaistinėje, o iš po skverno ar iš stalčiaus, ar su motociklu atvežami policijos tarnautojo tiesiai iki namų už papildomą mokestį. Niekada niekas netikrins ir aplinka bus išimtinai be stresų. O kadangi bendrame ratelyje yra įtraukti ir medikai, valdininkai, politikai, dėstytojai bei net mankštelę ateina kas pravesti, periodiškai nuotaikos praskaidrinimas Buldogo tiekiamomis prekėmis sukuria išskirtinai puikią aplinką nepertraukiamam įvairių rūšių priklausomybių turintiesiems – ir prokurorų vaikams, ir teisėjų šeimų nariams, politikams, valdininkams, medikų rateliui.

Pamėginkite paieškoti priežasčių, kodėl tokiu išskirtinai aiškiai ir paprastai įrodomu narkomanijos puoselėjimo atveju idiotų aplinkoje nėra vykdomas teisingumas.

Gal patogiau turėti nedarbingus idiotus prokuratūrose, valdininkijoje, politikoje, visuose medicinos, švietimo paslaugų skyriuose nei kvalifikuotus normalius ir darbingus žmones? Juk jei bent vienas nors kiek normalus asmuo atsidurtų jų tarpe, kontrastas būtų toks didelis, kad daugybę metų kurta išgamų ir pabaisų veisimo bei iškrypimų tiražavimo sistema griūtų.

Jie visi valdomi it marionetės ar Pavlovo šunys – tūpk, sėsk, eik kairėn, lygiuot, seilės drimba tau iš nasrų, Buldoge, nusivalyk. Gulk. Išsilaižyk klyną pati. Smirdi.

Ir viskas. Buldogų dresūra neįtikėtinai paprasta. Bestresė. Nes jokių neigiamų emocijų, vien pozityvus mąstymas.

BULDOGAS IŠ „MU-MŪ“ UNIVERSITETO

ŠARŽAS

2023-03-08

„MU-MŪ“ universitetą žmonės vadina įvairiai, pradedant nuo „Asilų mokykla“, baigiant „Šūlė debilams“.

Ir iš tiesų. Darbdavys, priimantis į darbą ar tarnybą šio universiteto absolventą, vadinamas trumpai – savęs negerbiantis, kad ima tokius „specialistus“. Taigi, universiteto magistrų ar bakalaurų diplomus ten studentai perka, jie elementariai nuo pat pirmo kurso susimoka už kiekvieną referatą, kursinį, praktikos ataskaitą ir galiausiai jie nusiperka rinkoje baigiamąjį rašto darbą. Teisininkai nerašo jokių rašto darbų. Ne todėl, kad būtų kokia rimta priežastis, ne, tiesiog visi seniai žino – „MU-MŪ“ universitete susirenka beraščiai, narkomanai, su itin prastais protiniais gebėjimais, visokie šleivi kreivi, įkišti į studijas vien todėl, kad jų tėvai ar yra kažkuo esamu metu, ar kiek anksčiau buvo kokiais nors viceministrais. Ir visą šią begalvių armiją edukuoja taip pat ne bet kas, o ten dėstytojais tampa tie, kurie buvo iš visur išmesti, išgrūsti iš tarnybų, ministerijų, verslų, vadinamieji „lūzeriai“. Visi tokie „MU-MŪ“ universitete tampa docentais, yra ten ir profesorių, mokslų daktarų laipsnius gavusiųjų, apie kurių „nuopelnus“ mokslo baruose žmonės net girdėję nieko nėra.

Šioje anekdotais apipintoje aukštojoje mokykloje ilgametė puošmena – Personalo skyriaus „buldogas“. Būtent. Buldogas. Sena moteriškė su kibiro dydžio gausiai nutinkuotu rudu dėmėtu veidu, žemyn nukarusiais žandais, nukarusia veido oda, idiotės akimis, apatiška išraiška, bylojančia apie mažų mažiausiai debilumą, o gal ir idiotizmą. Tai paprasčiausia ilgametė Vilniaus narkomanė. Ir ši narkomanė, pradėjusi vartoti kvaišalus nuo paauglystės, kuri dėl protinio atsilikimo net vidurinę mokyklą teįstengė baigti už tėvo nuneštus kyšius ir suteiktas mokyklai paslaugas, darbuojasi prie asmens duomenų. Kodėl? Kaip tai gali būti? Nejaugi per daugiau nei 20 metų, kai „buldogas“ yra įdarbinta „MU-MŪ“ universitete, aukštoji mokykla, kurios didžioji dauguma studijų programų susijusių su jurisdikcija, nenustatė, kad asmuo pavojingas sau ir aplinkiniams, nejaugi nesuprato, kad nuolat vartoja kvaišalus ir yra apsvaigusi darbo vietoje? Nejaugi per daugiau nei 20 metų kolektyvas net nieko neįtarė?

Ne kartą apie tai diskutavome su kitais valstybės tarnautojais – kas vis dėlto yra per reiškinys, kad visuomenėje toleruojami „MU-MŪ“ universitetai, išleidžiantys su aukštojo mokslo diplomais beraščius idiotus ir kaip nutinka, kad su protiniu atsilikimu nuo gimimo narkomanė tvarko asmens duomenų reikalus tokiame universitete? Na, kad „buldogas“ galimai platina narkotines medžiagas tame universitete, nesunku susivokti. Mat ji tai darė ir būdama moksleivė, ir vėliau – buvo narkotikų platinimo dalyvė, ne tik pati vartojo. „Buldogas“ nuo gimimo su itin didele skydliaukės patologija, o tai nulemia psichikos nukrypimus nuo normos, tokie asmenys yra pavojingi aplinkiniams.

Ir vienas didelę gyvenimo patirtį turintis žmogus taip pakomentavo situaciją: „tegu ji atidirba, tegu užsidirba tiems savo kvaišalams, nes įkišta į kalėjimą būtų išlaikoma už mokesčių mokėtojų pinigus. O kadangi tame universitete išduodami praktiškai fiktyvūs aukštojo mokslo diplomai, daug narkomanų, ji ten pritapo“.

Gal ir taip. Gal ir ne.

Bet sutikite, gražu. Universiteto vizitinė kortelė – Personalo skyriaus „buldogas“, su nudribusiais žemyn žandais, dideliu kaip kibiras riebiu veidu. Vis naujai suleidžiamas botoksas vis greičiau ir greičiau nuvarva žemyn. Veidas nuo besaikio grimo virtęs rudu mėsgaliu. Vienas ją matęs net pajuokavo: „O kur tokią dės kalėjime? Ji nei moteris, nei vyras, beveik 2 metrų ūgio, kojos it degtukai, apžėlusi ūsais, pajuodusi, akys išmatų spalvos, bjaurios, visas kūnas kaip vyro... tokių neima į kalėjimus, nes nežino, ar į vyrų, ar į moterų kamerą padėt. Per daug problemų, tegu dirba kaip juodas jautis. Bjauri. Tokios – tik juodiems darbams“.

Suprantama, šunų mėgėjų teisininkų tarpe netrūksta, pasitaiko ir mėgstantieji buldogus. O jei dar galimai aprūpina narkotikais, nereikia daugiau nieko - kolektyvo narė.

"Šuo šuniui nekanda", kaip sakoma.


 

NE ANEKDOTAI APIE ILGIAU NEI DVEJUS METUS TRUKUSĮ KARANTINĄ DĖL COVID-19

(1) APIE DOKTORANTES NETURINČIAS NĖ PAAUGLIO VAIKO BAZINIŲ ŽINIŲ

2023-02-15

Pandemijos laikotarpis.

Vieno gana žinomo universiteto komunikacijos mokslų doktorantė dalyvauja tarptautinėje konferencijoje. Ji paskirta vertinti kelis pranešimų tekstus ir teikti pastabas, klausimus, pasiūlymus.

Išaiškėja, kad ji nieko net nenutuokia apie Antikinę literatūrą, nekalbant jau apie esminius dalykus, kaip, pavyzdžiui, kas yra organizacijos komunikacija, kuo skiriasi ryšiai su visuomene nuo ryšių su žiniasklaida ir taip toliau. Dar daugiau. Ji nesugeba duomenų bazėse atrasti medžiagos, galimai padėsiančios jai panaikinti itin dideles jos žinių spragas. Tokių žinių spragų neturi net eilinis 8-10 klasių bendrojo lavinimo mokyklos moksleivis, o ką jau kalbėti apie vadinamuosius „moksliukus“.

Kita komunikacijos mokslų doktorantė, paskirta į atsakingas vadovaujančias pareigas konferencijos organizaciniame komitete, nežino, kokiai geografinei erdvei priklauso Lietuva, nežino, kur baigiasi Europa, o kur prasideda jau Azija.

Bet jau nebesistebiu.

Ta proga prisiminiau esamu metu itin reklamuojamą profesorių Lietuvoje, kuris LTSR laikotarpiu dėstė senovės Lietuvos istoriją ir kalbėdamas apie LDK nieko kito nežinojo, išskyrus žemės ūkio reformas, paskui daug kalbėjo apie valakų reformą, o kai gavo iš auditorijos klausimą apie LDK istorines asmenybes ir jų reikšmę, užsimikčiojo... jis neturėjo žinių apie LDK valdovus, kitas istorines asmenybes. Užtat esamu metu čiulba it lakštingala tomis temomis.

Kaip ir niekas nepakito... pandemijos metas ar koks kitas laikotarpis. Viskas tas pats.

Malonus prisiminimas iš bendravimo su informacijos vadybininkais, teoretikais ir parktikais, iš Skandinavijos šalių. Kaip mane nustebino, kai pamačiau, jog pasaulinio garso profesorius pats sėdasi prie kompiuterio ir pasiruošia rytdienos pranešimą nuo pradžių iki galo. Lietuvoje regėdavau tik besiblaškančius po koridorius mokslų daktarus ar profesorius, kurie reikalauja ar tai paskaitos medžiagą jiems parengti iš magistrančių, kurios daugmaž tai pajėgia padaryti, ar tiesiog jau parašyto referato ieško, nes dukrai reikia jį pateikti kitoje katedroje, o ji nelabai sugeba parašyti net kelių puslapių referatėlio.

Todėl smagu prisiminti 2000-ųjų akademinės bendruomenės Skandinavijos šalyse pedagoginį posakį, kurį jie taiko atsiradus kompiuterizuotam mokymui: kaip žinia, internetas yra pilnas nuorodų, vadinamųjų "link" - dabar spauskite šitą nuorodą, paskui šitą, o dabar eikite į šį www puslapį, paskui perskaitykite šį tekstą ir dar nueikite į šitą www puslapį... asmuo, kuris neturi net bazinių žinių taip ir klaidžioje tai šen, tai ten tame internete, o kai reikia egzamino, projekto ar baigiamojo darbo gynimo metu atsiskaityti, jau ir nebeatsimena, kur kokią nuorodą paspaudė ir kur kas buvo parašyta, nupaišyta ar nufilmuota... žinių absoliutus nulis, kvalifikacinis lygis žemiau darželinuko vaiko gebėjimų.

Todėl yra geras profesorių iš Švedijos posakis: "Spaudei tą nuorodą, paspaudei kitą nuorodą, paspaudei trečią ir ketvirtą nuorodą... ir nieko nesužinojai?  Idiote, eik į biblioteką".

(2) APIE BERAŠČIUS SU MAGISTRŲ MOKSLO LAIPSNIAIS

2023 02 11

Kaip žinia, karantino metu vaikai mokyklose mokėsi nuotoliu.

Ar tai jau taip blogai? Nuomonių apie tai yra įvairių. Bet dėl vieno sutaria visi:

Pasiekta neįtikėtina pažanga. Tų visų 1-4 klasių pradinių mokyklų mokinukų tėvai beveik visi turi įsigiję magistro mokslo laipsnį po 1990 m., dažnu atveju jie – ar diplomuoti vadybininkai, ar teisininkai, ekonomistai, medikai, viešojo administravimo „specialistai“, firmų vadovai. Daugelis iš jų privalėjo padėti savo vaikams ruošti pamokas prie kompiuterio ekrano 2020-2022 m. Ir štai – pergalė! Nemažai šitų magistro mokslo laipsnius turinčiųjų mamyčių ir tėvelių galų gale ir su pradinukų mokinukų mokytojų pagalba bei jų kantrybės dėka išmoko beveik be klaidų parašyti sakinukus iš trijų žodžių lietuvių kalba, o kai kurie iš jų net išmoko daugybos lentelę. Žinoma, tai pavyko tik tiems, kurie iš jų mokėjo skaityti dar iki karantino pradžios, tačiau, deja, tokių taip pat buvo gana nedaug iš tų visų diplomuotųjų magistrų tarpo.

(3) APIE LIAUDIES IŠMINTĮ IR SMULKIĄJĄ SAKYTINĘ FOLKLORISTIKĄ

Žmonėse dar nuo 1995-1996 m. paplito lakus posakis: gavai aukštojo mokslo diplomą Lietuvoje po 1990 m.? Drąsiai tą popierių nuleisk į unitazo vamzdį.

Iliustracija iš creativecommonsorg.com

Iliiustracija. 10 metų vaiko laisvalaikio darbelis.

 

BLIC ŠPOSAI

2023-01-14/21

 

Pandemijos laikas, 2021-ieji metai, tenka samdyti siuntų pervežimo paslaugas. Pasidomėjus, sužinoma, jog kaina itin didelė už kelių gramų svorio korespondencijos nugabenimą 4 km atstumu ir įteikimą pasirašytinai. Skambinama į tos gana žinomos ir seniai veikiančios kompanijos kontaktinį telefono numerį Lietuvoje ir teiraujamasi, ar gali būti tokio dydžio mokestis už tokią paslaugą ir galimai kažkas negerai suskaičiuota priimant korespondenciją nuvežimui nurodytam adresatui. Mergina, atsiliepusi telefonu, nieko nežino, apie tai ir pasako. Tada jos klausiama, ar gali duoti kontaktinį e-adresą kompanijos pagrindinės būstinės Bonoje. Pasigirsta telefonu kalbančios kompanijos atstovės klausimas:

• O kur yra Bona?
• Dirbate pasaulinio masto kompanijoje ir nežinote, kur yra Bona – miestas, kur pagrindinio jūsų darbdavio biuras? Kiek klasių esate baigusi? Dvi, tris...? - klausiama tos kompanijos atstovės Lietuvoje, atsakingos už bendravimą su klientais pandemijos metu.

 

Popandeminė situacija 2022 m. (1):

Neveikia e-sistema, o į ją įkelti duomenis būtina iki nustatytos datos. Skambinama šios sistemos administratoriui, klausiama:

• Sistema neveikia, ką daryti?

Atsakymas:

• O koks jūsų klausimas?

 

Popandeminė situacija 2022 m. (2):

Rastas įeinantis skambutis iš vienos valstybinės institucijos, su kuria yra susiję visi LR piliečiai vienokiu ar kitokiu būdu. Perskambinama tai institucijai kontaktiniu telefono numeriu ir pasakoma, jog tokiu ir tokiu laiku buvo skambinta ir dabar teiraujamasi, kokiu tikslu, kodėl buvo skambinta, ko norėta.

Atsakymas tos institucijos tarnautojos:

• O kaip manote, kas Jums galėjo skambinti, koks tarnautojas?
• Bet juk tai bendrasis Jūsų kontaktinis numeris, kaip galiu žinoti, atspėti, kas konkrečiai ir kodėl man skambino? – vėl klausiama tos tarnautojos.
• Na, bet pas mus labai daug kas dirba prie kontaktinio telefono... Jūs nežinote, kas skambino? – klausia institucijos atstovė.
• Jums pasakiau įeinančio skambučio laiką, valandą, minutes ir net sekundžių tikslumu, pažiūrėkite savo institucijos laikmenose, kas ir dėl ko skambino, nes internetu jokio e-pranešimo negavau, tik tas skambutis nežinia dėl ko, - kreipiamasi ir ieškoma nors kokio racionalesnio sprendimo.
• Šito tai aš negaliu... - atsako pašnekovė.
• Tai jūs tik prie telefono sėdite, o kompiuterio laikmenų nepasiekiate? – klausiama tarnautojos vėl.
• Ne, man nesimato, kas skambino, turiu tik telefoną, kuriuo atsiliepinėju į skambučius - atsako tarnautoja. Ir vėl priduria: - Bet gal jūs žinote, kas jums skambino, dėl ko?
• Gerbiamoji, jei jūs savo institucijoje negalite rasti kas kada kam skambino ir kodėl, nors skelbiatės, jog įrašote visus skambučius, pokalbius, kaip aš galiu atspėti, koks konkrečiai tarnautojas skambino ir ko norėjo? Ar manote, esu ekstrasensė?

P.S. Už tokio turinio ir ilgumo pokalbį dar ir susimokėti iš savo sąskaitos reikia... Be to, reikia ieškoti informacijos, koks vis dėlto buvo skambučio tikslas – rašyti raštus institucijos vadovams ir prašyti tikslios informacijos, siųsti per e-sistemą ir laukti atsakymo... Tada pagalvoji – nuo 2022-07-01 įteisinta nauja tvarka, kai Užimtumo tarnyboje asmenys skirstomi į naują kategoriją – besiruošiančius darbo rinkai, visi, kas tik galėjo ir iki tos datos neturėjo jokio legalaus darbo LR, pasistengė įsidarbinti, be abejo ir galimai, buvo užimtos itin greitai tos geriausiosios darbo vietos – kur, pavyzdžiui, tik sėdi prie telefono, kalbi bet ką, o alga į sąskaitą reguliariai įkrenta ir darbo stažas tau eina – dirbti praktiškai kaip ir nereikia, tokios puikios tos išsvajotosios darbo vietos, tereikia tik to nors kokio nusipirkto mokslų baigimo diplomo – nors kokio, bet kokio... nes svarbu buvo išvengti patekimo į tą kategoriją besiruošiančiojo darbo rinkai. Bet ką daryti, kai vienos ar kitos būtinos paslaugos reikia iš to tokio įdarbinto asmens, kuris ar kuri telefonu atsiliepti geba, kažką kalbėti geba, bet ne visada – kartais ir šito neatlieka ar atlieka taip, kad nebenori daugiau niekada su tokia institucija kontaktuoti. Arba yra dar viena išeitis – surašyti tuos atvejus kaip tiesiog ŠYPSULIUS, su lengva šypsena prisiminti it kokį akibrokštą ir pasižadėti sau – daugiau jau tikrai niekas nebestebins, nes štai šis atvejis jau yra ta riba, kada jau manai, jog didesnio absurdo ir būti negali. Bet patikėkite... galo tiems akibrokštams nėra. Ir paaiškinimą tam tikra prasme pateikė gerokai anksčiau viena dėstytoja, paaiškinusi, jog aukštojo mokslo diplomus įsigijusieji jau ne tik rašyti nebesugeba, jie ir skaityti nebemoka – tokia situacija jau nuo 2008-ųjų, iki tol dar pavykdavo aptikti mokančiųjų skaityti, nebebuvo kreipiama dėmesio, jog rašyti nemoka ir negali iš viso tie, kurie pretenduoja į vienos ar kitos rūšies aukštojo mokslo diplomą... Esamu metu tokie asmenys - atsakingose pareigose, ne tik prie telefoninių skambučių registravimo veiklų įdarbinti. Skaityti, rašyti jie nemoka, todėl maža tikimybė, jog išmoks, nes jie puikiai įsisavinę savo teises, pavyzdžiui, jei paklausite, kiek sumokėjo už fiktyvų aukštojo mokslo diplomą, visi yra išmokę frazę: "Jūs mane įžeidėte" ir dar geriau žino, kad draugas ar draugė, kuri taip pat rašyti ir skaityti nemoka, turi teisininko diplomą, todėl bet kada gali pasitarti ir nutarti, jog itin patogu bylinėtis - tuo pačiu ir save pareklamuoti, būti užsiėmusiais kokiu mažiausiai trejų-penkerių metų laikotarpiu  gana jiems priimtina veiklos rūšimi - vaikščiojimu į teismo posėdžius ir aiškinti, jog tas anas, štai šis ir dar tas juos laaaaabai įžeidė, dėl ko jie nebegali dirbti, bet duokite jiems dar pinigų, ką? Jiems brangiai kainavo tie visi fiktyvūs aukštojo mokslo diplomai, o pandemijos metu močiutės, duodavusios neribotas sumas pinigų įskaitytinai ir fiktyviems diplomams įsigyti bei pramogoms, išmirė, tėvai susilaukė naujų vaikų, kurie už tuos, kurie su fiktyviais diplomais, apie 20-30 metų jaunesni, investuoja į tuos "naujus" savo vaikučius, todėl jie, tie esamu metu nei rašyti, nei skaityti nemokantieji, liko praktiškai be pinigų šaltinio, o tos algos, kurias gauna esamu metu, jiems pakanka ne ilgiau kaip porai dienų per mėnesį išsilaikyti, juk viskas taip pabrango... Nejaugi iki šiol neaišku ir drįstate iš jų kažko tikėtis?

Popandeminė situacija 2022 m. (3):

Į akis netyčia pateko aliejus, kuriuo tepiau odą apie akis, norėdama apgydyti nuo per didelio saulės įdegio paraudusią odą. Tokiomis aliejumi padengtomis akimis teko eiti į biudžetinę įstaigą užpildyti kelis dokumentus. Mačiau kaip per rūką, bet pamaniau – visi reikiami duomenys tikrai yra tarnautojos kompiuteryje, parašą ant dokumentų padėsiu, ir viskas.

Bet teko nustebti – net turėdama visus duomenis savo darbo kompiuteryje tarnautoja pareikalavo užpildyti lentelėse itin didelį kiekį popieriaus lapų vis su tais pačiais duomenimis ir rašyti ranka. Sutrikau. Paprašiau nors sudėti paukštelius, kurias skiltis man reikia užpildyti. Buvau pati pirma klientė iš ryto, tarnautoja dar turėjo būti nespėjusi pavargti. Kai ji ėmė atkakliai prašyti viską pildyti ranka, ėmiau ir pasakiau, kad prastai matau, bet neaiškinau, kodėl. Ir dabar labai gailiuosi, kad neįrašiau, ką ta tarnautoja man pasakė. Ji ne tik žemino, terorizavo psichologiškai, įžeidinėjo... buvo dar klaikiau. Tada ėmiau ir pradėjau simuliuoti situaciją, jog esu silpnaregė... Teroras įgavo pagreitį ir suglumusi supratau, ką patiria realioje aplinkoje silpnaregiai ir neregiai. Šito neužmiršiu niekada. Įdomiausia tai, jog per kokias 12 minučių tas aliejus nuo mano akių kažkaip prasivalė, skubiai užpildžiau visas pateiktąsias lenteles ir mandagiai palinkėjau tarnautojai geros darbo dienos. Išėjau iš kabineto – eilėje arti 10 garbingo amžiaus senjorių, galimai jų tarpe nedaug kuri mokėjo skaityti lietuviškai, kalbėjosi tarpusavyje rusiškai. Kaip tas lenteles pildo jos, jei net itin gerai žinant klausimų eigą, puikiai suprantant lietuvių kalbą, tokios apimties dokumentų užpildymui reikia sugaišti vidutiniškai valandą? Pastebėjau tik, kad su nemažais krepšiais visos buvo atėjusios... be abejo, tuose krepšiuose – ne asmeniniai nešiojamieji kompiuteriai ir ne išmanieji telefonai...

 Popandeminė situacija 2022 m. (4):

2022 m. birželis. Kelionės į užsienį vis aktyviau įsigyjamos, po pandemijos ilgesnės nei 2 metų pertraukos visi sukruto vykti ten, kur ir buvo įpratę. Man reikėjo pasiruošti išvykai į ES valstybę su tikslu įvykdyti nedidelės 5 dienų kursų apimties mokymų programą. Einu į vieną draudimo bendrovę, kuri yra registruota Lietuvoje, nusipirkti elementaraus kelionės draudimo. Randu sėdinčią jauną moterį-draudimo bendrovės tarnautoją ir nuobodžiaujančią, klientų nėra nė vieno.

Sakau:

• Noriu įsigyti kelionės draudimą 5 dienoms ES valstybėje, bet tai ne poilsinė kelionė, o mokymai.
• Reikia nurodyti tikslą kelionės, - atsako tarnautoja.
• Tai ir sakau – mokymai, dalyvavimas mokymuose.
• Nėra tokios eilutės, – atsako moteriškė.
• Kaip nėra? Tada ieškokite ko nors panašaus į stažuotę, komandiruotę...
• Ir tokios eilutės nėra, – atsako draudimo bendrovės tarnautoja.
• Kokia yra? – klausiu.
• Vykimas slidinėti.
• Bet juk dabar vasara, – nustembu.
• Pas mus visi dabar tik ir perka draudimą su paskirtimi – slidinėtojo draudimas, – paaiškina moteriškė.

Trumpam sutrikau. Pamąsčiau... aha, Australijoje dabar žiema, Pietų pusrutulyje žiema – vadinasi... lietuviai keliauja ten. Slidinėti. Ir taip masiškai, kad jokios kitokios draudimo rūšies net nesivargina pardavinėti draudimo bendrovė. Tada mėginu supaprastini draudimo bendrovės atstovei klausimą ir teiraujuosi:

• Na, gerai. O jei ateina Seimo narys ar savivaldybės tarybos narys ir prašo apdrausti jį komandiruotės metu. Kokį tikslą tokiu atveju pažymite draudimo polise?
• Slidinėjimas. Dabar visi tik tokias draudimo rūšis įsigyja, – rimtu veidu atsako tarnautoja.

Atsistojau ir išėjau.

Tiesiog į padėtį galimai labai greitai sureagavo oro skrydžių bendrovės ir gausybė įvairių draudimo rūšių atsirado akimirksniu, jas galima įsigyti kartu su lėktuvo bilietais ir nuo visų įmanomų įvykių – ir atvejai, kai pametami asmens dokumentai, ir atvejai, kada prarandamas bagažas, ir ligos, traumos atvejai bei itin smulkiai surašyti atvejai, kada lėktuvas vėluoja ar skrydis atšaukiamas.

Dabar, 2023 m. žiemą, natūralu, jog žmonės planuojasi šių ,metų atostogas. Kirba mintis: gal ir man išmėginti slidinėjimą? Šių metų vasarą? Negerai yra išsiskirti iš visumos, būti lyg ta balta varna – visi poilsiauja, slidinėja vasarą Pietų pusrutulio kalnų kurortuose, o aš per visą gyvenimą nė kartelio jokioje užsienio poilsinėje kelionėje nė nesu buvusi, vien tik ilgas sąrašas stažuočių, specialiųjų mokymų, tarptautinių konferencijų ir simpoziumų... na, nesu turėjusi atostogų. Nė karto.

 Popandeminė situacija 2022 m. (5): LAUKITE TĘSINIO.

Iliustracijos autorius - 10 metų vaikas.

------------------------------------------------------------------------------

Ubagas suvalgė gyvatę – žmonės kalbėjo: alkanas.

Turtingas suvalgė gyvatę – žmonės kalbėjo: vaistai.

Ubagas pasakė: katė suvalgė kepenis, – jam nepatikėjo.

Turtingas pasakė: pelė suvalgė geležį, – jam patikėjo. *

Iš armėnų tautosakos

 Įsimylėjęs puola ant kelių ir peršasi savo merginai:

• Brangioji, noriu būti tavo gyvenimo draugas amžinai!
• Pasiieškok kvailesnės! – atkerta ji.
• Kad tu – vienintelė...*

 Daugumas vyrų nori susirasti tokias žmonas, kurios būtų gražios, išmintingos, išsilavinusios, ištikimos ir mokėtų gerai virti. Deja, įstatymai draudžia daugpatystę. *

- Apie ką kalba vyrai, kai vieni tarpusavy pasilieka? – paklausia moteris vyrą.

- Apie tą pat, kaip ir moterys.

- O tai begėdžiai! – su panieka veide atsako moteris. *

Sako, kad paklausius Armėnijos radijo apie tai, ar bus trečiasis pasaulinis karas, Armėnijos radijas atsa, jog ne, tačiau bus tokia kova už taiką, jog akmens ant akmens nebepasiliks. *

Poliklinikos registratūroje:

• Padėkite, mano žmonai skauda galvą ir temperatūra.
• Aukšta?
• Taip, metras aštuoniasdešimt penki! **

 Ateina vyras pas gydytoją, šis apžiūri ir sako:

• Na, mielasis, teks dešinį plautį šalinti. 

Vyras išsigandęs:

• Ką jūs, daktare, mano plaučiai visą gyvenimą buvo sveiki!

Gydytojas atsako:

• Taip, su plaučiais viskas tvarkoje, bet štai kepenys nebetelpa. **

 Pas gydytoją.

• Gydytojau, jau kelintą kartą sakau – aš iš tikrųjų sergu.
• O aš jums sakau – jūs sau tai įteigėte. Nieko jums nėra.
• Bet aš tikrai labai blogai jaučiuosi.
• Tai vis jūsų įtarumas. Štai jums patarimas: kartokite sau „Aš sveikas, aš sveikas“, ir puikiai jausitės.
• Na, tai ačiū.

Ligonis atsistoja ir eina. Gydytojas:

• Palaukite, o honoraras?
• Tai vis jūsų įtarumas, gydytojau, kartokite sau „Man sumokėjo, man sumokėjo“, ir jūs puikiai jausitės! **

 Kas jums yra, - klausia daktaras paciento.

• Tai jūs turite surasti, kas man yra, - atšauna jis.
• Tuomet kreipkitės į gyvulių gydytoją, - atkerta gydytojas, - nes tik jis nustato diagnozę nieko neklausdamas. **

 Mažame kolektyve kolegos guodžiasi, kad kiša ir kiša pinigus į savo vaikų išsilavinimą, o kaip nėra rezultato, taip nėra. Viena moteriškė ima pasakoti, kaip studijavo JAV ji pati ir jos sutuoktinis, kokie ten privalumai universitetuose, palyginti su mūsiškiais, ir panašiai. Kita jos kolegė atrėžia:
- Ai, tu vis liaupsini tuos amerikonus. Ar nežinai viešos paslapties?
- Kokios? - klausia išsimokslinusioji užjūriuose.
- O tokios: kai klausiama, kas yra aukštasis mokslas JAV, atsakoma: buvusieji TSRS laikų profesoriai iš Rusijos, persikėlusieji dėstyti į Ameriką, ir studentai, atvykę mokytis į JAV iš Kinijos.***

Kalbasi  du visuomenėje gerai žinomi vilniečiai. Vienas sako:
- Ui, kad tu žinotumei, kokia gražooolė mano dukra - ant nugaros gausiai auga tokie juodi stori plaukai, kojos gausiai apžėlusios, net pirštai ant rankų plaukuoti...
- Ai, kolega, tu mano sesers nematei - tiek paritus, tiek pastačius, o kokia apsukri, greitai bus 66 metai jai, bet niekada jokių mokesčių nemokėjo, o kiek pinigų užsidirba, nespėja užsakymų priiminėti.
- O kokie tie užsakymai? - klausia pirmasis pašnekovas.
- Plaukus šalina iš nepageidaujamų kūno vietų.
- Niu, niu, sudominai... Tai ji bikini zonas tvarko? Mano dukra vis skundžiasi, jog kai ji pasinaudoja bidė, po kiekvieno karto tenka santechniką kviesti. Gal pigiau būtų kokie tai depiliavimai? - klausia apžėlusiosios dukros tėtušis.
- Tai jau nebepopuliaru. Paskutiniu metu dažnokai užsako paslaugą - plaukus iš burnos išvalyti.***

Šaltiniai:

* 1990 m. kalendorius. Redagavo Liutauras Kazakevičius.
** 2020 m. liaudies medicinos ir sveikatos kalendorius.
*** Nugirstas pokalbis.

 

ANEKDOTŲ POPURI

2023-01-07

Trijų mėnesių nėštumo moters pilve  kūdikėlis mąsto: „Kažin kada mano mama mes rūkyti žolę?“.
Šeštą mėnesį jis mąsto: „Kažin kada mano mama nustos gerti alkoholį?“.
Devintą mėnesį kūdikėlis mąsto: „Kažin kada mama gaus man tėvelį?“.

---

Prie gimdymo namų susitinka du vyrai, vienas eina iš gimdymo namų ir atrodo labai laimingas, kitas skuba į juos.

Tas, kuris eina į gimdymo namus, klausia išeinančiojo:

• Kodėl toks laimingas?
• Ai, ir neklausk, – atsako jis. Nunešiau žmonai prieš gimdymą knygą “Trys muškietininkai” paskaityti. Ir ką sau manai? Man gimė trys puikūs sūnūs – lyg trys muškietininkai.

Einantysis į gimdymo namus tik visas persimainė ir kad pasileido tekinas.

Išeinantysis klausia skubančiojo:

• Kas nutiko, ko taip leki?
• Oi, – atsiliepė šis nubėgdamas, – aš savo žmonai “Ali Baba ir 40 plėšikų” nunešiau…

--- 

Kalbasi dvi vištos paukštyne.

Viena giriasi:

• Mano vienas kiaušinis 25 centus kainuoja, o tavo – tik 20 centų.

Antroji atkerta:

• Aš ne tokia kvaila, kad dėl 5 centų užpakalį sau plėšyčiau.

---

• Iš <https://lt.wikipedia.org/wiki/Anekdotas>:

  Anekdotas – trumpas pasakojimas, dažnai komiškas.

  Anekdotai būna dviejų rūšių:

  • biografiniai ar istoriniai trumpi pasakojimai apie garsius asmenis ar įvykius, nebūtinai komiški.
  • trumpas, komiškas pasakojimas, turintis staigią, efektyvią, dažnai netikėtą pabaigą. Jis gali būti visiškai pramanytas, kur veiksmas gali vykti tiek realioje tiek istorinėje aplinkoje, tiek pramanytoje abstrakčioje.
    

  
Nuotraukos autorė - Andžela Armonienė, 2022.

SIŲSKITE REDAKCIJAI
E-ADRESU Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. SAVO ANEKDOTUS, KURIE YRA IŠBANDYTI LAIKO IR NIEKADA NEPRARANDANTYS AKTUALUMO. BUS VERTINGI PRIZAI. ANEKDOTŲ PATEIKĖJAI GALĖS IŠLIKTI INKOGNITO, JEI TO PAGEIDAUS.

 

͋

SENUOSIUS PALYDINT

Lotynų patarlė:
„KĄ DIEVAS MYLI, TAS MIRŠTA JAUNAS“, arba kaip išviečių valytoja išgyveno iki 98 metų ir dar gyvens mažiausiai iki 120-ies, nes taip jai pažadėta medikų

Juodasis humoras – vietoje fejerverkų, kurių daugelyje vietovių Naujametinę naktį nebus

Lietuvių liaudies išmintis: „Dainuoki dainą to vežiko, kurio vežime sėdi“.

Bet ar kas trukdo improvizuoti?

2022-12-31

Metai visai baigiasi, o Naujųjų šventinio pasitikimo net numatyti buvo neverta. Tiesiog per daug darbo. Nėra kada. Ko nepribaigė įvairių rūšių „covidai“, esamu metu visi likusieji arba apsiformino sau ar vaikui, jei jį turi, neaiškios kilmės infekciją būtent tarpušvenčiu, todėl į jokius darbus ar tarnybas nevaikšto, arba išsikaulijo darbo sąlygas iš namų ir tas reiškia taip pat, jog iš esmės arba atlieka kelių šimtų kolegų per visus metus neatliktus darbus, už kuriuos privalu atiduoti metines ataskaitas bent jau iki Trijų Karalių dienos, todėl tenka dirbti 24 valandas per parą „iš namų“, kurie gali būti kad ir savaitei išsinuomotieji apartamentai Druskininkuose ar Nidoje, ar kokioje medžiotojo trobelėje su „viskas įskaityta“, arba iš tiesų gavo iš anksto ir dar šių metų gegužę-birželį suplanuotas atostogas, kokios buvo įprastos iki pandemijos pradžios 2020 metų kovą – slidinėjimas Alpėse, aromaterapija Egipte, jei yra nepilnamečių vaikų – pasilepinimas izoliuotos teritorijos Turkijoje teikiamais privalumais, kur ir Lietuvos Respublikos mažo provincijos miestelio daugiabučių namų kiemsargė, kuriai jau tuoj tuoj bus 70 metų, nusipirko 10 dienų trukmės egzotines pramogas ne tik sau, bet ir žentui, keturiems anūkams, sūnaus naujausiai draugei ir dar apmokėjo poilsio dienas kaimynei Petronėlei, nes ji eilę metų atneša tai kiemsargei tiesiai į namus savo gamybos beliašų ir už juos neima jokio atlygio, todėl ją vežasi kartu ir viską jai apmoka – turkų kulinarinis paveldas įspūdingas, kaimynė gal išmoks kebabus gaminti ir tada galimai jų nemokamai gaus ir kiemsargės gausus artimųjų būrys. Be to, jie visi ten pasijus puikiai, nes turi pluoštus grynųjų ir už juos ten pirks visas norimas paslaugas ir bus aptarnauti lygiai taip, kaip oligarchų gausi šeima, atvykusi drauge su aptarnaujančiu personalu – duotuoju atveju – su beliašų virtuoze Petronėle, kurią galimai net ir paliks „pasitobulinimo kursuose“ pas svetinguosius turkus, kad galų gale jau ir išmoktų tuos kebabų mėsos gabalus ant iešmo sukioti kaip reikiant.

Ir niekas negali suprasti, kas toje Lietuvoje vyksta. Kaip nutinka, kad žmonės – fiziniai asmenys, o ne kokios firmos ar korporacijos, vis tuos gerokai virš 20 milijardų oficialių santaupų ir indėlių, užfiksuotų statistiškai pandemijos metu bankuose, registruotuose Lietuvos Respublikoje, tokiu neįtikėtinu spartumu gausina ir apie tai bet kas gali sužinoti perskaitydamas naujienas apie tų Lietuvos rezidentų kaupiamų oficialiųjų pinigų procentinį gausėjimą kas mėnesį su nedideliais svyravimais. Ši statistika šioje vietoje necituojama, ją bet kas gali susirasti internete.

Pinigų iš valstybės ar savivaldybių biudžetų iš esmės galimai nusikalstamo persidėliojimo į nuosavas kišenes schemų yra nemažai. Paprasčiausi pavyzdžiai – tiesiog valymo paslaugos daugiabučių gyventojams, kas galimai yra itin didelius nelegalius pinigus, atkeliaujančius į tų paslaugų organizatorių, vadybininkų, subsidijuojamųjų darbo vietų sistemos valdytojų, visokeriopų perskirstytojų, tarpininkų kišenes, funkcionavimo protegavimas galimai itin nemažas asmeninių lėšų sumas per tam tikrus laikotarpius paimant iš skurdžiausiųjų gyventojų – senjorų, studentų, butų nuomininkų, jaunų šeimų su mažais vaikais ir pan. O ką jau bekalbėti apie vadinamąsias valytojas – klipatėles virš 60 metų, neįgaliąsias ar nuolat migruojančias bei iš įkalinimo įstaigų išleistąsias narkomanes ar alkoholikes, recidyvistų su gausiomis priklausomybėmis žmonas ar dukras, kurios neretai eksploatuojamos tokiu žiauriu būdu, jog net pačios nebesugeba to suprasti, tiek yra „užknistos“ ir įbaugintos. Apie tai buvo surinktos nuomonės ir komentarai iš valdiškų įstaigų ir kitur, žr. <https://www.leidnyssau.lt/info> – kelios publikacijos apie „Monkės“ biznį.

Šioje vietoje neskaičiuojame „Monkės“ ar purvinų verslininkų pinigų, ne tai yra svarbiausia, kad jie visi purvini ir dvokia – žino visi. Taip pat visi mato, kaip atrodo „Monkės“ duktė – imkite bet kurį iškilesnį veikėją, jo vaikus, anūkus galima įvertinti bei paprasčiausia tuo įsitikinti vizualiai peržvelgus kad ir privačias mokymo, edukacijos, lavinimo įstaigėles ar paprašyti plastikos chirurgo, vadinamojo jo reklaminio albumėlio, kur yra vaizdai „iki“ ir „po“. Tai jau seniai nebeįdomu.

Metų baigimo tema yra apie išviečių valytoją, gyvensiančią iki 120 metų mažiausiai, o gal ilgiau, nes taip jai pažadėjo medikai. Beje, visai neseniai ji lankėsi kavinėje su būriu artimųjų pasipuošusi bliuzele su nėriniais ir visai atrodė ne taip, kaip daug kas įsivaizduoja beveik 100-metę senutę, ji net nė karto nesidarė plastinės operacijos. Ji natūraliai ir be jokio grimo atrodė taip, kaip gerai išsilaikiusi, dar geriau įmitusi raudonskruostė su holivudiškų dantų šypsena viskuo patenkinta optimistė 70-metė mėlynakė auksaplaukė, kuri pati pasigamina valgyti, apsitvarko nuosavą butą, kuriame gyvena visai viena ir kuriame ji pagal griežtai tą patį kasdien režimą vaikšto su šiaurietiškomis lazdomis, nes išeiti iš buto į kiemą ar netoliese esantį parkelį bijo. Gyvena toje pačioje vietoje arti 50 metų, aplinkiniai ją žino, todėl supranta, kad per tokius ilgus gyvenimo metus užtarnautos įvairiopos išmokos, pensija iš mokesčių mokėtojų pinigų jai periodiškai mokama yra solidi, o greta daug švietimo įstaigų, vaikai nori ir cigaretę nusipirkti ir ko daugiau – eilinio dūmo negavę nesunkiai šio ar to bei ano pareikalauti gali iš su šiaurietiškomis lazdomis keliaujančios senjorės su aukso spalvos natūraliomis garbanomis ant galvos. Neduos ko bus prašoma – namo gali ir negrįžti... todėl aptariamoji senjorė vaikšto tik savo bute ir laiptinėje – nuo pirmojo aukšto iki penktojo po daugybę kartų per dieną. Laiptinėje ji jaučiasi saugi. Tuo pačiu apžiūri ne tik kaimynų duris, bet, kaip buvusi išviečių pigiausiame viešbutuke valytoja visą gyvenimą, dar ir patikrina laiptinės turėklų švarą. Rankų ji nesiplauna niekada. Ji taupi. O muilas, jos žodžiais, kainuoja daug, vanduo vis brangsta.

Ką ji veikia tuo metu, kai nesportuoja ir negamina valgyti ar nėra užmigusi? Sūpuojasi krėsle atsisėdusi prie televizoriaus ir mintyse gyvena Indijoje ar kitoje serialuose rodomoje egzotinėje šalyje muilo operos aplinkybėmis. Taip, ji žiūri serialus ir kad juos matytų, išsioperavo akis būdama gerokai virš 80-ies metų, nes tuomet jau buvo beveik akla su tragiškai nusilpusiu regėjimu nuo ilgamečio kardinalaus taupymo, mat nenusipirkdavo jokio vertingesnio maisto produkto, ir akys taip pat nukentėjo nuo unitazų agresyvių valymo priemonių, ji gyveno tiesiog chemikalų išgraužtomis akimis. Taigi, senjorė esamu metu kasdien po mažiausiai 4 valandas sūpuojasi krėsle, žiūri serialus ir svajoja, o kai filmai baigiasi, likusią dienos dalį kol nemiega, apmąsto ką regėjo per televizijos ekraną ir vėl svajoja.

Anūkai pas ją neateina. Nors vienam iš jų ji yra davusi itin solidžią sumą nuosavo buto įmokai padengti ir jį galų gale iš banko išsipirkti, nes buvo su paskola, kurią be močiutės duotųjų pinigų vargu ar iki savo senatvės pensijos atėjimo laikotarpio jis būtų susimokėjęs.

Beveik šimtametė yra besimaitinanti iš tiesų prabangiai ir visai kitaip nei ankstesniuoju savo gyvenimo laikotarpiu. Ją aprūpina šviežiomis daržovėmis ir sodo gėrybėmis bei šviežia sriubyte retsykiais duktė, o delikatesus atneša sūnus, kuris taupumo sumetimais planingai turi sugyventinę iš vieno prekybos centro, iš kurio besibaigiančio galiojimo produktų vežkis nors ir su sunkvežimiu ir be jokio „Maisto banko“. Todėl dabar senjorė degustuoja viską, ką anksčiau matė tik reklamose. Ir tas jai į naudą. Pavyzdžiui, seriale mato egzotinius vaisius ant multimilijonierių stalo, bet žiūrėkite – pas ją tokių irgi yra. Ima ir suvalgo persikų ar mangų kilogramą užsigerdama nemaža taurele stipriųjų gėrimų.

Žinoma, tada klausimas apie tuštinimąsi ir medicininę priežiūrą. Senjorė – priminsiu – yra taupi. Ji ne tik muilui pinigų neišleidžia, be abejo, ji ir tualetinio popieriaus nenaudoja. Prisiminkite Lietuvą prieš 100 metų – peržiūrėkite archyvines medžiagas. Ar kas žinojo, kad tualetinis popierius iš viso egzistuoja? Ir visi buvo sveiki, jokių virškinamojo trakto ar žarnynų infekcinių susirgimų, jei neįskaitysime kareivių problemų po I Pasaulinio karo ir jo metu arba juos aptarnaujančiųjų prostitučių, kurios visokiomis ligomis nuo tų kareivių ir užsikrėsdavo, ar miestų gyventojų, kurie jau savaime būdavo kreivi šleivi ir paliegę bei nuo amžių amžinųjų su išsigimusiais vaikais. O kaimo vaikas eidamas pro savo tėvų ūkio daržą išsiraudavo iš žemės morką, prabraukdavo nuo jos žemes ir tiesiog vietoje tą morką ir suvalgydavo. Ir neviduriuodavo po to. Aptariamosios senjorės kilmės vieta – užkampio ūkis su neįtikėtinai dideliu unikaliu sodu, puikiais rąstiniais gyvenamaisiais ir ūkinės paskirties pastatais bei pirtimi, gyvulių ferma, iki kur net padoraus visus metus pravažiuojamo žvyrkelio nebuvo. Pilnametystės aptariamoji senjorė sulaukė jau II Pasaulinio karo metu, tėvai ją buvo išleidę į namų ekonomių mokslus. Ją tėvai rengė būti kokio stambaus ūkininko žmona su solidžiu kraičiu ir gausaus vaikų būrio motina. Bet valdžios keitėsi ir viskas įvyko kitaip. Prie pokyčių sugebėta greitai prisitaikyti ir dainuoti dainą to vežiko, kurio vežime sėdi.

Ir šioje vietoje visai nenorima pabrėžti vienos ar kitos profesijos privalumus, tai yra, paskelbti šūkį – spjaukite į bet kokį išsilavinimą, moteriai to visai nereikia, įsidarbinkite viso gyvenimo trukmės išviečių valytojomis pigiuose nakvynės namuose ir gyvensite iki 100, o gal ir iki 120 metų. Ne, tai yra 2022 metų pabaigimo tema ir įžanga į tęstinę rubriką apie ilgaamžiškumą. 2023 metais „Padėkime sauˈ19“ bus rašoma apie tai ir kontekstas bus Senekos žodžiai: „Tiek pasakėčia, tiek gyvenimas vertinamas ne už ilgumą, o už turinį”.

Dabar grįžkime į šio teksto antrąją pastraipą apie stebuklingus Lietuvos Respublikos rezidentų praturtėjimus, ko niekas nei ES, nei kur kitur suprasti nepajėgia. Kaip tai įmanoma? Pavyzdžiui. Asmens pajamos per mėnesį yra tik 200 eurų ir visą gyvenimą iki pat senatvės pensijos tokios ir tebuvo, o iki tos senatvės pensijos, moteriškė gyvendama su itin kuklias pajamas turėjusiu sutuoktiniu, užgyveno net penkis nuosavus butus prestižinėse ir pačiose brangiausiose didmiesčio vietose, į mokslus išleido ir už juos sumokėjo dviem savo vaikams, o anūkams jau dabar, kol jie mažamečiai ir pasiligoję, pažadėjo nupirkti tokius automobilius, į kuriuos jie piršteliu parodė miesto centre prie brangiausio kazino – arba tokį, kokį turi tik oligarchai, arba tokį, kokį turi pagrindinis miesto bankininko anūkas. Ir patikėkite, nupirks. Nesvarbu, kad tie anūkai bus suregistruoti kaip atsilikusio vystymosi individai su viena ar penkiomis patologijomis. Nupirks. Ir sąskaitas bankuose jiems atidarys, ir tie indėliai nuolat augs, net nemėginkite suprasti, kaip ir iš kur. Pasakys, kad anūkė neteko vieno inksto, todėl dabar nebegali būti balerina, o tas inkstas atiteko tai aukščiau aprašytajai beveik šimtametei senjorei, o už viską atlygino „gerieji žmonės“ ir dabar senjorė jau tikrai gyvens iki 120 metelių ir žiūrės serialus sūpuodamasi krėsle bei maitinsis delikatesais, nes visai greta jos daugiabučio šiomis dienomis atidaromas mega dydžio naujas prekybos centras, kuriame, visai tikėtina, naują patrauklią draugę įsitaisys ar senjorės sūnus, ar anūkas. Maisto produktų išneš, išveš kiek tik reikia, dar ir kaimynams padalins už minimalų mokestį. Elektra su kompensacija, šildymas taip pat, medicinos paslaugos – nemokamai tiesiai į namus, gydytoja atvažiuoja periodiškai su slaugytoja, nes juk būtina paimti senjorės kokybiško kraujo, kuris gaminasi kaip kokiai jaunamartei nuo suvalgytų delikatesų ir gana intensyvaus tokio garbingo amžiaus asmeniui sporto namo laiptinėje ir bute su šiaurietiškomis lazdomis bevaikštinėjant pirmyn atgal.

Na, suvokite. Kokio dydžio pinigų suma per mėnesį susikaupia aprašytosios senjorės banko sąskaitoje? Kodėl ji tiek daug svajoja ir tiki medikų pažadais, jog gyvens mažiausiai iki 120 metų? Jos vaikai, anūkai nedirba realiai iš viso. O kam? Juk ne taip seniai palaidojo panašaus amžiaus ir beveik 100 metų žmogų – tos aprašytosios senjorės vyrą, savo tėvą, senelį. Jis buvo dar taupesnis ir už tą 98 metų senjorę. Darbo stažą turėjo virš 70 metų. Ne išviečių valytojo, bet panašiai. Piniginių išteklių sukauptos sumos buvo neįtikėtinos. Jis dar nuo tarybinio laikotarpio ir nuo pat savo pirmosios darbovietės dėjo pinigą po vieną ar dvi, tris kapeikas, kapeiką prie kapeikos, vaikus užaugino nemačiusius ir negavusius iš tėvų nei ledų porcijos, nei gražesnio rūbelio, nei kokio būrelio ar muzikos mokyklėlės. Juos jis tiesiog retsykiais paveždavo savo sena „Volga“, o prieš tai – „Moskvičiumi“. Bet kadangi jie būdavo gėdingai apskurę, tai įvykdavo itin retai, tik po to, kai jie būdavo iš kur nors iškauliję ar nugvelbę padoresnį rūbelį, na, tarkim, atradę tarybinių metų romų tautybės moterų išmestuose ryšuliuose, kur jos palikdavo joms ir jų vaikams netikusius drabužius, surinktus iš gyventojų kaip nebereikalingus. „Secon hand“ anuomet buvo tokio pobūdžio ir tokiais drabužiais rengdavosi tik tie, kas iš viso nebeturėjo savigarbos ar buvo užvaldyti kokios patologinės idėjos – dažniausiai tai buvo įsigyti „Volgą“, kai oficialus mėnesio atlyginimas buvo iki 70 rublių į rankas, ar tapti rubliniu milijonieriumi iki 40 metų amžiaus. Esamu metu tai niekur nepradingo, bet atsirado nauja paklausi prekė – medikų pažadas, jog Lietuvos Respublikos rezidentai nesunkiai gali gyventi mažiausiai iki 120 metų. Patys suprantate, jog tai tikra tiesa.

Ir Naujųjų 2023-ųjų proga šis juodojo humoro tekstas yra pateikiamas su tikslu nesismulkinti su kokiomis tai kukliomis svajomis ar ketinimais ką nors pradėti naujo ar kitaip ateinančiaisiais metais. Sakykime, pažadas sau, kad tikrai ir tikrai tikrai niekada nepilsite surūgusio alaus tiesiai ant žemiau esančiųjų kaimynų butų langų ar rūkydami žolę bendrojo naudojimo laiptinės balkone nesistengsite parinkti momento, kada būtų tokia kryptis vėjo, jog visi „stebuklingieji“ dūmeliai nuvinguriuoja tiesiai į daugiavaikės šeimos miegamąjį ar virtuvę, iš tiesų būtų per menka siekiamybė aplinkoje, kur viename ar kitame kaimynystės bute kukliai reziduoja bei mankštinasi kokių 103 ar 121 metukų multimilijonierius ir jo banko sąskaitoje gal jau už mėnesio bus susikaupę mažiausiai 200 milijonų vienos ar kitos rūšies pinigo – gal tarybinių kapeikų, o gal ir caro laikų sidabrinių monetų. Nieko nereikia daryti naujai ar kitaip. Viską darykite tą patį, pokyčiai yra kenksmingi. Jei nuo vaikystės buvote išmokyti kaip pasigaminti namų sąlygomis Kuršėnų vyniotinį ar slėgtainį, susikalti grabą ar pasigaminti balalaiką – tą ir darykite. Galimai būsite tuo vieninteliu asmeniu, kuris tą ir temoka realiai padaryti, nes, kaip rodo oficialioji statistika, kai ją sulygini su iš skirtingų institucijų pateikiamąja – pavyzdžiui, Higienos instituto ir Užimtumo tarnybos bei kitų, išklausai asmenų nuomones ir liudijimus bei asmeniškai neišvengiamai turi pasinaudoti viena ar kita viešąja ar privačia paslauga ... supranti aiškių aiškiausiai, jog esamu metu realiai ir reguliariai dirbančiųjų kaip ir nelikę. O kam? Juk pakanka įsitaisyti įmigravusią draugę, įdarbinti ją prekybos centre, nemokamai maitinti ir visai nemokamai daugiabutyje leisti gyventi ir sportuoti kiek įmanoma senesnei savo mamai, išrūpinti jai už dyką ateinančius į namus medikus, pasiimti ką paliko miręs tėtušis, o iš praktiškai niekada gal ir nemirsiančios mamos, nes jai taip pažadėjo medikai, su ja nuolat eksperimentuojantieji, juk vis dėlto įdomu, kaip tas žmogus tiek sugeba išgyventi, paimti kasmėnesines gausias iš valdiškų namų įplaukiančias į sąskaitą sumas. Ir drąsiai žadėkite anūkams mažų mažiausiai „ferarius“. Tegu bent jie svajoja apie savo perspektyvą, kad ir su išluptais inkstais, sudėtais dirbtiniais vienos ar kitos rūšies čipsais, protezais ar iš anksto diagnozuotomis daugybinėmis patologijomis, apie kurias jų gimdytojams buvo oficialiai pranešta dar iki tų vaikučių pradėjimo, kai juos jie suplanavo eilinės orgijos metu ar užsisakė juos laboratorijoje kad pagamintų lyg robotukus, pavyzdžiui, kaip reikalingus vienai vienintelei funkcijai – papuošti naujo interjero kambarį vietoje naujo šuns ar šeško, nes jie jau nusibodo. Vaikai juk nekalti.

Laukite tęsinio apie ilgaamžiškumą. Nes jei likote gyvi per pandemiją, neišvengiamai apie tai nemažai mąstote. Arba ne. Tada neskaitykite. Žiūrėkite serialus ir svajokite. Gal jau nebeatsimenate, kiek Jums metų ir skaityti niekada net nemokėjote. Tiesiog gausių švenčių fone pasitikrinkite patys sau rodydami du ar tris, ar tiesiog vieną pirštą... ar teisingai matote? Nematote? Na, apsičiupinėkite tada. Įsižnybkite sau – gal jau iškeliavote toli toli. Užsimerkite ir svajokite. Gyvensite iki 120 metų, būsite Gerovės valstybėje, visko Jums atneš nemokamai, būsite amžinai jauni, kai skrandis ar blužnis išeis iš rikiuotės, gausite visai naujus, geresnius ir nemokamai...ir ne, tai nebus koks nors Rojus. Medikai Jums pažadėjo kur kas daugiau ir geriau. Gyvensite kokybiškiau už turtuolį, sulaukusį gal 1000 metų amžiaus Degėlą iš filmuko apie Simpsonus. Bet būkite geri, na, duokite pagaliau tų grynųjų. Medikai nebegali šypsotis nieko nebegaudami į plačią chalato kišenę. Jie pirma ant vieno kito senjoro išbandys, kaip yra realiai tas gyvenimas bent jau mažiausiai iki 120 metų, bet turite juk juos visokeriopai paskatinti, atiduoti viską jiems, kam jums tos santaupos? Čia juk ne Jums viskas daroma, o ateities ir gerovės labui. Medikas vienas ruošiasi dukrai vietą N. Zelandijoj nupirkti, o kitas nori pagaliau po ilgo pandemijos laikotarpio bent gero sūrio kąsnį suvalgyti. Ar neaišku? Padarys, kad gyventumėte ir iki 150 metų, na, bet duokite dabar, esamu momentu – atiduokite gi viską ką tik turite. Nenaudokite nei vandens, nei elektros, nei muilo, nei Naujųjų metų fejerverkų nesitikėkite – kam Jums visa tai? Taupykite. Kai pakankamai prisitaupysite, bus pranešta, koks buvo viso to tikslas ir kas kuriuo metu ateis mandagiai arba su eiliniu rėksmingu performansu bei raudonųjų burokėlių barščių taškymu visko pasiimti. Dabar to žinoti Jums nebūtina.

Nes daug žinosite, greit pasensite. O juk norite išlikti amžinai jauni ir palaimingai gyventi iš viso nieko ničniekio nedirbdami. Juk galima svajoti, užsiregistruoti, kad Jamaikoje dirbote klounu, bet dabar esate kūrybinės pauzės etape ir toliau nieko nedirbti bei susirasti dokumentus, kad jūsų proprosenelis gero prestižinio kvartalo arklidėje patrauklaus Lietuvos miesto centre pusę nakties praleido grodamas balalaika ir apie tai rašė to miesto spauda, todėl ketinate kreiptis dėl nuosavybės teisės atstatymo į tą buvusios arklidės plotą, turite nusikopijavęs tą skelbimą iš 20 amžiaus pradžios laikraščio ir dirbti negalite, nes neturite tam laiko, esamu metu atkuriate savo neva originalią pavardę, nes tas balalaikininkas grojo anuomet prisidengęs jam cirke užrašytu reklaminiu pseudonimu, o po to buvo jo keli nesantuokiniai vaikai skirtinguose žemynuose, dar po to jie turėjo irgi nesantuokinių vaikų, o Jūs, kaip vienintelis pareiškęs teises į buvusios arklidės plotą miesto centre, atsidūrėte laiku ir vietoje – išsvajotoje Lietuvoje, Jums čia taip patinka, ir sūris gardus, ir cepelinai riebūs, ir mergiočių vis dar pasitaiko su mėlynomis akimis, ir medikai išrašo nemokamus masažus bei tabletytes kaip iškilaus artisto-balalaikininko, buvusio įrašytojo į pakeleivingo cirko, vienos paros laikotarpiu Lietuvą pravažiavusiojo, sudėtį, palikuoniui, todėl mažiausiai artimiausius 5 metus gyvensite iš gausių Lietuvos pašalpų ir kompensacijų, rinksite dokumentus, reabilituositės ir kursite naują pasirodymą su balalaika ar kitu instrumentu, priklausomai nuo esamos valdžios pageidavimų ir lauksite neva Jūsų nuosavybės teisių atkūrimo tuo tarpu esamu metu naudodamasis gausiomis Komunizmo standartus šimtu procentu Jūsų atžvilgiu atitinkančiomis paslaugomis ir visų įmanomų rūšių ištekliais... su pažadais gyventi mažiausiai iki 120 metų.

Nieko nesupratote? Skaitykite tekstą nuo pradžių. Arba šiame Humoro skyrelyje žemiau atraskite tekstus apie Alytę, keverzotojo Suskio dukrą Snieguolę ar Gobsekę Lietuvoje. Arba mokykitės groti balalaika. Arba susiraskite savąjį trečiąjį „arba“ variantą nors kažką veikti. Kitais metais. Arba dar kitais. Bet tuomet būkite malonūs – geriau ne Lietuvoje. Kitur tvartų, arklidžių, pravažiuojančių cirkų taip pat yra buvę. Gal net daugiau nei šimto metų senumo skelbimą rasite.

Iliiustracija iš creativecommons.org
---------------------------------------------------------------------------

 

SENUOSIUS PALYDINT

Šaržas

2022-12-21

Kokios temos buvo populiariausios per 2022 m. skaitytojų tarpe? Didžiausio atgarsio susilaukė humoro skyrelis ir VMI pranešimas, kaip ir kam bei kodėl privaloma kas mėnesį pildyti elektronines formas apie pajamas.

Artėjant Kūčių vakarui ir trumpiausios metų dienos metu – gruodžio 21/22 dienomis – daugelis prisimena, jog artėja ir galimybė juokaujant ar rimtai burtis savo ateitį įvairiais būdais: nuo šieno šiaudo traukimo iš po Kūčių vakarienės staltiesės ir pagal jo ilgį spėjimo, kam liko ilgiausi gyvenimo metai iš šeimos narių, iki neištekėjusiųjų merginų būrimosi, siekiant sužinoti, ištekės Naujaisiais metais, ar ne, kas bus tas išrinktasis, yra burtų net tokių, kad, neva, įmanoma sužinoti būsimojo vardą ar nors to vardo pirmąją raidę, įmanoma pamatyti jo atvaizdą vandenyje ar stebuklingosios Kūčių nakties metu jį susapnuoti. Žinoma, tai yra senolių tradicijų tąsa, romantika ir net egzotika kai kam, kas savo šeimose yra taip sakant „be šaknų“, amžinieji praeiviai, prašalaičiai, tokie kur kaip iš skėrių būrio – kur geriau, sočiau, ten ir lekiam, puolam ir viską suryjam, išgeriam, tada skrendam kitur, kur vėl viską nuniokojam, sunaudojam ir taip toliau – vis kitur ir vis su nauja cirko ar muzikantų, šokėjų, artistų programa.

Apie brokuotų merginų įsiūlymą jaunikiams, įvairius apgaulės triukus yra anekdotų, pasakėčių, patarlių ir pasakų kaip pirmiausia tėvai atvykusiems piršliams nuo nepageidaujamo jaunikio vietoje dukters atiduodą kiaulę, paskui avį, sakydami, jog tai jų duktė, išdalina visą tvartą, o dukrai laukia tinkamo jaunikio, neskuba. Bet užtat tinginę, brokuotą stengiasi tiesiog iškišti, nusikratyti ja. Ir vieša paslaptis, brokuota jaunoji iš Vilniaus tarybiniais metais rėpliodavo santuokos rūmų laiptais su mažiausiai 5 mėnesio nėštumo pilvu, pridengtu ar tai apvytusių gėlių puokšte, ar kokia skraiste, ar suknios fasonas būdavo maišo formos ir neretai dumblo spalvos, priderintos prie jaunosios akių atspalvio ir itin dažnai – prie juodo ar tamsiai rudo dumblo spalvos plaukų, kurie, beje, labai dvokdavo – miestas buvo gana nešvarus, merginų plaukai taip pat. Kad tokią tėvai įsiūlytų nors kokiam jaunikiui – kaina buvo gana stabili – nupirkti jaunikiui naują automobilį, nupirkti jam aukštojo mokslo diplomą ar bent jau technikumo/profesinės technikos mokyklos baigimo dokumentą, kur perspektyva įsitaisyti autoremontininku su gera alga, įtaisyti į gerai apmokamą darbą ar tarnybą, duoti gerą butą sostinėje ir pinigų sumą, tarifas būdavo 5000 rublių, nes vilniečių merginų iš tiesų normalūs vaikinai vengė, tyčiojosi iš jų ir apie jas sklandė anekdotai, kaip pavyzdžiui, ji šįryt dar barzdos nenusiskuto, todėl į paskaitas ateis tik po to, kai gaus naujus skutimosi peiliukus, esami atšipo, o tuo tarpu šeimos draugas gydytojas parašė atleidimo nuo paskaitų lapelį savaitei.

Bet labiausiai studentai vaikinai juokdavosi iš norinčiųjų lipti ant scenos, dainuoti, šokti, vaidinti. Buvo patarlė: „Kuo merga bjauresnė, tuo didesnė tikimybė, kad lips ant scenos“. Be abejo, negražiausios vilnietės buvo bendro naudojimo. Eidavo net kareiviams iš Jaunimo sodo, kuris dabar vadinamas Sereikiškių parku, per rankas ir net pačios jiems susimokėdavo. Norėjo labai ištekėti. Studentas retas kas jų norėdavo net joms pačioms jiems susimokant.

Ir kaip jos neretai vis dėlto „ištekėdavo“ itin aiškiai parašyta istorijoje, pateiktoje šioje skiltyje žemiau, apie Snieguolę, keverzotojo Suskio dukrą, ar Alę, kuri manėsi esanti pastojusi nuo šv. Dvasios, nes neprisiminė, ar nuo girto kareivio iš viešosios pirties, kuri buvo visai netoli dabartinio LR Vyriausybės pastato, ar nuo narkomanų iš Naujosios Vilnios uždaros zonos, paleidžiamų periodiškai pabūti teritorijoje ties Pavilniu, ar nuo praeinančio sifilitiko... neprisiminė. Bet, be abejo, su savo iki 18 metų išdaužytų dantų burna mokėdavo papasakoti istorijas, kokia yra puiki motina ir kaip ji „papuošė“ sostinę. Dvokiančia galva ir dėmėtu kibiro dydžio kareivių apspjaudytu veidu, kuris dabar „puošia“ vieną Vilniaus universitetą, kuriame daug tokių sostinės „puošmenų“ ir jų palikuonių, išdidžiai pasiimančių aukštojo mokslo baigimo dokumentus, išduodamus net daugybos lentelės nemokantiems mankurtams, gimusiems girtų, apkvaišusių, niekam nereikalingų Vilniaus dvokiančių „alyčių“ ar "snieguolių" su sergančio mopso veidu išsprogusiomis akimis perpuvusiuose kūnuose.

Todėl palinkėjimas yra atsipeikėti. Prasikrapštyti akis ir suvokti galų gale, kiek visuomenei kainuoja „alytės“ ar "snieguolytės", kurių daugėja geometrinės progresijos spartumu, ir jų fiestos bei performansai su kanklių, birbynių ir skudučių ansambliais ir pasriūbavimais bei paašarojimais, kad šiais metais iš didelio kaip kibiras veido visas botoksas jau nuvarvėjo žemyn, o naujam susileisti gal duos tą 13-ąją algelę, gal neduos... barzdai skustis vėl teks prisiminti geležinių skutimosi peiliukų epochą, nes elektra brango ir su elektrine skutimosi mašinėle per brangu tai daryti. O silpnapročiai „alyčių“ vaikai irgi su fiktyviais diplomais jau nebegali niekur nieko apgauti – darbo vietose reikalaujama dirbti, o ne performansus rengti su narkotikų savaitgaliais kokios nors įtakingos institucijos tarnautojams.

Afera po aferos, „alytė“ po „alytės“, "snieguolytė-išverstakytė po išverstakytės" – žiūrėk, ir skylė valstybės biudžete tokio dydžio, kad nė su šimtais „dėdžių iš Amerikos“, neva, palikimų, kurių iš tiesų nė būti nebuvo, neužkiši. Viskas ištirpo botokso injekcijose ir sunaudota vilniečių merginų barzdoms skusti bei jų dvoką vėdinti ar išsprogusius veizolus slėpti po binoklius primenančiais akiniais.

Na, labai jau smirdi, suprantate? Ir vizualinė tarša sostinėje didelė. Iš provincijos atvažiavę sveiki vaikučiai išsigąsta, mano, kad ta legendinė Vilniaus požemių pabaisa į paviršių išropojo, kai "alytę" ar "snieguolytę" pamato.


Iliustracijos sukurtos 10 metų vaiko, kuris savo personažus rado Vilniaus gatvėse, stebėdamas aplinką  ____________________________________________________________________________________________________________

 
„YRKOS DYRKOS“ SĖKMĖS ISTORIJA,

ARBA TARYBINĖS NOMENKLATŪROS SPINDESYS IR SKURDAS

GROTESKAS
Tema „Lietuvoje pieno upės, sūrio krantai, ateikite, merginos-migrantės, Jūsų čia laukia rojus“

 2022-11-25

Iliustracija: 10 metų vaiko piešta karikatūra, pavadinimas "Ukrainietė "gražuolė" Vilniuje".  Pridursime: vaikai teisūs.

Ireną vadino „Yrka dyrka“. Gausiai apžėlusi, skutama kasdien, vadinamais „Brežniavo antakiais“, kur po gauruotais purvinos spalvos antakiais nė akių nesimatė, su degtukinėmis kojikėmis, kurios buvo apžėlusios tiesiog kaip gyvulio kailis, tarp tų išdžiūvusių suvytusių kojikių didelis tarpas, apie kurį vaikai juokaudami sakydavo: „Yrka dyrka, tau tarp kojų traktorius gali pravažiuoti“. Ji, iš įvairiausių tautybių, etninių grupių maišytos ir skurdokai gyvenančios šeimos, atvyko į tarybinių laikų Vilnių su vidurinės mokyklos baigimo atestatu. Taikė įstoti tiesiai ten, kur vien vaikinai, kur nebuvo konkurencijos jokios ir mažai kas norėjo studijuoti iš viso.

Kurse „Yrka“ buvo viena mergina tarp vaikinų. Tarp tų, kurie irgi stojo į specialybę, kurios niekas, kas gerai mokėsi, nesirinko ir pateko tie, kurie niekur kitur iš aukštųjų LTSR mokyklų nebūtų įstoję, o į pedagoginį mokslą, kur įstodavo net trejetukininkai, jokiu būdu nenorėjo, nes apie pedagoginio studentus Vilniuje sklido tokie anekdotai, jog ir visiškas asilas susiprasdavo: ne, tokių patyčių penkerius metus būdamas pedagoginio studentu neištvertų. „Yrka“ nuo pirmų paskaitų pirmame kurse greitai susivokė, kas iš bendrakursių yra didžiausias tūzas ir galimas geriausias laimikis, jį ir stvėrė – generolo sūnų. Nesvarbu, kad generolo sūnus buvo beraštis, atsilikusio protino vystymosi, gimęs neaiškios tautybės ir sunkiai apibrėžiamos lyties asmeniui, kuris buvo apiformintas kaip moteriškos lyties ir jo biologinė motina, nežinia iš kur iš viso į LTSR atsibasčiusi, didelio lyg pačios didžiausios talpos kibiras veidu, apie kurį žmonės atvirai sakydavo: „Snukis plytos prašo“. Tiesiog LTSR laikotarpiu liaudies išmintis buvo sakomojo pobūdžio, žmonės pasakydavo vieni kitiems esmę tam tikromis frazėmis, patarlėmis, anekdotais ir tai buvo pati patikimiausia apsauga. Pavyzdžiui, jei vyrukas vesdavo rusakalbę, visi jo gailėdavosi ir jis savo giminių tarpe tapdavo atstumtuoju, „persona non grata“. Visi be žodžių suprasdavo, kad vyrukas tiek labai brokuotas, jog lietuvė jo nė viena nenorėjo. Bet sostinėje lietuvių tautybės asmuo solidesnę karjerą tegalėdavo realiai padaryti tik po santuokos su rusakalbe, nes tai būdavo lojalumo tarybų valdžiai ir marksistinei pasaulėžiūrai ženklas ir, be to, neretu atveju Vilniuje tai reiškė ir iš prekybos, sukčiavimo, dalyvavimo įvairiuose vadinamųjų menininkų pasirodymuose, gyvenančio iš keverzojimo valdžiai patinkančius romanus ar eiles, tarybinių metų valdančiųjų skonio dailininko ar skulptoriaus, padlaižiavimo nomenklatūrai pralobusį uošvį, kuris niekada nepagailės žentui padovanoti penkių tūkstančių rublių ir raktelio nuo automobilio bei duos dovanų dar ir butą. Bet žmonės paskui su užuojauta stebėdavo, kokie apgailėtini, paliegę, bjaurūs, išsigimę vaikai, tiesiog nuolat per gyvenimėlį einantys keliu nuo vieno mediko kabineto iki kito, nuo vienos atsilikusiųjų gydyklos iki kitos, atsirasdavo tose šeimose, kur žentą nusipirkdavo rusakalbiai kaip penimą kuilį rajono bažnytkaimio turgelyje.

Generolo sūnus buvo nuolat šeriamas tabletėmis ir įvairiais linksminamaisiais, per pažintis įstatytas į mokslus, nuo sunkios vaikystėje persirgtos ligos susuktomis kojomis, bet, laimei, paeiti galėjo. „Yrka“ nesibaidė nevykėlio generolo sūnaus ir uoliai ėmėsi už jį rašyti kontrolinius darbus, kursinį. Jai pavyko apžiūrėti ir generolo butą prestižinėje Vilniaus vietoje, ir vasarnamį dar prestižiškesnėje vietoje, taip pat „Yrka“ greitai susiorientavo, jog generolo šeima pusryčiams valgo ikrus, kurių anuomet nebuvo niekur pirkti, o generolo sūnus vaikšto itin geros kokybės batais, kurie periodiškai atnešami į generolo namus iš specialios parduotuvės, skirtos Ministrų Tarybos nariams, partiniams veikėjams.

„Yrka“ mikliai „supakavo“ generolo sūnų. Be jokių skrupulų tiesiog ėmė nakvoti jo tėvų bute, jai, pusiau ukrainietei tai buvo elementaru, apie jokias „rūtų“ saugojimo tradicijas nė kalbos nebuvo, į Vilnių ji jau atvažiavo su keliamete seksualinio aktyvumo patirtimi, „visko mačiusi“, taip sakant. Taip „Yrka“ gavo ne tik nemokamą maistą, bet ir būstą itin geroje Vilniaus vietoje, iš kur iki studijų vietos net pėstute netoli. O anuomet tvarka buvo griežta: studentas miega su mergina kartu – vesti privalo, vos tik ji tampa nėščia. Bėgdavo į metrikacijos skyrius būsimos nuotakos su 4-5 mėnesių nėštumais, nes būsimi jaunikiai iki to laiko derėdavosi, kiek nuotakos kraičio bus, ar nėštumas nuo jo, ar nuo kito ir taip toliau. Galiojo nerašyta taisyklė: merginos privalėdavo ištekėti iki trečiojo kurso vasaros atostogų pabaigos, ketvirtame kurse studijuoti ar ne, nuspręsdavo priklausomai ar yra pakankamai išteklių kyšius dėstytojams susimokėti, kad neišmestų neužskaitę egzamino, į kurį, be abejo, ateidavo nieko nemokėdamos ir tik demonstruodamos už durų klykiantį vaiką, spręsdavo pagal tėvų piniginės dydį. Neturtingesnės rinkdavosi akademines atostogas ar iš viso mesdavo mokslus ir pasirinkdavo gimdyti daugiau vaikų ir visą gyvenimą būti ar mezgėjomis, dirbančiomis namuose su verslo liudijimu, ar siuvėjomis, ar tiesiog apsiformindavo kaip sekretorės mašininkės fiktyviai, dirbdavo vadinamoji darbo knygelė, eidavo stažas, bet moteriškė būdavo namuose ir šeimininkaudavo sau ramiai ar tiesiog leisdavo dienas vartaliodamasi pataluose ir už ją viską namie nudirbdavo samdoma tarnaitė, kuri dar ir vyro meilužės pareigas eidavo už tą patį tarnaitės atlygį, pas kai ką ateidavo darbų namie nudirbti anyta ar mama – retsykiais dėl vaizdo tokia besivartaliojančioji dienų dienas lovoje vis dėlto nueidavo ir į fiktyvią darbovietę pasirašyti buhalterinių dokumentų, tiesa, už ją dirbdavo kas kitas, kaip įprasta, dviem etatais, tačiau apiforminti dviejų etatų nebuvo leidžiama, todėl išlošdavo visos pusės: viena moteriškė būdavo namie ir jai eidavo darbo stažas darbovietėje, kur ji realiai nedirbo, kita dirbo už ją neapiforminta, bet gaudavo tos nedirbančiosios etatinę algą, bet stažas tai iš tiesų dirbančiajai nesiskaičiuodavo. Neretai tie dirbantieji už namie esančiąsias ir nieko, visiškai nieko nedirbančias, buvo tiesiog skurdesnių šeimų vaikai, kurie pionierių stovyklose plovė indus, prekiavo ledais, gira, valė patalpas ir panašiai. Žmonės LTSR buvo apsukrūs, labai apsukrūs.

Bet „Yrka dyrka“, nors ir ištekėjo už generolo sūnaus ir už jį parašė jo baigiamąjį diplominį darbą, o pati liko be diplomo iš viso, nes elementariai penktame kurse jau nebepajėgė visko daryti už du ir savo vieno egzamino neįstengė išlaikyti, buvo išmesta iš studijų, nebuvo aprūpinta namų šeimininkės role. Vaiką, tiesa, ji pagimdė. Absoliučiai atsilikusio vystymosi, išsigimusį ir protiškai, ir fiziškai. „Yrka dyrka“ privalėjo ir dirbti už generolo sūnų, kuris nesugebėjo nieko, todėl abu gavo darbo vietas toje pačioje darbovietėje. Vaiką apsiėmė prižiūrėti ta didžiulio lyg kibiras veido močiutė, generolui į akis niekas nedrįso pasakyti, kad jo anūkas daugiau nei defektyvus, todėl generolas buvo išdidus, viesiems rodė Giedriuko nuotraukas, o tie, kas buvo priversti į jas žiūrėti, mandagiai tylėjo. Ir generolas net į darželį Giedriuką įtaisė. Auklėtoja neturėjo teisės nė cyptelėti, kai Giedriukas draskydavosi, žviegdavo ar jį ištikdavo priepuoliai be sustojimo. „Yrka dyrka“ gaudavo drabužėlių ir avalynės iš specialiosios nomenklatūrai skirtos parduotuvės, ją vežiodavo su „Volga“ generolo vairuotojas ir, beje, įniko į linksminamuosius vaistukus kartu su generolo sūnumi ir taip stūmė dienas. Namie „Yrka dyrka“ nė puodelio išgėrusi kavą neišsiplaudavo, valgyti negamino iš viso, drabužių neskalbė, visus darbus nudirbdavo anyta.

„Yrka dyrka“ buvo apiforminta buhaltere toje darbovietėje, kurioje nieko neveikdamas iš viso „dirbo“ ir jos sutuoktinis, silpnaprotis ir nuolat vaistukais šeriamas generolo sūnus. Pinigų „Yrka dyrka“ praktiškai neturėjo. Viskas buvo anytos rankose. Todėl „Yrka dyrka“ iš karto surezgė mintį – prisiplakti prie generolo sūnaus giminaičių Vilniuje ir iš jų melžti pinigus, įsitvirtinti jų namuose nuolatine viešnia. Ji ėmė pataikauti, vaidinti draugę generolo sūnaus tetai, landžiojo pas ją, plepėdavo, domėdavosi, kokios pajamos tos tetos, ką ji turi, ką turi jos seni tėvai, kurie buvo ir generolo sūnaus, jos sutuoktinio, seneliai. „Yrka dyrka“ visaip girdavosi pasakodama apie sūnų Giedriuką. Bet jos sutuoktinio teta itin gerai buvo mediciniškai išprususi ir puikiai suprato, koks defektyvus Giedriukas ir ką visa tai reiškia. Ji imdavo ir sakydavo: „Giedriau, nustok tu tiek valgyti, ar gali bent tris pritūpimus padaryti? Negali? Oi, vargšas tu. O žinai, kiek yra penki kart penki? Nežinai? O du kart du? Irgi nežinai? Giedriau, kiek tau metų, ar žinai? Irgi nežinai?...“ Giedrius stovėdavo toks gal 120 kg, suprakaitavęs, smirdintis. Jam tuomet buvo 12 metų.

„Yrka dyrka“ generolo šeimai tapo nebereikalinga tuo metu, kai generolo sūnui buvo pasiūlyta kitas gyvenimo būdas ir kai „Yrka dyrka“ užsiminė, jog nebetylės ir papasakos, kokiais preparatais nuolat šeriamas jos sutuoktinis ir kad tai nelegalu, nes preparatai jam pristatomi niekur neregistravus kaip paciento ar narkomano. „Yrka dyrka“ tiesiog nieko nepešė, ko tikėjosi gauti nei generolo šeimoje, nei iš sutuoktinio senelių ar jo tetos, kuri buvo viengungė ir bevaikė.

„Yrka dyrka“ net nebuvo pakviesta į teismo posėdžių salę, skyrybų dokumentai jau sutvarkyti jai buvo atvežti tiesiai į namus ir ji buvo supažindinta su faktu, kad nebėra generolo sūnaus sutuoktinė. Ji tapo niekuo. Darbovietėje išsilaikė, nes buvo pietų pertraukos spermos šiukšliadėže savo bosui ir jis jos neišmetė dar ir dėl to, kad buhalteriją sutvarkydavo taip, kaip reikia, nerodydama realios situacijos ir su dvigubu įrašu.

„Yrka dyrka“ nenustojo landžioti pas buvusio sutuoktinio tetą. Jos tikslas buvo kažkaip proteguoti savo defektyvų sūnų Giedriuką, kažkaip įsiteikti tetai ... butas buvo itin puikus tos tetos, o teta bevaikė. Ir tas butas buvo „Yrkos dyrkos“ tikslas. „Yrka dyrka“ nuolat bendravo su generolu, savo buvusiu šešuru, nes Giedriuko iš jos neatėmė ir į atsilikusio vystymosi vaikų internatą jo neperkėlė. Juk vis dėlto, kokia būtų negarbė pripažinti, kad generolo anūkas defektyvus, nemokytinas, fiziškai nepajėgus nė trijų pritūpimų padaryti, tiesa, paeiti tas nabagėlis, įvairių tautybių ir rasių kratinys, galėjo.

Sunku net patikėti, bet generolo sūnaus teta buvo nužudyta. Ne staiga, ne kažkuo nuodyta, o nužudyta pas medikus ją be saiko operuojant ir net netaikant nuskausminamųjų, anestezijos ir darant chirurgines operacijas prieš jos pačios valią. Ji buvo planingai nukankinta iki mirties per nepilnus trejus-ketverius metus su tikslu išgauti jos parašą ant buto perleidimo generolui testamento. Be to, ji buvo itin išsilavinusi, turėjo neįtikėtinai puikią atmintį, aštrų protą ir puikiai žinojo apie visas brolio generolo šeimą ištikusias išsigimimų diagnozes, žinojo jų pavadinimus ir net kas nelegalius preparatus niekur neregistruotus tai visai išsigimusiųjų kompanijai ir kaip bei kada pristato. Tiesiog atėjo toks metas, kai ji nebetylėjo. Aplinkybės tokios susiklostė, kai pretenzijos su ja elementariai susidoroti tapo per daug akivaizdžios.

„Yrka dyrka“ esamu metu senatvės pensijos amžiaus. Turi anūką, kuriam 17 metų ir jis dar labiau defektyvus nei jos sūnus Giedrius, kuris dar generolui gyvam esant buvo tiesiog apiformintas kelių patruliu. Nes tai buvo patikimiausias būdas susirinkti grynuosius pinigus kelyje ir taip bent trumpam patenkinti besaikį „Yrkos dyrkos“ apetitą pinigams. Nužudytosios ir planingai nukankintosios tetos prestižiniame bute reziduoja generolo sūnus sėkmingai darantis vis tą patį ir nuolat gaudamas neregistruotus preparatus, kad bent kažkiek funkcionuotų, „Yrka dyrka“ gavo ankstesnįjį sutuoktinio butą ir per generolą būstu už nulį pinigų mokesčio aprūpino net savo sūnų Giedrių, be to, atsivežė į sostinę savo karšinamą mamą, kuri turėtą nepigų butą kitame mieste pardavė ir viskas atiteko „Yrkai dyrkai“.

Iš dalies ukrainietė „Yrka dyrka“ galimai veda pamokėles naujai į Lietuvą atvykusioms damoms, senjorėms ir merginoms, seksualinį gyvenimą pradedančioms nuo 9 metukų amžiaus ar net anksčiau, tema „Lietuvoje pieno upės, sūrio krantai, eikite, merginos, Jūsų čia laukia rojus“, o jos sūnus Giedrius jas visas saugiai nuveža ir atveža į ir iš ten kur reikia ir kur pragyvenimo išlaidas apmoka lietuviai iš savo mokesčių į biudžetą ir „Sodrą“. Be to, dabar gausios kampanijos vyksta, kur taškomi barščiai, šokami šokiai, vyksta cirko pasirodymai ir demonstruojami graudulingi filmukai bei interviu, kur tik duokit, duokit, lietuviai, duokit pinigų, daug duokit... ir t.t., ir pan.

Ar dar yra kam kas neaišku? „Yrkų dyrkų“ savo aplinkoje nematėt? O Giedriuko – kelių patrulio, kuriam nei daug, nei mažai, tuoj tuoj bus 46 metai, todėl galimai gauna ir solidžią buvusio patrulio pensiją ir už per eilę metų surinktus kyšius net atsiskaityt nereikia, nes kas gi judins generolo anūką? Juk tas generolas turi dar ir anūkę Dovilę, kuri moka atlikti auditą privataus užsakymo pagrindu. Taip prarevizuos, kad nebenorėsite nei užsiminti, kad „Yrka dyrka“ žmogžudė galimai, o Giedriukas galimai jau net tvistą šoka, tokių gerų tabletyčių gavo sau ir savo sūnui ir srebia barščius, net purslai taškosi ir snarglys į tuos barščius varva.

P.S. www.leidinyssau.lt norintieji galite susipažinti su vaizdine ir žodine informacija apie „Zonkę“, ji, beje nuotraukoje žemiau stovi greta zebrės. Be to, pravartu savarankiškai susipažinti ir su Vidurinės Azijos tautosaka apie išaką.

JUOKAS PO JUOKO:
NAUJUS MOKYMO METODUS ATRADAU TIESIOG ANEKDOTŲ KNYGELĖJE, O TOKIA IR BUVO  PAGRINDINĖ UŽDUOTIS - NAUJI MOKYMO METODAI POKOVIDINIU LAIKOTARPIU

 2022-11-13

Iliustracija iš creativecommons.org 

 

Nieko nėra geriau kaip kelionėje neapibrėžtumo sąlygomis, kai skrydžių kaina ES nuo šių metų balandžio išaugo nei daug, nei mažai – 10 kartų, o peržiūrėjus gruodžio mėnesio skrydžių kainas ir atsiradusius tarpinius persėdimo oro uostus net trumpokais atstumais iš viso priimi sprendimą keliauti tik svajose, kai pamatai, kas vyksta kitose transporto priemonėse ir kaip nustatytu laiku ir pagal grafiką bei iš anksto internetu nusipirkus bilietą tarpmiestinio susisiekimo autobusas iš viso neatvyksta ir tarpmiestinio susisiekimo transporto įmonė prieš tris savaites perkant bilietą internetu kartu gavusi ir kliento kontaktinę informaciją ir nė nepraneša, kad pagal įsigytą bilietą autobuso nebus, kai iš šiltų vietų, kur pavėsyje virš 30 laipsnių karščio vidurdienį grįžti su vasaros sezono rūbais į Vilniaus oro uostą ir žvarbiame ore vėjuotoje oro uosto vietoje anksti paryčiais lauki to autobuso, kurio nė nebus ir apie tai nepranešta ir taip toliau ir panašiai – su nostalgija prisimenu laikus, kai praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje studentiškais metais ir su studentams taikomomis nuolaidomis galėjai keliauti tiek Lietuvoje, tiek iki Talino, kitų miestų traukiniais, autobusais, lėktuvais, miestų viešuoju transportu ir kainos visada būdavo gerai žinomos, stabilios, visur matomose vietose stotyse ir stotelėse aiškiai būdavo skelbiama informacija apie maršrutus ir tvarkaraščius. Nė minutės ar sekundės vėlavimo ar reisų atšaukimų nebūdavo, išskyrus audros atvejus, stabdžiusius lėktuvų skrydžius kai kada, bet apie tai iš anksto būdavo pranešama, jog skrydžiui oras netinkamas, skrydis atidėtas. Autobusų vairuotojai, traukinių mašinistai atsakingai dirbo savo darbą, žmonės didžiuodavosi savo profesija. Tokio balagano kaip esamu metu nė įsivaizduoti nebuvo galima, visur buvo disciplina. Kelionė net itin tolimais atstumais būdavo tiek pigi, kad net vien iš kelių rublių studentiškos stipendijos būdavo galima sau leisti nuvykti traukiniu savaitgalį į Taliną aplankyti kokios išskirtinės parodos ar mugės, be to, užtekdavo ir kokybiškiems ledams ir kavai estų kavinukėje senamiestyje. Pirmadienį jau tvarkingai sėdėdavai paskaitose, skaniai pamiegojusi traukinyje ir įvykdžiusi puikią kultūrinę programą. Be to, spėdavai susiplanuoti visai savaitei kokią filmo premjerą pažiūrėsi, kokį spektaklį aplankysi ir ar jau yra nauja paroda Dailės parodų rūmuose patikrinsi – viskas nemokamai, egzistavo kontramarkės studentams, išskyrus, kad bilietus į filmus pirkdavome, bet jie buvo to verti, nes to laikotarpio užsienio šalių filmai buvo neprilygstami, niekas nedemonstravo neestetiškų žmonių, nepropagavo kažkokių svetimų idėjų ir nepolitizavo – mes gyvenome tiesiog puikiai, laukėme su viltimi penktojo kurso, mėgstamo darbo ir, be abejo, buto, kurį nusipirkdavo jaunieji specialistai per metus, jei nepasirinkdavo ilgokai palūkuriuoti buto valdiškame name ar tiesiog iškart įsikurdavo bendrabutyje. Mes visos ir visi buvome po trečiojo kurso jau susituokę, be poros, taip sakoma, liko tik turėję kokių tai per didelių ydų, pavyzdžiui, koks nors vilnietis, vilnietė, apie kuriuos jaunimas jau būdavo susirinkęs informaciją, kad nevala, priekvailis, narkomanas, beviltiškas ligonis ir į aukštąją mokyklą pateko vien todėl, kad tėvas mokslų daktaras gretimame fakultete ar mama dirba Prekybos ministerijoje, todėl priekvailį it šlapiu maišu per galvą trenktą sūnų net nesugebėjusį savarankiškai išlaikyti abitūros egzaminų – o jie privalomi būdavo net 5, per pažintis įtaisė į Teisės fakultetą ir, be abejo, sumoka už kiekvieną išlaikytą egzaminą, išspręstą kontrolinį, parašytą kursinį ir, žinoma, diplominį baigiamąjį darbą bei valstybinius egzaminus, kuriuos privalu išlaikyti norintiesiems gauti aukštojo mokslo baigimo diplomą, grynaisiais ir į atitinkamų fakultetų žmonių kišenes, lygiai kaip ir į gydytojo plačią chalato kišenę, kad neišduotų sūnui pažymos, jog yra silpnaprotis, vartojantis narkotikus nuo paauglystės, nuolat gydomas nuo visos puokštės patologijų ir dirbti jurisdikcijoje negali.

Tiesa, Vilnius ir tuomet buvo apgailėtinai purvinas, smirdintis ir šiukšlinas, su gausybe paliegusių nesveikai fiziškai ir emociškai atrodančių žmonių, apsirėdžiusių beformiais nudėvėtais skudurais, avinčiais nuskurusiais batais ar žiemą su „Proščiai molodost“ veltinukais iki čiurnų net vaikai,... bet čia jau būtent šios vietovės populiacijos problema. Studentai iš Šiaulių, Panevėžio tviskėte tviskėjo ir dauguma pietus restorane ar kavinėje valgė kasdien, buvo studentų, reguliariai beužkandžiaujančiųjų ir alkoholinius kokteilius degustuojančiųjų ir „Stikliuose“, „Neringoje“ ar „Lietuvos“ viešbučio aukščiausiojo aukšto restorane, dažnu atveju tai buvo medikų ar kolūkių pirmininkų, stambesnio kalibro prekybininkų vaikai-studentai.

Tegaliu apibendrinti ir grįžti prie šiandieninio susisiekimo paslaugų sektoriaus, nes, be abejo, kas gi gali norėti nors pusvalandį praleisti Vilniuje, tai štai: transporto paslaugų lygis Lietuvoje tragiškai žemas su retomis išimtimis. Oro bendrovių aptarnavimas ir teikiamų paslaugų lygis klaikiai prastas, akivaizdus žmogiškųjų išteklių problemiškumas. Daromos ištisinės klaidos – planingai ar ne, tai dar patikrins atitinkamos institucijos – bet tų klaidų, neva, padarytų iš susisiekimo sektorių aptarnaujančiųjų pusės, kaina net negali būti įvertinta pinigine išraiška, tai žymiai rimčiau ir daugiau nei neįtikėtinai išaugusios kelionių kainos ES ribose.

Bet vienas dalykas išliko nekintamas. Žmonės mėgsta keliauti. Kelionė – tai ištisas gyvenimo patirties universitetas. Todėl, kai lygini, kas pakito, o kas liko taip pat, nebūtinai patenki į vadinamojo "rožinių akinių" užsidėjimo sindromo aplinką, kai metams bėgant romantizuoji, tai kas buvo anksčiau. Privalu vertinti objektyviai.

Išliko nekintamas dalykas – liaudies humoro svarba kelionės metu, kai nori, kad ji neprailgtų ir su pašaipa pasižiūrėtumei į transporto paslaugų teikėjus, net nesiveltumei į beprasmę diskusiją su jais. Todėl nė nesvarstydama įsigijau gerą periodinę anekdotų knygelę su pavadinimu „Lapės anekdotai“ 2022 Nr. 5 ir maloniai nusiteikiau skaitydama tuos pačius anekdotus, kuriuos su pasimėgavimu pasakodavome vieni kitiems praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje, būdami studentai, populiarūs jie būdavo ir šeimos rato, artimų draugų susibūrimuose, bendradarbių pokalbių per pietų pertrauką metu. Ir tai yra tikroji išmintis, pati geriausioji edukacija, amžiams išliekanti žinia, pati tikriausioji pedagogika pasiekianti širdis ir protus, kuri yra teisybė, yra taikli ir pamokanti, suprantama bet kurio amžiaus asmeniui, bet kurios tautybės žmogui, neišskiriant nei lyties, nei religijos, nei išsilavinimo lygio, iš tiesų vienijanti, pamokanti, apsauganti.

Citatos iš paminėto leidinio p. 16; 18; 25 ir 7:

Per taigą traukia du medžiotojai, sutinka čiukčį. Vienas medžiotojas jo klausia:

• Kur čia parduotuvė?
• Va, eikite link to kalno, o antradienį pasukite į dešinę. /

Nusipirko čiukčis laikrodį, bet šis netrukus sugedo. Nunešė jį laikrodžių meistrui, kuris irgi buvo čiukčis. Šis išardęs laikrodį pamatė, kad tarp mechanizmo dantračių įstrigęs negyvas tarakonas. Kitą dieną atėjusiam laikrodžio savininkui meistras pareiškia:

• Kodėl?
• Mašinistas numirė./

Eina du čiukčiai mišku, staiga abu įkrenta į duobę. Vienas sako:

• Šauk į viršų. Gal kas išgirs...

Šovė, bet nieko.

• Šauk dar kartą.

Šovė, ir vėl nieko.

• Šauk dar.
• Negaliu.
• Kodėl?
• Strėlės baigėsi./

Čiukčis iš medžiotojų gavo dovanų pauktšunį. Po kurio laiko medžiotojai atvažiuoja pas čiukčį ir klausia:

• Na, kaip tas šuo? Geras?
• Na, nežinau… Nieko gero…Ar tos antys per aukštai skraido, ar aš tą šunį per žemai mėtau?../

Nusprendė čiukčis šokti su parašiutu iš lėktuvo, instruktorius moko:

• Kai iššoksite, patemkite virvutę, kuri yra prie parašiuto, tuomet jis išsiskleis, nusileisite ant pievos, kur jūsų lauks mikroautobusas.

Čiukčis iššoka iš lėktuvo, timteli už virvutės, bet parašiutas neišsiskleidžia. Nusispjauna jis ir sako:

• Na, su parašiutu apmovė. Žiūrėsim, ar mikroautobusas lauks…/

Sutikite, jėga šie anekdotai. Ir šioje vietoje tegaliu priminti – Vilniuje gana atsakingose pareigose dirba čiukčios su ne čiukčių pavardėmis ir vardais. Ir dalyvauja projektuose, ir lyg netyčia atsiduria būtent tuose bankuose, kuriuose prasmenga negrįžtamai gyventojų santaupos ir įmonių sąskaitose laikyti pinigai – kaip antai “Snoro” bankas, “Danske Bank”… esami stambesni bankai Lietuvoje. Prasmegti gali ne tik viešųjų pinigų milijardai bendrovių bei stambesnių savininkų tvenkiniuose juos įžuvinant ir suvaidinus, jog užsiimama akvakultūra, užsiimama viskuo, už ką tik dalina viešuosius pinigus ir pageidautina už nieko nedarymą, na, gal kažkuriam pagrindiniam dalintojui ir atismokėta bus šviežiomis kaimo braškėmis ir unguriais... todėl dingsta ir tarptautinių projektų dotacijos – … ar čiukčiai kas ką pasakys? Čiukčia narkomanas su nusipirktu per pažintis bendrojo lavinimo mokyklos pedagogu-biologo diplomu dar iš tarybinio laikotarpio po LR tapimo ES valstybe-nare net gana įtakingo vienos ministerijos finansinio audito dokumentus pasirašinėdavo, nes pinigų išplauta buvo tiek, kad direktorius stebuklingai "išvykdavo į komandiruotę" būtent išorinio audito metu... Čiukčia juk atsakys, kad tik ką skrido lėktuvu, šoko iš parašiuto, šis neišsiskleidė, todėl dabar banke darbo vietoje sėdi su šalmu ir nieko nemato, nieko negirdi ir, be to, apsinuodijo jūros gėrybėmis po lapkričio pradžioje Š. Korėjos vykdytų branduolinių sprogdinimų, todėl dabar iki gyvenimo galo Lietuvoje už mokesčių mokėtojų pinigus gydysis radiacijos poveikį – amžinus onkologinius susirgimus. Ir prašom duokite ES pinigų. Daug. Nes yra dar du šimtai milijonų čiukčių ir jie visi atvažiuos į Lietuvą, kur viskas dalinama nemokamai, sanatorinis gydymas irgi už dyką. Vaistukų haliucinogeninių atsiveš patys ir dar kitiems pasiūlys bei amžinai gyvens sakurų parkuose, kurių yra beveik kiekviename Lietuvos mieste ir net bažnytkaimiuose nesunkiai aptiksite vieną kitą svetimietį medelį. Už rinkos kainą, be abejo, čiukčios stebuklingi haliucinogenai bus irgi pristatyti nes čiukčia mokės pasidaryti rėmimo kampaniją apie stebuklingą naują ženšenio šaknies atmainą, mumijo ar šikšnosparnio kepsnį su specgrybais, nuo ko tikrai tikrai niekada nesirgsite jokiais covidais. Paskui dar čiukčia parodys kaip moka groti kanklėmis ir pūsti birbynę. Jei gerai sumokėsite, žinoma. Čiukčia juk su aukštuoju ekonomisto išsilavinimu, naujus narkotikų platinimo kelius tiesia ir ES pinigų nori, pasakoja, kaip čiukčijiečių vaikučius mokys sodinti bulves, nors jie ir alergiški dirvožemiui ir dėl poreikio nuolat vartoti narkotines medžiagas, mums įprastų maisto produktų nė nesuvirškintų, tektų gyventi su amžina klizma. O kaip tada sakurų parke pasirodysi? Sutikite, ne fasonas.

P.S. Praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje niekas nesakydavo „čiukčis“, sakydavo „čiukčia“. Ir anekdotų apie čiukčias būdavo tokių gerų, kad iš juoko kvatodavomės. Ypatingai puiki anekdotų pasakotoja buvo mano teta Stanislava, ji tai darė virtuoziškai, laiku ir vietoje su tokia diplomatine įžvalga, ir tinkamai pasirinkusi adresatus, klausytojų kompaniją bei tokia taisyklinga ir nepriekaištinga kalba ir dikcija, reikiamų žodžių akcentavimu, kad tiesiog priblokšdavo. Pavyzdžiui, juokdavomės smagiai iš anekodoto apie čiukčią nuotaką Maskvoje, nuo kurios „grožio“ pašiurpo čiukčios vestuvių baliauninkai maskviškiai iš jaunikio pusės, ir anekdoto kaip čiukčia cepelinus sukramčiusi savo dantimis bulves virė bei patiekė tokius nužiaumotus cepelinus lietuvių delegacijai kiekvienam po vieną vienetą atvykusiai į svečius atsakomojo vizito, o paklausta ar yra dar, atsakė, kad tinkamą kiekį bulvių spės sukramtyti tik iki rytojaus vakaro, todėl brangūs svečiai ir viešnios turėtų palaukti ir neišvykti tą pačią dieną... arba tas puikus anekdotas apie tai, kaip čiukčia į stiklainį su agurkais galvą įkišo, įsikando porą agurkų ir burbuliuoja: kam tu man liepei tuos agurkus ištraukti, galva užstrigo... Nepakartojama pedagogika ir nemari liaudies išmintis, tiesa?

 SIŲSKITE REDAKCIJAI E-ADRESU Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. SAVO ANEKDOTUS, KURIE YRA IŠBANDYTI LAIKO IR NIEKADA NEPRARANDANTYS AKTUALUMO. BUS VERTINGI PRIZAI. ANEKDOTŲ PATEIKĖJAI GALĖS IŠLIKTI INKOGNITO, JEI TO PAGEIDAUS.

-------------------------------

MEDIKŲ „ELITAS“,

ARBA KAIP PROFESORIUS VADOVĖLIUS RAŠYDAMAS NESANTUOKINIŲ BROKUOTŲ VAIKŲ PRISIDARĖ

GROTESKAS
2022 10 18

 

Skaitytojai nekantraudami teiraujasi naujų istorijų apie medikus, pasakoja jas ir patys. Niekam ne paslaptis – pandemijos laikotarpiu žmonės buvo palikti be jokios pagalbos, daugybė pasakojimų pasiekė Redakciją, kaip žmonės tiesiog pūte puvo savo lovose ištisus dvejus metus, pamiršti artimųjų, neprisikviečiantys gydytojų, nes šie... arba atostogavo, arba dirbo tik telefonu atsiliepinėdami ir tai darė net ne patys gydytojai, o slaugytojos, jos ir vaistų receptus išrašinėjo. Jos, slaugytojos, beje, ir vaistus maišais iš ligoninės išvogtus, ypač raminamuosius, migdomuosius, psichotropikus, be kurių narkoamanams laužo kaulus, nešė kaimynams, draugams, draugų draugams ir giminėms iš kelių Lietuvos rajonų - bizniukas "Pirk tabletę pas slaugytoją iš namų, nebūsi registruotas kaip pacientas"  klestėjo.

Tie, kurie pakliuvo į ligonines ir sugebėjo išlikti gyvi, pasakoja šiurpius dalykus apie medikų elgesį pandemijos laikotarpiu.

Bet štai ir žadėtas pasakojimas apie Po.ienę, seksualiai aptarnavusią profesorių Durninską, iš kurio vadovėlių gal jau virš 40 metų mokosi ištisos kartos medikų studentų. Poc.enė – silpno, menko kūnelio, fiziškai prastai išsivysčiusi, primena tiesiog auką, Vilniuje rusiškai tokias vadina „žertva“. Iš tiesų taip ir buvo – ji buvo auka, nes ilgus metus aptarnaudama seksualiai seną vyriškį – profesorių Durninską, suseno pati, suvyto, išdžiūvo, liko tokia kaip išnara suvytusios odos ir išsausėjusio paliegusio kūnelio, užguito žvilgsnio, nevykėlės kūno laikysena, kaltės ir atstumtosios žvilgsniu akyse.

Durninskas buvo jos dviejų dar labiau paliegusių nei ji pati dukrų biologinis tėvas. Visi tai žinojo ir su gailesčiu žiūrėdavo į suvytusio susenusio ir nudėvėto kūnelio auką – Pocie.ę. Medikai studentai net padiskutuodavo savame ratelyje, jog lytiniai santykiai su senu vyriškiu baigiasi liūdnai – mergina nuvysta, susensta, virsta tokia lyg susiraukšlėjusia stipena be gyvybės ir energijos. Tokias vadina „senio spermos šiukšliadėže“.

Laimei, Durninskas neišmetė Pocien.s, kai jau ji liko visiškai nudėvėta, nusibodusi ir su dviem nesveikom dukrom, primenančiomis mergaičių karikatūras – kojikės kaulėtos, bjaurios, mergiotės kreivos, šleivos, nei tekinos pabėgti nesugeba, nei judėti sklandžiai, o proteliai menki, atsilikusio ir fizinio, ir protinio vystymosi, kaip sakoma, iš serijos "Mu-mū" pagal Turgenjevo raštų herojų-idiotą.

Durninskas davė darbo vietą P.cienei netoli nuo savęs, kabinetai buvo tame pačiame pastate. Bet Durninskas niekaip negalėjo vesti dviejų išsigimusių savo dukrų mamos. Ne vien todėl, kad gėda būtų prieš žmones – nuo senuko gimė dvi idiotės... ir tai akivaizdus įrodymas, jog senyvame amžiuje jei ir susimeistrausi palikuonis laboratorijos menzūrėlėje dirbtinio apvaisinimo keliu ar su kokia jaunesne vargše, kuri sutiktų būti senuko vaikų inkubatoriumi – gimsta defektyvūs palikuonys ir tiek nevykę, jog niekaip nepasigirsi draugeliams – žiūrėkite, mano dukros... Juk visi iš juoko nukris – dvi idiotės klipatėlės su kiauromis smegenimis ir tiek negražios... net šiurpu, kiek negražūs gali būti iš nemeilės atsiradusieji vaikai. Užmovei bulvių maišą ir paslėpei, kad vizualiai aplinkos neterštų.

Tuomet buvo tarybiniai metai, skyrybos reiškė tik vieną – pasakyti sudie karjerai, netekti gerų pacientų, auditorijų, reputacijos ir taip toliau. Durninskas nemetė savo žmonos – gerai žinomos chemikės, docentės, kuri, beje, net buvo labai ir labai neblogos išvaizdos. Visada turėjo prancūziškos pudros ir gerų kvepalų, gaudavo avalynės ir drabužėlių iš specialiosios parduotuvės nomenklatūrai, mat nemažai klientų buvo ministerijų, teismų, prekybos sferos ir partinių šulų žmonos, lipančios sienomis, nes viena nebežinojo ką daryti su dukra, kurios nugara gyvulio gaurais apžėlusi ir jai vaidenasi, jog tuoj tuoj pastos nuo Šventosios dvasios, kita iš viso nemiegodavo naktimis ir negavusi narkotikų blaškydavosi tiek, kad reikėdavo laikyti surištą, todėl kad žmonės nesuprastų, koks iš tiesų siaubingas dažnai televizoriuose matomų viešųjų asmenų gyvenimas vadinkim "šeimose", reikalingas buvo Durninskas ir Durninskienė, viską sutvarkantys taip, kad įrašų neliktų, jog kokio šulo vaikui periodiškai suleidžiami narkotikai ir po to jis ar ji - na, "gražiai" šoka ir dar gražiau "dainuoja" ar "groja" jaunimo muzikos grupėje, kas buvo itin paplitę išsigimusiųjų defektyviųjų, vadinkime, "nomenklatūrinių žertvų vaikų" tarpe, kur mama neretai rusakalbė ir tokia primenenti statinę ant degtukų formos apžėlusių kojelių, nuolat dvokianti ir rytais nusiskutanti juodą barzdą, o tėtušis - garsus "menininkas", partinis veikėjas, valdininkas, prekybos sistemos grandinėje įtaisytas prekių saugotojas sandėlyje ar prekybos vietose, profesorius, mokslų daktaras... na, tie visi kur net rašyti realiai nemokėjo, tik į partinius susirinkimus vaikščiojo ir iš anksto žinojo kur kada už ką balsuojant reikia ranką pakelti ir kad už tai dovanų gaus komandiruotę, kur viešbutyje ar tiesiog traukinyje jam bus patiekta apyšviežė tarybinių metų prostitutė, padėsianti jam nusigerti ir nors porai valandų užmiršti, kokia pabaisa yra jo namuose ir kiek išsigimę bei defektyvūs jo vaikai.

Jai, Durninskienei, buvo atviros visų įmanomų nomenklatūros šulų namų durys, nes kaip chemikė puikiai išmanė ir farmaciją, galėdavo parekomenduoti vieną ar kitą tik užsienyje įmanomą gauti vaistą, švelnesnę tabletę sunkia silpnaprotystės forma sergantiems žinomų nomenklatūrininkų idiotams ir atsikusio vystymosi vaikams, anūkams, su gausybe išsigimimų, defektų, ligų, nukamuotų įvairių sindromų, kai mama pusiau ukrainietė, pusiau kazachė, pusiau dar velniai žino kokios tautybės ir rasės defektyvi dvokianti nabagė, o tėvas - prasigėrusiųjų palikuonis; jų, tų nomenklatūrininkų, žinomesnių menininkų, rašytojų, antrosioms pusėms, kurios gydydavosi „tazepamais“, nes labai, na, labai išgyvendavo, kai kasdien tekdavo matyti savo išsigimusius vaikus namie, kurie ir sulaukę pilnametystės nesugebėdavo atlikti penkių metukų amžiaus vaiko užduočių mokykloje. Iš jų darė muzikantus ir daininkus, kur su fonograma paleisdavo ir sukurdavo šiokią tokią reklamą, kad, ei, žmogeliai, eikite pirkite bilietus. O nugrimavus ir aptinkavus net bjauriausią padarą, kur nė į žmogų nepanašus ar nepanaši, visada gali sukurti kokį scenos kaliausės atvejį ir už tai net kažką uždirbti.

Ir jiems visiems reikėjo „padaryti“ pažymas, jog yra visai neatsilikusio vystymosi, visai ne silpnapročiai... profesorius Durninskas dirbo taip pat išsijuosęs – tų vargšų nomenklatūrinių proto ubagų katastrofiškai daug būdavo per pažintis įtaisoma mokytis teisės ar ekonomikos, medicinos aukštosiose mokyklose – lygiai taip, kaip ir po 1990 m., kai aukštojo mokslo diplomus nusipirko visi, kas tik turėjo pinigų – ir narkodilerių besmegeniai vaikai, ir nudėvėtos prostitutės, kurios sugebėjo nuo policininko-sutenerio nuslėpti dalį pinigų, kad neatimtų, ir profesorių palikuonys, ir buvusių ministerijų šulų, politikų išsigimusieji palikuonys, kurie daugiau nei silpnapročiai, su jais situacija dar liūdnesnė.

Taigi.

Durninskienė turėjo jaukų butuką Ozo gatvėje, Vilniuje. Gyveno lygiai kaip kokio 19 amžiaus pabaigos Londono salono ledi – priiminėdavo vieną savo studentą trečiakursį savo namuose, vaišindavo jį brangiais stipriaisiais gėrimais ir migdolų riešutais, kurie anuomet buvo iš viso niekam neregėta prekė, jų nebūdavo nei parduotuvėse, nei turguose, nei kokiose specialiosiose parduotuvėse nomenklatūrai. Bet Durninskienė jų nuolat turėjo ir labai daug. Kažkas iš jos gerbėjų iš Rytų kraštų jai juos pristatydavo. Žinoma, Durninskienė smaginosi su tuo studentu išsijuosusi. Jam, jaunam, buvo patogu tokia seksualiai išprususi dama, kuri niekada nereikš jokių pretenzijų kaip kokia jo bendraamžė studentė, kad, oi, oi, netyčia „užkibo“, netikėtai nėščia ir imki mane veski, aš jau ketvirtame nėštumo mėnesyje. O Durninskienė iš to studento darė mokslų „žvaigždę“, įdarbino laborantu savo fakultete, ruošė tolimesnėms doktorantūros studijoms, supažindino su profesijos plonybėmis, parūpino brangią literatūrą mokslo darbams ir ne tik. Studentui tai buvo dar ir kaip patogu – jaunas vyrukas iš provincijos nė svajoti negalėjo savo provincijoje apie tokią išskirtinę laimę ir galimybę prasimušti į žmones Vilniuje. Be abejo, jis buvo mokomas namų sąlygomis pagaminti narkotines medžiagas, paeksperimentuoti. Na, kad ir durnaropių užmaitinta mergina, pavyzdžiui, nesuprastų su kuo lytiškai santykiauja - gal su šunimi, o gal su asilu.  Tokio pobūdžio filmuota medžiaga visada buvo itin brangi prekė, o zoofilų niekada netrūko nei jurisdikcijos atstovų tarpe, nei nomenklatūrinių koridorių veikėjų gretose.

Profesorius Durninkas visa tai žinojo. Nesikišo. Nes nugyvenęs su savo Durninskiene šitiek daug metų nuo pat jaunystės, nei jis jos, nei ji jo jau seksualiai nebedomino. Jie tiesiog susitarė – netrukdyti vienas kitam. Durninskienė puikiai žinojo apie savo sutuoktinio pomėgį studentėms. Ir nieko dėl to nesakė. Knygos buvo rašomos, vadovėliai, pasirašyti Durninsko pavarde, buvo vieninteliai iš tos srities, honorarai buvo itin solidūs, pinigų užteko ir Durninskienės studentui išlaikyti, ir Durninsko pavainikes dvi išsigimusias dukras paremti.

Bet žmonėse kalbos vis garsėjo. Poci.nė dar nebuvo spėjusi tapti –iene... žinojo visi, kieno tos paliegusios silpnų kūnelių dukros.

Kaip ten nutiko, bet vienas medikas pasipiršo Durninsko nudėvėtai moteriškei su dviem to senuko dukromis. Taip atsirado Pocie.ė, taip P.cius iš jokių perspektyvų neturinčio mediko tapo nuolat į geras vietas įtaisomu gydytoju.

Medikai, kurie tokių gerų darbo vietų negavo, už nugarų Pocie.ei šnibždėdavosi, ją pašiepdavo, bet į akis niekas nieko nesakė. Jų ir pačių padėtis buvo ne ką smagesnė – medikai tarybiniais metais buvo itin nusigėrę, degradavę, vedė palaidus gyvenimus, dažniausias stereotipinis elgesys – per naktinius budėjimus kelti orgijas su slaugytojomis, sanitarėmis, valytojomis, kai kurie ir su ligonėmis iškrėsdavo tokias naktines fiestas su medicininio spirito kokteiliais, kad net keista, kaip tos anų laikų ligoninių sienos ir lovos atlaikydavo.

Tiesiog visada pravartu suprasti – medikų tarpe amoralumas klesti. Jų asmeniniai gyvenimai tiek purvini – yra, be abejo, ir išimčių – kad tie žmogiukų atnešami kyšiai grynaisiais pinigais taip ir prasmenga medikų kišenėse. Juk tenka išlaikyti ir teisėtos žmonos meilužius, ir savo nesantuokinius vaikus, ir mokėti buvusiai studentei, kad neapskųstų, jog senukui profesoriui net su „Viagra“ jau seniai nebestovi ir jam nuolat reikia pamasažuoti su pirštuku prostatą, kitaip jį apima pykčio priepuoliai.

Tikras purvas.

Bjauru girdėti, kaip jie visi vis prašo didinti jų algas ir ieško auklių, kurioms algas mokėtų iš biudžeto, tai yra, iš mokesčių mokėtojų pinigų, kad šios nors kažko pamokytų jų defektyvius atsilikusio vystymosi vaikus, kurie nei mokytis, nei dirbti realiai niekada negalės.

Kitas pasakojimas bus apie tai, kaip paranku kai kam turėti išsigimusį vaiką, kiek iš to uždirbama, kaip egzistavo defektyvios Mašos Bo.ko aferizmo palaikymo tinklas, kodėl kai kurie žmonės, net medikai, kurie genetiko išvadą apie būsimą išsigimėlį gali itin nesunkiai gauti net eilėse nestovėdami, sąmoningai gimdo išsigimusiuosius, iš anksto žinodami, kad būsimas jų vaikas ne tik kad bus atsilikusio protinio ir fizinio vystymosi, bet ir elgesio korekcija nebus įmanoma iš viso, pavyzdžiui, vien dėl to, kad tas išsigimęs vaikas nuo mažametystės verčiamas lytiškai santykiauti su itin senyvais žmonėmis ar su biologiniu broliu, siekiant, kad šis savo lytinio brendimo metu neįsiveltų į jokias bendraamžių grupuotes, o užsidarytų su šeimos paslaptimis labai uždarame ratelyje ir taptų amžinai priklausomu nuo jam paliepimus duodančio tėvo ar kito artimo giminaičio.

Atvejis, kai gydytojo profesiją turintis ir gydytojo praktika užsiimantis vyras lytiškai santykiauja ne tik su savo teisėta sutuoktine, bet ir su savo biologine dukra ir biologiniu sūnumi, o jo žmona lytiškai santykiauja dar ir su savo biologiniu sūnumi, ne tik su savo sutuoktiniu – mediku, vadinamas „psichologiniu ketvertu“, tai yra, kai šeimoje yra du vaikai – berniukas ir mergaitė. Lytiniai santykiai nuolatiniai ir tik toje šeimoje. Palikuonių tokiu atveju negimsta, nuo per didelio genetinio artimumo tai neįmanoma. Tokie atvejai yra tiek dažni, kad eiliniai žmonės nė nesuvokia. Nebūtinai medikų šeimose, ir prokurorų, verslininkų, poetų... Tiesiog kai į tokias „šeimas“ patenka santuokos keliu kiti asmenys, ne jų biologiniai kraujo giminės, tada ir atsiranda dar naujesni atvejai, kai iš visiškai sveikos moters per trumpą laiką padaroma psichiatrinės pacientė, iš kurios draugelis medikas per nepilnus metus už pažintį ir pinigus ar tiesiog palieptas padaro negrįžtamai sužalotą asmenį, kuris net nebeatsimena net savo vardo, pavardės ir taip toliau. Ir nebeliudija apie „šeimą“, į kurią buvo patekęs ar patekusi santuokos keliu. Neretai tokie asmenys ir būna“netikėtai“ mirtinai pervažiuojami gatvėse ar tiesiog savo namo kiemuose, nežinia kaip „suserga“ onkologine liga ir po intensyvios chemoterapijos ir kitų rūšių „gydymo“ bei suleisto morfijaus irgi nebeliudija... ką matė prokuroro, ministro ar profesoriaus, kokio žinomo rašytojo ar „menininko“, pralobusio verslininko, mediko „šeimoje“, kur stebėjo, ką išdarinėja koks žinomas ir aktyviai besiviešinantis žmogiukas, neretai "už nuopelnus" net gaunantis valstybinius apdovanojimus, medalius, ordinus, rentas ir taip toliau.

 

Siųskite redakcijai ir kitas patikrintas istorijas. Publikuosime.

P.S. „Ir iš silpnapročio nepadarysime protingą, nors jį kažinkaip lavintume ir tobulintume. (...) reikia aiškiai pasakyti, jog ir geriausio maitinimo, gyvenimo ir priežiūros priemonės neprašalins tų išsigimimo užuomazgų, kurios jau glūdi lytinėse ląstelėse ir perduodamos tolimesnėms kartoms Mendelio dėsniais“ (Bendoravičius, 1932: 54-55).

_____________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________

NE ANEKDOTAS APIE MEDIKŲ PATEKIMĄ Į UŽSIENĮ

ARBA KAIP SNIEGUOLĖ TAPO MEDIKE IR IŠVEŽĖ MILIJONĄ RUBLIŲ Į ŠVEDIJĄ
Parodija

2022-09-11

Suskis buvo beprotis, nuolat kartojantis kliedesinę istoriją kaip, neva, jį dar vaiką vokiečių kareiviai vasaros stovykloje prie jūros skriaudė. Už tokią fantaziją jam buvo mokami gausūs tarybiniai rubliai.

Kliedesinę istoriją išvertė į visas TSRS kalbas, Suskis ėmė atkusti ir įsijautė į tą kliedesį taip, kad pradėjo užrašinėti ir daugiau kliedesių, kurie jo, bepročio galvelėje, gimdavo gavus vaistų dozes. Suskis buvo kilęs iš ubagų ir išsigimėlių bendruomenės, izoliuotai laikytos nelabai toli nuo Palangos. Dirbti negalėjo. Todėl vokiečių kareivius, kurie jam, išsigimusiajam, proto vargšui, davė šokolado Antrojo pasaulinio karo metu, apkaltino nebūtais dalykais.

Suskis buvo visiškai negabus, rašliavos jo buvo kaip jovalas, išvemtas iš bepročio gerklės, nei pradžios, nei pabaigos, nei siužeto, nei žanro. Tuomet Avyžius, Baltušis, Sruoga buvo privalomosios literatūros moksleiviams sąrašuose, jie buvo mėgstami, knygų skaitymas buvo populiarus jaunimo tarpe. Įkišo ir Suskį į moksleivių nagrinėjamos ir apsvarstomos literatūros sąrašus, bet kai reikėdavo rinktis, niekas Suskio knygų iš bibliotekų neimdavo, pasirinkdavo kitus rašytojus.

Antakalnyje, Vilniuje, Suskis gyveno su Suskiene. Būdavo daug juoko: Suskienė irgi niekur nedirbo, buvo tokia dubenėliu, žmonėse vadinamu „bliūdeliu“ kirpta raudonai paspalvintų nusususių plaukelių galva, kuri kretėjo, o akys buvo tiek išsprogusios, kad atrodė tuojau iškris iš akiduobių ir tabaluosis. Slampinėjo po Antakalnį, vasarodavo Palangoje, kur vietiniai žmonės žinojo: atvažiuos Suskiai ir jų nabagė duktė Snieguolė, lygiai kaip jos motina primenanti išsprogusių akių juokingą jūrų gyvūną. Suskytė buvo bjauri. Kadangi Suskiui už kliedesines knygas neblogai mokėjo rubliais, visi žinojo – Snieguolė nori iš Tarybų Sąjungos išvykti gyventi į Kanadą. Abu suskiai buvo ligoniai ir Suskytė nė nesuvokė kaip gyvena normalūs žmonės ir kas yra normali šeima. 

Snieguolei teko prižiūrėti beprotį tėvą, kuris nuolat trainiojosi namie, tik retsykiais nukėblindavo į Rašytojų sąjungą. Išsigimimai Susklio buvo klaikūs. Jam buvo reikalinga nuolatinė priežiūra, žmona, kuri taip pat buvo išsigimusi, kartu su dar labiau išsigimusia dukra kažkaip tvarkėsi. Snieguolė net buvo išmokusi papjaustyti salotų, sutaisyti tokių vadinamų makalienių, kur sudėdavo viską ką randa šaldytuve. Mokykloje ją kažkaip prastūmė. Mat, Suskis už tas savo kliedesines istorija buvo tapęs oficialiu milijoną turinčiu taupomojoje kasoje rubliniu milijonieriumi. Būti tarybų valdžios proteguojamu rašytoju, kurio kliedesius verčia į kitas tarybinių respublikų kalbas buvo vienas pelningiausių užsiėmimų.

Suskiai greitai prarado ryšį su realybe. Pagrindinis klausimas buvo kaip su tuo rubliniu milijonu išvažiuoti į užsienį.

Pradžiai Snieguolę įtaisė mokytis medicinos. Idiotę su išvirtusiomis akimis... Į mediciną įstoti buvo sunku. Bet Suskytę įkišo. Snieguolė savo varganoje ligotoje galvelėje turėjo tikslą – pramokti prižiūrėti tėvą, mediciniškai kažkaip jį aptvarkyti. Jis buvo tapęs rublių gaminimo mašina. Jo knygas spausdino dideliais tiražais. Sąskaita rubliais pūtėsi, o LTSR nelabai ir ką nusipirksi – butas duotas Antakalnyje, ir tiek žinių.

Suskytė buvo prastumta ir iki gydytojos gavimo diplomo, specializaciją pasirinko neurologiją – pagal tėvo išsigimimus. Bet tik ką iškeptos medikės pacientai nelankė. Ji teturėjo vienintelį pacientą – tėvą Suskį, rašantį kliedesius ant popieriaus po gautos eilinės tablečių dozės. O ir Snieguolę reikėjo nuolat mediciniškai prižiūrėti. Pasodinta buvo kabinete prie psichiatrų  – kontroliavo ją nuolat, sušerdavo jai vaistų, kad kažkiek funkcionuotų.

Bet labai matėsi net pagal išorinius požymius, kad Snieguolė išsigimusi tiek fiziškai, tiek ir psichiškai, atsilikusio protelio.

Suskytė sulaukė senmergės amžiaus. Tikslas išvykti su išsigimusiais tėvais ir milijonu į užsienį vis labiau tolo. Tuomet tai buvo itin griežtai kontroliuojama. O trys išsigimėliai juk nebūtų sugebėję nuo kokios turistinės grupės vykstančios į Jugoslaviją ar Vengriją atsilikti ir pasilikti – būtų parsiuntę atgal. Išsigimusiųjų niekam nereikia ir su milijonu, ir su dviem.

Ir ... ups idėja. Rado homoseksualų senbernį – irgi mediką. Dar daugiau. To nabago tėvas būtent buvo atsakingas už paskutinio parašo padėjimą, kai žmonėms vis dėlto būdavo leidžiama išvykti gyventi į užsienį iš Tarybų Sąjungos. Bingo. Homoseksualai TSRS buvo atskirtyje, jiems būtina buvo slėpti savo gyvenimo būdą ir pomėgius, jie visi stengdavosi susituokti kad ir su senute, kad ir su išsigimėle, su bet kuo, kas tylės ir pridengs, neįskųs.

Suskiai spėjo ne tik ištekinti išsigimėlę Snieguolę. Jie net dar labiau išsigimusios anūkės Dovilės susilaukė. Gimė tokia grynai srutų statinės pavidalo, nei vyras, nei moteris, nei tautybės, nei rasės, nei religijos, nei ko nors panašaus į žmonių kultūrą. Bet Suskiams buvo nesvarbu. Spėjo kaip tik per TSRS griuvimo laikotarpį transportuoti Suskytę su dukra ir žentu į Švediją. Su milijonu, žinoma. Spėjo dar ir iškeisti rublius palankiu kursu.

Ir Suskytė iškūrė. Visam laikui. Rado ir ten panašių kaip jos tėvas Suskis. Pritapo. Stumdė visokius neva vitaminus, maisto papildus. Ko gero, tas milijonas su viršum rublių gerai konvertavosi. Mat, dar labiau nusilpusio protelio nei ji pati savo dukrą irgi leido į mokslus. Ir tą srutų statinę net atsiunčia į Lietuvą. Revizijų daryti. Ar suvokiat? Rubliai ištirpo, Suskių palikuonė atvyksta jau ne su kliedesinėm istorijom, o su pinigų išmušinėjimo priemonėmis. Nesusimokėsi – audito nepasirašys.

Bet paėmiau ir paskaičiau tos „revizorės“ audito, atlikto Lietuvos viename rajone netoli jūros, ataskaitą.

Žinote, kvatojausi.

5-6 metukų vaiko leksika ir netaisyklingais sakinukais parašytas rašinėlis. Skaičių beveik nėra. Analizės irgi nėra. Audito išvada ne iš valstybinės institucijos perkama, o iš Suskių palikuonės – dirba individualia tvarka. Susimokėjai – ir gavai 5-mečio vaiko mentaliteto lygiu pakeverzotą audito išvadą.

Na, štai.

Kliedesiniai užrašai apie vokiečius atsipirko.

Esamu metu reikalinga nauja afera. Pavyzdžiui, Dovilės lyties pakeitimas ir barzdos skutimas viešai. Ir skundžiantis, kad nukentėjo, nes gyveno per daug arti atominės jėgainės arba kokia farmacijos firma kalta, nes neišgydė nuo išeinamosios angos vėžio.

P.S. Tikroji ir išsami Suskių istorija dar makabriškesnė.
Iliustracija - Viduramžių laikų karikatūra, rasta Švedijoje.

NE ANEKDOTAS

APIE GYDYTOJĄ, PRIMENANČIĄ APIPEŠIOTĄ VIŠČIUKĄ, CYPSINTĮ KAŽKĄ, KO NIEKAS IŠ VISO NET NESIKLAUSO

Arba tiesa apie tai, kad nereikia tokių medicininių paslaugų, gydytojų ir sveikatos priežiūros sistemos, kokią turime dabar, iš viso

2022-09-07

Reikėjo pas reabilitologą viso labo gauti siuntimą į procedūras, kurių rūšys yra būtent man asmeniškai paskirtos, numatytos ilgam laikotarpiui bei reguliariai itin gerai žinomos garbingos reabilitologės prieš kurį laiką, tačiau esamu metu ji buvo nepasiekiama ir teko atsitiktiniu būdu rinktis tą reabilitologę, kuri elementariai dirbo tuo metu man patogioje vietoje ir man patogiu laiku.

Tuomet dar nebuvo tarptautiniu ir pasauliniu mastu veikiančių organizacijų išvados, jog tokiose valstybėse kaip Lietuva ir kai kuriose kitose medicinos sistema per pandemiją nepasiteisino, išryškėjo didžiuliai trūkumai, visuomenei tokios medicinos sistemos iš viso nereikia kaip ydingos, neefektyvios, medikai menkos kvalifikacijos, visos sistemos išlaikymas iš valstybės biudžeto nepateisinamas ir ji tiesiog bus naikinama neišvengiamai. Ir tai tiesa.

Bet štai kas vyko paprasčiausio vizito, kaip sykis neužilgo iki pandemijos paskelbimo 2020 m.  metu, man tereikėjo paskyrimo į išvardintų rūšių procedūras. Sąrašas procedūrų buvo sudarytas, kaip minėjau, gerai žinomos reabilitologės ir patvirtintas. Tereikėjo paskyrimo tam tikram laikui, ir viskas. Tvarka yra reglamentuota, kažkiek procedūrų priklauso nemokamai ir reikiamas jų kiekis paties paciento yra nusiperkamas už savas lėšas, ligonių kasos jų neapmoka.

Ateinu pas reabilitologę ir pasakau, kokių procedūrų man reikia. Pasakau, kodėl tų procedūrų reikia ir ji pati mato įrašus, kuriuos padarė kita reabilitologė, ant stalo padedu kitų reabilitologų anksčiau parašytus paskyrimus, nežiūrint, kad viskas dabar kompiuterizuota, visada turiu dokumentus ir trejų, ir daugiau metų senumo su originaliais gydytojų parašais.

Reabilitologė, pas kurią atėjau tų paskyrimų, pavarde Naus.daitė. Paskaitinėjo tuos lapelius, kuriuos jai pateikiau ir paaiškino, jog įstaiga, kurioje ji įdarbinta reabilitologe, neturi paskyrimų, nukreipimų kur pageidauju, jų įstaiga tiesiog to neturi ir ji negali man paskirti reikiamų reabilitacinių procedūrų, pavyzdžiui, mankštos vandenyje. Negali, tai negali. Supratau, kad praradau apie du mėnesius laiko, nes tiek užtruks gauti naują paskyrimą pas šeimos gydytoją, paskui vėl vizitui pas kitą reabilitologą, kuris vis dėlto galės man išrašyti tuos reikiamų procedūrų paskyrimus.

O laikas mano griežtai suplanuotas, viena valanda kainuoja žymiai daugiau nei ši kabutėse medikė uždirba per mėnesį.

Įdėmiau pasižiūrėjau į tą gydytoją. Kažką vapaliojo tokiu cypsinčiu viščiuko balseliu, net nesiklausiau jos, nes buvo nesvarbu, man iš jos nieko nereikėjo, nes ji nieko ir negalėjo. Ji buvo nulis su atlyginimu, mokamu vien už tai, kad atvyksta į darbo vietą ir pasėdi kurį laiką kabinete.

Tik girdžiu, ji sako man jau išeinant: „Jums niekas nepadės“.

Tada įdėmiu, dviejų sūnų mamos žvilgsniu nužvelgiau tą vargšę. Gerai pasižiūrėjau, kas čia tokia  cypsi kažką.

Nutriušusi. Galimai gavusi medikės diplomą ir licenciją dirbti reabilitologe neseniai. Toks mažas apipešiotas cypsintis viščiukas. Man jos pagailo. Kadangi man iš tiesų profesionalios reabilitologės, dirbančios kitoje įstaigoje, reabilitacijos programa sudaryta puikiai, žinoma, sveikata gerėjo ir sparčiai. Bet už tokius Nausėda.tės žodžius nesunkiai galėjau jau tą patį mėnesį patvarkyti su dokumentų pagalba taip, kad gydytojo licencijos ji būtų netekusi.

Bet iš tiesų man jos buvo gaila. Nusususi tokia. Nieko nežino, ir nieko negali. Niekam nereikalinga ir greičiausiai bergždinė, nes labai ligoto silpno fiziškai ir psichiškai nestabilaus žmogiuko pavidalo. Vizualiai elementariai bjauri, atrodo pigiai, kaip iš kabareto laikinai išleista pigi gatvinė apipešiota perkama-parduodama karčiamos merga. Matomai, pati sunki ligonė, išvaizda tiesiog nutriušusio myriop pasmerkto ligoto apipešioto su išpuvusiomis plunksnomis viščiuko, rimtai. Suėmė juokas.

Taip ir matau, kaip pas ją ateina seni ir su išnirusiais sąnariais diedai, dvokiantys šlapimu ir pigiomis cigaretėmis, o ji cypsi kažką.

Vargetų vargeta. Mintyse pasiuntei tokią toliau ir palikai cypsėti kaip nutriušusį viščiuką, iš kurio tie diedai daro „viščiuką tabaka“.

Neįsižeiskite. Kritika yra pacientų teisė. O visuomenė taip pat turi teisę žinoti. Apie balaganą su cypsinčiais viščiukais gydytojų darbo vietose. 

Įdomiausia, kad tokios nabagės vis prašo didinti algas.

Taip jau sutapo, kad rinkau medžiagą apie medikų atsakomybę už padarytas klaidas, už panašius vapaliojimus kaip Na.sėdaitės taip pat yra atsakomybė. Tiesiog tokias reikia kuo anksčiau šalinti iš mediko darbo vietos ir darbinti kokia šlavėja kieme ar sniego kasėja žiemos metu. Nes jos be jokios kvalifikacijos, jos pačios pasiligojusios ir viskas, ką sugeba, cypsėti sau po nosimi, ko niekas nė nesiklauso.

Ir palikau tą vargetą, tegu cypsi. Ilgai nebecypsės, nepriklausomai nuo to, ar medicinos sistemos pertvarkos metu ji bus nukreipta į viešų tualetų sanitarinį valymą, ar į sifiliu, beždžionių raupais užsikėtusiųjų užsieniečių slaugą. Dirbti be apsaugos priemonių ir slaugytojos padėjėjos vietoje, nes nėra išmokusi net mediko abėcėlės.

Esu tikra, taip ir bus.

Visų mūsų, mokesčių mokėtojų, gerovės vardan.

Ir skųskitės kiek tinkami. Už tokius žodžius kaip Nau.ėdaitės, nenustebčiau, kad ne tik viešus WC jai teks iki gyvenimo galo už dyką valyti.

Būtina tokias išstatyti viešai pajuokai. Tai daryti būtina. Jos seniai nebeadekvačios ir visiškai neatitinka nė minimaliausių kriterijų nei bent kiek išsilavinusio žmogaus, nei paslaugas teikiančiojo kitiems asmenims. Tokios paprasčiausiai NEREIKALINGOS. 

Skaitytojai yra kviečiami siųsti redakcijai savo liudijimus ir patirtis po apsilankymų pas medikus, kurių siautėjimas laikotarpiu, kai praktiškai nebegauna jokių kyšių, yra begalinis.

Medikų pavardės skiltyje „Ne anekdotai“ rašomos nepakeistos.

Kitą sykį laukite pasakojimo apie Poc.enę, kuri studentė būdama seksualiai aptarnavo vieną profesorių mediką ir už seksualines paslaugas tam profesoriui gavo darbo vietą neblogoje medicinos įstaigoje kartu su savo būsimu vyru, kuris prisiėmė tėvystę dviejų vaikų, kurių biologinis tėvas – tas profesorius, dar LTSR laikais parašęs vadovėlį, kuriuo studentai medikai naudojasi iki šiol. Ir iki šiol pasakoja anekdotus, kaip Po.ienė karjerą "padarė".

Karikatūrų konkurso nugalėtojo, 10 metų amžiaus vaiko kūrinys - "Ukrainietė Vilniuje"
SVEIKINAME NUGALĖTOJĄ!
TIESA SLYPI VAIKŲ KŪRINIUOSE!


KLIŪTIS

ARBA PER 20 METŲ NET NEATSIPRAŠĖ

2022-07-12

2021 m. karikatūrų konkurso nugalėtojas – „Padėkime sau‘19“ Redakcijai žinomas autorius, komiksą iš 7 karikatūrų geluonių ir atkaklių beprasmių invazijų bei mėginimų įveikti neįveikiamas kliūtis tema sukūręs būdamas 10 metų amžiaus, 2002 m. be jokio mokytojo ar patarėjo įsikišimo, savarankiškai, įkvėpimo akimirką, ne kompiuterinės grafikos ar piešimo virtualiai būdu, ne su nuotoliniu mokytoju www erdvėje, o pieštukais ir savo rankomis.

Tiesiog. 2002-ųjų vasarą dar nebuvo pačiame Vilniaus m. centre išgrobstyti jo, to vaiko, namai, nebuvo drastiškai suniokotas senovinis namas, jam dar nebuvo pasiūlyta kaip 2004 m. moksleivių Kalėdų atostogų metu dirbti po 10 val. per dieną ir pakuoti atvirukus į celofaną praktiškai be atlygio ir tik pagrasinus, kad ne tik neišeis per atostogas pažaisti sniege, bet greitai nebeturės už ką valgyti... ne, tais 2002 m. vaikas buvo linksmas, atsipalaidavęs, nežinojo, kad jo mamą suniokos už tai, kad geriau, greičiau, pritaikiusi naujas tyrimų metodikas pateikė disertaciją, kurią iškart išgrobstė, suniokojo, nuplagijavo. Nežinojo, kad pačiame Vilniaus centre įmanoma tiesiog iš vaikų atimti teisę namie ruošti pamokas tiesiog 2005 m. be jokio sutikimo pradėjus namą rekonstruoti dalimis, apiforminus neva vyksta teisėta veikla... praktiškai buvo pragaras. Atėjo naujieji gyventojai su narkomanėmis paliegusiomis žmonomis, korumpuotais ryšiais, purvinomis niekšų biografijomis pagražintomis tam kartui kol nuo 2004 m. galėjo plauti ES pinigus pirmiausia per statybų, rekonstrukcijų, „architektūrinių projektų“ versliukus. Užgriuvo niekšai. Vyko aktyvi iš uždarų zonų nuo rytinių teritorijų palikuonių ir kitų degradų-parazitų-gastroliuotojų-dykaduonių invazija.

Todėl ... ir esamiems vaikučiams – kūrybinio polėkio. Kas vyko 2002, 2004, 2005 m. ir po to – atsimename. Nepriimkite asmeniškai. Tai viso labo 10-mečio vaiko piešiniai.

SKĖRIŲ METAS TAIP PAT GALI ATEITI, TODĖL NELĮSKITE PRIE VAIKŲ

Ne anekdotas
2022 04 26

Ir šešiametė supranta, kas tinka ir pritinka.
Į fortepijono klasę atvesta mergaitė namie fortepijono neturėjo, bet kadangi mada mokytis muzikos, gal ir būtų sutikusi sėdėti ilgas valandas ant sukamosios kėdutės. Gal. Bet mergaitė buvo iš prigimties gudri ir nutarė išvengti įkalinimo kambaryje su nuobodžia kėdute ir baltais vadinamojo "klepo" dantimis. Kam visa tai? Bet kada nuoboduliui užėjus galima nueiti savaitgaliais į darželį ir nevaržomai skambinti kiek tik širdis geidžia su muzikos mokytojos pianinu.
Taigi. Atranka. Komisija. Visi norintieji, o tiksliau, iš anksto už atitinkamą mokestį ar paslaugas jau įstatyti į vietas stropiųjų mamų, dalyvavo fiktyviai, tik taip, dėl vaizdo, jog vyksta atranka, mat, jos rezultatai buvo iš anksto žinomi, tai yra, nupirkti.
Atvirai pasakius, mergaitė akimirksniu perprato žaidimo sąlygas. Oriai laukė, kas bus jai pasiūlyta. Komisijos pirmininkė teatrališkai leido rinktis smuiką.
Mergaitė žaibiškai atsakė išdidžiai pakėlusi smakrelį:
"Aš Jums ne koks žiogas. Viso gero".
Apsisuko ir paliko komisijos narius atkritusiomis žiaunomis.
Todėl nelįskite prie vaikų. Jie gudresni už Jus.

ILIUSTRACIJA IŠ CREATIVECOMMONS.ORG
Artimoje ateityje laukite taip pat ne anekdoto apie mažametį berniuką, labiausiai norėjusį ne kuprinės, kurias visi vaikai turi, bet portfelio ir ne bet kokio, o diplomatinio._______________________________________________________

„Mergaitė“ visiems atvejams

Šaržas

Mano kolegė kartą pasakė apie docentę Zitelę (vardas pakeistas): „Ar tau nejuokinga, kad ji tinka viskam – ir paskaitas paskaito, ir susirinkimus praveda, ir protokolus už sekretorę parašo, ir visą dokumentaciją sutvarko, ir studijų programų atnaujinimą organizuoja, su kuo reikia sugeria, su kuo reikia paflirtuoja...?“.

Atsakiau, kad tą pastebėjau, bet kartu pabrėžiau, kad Zitelė visada pasitempusi, su nepriekaištinga šukuosena, būdama gerokai virš 50 metų, gana neblogos išvaizdos, mandagi – turi gausybę teigiamų savybių. Bet mano kolegė nukirto: „Tokios vadinamos „dievuška na vsie slučaja“. Rusiškai, žinoma, skamba geriau, lietuviškai tai būtų „mergaitė visiems atvejams“. Tuo pačiu ji pasišaipė iš Zitelės, kad nesibrangindama atlieka visus darbus, kurių nenori atlikti net sekretorė, yra labai uoli, perdėtai paslaugi, lyg kokia amžina komjaunimo aktyvistė, tik, deja, senokai išaugusi iš to amžiaus tarpsnio ir jau nebe toje ideologinėje aplinkoje. O aš pagalvojau: jei jai taip patinka, koks mūsų reikalas, tegu sau būna ta „mergaite“, tinkančia ir pritinkančia visur ir visiems.

Vieną kartą Zitelė paatviravo. Papasakojo truputį apie save: yra našlė, vaikui tik 10 metų, samdo auklę. Nustebau: tokiam dideliam berniukui dar reikia auklės? Išaiškėjo, kad Zitelė namie net varškėčių nesugeba išvirti, visus darbus namie nudirba samdyta moteris. Man tai pasirodė keista, nes Zitelė nebuvo kokia klipatėlė, paskaitų juk ne tiek jau ir daug – nejaugi nepajėgia namie susitvarkyti? Kažkokia susenusi dvasnelė, riebaus pusiau išprotėjusio profesoriaus nudėvėta, ir tiek.

Bet vėliau sužinojau, kad Zitelė buvo ištekėjusi už profesoriaus. Vaiką gimdė jau būdama itin vėlyvo amžiaus, profesorius iš viso buvo tuomet vos ne pensininkas. Tokiais atvejais, kaip žinia, vaikučiai negimsta aukštesnio intelekto, būna ir kitų sveikatos bėdų. Ir gyvenama tada gana keistai – jau nemažiems vaikams samdomos auklės, docentė tesugeba su mašina kelių žingsnių atstumą iki darbovietės atvažiuoti, nei paeiti, nei namų tvarkytis, nei vaiko auginti – negali.

Tuomet prisiminiau, kad tuomet, kai stojau į universitetą, teta man aiškino: nebijok tų dėstytojų, kurie egzaminuoja, jie tokie pat žmonės kaip visi. Pas kai kuriuos namie prasigėrę giminaičiai, pas kitus – vaikai visiškai pasiligoję, dar kiti – patys keistuoliai, niekur nepritampantys. Drąsiai laikyk egzaminus, nekreipk dėmesio, jei kuris dėstytojas elgiasi valdingai ar dar kas su juo ne taip.

Bet kai iš arčiau susipažinau, koks yra tas akademinės bendruomenės gyvenimo būdas... tiesiog nusikvatojau. Vadinamųjų „zitelių“ – nemažai, merginoms iš kaimo prasimušti sostinėje nelengva, tinka ir pritinka net senučiukai profesoriai į sutuoktinius, ryžtasi gimdyti būdamos jau pačios močiučių amžiaus, paskui vaikui net valgyti nesugeba pagaminti... kiekvienam savo. Kiekvienas savo laimės kalvis ir kaip elgtis bei kokias roles prisiimti pasirenkame taip pat patys. Žinoma, kai beveik 60-metė moteriškė vis dar yra neišaugusi iš jaunutės mergaitės, kuri visiems patarnauja, etapo, graudu. Bet juk keistuoliai yra lyg ta gyvenimo druska – būtumėme visi vienodi ir gyvenantys pagal nustatytas taisykles, juk būtų nuobodu.

____________


ANEKDOTAI APIE MEDIKUS

Gydytojas sako pacientui:
- Man sunku nustatyti diagnozę. Tikriausiai tai alkoholizmas.
- Gerai, gydytojau. Aš ateisiu, kai jūs būsite blaivas.

۞

Odontologas:
- Na, štai ir viskas. Imkite, tai jūsų išrautas dantukas.
- Ačiū. Ir jūs imkite, tai jūsų kėdės rankena.

۞

- Man labai nepatinka jūsų kosulys, - sako gydytojas.
- Atleiskite, daktare, gražiau neišeina.

۞

Į ligoninę atveža vyrą su durtine žaizda po mentim. Gydytojas priimamajame užjausdamas klausia:
- Skauda?
- Ne, tik kai juokiuosi...

۞

Ligonis su džiaugsmu aiškina gydytojui:
- Daktare, vaistai, kuriuos man išrašėte, padėjo!
- Na, ką gi, būna ir taip.

۞

Smarkiai žvairuojanti moteris apsilanko pas okulistą:
- Ar seniai Jūs pradėjote žvairuoti? - klausia gydytojas.
- Nuo tada, kai mano dvynukai pradėjo vaikščioti.

۞

Daktaras ramina pacientą prieš operaciją:
- Nebijokit, tai mano jau 16-oji operacija, tai galų gale juk turėtų pavykti.

۞

Ateina žmogus pas daktarą ir sako:
- Daktare, man kažkas šiknoj negerai...
- O kas ten gali būti gero?

۞

Pas gydytoją:
- Na, ką, galiu jus pasveikinti, jumyse užsimezgusi nauja gyvybė.
- Gydytojau, bet gi aš vyras!
- Žinokit, askaridėms vienas ir tas pats.

۞

Ateina moteriškė pas daktarą:
- Daktarėli, man ant gaktos neauga plaukai!
Daktarėlis žiūri ir klausia:
- Kiek kartų per dieną jūs "tai" darote?
- Na, 5-6 kartus.
- Gerbiamoji, ant autostrados žolė irgi neauga.

۞

Po to, kai milicija buvo pervadinta į policiją, labai sunerimo medikai...

۞

Į psichiatro kabinetą įeina geru kostiumu apsivilkęs vyriškis, ant ausų kabo makaronai, ant švarko - miltų ir plaktų kiaušinių pėdsakai, o ant galvos - puodas.
- Taip, - sako psichiatras, įdėmiai žiūrėdamas į pacientą. - Ir kas gi mums neduoda ramybės?
- Šiuo metu, - mandagiai atsako vyras, - mane labiausiai jaudina žmonos dvasinė būklė.

۞

Vaikinas skundžiasi psichiatrui:
- Gydytojau, manęs niekas nesupranta...
- Kaip suprast?

۞

Moteris atveda pas gydytoją mažą dukrytę.
- Padėkite, jos akys visą laiką išsprogusios ir ji be perstojo šypsosi.
Gydytojas apžiūri vaiką ir sako:
- O jūs nebandėte jai laisviau kasyčių supinti?

Šaltinis: https://www.anekdotai.lt/apie-gydytojus/9_____

BLIC ŠPOSAI

2022-ieji – TIGRO METAI PAGAL RYTŲ KALENDORIŲ

Kiekvienais Naujais metais stengiamės įspėti, kas gi mūsų laukia. Tiesą pasakius, įvairūs horoskopai, rašomi visiems vienodi, kelia šypseną. Pamėginkime ir į Tigro metus žvilgtelėti per humoro prizmę.

 

Tigro metai 2022, pagal Kinų Saulės kalendorių, Lietuvoje prasidės 2022.02.03 22:52 val. 2022 metai turės vandens bei medžio spalvas. Vandens Jan spalvos – juoda, mėlyna, o Medžio Jan spalvos – žalia, turkio ir t.t. Teigiama, jog Tigras išmintingas ir temperamentingas, todėl galima tikėtis gana įvairiopų 2022-ųjų. Juodasis ar mėlynasis vandens Tigras bus palankus drąsuoliams ir kantriesiems. 2022 m. bus veikiami vandens elemento. Tigras simbolizuoja aktyvumą ir kartu atsargumą, impulsyvumą ir avantiūrizmą, 2022-aisiais poilsiauti nebus kada. Manoma, svarbu nepasiduoti provokacijoms. 2022 metais galima tikėtis sėkmės, nuotykių. Tigras nemėgsta besielgiančiųjų neapgalvotai. Naujaisiais metais galima tikėtis ir naujų galimybių karjeros srityje ar sprendžiant piniginius reikalus. Atsiras galimybių keisti darbą, tačiau vertėtų atsisakyti veikti impulsyviai, neapgalvotai.

Tigro metais palanku sustiprinti jau esmas draugystes ir kurti šeimą. Šie metai pilni romantikos, bus daug pagundų. Tigras palankus ryžtingiems, bet tuo pačiu ir viską apgalvojantiems. Todėl gebantieji pasirinkti kompromisą tik laimės. Metai bus pražūtingi melagiams, bet palankūs sąžiningiems. Tigras itin bus negailestingas tiems, kurie apgaudinėja savo mylimuosius ar juos išduoda.

2022-aisiais išeikvosime daugiau energijos nei įprastai, todėl svarbu rūpintis sveikata, ištverme, atsisakyti žalingų įpročių ir visokeriopai didinti organizmo energijos atsargas. Būtina vengti pervargimo, gerai naudotis turimomis jėgomis, stiprinti imunitetą, rūpintis gerbūviu.

Ką dovanoti 2022 metams?

Tigras nemėgsta sėdėti vietoje, daug medžioja. Todėl labai gera dovana Tigro metų proga bus prekės kelionėms, žygiams, iškyloms, sportui ir t.t.. Tigras taip pat neatsisakys gražaus, plėšraus automobilio ar lenktyninio dviračio, jį nudžiugins kelionė į egzotišką šalį ar pažintinė ekskursija;

Tigras supranta ir vertina grožį, yra romantiškas ir turi puikų skonį. Todėl dovanai puikiai tiks teptukai, dažai, fotoaparatas ar muzikos instrumentas, rankų darbo vyno taurės, romantiška vakarienė prie žvakių;

Tigrui patinka šiuolaikinės technologijos. Todėl dovanai tiks stilingas MP3 grotuvas, kompiuteris, mobilusis telefonas, naujas šaldytuvas, mikrobangų krosnelė, dulkių siurblys ar elektrinis skustuvas. Svarbu, kad puikios techninės charakteristikos būtų harmoningai derinamos su techninės naujovės dizainu, nes Tigras mėgsta eleganciją ir prašmatnumą.

Kadangi tigrai priklauso kačių šeimai, jie mėgsta žaisti kaip naminės katės. Todėl Tigro metų proga taip pat galima dovanoti visokius techninius žaislus ir žaidimų įrangą.

Kam gali būti pavojingas Tigras?

Rimtesnių pokyčių Tigro metai gali atnešti tiems, kas gimimo datoje turi Beždžionę. Kai Tigras susitinka su Beždžione, jie visada konfliktuoja. O tie jų konfliktai gali įtakoti žmogaus asmeninį gyvenimą, sveikatą, santykius ir t.t. Beje, Tigras pavojingas ne tik konfliktu, bet ir draugyste. Tigro draugystė su Kiaule gali išardyti santykius žmogui, gimusiam Kiaulės dieną bei turinčiam antrąją puselę.

Šaltinis: https://www.soltiseg.com/bazi/ka-dovanoti-2022-metams/

_______________

HOROSKOPAS IEŠKANTIEMS DARBO
2021-11-18


Artėja Naujieji metai ir neišvengiamai visi planuojame, svajojame, užsibrėžiame naujus tikslus. Viena iš tokių planavimo sričių yra susijusi su darbine veikla – metų pradžia yra ir naujos įdarbinimo bangos pradžia, mat, nemažai kas susiranda naują darbą, keičia senąjį į kitą, labiau patrauklų. Kaip darbo rinkoje sekasi skirtingų Zodiako ženklų atstovams, galima suprasti iš žemiau pateikto aprašymo. Žinoma, nereikia visko priimti už gryną pinigą, tačiau tai, kad vieno ar kito ženklo atstovai skirtingai elgiasi darbo rinkoje ir turi skirtingas galimybes, susijusias su jų asmeninėmis savybėmis, yra tikra tiesa.

AVINAS. Net praradęs darbą jau kitą dieną skubate ieškoti naujo. Gerai apmąstykite, kur geriausiai pasireikštumėte. Jūsų ženklo atstovai nemėgsta rutinos, nurodinėjimų, todėl reikėtų vengti varstyti duris tų įstaigų, kurios nežinia kuo užsiima. Jums tiktų mokytis kalbų. Tik pakovokite su jus apimančiu valdžios troškimu – tai neilgam.

JAUTIS. Darbo netekimą ar pakitimą išgyvenate labai sunkiai.  Tikitės, kad pasiūlys sugrįžti ar kitą vietą buvusiame darbe. Pradėjote ieškoti prestižinio darbo? Nepavyko? Imsitės bet kokio darbo – kroviko, valytojos, sargo... Jūs nemokate ir negalite būti be darbo. Maldauti darbo neleis savimeilė. Blogiausiu atveju sumokėsite, kad Jums ką tinkamo surastų. Tramdykite emocijas. Būkite atsargus su įvairiais mechanizmais, ugnimi bei už automobilio vairo.

DVYNIAI. Paprastai dažnai keičiate darbą. Turite daug pažįstamų, todėl apie laisvas darbo vietas sužinote iš jų. Atsisakote gerai apmokamo, bet nuobodaus darbo.

VĖŽYS. Turite daug kūrybinių sugebėjimų, galite daug kur dirbti. Įveikę savo drovumą, pasisiūlykite. Norite užsidirbti, bijote net savaitę pabūti be darbo. Ar nereikėtų pamąstyti apie labiausiai tinkamą variantą? Jums reikėtų daugiau judėti ir būti gryname ore, antraip padidės nervingumas. Saugokitės peršalimo.

LIŪTAS. Netekęs darbo nesijaudinate. Kurį laiką mėgaujatės laisve. Nesirūpinate, kol turite pinigų. Liūtas – vadovas ir vadas. Tik kiek yra vadovų vietų ir dar laisvų? Todėl darbo paieška gali užsitęsti. Lengviausiai darbą rasite ten, kur reikia organizacinių gebėjimų. Gal savo verslą pradėsite?

MERGELĖ. Nusivylėte be galo, jei atleido niš darbo. Pasąmonėje graužia mintis, kad esate pats kaltas dėl atleidimo, todėl pradedate nepasitikėti savimi. Meskite iš galvos tai ir susikaupkite. Jums nesunku susirasti darbą, nes sudarote gerą įspūdį, tik nebijokite siūlytis, būkite ryžtingesnis.

SVARSTYKLĖS. Nesate labai drausmingas, dažnokai keičiate darbą. Nemokate išsirinkti tinkamos darbo vietos. Jus į darbą priima mielai, nes esate diplomatiškas, malonus ir gražiai atrodote. Jums reikia malonios darbo aplinkos, nemėgstate intrigų.

SKORPIONAS. Jūs – sąžiningas darbuotojas, nepaprastai atsakingai dirbate. Pagrindinė Jūsų atleidimo priežastis – aštrus liežuvis. Netekęs darbo labai širstate ir esate pasimetęs, nors atrodo kitaip. Tikriausiai po kurio laiko nueisite į konkuruojančią firmą, siūlydamas visas savo jėgas ir taip atkeršysite darbdaviui. Darbą gausite, jei nepulsite depresijon.

ŠAULYS. Atleistas iš darbo neliūdite. Žinote, kad iškart rasite naują, daug įdomesnę darbo vietą. Draugų turite daug. Įstaigų vadovams patiktų Jūsų optimizmas, charakterio tvirtumas. Greitai pritampate prie naujo kolektyvo. Tik truputį kenks jūsų paviršutiniškumas ir nedisciplinuotumas.

OŽIARAGIS. Jums atleidimas iš darbo – skaudus smūgis. Esate darbštus ir kruopštus, nesuvokiate, kuo neįtikote. Reikės, kad Jums kas nors padėtų suprasti, kad dėl šios padėties kaltas ne Jūs. Turite įtakingų draugų, apie jūsų darbštumą jie žino – pasiūlys darbą, kai tik sužinos, kad jums jo reikia. Gausite prestižiškesnį nei turėjote, tik į pasaulį žvelkite optimistiškiau. Neužmirškite – Ožiaragio kelias – vis aukštyn, nors ir labai lėtai ir sunkiai.

VANDENIS. Netekote darbo. Tolimesni Jūsų veiksmai neaiškūs. Užsiimsite viskuo, kas primins darbo ieškojimą. Nemėgstate patarimų. Paprastai nauja darbo vieta labai skiriasi nuo ankstesnės. Vandeniui reikia perspektyvos, naujas darbas turi būti nevienapusiškas, pilnas netikėtumų. Darbo laikas turi būti neįspraustas į rėmus.

ŽUVYS. Netekęs darbo labai savęs gailitės. Neatsiribokite nuo pasaulio ir nepradėkite gerti. Ieškokite naujo darbo, tam Jums reikia pagalbos ir patarimų. Ypač dažnai sėkmė nusišypso šio ženklo moterims: juk jos atrodo tokios bejėgės... Žuvims labiausiai tinka kūrybinės profesijos, jos nepakeičiamos ten, kur reikia rūpintis kitais.
_____________________________________________________________________________________________________________________________________________

2021-11-18

 

APIE TAUPUMĄ ARBA LIETUVIŠKOSIOS GOBSEKĖS ATVEJIS
Parodija

 

Kiekvienas iš mūsų gyvenimo bėgyje esame sutikę daugiau ar mažiau taupių žmonių. Pavyzdžiui, mane pribloškė viena šeima, kurioje degtukais uždegama dujinė viryklė buvo su tokia dėžute, kurioje buvo kaupiami jau nudeginti degtukai ir juos naudojo tam atvejui, kada reikėdavo uždegti viryklę antrą kartą, kai vienas dagtis degdavo ir nuo jo uždegdavo antrąjį. Pažymėtina, kad degtukai tuo metu buvo itin pigūs ir nedeficitiniai. Toje pačioje šeimoje konservų metaliniai dangteliai būdavo meistriškai atidaromi specialiu peiliu taip, kad jie nesusilankstytų ir taip juos panaudodavo kitais metais konservuodami agurkus ar uogienes.

Bet kai pabendravau su Brone (vardas pakeistas), tiesog buvau šokiruota. Kai jos taupymo gudrybes papasakojau kitiems, jie ėmė mane skatinti užsirašinėti tos taupuolės gudrybes. Mintyse Bronę pavadinau Gobseke – yra toks apsakymas apie šykštuolį Gobseką, kurio taupumas buvo tapęs patologija, tačiau manau, kad Bronė pranoko net jį.

Na, pasvarstykite patys.

Bronė gyvena miesto centre, netoli nuo jos namo – gausybė kavinių, barų, restoranų. Taigi, ji itin dažnai naudojasi ne savo namų, o tų kavinių tualetais – taip taupo savo buto vandenį ir tualetinį popierių. Kad Bronė prekybos centrų tualetuose prisigrobia nemokamo popieriaus ir jį nešasi į namus, kad nuolat renka tuščius butelius miesto šiukšliadėžėse, rengiasi tik dėvėtų drabužių parduotuvėse, perka tik ne mažiau kaip 50 proc. nukainuotus maisto produktus, neverta net minėti – tai jos gyvenimo norma.

Paminėsiu kai kurias Bronės taupymo gudrybes, kurios kiek išradingesnės nei galima būtų numanyti:

• mieste vyko moliūgų šventė prieš Helovyną, Bronė atėjo prie žmonių, kurie aikštėje pjaustinėjo moliūgus ir paparašė, kad jai atiduotų išpjautą minkštimą. Po to gyrėsi, kad moliūgų košę valgė išsivirusi tris dienas;
• savo anūkus ji išmokė drąsiai elgtis pliaže. Ji rasdavo labiau pasiturinčius žmones su vaikais, privesdavo savo anūkus prie jų ir šie buvo išmokyti greitai susidraugauti. Kai žmonės imdavo valgyti, anūkai buvo išmokyti vaišintis kiek tik širdis geidžia. Bronė niekada nesinešdavo jokio maisto į pliažą, išskyrus vandens iš krano. O kam? Juk galima sočiai pavalgyti kitų poilsiautojų maisto;
• sykį Bronė vežėsi anūkę vežimėlyje pro lauko kavinę. Pastebėjo, kad du vyriškiai valgydami akivaizdžiai palieka nemažai skrudintų bulvyčių. Drąsiai priėjo prie jų ir paparašė atiduoti bulvytes jos anūkei. Vienas vyras atidavė ne tik savo nesuvalgytą maistą, bet dar ir išsiėmė piniginę ir padavė Bronei 5 eurus sakydamas, jog tai mergaitei, liepė nupirkti vaikui maisto;
• Bronė labai mėgtsa teatrą, klasikinę muziką, ji be jokių skrupulų lankosi dailės parodų atidarymuose, nes ten galima už dyką pasivaišinti vynu ir užkandžiais. Į koncertus nuolat eina susieškodama, kas turi neišnaudotų pakvietimų. Eina visada nemokamai. Durininkė ją pažįsta ir nuolat sako pastabas, bet Bronė drąsiai atšauna – o ką, negalima eiti su pakvietimu?

Tuo pačiu reikia pridurti – Bronė itin turtinga moteris, turi įsigijusi net 5 butus prestižinėse vietose ir nuolat pabrėžia, kad turtus užgyveno vien savo taupumu ir tapo labiau prasigyvenusia nei jos geriausia draugė – verslininkė.

APIE TAUPUMĄ ARBA LIETUVIŠKOSIOS GOBSEKĖS ATVEJIS (2)

 

Praėjusiame numeryje pasakojome apie itin taupią Bronę ir pavadinome ją lietuviškąja Gobseke. Skaitytojai susidomėjo šia išskirtinio apsukrumo moterimi ir ypač tuo, ar išties įmanoma sukaupti tiek daug nekilnojamojo turto vien perdėtai taupant.

Atsakysiu, tai rūpi ne vienam, kas yra bendravęs su Brone. Ir nors ji išties yra įsigijusi nepigius 5 butus, daugelis jos vietoje nenorėtų būti. Tik pasvarstykite: ji niekada niekur neatostogavo, išskyrus kaimą – vyro tėviškę, kur ji vasaromis tiesiog dirbdavo ūkio darbus. Ji nėra turėjusi nei lūpų dažo, nei veido kremo, plaukų galus kerpasi mokinių kirpykloje, kur aptarnaujama už eurą. Bronė nėra buvusi jokiame SPA, tiesa, nemokama medicina noriai naudojasi, mėgsta apsilankyti pas gydytojus ir gauti tuos nemokamus masažus ar vandens procedūras, kur paskiriamos 5 procedūros už dyką.

Jos gudrybių sąrašas labai ilgas, ji niekada nenustodavo stebinti. Pavyzdžiui, po vienų Naujųjų metų nakties ryte išsiruošė revizuoti senamiesčio konteinerių ir juose prisirinko brangesnės degtinės butelių, jų visų dugnuose buvo likusio alkoholio ir Bronė nesidrovėdama paskanavo „Absoliuto“ tiesiog gatvėje. Ji nesidrovi paprašyti cigaretės iš kavinių, barų klientų, mat, gyvena senamiestyje, kur tokių įstaigų gausu. Bet ji ne šiaip prašinėja cigarečių, ne, ji veikia gudriau. Bronė išsiima iš piniginės 20 centų ir žmonėms juos siūlo už vieną cigaretę. Kadangi moteriškės drabužiai nusipirkti iš „second hand“ krautuvėlių, žmonės nė neįtaria, kad cigaretės prašo tikra turtuolė ir iš gailesčio jai duoda po kelias cigaretes neimdami jokių jos centų.

Nereikia nė minėti, kad Bronė viešuoju transportu važinėja nemokamai, bet ji važiuoja miesto autobusu ne šiaip kaip „zuikis“, ne, jos planas daug gudresnis. Visų pirma, ji yra pastebėjusi, kad miesto centre tam tikroje teritorijoje niekada nebūna kontrolės, mat, paprasčiausiai ten gatvė siauroka ir kontrolierių autobusiukas negali būti ten pastatytas. Žinoma, toje miesto dalyje Bronė važinėjasi nemokamai. Kol nebuvo elektroninių komposterių, ji vežiodavosi nemažą pundą naudotų bilietų ir įlipusi į autobusą vieną iš jų pasižymėdavo, bet darydavo tai tam, kad pagal skylučių išsidėstymą galėtų atrinkti tokį patį ar labai panašų jau pažymėtą bilietą, jei skylutės truputį nesutapdavo, Bronė tiesiog autobuse nesidrovėdama su degtuku, kurį irgi vežiodavosi, pradurdavo reikiamas skylutes ir bilietėlį padarydavo tokį, koks ir yra pagal skylučių išsidėstymą tame autobuse. Bet ilgainiui šiai jos gudrybei atėjo galas, nes mieste buvo panaikinti skylamušiai komposteriai ir įdiegti eletroniniai. Iškart jai pasakiau – bilietus pirkti teks ir pigiausias variantas – elektroniniai bilietai. Ji net nedvejodama atsakė, kad ką nors sugalvos, bet bilietų tikrai nepirks. Ir išties – ji kaip važinėjo už dyką, taip ir važinėja. Buvo tikrai juokinga: Bronė – solidaus amžiaus apkūni moteriškė, įlipusi į autobusą prieidavo prie elektrinio komposterio ir priglausdavo prie jo savo rankinę, neva, pasižymi elektroninį bilietą. Bet jokio elektroninio bilieto ji neturėjo, todėl prie komposterio nutaisiusi aštrų balsą supypsėdavo lygiai taip, kaip supypsi komposteris pažymint bilietą. Ir viskas, toliau oriai lyg niekur nieko nueidavo į autobuso gilumą atsisėsti. Aš jai iškart pasakiau – kontrolė dažnai tikrina, tikrai įkliūsi, baudos didelės, o ji net nedvejodama atsakė, kad visada su savimi turi 10 eurų kupiūrą ir žino, kad tiek pakanka susimokėti kontrolieriams, kad paleistų ir neužfiksuotų nusižengimo. Ji dar pridūrė – sykį buvo įkliuvusi, bet savo iškalbingumo dėka buvo paleista be jokių baudų. Buvo tikrai juokinga. Suprantu, kad taip darytų koks berniūkštis, o čia – beveik pensijinio amžiaus moteris, buvusi ilgametė pedagogė...

Gyvendama miesto centre, ji susigalvodavo reguliariai lankyti upės žvejus. Prieina prie žvejo ir ima pasakoti, kad turi katę, norėtų jai žuvelę parnešti... ar negalėtų žvejys jai kokias mažesnes žuveles atiduoti? Turiu paminėti, kad žvejai paprastai neduoda savo laimikio, ne vienas pasakydavo, kad nieko nepagavo ar pats turi namie katę. Bet kuris kitas žmogus iškart pasišalintų, bet tik ne Bronė. Ji imdavo pasakoti nesibaigiančias istorijas iš savo katės gyvenimo ir viskas baigdavosi tuo, kad įsiūlydavo žvejui iš gretimos šiukšliadėžės ištrauktą popierinį puodelį, pastatydavo jį greta žvejo ir reikliai pasakydavo, jog už kurio laiko ateis ir kad jos katei būtų palikta bent viena žuvelė. Ji visada sugrįždavo ir visada gaudavo ko prašiusi ir dar daugiau – ne vieną, o kelias žuvis.

Taip pat Bronė mokėjo naudotis visais gyvenimo miesto centre privalumais. Ji ne tik naudodavosi aplinkinių kavinių tualetais. Tose kavinėse kartu su savo anūkais karštomis vasaros dienomis ji gerdavo nemokamą vandenį. Be to, vienoje kavinėje būdavo prenumeruojama spauda, laikraščių paprasatai klientai nelabai skaitydavo, todėl Bronė kiekvieną mielą vakarą susirinkdavo laikraščius ir nešdavosi namo juos skaityti. Ji net pabrėždavo, kad tos spaudos jos namuose jau ištisi kalnai. Paklausiau, ar išmeta juos į konteinerį. „Oi, ne, jokių būdu“, - atsakė Bronė. „Visus juos vežu į kaimą, ten juos giminaičiai skaitinėja ir naudoja kaip prakuras“, – paaiškino ji.

Įdomu buvo stebėti ir grybaujančią Bronę. Ji renka tokius grybus, kurių kiti nerenka – net nežinau jų pavadinimų. Renka ir tuos, kurie sukirmiję ir numesti kitų grybautojų. Paskui pasakojo, kaip pusę nakties tuos grybus valė ir džiaugėsi – maisto turėjo kelioms dienoms.

Be to, Bronė visur ieško naudos. Nereikia nė minėti, kad dažnai eina į turgavietę jau prekybos metui besibaigiant. Tada ima bendrauti su prekeiviais ir derėtis. Ji pasakojo, kad perka tik kreivas morkas – jas gauna pusvelčiui, bet juk jos yra visiškai geros, tik netaisyklingos formos. Bronės liežuvis tikrai miklus, todėl ir kitką nusiperka pusvelčiui. Taip pat ji ir pati moka prekiauti – superka dėvėtus daiktus ir vėliau kiek brangiau juos siūlo kitiems, ji noriai skolina pinigus už palūkanas. Ir nors jos gudrybių sąrašas begalinis, mažai tikėtina, kad tuos penkis butus įsigijo vien taupydama, nors tai darė ir itin atkakliai bei nuolat.

____________________________________________________________________________________________________________________________

2021-09-19

Ne anekdotas 1: APIE VILNIAUS „PUOŠMENAS“,

ARBA KAIP ALĖ IR BE AUKŠTOJO IŠSILAVINIMO VYRĄ GAVO

Nora buvo plačių pečių ir dėvėjo paties didžiausio dydžio švarkus. Taip jau nutiko, kad į moterį buvo mažai panaši... ir jos giminėj nei jos motinos, nei kokios kitos giminaitės, nei jos pačios vyrai nemylėjo, nemėgo, jei kuri susituokdavo, tik apgaulės keliu, dažniausia pasigaudavo kokius nabagus, išbadėjusius prašalaičius, kuriems reikėdavo nors kur prieglobstį rasti. Vaikai toj giminėj gimdavo, švelniai tariant... negražūs, pasiligoję, kaip žmonėse sakoma: „Iš nemeilės negražūs vaikai gimsta“. Nora nuolat pavydėdavo kitoms moterims, nuo nuolatinio pavydo gal tulžies daugiau išsiskirdavo, gal ką –  buvo rudai-geltonai-pažaliavusi, kojos žaizdotos, ties čiurnomis pūvančios mėsos gabalai, be to, Nora, būdama 53 metų, atrodė it kokia 93 metų senolė – visa kretėjo, galva tirtėjo nuo drebulio, gal kokia Parkinsono ligos atmaina, gal šiaip – Noros ligų puokštė buvo didžiulė. Nora dvokė kaip ir jos dukra Alė, kuri buvo dar baisesnė už savo motiną ir kėlė pasibjaurėjimą: kojelės išdžiūvusios, visa plokščia, beformė, akikės tokios it srutų krūvelės, žvaira, veidas – kibiro dydžio, kaip ir motinos, nusėtas visas rudomis dėmėmis, ūgis – arti 2 metrų... Alė permiegodavo ir su kareiviais girtais kaip pėdai, mat gyveno prie pat kareiviams skirtos pirties, ir dar pati jiems „Primos“ bei išgert pigaus vyno nupirkdavo. 18 metų Alė jau buvo be dantų ir pavirtusi į kaliošą sutinusiu veidu, kuriame žandai buvo tokie duobėti ir nudribę žemyn, grynai kaip seno buldogo. Alė – narkomanė, turėjo skydliaukės patologiją, nebuvo nė iš tolo panaši į merginą, ūsus ir gausiai želiančią barzdą jai nuolat tekdavo skusti, tarybiniais metais tebuvo tokie skutimosi peiliukai, depiliatorių nebuvo, o skutimosi mašinėlės Alė neturėjo, anuomet tai buvo deficitas. Bet narkotikų prasimanydavo, buvo grupelė panašių į ją, gamindavo kvaišalus namų sąlygomis, turėjo savo aplinkoje vieną iš studijų išmestą chemiką, tas ir prigamindavo jiems kvaišalų, o visokių tablečių, kurias dalindavo N.Vilnios psichiatrinėje, gaudavo kitas narkomanas Vicka, kuriam tas tabletytes psichiatrinėje ir išrašydavo. Kadangi buvo įskaitoje nuo vaikystės, sirgo epilepsija, kitomis ligomis, tabletyčių gaudavo maišais. Draugų ratas plėtėsi, narkomanų buvo ir tarybinėj Lietuvoj, buvo madinga "kaifuoti", apsinešę žmogiukai net imdavo muzikuoti ar šokti, jų tarpe buvo nomenklatūros, medikų, teisininkų ir menininkų vaikų. Nei mokytis, nei dirbti jie negalėjo.

Alės motina, pati turėdama karčią patirti, jog nė vieno normalaus vyro nesudomins, mokėjo nemažus pinigus Vickai, kad tik jis vestų jos visai prasmirdusią ir sutręšusią dukrą, kuriai nuo narkomanijos veidas buvo pavirtęs į apatiškos išraiškos mėsos gabalą su bjauriomis padirusiomis ir žvairomis srutų spalvos akutėmis. Nora net vestuvinius žiedus nupirko, mokėjo Vickai daug ir nuolat, apmokėjo visą kooperatinio buto, įsigyto Vickos motinos, sumą, o tarybiniais metais 8000 rublių buvo itin solidi sumelė... O Vicka, kai narkotikų ir kvaišinamųjų tabletyčių pristigdavo, išmesdavo Alę iš namų, ta kaukdama ir sutinusia marmūze atšliauždavo iki savo motinos namų ir aiškindavo pasisriūbaudama ir springdama snargliais, jog Vicka jos nenori, nieko tarp jų nėra, tik bendra girtuoklystė ir tos tabletės, kurias jiedu pamaišydami su namų sąlygomis pagamintais narkotikais vartoja. Ir Nora paduodavo pluoštą pinigų Alei, ta juos sugriebusi šliauždavo pas Vicką. Ir taip iki kito karto. Tik šioj istorijoj įdomiausia tai, kad nei Nora, nei Alė net nesuvokė savo padėties tragizmo. Nabagė išpuvusiomis kojomis Nora atitempdavo psichotropikų maišus irgi į narkomanės dukros naujuosius namus, mat, dirbo ligoninėje, turėjo galimybę susiveikti ir receptus, ir vaistininkę pažįstamą turėjo, kuri psichotropikų parūpindavo, mat, anuomet vien recepto nepakakdavo, vaistai buvo deficitas. Ir taip visi tame narkomanų liūne vegetavo. O Nora mėgdavo pasididžiuoti, sakydavo: „Va, kaimynės Truopienes dvi dukros su aukštaisiais išsilavinimais vyrų negavo, o mūsų Alytė ir be aukštojo vyrą gavo“. Tiesiog taip. Bet dar įdomiau, kad itin silpno protelio ir nuolat apkvaišusi bei be jokio išsilavinimo Alė, kuri ir vidurinę mokyklą baigė tik už kyšius, pažymiai buvo visi vienodi, dvejetai, paskui proftechninėj kažkiek trynėsi, bet ir ten net nesilankydavo, nes jau buvo nėščia gal nuo tų girtų kareivių, o gal nuo kurio narkomano – apkvaišusi nieko neatsimindavo, pasakydavo, kad esanti Šventoji Mergelė ir pastojo nuo Šventosios dvasios.

Ir toks asmuo jau prie naujos LR valdžios buvo įdarbintas į vieno universiteto rektoratą, paskui į personalo skyrių. Štai, ir visa tragedija... Tai kas per kontingentas tame universitete, koks ten narkotikų platinimo tinklas, jei tokios Alės jo personalo skyriuje įdarbintos? Padalino ten diplomų ir Alei. Spėkit iš trijų kartų, kuo ji ten užsiima virš 20 metų? Pasufleruosiu. Narkomanai nepagydomi, tai faktas. Jiems tik vieni kvaišalai keičiami kitais, priklausomai nuo turimos piniginės dydžio. Skydliaukės patologijos, silpnaprotystė taip pat nepagydomos. Alė net vidurinės mokyklos realiai nesugebėjo baigti... Tai kokie ten kiti, tame universitete ir iki kokio laipsnio degradacija vadinamojoje akademinėje aplinkoje ir kas gali savęs tiek negerbti, kad tokiame universitete studijuotų...?
........................................................................................................................................................................

2021-09-19

 

NE ANEKDOTAS 2: APIE VILNIAUS “PUOŠMENAS”, ARBA KAIP ALĖ SUSILAUKĖ VAIKŲ

 

Buvo akivaizdu – Alės nenori niekas. Ne vien todėl, kad labai dvokia, tiesiog neįmanoma ištverti, ji, tiesą sakant, ir objektyviai vertinant, buvo itin nesveika ir bjauri… Mėgino viską – ir pati vaikinus girdė už savo tėvo pinigus, ir narkotikus, psichotropikus duodavo, jei koks narkomanas pasitaikydavo – nepavykdavo vaikino susirasti. Anuomet buvo populiarios diskotekos, ten Alė eidavo su broliu ir kadangi jos niekas nekviesdavo šokti, šokdavo su broliu. Brolis savo draugams visaip Alę reklamavo: neva jo sesuo ir tokių, ir tokių privalumų turi, bet viskas bergždžiai. Jauni 18-19 metų vaikinukai norėjo gražuolių mėlynakių blondinių ir į išdžiūvusių bei kaulėtų ir gausiai juodais gaurais apaugusių kojikių dvimetrinę ir kibiro dydžio veidu Alę nekreipė jokio dėmesio – baisi juk labai, o dar ir smirdi... Be to, būdama 18-os, Alė atrodė it kokia keturiasdešimtmetė, mat rūkė, vartojo narkotikus, rudomis dėmėmis nusėtą veidą nuolat balindavo pigiu tarybinio laikotarpiu kremu, nuo kurio oda greitai suseno, liko nusėta raukšlėmis. Itin plačiame ir išburkusiame veide srutų spalvos ir žvairos akutės buvo nuolat klaidžiojančios, žvilgsnis padiręs, su idiotizmo požymiais. Ir išties, Alės protelis buvo menkas, kvaišinamąsias tabletes ji pamaišydavo ir su alkoholiu, mat, anuomet jaunimo tarpe populiarus buvo „rašalu“ vadinamas pigus vynas, o tik jo nupirkusi ir visus norinčiuosius girdydama bei pati gausiai vartodama bjaurūnė klipata Alė ir tegalėdavo nors kokioje jaunimo kompanijoje pritapti – ji apmokėdavo išlaidas už savo tėvo pinigus.

Žodžiu, Alė buvo be šansų. Anuomet ištekėti buvo įprasta apie 20 metų, tokio amžiaus moterys ir pirmą vaiką gimdydavosi, kai kurios, kai netapdavo studentėmis, motinomis tapdavo ir iki 20 metų. Ne paslaptis – neištekėjusiosios iki 25 metų būdavo vienareikšmiai vadinamos senmergėmis ir tokių jau nenorėdavo nė vienas vyras – brokuotos, taip sakant, nereikėdavo niekam. Likti neištekėjusia anuomet reiškė likti užribyje: neturėsi nei buto, veltui iš valdžios gaunamo, nei geresnio darbo, nei tave kur kvies, nei gerbs, būsi atstumta.

Tad Alė ėmėsi narkomano Vickos – epileptikas, miknius, būdamas 18-os, pagal fizinį ir psichinį išsivystymą tebuvo kaip koks 13-14 metų berniukas: mažutis, čiuplutis, siaurų pečių, liesas – akivaizdu, likimo ir gamtos nuskriaustas nabagiukas. Šalia dvimetrinės dideliu veidu ir nuolat išpampusiu pilvu užrudusios Alės jis atrodė it koks vėjo blaškomas šapelis arba it koks museliukas prie išpampusios vorės. Ir ant tokio nabago Alė užlipo – taip, būtent užlipo. Ji išprievartavo vargšą narkomaną epileptiką ir nuolatinį N. Vilnios psichiatrinės pacientą Vicką.

Buvo taip. Vicka kartu su Alės broliu poilsiavo Palangoje, lyg netyčia ten atsirado ir Alė. Narkomanui ir epileptikui Vickai pakako pakišti vadinamojo „Atsuktuvo“ – su degtine maišytų apelsinų sulčių ir... toliau jis nieko nepamena. Po kelių mėnesių Alė iškilmingai pranešė Vickai, jog laukiasi ir kad vaikas bus jo. Vicka nustėro. Ką jis padarė pirmiausia – nebeatsiliepinėdavo Alei telefonu. Ši pradėjo rašyti raštelius ir mėgino juos perdavinėti per brolį. Vicka raštelius ignoravo. Ką daryti? Alę apėmė panika – nėštumas jau ketvirto mėnesio, tuoj bus visiems aišku – merga su kraičiu, jaunikio nėra. Alė buvo vargais negalais įstojusi į proftechninę, bet ten ir nesilankydavo... rezgė planus, kaip pasigauti Vicką.

Alės mama galiausiai suprato, kad su dukra kažkas ne taip. Alė dėl savo gausybės ligų ir taip jau buvo ne tokia kaip jos amžiaus merginos, jai gausiai žėlė barzda, ūsai, kojos buvo tokiais it gyvulio šeriais apaugusios, talijos nebuvo iš viso, panėšėjo į tokią it bačką ant dviejų lūžtančių degtukų – kaulėtų kojikių. Tad augančio pilvo ilgokai nesimatė, nes ji buvo visada tokia beformė ir išpampusiais viduriais. Motina suprato – duktė dažnai apsiverkusi, vasarai prabėgus kažkokia nesava... Alė nebeištvėrė. Pasisakė motinai, kad Vicka nebesirodo, kad jau ketvirtas mėnuo yra nėščia.

Motina greitai sureagavo. Ji žinojo, kad Vicka yra narkomanas, žinojo, kad jis neturi tėvo ir su motina gana sunkiai verčiasi. Ji nulėkė į Vickos namus ir jo motinai tiesiai šviesiai pasakė, kokią sumą pinigų gali pasiūlyti manais į tai, kad Vicka vestų jos nėščią dukrą. O tarybiniais metais jei studentas atsisakydavo vesti moterį, kuri būdavo nėščia nuo jo, grėsdavo išmetimu iš studijų, kas reiškė viso gyvenimo sužlugdymą, nes tuomet telikdavo tapti kokiu juodadarbiu. Vicka buvo įstojęs į vieną aukštąją mokyklą. Jo motina suprato – įkliuvo sūnus, bet būdama medike ji žinojo ir tai, kad jos epilepsija sergantis ir narkomanas vaikas jokiu būdu negali turėti vaikų dėl išsigimimų grėsmės, epilepsija – ta liga, kada vaikų turėti praktiškai ir nevalia.

Alės mama paaiškino – aborto nebus, reikia vestuvių. Pinigų yra ir daug. O Vickos mama kaip sykis buvo nusipirkusi kooperatinį butuką ir tiesiog buvo paskendusi varge, o dar ir sūnus – ligotas ir studentas... Jos, kaip mokslo instituto darbuotojos, algele mažutė... Sutiko, nors ir kaip buvo pašiurpusi nuo išpampusios didžiaveidės kaulėtų kojikių Alės, kuri greta jos čiuplučio sūnaus atrodė it srutų statinė.

Vaikas gimė paliegęs, Alę iš gimdymo namų tiesiog išmetė be naujagimio, kuris buvo paliktas tyrimams. Po kiek laiko naujagimį Alei atidavė. Žinoma, nedaug ji kaip motina ką nuveikė vaiko labui. Visus rūpesčius prisiėmė naujosios močiutės – Alės ir Vickos motinos. Vaikas buvo nuolat besiblaškantis, atsilikusio vystymosi. Mokėti reikėjo visur ir visiems, ir vaikų darželyje, ir po to mokykloje – visur teko „tepti“, kad tik laikytų tokį vargšelį gamtos išdaigą vaiką, kad nenukreiptų į atsilikusiesiems skirtas įstaigas. Kadangi ir Alė buvo lygiai taip pat prastumta mokykloje, nieko naujo nebuvo ir jos tėvams mokėti už anūką visur ir visiems. O pinigas padaro viską – ir apie patį negabiausią ir atsilikusio vystymosi nabagą vaiką mokytojai gali sudaryti dokumentėlius, kad neva, viskas lyg ir apynormaliai. Medicininius reikalus išspręsdavo Alės mama ir Vickos mama – abi trainiojosi medicinos sferoje.

Tarp Alės ir Vickos bendrų interesų buvo lygiai tiek, kiek jie dalindavosi kvaišalais, narkotikais, linksminamosiomis tabletėmis. Vicka už kyšius baigė aukštąją, bet dirbti negalėjo. O ir kam? Už viską sumokėdavo uošvis – ir už kooperatinį butą, ir už vaiko išlaikymą, ir už Vickos atostogas, ir už Vickos motinos pramogas. Alė, tiesa, buvo įdarbinta puse etato toje pačioje institucijoje, kur dirbo ir jos tėvas, bet ten jai prastai sekėsi. Tėvui tekdavo nuolat Alės viršininkę patepti, kad tokią jo nelaimėlę klipatą dukrą darbe laikytų.

Alė suprato – reikia kažko daugiau, ilgai Vickos prie savęs neišlaikys net ir nuolat jam parūpindama kvaišalų, išgėrimo, kelionių. Mat, Alė vis labiau darėsi baisi, o Vicka nuo lengvo ir sotaus gyvenimo atsigavo, darėsi mažiau panašus į 13-14 metų čiuplutį vakelį. Be to, žmonėse šeimos vyras, kuris turi vaiką, visada geriau vertinamas nei koks narkomanas senbernis, niekas labai ir nesuprato, kokią patologijų puokštę turi Vicka ir iš ko jis gyvena. Uošvis nesiskundė, atvirkščiai, žentą pagirdavo, nes jo vieniša motina labai jau ir jam įtiko – nuolat atlėkdavo judri tokia, paslaugi, ir tą sutvarko, ir aną, ir sodo name viską apravi, išskalbia, lyg kokia nemokama tarnaitė, ji ir namie už Alę visus darbus atlikdavo, virė, kepė, klipatą anūką auklėjo. Žodžiu, su Alės tėvų pinigais buvo užglaistyti visi aštresni kampai. Tik Alei buvo neramu: jokio bendrumo nėra, Vicka su ja niekada lytiškai nesantykiauja, jai paaiškinta, kad sergantysis epilepsija negali pervargti, jam negalimos jokios apkrovos – sekso, tuo labiau, negalima.

Bet Vicka vis dar buvo priklausomas nuo kvaišalų. Vis dar noriai ir taurelę išlenkdavo. Sulaukusi lapkričio 7 d. šventės, o tarybiniais metais Spalio revoliucijos diena būdavo išeiginė ir kai kas ją pažymėdavo, Alė apkvaišino klipatėlę Vicką. Ir vėl jis nieko neatsiminė, ir vėl Alė ėmė pūstis it kokia srutų bačka... Gimė duktė su juodais it gyvulio gaurais ant nugaros. Ir vėl Alės tėvams rūpestis – išleisti į gyvenimą dar vieną klipatą, vėl visiems laiku susimokėti, kad bent garsiai nesakytų: bjauri ta Jūsų anūkė, negabi... ir taip smirdi, taip smirdi...

Ir taip iš kartos į kartą – Alės nei mamos, nei močiutės niekas nenorėjo, klipatėlės ir dvokiančios, pūnančios buvo. Prie visų ligų joms dar ir tuštinimosi problemų buvo: negalėdavo nusituštinti, srutos mėnesių mėnesiais kaupdavosi viduriuose, kurie būdavo išpampę. Nuo to gal ir ta nežmoniška smarvė nuo jų nuolat sklido. Bjauriuose kūnuose ir purvinos dūšelės buvo... moralės ar garbės – nė su žiburiu nerasta. Senelė moko anūkę, ta savo vaikus – kaip pritapti su savo kvaišalais, brukamais nabagams, kurie įkliūna it kokie musiukai į išpampusių, prasmirdusių, gaurais apžėlusių ir dideliais it kibirai veidais Alės giminės klipatų tinklus.

Bjaurios moterys gimdo dar bjauresnius paliegusius vaikus, ir taip iš kartos į kartą – kažkokia nuo kvaišalų sutręšusiųjų ir srutose paskendusiųjų klipatų dauginimo mašina. Tiesa, Alę Vicka, kuris jos buvo išprievartautas dukart, paliko. Pasitraukė į toli rytuose esančią egzotinę šalį, kur kvaišalai pasiekiami lengvai, kur moterys pigios ir paslaugios. Alė liko savo narkomanų rateliuose, virto į seną dvokiantį apatišką nuolat besidepiliuojantį botoksu išfarširuotą buldogą nukarusiais žandais, aptarnauja vis tuos pačius.
......................................................................................................................................................................................................................................................................

2021-09-19

 

NE ANEKDOTAS 3:

APIE VILNIAUS „PUOŠMENAS“, ARBA KAIP ALĖ SAVO BROKUOTUS VAIKUS Į ŽMONES IŠLEIDO

Alės vaikai buvo daugiau nei debiliukai, jie buvo idiotai. Kaip žinia, narkomanams, kurie dar ir girtuokliauja intensyviai, vartoja psichotropikus maišais, bent kiek apysveikių vaikų susilaukti neįmanoma. O Alės ir pačios išsigimimų puokštė buvo spalvinga, Vicka iš viso buvo iš tų, kuriems draudžiama turėti vaikų dėl aiškaus dalyko – apsigimimų dėl paveldimų ligų, sutrikimų, priklausomybių tik daugės. Bet Alė gimdė. Dukart. Abu kartus ji buvo apkvaišinusi narkomaną Vicką, abu kartus jis nė neatsiminė, ar santykiavo su Ale, ar ne – jis apskritai mažai ką besuvokdavo, į narkomanijos liūną buvo paskendęs nuo paauglystės amžiaus, o ir nuolatinis pabuvimas psichiatrinėje N. Vilnioje neprisidėjo prie jo būklės gerėjimo.

Pirmas vaikas vardu Pismantas po gimimo buvo paliktas gimdykloje tyrimams, Alei jo kurį laiką neatidavė į namus parsivežti. Naujagimis buvo akivaizdžiai nesveikas, blaškėsi, vėliau paaiškėjo – alergiškas vos ne viskam, atsilikusio vystymosi, agresyvus... Ir trejų metukų dar nekalbėjo, viską draskė, laužė, daužė, klykė. Kadangi ir Alės mama, ir anyta buvo prisitrynusios medicinoje, medicininę vaiko dokumentaciją kažkaip aptvarkė, į darželį įkišo... bet kas dėjosi ten?... Auklėtojoms tekdavo pamokėti nuolat, kad vaiko neišmestų, neapiformintų dokumentų apie jo tikrąją būklę, nenusiųstų į atsilikusio vystymosi vaikų įstaigas. Vaikas nuolat sirgo, teko nemažai laikyti namuose, bet kadangi Vicka tuomet buvo studentas, kuris itin mažai lankydavosi aukštojo mokslo institucijoje, o močiutė jau buvo pensininkė ir atbėgdavo anūkėlio prižiūrėti, kažkaip iki pirmos klasės prasistūmė. Mokykloje – vėl nauja daina. Pismantas nesugebėjo vykdyti net paprasčiausių užduočių, nuolat buvo neramus, rėkavo, blaškėsi. Močiutė įsidarbino toje pačioje mokykloje į medicinos punktą. Ir burnos buvo visiems užčiauptos, mat, močiutė buvo itin paslaugi medicinos darbuotoja – reikalingų žmonių vaikams reikiamų tabletyčių parūpindavo, jei tie kokias pamokas praleisdavo, lapelius parašydavo, kad apsirgo. Ji įsigudrino net per abiturientų egzaminus neva tabletyčių į egzaminų vietą atnešti, o iš tikrųjų įnešdavo reikalingus egzaminų atsakymus. Mokyklose buvo įprasta kokiu tai būdu padėti reikiamų tėvų vaikams išlaikyti egzaminus, pinigai už tai būdavo duodami itin solidūs. Taigi, guvioji „medikė“ mokykloje labai pritapo, ji buvo reikalingas žmogus, kurio rankose nuolat susikaupdavo vadinamoji juodųjų pinigų kasa, surenkama iš kyšių. Žinoma, Pismantas greta tokios močiutės mokykloje darė ką norėjo, pažymiai buvo surašyti vidutiniai, geriausiųjų pažymių surašyti nedrįso, nes labai buvo ryškus idiotizmas, kiti trūkumai. Tiesa, gausiai pinigais šelpė ir senelis, kuris turėjo savo versliuką, pinigų anūkėliui nuolat duodavo, jo močiutei – taip pat.

Pismantas buvo negabus, niekur neįmanoma buvo jo įtaisyti, kad nors kiek nesijaustų nevykėliu. Įrašė jį į dailės mokyklą. Bet jo, jau 16-mečio, piešinukai buvo tokie, kokius piešia 3-4 metukų vaikas... Bet dailės mokykla buvo mokama, už sumokėtus pinigėlius Pismantą ten laikė.

Paskui dar gražiau. Tuo metu viena populiariausių profesijų buvo dizaineris, statybos klestėjo, dizainerių reikėjo daug kur. Pismantas įstojo į vieną kolegiją. Ten – viskas paprasta: visi atsiskaitymai, kursiniai, diplominis tiesiog nusiperkami už pinigus. Ir viskas. Pismantas tapo diplomuotu „specialistu“. Žinoma, kaip dizaineris jis buvo nulis, darbo pagal specialybę negavo. Tada jo motina, narkomanė ir narkotikų prekeivė, įdarbinta vienoje aukštojoje mokykloje, sugalvojo padaryti dar vieną diplomą ir savo vaikui – darbo jis vis viena juk negavo... Taip Pismantas gavo dar vieną diplomą, mamai buvo itin nesunku surinkti jau kitų parašytus kursinius, referatus ir diplominį, perrašyti savo sūnaus pavarde, atiduoti dėstytojams. O pakalbėjusi su reikiamais dėstytojais ji ir geresnių pažymių savo vaikui išprašydavo. Taip itin menko protelio nabagiukas tapo diplomuotu „specialistu“. Žinoma, darbo vietą tokiam proto vargšiukui taip pat teko nupirkti. Joks save gerbiantis darbdavys tokio neįdarbintų, bet narkomanų ir narkodilerių tinklas yra nemenkas, pagalbos ranką vienas kitam ištiesia. Pismantą padarė visuomenės žmogumi. Be abejo, be narkotikų negalėjo gyventi ir jis... tad, visi tame savame rately ir gyvavo ranka ranką plaudami.

Dar įdomiau buvo su Alės dukra Srutaida. Iš jos darė pažibą. Buvo graudu. Ji taip pat buvo atsilikusio vystymosi, negabi ir... tokia bjauri, kad akis iškart norėjosi nusukti į kitą pusę. Ji dvokė. Dvokė kaip ir jos motina, močiutė. Buvo visa kažkokia apglitusi, vangi, apžėlusi juodais gaurais... priminė gyvulį. Su psichika jai buvo visai blogai, draugių neturėjo, berniukai jos šalinosi. Senelis išmanė pedagogiką, užsibrėžė daryti iš Srutaidos gerą mokinę. Patepė mokytojus, samdė korepetitorius, be to, močiutė dirbo toje pačioje mokykloje medicinos punkte – visi mokytojai buvo jos rankose. Ir taip Srutaidai nupirkdavo net olimpiadų rezultatus, prastūmė idiotukę į gerų mokinių tarpą. Mokėjo visiems ištisai ir nuolat. Sugebėjo įkišti net į universitetą. Ten – vėl ta pati daina kaip Pismanto atveju, tik šį kartą tame universitete jau Srutaidos mama nedirbo, bet taip dar geriau – studentų darbus iš aukštosios mokyklos, kur dirbo Srutaidos mama, pernešdavo į universitetą, kur studijavo Srutaida. Taip ir Srutaidai buvo nupirktas diplomas, leidžiantis jai ieškoti gana gerai apmokamos darbo vietos. Tik klausimas: o kas dirba už tokius „specialistus“, kai jie pagal pažintis įdarbinami į šiltas vieteles? Jie dirbti tai negali ir nesugeba...

Schemos paprastos. Žmonių su fiktyviais aukštojo mokslo diplomais yra itin daug, iš žinomesnių ir prasigyvenusių žmonių vaikų, anūkų tarpo tie, kurie yra gavę nors kokį diplomą – realiai pagal savo profesiją ir gautą diplomą nesugeba nieko, darbo vietoje jie nuliai. Daroma paprastai: jei darbo vieta prestižinė, valdymo sektoriuje, kokioje valstybės įmonėje, savivaldoje ar ministerijoje, greta tokio idiotuko narkomaniuko su fiktyviu diplomu – o jų tarpe neretas yra dar ir visiškas beraštis – įdarbinamas realiai dirbti galintis asmuo, dažniausia koks nors iš provincijos atvažiavęs į sostinę ambicingas jaunuolis – jis ir dirba ir už save, ir už tą, kuris nedarbingas. Įdomiausia tai, kad neretai tas nedarbingasis ir karjerą sparčiau daro, ir algą geresnę gauną už tą, kuris išties kažką išmano, moka bent rašyti... Kita schema dar paprasatesnė, dažniau taikoma privačiame sektoriuje – šiuo atveju draugai tiesiog apsikeičia savo nevykėliais vaikais ar meilužėmis, žmonomis ir įdarbina vienas pas save draugelio nevykėlius, o mainais jo lūzeriukus kokius narkomaniukus vaikus ar anūkus įdarbina draugelis. Ir viskas. Taip būna atsiskaitę, visuomenėje demonstruojamasi, neva, vaikai yra kažko pasiekę, turi prestižinius darbus. O ką jie tuose darbuose „dirba“... na, kada nors, be abejo, kas nors įkels į socialinius tinklus filmuotą medžiagą apie narkomanų ir narkotikų preikeivių vaikus, anūkus – idiotukus ir jų „veiklas“, laisvalaikį, gyvenimo būdą, pomėgius ir atrakcijas.

Anais laikais, kai mokslas, medicina, butai buvo nemokami, viešai skelbdavo, jog bet kurioje vidurinės mokyklos klasėje yra apie 10 procentų debilų. Manyta, jog tai buvo daugiausia nulemta tų vaikų tėvų girtuoklystės – alkoholikų vaikai paprasatai būna menkesnio protelio, negabūs, vangūs, apatiški, kai kurie – ir itin atsilikusio protinio vystymosi. Bet esamu metu... Lietuvoje 8-9 vaikai iš 10 yra su patologijomis, priklausomybėmis, pasiligoję – tokia oficiali statistika. Išradingų tėvų, senelių tik daugės – rinkoje fiktyvūs diplomai, dalinami net idiotukams, tik populiarės. Todėl gal ir suprantama, kodėl esamu metu darbdaviai Lietuvoje nerimsta – verslus sukuria, bet dirbti nebėra kam. Galės steigti UAB-us Pismantams ir Srutaidoms – galės lenktyniauti, kuris kvaišalų didesnėmis dozėmis išprekiauja ar panašiai. Bet kad ir daugybos lentelės jie dauguma nemoka – nesugebėtų pinigų suskaičiuoti.

Todėl ir graudu: Pismantų ir Srutaidų, idiotukų nabagiukų, nemažėja.
.......................................................................................................................................................................................

2021-08-07
PATARIMAI TIEMS, KURIE NORI IŠLIKTI NELENGVOMIS PANDEMIJOS IR POPANDEMINĖMIS SĄLYGOMIS

Piratų valgiai (1)

2 silkės, 1 svogūnas, pipirų, acto, 1 l virinto vandens.

Silkę sausai nušluostyti ir storai suvynioti į švarų popierių. Kepti ant žarijų. Iškepus nuo silkės nuimti popierių, išimti kaulus, supjaustyti gabaliukais ir sudėti į virintą vandenį. Plaikyti 1-2 val. Pridėti pipirų, griežinėliais supjaustyto svogūno, acto. Sriubą valgyti šaltą su karštomis bulvėmis, išvirtomis su lupenomis.

SKANAUS!

P.s. Kai kas valgį vadina cibulyne, bet pasvarstykite patys...

Piratų valgiai (2)

2 silkės, 2 buteliai kefyro arba 1 l rūgusio pieno, pipirų.

Silkes nuplauti, neišskrosti. Jas nusausinti, suvynioti į švarų popierių ir kepti ant anglių, tačiau galima ir ant laužo anglių. Iškepus nuo silkės atsargiai nuimti popierių, išimti kaulus, pienius ir ikrus, supjaustyti gabaliukais.

Kefyrą ar rūgusį pieną supilti į dubenį, nemaišyti, dėti ant viršaus paruoštą silkę, pabarstyti pipirais.

Valgyti su karštomis bulvėmis, išvirtomis su lupenomis.

SKANAUS!

P.s. Kai kas valgį vadina šmakalu, išsamiau rasite J. Uginčienės nuostabioje knygoje „Žemaičių valgiai“, 1972.


Iliustracija iš creativecommons.org
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

BLIC ŠPOSAI
2021-04-25


MEDIKŲ „VILIOTINIS“

„Padėkime sau‘19“ Nr. 18 ir <https://www.leidinyssau.lt/humoras>skelbėme medikų „tinginio“ receptą, kuris yra originalus, kadangi sunaudojami medikų gausiai sukaupti šokoladai ir šakočiai, gaunami iš pacientų kaip padėkos ženklai. Dabar Jūsų dėmesiui – medikų „viliotinis“.

Medikų „viliotnis“ sukurtas redakcijai žinomos  paliatyviosios medicinos diplomuotos žinovės, kuri turi dar ir kelis kitus prestižinio aukštojo mokslo diplomus bei pastoviai, kai ne karantino metas, namuose susilaukia gana žinomų chirurgų, gydytojų, įtakingų moteriškių, dažniausia iš viešojo maitinimo, prekybos, nuomos, socialinės pagalbos verslų atstovių tarpo, vizitų.

Gaminu užpiltinę iš kiaulpienių šaknų, niekas negali atsispirti, įpilu kelis gramus simboliškai, prašo dar ir neįmanoma išprašyti, kad išeitų... Ateina vėl ir vėl – kaip katinai prie valerijono, – pasakoja paliatyviosios medicinos praktikė. – Chirurgai vis užsuka, negaliu atsakyti, durų uždaryti – žmonės žinomi, garsūs... Jų ligoninėse mano savanoriški budėjimai...

• O kokia ta užpiltinė, kaip ją gamini?
• Juodieji serbentai, džiovinti, jų saujelė; juodųjų serbentų lapai, jų pundelis; džiovintos smulkintos kiaulpienių šaknys, vynuogių kauliukai, kurių pati prirenku iš vynuogių, sudžiovinu... viską sudedu į butelį ir užpilu dzūkiška ruginuke arba medicininiu spiritu. Palaikau uždarytą butelį kelias savaites tamsoje. Kai ateina viešnios ar svečiai, atidarau butelį – aromatas toks pasklinda, kad niekas atsilaikyti negali... dar ir dar prašo.

Pavadinome šią užpiltinę medikų „viliotiniu“, nes pašnekovė aiškino, kad medikai ne tik iš jos namų niekaip neišeina gražiuoju prašomi ir vis prašo įpilti dar... Kiaulpienių šaknys – puiki priemonė kepenims stiprinti, tad galimai užpiltinė, saikingai vartojama, turi ir gydomųjų savybių. Kadangi joje yra ir juodųjų serbentų uogų bei lapų, vynuogių kauliukų, be abejo, užpiltinė teikia jėgų, yra vitaminų šaltinis.

Pašnekovė negamina savo firminės užpiltinės pagal itin tikslias proporcijas, šis jos gaminys – jos autorystė ir tikslaus recepto tokiais atvejais niekas neišduoda. Norintieji ir mėgstantieji tikslias receptų proporcijas gali nusikopijuoti žemiau esantį vyšnių užpiltinės receptą ir vietoje vyšnių dėti aukščiau išvardintus ingredientus – kiaulpienių šaknis, juodųjų serbentų uogas, lapus ir vynuogių kauliukus. Sėkmingos kūrybos. Tik turėkite omenyje – saikas, saikas ir dar kartą saikas. Be to, jei vartojate kokius nors medikamentus, papildus, dažniausia alkoholio negalima skanauti nė lašo. Jei abejojate, konsultuokitės su gydančiuoju gydytoju, kad nepakenktumėte sau.

 Ingredientai:

Cukrus, 2 stiklinės

Vyšnios, 1.5 litro

Degtinė, stipri, 2 litrai

Gaminimo eiga:

Nuplautas ir nusausintas vyšnias supilkite į trilitrinį stiklainį, užpilkite cukrumi ir namine, stipria degtine, stiklainį uždarykite. Laikykite tamsioje vietoje 2-3 mėnesius. Vėliau perkoškite, supilstykite į butelius ir vartokite geromis progomis.

Vyšnių užpiltinės receptas iš: <https://www.receptai.lt/receptas/vysniu-uzpiltine-1205>
Iliustracija iš creativecommons.org

__________________________________________

BLIC ŠPOSAI
2021-04-25
SENAS GERAS ANEKDOTAS
- KAS YRA HOLIVUDO FILMAS?
- KAI LIETUVIAI MYLISI, LENKAI FILMUOJA, O AMERIKONAI ĮGARSINA, TADA IR SUKURIAMAS GERAS HOLIVUDO FILMAS.


_______________________________________

BLIC ŠPOSAI
2021-03-23

Publikuojame vaiko sukurtą karikatūrą, iš viso yra 7 šios serijos karikatūros, skirtos itin svarbiai vabzdžių-darbštuolių temai. Laukite tęsinio - likusiųjų 6 šios serijos karikatūrų, tai bus jau išties tikras komiksas, sukurtas 10-mečio berniuko. Bus ir bitininkystės produktų šlovinimo publikacijų "Padėkime sau'19", galimai vėl sulauksime informacinių dovanų iš Vilniaus ir/arba Latvijos bitininkų.

O šiuokart formuluojame tokį probleminį klausimą: "Kai gyvenančiųjų iš pašalpų, visokių dotacijų, labdarų tiek daug, ar verta skatinti žmones dirbti nors kokį darbelį Lietuvoje dabar, pavasarį ir ypač - visų taip laukiamą vasarą... paskui juk bus dar ir "bobų vasara"... juk dirba vabzdžiai - pavyzdžiui, bitės ir iš jų darbo galima itin solidžiai prasigyventi... Ar iš viso - galima prašyti kokio žmogaus dirbti kieno nors naudai, kad ir kokio direktoriaus, kitaip save pasivadinusio vadovo ar vadovės, ar jo kažkelintai žmonai ar butelio draugui..., kai gerbūvio perskirstymas esamu metu - daugiau nei aiškus, bet kokiame darbe elementariai yra prarandama sveikata - visokie mobingai, viršvalandžiai, neretai - kitokia neteisybė ir sukčiavimai nesumokant realiai uždirbtų pinigų ir t.t..., juk šiltasis metų laikas, sveikatos visiems per tuos karantinus sugadintos... kas gali tokiomis aplinkybėmis reikalauti dirbti? Ir kas gali sutikti dirbti už esamus bet kokio darbo apmokėjimo tarifus Lietuvoje?..." - čia klausimai diskusijai, nes vis tie patys pokalbiai apie virusuotus žmones ir nemokamus skiepus išties jau skersai gerklę stovi... dabar visi žiūrės vieni į kitus ir spėlios: pradurtas/-a, išdurtas/-a ar dar ne ir jei ne, tai kodėl ne ir jei tikrai ne, kodėl dar vaikšto ir atrodo taip puikiai? O kadangi bitininkystės produktų tikrai ne stygius - protarpiais plėtosime būtent šią sveikatai naudingą temą įvairiais rakursais ir primindami, jog tikra tiesa yra ta, kad vietinis medus tetinka vietiniams gyventojams - kaip ir kiti bičių produktai... taigi. Puoselėkime bites.
/////////////////////////////////////////////////////////////////////

2021-03-22

Publikuojame 1995 m. šaltinį - interviu iš savaitraščio "Darbai". Klausiame: Ar kas nors per 25 metus pasikeitė gerovės "kūrimo" frontuose Lietuvoje?

______________________________________________________________________________

SU KAZIMIERINĖMIS!

Detaliau: <https://www.leidinyssau.lt/naudinga>, Higienos instituto statistika.

2021-03-03

Šiame 2021 m. Kazimierinių kontekste pristatomas labai senų laikų politekonomikos žinovų, kuriems anuomet buvo gerokai per 70 metų, anekdotas, papasakotas 2006 m. vienos LR ministerijos smulkesnio rango tarnautojams ir ne kartą pakartotas su įvairiomis variacijomis susijusiose publikose bei kolegoms gana kūrybiškai nusiteikusioje aplinkoje rengiant įvairius pranešimus „valdžiai“, kad jos tuometiniai atstovai/-ės tekstukus, susistemintus tezėmis, be vargo galėtų atmintinai išmokti ir kuo puikiausiai parengtus sakinukus-tezes gebėtų papūgiškai atkartoti ir pristatyti it nuosavo „mokslo darbo“ rezultatą „mokslo baruose“ bei tuo pačiu pasipuikuoti tarptautinėje auditorijoje ir iškiliems ES atstovams, ekspertams parodyti, kaip „dirba“ LR „mokslo elitas“, įsitaisęs aukštesniuose valdiškuose postuose, o neretai ir ministrų, viceministrų portfeliukus laikinai gavęs panešioti. Vartyti Power Point skaidrių nereikėdavo, tai darydavo jaunuoliai, atsakingi už IKT priežiūrą...  Primenu – LR pilnateises ES valstybe-nare tapo 2004 m. Taigi, tie senieji politekonomistai šmaikščiai primindavo: asmuo, kuris išties parengė originalų pranešimą ir yra jo tikrasis autorius PRIVALO sėdėti pirmoje auditorijos, kviestinių svečių eilėje ir nuolankiai konspektuoti savo paties pranešimą tuo iliustruodamas, koks didelis susidomėjimas ir pagarba kalbančiajam viešai, o pavyzdžiui, jei oratoriaus vaidmenyje net ministrė su kokiu tai mokslo laipsniu, gautu dar TSRS laikais kur nors ne arčiau nuo Lietuvos kaip 1000 km atstumu į rytus, labai tinka reikiamu momentu pribėgti ir padėti atversti kokį tai teksto puslapį arba prilėkus paduoti servetėlę nuvarvėjusiam grimui nusivalyti, tinka ir įteikti įdomesnės spalvos gvazdikų, be to, tarkim, dar papildomai, kad būtų efektyviau, auditorijai kukliai ir nuleidus akutes tuo pačiu pasakyti: „Mūsų ministrė vakar atšventė savo mažytį gimtadienį ir kadangi ruošėsi šiam svarbiam tarptautiniu mastu renginiui, tik šiandien galime ją pasveikinti, būsime pirmieji tai padariusieji, po renginio kviečiame visus į viešbučio „K“ n-tąjį aukštą, ten Jūsų laukia mūsų vietinių virtuvės meistrų, kurie tik mokosi iš savo kolegų užsienyje, patiekti lengvi užkandžiai, vėliau supažindinsime su kita pažintinės-kultūrinės programos dalimi mūsų senojoje sostinėje Trakuose..., ir t.t., ir pan.“.  Visa tai, žinoma, reikėdavo pasakyti nepriekaištinga anglų kalba, pageidautina su Oksfordo dialektu, viską atlikti pagal protokolą. Žodžiu, buvo išties linksma tais 2006-aisiais, kada nuo 2008 m. prasidėjusia krize net nekvepėjo ir LR visi suskubo „įsisavinti“ upeliais atplaukiančius milijardus, įsigyti nors kokius naujus aukštojo mokslo diplomus skubiąja tvarka, apsitverti/užsisakyti žemėtvarkininkų nupieštus planus neva „nuosavos ir neva „paveldėtos“ žemės ar miškų plotams „įsiteisinti“ ir už įplaukusiuosius milijardus, skirstomus per kelias ministerijas, jų padalinius, atlikti ne numatytuosius pagal strateginius tikslus pirmiausia Lietuvos, kaip valstybės ir naujos didžiulės vidinės ES rinkos dalyvės, konkurencingumo stiprinimo ir žmogiškųjų išteklių puoselėjimo darbus, bet pagal vietines tradicijas kuo skubiau susiręsti bent po porą naujų daugiagabaričių nuosavų namų saugomose teritorijose, žinoma, pageidautina arčiau vandens telkinių, pamiškėse ar net rezervuatuose – o ką? – apie autoūkio – irgi nuosavo – atnaujinimą už sau į kišenę perdėtus ES siunčiamus pinigėlius „projektams įgyvendinti“ ir nusibodusių žmonų pakeitimą naujesniais madingesniais modeliais būtinai kartu su jogurto dėžučių prikištu geros firmos šaldytuvu ir begarsiu dulkių siurbliu net nebereikia priminti, o ką jau bekalbėti apie „elito“ vaikučių ir anūkučių skubų persikėlimą bent jau į JK... atseit, „studijuoti“ ar „muzikuoti“, oi, juk reikia sakyti: „garsinti Lietuvą užsienyje“... ups, būčiau ne pagal protokolą viską papasakojusi. Na, bet pikantiškesnių detalių gali papasakoti kad ir Halės turgaus Vilniuje „pardavėjos“,  kurioms esamu metu gerokai per 60 m. ir kurios dabar „dirba iš namų“, mat, karantinas. Taigi... ir primenu: juokas – dalykas rimtas, nepriimkite asmeniškai, juk daugelis gavote vertus be jokio gailesčio išmesti tiesiai į šiukšliadėžę „diplomus“ jau po 1990 m. ir dėstytojais, baigiamųjų darbų vadovais buvo politekonomistai ar net „teisininkai“, „vadybininkai“, „pedagogai“ su dr, habil. dr ar pedagoginiais prof. laipsniais „užsitarnautais“ dar TSRS laikais, pavyzdžiui, už iki Maskvos nuolankiai ir periodiškai gabentus dešrigalius ar ungurius arba po vedybų su baisia kaip karas ir nebepaklausia vyrų tarpe, prasigėrusia ir prasirūkiusia perdžiūvusia nudėvėta užrūgusia „gražuole“ su ne mažesniu kaip 5000 rublių plius nuosavas butas sostinėje ir automobilis kraičiu, tačiau būtinai kokio prof. ar iškilaus „menininko“, buvusio „ministro“ dukra... na, jie, tie prof., dr praktiškai nė vienas anglų kalba taisyklingai neištardavo nė „I‘LL BE BACK“, ką jau bekalbėti ir bediskutuoti apie pačios elementariausios profesinės literatūros, naujesnių iškiliausių susijusių mokslo darbų, idėjų įsisavinimą, bent kiek padoresnį ir abipusiais priimtinesnį bendravimą su studentais...et, nurašytoji špargalkininkų, kiauragalvių, kolektyvinio mąstymo atstovų ir parsidavėlių pigių nudėvėtų klapčiukų padlaižių karta...kad ją kur galas, tad štai, štai žadėtasis anekdotėlis nuotaikai praskaidrinti ir priminti, kad neverta nusiminti, kad jūsų anūkas/-ė neturi nė vieno diplomo ir viso labo tik peša vištas kokiame užsienio ūkyje ir gyvena antisanitarinėmis sąlygomis bei yra išlaikomas iš močiutės Lietuvoje gaunamos senatvės pensijos, mat vien rūkalai kainuoja daugiau nei užsidirba tame užsienio ūkyje... tokioje pat padėtyje visomis prasmėmis yra ir „elito“ atžalos, tik, žinoma, jų „laisvalaikis“ brangiau atsieina net ir karantino sąlygomis tad mielai nusiperka kokį suktinį su kokia tai žolyte ir iš jūsų nediplomuotojo vaikelio ar anūkėlio, duoda jam papildomai užsidirbti, vyksta abipusiai mainai, taip sakant, keičiamasi „patirtimi“ ir adatos tos pačios, be abejo, juk „tautiečiai“, viskas bendra, taip pigiau juk pragyvenimas atsieina, vyksta importas-eksportas, ekonominiai rodikliai „gerėja“, rūkalai juk vėl pabrango, bet vis viena visus „stebiname“ lietuviškuoju ekonomikos „stebuklu“ karantino sąlygomis..., na, bet štai žadėtasis anekdotas:

Kaimynas klausia savo artimiausio kaimyno iš gretimo namo:

- Klausyk, o kodėl tu tą kiną savo rūsy slepi? Mačiau, žinau, tikrai slepi. Kam tu tai darai?

- Na, kaimynėli, supranti... o jeigu ateis kinų valdžia?

P.S. Užrašyta 2021-03-03. Ypatingai smalsiems ir žingeideims bei norintiems smagiai praleisti laiką kol neįmanoma pasižiūrėti kokios geros komedijos teatre ar pasivaikščioti iki atvirų parodomųjų posėdžių teismuose bei „paposėdžiauti“ pritūpus ant suolo su kitais valdiškoje poliklinikoje, siūlau paskaityti „originalias“ socialinių ir humanitarinių bei pasirinktai kitų mokslų krypčių disertacijas, apgintas po 1990 m. LR – jos visos yra Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje ir prieinamos kiekvienam norinčiam ir galinčiam skaityti, fotografuoti, cituoti, kt. Visi reikiami teisės aktai, pagrindimai, liudytojai yra Mokslų Taryboje, kur kantriai tylinčios moterys sukandusios dantis jums padės atsiversti reikiamo dokumento reikiamą puslapį, o nuėję iki mažutės viešosios bibliotekėlės kokiame užmirštame užkampyje ar belangiame bet kokio archyvo kambariuke pusrusyje galite laimingai rasti ir tikrąsias „originalių“ mokslo darbų darbščiąsias rašytojas bei tikrąsias „elito“ vaikučių, anūkėlių aukles ir dabar jau tų vaikučių, mokinukų bei studentų, atsiskaitomųjų rašto darbų ir net darželinukų „išskirtinai įdomių bei neabejotiną ikimokyklinuko vaikučio „talentą“ iliustruojančių projektų“ autores... tai padėtų bent minimaliai suprasti iki kokio lygio graudūs, apgailėtini, menki, su nedidelėmis ir išties stebinančiomis išimtimis, LR žmogiškieji ištekliai esamu metu.

_____________________________________________________________

Džiugi 2021 m. sausio žinia:

Pensininkai gaus priedą

LRP prenešimas

Šaltinis: < https://novostinedeli.com/gitan_nauseda_podpisal_ukaz_o_pereraschete_pensiy-1105/?up1=f1eb0h97vydhq3y10e&up2=1110&up3=news&up4=news&utm_source=google&target=%2Fnews&placement=www.diena.lt&creative=490369148810&gclid=EAIaIQobChMIjI2KyM6i7gIVSfAYCh1PoQABEAEYASAAEgIwuPD_BwE>, žr. 2021-01-17.

Gitanas Nauseda pasirašė dekretą, kuriame numatyta perskaičiuoti pensijas ir jas didinti nuo 2021 metų. Remiantis dokumentu, pensijos augs vidutiniškai 60 procentų (nuo 377 eurų iki 603 eurų).

Dekretas numato perskaičiuoti visas pensijas nuo: amžiaus, stažo, neįgalumo, maitintojo netekimo, koreguojant faktinį pensininko darbo užmokestį pagal vidutinį atlyginimą, taikytą ankstesniame pensijų perskaičiavime, padidinant jo vertę 60 procentų. Taigi bazinė pensija padidės 60 proc. Tačiau pensijos padidėjimas dėl perskaičiavimo kiekvienam pensininkui bus skirtingas, nes tai priklauso nuo darbo stažo ir atlyginimo iki pensijos, taip pat nuo bazinės pensijos priedų.

Teisės aktai numato nustatyti papildomas išmokas pensijoms asmenims, vyresniems nei 75 metų ir vyresniems nei 80 metų, išmokas už 1 grupės neįgalių asmenų ir vyresnių nei 80 metų asmenų priežiūrą, taip pat socialines išmokas - nuo 137,5 iki 275 eurų. Tai apima 2,5 karto padidėjusį išmokų už vaiko iki dvejų metų priežiūrą gavėjų skaičių ir išmokas mažas pajamas gaunančioms šeimoms, turinčioms vaikų iki 14 metų.

Šios išmokos einamaisiais metais padidintos atsižvelgiant į vidutinio pragyvenimo lygio vienam gyventojui biudžeto augimą. Todėl vidutinė senatvės pensija (įskaitant pašalpas) sieks 603 eurus. Perskaičiuota pensijas daugiau nei dėl 550 tūkstančių pensininkų. Pensijoms mokėti bus skirta daugiau nei 239,8 mln eurų, įskaitant perskaičiavimui pagal šį dekretą - 15,9 mln eurų.

Dar džiugesnis „Padėkime sau‘19“ paskaičiavimas 2021 m. vasarį: 464,92 eur - vidutiniškai po tiek daugiau bus padalinta laimingiesiems 550 tūkstančių pensininkų 2021 metais. Tikėtina, jie jau paslapčia – kad šiukštu, kaimynai ir apkvaišę, prasigėrę vaikai užsieniuose bei parazituojantieji ir negebantys nei močiutėms pyragėlių atnešt, niekur realiai nesimokantys, už cigaretę viešus unitazus plaunantieji anūkėliai neišgirstų... klausia pensininkai vieni kitų: „Ar tau valdžia jau davė 500? Tikrinai bankomate? Zosei, sakė, paštininkė tik 31 eurų daugiau teatnešė ir iš tų pačių reikėjo atiduot 1 eur už atnešimą, padėjo ant stalo troškintą žasį – paštininkė paprašė supakuoti, sakė pašte įprasta dažnas pertraukėles daryt karantino sąlygomis, paprašė iškart porcijomis supjaustyt – į 13 dalių... žąsies neliko – Zosei 81 eur nuostolis. Plius, dar reikėjo grindis, stalus ir laiptinę dezinfekuotis pačiai po paštininkės vizito, už kaukę vienkartinę irgi niekas nekompensavo. Sako, jei taip ir kitus mėnesius... teįstengs paštininkei tik kokią Pekino antį pakišti ar pamėlusį viščiuką, apipiltą kečupu, ... iš ko ji savo socialinei darbuotojai mėnesio pabaigoje į kišenę 50 eur įdės, iš ko jos abidvi kasdien po 50 g namų gamybos trauktinės išgers? Teks internetu kasmėnesines nemokamai gaunamas tabletes išparduot, pradėti naują smulkų bizniuką, ne kitaip – greičiausia, tie patys savi vaikučiai ir anūkėliai ir nusipirks... nors tiek bus paramos močiutei...“ – toliau savas patirtis šiais nuostabiais metais užsirašykite patys, miela būtų, jei dar ir su tiksliais balansais, galite ir nupiešti savo „laimę“ ir apie „gerbūvį“ pranešti redakcijai: padekimesau19@gmail.com

P.S. Bankų išklotines taip pat priimsime, anonimiškumas garantuotas
----------------------------

POPURI

NIEKAS NEUŽMIRŠTA

2021-03-20

MĮSLĖ: KAS ŽEMIAU PATEIKTO TEKSTO AUTORIUS? KOKS TIKSLUS ŠALTINIS? UŽ TEISINGĄ ATSAKYMĄ BUS PRIZAI. ATSAKYMUS SIŲSKITE Į Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.


_______________________________________________________________________________

KUO SKIRIASI PIRMASIS 2020 m. KARANTINAS (anglų k. lockdown) NUO ANTROJO?

2020-ųjų gruodis, dienos vis trumpėja, šviesos blyksnis vos vienas kitas, antrojo karantino dėl Covid-19 metas, Šv. Liucijos išvakarės, pas daug ką įžiebtos žvakelės, kalbasi dvi ilgametės draugės, viena – Prahoje, kita – Klaipėdoje. Prahoje gyvenančioji ir užimanti aukštą postą Čekijos Respublikos valstybės tarnyboje sako: „Per pirmąjį karantiną net sulysau, o šito metu – užlipau ant svarstyklių, 3 kg viršaus“. Klaipėdiškė atliepia: „O aš tai iki karantino daug baseine plaukiojau, apaugau tolygiai tokiais cukriniais lašinukais, svoris stabilus“. Prahiškė klausia: „O ką tu valgai?“. Klaipėdiškė atsako: “Na, dabar pas mus Adventas iki Kūčių, nuo mėsos susilaikoma, bet kad aš ir taip ištisus metus beveik tik uogom mintu, dar kokių riešutų, sūrio nusiperku, reikalui esant kruopas vartoju...“ Prahiškė įsiterpia: „Na, tai man taip sparčiai pilnėjančiai tikriausia per Kalėdas vietoje pyragėlių teks morkytes graužti“. Toliau vyko pokalbis apie mėgstamus gėrimus, tačiau šioje vietoje nuomonės apskritai išsiskyrė ir klaipėdiškė suprato, jog jos gėrimų prioritetai sutampa su prahiškės ilgametės draugės draugo, azartiško aviacijos mėgėjo (anglų k. boyfriend with hobby) skoniu... apie alų, jo naujas rūšis, poveikį sveikatai pakalbėti nespėta. Tebuvo pasiguosta, jog darbovietės Kalėdų vakarėlis tegalės vykti virtualiai..., tačiau liko neaišku, ar Prahos vakarėlyje bus morkyčių patiekalų stalas, ar koks prašmatnesnis – sunku pasakyti kol kas. Klaipėdoje tai seniai jau visi į šaldiklius pasitupdė mažiausiai po riebią žąsį ar bent jau po putlų viščiuką, be to, sukaupti kalnai bulvių ir kopūstų, todėl rūpesčio dėl Kalėdų vaišių stalo „namų ūkiuose“ kaip ir nėra.

Užrašyta 2020-12-17.

Iliustracija: virtualaus atviruko autorė – Diana Viluckienė, sukurta 2020-12-11.

P.S. 2020-12-23 papildyta informacija dėl visuotinai priimtino gėrimo pasitinkant Kalėdas. Prahiškės siūlymas - namų gamybos kiaušinių likeris. Apibendrinimas: tai nesukels jokio antagonizmo tarp alaus ir vyno/brendžio/konjako gerbėjų, suvienys degtinės/viskio/romo mėgėjus, užganėdins saldumynu mėgėjus, mat kiaušininis likeris gali būti pagardintas labai įvairiai ir būti įvairaus saldumo/kartumo lygio. Na, o šio leidinio redakcija priduria savo ruožtu: sena žemaičių patarlė byloja: "Nebūk per daug saldus - nurys, nebūk per daug kartus - išspjaus". RAMIŲ KALĖDŲ... Ir gal bus ne itin kuklu pridurti - šis mažytis naujienlaiškis "Padėkime sau'19" vos per kelis mėnesius nuo įkūrimo www 2020 m. rugpjūtį įrodė, jog labai su nedideliais ištekliais įmanoma integruoti mažiausias bendruomenes, pavienius asmenis, adresatus vietos savivaldos, nacionalinės valdžios lygmenimis bei kartu pasitelkti užsienio publikas integruojant informaciją iš JT ŽTT, kitų organizacijų, įskaitant ir asmeninius ryšius svetur.
______________________________________________________________________________

MEDIKŲ „TINGINYS“

Štai vienas iš visų taip mėgstamų „Tinginio“ – tikrai lengvai pagaminamo gardėsio – receptų, paskelbtų „La maistas“:Sausainius rankomis sutrupiname giliame inde.

Puode virš vidutinės ugnies ištirpiname sviestą. Į jį supilame kondensuotą pieną bei maišydami suberiame kakavą. Užviriname ir maišydami pakaitiname keletą minučių iki masė siek tiek sutirštės. Gautą masę užpilame ant sausainių ir šaukštu labai gerai išmaišome. Visi sausainiai turi būti daugmaž tolygiai pasidengę kakavine mase.

Masę verčiame ant kepimo popieriaus ir spausdami tvirtu maišeliu formuojame norimo dydžio ir formos tinginį. Spaudžiame standžiai, kad neliktų tarpų.

Leidžiame tinginiui atvėsti iki kambario temperatūros, o tada pridengiame maistine plėvele ir dedame į šaldytuvą bent 6-8 valandoms (dar geriau - nakčiai), kad sustingtų, susigertų.

Kaip ir nieko juokingo, tiesa? Bet paklausykite, kaip „Tinginio“ receptą patobulino viena neįgali moteris, vadinkime ją Rita, beje, jos profesija – virėja. Jos sesuo medikė. Rita, nuvykusi pas sesę paviešėti, nustebo: sukrauta ištisomis virtinėmis šakočiai, visur pilna šokolado plytelių, kavos dėžučių, saldainių... Sesers ji paklausė, ką visa tai reiškia. „Neša ir neša pacientai... nebežinau nė ką daryti: šokoladų nesuvalgau, jie ima pelyti, šakočiai kai kurie jau suseno, sukietėjo, net dantimis neįkąsi, tokie kaip medis tie susenę šakočiai...“. Rita gyvena iš nedidukės pensijos, įpratusi taupyti, ji tiesiog pašiurpo nuo minties, kad visas šias nepigias gėrybes gali tekti tiesiog išmesti. Rita palaukė, kol sesuo išėjo į darbą ir ėmėsi šeimininkauti jos virtuvėje: atrinko pelyti pradėjusius šokoladus, jų surinko visą krūvą. Juos ištirpdė puodelyje, pridėjo į masę sviesto, kondensuoto pieno. Po to atrinko labiausiai susenusius ir sukietėjusius šakočius, nusilaužė gabaliukų ir juos susmulkino maždaug 1-2 kv. cm dydžio gabaliukais. Toliau „Tinginį“ formavo kaip įprasta, jį sušaldė. Kitą dieną patiekė tinginio seseriai. O, kaip ji nustebo: tokio skanaus „Tinginio“ kaip gyva nebuvo ragavusi. Tada Rita jai ir papasakojo, iš ko pagamintas šis skanumynas. Medikė nustebo: bet juk buvęs kietas šakotis suminkštėjo šokolado masėje, kaip skanu... „Reikės bendradarbėms nunešti paragauti ir receptą pasakyti, jos irgi nebežino, kur dėti tuos visus pacientų suneštus šokoladus ir kepinius“.

Turiu pasakyti, jog ir man teko šio medikų „Tinginio“ paragauti. Išties fantastiškas skonis, šakotis tiesiog atsiskleidžia nauju skoniu, nieko panašaus nesu ragavusi.

O vis dar nešantiems gydytojams šokoladus ir šakočius, vertėtų susimąstyti: ar tie medikai apskritai valgo tuos saldėsius, ar netenka jų pagedusių tiesiog išmesti? Na, jei vis dėto nusprendėte ir toliau saldinti medikų gyvenimą savo dovanomis, galite prie jų drąsiai pridėti ir aukščiau pateiktąjį „Tinginio“ receptą – dėl visa ko, kad geri produktai neatsidurtų šiukšliadėžėse ir konteineriuose.

 

 

Užrašyta 2020-11-19

---

Idėja 2020 m. Helovinui:

Karikatūrų autorius - Paulius Armonas, sukurta paauglystės amžiuje.

---

TERAPIJŲ PASIRINKIMO GALIMYBĖS, ARBA KĄ GERO SAVO NAUDAI GALIMA NUVEIKTI RENKANTIS ĮVAIRIAS SIŪLOMAS PASLAUGAS

Ką daryti, jei gydytojas Jums paskyrė muzikos terapiją?

Atsakymas: Pasiklausyti, kaip groja tuščias Jūsų paties pilvas tyliame, tuščiame kambaryje.

Ką daryti, jei gydytojas Jums paskyrė meno terapiją?

Atsakymas: Nupiešti gydytojo karikatūrą, bet jam pačiam jos jokiu būdu nerodyti.

Ką daryti, jei gydytojas Jums paskyrė darbo terapiją?

Atsakymas: Susitvarkyti pagaliau savo rankinės turinį, jei esate moteris, jei esate vyras – žinoma, nedarysite nieko, nes moteris jau dirba už Jus.

Ką daryti, jei gydytojas Jums paskyrė grupinės relaksacijos terapiją?

Atsakymas: Palaukti, kol susirinks grupelė parūkyti, tyliai prieiti, išsitraukti 20 centų ir paklausinėti kiekvieno rūkaliaus grupelėje, ar negalėtų parduoti vienos cigaretės – kaina maždaug tokia ir yra. Garantuotas dalykas – atsiras žmogus ar net du, kurie Jums padovanos cigaretę ir dar pridegs, centai liks Jums.

Ką daryti, jei gydytojas Jums paskyrė biblioterapiją (knygų skaitymo terapiją)?

Atsakymas: Nueiti į artimiausią viešąjį tualetą ir perskaityti, kas užrašyta ant sienų, durų ir pamėginti įsiminti bent vieną išminties „perliuką“.

---

Karikatūra sukurta Švedijoje viduramžiais. Prie jos yra prierašas: "Štai, kas atsitinka tiems, kurie vietoje pieno geria daug alaus".

---

KAS YRA HUMORO TERAPIJA?

Humoro terapija nadoja šypsenos galią bei juoką skausmo gydymui.  Humoro terapija padeda Jums patiems atrasti būdus kaip juoktis ir šypsotis daugiau. Įprasta yra, kad juokai naudojami gydant vaikus, bet pastaruoju metu humoro terapija taikoma įvairaus amžiaus pacientams. Dauguma slaugytojų yra išmokusios prajuokinti tuos, kuriais jos rūpinasi, prižiūri. Mokslininkai tyrinėja, koks yra ryšys tarp proto ir kūno, ypač, kokios yra sąsajos su kūno gebėjimu sveikti. Manoma, kad juokas padeda keisti cheminius procesus smegenyse ir gali sustiprinti imuninę sistemą. Humoras gali padėti kontroliuoti situaciją ir padaryti ją labiau valdomą. Jis leidžia žmonėms išsivaduoti nuo baimių, streso, kas itin kenkia kūnui laikui bėgant. Humoras pagerina gyvenimo kokybę.

KADA PASITELKIAMA HUMORO TERAPIJA?

Bet kas gali naudoti humoro terapiją, taikyti ją prevenciškai ar kaip sudedamąją terapijos dalį bet kokios ligos gydymo atveju. Chroninės ligos turi neigiamą efektą nuotaikai ir pažiūroms, kas gali pabloginti ligos eigą. Humoro terapija padeda sumažinti negatyvius efektus ar nesveikumo pojūtį, kontrolės nebuvimą, bejėgiškumą, kas yra bendros problemos tokių susirgimų kaip vėžys atveju. Chroninių ligų atveju humoro terapija taip pat yra prevencinė priemonė. Humoro terapija padeda sumažinti stresą, kylantį iš bejėgiškumo būklės suvokimo, kai asmuo serga. Prižiūrimieji ligoniai ir tie, kurie jais rūpinasi gali praktikuoti humoro terapiją drauge, jie gali pagerinti abipusiai savo sveikatą tiesiog pasitelkdami juokus.

AR HUMORO TERAPIJA YRA SAUGI?

Humoro terapija yra visiškai saugi. Jūsų gydytojas yra linkęs pasitelkti bet kuriuos metodus naudodamasis humoro terapija, net tuomet, jei nežino, kokie yra specifiniai medicininiai privalumai kaip šios terapijos rezultatas. Kadangi tai nėra brangu, nerizikinga, nesunkiai prieinama, praktiškai nėra priežasčių, kodėl humoro terapija negalėtų būti taikoma. Visada pasisakykite gydytojui, jei taikote alternatyvią terapiją ar planuojate derinti alternatyvią terapiją prie jau jums taikomų medicininių procedūrų. Neišmintinga atsisakyti medicininės priežiūros ir pasikliauti vien alternatyvia terapija.

Pastaba: Dėl savo konkrečios situacijos įvertinimo, medicinio patarimo kreipkitės į Jus gydantį mediką.

Šaltinis: <https://www.uofmhealth.org/health-library/aa93107>, žr. 2019-11-09.

GUDRUČIO AGENTŪROS SKELBIMAI,

kreiptis padekimesau19@gmail.com

TURTUOLIO: Pirksiu blusą, siūlyti kartu su šunimi.

VIDUTINIOKO: Ieškau žmonos su auksiniais dantimis.

ELGETOS: Pirksiu lazdą, pagamintą iš dešros.

DARBDAVIO: Įdarbinsiu aukštos blondinės mamą, galinčią išnuomoti kambarį savo bute.

BEDARBĖS (19 metų amžiaus): Ieškau gerai apmokamo darbo. Viršininkas turi būti ne vyresnis kaip 30 metų, juodaplaukis, su nuosavu namu ir transporto priemone.

BEDARBIO: Profesija – „Alfonsas“. Galiu pateikti 6 šeimininkių rekomendacijas. Ieškau vietos pas gyventi mokančią moterį.

AUKLĖS (21 metų amžiaus): Vaiko tėvas turi būti ne žemesnis kaip 190 cm ūgio, dėmesingas ir paslaugus.

NARO: Išsinuomočiau vonios kambarį.

¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤

SENI GERI ANEKDOTAI

 ¤ Skambutis į reanimaciją:

– Sakykit, Jonaitis dar gyvas?

– Dar ne.

 ¤ Staiga iš psichiatrinės ligoninės išbėga žmogus su kėde, pamato einant nepažįstama senuką ir pradeda vytis. Senukas ima bėgti, ligonis iš paskos. Pavargo senukas, atsirėmė į medį ir galvoja, kas bus toliau. Pribėgęs ligonis mandagiai sako:

– Prašom sėstis!

 ¤ Ateina pas daktarę pacientas ir sako:

– Daktare, man kojos juoduoja!

– O plauti bandete? – paklausė daktarė.

– O tai padeda?

 ¤ – Daktare, jeigu valgysiu daug morkų, ar tikrai pagerės mano regėjimas?

– Aišku! Argi kada matėte triušį su akiniais?

 ¤ Operacineje chirurgas asistentui:

– Skalpelį. Spiritą. Agurką.

 ¤ Ateina seselė pas miegantį ligonį ir sako:

– Ligoni, laikas keltis, migdomųjų atnešiau.

 

¤ Ligoninėje:

– Sesele, man atrodo, jūs šiandien ne ta koja iš lovos išlipote...

– Kodėl gi?

– Jūs apsiavusi daktaro šliurėmis!

¤ Gydytojau kaip greitai įtraukti pilvą?

– Pasisukite nugara!

 ¤ Gydytojau mano vyras labai serga. Ką daryti?

– Visų pirma reikia nustatyti diagnozę. Nusirenkite ir parodykite, kur jam skauda.

 ¤ Garsus chirurgas sako ligoniui:

– Tai labai paprasta operacija. Po pusvalandžio jūs jau galėsite judinti kojas. Po valandos bėgiosite aplink lovą. O vakare pėsčiomis išeisite namo.

– O ar man galima nors per operaciją truputi pagulėti?

¤ O dabar, ligoni, sulenkite kelią...

– Į kokią pusę, daktare?

 ¤ Daktare, maldauju, nieko nuo manęs neslėpkite, net paties baisiausio! Sakykite, ar mano vyras po šito rankos lūžio dar kada nors galės plauti indus?

 ¤ Aš jums negaliu šių lašų parduoti be recepto.

– Kodėl?

– O jei jūs staiga apaksite?

– Nesijaudinkite, tokiu atveju aš negalėsiu jūsų rasti.

 Iš:http://gyvensena.sveikas.lt/lt/pries_senejima/juokas_gydo_anekdotai_apie_mus_ir_medikus/#

---

Iliustracija: autorė – Lolita Kalėda, šaltinis: Lolitos Kalėdos fb.

---

Ypač greitas, bet veiksmingas testas: ar patiriate stresą?

Publikuota: 2019-04-01

Tai greitas testas, kuris padės nustatyti jūsų patiriamo streso lygį. Prieš atidarydami nuorodą atidžiai perskaitykite instrukcijas. Ši nuotrauka buvo naudojama tyrinėti streso lygiui St. Mary ligoninėje. Pažiūrėkite į du delfinus vandenyje. Delfinai yra visiškai vienodi. Moksliniai tyrimai įrodė, kad nepaisant to, kad delfinai vienas nuo kito nesiskiria, žmogus, kuris patiria daug streso mato daug skirtumų tarp šių delfinų. Kuo daugiau skirtumų žmogus randa, tuo labiau jį kamuoja stresas.  Pažiūrėkite į paveikslėlį, jei iš karto pastebite daugiau nei 2 skirtumus, jums reiktų poilsio ir laiko sau. Pamatykite nuotrauką. Na kaip sekėsi? Ar jau reikia atostogų?!

Iš: <http://www.technologijos.lt/p/spausdinti?name=S-52693>, žr. 2020-09-28.

---

TESTAS
„KUR JUMS GERIAU SEKASI – DARBE AR MEILĖJE?“

  ¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤¤

Kuris kambarys Jums svarbiausias?

Svetainė                          3

Vonia                              0

Miegamasis                    6

Virtuvė                         10

 

Ar esate pavydus?

Labai                              0

Nė trupučio                    7

Taip, bet to nerodau    10

Kartais                           4

 

Ar Jūsų nuomone, rytinė mankšta būtina?

Taip, būtina                  10

Naudinga                       0

Labai varginanti           2

Nereikalinga                 1

 

Ar mėgstate eiti į vakarėlius?

Taip                                 5

Kartais                            1

Ne                                    0

Tik jei aš jį rengiu         4

 

Kaip Jūs geriausiai jaučiatės?

Su naminėmis šlepetėmis                        2

Su išeiginiais bateliais                             4

Su sporto avalyne                                    5

Basas                                                         0

Kaip elgiatės, jei susipyksta Jūsų draugai?

Stoju į kurio nors pusę                            3

Palieku juos vienus, kad susitaikytų      6

Stengiuosi sutaikyti                                 0

 

Koks sportas Jums labiausiai patinka?

Arklių                                                          5                       

Lengvosios atletikos                                   8

Plaukimas                                                   8

Dziudo                                                         6

 

Ar Jūs už lygias vyrų ir moterų teises?

Taip                                                           6

Apie tai negalvoju                                    4

Nepripažįstu to                                         1

Stengiuosi tai įgyvendinti                      10

 

Pasakoja „stiprų“ anekdotą, kaip Jūs elgiatės?

Palieku kompaniją                                    4

Lyg niekur nieko klausausi                      2

Piktinuosi                                                   6

Pats ką nors papasakoju                           5

 

Kaip elgiatės pralaimėjęs kokį žaidimą?

Pareiškiu nusivylimą                               5

Juokiuosi išsavęs                                      9

Toliau žaidžiu                                           7

Baigiu žaisti                                              6

 

DABAR SUSKAIČIUOKITE TAŠKUS

Jei surinkote iki 35 taškų: Žmogus, kuriam atidavėte širdį, gali būti tikras, kad Jums svarbiausia – meilė. Aišku, Jus domina su profesija susiję dalykai, tačiau svarbiausia Jums šeima. Be to, esate labai jausmingas, kiekvienas grubus žodis Jus žeidža, bet greitai ir atlyžtate... meilės vardan.

36-50 taškų: Moteris, surinkusi tiek taškų yra labiausiai geidžiama. Jeigu nebūtų tokių moterų, nebūtų ir jokių meilės nuotykių. Ištikimybė – ne pats stpriausias Jūsų charakterio bruožas. Kaip drugelis skraidote nuo vieno žiedo prie kito. Pagalvokite – ar Jums teko matyti seną drugelį?

51-65 taškai: Puikiai derinate savigarbą, norą daryti karjerą ir žavesį. Vis dėlto partneriui su Jumis bus sunku. Jam teks įprasti, kad jis – ne vienintelis Jūsų rūpestis.

Per 65 taškus: Sėkmė darbe – Jūsų gyvenimo tikslas. Su partneriu dažnai kalbatės apie asmeninę laisvę.

---

Griežtai draudžiama „Padėkime sau'19“ paskelbtą žodinę ir vaizdinę informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Padėkime sau'19“ kaip šaltinį.