____________________________
KLIŪTIS
ARBA PER 20 METŲ NET NEATSIPRAŠĖ
2022-07-12
2021 m. karikatūrų konkurso nugalėtojas – „Padėkime sau‘19“ Redakcijai žinomas autorius, komiksą iš 7 karikatūrų geluonių ir atkaklių beprasmių invazijų bei mėginimų įveikti neįveikiamas kliūtis tema sukūręs būdamas 10 metų amžiaus, 2002 m. be jokio mokytojo ar patarėjo įsikišimo, savarankiškai, įkvėpimo akimirką, ne kompiuterinės grafikos ar piešimo virtualiai būdu, ne su nuotoliniu mokytoju www erdvėje, o pieštukais ir savo rankomis.
Tiesiog. 2002-ųjų vasarą dar nebuvo pačiame Vilniaus m. centre išgrobstyti jo, to vaiko, namai, nebuvo drastiškai suniokotas senovinis namas, jam dar nebuvo pasiūlyta kaip 2004 m. moksleivių Kalėdų atostogų metu dirbti po 10 val. per dieną ir pakuoti atvirukus į celofaną praktiškai be atlygio ir tik pagrasinus, kad ne tik neišeis per atostogas pažaisti sniege, bet greitai nebeturės už ką valgyti... ne, tais 2002 m. vaikas buvo linksmas, atsipalaidavęs, nežinojo, kad jo mamą suniokos už tai, kad geriau, greičiau, pritaikiusi naujas tyrimų metodikas pateikė disertaciją, kurią iškart išgrobstė, suniokojo, nuplagijavo. Nežinojo, kad pačiame Vilniaus centre įmanoma tiesiog iš vaikų atimti teisę namie ruošti pamokas tiesiog 2005 m. be jokio sutikimo pradėjus namą rekonstruoti dalimis, apiforminus neva vyksta teisėta veikla... praktiškai buvo pragaras. Atėjo naujieji gyventojai su narkomanėmis paliegusiomis žmonomis, korumpuotais ryšiais, purvinomis niekšų biografijomis pagražintomis tam kartui kol nuo 2004 m. galėjo plauti ES pinigus pirmiausia per statybų, rekonstrukcijų, „architektūrinių projektų“ versliukus. Užgriuvo niekšai. Vyko aktyvi iš uždarų zonų nuo rytinių teritorijų palikuonių ir kitų degradų-parazitų-gastroliuotojų-dykaduonių invazija.
Todėl ... ir esamiems vaikučiams – kūrybinio polėkio. Kas vyko 2002, 2004, 2005 m. ir po to – atsimename. Nepriimkite asmeniškai. Tai viso labo 10-mečio vaiko piešiniai.
SKĖRIŲ METAS TAIP PAT GALI ATEITI, TODĖL NELĮSKITE PRIE VAIKŲ
Ne anekdotas
2022 04 26
Ir šešiametė supranta, kas tinka ir pritinka.
Į fortepijono klasę atvesta mergaitė namie fortepijono neturėjo, bet kadangi mada mokytis muzikos, gal ir būtų sutikusi sėdėti ilgas valandas ant sukamosios kėdutės. Gal. Bet mergaitė buvo iš prigimties gudri ir nutarė išvengti įkalinimo kambaryje su nuobodžia kėdute ir baltais vadinamojo "klepo" dantimis. Kam visa tai? Bet kada nuoboduliui užėjus galima nueiti savaitgaliais į darželį ir nevaržomai skambinti kiek tik širdis geidžia su muzikos mokytojos pianinu.
Taigi. Atranka. Komisija. Visi norintieji, o tiksliau, iš anksto už atitinkamą mokestį ar paslaugas jau įstatyti į vietas stropiųjų mamų, dalyvavo fiktyviai, tik taip, dėl vaizdo, jog vyksta atranka, mat, jos rezultatai buvo iš anksto žinomi, tai yra, nupirkti.
Atvirai pasakius, mergaitė akimirksniu perprato žaidimo sąlygas. Oriai laukė, kas bus jai pasiūlyta. Komisijos pirmininkė teatrališkai leido rinktis smuiką.
Mergaitė žaibiškai atsakė išdidžiai pakėlusi smakrelį:
"Aš Jums ne koks žiogas. Viso gero".
Apsisuko ir paliko komisijos narius atkritusiomis žiaunomis.
Todėl nelįskite prie vaikų. Jie gudresni už Jus.
ILIUSTRACIJA IŠ CREATIVECOMMONS.ORG
Artimoje ateityje laukite taip pat ne anekdoto apie mažametį berniuką, labiausiai norėjusį ne kuprinės, kurias visi vaikai turi, bet portfelio ir ne bet kokio, o diplomatinio._______________________________________________________
„Mergaitė“ visiems atvejams
Šaržas
Mano kolegė kartą pasakė apie docentę Zitelę (vardas pakeistas): „Ar tau nejuokinga, kad ji tinka viskam – ir paskaitas paskaito, ir susirinkimus praveda, ir protokolus už sekretorę parašo, ir visą dokumentaciją sutvarko, ir studijų programų atnaujinimą organizuoja, su kuo reikia sugeria, su kuo reikia paflirtuoja...?“.
Atsakiau, kad tą pastebėjau, bet kartu pabrėžiau, kad Zitelė visada pasitempusi, su nepriekaištinga šukuosena, būdama gerokai virš 50 metų, gana neblogos išvaizdos, mandagi – turi gausybę teigiamų savybių. Bet mano kolegė nukirto: „Tokios vadinamos „dievuška na vsie slučaja“. Rusiškai, žinoma, skamba geriau, lietuviškai tai būtų „mergaitė visiems atvejams“. Tuo pačiu ji pasišaipė iš Zitelės, kad nesibrangindama atlieka visus darbus, kurių nenori atlikti net sekretorė, yra labai uoli, perdėtai paslaugi, lyg kokia amžina komjaunimo aktyvistė, tik, deja, senokai išaugusi iš to amžiaus tarpsnio ir jau nebe toje ideologinėje aplinkoje. O aš pagalvojau: jei jai taip patinka, koks mūsų reikalas, tegu sau būna ta „mergaite“, tinkančia ir pritinkančia visur ir visiems.
Vieną kartą Zitelė paatviravo. Papasakojo truputį apie save: yra našlė, vaikui tik 10 metų, samdo auklę. Nustebau: tokiam dideliam berniukui dar reikia auklės? Išaiškėjo, kad Zitelė namie net varškėčių nesugeba išvirti, visus darbus namie nudirba samdyta moteris. Man tai pasirodė keista, nes Zitelė nebuvo kokia klipatėlė, paskaitų juk ne tiek jau ir daug – nejaugi nepajėgia namie susitvarkyti?
Bet vėliau sužinojau, kad Zitelė buvo ištekėjusi už profesoriaus. Vaiką gimdė jau būdama itin vėlyvo amžiaus, profesorius iš viso buvo tuomet vos ne pensininkas. Tokiais atvejais, kaip žinia, vaikučiai negimsta aukštesnio intelekto, būna ir kitų sveikatos bėdų. Ir gyvenama tada gana keistai – jau nemažiems vaikams samdomos auklės, docentė tesugeba su mašina kelių žingsnių atstumą iki darbovietės atvažiuoti, nei paeiti, nei namų tvarkytis, nei vaiko auginti – negali.
Tuomet prisiminiau, kad tuomet, kai stojau į universitetą, teta man aiškino: nebijok tų dėstytojų, kurie egzaminuoja, jie tokie pat žmonės kaip visi. Pas kai kuriuos namie prasigėrę giminaičiai, pas kitus – vaikai visiškai pasiligoję, dar kiti – patys keistuoliai, niekur nepritampantys. Drąsiai laikyk egzaminus, nekreipk dėmesio, jei kuris dėstytojas elgiasi valdingai ar dar kas su juo ne taip.
Bet kai iš arčiau susipažinau, koks yra tas akademinės bendruomenės gyvenimo būdas... tiesiog nusikvatojau. Vadinamųjų „zitelių“ – nemažai, merginoms iš kaimo prasimušti sostinėje nelengva, tinka ir pritinka net senučiukai profesoriai į sutuoktinius, ryžtasi gimdyti būdamos jau pačios močiučių amžiaus, paskui vaikui net valgyti nesugeba pagaminti... kiekvienam savo. Kiekvienas savo laimės kalvis ir kaip elgtis bei kokias roles prisiimti pasirenkame taip pat patys. Žinoma, kai beveik 60-metė moteriškė vis dar yra neišaugusi iš jaunutės mergaitės, kuri visiems patarnauja, etapo, graudu. Bet juk keistuoliai yra lyg ta gyvenimo druska – būtumėme visi vienodi ir gyvenantys pagal nustatytas taisykles, juk būtų nuobodu.
Gydytojas sako pacientui:
- Man sunku nustatyti diagnozę. Tikriausiai tai alkoholizmas.
- Gerai, gydytojau. Aš ateisiu, kai jūs būsite blaivas.
۞
Odontologas:
- Na, štai ir viskas. Imkite, tai jūsų išrautas dantukas.
- Ačiū. Ir jūs imkite, tai jūsų kėdės rankena.
۞
- Man labai nepatinka jūsų kosulys, - sako gydytojas.
- Atleiskite, daktare, gražiau neišeina.
۞
Į ligoninę atveža vyrą su durtine žaizda po mentim. Gydytojas priimamajame užjausdamas klausia:
- Skauda?
- Ne, tik kai juokiuosi...
۞
Ligonis su džiaugsmu aiškina gydytojui:
- Daktare, vaistai, kuriuos man išrašėte, padėjo!
- Na, ką gi, būna ir taip.
۞
Smarkiai žvairuojanti moteris apsilanko pas okulistą:
- Ar seniai Jūs pradėjote žvairuoti? - klausia gydytojas.
- Nuo tada, kai mano dvynukai pradėjo vaikščioti.
۞
Daktaras ramina pacientą prieš operaciją:
- Nebijokit, tai mano jau 16-oji operacija, tai galų gale juk turėtų pavykti.
۞
Ateina žmogus pas daktarą ir sako:
- Daktare, man kažkas šiknoj negerai...
- O kas ten gali būti gero?
۞
Pas gydytoją:
- Na, ką, galiu jus pasveikinti, jumyse užsimezgusi nauja gyvybė.
- Gydytojau, bet gi aš vyras!
- Žinokit, askaridėms vienas ir tas pats.
۞
Ateina moteriškė pas daktarą:
- Daktarėli, man ant gaktos neauga plaukai!
Daktarėlis žiūri ir klausia:
- Kiek kartų per dieną jūs "tai" darote?
- Na, 5-6 kartus.
- Gerbiamoji, ant autostrados žolė irgi neauga.
۞
Po to, kai milicija buvo pervadinta į policiją, labai sunerimo medikai...
۞
Į psichiatro kabinetą įeina geru kostiumu apsivilkęs vyriškis, ant ausų kabo makaronai, ant švarko - miltų ir plaktų kiaušinių pėdsakai, o ant galvos - puodas.
- Taip, - sako psichiatras, įdėmiai žiūrėdamas į pacientą. - Ir kas gi mums neduoda ramybės?
- Šiuo metu, - mandagiai atsako vyras, - mane labiausiai jaudina žmonos dvasinė būklė.
۞
Vaikinas skundžiasi psichiatrui:
- Gydytojau, manęs niekas nesupranta...
- Kaip suprast?
۞
Moteris atveda pas gydytoją mažą dukrytę.
- Padėkite, jos akys visą laiką išsprogusios ir ji be perstojo šypsosi.
Gydytojas apžiūri vaiką ir sako:
- O jūs nebandėte jai laisviau kasyčių supinti?
BLIC ŠPOSAI
2022-ieji – TIGRO METAI PAGAL RYTŲ KALENDORIŲ
Kiekvienais Naujais metais stengiamės įspėti, kas gi mūsų laukia. Tiesą pasakius, įvairūs horoskopai, rašomi visiems vienodi, kelia šypseną. Pamėginkime ir į Tigro metus žvilgtelėti per humoro prizmę.
Tigro metai 2022, pagal Kinų Saulės kalendorių, Lietuvoje prasidės 2022.02.03 22:52 val. 2022 metai turės vandens bei medžio spalvas. Vandens Jan spalvos – juoda, mėlyna, o Medžio Jan spalvos – žalia, turkio ir t.t. Teigiama, jog Tigras išmintingas ir temperamentingas, todėl galima tikėtis gana įvairiopų 2022-ųjų. Juodasis ar mėlynasis vandens Tigras bus palankus drąsuoliams ir kantriesiems. 2022 m. bus veikiami vandens elemento. Tigras simbolizuoja aktyvumą ir kartu atsargumą, impulsyvumą ir avantiūrizmą, 2022-aisiais poilsiauti nebus kada. Manoma, svarbu nepasiduoti provokacijoms. 2022 metais galima tikėtis sėkmės, nuotykių. Tigras nemėgsta besielgiančiųjų neapgalvotai. Naujaisiais metais galima tikėtis ir naujų galimybių karjeros srityje ar sprendžiant piniginius reikalus. Atsiras galimybių keisti darbą, tačiau vertėtų atsisakyti veikti impulsyviai, neapgalvotai.
Tigro metais palanku sustiprinti jau esmas draugystes ir kurti šeimą. Šie metai pilni romantikos, bus daug pagundų. Tigras palankus ryžtingiems, bet tuo pačiu ir viską apgalvojantiems. Todėl gebantieji pasirinkti kompromisą tik laimės. Metai bus pražūtingi melagiams, bet palankūs sąžiningiems. Tigras itin bus negailestingas tiems, kurie apgaudinėja savo mylimuosius ar juos išduoda.
2022-aisiais išeikvosime daugiau energijos nei įprastai, todėl svarbu rūpintis sveikata, ištverme, atsisakyti žalingų įpročių ir visokeriopai didinti organizmo energijos atsargas. Būtina vengti pervargimo, gerai naudotis turimomis jėgomis, stiprinti imunitetą, rūpintis gerbūviu.
Ką dovanoti 2022 metams?
Tigras nemėgsta sėdėti vietoje, daug medžioja. Todėl labai gera dovana Tigro metų proga bus prekės kelionėms, žygiams, iškyloms, sportui ir t.t.. Tigras taip pat neatsisakys gražaus, plėšraus automobilio ar lenktyninio dviračio, jį nudžiugins kelionė į egzotišką šalį ar pažintinė ekskursija;
Tigras supranta ir vertina grožį, yra romantiškas ir turi puikų skonį. Todėl dovanai puikiai tiks teptukai, dažai, fotoaparatas ar muzikos instrumentas, rankų darbo vyno taurės, romantiška vakarienė prie žvakių;
Tigrui patinka šiuolaikinės technologijos. Todėl dovanai tiks stilingas MP3 grotuvas, kompiuteris, mobilusis telefonas, naujas šaldytuvas, mikrobangų krosnelė, dulkių siurblys ar elektrinis skustuvas. Svarbu, kad puikios techninės charakteristikos būtų harmoningai derinamos su techninės naujovės dizainu, nes Tigras mėgsta eleganciją ir prašmatnumą.
Kadangi tigrai priklauso kačių šeimai, jie mėgsta žaisti kaip naminės katės. Todėl Tigro metų proga taip pat galima dovanoti visokius techninius žaislus ir žaidimų įrangą.
Kam gali būti pavojingas Tigras?
Rimtesnių pokyčių Tigro metai gali atnešti tiems, kas gimimo datoje turi Beždžionę. Kai Tigras susitinka su Beždžione, jie visada konfliktuoja. O tie jų konfliktai gali įtakoti žmogaus asmeninį gyvenimą, sveikatą, santykius ir t.t. Beje, Tigras pavojingas ne tik konfliktu, bet ir draugyste. Tigro draugystė su Kiaule gali išardyti santykius žmogui, gimusiam Kiaulės dieną bei turinčiam antrąją puselę.
Šaltinis: https://www.soltiseg.com/bazi/ka-dovanoti-2022-metams/
_______________
HOROSKOPAS IEŠKANTIEMS DARBO
2021-11-18
Artėja Naujieji metai ir neišvengiamai visi planuojame, svajojame, užsibrėžiame naujus tikslus. Viena iš tokių planavimo sričių yra susijusi su darbine veikla – metų pradžia yra ir naujos įdarbinimo bangos pradžia, mat, nemažai kas susiranda naują darbą, keičia senąjį į kitą, labiau patrauklų. Kaip darbo rinkoje sekasi skirtingų Zodiako ženklų atstovams, galima suprasti iš žemiau pateikto aprašymo. Žinoma, nereikia visko priimti už gryną pinigą, tačiau tai, kad vieno ar kito ženklo atstovai skirtingai elgiasi darbo rinkoje ir turi skirtingas galimybes, susijusias su jų asmeninėmis savybėmis, yra tikra tiesa.
AVINAS. Net praradęs darbą jau kitą dieną skubate ieškoti naujo. Gerai apmąstykite, kur geriausiai pasireikštumėte. Jūsų ženklo atstovai nemėgsta rutinos, nurodinėjimų, todėl reikėtų vengti varstyti duris tų įstaigų, kurios nežinia kuo užsiima. Jums tiktų mokytis kalbų. Tik pakovokite su jus apimančiu valdžios troškimu – tai neilgam.
JAUTIS. Darbo netekimą ar pakitimą išgyvenate labai sunkiai. Tikitės, kad pasiūlys sugrįžti ar kitą vietą buvusiame darbe. Pradėjote ieškoti prestižinio darbo? Nepavyko? Imsitės bet kokio darbo – kroviko, valytojos, sargo... Jūs nemokate ir negalite būti be darbo. Maldauti darbo neleis savimeilė. Blogiausiu atveju sumokėsite, kad Jums ką tinkamo surastų. Tramdykite emocijas. Būkite atsargus su įvairiais mechanizmais, ugnimi bei už automobilio vairo.
DVYNIAI. Paprastai dažnai keičiate darbą. Turite daug pažįstamų, todėl apie laisvas darbo vietas sužinote iš jų. Atsisakote gerai apmokamo, bet nuobodaus darbo.
VĖŽYS. Turite daug kūrybinių sugebėjimų, galite daug kur dirbti. Įveikę savo drovumą, pasisiūlykite. Norite užsidirbti, bijote net savaitę pabūti be darbo. Ar nereikėtų pamąstyti apie labiausiai tinkamą variantą? Jums reikėtų daugiau judėti ir būti gryname ore, antraip padidės nervingumas. Saugokitės peršalimo.
LIŪTAS. Netekęs darbo nesijaudinate. Kurį laiką mėgaujatės laisve. Nesirūpinate, kol turite pinigų. Liūtas – vadovas ir vadas. Tik kiek yra vadovų vietų ir dar laisvų? Todėl darbo paieška gali užsitęsti. Lengviausiai darbą rasite ten, kur reikia organizacinių gebėjimų. Gal savo verslą pradėsite?
MERGELĖ. Nusivylėte be galo, jei atleido niš darbo. Pasąmonėje graužia mintis, kad esate pats kaltas dėl atleidimo, todėl pradedate nepasitikėti savimi. Meskite iš galvos tai ir susikaupkite. Jums nesunku susirasti darbą, nes sudarote gerą įspūdį, tik nebijokite siūlytis, būkite ryžtingesnis.
SVARSTYKLĖS. Nesate labai drausmingas, dažnokai keičiate darbą. Nemokate išsirinkti tinkamos darbo vietos. Jus į darbą priima mielai, nes esate diplomatiškas, malonus ir gražiai atrodote. Jums reikia malonios darbo aplinkos, nemėgstate intrigų.
SKORPIONAS. Jūs – sąžiningas darbuotojas, nepaprastai atsakingai dirbate. Pagrindinė Jūsų atleidimo priežastis – aštrus liežuvis. Netekęs darbo labai širstate ir esate pasimetęs, nors atrodo kitaip. Tikriausiai po kurio laiko nueisite į konkuruojančią firmą, siūlydamas visas savo jėgas ir taip atkeršysite darbdaviui. Darbą gausite, jei nepulsite depresijon.
ŠAULYS. Atleistas iš darbo neliūdite. Žinote, kad iškart rasite naują, daug įdomesnę darbo vietą. Draugų turite daug. Įstaigų vadovams patiktų Jūsų optimizmas, charakterio tvirtumas. Greitai pritampate prie naujo kolektyvo. Tik truputį kenks jūsų paviršutiniškumas ir nedisciplinuotumas.
OŽIARAGIS. Jums atleidimas iš darbo – skaudus smūgis. Esate darbštus ir kruopštus, nesuvokiate, kuo neįtikote. Reikės, kad Jums kas nors padėtų suprasti, kad dėl šios padėties kaltas ne Jūs. Turite įtakingų draugų, apie jūsų darbštumą jie žino – pasiūlys darbą, kai tik sužinos, kad jums jo reikia. Gausite prestižiškesnį nei turėjote, tik į pasaulį žvelkite optimistiškiau. Neužmirškite – Ožiaragio kelias – vis aukštyn, nors ir labai lėtai ir sunkiai.
VANDENIS. Netekote darbo. Tolimesni Jūsų veiksmai neaiškūs. Užsiimsite viskuo, kas primins darbo ieškojimą. Nemėgstate patarimų. Paprastai nauja darbo vieta labai skiriasi nuo ankstesnės. Vandeniui reikia perspektyvos, naujas darbas turi būti nevienapusiškas, pilnas netikėtumų. Darbo laikas turi būti neįspraustas į rėmus.
ŽUVYS. Netekęs darbo labai savęs gailitės. Neatsiribokite nuo pasaulio ir nepradėkite gerti. Ieškokite naujo darbo, tam Jums reikia pagalbos ir patarimų. Ypač dažnai sėkmė nusišypso šio ženklo moterims: juk jos atrodo tokios bejėgės... Žuvims labiausiai tinka kūrybinės profesijos, jos nepakeičiamos ten, kur reikia rūpintis kitais.
_____________________________________________________________________________________________________________________________________________
2021-11-18
APIE TAUPUMĄ ARBA LIETUVIŠKOSIOS GOBSEKĖS ATVEJIS
Kiekvienas iš mūsų gyvenimo bėgyje esame sutikę daugiau ar mažiau taupių žmonių. Pavyzdžiui, mane pribloškė viena šeima, kurioje degtukais uždegama dujinė viryklė buvo su tokia dėžute, kurioje buvo kaupiami jau nudeginti degtukai ir juos naudojo tam atvejui, kada reikėdavo uždegti viryklę antrą kartą, kai vienas dagtis degdavo ir nuo jo uždegdavo antrąjį. Pažymėtina, kad degtukai tuo metu buvo itin pigūs ir nedeficitiniai. Toje pačioje šeimoje konservų metaliniai dangteliai būdavo meistriškai atidaromi specialiu peiliu taip, kad jie nesusilankstytų ir taip juos panaudodavo kitais metais konservuodami agurkus ar uogienes.
Bet kai pabendravau su Brone (vardas pakeistas), tiesog buvau šokiruota. Kai jos taupymo gudrybes papasakojau kitiems, jie ėmė mane skatinti užsirašinėti tos taupuolės gudrybes. Mintyse Bronę pavadinau Gobseke – yra toks apsakymas apie šykštuolį Gobseką, kurio taupumas buvo tapęs patologija, tačiau manau, kad Bronė pranoko net jį.
Na, pasvarstykite patys.
Bronė gyvena miesto centre, netoli nuo jos namo – gausybė kavinių, barų, restoranų. Taigi, ji itin dažnai naudojasi ne savo namų, o tų kavinių tualetais – taip taupo savo buto vandenį ir tualetinį popierių. Kad Bronė prekybos centrų tualetuose prisigrobia nemokamo popieriaus ir jį nešasi į namus, kad nuolat renka tuščius butelius miesto šiukšliadėžėse, rengiasi tik dėvėtų drabužių parduotuvėse, perka tik ne mažiau kaip 50 proc. nukainuotus maisto produktus, neverta net minėti – tai jos gyvenimo norma.
Paminėsiu kai kurias Bronės taupymo gudrybes, kurios kiek išradingesnės nei galima būtų numanyti:
Tuo pačiu reikia pridurti – Bronė itin turtinga moteris, turi įsigijusi net 5 butus prestižinėse vietose ir nuolat pabrėžia, kad turtus užgyveno vien savo taupumu ir tapo labiau prasigyvenusia nei jos geriausia draugė – verslininkė.
APIE TAUPUMĄ ARBA LIETUVIŠKOSIOS GOBSEKĖS ATVEJIS (2)
Praėjusiame numeryje pasakojome apie itin taupią Bronę ir pavadinome ją lietuviškąja Gobseke. Skaitytojai susidomėjo šia išskirtinio apsukrumo moterimi ir ypač tuo, ar išties įmanoma sukaupti tiek daug nekilnojamojo turto vien perdėtai taupant.
Atsakysiu, tai rūpi ne vienam, kas yra bendravęs su Brone. Ir nors ji išties yra įsigijusi nepigius 5 butus, daugelis jos vietoje nenorėtų būti. Tik pasvarstykite: ji niekada niekur neatostogavo, išskyrus kaimą – vyro tėviškę, kur ji vasaromis tiesiog dirbdavo ūkio darbus. Ji nėra turėjusi nei lūpų dažo, nei veido kremo, plaukų galus kerpasi mokinių kirpykloje, kur aptarnaujama už eurą. Bronė nėra buvusi jokiame SPA, tiesa, nemokama medicina noriai naudojasi, mėgsta apsilankyti pas gydytojus ir gauti tuos nemokamus masažus ar vandens procedūras, kur paskiriamos 5 procedūros už dyką.
Jos gudrybių sąrašas labai ilgas, ji niekada nenustodavo stebinti. Pavyzdžiui, po vienų Naujųjų metų nakties ryte išsiruošė revizuoti senamiesčio konteinerių ir juose prisirinko brangesnės degtinės butelių, jų visų dugnuose buvo likusio alkoholio ir Bronė nesidrovėdama paskanavo „Absoliuto“ tiesiog gatvėje. Ji nesidrovi paprašyti cigaretės iš kavinių, barų klientų, mat, gyvena senamiestyje, kur tokių įstaigų gausu. Bet ji ne šiaip prašinėja cigarečių, ne, ji veikia gudriau. Bronė išsiima iš piniginės 20 centų ir žmonėms juos siūlo už vieną cigaretę. Kadangi moteriškės drabužiai nusipirkti iš „second hand“ krautuvėlių, žmonės nė neįtaria, kad cigaretės prašo tikra turtuolė ir iš gailesčio jai duoda po kelias cigaretes neimdami jokių jos centų.
Nereikia nė minėti, kad Bronė viešuoju transportu važinėja nemokamai, bet ji važiuoja miesto autobusu ne šiaip kaip „zuikis“, ne, jos planas daug gudresnis. Visų pirma, ji yra pastebėjusi, kad miesto centre tam tikroje teritorijoje niekada nebūna kontrolės, mat, paprasčiausiai ten gatvė siauroka ir kontrolierių autobusiukas negali būti ten pastatytas. Žinoma, toje miesto dalyje Bronė važinėjasi nemokamai. Kol nebuvo elektroninių komposterių, ji vežiodavosi nemažą pundą naudotų bilietų ir įlipusi į autobusą vieną iš jų pasižymėdavo, bet darydavo tai tam, kad pagal skylučių išsidėstymą galėtų atrinkti tokį patį ar labai panašų jau pažymėtą bilietą, jei skylutės truputį nesutapdavo, Bronė tiesiog autobuse nesidrovėdama su degtuku, kurį irgi vežiodavosi, pradurdavo reikiamas skylutes ir bilietėlį padarydavo tokį, koks ir yra pagal skylučių išsidėstymą tame autobuse. Bet ilgainiui šiai jos gudrybei atėjo galas, nes mieste buvo panaikinti skylamušiai komposteriai ir įdiegti eletroniniai. Iškart jai pasakiau – bilietus pirkti teks ir pigiausias variantas – elektroniniai bilietai. Ji net nedvejodama atsakė, kad ką nors sugalvos, bet bilietų tikrai nepirks. Ir išties – ji kaip važinėjo už dyką, taip ir važinėja. Buvo tikrai juokinga: Bronė – solidaus amžiaus apkūni moteriškė, įlipusi į autobusą prieidavo prie elektrinio komposterio ir priglausdavo prie jo savo rankinę, neva, pasižymi elektroninį bilietą. Bet jokio elektroninio bilieto ji neturėjo, todėl prie komposterio nutaisiusi aštrų balsą supypsėdavo lygiai taip, kaip supypsi komposteris pažymint bilietą. Ir viskas, toliau oriai lyg niekur nieko nueidavo į autobuso gilumą atsisėsti. Aš jai iškart pasakiau – kontrolė dažnai tikrina, tikrai įkliūsi, baudos didelės, o ji net nedvejodama atsakė, kad visada su savimi turi 10 eurų kupiūrą ir žino, kad tiek pakanka susimokėti kontrolieriams, kad paleistų ir neužfiksuotų nusižengimo. Ji dar pridūrė – sykį buvo įkliuvusi, bet savo iškalbingumo dėka buvo paleista be jokių baudų. Buvo tikrai juokinga. Suprantu, kad taip darytų koks berniūkštis, o čia – beveik pensijinio amžiaus moteris, buvusi ilgametė pedagogė...
Gyvendama miesto centre, ji susigalvodavo reguliariai lankyti upės žvejus. Prieina prie žvejo ir ima pasakoti, kad turi katę, norėtų jai žuvelę parnešti... ar negalėtų žvejys jai kokias mažesnes žuveles atiduoti? Turiu paminėti, kad žvejai paprastai neduoda savo laimikio, ne vienas pasakydavo, kad nieko nepagavo ar pats turi namie katę. Bet kuris kitas žmogus iškart pasišalintų, bet tik ne Bronė. Ji imdavo pasakoti nesibaigiančias istorijas iš savo katės gyvenimo ir viskas baigdavosi tuo, kad įsiūlydavo žvejui iš gretimos šiukšliadėžės ištrauktą popierinį puodelį, pastatydavo jį greta žvejo ir reikliai pasakydavo, jog už kurio laiko ateis ir kad jos katei būtų palikta bent viena žuvelė. Ji visada sugrįždavo ir visada gaudavo ko prašiusi ir dar daugiau – ne vieną, o kelias žuvis.
Taip pat Bronė mokėjo naudotis visais gyvenimo miesto centre privalumais. Ji ne tik naudodavosi aplinkinių kavinių tualetais. Tose kavinėse kartu su savo anūkais karštomis vasaros dienomis ji gerdavo nemokamą vandenį. Be to, vienoje kavinėje būdavo prenumeruojama spauda, laikraščių paprasatai klientai nelabai skaitydavo, todėl Bronė kiekvieną mielą vakarą susirinkdavo laikraščius ir nešdavosi namo juos skaityti. Ji net pabrėždavo, kad tos spaudos jos namuose jau ištisi kalnai. Paklausiau, ar išmeta juos į konteinerį. „Oi, ne, jokių būdu“, - atsakė Bronė. „Visus juos vežu į kaimą, ten juos giminaičiai skaitinėja ir naudoja kaip prakuras“, – paaiškino ji.
Įdomu buvo stebėti ir grybaujančią Bronę. Ji renka tokius grybus, kurių kiti nerenka – net nežinau jų pavadinimų. Renka ir tuos, kurie sukirmiję ir numesti kitų grybautojų. Paskui pasakojo, kaip pusę nakties tuos grybus valė ir džiaugėsi – maisto turėjo kelioms dienoms.
Be to, Bronė visur ieško naudos. Nereikia nė minėti, kad dažnai eina į turgavietę jau prekybos metui besibaigiant. Tada ima bendrauti su prekeiviais ir derėtis. Ji pasakojo, kad perka tik kreivas morkas – jas gauna pusvelčiui, bet juk jos yra visiškai geros, tik netaisyklingos formos. Bronės liežuvis tikrai miklus, todėl ir kitką nusiperka pusvelčiui. Taip pat ji ir pati moka prekiauti – superka dėvėtus daiktus ir vėliau kiek brangiau juos siūlo kitiems, ji noriai skolina pinigus už palūkanas. Ir nors jos gudrybių sąrašas begalinis, mažai tikėtina, kad tuos penkis butus įsigijo vien taupydama, nors tai darė ir itin atkakliai bei nuolat.
____________________________________________________________________________________________________________________________
2021-09-19
Ne anekdotas 1: APIE VILNIAUS „PUOŠMENAS“,
ARBA KAIP ALĖ IR BE AUKŠTOJO IŠSILAVINIMO VYRĄ GAVO
Nora buvo plačių pečių ir dėvėjo paties didžiausio dydžio švarkus. Taip jau nutiko, kad į moterį buvo mažai panaši... ir jos giminėj nei jos motinos, nei kokios kitos giminaitės, nei jos pačios vyrai nemylėjo, nemėgo, jei kuri susituokdavo, tik apgaulės keliu, dažniausia pasigaudavo kokius nabagus, išbadėjusius prašalaičius, kuriems reikėdavo nors kur prieglobstį rasti. Vaikai toj giminėj gimdavo, švelniai tariant... negražūs, pasiligoję, kaip žmonėse sakoma: „Iš nemeilės negražūs vaikai gimsta“. Nora nuolat pavydėdavo kitoms moterims, nuo nuolatinio pavydo gal tulžies daugiau išsiskirdavo, gal ką – buvo rudai-geltonai-pažaliavusi, kojos žaizdotos, ties čiurnomis pūvančios mėsos gabalai, be to, Nora, būdama 53 metų, atrodė it kokia 93 metų senolė – visa kretėjo, galva tirtėjo nuo drebulio, gal kokia Parkinsono ligos atmaina, gal šiaip – Noros ligų puokštė buvo didžiulė. Nora dvokė kaip ir jos dukra Alė, kuri buvo dar baisesnė už savo motiną ir kėlė pasibjaurėjimą: kojelės išdžiūvusios, visa plokščia, beformė, akikės tokios it srutų krūvelės, žvaira, veidas – kibiro dydžio, kaip ir motinos, nusėtas visas rudomis dėmėmis, ūgis – arti 2 metrų... Alė permiegodavo ir su kareiviais girtais kaip pėdai, mat gyveno prie pat kareiviams skirtos pirties, ir dar pati jiems „Primos“ bei išgert pigaus vyno nupirkdavo. 18 metų Alė jau buvo be dantų ir pavirtusi į kaliošą sutinusiu veidu, kuriame žandai buvo tokie duobėti ir nudribę žemyn, grynai kaip seno buldogo. Alė – narkomanė, turėjo skydliaukės patologiją, nebuvo nė iš tolo panaši į merginą, ūsus ir gausiai želiančią barzdą jai nuolat tekdavo skusti, tarybiniais metais tebuvo tokie skutimosi peiliukai, depiliatorių nebuvo, o skutimosi mašinėlės Alė neturėjo, anuomet tai buvo deficitas. Bet narkotikų prasimanydavo, buvo grupelė panašių į ją, gamindavo kvaišalus namų sąlygomis, turėjo savo aplinkoje vieną iš studijų išmestą chemiką, tas ir prigamindavo jiems kvaišalų, o visokių tablečių, kurias dalindavo N.Vilnios psichiatrinėje, gaudavo kitas narkomanas Vicka, kuriam tas tabletytes psichiatrinėje ir išrašydavo. Kadangi buvo įskaitoje nuo vaikystės, sirgo epilepsija, kitomis ligomis, tabletyčių gaudavo maišais. Draugų ratas plėtėsi, narkomanų buvo ir tarybinėj Lietuvoj, buvo madinga "kaifuoti", apsinešę žmogiukai net imdavo muzikuoti ar šokti, jų tarpe buvo nomenklatūros, medikų, teisininkų ir menininkų vaikų. Nei mokytis, nei dirbti jie negalėjo.
Alės motina, pati turėdama karčią patirti, jog nė vieno normalaus vyro nesudomins, mokėjo nemažus pinigus Vickai, kad tik jis vestų jos visai prasmirdusią ir sutręšusią dukrą, kuriai nuo narkomanijos veidas buvo pavirtęs į apatiškos išraiškos mėsos gabalą su bjauriomis padirusiomis ir žvairomis srutų spalvos akutėmis. Nora net vestuvinius žiedus nupirko, mokėjo Vickai daug ir nuolat, apmokėjo visą kooperatinio buto, įsigyto Vickos motinos, sumą, o tarybiniais metais 8000 rublių buvo itin solidi sumelė... O Vicka, kai narkotikų ir kvaišinamųjų tabletyčių pristigdavo, išmesdavo Alę iš namų, ta kaukdama ir sutinusia marmūze atšliauždavo iki savo motinos namų ir aiškindavo pasisriūbaudama ir springdama snargliais, jog Vicka jos nenori, nieko tarp jų nėra, tik bendra girtuoklystė ir tos tabletės, kurias jiedu pamaišydami su namų sąlygomis pagamintais narkotikais vartoja. Ir Nora paduodavo pluoštą pinigų Alei, ta juos sugriebusi šliauždavo pas Vicką. Ir taip iki kito karto. Tik šioj istorijoj įdomiausia tai, kad nei Nora, nei Alė net nesuvokė savo padėties tragizmo. Nabagė išpuvusiomis kojomis Nora atitempdavo psichotropikų maišus irgi į narkomanės dukros naujuosius namus, mat, dirbo ligoninėje, turėjo galimybę susiveikti ir receptus, ir vaistininkę pažįstamą turėjo, kuri psichotropikų parūpindavo, mat, anuomet vien recepto nepakakdavo, vaistai buvo deficitas. Ir taip visi tame narkomanų liūne vegetavo. O Nora mėgdavo pasididžiuoti, sakydavo: „Va, kaimynės Truopienes dvi dukros su aukštaisiais išsilavinimais vyrų negavo, o mūsų Alytė ir be aukštojo vyrą gavo“. Tiesiog taip. Bet dar įdomiau, kad itin silpno protelio ir nuolat apkvaišusi bei be jokio išsilavinimo Alė, kuri ir vidurinę mokyklą baigė tik už kyšius, pažymiai buvo visi vienodi, dvejetai, paskui proftechninėj kažkiek trynėsi, bet ir ten net nesilankydavo, nes jau buvo nėščia gal nuo tų girtų kareivių, o gal nuo kurio narkomano – apkvaišusi nieko neatsimindavo, pasakydavo, kad esanti Šventoji Mergelė ir pastojo nuo Šventosios dvasios.
Ir toks asmuo jau prie naujos LR valdžios buvo įdarbintas į vieno universiteto rektoratą, paskui į personalo skyrių. Štai, ir visa tragedija... Tai kas per kontingentas tame universitete, koks ten narkotikų platinimo tinklas, jei tokios Alės jo personalo skyriuje įdarbintos? Padalino ten diplomų ir Alei. Spėkit iš trijų kartų, kuo ji ten užsiima virš 20 metų? Pasufleruosiu. Narkomanai nepagydomi, tai faktas. Jiems tik vieni kvaišalai keičiami kitais, priklausomai nuo turimos piniginės dydžio. Skydliaukės patologijos, silpnaprotystė taip pat nepagydomos. Alė net vidurinės mokyklos realiai nesugebėjo baigti... Tai kokie ten kiti, tame universitete ir iki kokio laipsnio degradacija vadinamojoje akademinėje aplinkoje ir kas gali savęs tiek negerbti, kad tokiame universitete studijuotų...?
........................................................................................................................................................................
NE ANEKDOTAS 2: APIE VILNIAUS “PUOŠMENAS”, ARBA KAIP ALĖ SUSILAUKĖ VAIKŲ
Buvo akivaizdu – Alės nenori niekas. Ne vien todėl, kad labai dvokia, tiesiog neįmanoma ištverti, ji, tiesą sakant, ir objektyviai vertinant, buvo itin nesveika ir bjauri… Mėgino viską – ir pati vaikinus girdė už savo tėvo pinigus, ir narkotikus, psichotropikus duodavo, jei koks narkomanas pasitaikydavo – nepavykdavo vaikino susirasti. Anuomet buvo populiarios diskotekos, ten Alė eidavo su broliu ir kadangi jos niekas nekviesdavo šokti, šokdavo su broliu. Brolis savo draugams visaip Alę reklamavo: neva jo sesuo ir tokių, ir tokių privalumų turi, bet viskas bergždžiai. Jauni 18-19 metų vaikinukai norėjo gražuolių mėlynakių blondinių ir į išdžiūvusių bei kaulėtų ir gausiai juodais gaurais apaugusių kojikių dvimetrinę ir kibiro dydžio veidu Alę nekreipė jokio dėmesio – baisi juk labai, o dar ir smirdi... Be to, būdama 18-os, Alė atrodė it kokia keturiasdešimtmetė, mat rūkė, vartojo narkotikus, rudomis dėmėmis nusėtą veidą nuolat balindavo pigiu tarybinio laikotarpiu kremu, nuo kurio oda greitai suseno, liko nusėta raukšlėmis. Itin plačiame ir išburkusiame veide srutų spalvos ir žvairos akutės buvo nuolat klaidžiojančios, žvilgsnis padiręs, su idiotizmo požymiais. Ir išties, Alės protelis buvo menkas, kvaišinamąsias tabletes ji pamaišydavo ir su alkoholiu, mat, anuomet jaunimo tarpe populiarus buvo „rašalu“ vadinamas pigus vynas, o tik jo nupirkusi ir visus norinčiuosius girdydama bei pati gausiai vartodama bjaurūnė klipata Alė ir tegalėdavo nors kokioje jaunimo kompanijoje pritapti – ji apmokėdavo išlaidas už savo tėvo pinigus.
Žodžiu, Alė buvo be šansų. Anuomet ištekėti buvo įprasta apie 20 metų, tokio amžiaus moterys ir pirmą vaiką gimdydavosi, kai kurios, kai netapdavo studentėmis, motinomis tapdavo ir iki 20 metų. Ne paslaptis – neištekėjusiosios iki 25 metų būdavo vienareikšmiai vadinamos senmergėmis ir tokių jau nenorėdavo nė vienas vyras – brokuotos, taip sakant, nereikėdavo niekam. Likti neištekėjusia anuomet reiškė likti užribyje: neturėsi nei buto, veltui iš valdžios gaunamo, nei geresnio darbo, nei tave kur kvies, nei gerbs, būsi atstumta.
Tad Alė ėmėsi narkomano Vickos – epileptikas, miknius, būdamas 18-os, pagal fizinį ir psichinį išsivystymą tebuvo kaip koks 13-14 metų berniukas: mažutis, čiuplutis, siaurų pečių, liesas – akivaizdu, likimo ir gamtos nuskriaustas nabagiukas. Šalia dvimetrinės dideliu veidu ir nuolat išpampusiu pilvu užrudusios Alės jis atrodė it koks vėjo blaškomas šapelis arba it koks museliukas prie išpampusios vorės. Ir ant tokio nabago Alė užlipo – taip, būtent užlipo. Ji išprievartavo vargšą narkomaną epileptiką ir nuolatinį N. Vilnios psichiatrinės pacientą Vicką.
Buvo taip. Vicka kartu su Alės broliu poilsiavo Palangoje, lyg netyčia ten atsirado ir Alė. Narkomanui ir epileptikui Vickai pakako pakišti vadinamojo „Atsuktuvo“ – su degtine maišytų apelsinų sulčių ir... toliau jis nieko nepamena. Po kelių mėnesių Alė iškilmingai pranešė Vickai, jog laukiasi ir kad vaikas bus jo. Vicka nustėro. Ką jis padarė pirmiausia – nebeatsiliepinėdavo Alei telefonu. Ši pradėjo rašyti raštelius ir mėgino juos perdavinėti per brolį. Vicka raštelius ignoravo. Ką daryti? Alę apėmė panika – nėštumas jau ketvirto mėnesio, tuoj bus visiems aišku – merga su kraičiu, jaunikio nėra. Alė buvo vargais negalais įstojusi į proftechninę, bet ten ir nesilankydavo... rezgė planus, kaip pasigauti Vicką.
Alės mama galiausiai suprato, kad su dukra kažkas ne taip. Alė dėl savo gausybės ligų ir taip jau buvo ne tokia kaip jos amžiaus merginos, jai gausiai žėlė barzda, ūsai, kojos buvo tokiais it gyvulio šeriais apaugusios, talijos nebuvo iš viso, panėšėjo į tokią it bačką ant dviejų lūžtančių degtukų – kaulėtų kojikių. Tad augančio pilvo ilgokai nesimatė, nes ji buvo visada tokia beformė ir išpampusiais viduriais. Motina suprato – duktė dažnai apsiverkusi, vasarai prabėgus kažkokia nesava... Alė nebeištvėrė. Pasisakė motinai, kad Vicka nebesirodo, kad jau ketvirtas mėnuo yra nėščia.
Motina greitai sureagavo. Ji žinojo, kad Vicka yra narkomanas, žinojo, kad jis neturi tėvo ir su motina gana sunkiai verčiasi. Ji nulėkė į Vickos namus ir jo motinai tiesiai šviesiai pasakė, kokią sumą pinigų gali pasiūlyti manais į tai, kad Vicka vestų jos nėščią dukrą. O tarybiniais metais jei studentas atsisakydavo vesti moterį, kuri būdavo nėščia nuo jo, grėsdavo išmetimu iš studijų, kas reiškė viso gyvenimo sužlugdymą, nes tuomet telikdavo tapti kokiu juodadarbiu. Vicka buvo įstojęs į vieną aukštąją mokyklą. Jo motina suprato – įkliuvo sūnus, bet būdama medike ji žinojo ir tai, kad jos epilepsija sergantis ir narkomanas vaikas jokiu būdu negali turėti vaikų dėl išsigimimų grėsmės, epilepsija – ta liga, kada vaikų turėti praktiškai ir nevalia.
Alės mama paaiškino – aborto nebus, reikia vestuvių. Pinigų yra ir daug. O Vickos mama kaip sykis buvo nusipirkusi kooperatinį butuką ir tiesiog buvo paskendusi varge, o dar ir sūnus – ligotas ir studentas... Jos, kaip mokslo instituto darbuotojos, algele mažutė... Sutiko, nors ir kaip buvo pašiurpusi nuo išpampusios didžiaveidės kaulėtų kojikių Alės, kuri greta jos čiuplučio sūnaus atrodė it srutų statinė.
Vaikas gimė paliegęs, Alę iš gimdymo namų tiesiog išmetė be naujagimio, kuris buvo paliktas tyrimams. Po kiek laiko naujagimį Alei atidavė. Žinoma, nedaug ji kaip motina ką nuveikė vaiko labui. Visus rūpesčius prisiėmė naujosios močiutės – Alės ir Vickos motinos. Vaikas buvo nuolat besiblaškantis, atsilikusio vystymosi. Mokėti reikėjo visur ir visiems, ir vaikų darželyje, ir po to mokykloje – visur teko „tepti“, kad tik laikytų tokį vargšelį gamtos išdaigą vaiką, kad nenukreiptų į atsilikusiesiems skirtas įstaigas. Kadangi ir Alė buvo lygiai taip pat prastumta mokykloje, nieko naujo nebuvo ir jos tėvams mokėti už anūką visur ir visiems. O pinigas padaro viską – ir apie patį negabiausią ir atsilikusio vystymosi nabagą vaiką mokytojai gali sudaryti dokumentėlius, kad neva, viskas lyg ir apynormaliai. Medicininius reikalus išspręsdavo Alės mama ir Vickos mama – abi trainiojosi medicinos sferoje.
Tarp Alės ir Vickos bendrų interesų buvo lygiai tiek, kiek jie dalindavosi kvaišalais, narkotikais, linksminamosiomis tabletėmis. Vicka už kyšius baigė aukštąją, bet dirbti negalėjo. O ir kam? Už viską sumokėdavo uošvis – ir už kooperatinį butą, ir už vaiko išlaikymą, ir už Vickos atostogas, ir už Vickos motinos pramogas. Alė, tiesa, buvo įdarbinta puse etato toje pačioje institucijoje, kur dirbo ir jos tėvas, bet ten jai prastai sekėsi. Tėvui tekdavo nuolat Alės viršininkę patepti, kad tokią jo nelaimėlę klipatą dukrą darbe laikytų.
Alė suprato – reikia kažko daugiau, ilgai Vickos prie savęs neišlaikys net ir nuolat jam parūpindama kvaišalų, išgėrimo, kelionių. Mat, Alė vis labiau darėsi baisi, o Vicka nuo lengvo ir sotaus gyvenimo atsigavo, darėsi mažiau panašus į 13-14 metų čiuplutį vakelį. Be to, žmonėse šeimos vyras, kuris turi vaiką, visada geriau vertinamas nei koks narkomanas senbernis, niekas labai ir nesuprato, kokią patologijų puokštę turi Vicka ir iš ko jis gyvena. Uošvis nesiskundė, atvirkščiai, žentą pagirdavo, nes jo vieniša motina labai jau ir jam įtiko – nuolat atlėkdavo judri tokia, paslaugi, ir tą sutvarko, ir aną, ir sodo name viską apravi, išskalbia, lyg kokia nemokama tarnaitė, ji ir namie už Alę visus darbus atlikdavo, virė, kepė, klipatą anūką auklėjo. Žodžiu, su Alės tėvų pinigais buvo užglaistyti visi aštresni kampai. Tik Alei buvo neramu: jokio bendrumo nėra, Vicka su ja niekada lytiškai nesantykiauja, jai paaiškinta, kad sergantysis epilepsija negali pervargti, jam negalimos jokios apkrovos – sekso, tuo labiau, negalima.
Bet Vicka vis dar buvo priklausomas nuo kvaišalų. Vis dar noriai ir taurelę išlenkdavo. Sulaukusi lapkričio 7 d. šventės, o tarybiniais metais Spalio revoliucijos diena būdavo išeiginė ir kai kas ją pažymėdavo, Alė apkvaišino klipatėlę Vicką. Ir vėl jis nieko neatsiminė, ir vėl Alė ėmė pūstis it kokia srutų bačka... Gimė duktė su juodais it gyvulio gaurais ant nugaros. Ir vėl Alės tėvams rūpestis – išleisti į gyvenimą dar vieną klipatą, vėl visiems laiku susimokėti, kad bent garsiai nesakytų: bjauri ta Jūsų anūkė, negabi... ir taip smirdi, taip smirdi...
Ir taip iš kartos į kartą – Alės nei mamos, nei močiutės niekas nenorėjo, klipatėlės ir dvokiančios, pūnančios buvo. Prie visų ligų joms dar ir tuštinimosi problemų buvo: negalėdavo nusituštinti, srutos mėnesių mėnesiais kaupdavosi viduriuose, kurie būdavo išpampę. Nuo to gal ir ta nežmoniška smarvė nuo jų nuolat sklido. Bjauriuose kūnuose ir purvinos dūšelės buvo... moralės ar garbės – nė su žiburiu nerasta. Senelė moko anūkę, ta savo vaikus – kaip pritapti su savo kvaišalais, brukamais nabagams, kurie įkliūna it kokie musiukai į išpampusių, prasmirdusių, gaurais apžėlusių ir dideliais it kibirai veidais Alės giminės klipatų tinklus.
Bjaurios moterys gimdo dar bjauresnius paliegusius vaikus, ir taip iš kartos į kartą – kažkokia nuo kvaišalų sutręšusiųjų ir srutose paskendusiųjų klipatų dauginimo mašina. Tiesa, Alę Vicka, kuris jos buvo išprievartautas dukart, paliko. Pasitraukė į toli rytuose esančią egzotinę šalį, kur kvaišalai pasiekiami lengvai, kur moterys pigios ir paslaugios. Alė liko savo narkomanų rateliuose, virto į seną dvokiantį apatišką nuolat besidepiliuojantį botoksu išfarširuotą buldogą nukarusiais žandais, aptarnauja vis tuos pačius.
......................................................................................................................................................................................................................................................................
NE ANEKDOTAS 3:
APIE VILNIAUS „PUOŠMENAS“, ARBA KAIP ALĖ SAVO BROKUOTUS VAIKUS Į ŽMONES IŠLEIDO
Alės vaikai buvo daugiau nei debiliukai, jie buvo idiotai. Kaip žinia, narkomanams, kurie dar ir girtuokliauja intensyviai, vartoja psichotropikus maišais, bent kiek apysveikių vaikų susilaukti neįmanoma. O Alės ir pačios išsigimimų puokštė buvo spalvinga, Vicka iš viso buvo iš tų, kuriems draudžiama turėti vaikų dėl aiškaus dalyko – apsigimimų dėl paveldimų ligų, sutrikimų, priklausomybių tik daugės. Bet Alė gimdė. Dukart. Abu kartus ji buvo apkvaišinusi narkomaną Vicką, abu kartus jis nė neatsiminė, ar santykiavo su Ale, ar ne – jis apskritai mažai ką besuvokdavo, į narkomanijos liūną buvo paskendęs nuo paauglystės amžiaus, o ir nuolatinis pabuvimas psichiatrinėje N. Vilnioje neprisidėjo prie jo būklės gerėjimo.
Pirmas vaikas vardu Pismantas po gimimo buvo paliktas gimdykloje tyrimams, Alei jo kurį laiką neatidavė į namus parsivežti. Naujagimis buvo akivaizdžiai nesveikas, blaškėsi, vėliau paaiškėjo – alergiškas vos ne viskam, atsilikusio vystymosi, agresyvus... Ir trejų metukų dar nekalbėjo, viską draskė, laužė, daužė, klykė. Kadangi ir Alės mama, ir anyta buvo prisitrynusios medicinoje, medicininę vaiko dokumentaciją kažkaip aptvarkė, į darželį įkišo... bet kas dėjosi ten?... Auklėtojoms tekdavo pamokėti nuolat, kad vaiko neišmestų, neapiformintų dokumentų apie jo tikrąją būklę, nenusiųstų į atsilikusio vystymosi vaikų įstaigas. Vaikas nuolat sirgo, teko nemažai laikyti namuose, bet kadangi Vicka tuomet buvo studentas, kuris itin mažai lankydavosi aukštojo mokslo institucijoje, o močiutė jau buvo pensininkė ir atbėgdavo anūkėlio prižiūrėti, kažkaip iki pirmos klasės prasistūmė. Mokykloje – vėl nauja daina. Pismantas nesugebėjo vykdyti net paprasčiausių užduočių, nuolat buvo neramus, rėkavo, blaškėsi. Močiutė įsidarbino toje pačioje mokykloje į medicinos punktą. Ir burnos buvo visiems užčiauptos, mat, močiutė buvo itin paslaugi medicinos darbuotoja – reikalingų žmonių vaikams reikiamų tabletyčių parūpindavo, jei tie kokias pamokas praleisdavo, lapelius parašydavo, kad apsirgo. Ji įsigudrino net per abiturientų egzaminus neva tabletyčių į egzaminų vietą atnešti, o iš tikrųjų įnešdavo reikalingus egzaminų atsakymus. Mokyklose buvo įprasta kokiu tai būdu padėti reikiamų tėvų vaikams išlaikyti egzaminus, pinigai už tai būdavo duodami itin solidūs. Taigi, guvioji „medikė“ mokykloje labai pritapo, ji buvo reikalingas žmogus, kurio rankose nuolat susikaupdavo vadinamoji juodųjų pinigų kasa, surenkama iš kyšių. Žinoma, Pismantas greta tokios močiutės mokykloje darė ką norėjo, pažymiai buvo surašyti vidutiniai, geriausiųjų pažymių surašyti nedrįso, nes labai buvo ryškus idiotizmas, kiti trūkumai. Tiesa, gausiai pinigais šelpė ir senelis, kuris turėjo savo versliuką, pinigų anūkėliui nuolat duodavo, jo močiutei – taip pat.
Pismantas buvo negabus, niekur neįmanoma buvo jo įtaisyti, kad nors kiek nesijaustų nevykėliu. Įrašė jį į dailės mokyklą. Bet jo, jau 16-mečio, piešinukai buvo tokie, kokius piešia 3-4 metukų vaikas... Bet dailės mokykla buvo mokama, už sumokėtus pinigėlius Pismantą ten laikė.
Paskui dar gražiau. Tuo metu viena populiariausių profesijų buvo dizaineris, statybos klestėjo, dizainerių reikėjo daug kur. Pismantas įstojo į vieną kolegiją. Ten – viskas paprasta: visi atsiskaitymai, kursiniai, diplominis tiesiog nusiperkami už pinigus. Ir viskas. Pismantas tapo diplomuotu „specialistu“. Žinoma, kaip dizaineris jis buvo nulis, darbo pagal specialybę negavo. Tada jo motina, narkomanė ir narkotikų prekeivė, įdarbinta vienoje aukštojoje mokykloje, sugalvojo padaryti dar vieną diplomą ir savo vaikui – darbo jis vis viena juk negavo... Taip Pismantas gavo dar vieną diplomą, mamai buvo itin nesunku surinkti jau kitų parašytus kursinius, referatus ir diplominį, perrašyti savo sūnaus pavarde, atiduoti dėstytojams. O pakalbėjusi su reikiamais dėstytojais ji ir geresnių pažymių savo vaikui išprašydavo. Taip itin menko protelio nabagiukas tapo diplomuotu „specialistu“. Žinoma, darbo vietą tokiam proto vargšiukui taip pat teko nupirkti. Joks save gerbiantis darbdavys tokio neįdarbintų, bet narkomanų ir narkodilerių tinklas yra nemenkas, pagalbos ranką vienas kitam ištiesia. Pismantą padarė visuomenės žmogumi. Be abejo, be narkotikų negalėjo gyventi ir jis... tad, visi tame savame rately ir gyvavo ranka ranką plaudami.
Dar įdomiau buvo su Alės dukra Srutaida. Iš jos darė pažibą. Buvo graudu. Ji taip pat buvo atsilikusio vystymosi, negabi ir... tokia bjauri, kad akis iškart norėjosi nusukti į kitą pusę. Ji dvokė. Dvokė kaip ir jos motina, močiutė. Buvo visa kažkokia apglitusi, vangi, apžėlusi juodais gaurais... priminė gyvulį. Su psichika jai buvo visai blogai, draugių neturėjo, berniukai jos šalinosi. Senelis išmanė pedagogiką, užsibrėžė daryti iš Srutaidos gerą mokinę. Patepė mokytojus, samdė korepetitorius, be to, močiutė dirbo toje pačioje mokykloje medicinos punkte – visi mokytojai buvo jos rankose. Ir taip Srutaidai nupirkdavo net olimpiadų rezultatus, prastūmė idiotukę į gerų mokinių tarpą. Mokėjo visiems ištisai ir nuolat. Sugebėjo įkišti net į universitetą. Ten – vėl ta pati daina kaip Pismanto atveju, tik šį kartą tame universitete jau Srutaidos mama nedirbo, bet taip dar geriau – studentų darbus iš aukštosios mokyklos, kur dirbo Srutaidos mama, pernešdavo į universitetą, kur studijavo Srutaida. Taip ir Srutaidai buvo nupirktas diplomas, leidžiantis jai ieškoti gana gerai apmokamos darbo vietos. Tik klausimas: o kas dirba už tokius „specialistus“, kai jie pagal pažintis įdarbinami į šiltas vieteles? Jie dirbti tai negali ir nesugeba...
Schemos paprastos. Žmonių su fiktyviais aukštojo mokslo diplomais yra itin daug, iš žinomesnių ir prasigyvenusių žmonių vaikų, anūkų tarpo tie, kurie yra gavę nors kokį diplomą – realiai pagal savo profesiją ir gautą diplomą nesugeba nieko, darbo vietoje jie nuliai. Daroma paprastai: jei darbo vieta prestižinė, valdymo sektoriuje, kokioje valstybės įmonėje, savivaldoje ar ministerijoje, greta tokio idiotuko narkomaniuko su fiktyviu diplomu – o jų tarpe neretas yra dar ir visiškas beraštis – įdarbinamas realiai dirbti galintis asmuo, dažniausia koks nors iš provincijos atvažiavęs į sostinę ambicingas jaunuolis – jis ir dirba ir už save, ir už tą, kuris nedarbingas. Įdomiausia tai, kad neretai tas nedarbingasis ir karjerą sparčiau daro, ir algą geresnę gauną už tą, kuris išties kažką išmano, moka bent rašyti... Kita schema dar paprasatesnė, dažniau taikoma privačiame sektoriuje – šiuo atveju draugai tiesiog apsikeičia savo nevykėliais vaikais ar meilužėmis, žmonomis ir įdarbina vienas pas save draugelio nevykėlius, o mainais jo lūzeriukus kokius narkomaniukus vaikus ar anūkus įdarbina draugelis. Ir viskas. Taip būna atsiskaitę, visuomenėje demonstruojamasi, neva, vaikai yra kažko pasiekę, turi prestižinius darbus. O ką jie tuose darbuose „dirba“... na, kada nors, be abejo, kas nors įkels į socialinius tinklus filmuotą medžiagą apie narkomanų ir narkotikų preikeivių vaikus, anūkus – idiotukus ir jų „veiklas“, laisvalaikį, gyvenimo būdą, pomėgius ir atrakcijas.
Anais laikais, kai mokslas, medicina, butai buvo nemokami, viešai skelbdavo, jog bet kurioje vidurinės mokyklos klasėje yra apie 10 procentų debilų. Manyta, jog tai buvo daugiausia nulemta tų vaikų tėvų girtuoklystės – alkoholikų vaikai paprasatai būna menkesnio protelio, negabūs, vangūs, apatiški, kai kurie – ir itin atsilikusio protinio vystymosi. Bet esamu metu... Lietuvoje 8-9 vaikai iš 10 yra su patologijomis, priklausomybėmis, pasiligoję – tokia oficiali statistika. Išradingų tėvų, senelių tik daugės – rinkoje fiktyvūs diplomai, dalinami net idiotukams, tik populiarės. Todėl gal ir suprantama, kodėl esamu metu darbdaviai Lietuvoje nerimsta – verslus sukuria, bet dirbti nebėra kam. Galės steigti UAB-us Pismantams ir Srutaidoms – galės lenktyniauti, kuris kvaišalų didesnėmis dozėmis išprekiauja ar panašiai. Bet kad ir daugybos lentelės jie dauguma nemoka – nesugebėtų pinigų suskaičiuoti.
Todėl ir graudu: Pismantų ir Srutaidų, idiotukų nabagiukų, nemažėja.
.......................................................................................................................................................................................
2021-08-07
PATARIMAI TIEMS, KURIE NORI IŠLIKTI NELENGVOMIS PANDEMIJOS IR POPANDEMINĖMIS SĄLYGOMIS
Piratų valgiai (1)
2 silkės, 1 svogūnas, pipirų, acto, 1 l virinto vandens.
Silkę sausai nušluostyti ir storai suvynioti į švarų popierių. Kepti ant žarijų. Iškepus nuo silkės nuimti popierių, išimti kaulus, supjaustyti gabaliukais ir sudėti į virintą vandenį. Plaikyti 1-2 val. Pridėti pipirų, griežinėliais supjaustyto svogūno, acto. Sriubą valgyti šaltą su karštomis bulvėmis, išvirtomis su lupenomis.
SKANAUS!
P.s. Kai kas valgį vadina cibulyne, bet pasvarstykite patys...
Piratų valgiai (2)
2 silkės, 2 buteliai kefyro arba 1 l rūgusio pieno, pipirų.
Silkes nuplauti, neišskrosti. Jas nusausinti, suvynioti į švarų popierių ir kepti ant anglių, tačiau galima ir ant laužo anglių. Iškepus nuo silkės atsargiai nuimti popierių, išimti kaulus, pienius ir ikrus, supjaustyti gabaliukais.
Kefyrą ar rūgusį pieną supilti į dubenį, nemaišyti, dėti ant viršaus paruoštą silkę, pabarstyti pipirais.
Valgyti su karštomis bulvėmis, išvirtomis su lupenomis.
SKANAUS!
P.s. Kai kas valgį vadina šmakalu, išsamiau rasite J. Uginčienės nuostabioje knygoje „Žemaičių valgiai“, 1972.
Iliustracija iš creativecommons.org
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
BLIC ŠPOSAI
2021-04-25
MEDIKŲ „VILIOTINIS“
„Padėkime sau‘19“ Nr. 18 ir <https://www.leidinyssau.lt/humoras>skelbėme medikų „tinginio“ receptą, kuris yra originalus, kadangi sunaudojami medikų gausiai sukaupti šokoladai ir šakočiai, gaunami iš pacientų kaip padėkos ženklai. Dabar Jūsų dėmesiui – medikų „viliotinis“.
Medikų „viliotnis“ sukurtas redakcijai žinomos paliatyviosios medicinos diplomuotos žinovės, kuri turi dar ir kelis kitus prestižinio aukštojo mokslo diplomus bei pastoviai, kai ne karantino metas, namuose susilaukia gana žinomų chirurgų, gydytojų, įtakingų moteriškių, dažniausia iš viešojo maitinimo, prekybos, nuomos, socialinės pagalbos verslų atstovių tarpo, vizitų.
Gaminu užpiltinę iš kiaulpienių šaknų, niekas negali atsispirti, įpilu kelis gramus simboliškai, prašo dar ir neįmanoma išprašyti, kad išeitų... Ateina vėl ir vėl – kaip katinai prie valerijono, – pasakoja paliatyviosios medicinos praktikė. – Chirurgai vis užsuka, negaliu atsakyti, durų uždaryti – žmonės žinomi, garsūs... Jų ligoninėse mano savanoriški budėjimai...
Pavadinome šią užpiltinę medikų „viliotiniu“, nes pašnekovė aiškino, kad medikai ne tik iš jos namų niekaip neišeina gražiuoju prašomi ir vis prašo įpilti dar... Kiaulpienių šaknys – puiki priemonė kepenims stiprinti, tad galimai užpiltinė, saikingai vartojama, turi ir gydomųjų savybių. Kadangi joje yra ir juodųjų serbentų uogų bei lapų, vynuogių kauliukų, be abejo, užpiltinė teikia jėgų, yra vitaminų šaltinis.
Pašnekovė negamina savo firminės užpiltinės pagal itin tikslias proporcijas, šis jos gaminys – jos autorystė ir tikslaus recepto tokiais atvejais niekas neišduoda. Norintieji ir mėgstantieji tikslias receptų proporcijas gali nusikopijuoti žemiau esantį vyšnių užpiltinės receptą ir vietoje vyšnių dėti aukščiau išvardintus ingredientus – kiaulpienių šaknis, juodųjų serbentų uogas, lapus ir vynuogių kauliukus. Sėkmingos kūrybos. Tik turėkite omenyje – saikas, saikas ir dar kartą saikas. Be to, jei vartojate kokius nors medikamentus, papildus, dažniausia alkoholio negalima skanauti nė lašo. Jei abejojate, konsultuokitės su gydančiuoju gydytoju, kad nepakenktumėte sau.
Ingredientai:
Cukrus, 2 stiklinės
Vyšnios, 1.5 litro
Degtinė, stipri, 2 litrai
Gaminimo eiga:
Nuplautas ir nusausintas vyšnias supilkite į trilitrinį stiklainį, užpilkite cukrumi ir namine, stipria degtine, stiklainį uždarykite. Laikykite tamsioje vietoje 2-3 mėnesius. Vėliau perkoškite, supilstykite į butelius ir vartokite geromis progomis.
Vyšnių užpiltinės receptas iš: <https://www.receptai.lt/receptas/vysniu-uzpiltine-1205>
Iliustracija iš creativecommons.org
__________________________________________
|
||
Tai greitas testas, kuris padės nustatyti jūsų patiriamo streso lygį. Prieš atidarydami nuorodą atidžiai perskaitykite instrukcijas. Ši nuotrauka buvo naudojama tyrinėti streso lygiui St. Mary ligoninėje. Pažiūrėkite į du delfinus vandenyje. Delfinai yra visiškai vienodi. Moksliniai tyrimai įrodė, kad nepaisant to, kad delfinai vienas nuo kito nesiskiria, žmogus, kuris patiria daug streso mato daug skirtumų tarp šių delfinų. Kuo daugiau skirtumų žmogus randa, tuo labiau jį kamuoja stresas. Pažiūrėkite į paveikslėlį, jei iš karto pastebite daugiau nei 2 skirtumus, jums reiktų poilsio ir laiko sau. Pamatykite nuotrauką. |