INFORMAVIMO VERSLAS KINTANTIS, BET AMŽINAS, ARBA KADA ŽURNALISTAS PRILYGINAMAS DVASININKUI

Andžela Armonienė, užrašyta 2009 m. rugsėjį

     Kaip parengti pranešimą vienai ar kitai visuomenės grupei, kaip sėkmingai komunikuoti su savomis ir užsienio rinkomis? Tai itin svarbu, kai siekiame skverbtis ir išsilaikyti užsienio rinkose. Žinoma, pagrindiniu akcentu tampa ne pati informavimo politika ir komunikacijos strategijos – šioje plotmėje jau sukaupta patirtis ir ją, beje, sėkmingai perimame iš kolegų kitose šalyse. Problemiška yra tokia padėtis, kai informacijos poreikis nėra toks didelis kaip jos pasiūla. Komunikacijos kokybė lyg ir tobulėja, bet... Dažnokai informacijos sklaida įgauna įdėtų investicijų kiekius neatitinkantį pavidalą, nes lieka neįvaldytų komunikacijos vadybos procesų, niekas negarantuoja, kad išleistos lėšos atsipirks, kai kurie procesai paliekami savieigai. Dar prisimename laikus, kai vos paskelbus Nepriklausomybę garsėjome kaip kraštas, kur kiekvienas pilietis turi po nuosavą laikraštį. Visi juk tikėjosi laimėti rinkoje ir dirbti pelningai. Kaimyno leidinys bankrutuos, bet mano – niekada. Ar ne tas pats vyksta šiuo metu su naujienų portalais? Ką reiškia kaip grybai po lietaus atsirandantys elektroniniai dienoraščiai, vadinamieji “blogai”, ir kas juos skaito be pačių autorių?  

DVIPRASMIŠKA PERIODINĖS SPAUDOS PADĖTIS

      Norint sėkmingai komunikuoti su tikslinėmis publikomis, kurios, kaip žinia, tampa vis labiau skeptiškos, būtinybe tampa bendradarbiavimas, gebėjimas įgyti pasitikėjimą. Reikalingi naujos kartos, tačiau nebūtinai tik ką universiteto diplomus gavę žurnalistai, gebantys įvaldyti dvipusę komunikaciją bei dirbti savarankiškai, siekdami žurnalistikos ir ryšių su visuomene simbiozės. Ne, jie neturėtų tapti tais, kurie yra šalia ar virš visuomenės, jie reikalingi pirmiausia kaip visuomenės nariai. Nėra taip paprasta pranešti, pavyzdžiui, jog ES subsidijos nepasieks visų be išimties visuomenės narių ar kad iššvaistyti nuo 2004 metų skirtieji ne kam kitam, o konkurencingumo stiprinimui skirti pinigai ir į išvykusį traukinį galime jau nebeįsėsti, bet užtat jame rado vietelę kaimynai lenkai. Niša atsiranda ten, kur valdininkas nesugeba paaiškinti piliečiams suprantama kalba, ką išties reiškia vadinamoji “krizė”, kaip konkrečiai tai paveiks jų kasdienybę. Pokyčiai yra tokie, kad mūsų ūkininkas gali pats elektronine forma siųsti klausimus ir gauti atsakymus tiek iš LR, tiek iš ES institucijų, kurių informacijų biurai, beje, atsako per kelias minutes.

      Taigi būtent periodinė spauda turi rasti savo naująją misiją, kai pokyčiai tokie staigūs. Operatyvumas, gebėjimas bendradarbiauti su skaitytojais, diskusijos apie pagrindines problemas, priimtinų sprendimų paieškos, galimybė būti išgirstam – štai ko tikisi skaitytojai. Išskirtinė galimybė – periodinės spaudos ir elektroninės komunikacijos derinimas.

        Tik bėda – miestelių ir kaimų gyventojus apskritai sudėtinga pasiekti. Jiems netinka didmiesčių strategijos ir “Lietuvos ryto” ar blizgių žurnalų jie neskaito. Kas, jei ne vadinamasis rajono žurnalistas, geriausiai supranta, kas rūpi žmonėms provincijoje? Brošiūrėlėmis iš verslo informacijos centro ir lėšomis, egzistuojančiomis projektų aprašymuose, ir kurias dar reikia laimėti konkurso keliu, žmonių taip greitai neįtikinsi. Prisipažinkime, jie yra valstybės druska. Jie mąsto itin racionaliai ir labai greitai atskiria, kur pigūs “pliurpalai”, o kur dalykiška kalba jiems rūpimomis temomis. Todėl toks populiarus radijas, ryto laidų žmonės įdėmiai klauso.

      Pavyzdys: Lenkijos ūkininkai nepuolė paklusti Briuseliui ir savo ekologiškai švarią daržovę ar mėsos gaminį iškeisti į  pramoniniu būdu perdirbamų produktų cechus, nors ir kokios

didelės išmokos būtų už persiorientavimą žadamos. Jiems svarbiau buvo išsaugoti nedidelius šeimų ūkius. Jokios įtikinėjimo formos buvo bejėgės. Galiausiai buvo įvertintas jų šeimų ūkių efektyvumas, lėšos buvo skirtos ūkininkams, auginantiems puikios kokybės uogas, susivokta ir suskaičiuota, kad po ES plėtros tapome stambiausiais braškių, serbentų, aviečių ir kitų vertingų uogų augintojais ir perdirbėjais pasaulyje. Susivokta neseniai, bet kas būtų įvykę, jei patys pagrindiniai tiekėjai – lenkai būtų paklusę propagandai ir vilionėmis gauti dideles išmokas už šeimos ūkių naikinimą?

      Nereikėtų  nei pervertinti periodinės spaudos galimybių, nei jų sumenkinti. Paradoksalu, tačiau tokių paslaugų, kurias visuomenei galėtų teikti spauda, įmanoma apskritai atsisakyti. Žinoma, tai kraštutinumas, tačiau išties vertėtų atsargiai vertinti periodinės spaudos reikšmę ir efektyvumą. Spauda vis viena praneš apie kasdieninius įvykius. Būtent todėl šioje situacijoje siekiama gvildenti efektyvumo klausimą, mat šių dienų aktyvesnės visuomenės grupės puikiausiai gali tenkinti informacijos poreikį be periodinės spaudos pagalbos. Pirmenybė dažnai teikiama kitiems komunikacijos kanalams, o ir žmonės daug keliauja, informaciją sužino betarpiškai dalyvaudami įvykiuose, bendraudami vienas su kitu.

      Verta įsidėmėti, kad laikraštis, jei tai nėra vadinamasis “house journal”  (angl. buvusio daugiatiražio laikraščio, kurį savo lėšomis leidžia organizacija, analogas), niekada nedirbs valstybės institucijos labui garbindamas jos pasiekimus, nes spaudos atstovų interesai ne tie. Žinoma, užsakomieji straipsniai egzistuoja, bet kas dabar jau nemoka jų atskirti ir pakikenti iš už tūkstančius sumokėjusiojo už liaupses? Žurnalistai negali būti valdomi iš kurio nors ministerijos kabineto ar įstaigos, kitaip jie nebebus žurnalistai. Tikrieji profesionalai visada ieškos skandalingų žinių, o ne skubės aklai perrašyti pranešimų spaudai ir jų tiražuoti, kad paskelbtų kaip koks nors ministerijos klerkas tris dienas stažavosi Vokietijoje ar dar kur kitur.

       Akivaizdu, jog reikia kažko naujo. Kas galėtų atstoti propagandinę  žurnalistiką, kuri nėra efektyvi elektroninės komunikacijos amžiuje, kai kiekviena institucija tampa lengvai prieinama informacijos gavimo požiūriu arba metaforiškai vadinama stiklinių ir perregimų kabinetų visuma, kai kiekviena žinia paskelbiama elektroninėje svetainėje? Ar alternatyva apskritai egzistuoja?

        Jei laikraštis, kaip reiškinys, atsirado XVI-XVII amžių sandūroje, suprantama, jog ne visos žaidimo taisyklės išlieka nepakitusios. Kiek sudėtingiau su propaganda, kuri egzistavo praktiškai visada, ji senesnė už visas įsivaizduojamas institucijas ar visuomeninius darinius. Gal modernioji šio amžiaus pradžios žurnalistika jau ir būtų šioks toks įrodymas, kad net amžinieji reiškiniai kinta. Tik ar įmanomas toks greitas virsmas ir naujų principų įsisavinimas? Pragmatiškuosius labiausiai domina, o kas gi bus, kai visa informacija elektroninėje erdvėje nemokama?

      Visa tai turėtų būti vėlgi susiję su poreikiais ir siekiu komunikuoti. Gal nuspręsime, jog mums pakaks įprastinių žingsnių? Ir apskritai, juk visa tai galų gale bus susieta su finansavimu. Nors... problemiškiausi vis viena yra kultūros pokyčiai. Kokybė nėra pigi. Na, nežiūrint visų nuogąstavimų, bent jau teoriškai problema vis viena yra nagrinėtina. Bėda ta, kad bet kuriuo atveju mūsų rinka labai maža, reikia apie 8 mln. gyventojų, skaitančių ta pačia kalba, kad būtų įmanoma užsiimti pelninga periodinės spaudos leidyba. Lietuvoje seniai žinoma – nori pelno, imkis reklamos leidinių ar erotinių nuotraukų tiražavimo. Nesunkiai tai buvo perkelta ir į internetą. 

MODERNIOJI ŽURNALISTIKA

      Ryšių  su visuomene (RsV) paslaugos išplėtotos iki tokio lygmens, jog atsirado privatizuota propaganda. Trumpiau tariant, Lietuvoje vykdomą informacijos politiką įmanoma valdyti iš bet kurios patirtį sukaupusios RsV agentūros, nebūtinai esančios Lietuvoje. Žurnalistikos ir RsV simbiozė todėl ir pageidautina, kad tokiu būdu periodinės spaudos valdytojai negalės remtis vien dienotvarkės sudarymo teorija. Analitinės žurnalistikos nepakanka, vienas ar kitas į spaudą rašantis labiau išprusęs specialistas irgi nėra išeitis.

      Pagrindiniai propagandos bruožai – gebėjimas prisitaikyti prie skirtingos kultūrinės, socialinės, tekstinės aplinkos. Ji privalo funkcionuoti skirtingose visuomenės informavimo priemonėse bei žanruose atsižvelgiant į tai, kokie yra tikslinės auditorijos vartojimo įpročiai.

      Būtina atsižvelgti taip pat ir į žinių lygį, kad žinotumėme, koks pranešimas pasiektų skirtingoms socialinėms klasėms, lytims, amžiaus grupėms, religiniams judėjimams priklausančius žmones.

     Situacija gana įdomi tuo požiūriu, kad marketingo dėsniai taikomi praktiškai visose sferose. Maža to, sukurtos puikiai veikiančios mokslinių tyrimų metodikos, kai rinkos situacija vertinama ne vien visuomenės apklausų būdu. Kita priežastis – labiau išprusęs ir skeptiškai nusiteikęs skaitytojas, kuris jau vien su asmeninio kompiuterio  pagalba geba ir laikraštį išleisti, ir tinklapį sukurti, taigi pilnateisiu visuomenės informavimo rinkos dalyviu gali tapti praktiškai be jokių apribojimų. Todėl atsiranda naujos žurnalistikos mokyklos.

      JAV populiari pilietinė žurnalistika. Žurnalistas tampa ne vien informacijos skleidėju, bet ir sprendžia skaitytojų problemas realiai, daro poveikį situacijai ir lemia pokyčius ta linkme, kuri priimtina visuomenės nariams. Žurnalistas prilyginamas dvasininkui, mat jis išklauso žmones ir jiems padeda. Modernioji žurnalistika pirmiausia nebėra orientuota į propagandą, esminiu bruožu tampa tiesos skleidimas, orientavimasis į visus visuomenės sluoksnius, o ne vien į elitą. Realūs sprendimai siūlomi atsižvelgiant į bendražmogiškus poreikius. Moderni žurnalistika yra proaktyvi. Ji siejama su dialogo principu. Žinoma, poveikis žmonių protams ir širdims yra būtinas ir, ko gero, modernioji žurnalistika tai padarytų geriau. Tik vėl problema. Kas konkrečiai tai darys? Naujienų vadyba, jei galima taip sakyti, yra pelningas verslas, jis yra praktiškai amžinas, todėl konkurencija neatslūgs. Valdomos informacijos verslas yra milžiniškų apimčių, jį valdantieji valdo praktiškai viską ir visus.

      Įtinklintoje visuomenėje padėtis dar komplikuotesnė. Švedijoje populiarėja mažyčiai bendruomenių laikraštėliai, juose gali rasti viską, kas tos bendruomenės nariams yra svarbu, jie yra nemokami, dažnai platinami per bažnytines sueigas.

      Daugelis nuogąstavimų, kad tradicinis laikraštis taps atgyvena, nepasiteisino. Net Suomijoje, kuri pagal interneto vartojimą yra lyderiaujanti valstybė, jaunimas teikia pirmenybę įprastam laikraščio skaitymui ir pokalbiui su draugais kavinukėje net tuo atveju, kai turi puikią prieigą prie interneto. Tyrimas buvo objektyvus, atliktas nepriklausomai nuo kompiuteriais ir programine įranga prekiaujančių kompanijų, jis vykdytas senokai – dar 2001 metais, kai rūpestis dėl žiniasklaidos transformacijų buvo itin didelis. Minėtas Suomijos jaunimas pasirodė gana vangiai dalyvaujantis interneto diskusijose, elektroninis bendravimas jiems buvo žymiai mažiau patrauklus nei vykstantis realioje aplinkoje. Šie pastebėjimai įsidėmėtini, nes esame užverčiami gana dideliais kiekiais mažai patikimos neobjektyvios informacijos, kurią dažnai užsako ir platina kompiuteriais prekiaujančios kompanijos, kai keliamos į padanges elektroninio bendravimo galimybės ir pan. Tai būtina suprasti, kai planuojame įvaizdžio kūrimo ir įtvirtinimo kampanijas užsienyje. Deja, švedai jau keli metai mus laiko nusikaltėlių tauta, kurios atstovai atvyksta į jų valstybinius miškus varyti naminukės. Jie netgi oficialiai mokslo publikacijose mus vadina “back yard”, t. y., namo galiniu kiemu, kuris paprastai yra nerodomas, prastesnis už fasadinį kiemą – tai yra, juos pačius.

Ką  daryti tokioje situacijoje? 
 
      INTEGRUOTO PRANEŠIMO PRIVALUMAI RINKOS SĄLYGOMIS 

      Vieningas pranešimas arba “vieno balso” pranešimas yra integruotos komunikacijos (IK) vaisius. Pradininkai yra žurnalistai, juos vienijo Don E. Schultzo iš North Westerno universiteto JAV idėjos, kurių  užuomazga – maždaug 1991 metai. Šis naujojo amžiaus prišaušryje gimęs reiškinys išties suteikia būdą laimėti rinkoje.

      Tačiau tai yra galimybė laimėti rinkoje su integruotu pranešimu, o jį parengti reikia mokėti. Suomiai, olandai išmoko, išmoko ir lenkai, jie 2005 m. net visą viešąjį sektorių parengė kaip integruotos komunikacijos žinovus, kad būtų galima rungtis ES dėl finansavimo, bendrauti efektyviai su kolegomis Briuselyje.

      Informacijos vadinamasis orkestravimas nėra paprastas dalykas, JAV yra specialios studijų programos, rengiančios naujosios kartos komunikacijos vadybininkus.

   Taigi naujoji teorija ir atsirado dėl pakitusių sąlygų. Komunikacijos kanalų itin padaugėjo, reklaminių pranešimų efektyvumas smuko, investicijos tapo rizikingomis, pinigai lyg būdavo išmetami į orą. Nors ir sunkoka nustatyti, bet masinės komunikacijos era keičiama daugiau individualia komunikacija pirmiausia dėl elektroninių priemonių įtakos. Beje, Europa nemąsto kolektyviai. Mes irgi esame individualistų tauta. Tokiu būdu dėl elektroninės komunikacijos priemonių individas įgauna vis daugiau galimybių ne tik gauti, bet ir valdyti informaciją, nepriklausyti praktiškai nuo jokios instituconalizuotos žiniasklaidos priemonės, brukančios jam iš anksto sugrupuotas žinias bei jų paaiškinimus. Atsiranda nauja rungčių trasa – kas užims daugiau kibernetinės erdvės. Kol kas pirmauja skandinavai, mat būtina ne tik užimti naujus “plotus”, bet ir padaryti juos gyvybingais, kad būtų sukurtas ryšys su Jumis, kad Jūsų svetainės ar tinklaraščiai būtų skaitomi, žiūrimi, vyktų komunikacija.

      Taigi ankstesnė kova už naujas žemes, vandenynų pažinimas, kosmoso užkariavimas yra jau lyg ir ne taip įdomu, mat praeiti etapai, bet kibernetinė erdvė – kas kita. Ji kinta taip greitai, kad nespėjama jos net tirti. Ji antropologizuojama.

      Deja, mums nelabai sekasi toje naujojoje erdvėje, nes penkiasdešimtmetis kolektyvinio mąstymo propagandos paliko savo pėdsakus. Lietuvoje išaugo ištisos vykdytojų kartos, nesugebančios laisvai reikšti nuomonės ir elementariai nepriklausomai mąstyti. Kodėl tai svarbu suprasti? Nes ES kaunamasi ir konkurencija yra įtemta, čia nebus labdaros, jei kam nepasisekė. Visų projektų finansavimas yra pagrįstas ankstesniųjų sėkmingu įvykdymu, nevykėliai išmetami už borto. Esame jau nebe pusbrolių krašte, kur “tu – man, aš – tau”. Jei dar pralošime konkurnciją rengdami ir specialistus, galėsime ne vien žurnalistikoje skaičiuoti vykdytojų ir pataikūnų padarytas klaidas. O neturėtų būti labai sunku sugrįžti į ankstesnes vėžes, būtent sugrįžti, nes savo esme nesame kolektyviai mąstantys. Juk daugybė nesusikalbėjimo problemų būtent ir kilo todėl, kad kaimynų kultūros labai skyrėsi nuo mūsiškės, mes nebuvome vien neišprusę ir skurdūs žemdirbiai, kaip mums įrodinėjo.

      Beje, pats propagandos terminas yra grynai žemdirbiškas ir jo reikšmė yra “sodinti”, “kultyvuoti”. Kitaip tariant, “įsodinama”, įperšama kokia mintelė – norima, kad nuomonė būtų tokia, o ne kitokia. Tai yra ištisas mokslas ir menas, kaip tai profesionaliai padaryti.

      Informacija ir žinios – paklausiausios prekės. Periodinei spaudai tenka žinijos kaupėjos, fiksuotojos ir puoselėtojos misija. Mes jau turime naujosios kartos komunikacijos specialistų. Komunikacijos strategijų sukuriama originalių, naujieji metodai įgauna savitas formas mūsų terpėje. Turime ir privalumų, nes nesame taip plėšomi kultūros skirtumų kaip prancūzai ar JAV piliečiai. Na, o periodinės spaudos padėtis tokioje pažangesnėje ir efektyvesnėje veikoje būtų ypatingai aiškiai apibrėžta, nes IK būdingas planavimas ir puikiai koordinuojami veiksmai. Be to, viskas grindžiama kruopščiais tyrimais.

      Toks būtų idealios veiklos orientyras. Na, o žemiškesnis ir lengviau prieinamas gal būtų elementarus siekis skirstyti visuomenę  į grupes ir komunikuoti su jomis atskirai. Pavyzdžiui, kai Švedija stojo į ES, buvo išskirtos šios grupės: jaunimas, vidutines pajamas turintys piliečiai, verslininkai, vyresnioji karta. Atlikus tyrimus apie nuomones ir nuostatas ES narystės klausimais, paaiškėjo, jog vyresni žmonės praktiškai nenori nieko, jiems yra viskas gerai taip, kaip yra: pakankamos pensijos, jiems nereikia pelningo darbo kitose valstybėse, jie nenori būti mobilūs ir ypač skirti dalį savo lėšų naujoms ES narėms, jie prieš monetarinę sąjungą ir t.t. Tikėtina, jog mūsų senjorai mąstė panašiai, skirtumas tas, kad ES jiems reiškė didesnes galimybes jų vaikams ir anūkams kokybiškesnių studijų, darbo paieškos prasme. Pokyčiai visuomet yra daugiau susiję su jaunyste. Iš kitos pusės, jei žiniasklaida sugeba parengti tokius pranešimus, kurie aktualūs vyresniems žmonėms, jie greičiausiai nebūna bent jau abejingi, kai tenka balsuoti.       Kaip žinia, dar 1970 m. Melvinas DeFleuras paskelbė “stebuklingo mygtuko teoriją”: siūloma pranešimą parengti taip, kad mintis judėtų nuo siuntėjo smegenų iki gavėjo žinių, emocijų ir elgesio bei juos paveiktų. Ši teorija vis dar nėra pasenusi. Išradingumui pasireikšti erdvės visada yra, kai nesinori vien imituoti jau įgyvendintas sėkmingas komunikacijos strategijas, vykdytas kitose šalyse. Deja, originalumas yra rizikingas. Visuomet reikėtų galvoti ir apie patį žurnalistą, kurio ne vien profesionalumas turi įtakos darbo kokybei. Pirmiausia žurnalistų moralinės nuostatos, jo vertybių skalė turi lemiamą vaidmenį.Tad vertėtų iš anksto žinoti, kokia vertybių skale vadovaujasi pats žurnalistas ir kiek labai jis yra  nutolęs nuo savo potencialių skaitytojų. Juokas juokais, bet pagrindiniai skaitytojai yra nepilnamečiai ir senjorai, tai galioja ir interneto žiniasklaidai. Taigi liko galioti priesakas: žurnalistas turi sugebėti rašyti taip, kad būtų suprastas 12-metės mergaitės. Tai nėra lengva, juk taip sunku rasti vidurį taip lėkštumo ir informacijos išsamumo, pagrįsto mažiausiai trijų patikimų informacijos šaltinių analize. 

NAUJOJI RETORIKA

          Dvipusės simetrinės komunikacijos modelio, kurios skiriamasis bruožas – abipusio supratimo siekimas, idėjinio branduolio pradininku laikomas E.L. Bernays, savo idėjas paskelbęs JAV dar 1923 m., tačiau esminis posūkis įvyko XIX a., kai nuo elokvencionistų atsiskyrę retorikos tyrėjai, suvokiantys komunikaciją kaip procesą labiau į gavėją orientuotą nei į oratorių nukreiptą, pakeitė savo tyrimų tikslus.

        Būtent dvipusė komunikacija, pagrįsta dialogo principu, buvo ir yra pagrindinis siekinys. Dabar, kai pranešti apie įvykius galima akimirksniu, valdžios kontrolė diskurso prasme anuliuojama. Atsiranda alternatyva propagandai – paprasčiausias kalbėjimas su auditorija nesiekiant kaip nors ją paveikti. Įtikinėjimo procesas pakeičiamas natūraliu “win-win” (angl. “laimėti-laimėti”) procesu pagal žaidimo teoriją, tuo tarpu kai ankstesnės propagandos pastangos buvo nukreiptos pralaiminčiųjų nugalėjimo kryptimi. Žodžiu, alternatyva yra. Tik vėl bėda – atsiranda poreikis suvaldyti interneto žiniasklaidą etikos normomis, kurias turėtų priimti savanoriškai patys tos žiniakslaidos kūrėjai ir valdytojai. Tai būdas manipuliuoti. Deja, kitos išeities lyg ir nėra.

          Periodinės spaudos vieta šioje naujojoje situacijoje išlieka nesumenkintas – mat, IK visos sudedamosios dalys yra vienareikšmiai svarbios. Jei ne propagandinė, o efektyvesnės suderintos ir vieningos komunikacijos kryptis būtų priimtinesnė, neišvengiamai tektų imtis jos tyrimų taikant daugiametodinius būdus. Kitų valstybių patirtį vertėtų ne tik aptarti bei apžvelgti, tikslinga būtų atlikti antropologinę diskurso analizę, kai naujienų diskursas tiriamas atsižvelgiant į tai, kaip siejamas žurnalisto mąstymas su jo veikla, kodėl pasirenkami vieni informacijos šaltiniai, o kiti ignoruojami. Turinio analizę jau sugeba atlikti ir studentai, tačiau mes dar nesame įsisavinę naujausius turinio analizės metodus. Net stebėseną kai kur vykdo be vadinamųjų robotų, o to nedaro praktiškai jau niekas. Žinoma, tyrimus galima ir užsisakyti, tačiau vertėtų suprasti, kad kiekvienas magistro diplomą turintis informacijos/komunikacijos specialistas-vadybininkas privalo pats tai sugebėti atlikti profesionaliai. Ir dar. Ne vien pozityvizmo paradigma pasaulyje remiamasi, jei vykdome tik kiekybinius tyrimus, negalime pretenduoti į nieką daugiau kaip į teorijos ar hipotezės patikrinimą.

          Apskritai, anot Oddgeiro Tveiteno ir Stigo Nohrrstedto, “žurnalistika yra susijusi su žodžiais”. Lietuvoje žurnalistais pasitikima ir tai rodo visuomenės nuomonės apklausų  duomenys. Viena aišku, jog propagandai įmanoma priešpastatyti retoriką, kuri šiomis sąlygomis būtų efektyvesnė, be to, retorikai svetimas bet kokio spaudimo darymas. Dialoginis būdas bendrauti su publika yra retorikos esmė, tačiau apie tą trokštamą dialogą tiek daug rašoma ir kalbama, tiek daug tikėtasi iš elektroninės komunikacijos ir interaktyvios žiniasklaidos..., deja, sudėtingiausias barjeras yra kultūros pokyčiai. Maža to, ir XX a. pradžioje, kai paplito telegrafas, atsirado fotografijos laikraščiuose, radijas apskritai buvo siejamas su kardinaliais pokyčiais, o dar kinematografas... Taip, masiškumas buvo pasiektas, tačiau dialogas neįvyko. Stebuklas, kurio tikėtasi, taip pat. Ar nepanaši situacija dabar? Revoliucija, bumas ir panašiai, o žmonės kaip mėgo pasišnekučiuoti prie kavos puodelio ar alaus bokalo, taip ir liko. Lyg kažkaip ir ramokai prasirito tie visi įvykiai, sukelta baimė dėl 2000-ųjų nulių ir kompiuterių “išėjimo iš rikiuotės” atslūgo greitai. O kai kurių kraštų elektroninė karštinė apskritai neapėmė. Atrodytų, paprastas reiškinys – pietiečiai ispanai ir italai žymiai mieliau bendrauja akis į akį ir nepuola tūnoti prie kompiuterių ekranų valandomis, vokiečiai apkritai gana rezervuoti visuotinės kompiuterizacijos prasme, mat ne jie visa tai išrado ir linkę kenksmingomis sąlygomis prie kompiuterių įdarbinti kvalifikuotus imigrantus, kad tik nereikėtų akių gadinti ir tūnoti susirietus skaičiuojant kokius duomenis iš elektroninių duomenų bazių.

          Taigi mums juk reikia su jais bendrauti pirmiausia verslo reikalais. Vienaip dialogo siekiame su skandinavais, kitaip – su Viduržemio jūros regiono gyventojais. Norint nesuklysti, strateginio planavimo atsisakyti būtų neišmintinga, lygiai kaip ir pasitikėti vien patarėjais iš svetur.

          Kita vertus, įdomu buvo ir įspūdinga stebėti, kaip suomiai, stodami į ES, sugebėjo įrodyti per visuomenės informavimo priemones, kad ne Suomijai reikalinga ES, o ši be Suomijos neišsiverstų. Suomiai nebuvo tobulai įvaldę marketingo principų diegimo teikiamų privalumų, tačiau sugebėjo parengti nedaug – vos kelis esminius pranešimus ES visuomenei, tai buvo “vieno balso” pranešimai. Pavyzdžiui, ES sužavėjo Suomijos ežerai bei jų ideali ekologinė situacija, buvo ir kitų, alternatyvių pranešimų apie suomius, kaip pačius pajėgiausius vyrus visoje ES.

          Dabar “vieno balso” komunikaciją  vykdo visa ES.

          Kokį kelią rinksimės mes ir kuo nustebinsime, kol kas neturėdami net įvaizdžio vieningos strategijos valstybės mastu? O ką daryti smulkiems  verslininkams, kurie ne tik informacijos skleisti apie save nesugeba, nes niekas jų to nemokė, jie net nežino dažnokai, kaip sukurti prekių/paslaugų viešinimo kampanijas... 

VIRTUALI ERDVĖ – NAUJOS GALIMYBĖS

            Virtualioje erdvėje vartotojai gali sąveikauti, “ŽURNALISTU” gali tapti bet kas.

          Yra teigiančių, jog komunikacijos sfera plėtojama revoliucingai. Esmė ta, kad vietoje vienakrypčių viešosios komunikacijos srautų atsirado lygiaverčiai partneriai: ir informacijos siuntėjai, ir jos gavėjai, kurie dvipusės lygiavertės komunikacijos idėją pavertė realybe. Kuriama naujoji egalitarinė komunikacijos kultūra, įtinklintos bendruomenės, savitas jos narių bendravimo būdas – informacijos siuntimas daugelio daugeliui ir horizontali komunikacija vietoje vienkryptės vertikaliosios.

             Iš kitos pusės, galime teigti – vienas iš svarbių pokyčių yra tas, kad daugybę  tekstų virtualioje erdvėje sukuria ne žiniasklaidos atstovai. Sukurtas specifinis įtinklintos komunikacijos žanras – tinklaraščiai (blog‘ai). Tai įvyko tiek dėl senųjų formų egzistavimo – juk visi ankstesnieji žanrai atkartojami, – tiek dėl virtualios aplinkos diktuojamo naujo formato ir dvipusės komunikacijos. Technologijų dėka seniau egzistavusios komunikacijos formos susiliejo su naujosiomis. Atsirado erdvė individualiai saviraiškai, suklestėjo nuomonių išsakymas ir faktų interpretavimas.

             Interaktyvioji žiniasklaida potencialiai personalizuoja rinką, kurioje yra individualūs nariai, galintys atlikti viską – nuo elektroniniu paštu žinias siunčiančių reporterių iki balsuojančiųjų dėl to, kokio tipo pasakojimus norėtų skaityti. Kaip elgiasi žurnalistai, kai patys vartotojai sprendžia, kokios informacijos jie norėtų? Kaip kinta pats naujienų pobūdis? Atsiranda poreikis imtis problemų sprendimo. Žurnalistikai tenka naujas vaidmuo – bendruomenės vienytojos, kūrėjos. Iš kitos pusės, senoji tradicinė žurnalistika išlieka, kaip ir jos vaidmuo – kurti bendros žinijos pagrindą.

             Socialiniai tinklai – tai galimybė sąveikauti. Socialiniai tinklai iš vienos pusės nėra nieko naujo – interaktyvios technologijos leidžia naršyti, siųsti elektroninius laiškus, keistis žinutėmis, kalbėtis, rašyti „blog‘us“, žaisti, dalyvauti diskusijų forumuose, keistis nuotraukomis, muzikos įrašais, video vaizdais. Teikiamų paslaugų vis daugėja: galima sukurti asmenines svetaines, bendrauti su draugais realiu laiku, kurti „blog‘us“, gauti komentarus, žinutes, kt.

          Paskutiniuoju metu įsigalėjo nuostata, kad interaktyvios paslaugos, socialiniai tinklai būtų tos sferos, kuriose taikomas savireguliacijos principas. Paslaugų teikėjai yra atsakingi už tas paslaugas, kurias teikia.

           Interaktyvioji žiniasklaida panaikina ribas tarp pranešimų gavėjų ir siuntėjų. Interneto naudojimas reiškia, kad aktyviomis tampa ne tik tradicinės auditorijos, renkančios ir apdorojančios žiniasklaidos pranešimus, bet pačių pranešimų kūrimas taip pat tampa aktyviu procesu. Vartotojai elektroninėje erdvėje randa viską, ko jie nori. Galima manyti, jog nebereikalingi tie, kurie žinias atrenka, tvarko informaciją, interpretuoja ją. Iškyla problema – kaip išvengti, kad tam tikro interneto turinio nematytų vaikai. Priimami pirmiausia technologiniai sprendimai – pavyzdžiui, elektroninės auklės. Beje, kriminalinė teisė internetui taikoma lygiai taip kaip ir kitoms sferoms: kas nelegalu realioje aplinkoje, nelegalu ir elektroninėje erdvėje.

               Svarbus pokytis – virtualioje erdvėje dažnai nelieka sprendžiančiųjų, ką skelbti, o ko ne, nelieka kontrolės funkcijos. Žinios skelbiamos diskutuojant, laisvai reiškiama asmeninė subjektyvi nuomonė. Vis dėlto virtualioje erdvėje vyksta ne revoliuciniai, o evoliuciniai procesai, mat tradicinė žurnalistika kinta, interaktyvios priemonės tampa įtinklintų visuomenės informavimo priemonių dalimi – o gal atvirkščiai? – žurnalistai gali iškart pasikeisti nuomonėmis su skaitytojais, užsitikrinti atgalinį ryšį. Procesas plėtojamas, jo kryptys gali būti sunkiai nuspėjamos, tačiau aišku viena – ta įtampa, kuri egzistuoja tarp tradicinėse redakcijose institualizuotos kontrolės ir subjektyvios nevaržomos saviraiškos gali būti išsprendžiama problema.

              Anot D. Domingo ir A. Heinonen, skaitmeninės eros aplinkoje institucionalizuotos kontrolės vietoje atsiranda poreikis taikyti etikos normas bei filosofinius principus.

            Tinklaraščių  pastaraisiais metais labai padaugėjo. Beje, tinklaraščių rašymas yra narcizistinės kultūros išraiška (...) taip pat – žmonių entuziazmas dėl galimybės artikuliuoti nuomones viešai. Iš dalies tinklaraščių populiarumą galima paaiškinti pigiu ir nesudėtingu sukūrimu ir galimybe tęsti veiklą neturint didesnės techninės kompetencijos. Tuo pačiu jauniems žmonėms sukuriama terpė socializacijai šiuolaikinėje visuomenėje... – taip teigė M. Ekstromas 2008 m.

        Bet kuriuo atveju internetas yra vertinamas kaip labai kompleksiškas reiškinys. Anot Terje Rasmusseno, skaitmeninė žiniakslaida siūlo daugiau temų, stilių, taip pat yra didesnė dalyvių įvairovė. 

          Paradokasalu, bet turint tokias galimybes, vis mieliau pasirenkama komunikacija “akis į akį”... Na, o rinkoje laimi ir laimės tie, kurie sugebėjo nepražiopsoti integruotos komunikacijos efektyvumo galimybių. Deja, kas to dar nepadarė, ko gero, tikrai neskaičiuoja pelno. Orkestruota komunikacija yra nešanti pelną, bet ją tobulinti reikia nuolat neatsiliekant nuo laikmečio realijų. Pokyčių metas yra netinkamas diegti integruotą komunikaciją, tad jei to nepadarėte, lieka laukti sunkmečio pabaigos, o iki tol – niekas netrukdo pagilinti žinias komunikacijos vadybos klausimu.

          Viena aišku – naujos kartos žurnalistai išties jau kitokie. Jie dažnai eina po vieną, nes institucijos nebėra jau tokios reikšmingos, o ir rizika nusiristi su jomis bankroto metu nėra viliojanti. Vadinamieji “Renesanso komunikatoriai” sugeba viską, ko reikia skaitytojų širdims ir protams paveikti. 


SĖKMĖ RINKOJE PLANUOJAMA, ARBA SUNKMEČIAI KARTOJASI

Andžela Armonienė, 2009

 Pasauliniu mastu įtinklintos visuomenės dalimi ekonominio nuosmukio metu esame ir mes. Nors dabartinis sunkmetis visuotinis, jo masteliai įvairiose geografinėse vietovėse skirtingi. Rinka yra kapitalo pasiskirstymo bei judėjimo krypčių valdytoja, deja, šių procesų planuoti iš anksto negalime. Numatyti – taip, tai įmanoma, kaip pagal visą kompleksą požymių dar prieš penkerius metus buvo lengva prognozuoti, kad Lenkija nukonkuruos mus praktiškai visose srityse ir grėsmingiausia, kad likome žinių ekonomikos autsaideriais. Pirmiausia, lenkai žymiai anksčiau gavo leidimus dirbti ES šalyse ir daug ko išmoko, žinias ir patirtį jie parsivežė ir į Tėvynę. O dėl žinių ir jas turinčių žmonių kaunamasi, mat jie sukuria didžiausią pridedamąją vertę.

Bet kuriam kiek daugiau patyrusiam ekspertui iš svetur užtenka pasivaikščioti Vilniaus Senamiestyje, centrinėse gatvėse. Lengva suvokti – verslas neplanuojamas, vykdomas chaotiškai, be jokių rinkos tyrimų, o tiesiog aklai pasižiūrėjus kuo prekiauja kaimynas ir kopijuojant tą patį be jokio galvosūkio. Verslo planai su paskaičiavimais – apskritai tik žaidimo dalis, kai einama prašyti kokių fondų lėšų ar papildomo finansavimo iš ES. Niekam ne paslaptis, kaip rašomi tie verslo planai, o gi parengiams vienas pavyzdinis su visomis reikiamomis dalimis, o po to vyksta perrašymas tik pakeitus įmonės ar būsimos kaimo sodybos pavadinimą.

Kaskart stebina, kaip turi veikti naujųjų verslininkų logika, kai, tarkim, sostinės Pilies gatvė prieš kelis metus buvusi “batų” respublika dėl avalynės parduotuvių gausos, mat, tuomet visi kaip vienas prekiavo avalyne, staiga tapo suvenyrų prekiautojų Meka. Linas, gintaras, molis, šiek tiek dirbinių iš medžio, vėl linas, gintaras, ai, dar būtinai yra ir grožio salonas, pustuštis viešbutis, visai tuščia kavinė... ir taip ištisi kvartalai, viskas iki klaikumo vienoda ir nuobodu. Ką po viso šito gali stebinti, kad kas vienerius-dvejus metus vis ištuštėja mažosios Vilniaus parduotuvėlės, kavinukės, atsiranda reklaminiai plakatai, kad patalpos nuomojamos ar parduodamos ir taip vėl ir vėl. Kažkaip Taline tai nevyksta, tie patys restoranai, tie patys krautuvėlių langai su tom pačiom iškabom ir dabar kaip prieš 20-metį.

Netyčia į rankas pateko 1908-1909 metų Vilniaus telefonų knyga. Tokia kukli, juodai-balta, carinės valdžios metais leista, be abejo, rusų kalba, o joje – gausybė reklaminių skelbimų su informacija, kur yra kepykla, kur dirba batsiuvys, kur galima nusipirkti bakalėjos prekių. Paanalizavus gatvių pavadinimus, o jie praktiškai tie patys kaip ir dabar, pribloškė faktas, kad su adresų nuorodomis aiškėja vienas dalykas – prekiaujantieji skirtingomis prekėmis yra išsidėstę su savo parduotuvėmis nuosaikiai ir nutolę pakankamai vienas nuo kito, nėra kurioje vienoje gatvelėje 5 juvelyrinių ar 6 arbatinių. Įdomu patyrinėti ir kokios gerai pažįstamos gatvės prekiautojų, paslaugų teikėjų įvairovę: siuvėjas, fotografas, mokytojas, bakalėjininkas ir t.t. Jokios grūsties vienoje vietoje su tomis pačiomis paslaugomis ar to paties asortimento prekėmis. Vadinasi, buvo kruopščiai analizuojama rinka, pasirenkama, kur gali prekiaujantysis išsilaikyti. Juk tėvo verslą dažnai perimdavo sūnus, žmonės nenorėjo turėti vienadienio versliuko, kai elementariai pasišiukšlini ir uždarai patalpas pernuomodamas jas kitam, kuris irgi pabuvęs vos kelis mėnesius nutars, kad ne, neapsimoka čia ką daryti, verčiau persikeliu su savo verslu, na, pavyzdžiui, į Vokietiją, ten “Gmbh” kūrimui sąlygos nuostabios, mokesčiai mažesni nei Lietuvoje.

Beje, visa tai, kas papasakota apie carinį Vilnių, buvo lygiai prieš šimtmetį. Planingumo ir pasiskirstymo požymius galima rasti dabar šiuolaikinėje Švedijoje, ypač įdomūs šiuo požiūriu maži miesteliai. Sakoma, kinai, prieš pradėdami bet kokį verslą, labai kruopščiai analizuoja, jie yra itin atsargūs, visada būna gerai pasikaustę rinkos analizės duomenimis, o mokėsi jie kad ir JAV taip uoliai, kad viena mano pažįstama grįžusi iš studijų pasakojo, kad jau 4 valandą ryto jos kambario draugė kinė pradėdavo mokytis ir ruoštis paskaitoms. Kinai konkuruoja, jie žino, ką reiškia būti milijardinės tautos atstovu, nenuostabu, kad visas Pasaulis su pasimėgavimu maitinasi kinų restoranuose ir net nesusimąsto, ką šis reiškinys išties reiškia ir kiek reikėjo tobulinti patiekalus, kad jie taptų mėgstamiausi praktiškai visų tautų atstovų.

Dabartinis sunkmetis yra puikus metas ir mums pasverti, kokios klaidos padarytos, pasimokyti iš lengviau jį išgyvenančiųjų. Tai, jog versle žinių nereikia, o vien tik sėkmės ir pinigų – blefas. Kad kokie atvykę užsienio verslininkai už mus paskaičiuos ir nuspręs, kiek ir ko turime gaminti ir su kuo prekiauti – taip pat netiesa, nes, kaip žinia, kai šeimininko nėra, šeimininkauja svečiai, o tai mažai pageidaujamas variantas.

Taigi sėkmė rinkoje planuojama. Už rinkas kaunamasi ir kovos metodai yra šimtmečiais tobulinti ir labai rafiuoti. Nenuostabu, kodėl rinkos specialistai – šiame straipsnyje vartosime terminą “marketingas” – taip dažnai sugalvoja vis naujas marketingo formules, neva, atnešančias sėkmę. Svarbu pastebėti, kad visos tos formulės, modeliai yra susiję su planavimu, o šis neįmanomas be gilių mikro-, makroekonomikos, politikos, finansų, geografijos, vadybos ir t.t. žinių.

 

SĖKMĖS RINKOJE FORMULĖS

 

Žinomiausia yra E.J. McCarthy 1964 metų 4P formulė, ją žino net moksleiviai: prekė, kaina, vieta, rėmimas (angl. product, price, place, promotion). Kaip minėta, naujos formulės atsiranda gana dažnai. Deja, mažai kas žino, kad žymioji 4P formulė yra tik suprimityvinta Neilo Bordeno formulė, pateikta visuomenei taip pat 1964 metais. Būtent N. Bordenas yra tikrasis marketingo mantros išradėjas ir ją sudaro 12 elementų: produktas, kainodara, prekės ženklas, platinimas, asmeninis pardavimas, reklama, rėmimas, pakavimas, išdėstymas, paslaugos, pardavimas, faktų radimas ir analizė.

Taigi Paulas Smithas 2000-aisiais su savo 7P formule – prekė, kaina, vieta, rėmimas, žmonės, fizinis demonstravimas, procesas – nebuvo toks jau originalus amžių sandūroje. Kita vertus, jis deklaravo rėmimą kaip marketingo derinio elementą ir pristatė komunikacijos derinio sudedamąsias dalis: pardavimas, reklama, pardavimo rėmimas, tiesioginis marketingas, viešumas ir ryšiai su visuomene, sponsorystė, paruošos, pakavimas, pardavimo kryptis ir prekyba, internetas, žodinė komunikacija, korporacijos identitetas. P. Smithas savo teoriją grindžia racionaliu argumentu: esą, koordinuota ir krištolo grynumo žinia pasaulyje, kur vartotojas kasdien bombarduojamas per 500 komercinių pranešimų triukšmo, turi daugiau galimybių.

Šioje vietoje laikas paminėti integruotą marketingo komunikaciją (toliau – IMK), kurios guru laikomas Don E. Schultzas. Aiškumo dėlei ir dėl to, kad Don E. Schultzas praktiškai kasmet pateikia vis atnaujintą IMK sampratą ir vis kitas jos formules, naudosimės Jameso Ogdeno pateikiama IMK samprata, mat šis itin paprastai moko, kaip reikia tą IMK sukurti plano rengimo ir vykdymo būdu. J. Ogdenas teigia, kad IMK komponentės yra šios: reklama, ryšiai su visuomene ir viešumas, kibermarketngas, pardavimo rėmimas, tiesioginis marketingas, asmeninis pardavimas. Įsidėmėtina, kad ir Ph. Kotleris savo naujesnėse knygose visur mini IMK, pabrėžia planavimo reikšmę. Deja, problema ta, kad IMK skirtingiems teoretikams ir praktikams reiškia skirtingus dalykus, sampratų yra įvairių. Įdomumas tas, kad IMK nėra lengva įgyvendinti, bet ji atneša pelną, garantuoja išlikimą rinkoje ir nuolatinę plėtrą bei tobulėjimą. Anot Kennetho Clow ir Donaldo Baacko, tai yra nematoma programa (angl. “seemless program”), dėl vykdomų pokyčių, kompleksiškumo, elektroninės komunikacijos, kibermarketingo, pasaulinio tinklo atsiradimo rinkoje tiesiog būtina buvo sukurti naują vadybos kryptį, taip XX a. paskutiniajame dešimtmetyje JAV ir atsirado IMK samprata bei teorija. Iš esmės J. Ogdeno pateiktas konkretus IMK plano rengimo procesas yra puiki priemonė įsitikinti, jog tai įmanoma realizuoti. Jau 2000 metais buvo atlikti tyrimai Pasaulio mastu ir nustatyta, kad IMK duoda neabejotiną pelną ir pranašumą prieš konkurentus. Kam reikėjo – tai išgirdo, įgyvendino, o pavėlavusieji liko nusivylę, mat dabar, kai vyksta tokie dideli rinkos susitraukimo procesai, IMK diegti yra vėloka, bet pasirengti tai daryti pagilinus žinias ir sulaukus ekonomikos atšilimo – kodėl gi ne?

Reikėtų daugiau koncentruotis jau ne į IMK, nes tai jau kiek pasenęs požiūris, o į integruotą vadybą apskritai. Yra ir kita samprata – integruota komunikacija (toliau – IK). Tai nėra tas pats kaip IMK. Pagrindinis skirtumas – įtraukiama politika, organizacijos funkcijų pertvarka, žinių sistemos ir darbuotojų nepertraukiamas mokymas darbo vietoje, nelieka ribų tarp viešosios ir asmeninės bei išorinės ir vidinės organizacijos komunikacijos. IK vienija organizacijos politiką ir filosofiją, jos komunikaciją tiek su vidaus, tiek su išorės rinkomis. JAV mokslininkė ir praktikė Diane Gayeski yra sukūrusi IK sampratą. Jos požiūrio išskirtinumas – nesureikšminama nė viena komunikacijos disciplina, siekiama realiai universalesnio komunikacijos elementų derinimo pagrindimo. Gilesniam suvokimui tų procesų, kurie jau yra prasidėję, ir nuosekliam aiškinimui, kuo galėtų būti reikšminga suderinta komunikacija tokioje situacijoje, kai vien technologijos negelbsti, o yra tik sudėtinė visos sistemos dalis, gali būti idėja apie „komunikacijos salas”. Visos komponentės – ryšiai su visuomene, darbuotojų komunikacija, mokymas, informacijos sistemos ir t.t. – lygiavertės, vieningumas pasiekiamas nuosekliai, ypač pabrėžiamas mokymo reikšmingumas, kad darnioje organizacijoje atsirastų terpė sklandžiai ir kryptingai raidai, vykdomai pergrupuojamos komunikacijos pagrindu.

Nesuderintos komunikacijos problemos yra rimta priežastis vienyti vadinamąsias „komunikacijos salas”, koordinuoti organizacijos skyrių, atsakingų už mokymą, informacijos sistemas, politiką ir vykdymą, darbuotojų komunikaciją, marketingą, reklamą, kitą veiklą. Komunikaciją, mokymą, korporacijos įvaizdį ir kultūrą neigiamai veikia šių veiklos sferų nesuderinimas: atskiri organizacijos padaliniai parengia atskirus pranešimus nekoordinuodami jų su kitų padalinių parengtais pranešimais ir bendradarbiaujama dažniausiai tik su už informacijos sistemų veiklą atsakingų padalinių specialistais. Be to, vidinė ir išorinė komunikacija nevienijama, nekoordinuojami pranešimai sukelia tokį reiškinį kaip informacijos perteklius, jie nepasižymi operatyvumu, nes dėl vidinės komunikacijos nesklandumo neatitinka paskelbimo laiko standartų. Nesuderinta komunikacija yra tikra pražūtis verslo atstovams, o ir viešojo administravimo sektorius jau išmoko rengti “vieno balso” pranešimus.

 

INTEGRUOTO POŽIŪRIO TAIKYMAS – PAVYZDŽIO ANALIZĖ

 

Agroaplinkosauginių žinių sistemos, duomenų bazės, jų plėtra, ištisų administravimo ir konsultavimo sistemų sukūrimas kartu su ekologinės produkcijos prekybos organizavimu Lietuvoje vyko gana sparčiai. Teko ne tik atnaujinti agrarines žinias, įsisavinti ES paramos gavimo labirintus, bet ir išmokti derinti teisę ir ekonomiką, verslą, siekti efektyvumo ir užimti visiškai naujas rinkas. “Ekologija” – žodis madingas, miestiečiai noriai perka net keliskart brangesnes morkas ar žirnius, kai pakabinama etiketė, jog produktas užaugintas ekologiniame ūkyje. Taigi ši sritis itin imli žinioms, jai reikalingos duomenų bazės, informacijos sklaida ir visas paslaugų sektorius. Nieko nuostabaus, mat, šis sektorius yra prioritetinis, o kol taip yra, lėšų atkeliauja daugiau nei į ne tokius prioritetinius.

Tenka kurti pasikeitimo žiniomis ir informacija sistemas, sukurti terpę naujiems prekių ženklams, organizuoti prekybą. Lietuviškų ekologiškų prekių ES rinkoje praktiškai nežino. Žinių atnaujinimas būtinas, tenka perimti žinias ir patirtį iš kolegų Danijoje ir kitur, atsilikimas yra neatleistinas. Tuo tarpu galime diagnozuoti vis dėlto tam tikrą tūpčiojimą vietoje, galime manyti – kaltas lietuviškas atsargumas. Verslas praktiškai nežino, kokiomis garantijomis galės naudotis už kelių metų, teisės specialistai taip siaurai specializuojasi, kad galų gale samdomi konsultantai, atvykę iš svetur, o šie dažniausiai naudos žiūri savam verslui ar jo perkėlimui ir pasako, kad ekologija – ne mums, mes galime tenkintis gausiai cheminėmis trąšomis praturtintomis dirvomis ir jose užaugintais derliais.

Žodžiu, šią rinką paskatino pirmiausia gausesnės ES išmokos už ekologinių pasėlių plotus. Greitai buvo susigriebta, kad įmokos tai tvarkingai mokamos, bet kur dingsta produkcija? Tuomet ėmė atsirasti turgeliai, vagonėliai, specialisuotos lentynos parduotuvėse, prekių ženklai, ūkių sertifikavimo sistema ir ištisa struktūra ūkininkų mokymams bei konsultavimui.

Tapo aišku, kad Lietuvai reikia efektyviai veikiančios agroaplinkosauginės žinių sistemos ir duomenų bazių, kurios tarnautų tikslinėms grupėms – ūkininkams, verslininkams, vartotojams, mokslininkams, pedagogams, valdžios atstovams ir dar svarbu, kad visos šios grupės aktyviai bendrautų ir keistųsi žiniomis. Žinių sistemos tobulinimas turėtų būti tęstinis, pagrįstas integruotos vadybos principais. Būtina turėti profesionalius žinių vadybininkus. Vienu metu turi vykti ne tik struktūriniai, bet ir kultūros pokyčiai, užsakomi novatoriški mokymai, teikiamos konsultavimo paslaugos pirmiausia ūkininkams, šviečiami ir informuojami vartotojai, nes kas gi tuos naujuosius produktus pirks.

Tiriant problemą dar 2005 m. antroje pusėje buvo surengti kelių etapų tyrimai. Iš esmės jų rezultatai reikšmingi ir šiandien, nes iliustruoja, kaip reikėtų pasirengti plėtrai naujose verslo srityse.

Buvo tirta komunikacijos ir mokymo būklė, atlikta poreikių analizė. Taikyti metodai – apklausa, vykdyti taip pat ir neformalūs interviu su specialistais. Buvo atlikti ir antriniai tyrimai – literatūros šaltinių probleminė analizė, ES dokumentų vertinimas. Žvalgomasis tyrimas vykdytas taikant patogumo atranką ūkininkų mokymų metu, anketavimas atliktas dviem etapais: 120 ūkininkų apklausta pirmuoju etapu, dar 62 – antruoju. Kadangi Lietuvoje tuomet buvo užregistruota apie 2000 ekologinių ūkių, imties dydis pakankamas. Tyrimas kiekybinis ir kokybinis.

Buvo atsakoma į klausimus apie pageidaujamas informacijos pateikimo priemones, žinių rūšis, kurios labiausiai pageidaujamos, labiausiai priimtiną seminarų pobūdį ir tematiką, informacijos apie ekologinį ūkininkavimą šaltinius, elektroninės informacijos tematiką. Vėliau, žinoma, gauti duomenys buvo susisteminti ir apibendrinti, gavome tam tikrą sąrašą prioritetų, todėl buvo įmanoma aiškiai pasakyti, kokia kryptimi ir formomis turi vykti žinių ir informacijos sklaida ūkininkams. Pavyzdžiui, ūkininkai nurodė, kad labai vertina mokymus seminarų forma, stokoja marketingo žinių ir t.t. Po to sudarėme gaires, kaip turi būti vykdomi mokymai. O juk dažniausiai panašūs mokymai “nuleidžiami” iš viršaus, niekas nerenka nuomonių ir jų neanalizuoja, geriausiu atveju mokymams pasibaigus dėstytojai-lektoriai surenka tiesos neatitinkančią informaciją apie jau pasibaigusių mokymų kokybę.

Taigi po tyrimo buvo pasiūlytos ir plėtros modelio gairės: tobulinti informacijos/komunikacijos/žinių sistemą įgyvendinant integruotą požiūrį, vykdant mokymus atsižvelgti į juose dalyvaujančiųjų poreikius iš anksto, taikyti novatoriškus mokymo metodus, plėtoti kooperacijos principą, kad būtų sukurta rinkodaros grandinė, užtikrintas grįžtamasis ryšys ir pan.

Šiuo pavyzdžiu parodome, kad versle būtini tyrimai, jie turi būti daugkartiniai, įvairūs, efektyvūs, o ne šiaip – dėl paukštelio padėjimo ataskaitoje ar projekto pasiūlyme.

Na, o Lietuvos mastu reikalinga vieninga duomenų surinkimo ir sisteminimo metodika, turime tiek daug įvairiopos patirties, kad laikas jau ja dalintis ir drąsiai žengti žinių ekonomikos link. Sunkmetis žinių plėtrai yra vis dėlto palankus metas, nes patirtos nesėkmės yra visuotinos ir noras užbaigti tą kliūčių ruožą yra bendras visiems.

Pastaba: užrašyta 2009 m. rugpjūtį. Klausimas: o ar patobulėjo komunikacijos ir informacijos vadyba, nuo kurios priklauso išlikimas rinkoje, Lietuvoje per šį sunkmetį, praėjus daugiau nei 10 metų ir kai visi atsidūrėme COVID-19 apsuptyje? Greičiausia, nelabai, tik propagandos padaugėjo, kas savaime veda į lūzerizmą ir žinių vadybos ar efektyvios komunikacijos kol kas nematyti.


Tokijo paralimpiadai besiruošiančią ukmergiškę užgrūdino sportas

Nijolė STUNDŽIENĖ

„Gimtoji žemė“, 2020-09-20

Dėl pasaulyje siaučiančio koronaviruso šiemet turėjusios vykti Tokijo olimpinės žaidynės perkeltos į 2021-ųjų vasarą. Pasibaigus joms nuo rugpjūčio 24-osios iki rugsėjo 5-osios vyks paralimpiada, kurioje varžysis negalią turintys žmonės iš viso pasaulio. Į Japoniją kartu su Lietuvos rinktine vyks ir 29-erių ukmergiškė, ilgų distancijų bėgikė Aušra Garunkšnytė. Ji taps pirmąja Lietuvos maratonininke moterimi žaidynių istorijoje.

Garunkšnytei kelią į paralimpiadą atvėrė 2019 metais Londono maratone užimta ketvirta vieta savo klasėje (T11/T12). Regėjimo negalią turinti sportininkė distanciją įveikė per 3 val. 18 min. 23 sek. Maratonininkė tapo pirmąja Lietuvos atlete, iškovojusia kelialapį į Tokijo paralimpines žaidynes. Tuomet nei Aušra, nei jos treneris Linas Balsys dar nežinojo, kad dėl pasaulyje išplisiančios koronaviruso pandemijos olimpiada bus atidėta metams. Tačiau sportininkė dėl to labai nenusiminė, nes susidariusi situacija jai suteikė galimybę geriau pasiruošti ir fiziškai, ir psichologiškai.

Savo problemų stengiasi neafišuoti

Aušra gimė ir užaugo Ukmergėje, čia gyvena jos tėvai, metais vyresnis brolis, kiti artimieji. Tiesa, gimtąjį miestą mergaitė paliko vos sulaukusi 7-erių. Tėvai nusprendė, kad nuo kūdikystės regėjimo negalią turinčiai dukrai naudingiau bus mokytis Vilniuje, tuometiniame Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre.

„Vieniša nesijaučiau, kas antrą savaitgalį grįždavau į namus, turėjau gerus pedagogus, mane supo draugai“, – mintimis į praeitį nuklydo pašnekovė.

Nors ji nemėgsta kalbėti apie savo negalią, dėl to verkšlenti, tačiau pokalbio metu prisipažino, kad kaire akimi visiškai nemato, o dešine – 6 proc. Žmones Aušra atpažįsta iš balso. „Naujoje erdvėje reikia atidžiau pasižvalgyti. Jei kažką man rodo iš toli, aš nesureaguoju. Žmonėms tenka pasakyti, jog kreipiamasi į mane, – atviravo mergina ir tuoj pat pridūrė, kad savo problemų stengiasi neafišuoti. – Labiau patinka, kai žmonės su manimi bendrauja kaip su sveika, nežino, jog esu silpnaregė“.

Sportuoti pradėjo dar mokykloje

Būdama antroje klasėje ji susipažino su dabartiniu savo treneriu, kūno kultūros mokytoju L. Balsiu, kuris joje įžvelgė gabumų sportui.

„Jau mokykloje pradėjau treniruotis, lankiau lengvosios atletikos maniežą ir nemažai metų buvau vidutinio nuotolio bėgikė, dalyvaudavau varžybose, o prieš trejus metus draugai paskatino bėgti maratoną“, – pasakojo A. Garunkšnytė. Ir pridūrė, jog mokytojui L. Balsiui išėjus dirbti į Lietuvos aklųjų sporto federaciją, ji turėjo kitą trenerį.

Baigusi vidurinę mokyklą Aušra įstojo ir mokėsi tuometiniame Lietuvos edukologijos universitete, kuriame studijavo socialinę pedagogiką ir žurnalistiką. Po studijų mergina nusprendė siekti sportininkės karjeros.

„Iš pradžių aš savanoriavau Krizinio nėštumo centre, buvau savotiška tarpininke tarp Vilniaus ir Ukmergės, reikalui esant padėdavau savo kraštietėms. Vėliau dirbau viename privačiame sostinės vaikų darželyje auklėtojos asistente. Tačiau ne visada pavykdavo suderinti darbą ir treniruotes. Šiuo metu užsiimu tik sportu, pasiruošimu varžyboms, kad kuo geriau galėčiau atstovauti Lietuvai“, – kalbėjo A. Garunkšnytė.

Norėjo siekti daugiau

Sportininkė sakė, jog seniai svajojo apie ilgesnes distancijas, norėjo dalyvauti pusmaratonio – 21,0975 km – bėgime arba įveikti maratono – 42 km 195 m – nuotolį. Kai Aušra apie tai užsiminė savo treneriui, jų nuomonės išsiskyrė.

Pašnekovė atviravo: „Noras siekti daugiau vėl suvedė su buvusiu kūno kultūros mokytoju L. Balsiu. Jis pats anksčiau dalyvavo paralimpinėse žaidynėse, o 2004 m. Atėnų paralimpiadoje iškovojo bronzos medalį būtent maratono rungtyje. Dabar savo patirtį perduoda man“.

Nuo 2017-ųjų pavasario bėgikė pradėjo dirbti su L. Balsiu ir po pusės metų pasiruošimo pirmą kartą startavo Vilniaus maratone. Deja, kaip pati pripažino, bėgimas buvo „prisvilęs“. Įveikusi pusę distancijos Aušra pavargo ir nenorėjo toliau bėgti, bet trenerio skatinama vis tik finišavo.

„Buvau naivi manydama, kad galiu greitai bėgti“, – pripažino sportininkė. Tačiau jau po mėnesio ji dalyvavo Frankfurto maratone, kuriame galėjo bėgti viena arba su lydinčiu asmeniu. Šįkart distanciją ji įveikė su treneriu, bet ir šį bėgimą pavadino netobulu.

Įkrito į didelę nevilties duobę

Aušra atviravo, jog sportas ją užgrūdino, išugdė daugybę gerų savybių, tarp kurių ji minėjo ir užsispyrimą. Taigi, nors pergalių pirmuosiuose maratonuose bėgikei ir nepavyko pasiekti, netenkino rezultatas, ji nenuleido rankų, treniravosi ir ruošėsi 2018 metų Pirmajam pasaulio taurės etapui Londone. Deja, ir šįkart sportininkė patyrė nesėkmę: „Gal buvo kažkas ne visai gerai su sveikata, gal pritrūko ištvermės. Finišo nepasiekiau.“

Grįžusi į Lietuvą A. Garunkšnytė nutarė suteikti sau antrą šansą ir dalyvauti Kauno maratone. Bet mergina vėl nebaigė distancijos. Po šių varžybų, kaip pasakojo Aušra, ji įkrito į didelę nevilties duobę: „Apgailestavau, kad nesugebu pateisinti dedamų vilčių. Supratau, jog man reikia pagalbos. Tuomet ėmiau dirbti su sporto psichologu, kuris padėjo atsikratyti persekiojusių baimių“.

Pasak Aušros, finišo ji nepasiekdavo, nes iš pradžių pradėdavo per greitai bėgti, o trasos viduryje apleisdavo jėgos, apimdavo panika ir bėgikė pasiduodavo.

„Aš bijodavau žiūrovų dėl jų keliamo triukšmo. Nors jie šaukdami skatindavo bėgti, mane apimdavo baimė, aš negirdėdavau savo minčių, – apie patirtis pasakojo sportininkė – Visa tai išmušdavo iš vėžių. Todėl reikėjo išmokti nebegirdėti, kas vyksta aplinkui, atsiriboti.“

Apie kelialapį net nesvajojo

Antrą kartą dalyvaudama Londono maratone A. Garunkšnytė tiesiog mėgavosi bėgimu ir tai davė rezultatą. Pasak Aušros, bėgimas buvo beveik tobulas, nes jos tikslas buvo paprastas – tik pasiekti finišą.

Mergina pasakojo, jog trasa nebuvo lengva, driekėsi Londono gatvėmis, kalvotais keliais su įvairia danga: „Pusę nuotolio nubėgau nesunkiai, bet 32-ame kilometre pajutau, kad atsilieku nuo grafiko, jautėsi nuovargis, atrodė, jog trepsiu vietoje, norėjosi sėsti ir sėdėti. 36-37-ame kilometre ėmiau girdėti žmonių balsus. Tačiau neleidau sau palūžti, suvokiau, kad negaliu sustoti, privalau užbaigti distanciją. Pajutau, kaip mane pralenkė viena varžovė. Tuomet susiėmiau, sukaupiau jėgas ir pasiekiau finišą“.

Jungtinės Karalystės sostinėje vykusiame maratone sportininkė atstovavo Lietuvai ir bėgo grupėje su dar 10 panašaus regėjimo negalią turinčių sportininkų. Aušra finišavo penkta, distanciją nubėgusi per 3 val. 18 min. 23 s. Ji žinojo, kad pirmi keturi maratoną įveikę bėgikai iškovojo kelialapius į Tokijo paralimpiadą, bet kad tarp jų bus ir ji – nė nesvajojo. Tik vėliau pasiekė informacija, jog ketvirtos vietos laimėtoja buvo diskvalifikuota ir kelialapis atiteko bėgikei iš Lietuvos.

„Pirmas apie tai man pranešė ir pasveikino draugas, o vėliau, susisiekus su treneriu, šis 99 proc. garantavo, kad važiuoju į paralimpines žaidynes, – įspūdžiais dalinosi sportininkė. – Buvau euforijoje. Vėliau emocijos atslūgo ir dabar žinau, kad nieko ypatingo neįvyko, reikia daug ir atsakingai ruoštis“.

Dar geriau Aušra pasirodė tų pačių metų rudenį vykusiame Berlyno maratone, kur 15 sekundžių pagerino asmeninį rekordą ir įrodė esanti verta bilieto į Tokijo paralimpiadą.

Maratono rungtis moterims į Paralimpines žaidynes įtraukta tik 2016 metais. Lietuva iki šiol neturėjo tokios sportininkės, todėl ukmergiškė taps pirmąja šalies maratonininke moterimi žaidynių istorijoje.

Pagerino asmeninį rekordą

Pasak Aušros, tarptautinio lygio bėgimo varžybose dalyviai, turintys regos negalių, skirstomi pagal reitingus, kurie priklauso nuo asmeninių pasiekimų, ir kvalifikaciją. Pastarąją suteikia tarptautinė komisija, kuriai reikia pateikti dokumentus ir atlikti regos medicininę patikrą. A. Garunkšnytei T-12 kvalifikacija buvo suteikta 2018-iais Londone, prieš ten vykusį maratoną. Tačiau ši kvalifikacija buvo skirta tik metams. Todėl 2019-ųjų vasarį Aušra kartu su Lietuvos rinktine dalyvavo Dubajuje vykusiame neįgaliųjų lengvaatlečių „Grand Prix“ varžybų etape. 1 500 metrų distancijoje ji buvo greičiausia ir pelnė aukso medalį. Šių varžybų metu po tarptautinės komisijos patikros sportininkei T-12 kvalifikacija suteikta 4 metams.

Pasak A. Garunkšnytės, tarptautiniai startai naudingi dar ir tuo, jog jų metu yra galimybė reitinguotis, t. y. pagerinti savo vietą sportininkų pasiekimų lentelėje. Todėl ji labai apgailestavo, kai buvo atšauktos šių metų pavasarį planuotos varžybos Japonijoje, neįvyko ir bėgimas Barselonoje.

„Liūdėjau, tarsi būtų atėjusi pasaulio pabaiga“, – juokavo pašnekovė, pridurdama, jog apmaudu, kai ruošiesi, dirbi ir sužinai, kad neturi kur startuoti. Anot sportininkės, pačiai rinktis varžybų jai netenka, tuo rūpinasi, reitingus stebi jos treneris.

Lietuvos paralimpiniui komitetui ir Aklųjų sporto federacijai atstovaujanti sportininkė dalyvauja ir daugelyje mūsų šalyje organizuojamų bėgimų. Šiemet pavasarį, kovo 11-osios proga Vilniuje, Vingio parke, vykusiame maratone „Bėgimas į Laisvę“ Aušra dar kartą pagerino asmeninį rekordą. Distanciją įveikė per 3 val. 4 min. 1 s.

„Mūsų tikslas ir buvo pasiekti geresnį rezultatą, – aiškino Aušra. – Varžybų organizatoriai leido man bėgti su lydinčiais asmenimis, kad nesulėtinčiau tempo. Jų buvo penki, visi bėgikai. Šalia manęs visada buvo du žmonės, kurie kas dešimt kilometrų keitėsi. Šis laikas, per kurį nubėgau maratoną, nėra oficialiai užregistruotas, tai tik mano asmeninis pasiekimas. Tačiau, kaip sakė treneris, olimpiadoje su tokiu rezultatu jau galėčiau pakovoti dėl medalio“.

Širdies draugas – maratonas

Ukmergiškė papasakojo ir apie dabartinių treniruočių grafiką. Tris savaites ji užsiiminėja intensyviai, o vieną savaitę sportuoja mažesniu krūviu. Bėgikė kiekvieną rytą pradeda treniruote, kuri trunka nuo 9 iki 11 valandos, o po pietų, nuo 16.30 valandos, prasideda antra treniruotė. „Po jos jaučiuosi pavargusi, todėl norisi tik į lovą“, – kalbėjo Aušra. O paklausta, ar atranda laiko draugams, poilsiui, patikino, jog savaitgaliais, po rytinės treniruotės, skiria laiko ir laisvalaikio pomėgiams.

„Draugai žino, kad negaliu kasdien su jais susitikti, todėl nepyksta. Bendrus pasibuvimus tenka iš anksto planuoti, – sakė pašnekovė ir patikino, kad ji šiuo metu laisva, o didžiausias ir ištikimiausias širdies draugas yra maratonas.

Bėgioja miesto gatvėmis ir Pivonijos šile

Laisvesnę nuo treniruočių savaitę Aušra stengiasi praleisti namuose, Ukmergėje. Tomis dienomis ją galima išvysti bėgančią miesto gatvėmis. Tiesa, kaip juokavo Aušra, dabar jos pamėgtą trasą sugriovė.

„Man patiko bėgioti dviratininkų taku, kuris driekėsi nuo Ukmergės pieninės link Januškų. Atbėgdavau nuo namų Miškų gatvėje 3 kilometrus ir dar pasportuodavau šiame take, bet dabar dėl kelio remonto darbų jo neliko“, – apgailestavo A. Garunkšnytė.

Bėgikei teko ieškotis kitos treniruočių vietos. Dabar ji dažniau sutinkama Pivonijos miške esančiame sveikatingumo take: „Vasarą vienose varžybose, bėgdama miško taku, užkliuvau ir griūdama pasitempiau rankos riešą. Sakiau, kad niekad į mišką kojos nekelsiu, bet Ukmergėje šį taką pažįstu, žinau, kur koks pakilimas, nelygumas, todėl drąsiai bėgioju.“

Aušra užsiminė ir apie sunkumus, kurie kyla dėl silpno regėjimo. Varžybų metu ji turi įvertinti kelio dangą, pastebėti visus bortelius, atitvarus. Trasoje sportininkė stengiasi nelikti viena, nes gali į ką nors atsitrenkti, ne ten pasukti.

Ji atviravo: „Jei šalia yra dalyvis, kuris bėga mano tempu, bandau nuo jo neatsilikti, taip jį išnaudodama savo tikslais. Man labai nepatinka pilka kelio danga ir pilki atitvarai. Likusi viena kartais kreipiuosi pagalbos į trasoje budinčius savanorius, kurie nurodo kryptį...“

Negalia netrukdo siekti tikslo

Nepaisant šių problemų Aušra stebina optimizmu, pozityviu mąstymu, mokėjimu džiaugtis gyvenimu, mėgautis akimirkomis. Jos nuomone, neužsisklęsti, siekti tikslo, būti drąsia, aktyvia ją išmokė būtent sportas.

„Aš visai nenoriu, kad aplinkiniai žinotų, kad esu silpnaregė. Nes tuomet jie bando man padėti, pagelbėti, o aš noriu būti savarankiška“, – kalbėjo pašnekovė.

Kai ji mokėsi universitete, ilgai niekas nė neįtarė, jog mergina turi regėjimo negalią. Apie tai bendramoksliai sužinojo tik tuomet, kai pirmoje eilėje sėdėjusi studentė vienos dėstytojos paprašė paskaitos medžiagą jai atsiųsti elektroniniu paštu, nes ji nemato, kas rašoma lentoje.

Ukmergiškė aktyviai dalyvauja įvairiuose socialiniuose projektuose, vyksta į susitikimus. Ji dažiausiai keliauja visuomeniniu transportu, naudojasi kompiuteriu, telefonu, mėgsta skaityti knygas. Nors mokykloje ir mokėsi Brailio rašto, tačiau jo iki galo neįsisavino. Dabar pasirenkamos literatūros tekstai turi būti didesnio bei aiškesnio šrifto, o ekrane Aušra geriau mato baltas raides tamsiame fone.

Vaikystėje ji nešiojo ir akinius, bet juos tekdavo dažnai keisti. „Jų nemėgau, dažnai sudaužydavau. Tai, žiūrėk, į ką nors atsitrenkiau ir rėmelius sulaužiau, tai su broliu susigrūmiau ir skilo stiklas, tai žaisdama virtau...“ – su šypsena dalinosi prisiminimais.

Bėgiojimas, pasak sportininkės, jos regėjimui nekenkia. Tačiau treniruojantis jai negalima kilnoti sunkių svorių, taip pat reikia vengti šuolių.

Kol kas ukmergiškė savo ateitį sieja tik su sportu, ir viliasi tuo užsiiminėti bent iki 2024-ųjų.

„Dabar darbo turiu pakankamai, o vėliau, kai negalėsiu bėgioti, spręsiu, ką veikti gyvenime“, – pokalbiui baigiantis sakė Aušra, kuri šiuo metu turi tik vieną tikslą – kuo geriau pasiruošti Tokijo paralimpinėms žaidynėms.

Garunkšnytė dėkinga visiems už palaikymą, moralinę ir materialinę paramą, kuri bėgikei dabar labai reikalinga.

Nuotraukoje: Kartais sportininkę trasoje lydi jos treneris L. Balsys.

Nuotraukos AUTORĖS ir iš asmeninio A. GARUNKŠNYTĖS archyvo

  


 ĮDOMYBĖS, PASLAPTYS, ATRADIMAI

 Penkiametis berniukas su protezuotomis kojomis nueidamas 6 mylias surinko 1 milijoną svarų

 Robas Picheta, CNN, 2020-07-01

Londonas (CNN). 5-metis berniukas su dviem protezuotomis kojomis surinko daugiau nei 1 mln. svarų ligoninei, kurioje buvo  išgelbėta jo gyvybė, kai jis buvo tik savaitės amžiaus. Vaikas pėsčiomis nuėjo šešių mylių atstumą per pastarąjį mėnesį. Tonis Hudgellas, būdamas naujagimis, buvo paliktas jo biologinių tėvų Londono vaikų ligoninėje.

"Žavimės jo pažanga," – sakė Caroline Gormley, ligoninės fondo asocijuota direktorė. „Jo stiprybė ir visų aukojusiųjų dosnumas padarė tokį neįtikėtiną pokytį. Jis leido visiems ligoninėje pajusti pasididžiavimą“.

Iš: <https://edition.cnn.com/2020/07/01/uk/tony-hudgell-nhs-walk-scli-gbr-intl/index.html>, žr. 2020-07-04

 


"Aš esu tokia pati, kaip ir visi kiti": Kaip albinosė tapo čempione

Parengta pagal str.: Aleksas Klosokas, June 13, 2020, CNN

Žiemos parolimpinių žaidynių čempionė, 35-ių metų amžiaus Kelly Gallagher iš Šiaurės Airijos gerai žino, kaip įveikti iššūkius ir gravitaciją.

 Iš: <img alt="Kelly Gallagher and guide Charlotte Evans won a historic gold medal in the Super-G at the 2014 Winter Paralympics in Sochi" class="media__image" src="//cdn.cnn.com/cnnnext/dam/assets/200611105836-kelly-gallagher-sochi-large-169.jpg">; Kelly Gallagher ir jos palydovė Charlotte Evans laimėjo istorinį aukso medalį 2014 m. Žiemos parolimpiadoje Sočyje.


Kelly Gallagher yra albinosė , tai būklė, kuriai būdinga labai šviesi oda, baltos arba šviesios spalvos plaukai ir dažnai regėjimo sutrikimas. Manoma, kad albinosas yra maždaug 1 iš 17,000 žmonių Jungtinėje Karalystėje. "Tai kaip pereksponuotas vaizdas [...] Man gylį, perspektyvą  suvokti labai sunku. Man reikia gero spalvų ir formų kontrasto, kad galėčiau pamatyti dalykus", – aiškina Kelly. Nepaisant to, kad ji sugeba lėkti žemyn kalnais stulbinančiu greičiu, yra sportininkė, įveikti iššūkius ir nugalėti nusivylimus buvo dalis Gallagher DNR nuo gimimo.

Ji prisimena, kaip mokykloje turėjo sėdėti šalia mokytojo, atsitolinusi nuo draugų ir skaityti iš lentos būdama arti. Tapusi studente ji per laiką pristaikė receptinius akinius, kontaktinius lęšius ir jai teko nuolat nešioti akinius nuo saulės, kad apsissaugotų nuo saulės poveikio. Skatinama tėvų ir dėl paveldėto plieninio ryžto atremti sunkumus, ji sustiprindavo save su paprasta mantra: "Aš esu tokia pati, kaip ir visi kiti." Slidinėjimas jai tapo aistra ir tikslu. Gallagher sukūrė savo istoriją tapdama Šiaurės Airijos Žiemos parolimpiados Vankuveryje nugalėtoja 2010 m., lemiamas momentas jos karjeroje – aukso medalis 2014 m. Žiemos parolimpinėse žaidynėse Sočyje.

Esamu metu ji augina 3 mėnesių dukrelę. Būdama motinystės atostogose ir nedirbdama savo darbo Šiaurės Airijos valstybės tarnyboje Gallagher naudojasi Covid-19 pandemija, kad kruopščiai suformuluotų savo maršrutą atgal į kalnų šlaitus. Pandemija reiškė, kad tiesioginė perspektyva toli gražu nėra aiški, tačiau galimybė konkuruoti žiemos parolimpinėse žaidynėse Pekine 2022 m. yra tai, ką ji nori pamėginti. Jos konkurencinis pranašumas ir noras laimėti yra ryškus, kaip niekada. "Žinau, kad tai įmanoma (laimėti), nes kažkas tai padarė anksčiau,“ – sako Gallagher. Ji tikisi varžytis ir 2022 m. Žiemos parolimpiadoje Beijinge.

 Lygias galimybes – visiems

Iš: <img alt="The 35-year-old is hoping past experiences will give her a chance of competing at the 2022 Winter Paralympics in Beijing" class="media__image" src="//cdn.cnn.com/cnnnext/dam/assets/200611114044-kelly-gallagher-pyeongchang-large-169.jpg">


Gallagher labai gerai žino, kad vis dar yra didelių sunkumų dėl neįgalių asmenų pripažinimo sporte ir visuomenėje.

"Kasdienis gyvenimas nepasikeitė tik todėl, kad mes padarėme taip gerai, kad laimėjome parolimpines žaidynes. Mes vis dar dirbame kovodami už tai."

Ji meta iššūkį visiems žmonėms, kad būtų peržiūrėta negalios samprata per kitą objektyvą, ji kviečia paklausti savęs: ar mes – neįgalieji – esame neįgalūs, ar tai pasaulis, kuris neįgalina mūsų socialiniame, o ne medicininiame negalios modelyje?

Ir tai šis klausimas kurstė jos gyveno patirtį kaip albinosės, uždegė troškimą naudotis lygiomis galimybėmis. "Noriu, kad žmonės būtų įtraukti, nesvarbu, ar jie yra albinosai."

"Kai jūs galite turėti prieigą prie švietimo, galite pakovoti už save ir pasirinkti, ko norite patys. Tas pasirinkimas reiškia, kad jūs galite gyventi gyvenimą, kokio norite. Štai ko visi nusipelno ir ko reikia mūsų gyvenimuose," – teigia Kelly Gallagher.

 


TAI ZONKĖ (angl. k. ZONKEY)! ZEBRĖ PAGIMDĖ RETĄ PALIKUONĘ PO BENDRAVIMO SU ASILU

Parengta pagal Alaa Elassar, CNN, 2020-04-12

(CNN) Jei manėte, kad maži asiliukai yra mieli, luktelėkite kol išvysite zonkę (angl. k. zonkey)! Chyulu Hills nacionaliniame parke Kenijoje zebrė atsivedė neįtikėtinai atrodantį mažylę. Jis turi dryžius, bet jie nėra tamsūs ir netolygiai dengia jos kūną.

Tai yra visai ne zebras, bet zebrės-asilo hibridas, nustatė Sheldrick Wildlife Trust, gyvūnų gelbėjimo ir reabilitacijos organizacija. „Dirbant su laukine gyvūnija, kiekvienas išmoksta tikėtis to, kas yra neįtikėtina“, - teigė gelbėjimo grupės atstovas.

Kadangi zebrės nėštumas trunka 12 mėnesių, gelbėjimo komanda greitai galėjo nustatyti, kaip visa tai atsitiko. Gyvendama bandoje praėjusiais metais zebrė akivaizdžiai susipažino su asilu, sakoma parešime spaudai. Sheldrick Wildlife Trust sako: "Nors jie gyvena normalius gyvenimus, zonkės yra mulai, o tai reiškia, kad pasiekę brandą negalės sėkmingai apsivaikuoti“. Zebrė ir jos mažoji zonkė mėgaujasi savo naujuoju gyvenimu, turi pakankamai vandens ir maisto ir dėl to jaučiais laimingos.

Nuotraukoje: mama – zebrė ir jos palikuonė – zonkė. Šaltinis: <img alt="The zebra and her baby zonkey." class="media__image" src="//cdn.cnn.com/cnnnext/dam/assets/200411142751-01-zonkey-sheldrick-wildlife-large-169.jpg">

 


DEŠINIARANKIAI, LAIKYKITĖS.

KAIRIARANKIAI VALDO!

Istorijos bėgyje egzistavo daug prietarų, susijusių su kairiarankiais. Visai dar neseniai vaikus, kurie nuo gimimo buvo kairiarankiai, prievarta vertė viską daryte dešine ranka. Tik neseniai to atsisakyta, nes nustatyta, kad skirtingai nuo dešiniarankių, kairiarankių yra dominuojantis dešinysis galvos smegenų pusrutulis, o tai nulemia polinkį kūrybinei veiklai. Kairiarankiai yra gana jautrūs, emocingi, jų tarpe itin daug menininkų. Dabartiniame laikmetyje kairiarankiams jau lengviau – neliko prietarų, atsirado prietaisų, įrankių, pritaikytų juos naudoti kaire ranka, pavyzdžiui, bulvių skustukų ir kt.

Žymiausieji Pasaulio kairiarankiai visada buvo mažuma. Žmonių populiacijoje kairiarankiai tesudaro apie 10 procentų. Tačiau nors ir sudarydami mažesniąją žmonijos dalį, istorijoje jie paliko itin ryškų pėdsaką. Todėl kitąsyk, kai norėsite subarti kairiarankį, padariusį ką nors vėl „ne taip“, atsiminkite sąrašą įžymių žmonių, kurie buvo ar yra kairiarankiai, ir taip pat atminkite tai, ką jie nuveikė. Laikykitės, dešiniarankiai!

  • Žemiau pateikiamas toli gražu ne pilnas žymių kairiarankių sąrašas:

Aristotelis (384-322 m. prieš Kristų) antikinės Graikijos filosofas ir mokslininkas, laikomas Vakarų filosofijos tėvu.

Michelangelas – Italijos skulptorius, tapytojas, architektas ir poetas, gimęs 1475 m. Padarė didžiulę įtaką vakarų menui, žymus renesanso epochos meistras.

Leonardo Da Vinci – 15 amžiaus Iitalijos renesanso išradėjas, tapytojas, skulptorius, architektas, mokslininkas, muzikas, matematikas, inžinierius,literatas, anatomas, geologas, astronomas, botanikas, rašytojas, istorikas ir kartografas. Jis taip pat žinomas kaip Pasaulyje žinomiausio tapybos darbo – Monos Lizos portreto – autorius.

Marie Sklodowska Curie (1867-1934) gimė Varšuvoje ir išgarsėjo Prancūzijoje kaip fizikė ir chemikė, tyrinėjusi radioaktyvumą. Ji – pirmojimoteris, gavusi Nobelio premiją.

Wolfgangas Amadeus Mozartas (1756-1791) – vienas žymiausių Klasicizmo eros kompozitorių.

Ludwigas Van Beethovenas (1770-1827) – Vokietijos kompozitorius ir pianistas, jis laikomas vienu įtakingiausių visų laikų kompozitorių.

Kairiarankiai buvo žymiausi karvedžiai: Julius Caesaris (100-44 m. prieš Kristų), romėnų karvedys, sukūręs Romos Imperiją. Aleksandras Didysis (356-323 m. prieš Kristų) – Graikijos karalius ir karvedys, sukūręs didžiausią Antikos laikų imperiją būdamas 30 metų amžiaus. Žana d‘Ark (1412-1431) – Prancūzijos liaudies didvyrė, vadinamoji Orleano mergelė, ji vadovavo prancūzų kovoms su anglais. Dailės kūriniuose ji vaizduojama su kardu kairėje rankoje, būdama kairaiarankė ji buvo savo laikmečiu charakterizuojama kaip užsitraukusi prakeiksmą. Napoleonas Bonapartas – prancūzų karvedys ir valdovas (1769-1821), iškilęs per Prancūzijos revoliuciją. Winstonas Churchillis – Britanijos Ministras Pirmininkas (1940-45 ir 1951-55), žymus tuo, kad atvedė Britaniją į pergalę II Pasaulinio karo metu.

Barakas Obama. Jis ne vienintelis kairiarankis JAV prezidentas. Kiti kairiarankiai tos šalies prezidentai – Bilas Clintonas, Georgas H.W. Bushas, Ronaldas Reaganas ir Džeraldas Fordas.

Billas Gatesas. Jis gimė 1955 m. ir yra Amerikos biznio magnatas, Microsoft įkūrėjas, žinomas filantropas.

Angelina Jolie (gim. 1975 m.) – žinoma aktorė, taip pat žinoma ir dėl humanitarinio darbo karo paveiktose teritorijose, aktyviai dirbanti Jungtinėse Tautose.

Markas Zuckerbergas (gim. 1984) – išgarsėjo kaip Facebooko įkūrėjas.

Lady Gaga – gimusi 1986 m. garsi šių dienų dainininkė.

Taigi akivaizdu, jog kitoniškumas ne visada reiškia silpnybę, trūkumą, greičiau – atvirkščiai.

Pagal: <https://blog.cheapism.com/famous-lefties/>, žiūrėta 2020-07-31.


 

Menininkė tapo akimis: “Technologijos suteikė man prasmę gyventi”

 Tom Page, CNN, 2020-08-19

 

Londone gyvenanati menininkė Sarah Ezekiel pelnė tarptautinį pripažinimą už gyvenimo džiaugsmą patvirtinančius paveikslus. Deja, jos gyvenimas taip susiklostė, jog menininkė negali judinti rankų.

Ezekielės nutapyti paveikslai yra sukurti jos akių judesių, speciali kompiuterinė technologija leidžia jai tai daryti.

Ezekielė buvo sveika iki 2000 m., kai jai buvo 34 metai. Būdama nėščia su savo antruoju vaiku, ji pastebėjo, jog silpsta rankos, ima šlubuoti kalba. Taip ji susirgo. Iki tol ji gyveno pilnavertį gyvenimą, rūpinosi šeima, namais. Pirmuosius penkerius ligos metus ji buvo labai vieniša. Šiandien technologijų dėka, kai ji tapo akimis, jos gyvenimas tapo pilnaverčiu.

 Ezekielė naudojasi Tobii Dynavox pagaminta sistema, kompanija specializuojasi gamindama įrenginius, kurie padeda neįgaliems asmenims komunikuoti. Technologija taip pat leidžia jai naršyti internete, apsipirkti, naudotis socialiniais tinklais.

Jos darbai buvo eksponuojami visoje JK, taip pat Katare, anot Ezekielės, ji vis dar mokosi, nes atsiranda naujos technologijos.“Kai kuriu, esu visiškai susitelkusi į darbą“, sako ji, „visos mano problemos pranyksta“. Kompiuterio pagalba kuriamas menas buvo pradėtas 1950-aisiais. Metams bėgant algoritmų pagrindu kuriama programinė įranga suteikė menininkams daugiau galimybių.

 „Įdomu tai, kadmano stilius nepasikeitė“, - sako Ezekielė apie savo kūrybą. „Mano darbas akių žvilgsniu atitinka tai, ką mano rankos darydavo prieš tai“.

Ji tikisi surengti dar vieną parodą, kai JK bus nutraukti koronaviruso apribojimai. Iki tol ji tęsia savo darbų pardavimus internetu.

„Būdama menininkė technologijų dėka aš iš esmės kitaip vertinu gyvenimą, man atsivėrė daugybė kitų galimybių“, - sako Ezekielė. „Negalėjau kurti metų metus ir tai yra fantastiška, kad technologijos leido man tai daryti ir vėl“.

 Šaltinis: <https://edition.cnn.com/style/article/sarah-ezekiel-artist-als-eye-gaze-spc-intl/index.html>, žr. 2020-08-22. S. Ezekielės paveikslai.

 


Į SVEIKATĄ

   „GEROVĖS PAGRINDAS YRA SVEIKATA“

GYD. JUOZAS ŽEMGULYS, 1933, p. 50-51

MŪSŲ PAJŪRIS YRA VERTINGESNIS

Madinga poilsiauti užsieniuose ir skelbtis apie tai socialiniuose tinkluose įkeliant nuotraukas. Tačiau ar susimąstome, ką prarandame ignoruodami savus kurortus, pajūrį? Dar 1937 m. žymus to meto gydytojas Juozas Žemgulys atliko išsamų Prancūzijos kurorto Bercko ir Klaipėdos palyginimą. J. Žemgulys rašo: „Berck-Plage yra tuo garsus, kad čia yra Prancūzijos kaulų tuberkuliozės gydymo centras. (...) Berck-Plage nėra naujas kurortas. Jis pradėjo garsėti jau prieš 70 metų. Pirmieji pastebėjo patys žvejai, kad čia gerai gyja vaikai, sergantieji skrofulioze.“ J. Žemgulys lygina Bercką su Klaipėda: jis „yra 550 km arčiau prie ekvatoriaus kaip kad Klaipėda. (...) Apskritai imant, Bercko temperatūra yra gana pastovi: nelabai šalta žiemą ir nelabai karšta vasarą. Mūsų klimatas yra kiek šaltesnis (...)“. Tačiau gydytojas pažymi, kad vasaros oras Bercke yra šaltesnis nei Klaipėdoje. Jis rašo: „apskritai vasarą ligoniai blogiau gyja kaip kad pavasarį ar rudenį. Geriausiai gyja žiemą“.

Gydytojas pabrėžia vėjo svarbą: „Bercke yra daug vėjo.. (...) gydytojai vėją laiko svarbiu terapiniu agentu: jis, lengvai praeidamas pro drabužius, masažuoja kūną; ateidamas iš jūros esąs švarus, be mikrobų: turys daug deguonies ir ozono; jis, turėdamas daugybę smulkiausių vandens lašelių, esą jonizuotas ir elektrolizuotas.“ J. Žemgulys apibūdina Bercko pliažą: jis „yra nelygaus pločio potvynio ir atoslūgio metu. (...) Smėlis pliaže  nėra baltas, kaip kad pas mus, bet kiek gelsvas, dumbluotas. Lekiančio smėlio Bercke nėra. Smėlis drėgnas. Įmintos pėdos nėra užpustomos ir laikosi iki potvynio. Dėl to pajūris atrodo lyg pritryptas, nešvarus. Atoslūgio metu ant pliažo lieka šiek tiek dumblo, kuris tarpais dvokia. Garuose, kylančiuose iš išnešioto ant pliažo dumblo, esą daug jodo.“ Gydytojas rašo, kad Bercko kopos panašios į kopas Smiltynėje ir Juodkrantėje, bet ne į Palangos kopas.

Žemgulys pasakoja apie ligonius Bercke: jų daug gatvėse ant specialių vežimukų, „gulinčių ligonių yra taip pat kinuose, bažnyčiose, geležinkelio stotyse. Berkiečiai, esą, sako, kad jų kurortas yra gulinčiųjų ligonių kurortas. Gydytojas mini, kad Bercke yra 15 ligoninių. „Visos sanatorijos yra arba prie jūros kranto, prie ribos, kur ateina tvindamas vanduo, arba tuojau už jų“, – rašo jis. Gydytojas teigia, kad Berckas yra prancūzų kaulų chirurgijos centras. Anot jo, „neoperuojamas suaugęs kaulų džiovininkas gyjąs 10-15 metų, operuojamas – 5-6 metus“, gydytojas tvirtina: „kombinuoto (jūros ir chirurgiško) gydymo gerų rezultatų esu matęs labai daug, išgijusieji buvo demonstruojami šimtais“.

J.Žemgulys apibendrina: „Iš to, ką esu patyręs, galiu pasakyti, kad gamtos atžvilgiu mūsų pajūris yra vertingesnis kaip kad Bercko pajūris: švaresnis, gražesnis, vasarą šiltesnis, yra miškas, kurio nėra Bercke. Tiktai mūsų pajūryje nėra ligoninių ir kitų kultūrinio gyvenimo sąlygų (asfalto etc.). Operatiškiems veiksmams atlikti yra L. Raudonojo Kryžiaus ligoninė Klaipėdoje, bet ligoniams gyventi pajūryje būstinių neturime visai. Tuo atžvilgiu mūsų pajūris stovi žemiau už Bercko pajūrį. Sveikumo atžvilgiu yra pagrindo laukti, kad mūsų pajūryje rezultatai galėtų būti ne blogesni kaip kad Bercke“.

Taigi, prieš daugiau kaip prieš 80 metų padarytos išvados aktualios ir šiandien.

Parengta pagal daktaro Juozo Žemgulio straipsnį “Berck-Plage ir mūsų pajūris” leidinyje “Medicina”, 1937 m., Nr. 12, p. 1030-1036.

 


„GEROVĖS PAGRINDAS YRA SVEIKATA“

GYD. JUOZAS ŽEMGULYS, 1933, p. 50-51

  • SENTI ŽMONĖS PRADEDA DAUG ANKSČIAU (PAV., MERGAITĖS APIE 30 METŲ)
  • SVEIKŲ IR DARBINGŲ VAIKŲ GALIMA LAUKTI TIK IŠ SVEIKŲ, SUBRENDUSIŲ, BET NEPERSENUSIŲ TĖVŲ
  • ALKOHOLIKŲ (GIRTUOKLIŲ) VAIKAI NERETAI BŪNA SILPNAPROČIAI, SERGA NERVŲ BEI PROTO LIGOMIS, SU NEGERAIS PALINKIMAIS
  • DIDELI GIRTUOKLIAI IR KRIMINALISTAI (NUSIKALTĖLIAI) NETURI TUOKTIS PATYS, NEI KITI SU JAIS VEDYBŲ DARYTI
  • NEPATARTINA TEKĖTI IR TOKIOMS, KURIŲ PER ANKŠTI DUBENS KAULAI, KURIŲ IŠKRYPĘ ĮVAIRŪS KAULAI AR LYTIES ORGANAI

Per vėlai vesti taip pat nepatartina. Paprastai moteriškės 45-47 metų jau nebegali turėti vaikų, o vyrai – 50-60 metų. Bet senti žmonės pradeda daug anksčiau (pav., mergaitės apie 30 metų). 30 metų moteriai pirmą kartą gimdyti yra daug sunkiau kaip 20-ties metų, nekalbant jau apie pirmą kartą gimdančią 40-ties metų moterį. Vyrams patartina vesti iki 30-35 metų, nes, ilgiau nevedę, jie sunkiai išsilaiko nepaleistuvavę; be to, kartais apsikrečia limpamosiomis lyties ligomis (triperiu ir sifiliu). Jei vyras veda pasenęs, tai jam yra sunkiau, nes jis, jau senas būdamas, turi žmonai ir mažiems vaikams duoną uždirbti, o jam jau reikėtų dažniau pasislėti, o gal jau ir paramos iš vaikų turėti. (...)

Nepatartina tekėti ir tokioms, kurių per ankšti dubens kaulai, kurių iškrypę įvairūs kaulai ar lyties organai, nes tokios moterys gali pasigimdyti tiktai su pagalba didelių ir pavojingų operacijų.

Vyrams nepatartina vesti, jei jie yra vyriškai silpni, jei tas silpnumas yra pastovus ir neišgydomas, nes tada kyla daug nesusipratimų šeiminiam gyvenime.

Netinkamos vedybos kenkia ne tik pačių vedusiųjų, bet dar labiau būsimosios kartos sveikatai, nes yra daug ligų, kurios arba pačios, arba palinkimas prie jų persiduoda paveldėjimo keliu iš tėvų vaikams. Apskritai, reikia pasakyti, kad kaip gero derliaus galima laukti iš sveikų, pilnų, prinokusių, bet nepersenusių grūdų, kaip gero prieaugliaus galima tikėtis tik iš sveikų ir stiprių gyvulių, taip lygiai sveikų ir darbingų vaikų galima laukti tik iš sveikų, subrendusių, bet nepersenusių tėvų. (...)

Čia pridėsime, kad alkoholikų (girtuoklių) vaikai neretai silpnapročiai, serga nervų bei proto ligomis, su negerais palinkimais. Taip pat ir nuolatinių (įpratusių) nusiklatėlių vaikai neretai paveldi tėvų palinkimus (...) dideli girtuokliai ir kriminalistai (nusikaltėliai) neturi tuoktys patys, nei kiti su jais vedybų daryti.

Kaip atskiro žmogaus, taip ir tautos gerovės pagrindas yra sveikata. Kaip gyvenimo kovoje išlieka ir prasimuša aukštyn tik sveikas ir darbštus žmogus, taip ir tautų kovoje dėl būvio nugali sveikos ir darbščios tautos, o silpnos ir nevaisingos, nedarbingos tautos žūsta.

 


SULIESĖJIMAS

GYD. JUOZAS ŽEMGULYS, 1933

 Dažniausiai žmogus suliesėja sirgdamas. Bet kartais sublogsta ir sveikas būdamas ar be aiškios ligos. Tada pats suliesėjimas jau yra liga.

Liesi, sublogę žmonės dažniausiai yra silpnesni, kaip vidutinio pilnumo žmonės, mažiau jėgų teturi, kad galėtų daug dirbti, arba kad atsispirtų prieš įvairias ligas. Jų sveikatai palaikyti reikia labiau nutukti.

(...) Metams slenkant, antroj gyvenimo pusėj, žmogui atsiranda ant veido ir apskritai ant kūno raukšlių. Tunkančio žmogaus tos raukšlės išsilygina, ir jis lyg pajaunėja. Daugelis moterų, norėdamos atrodyti jaunesnės, stengiasi nutukti. Yra ir daugiau atsitikimų, kada pageidaujama nutukti.

Norint nutukti, reikia ramiai ir vienodai gyventi. Labai kenkia kiekvienas nuvargimas ir persidirbimas. Norintiems pasitaisyti patartina nepersidirbti. Dėl to ne kiekvienas gali nutukti, kas nori. Jei žmogus dėl duonos kąsnio yra priverstas dirbti daugiau, kaip jo jėgos leidžia, tai tokiam apie nutukimą sunku ir svajoti. Tačiau savo gyvenimą galima taip sutvarkyti, kad, ir daug dirbant, galima šiek tiek padidinti savo svorį. Pirmiausia tam būtinai reikia tvarkingai gyventi. Kiekvieną vakarą reikia gulti anksti, visada tuo pačiu laiku. Taip pat ir keltis anskčiau, visada vienu laiku. Negalima vieną vakarą eiti anksti gulti, kitą vakarą negult iki pusiaunakčio arba net ir visą naktį nemiegoti. Kas gyvena triukšmingai, ūžia naktimis, tas greičiau pavargsta ir nusidirba. Taip pat ir valgyti turi būti paskirtos valandos. Ne tik miegas bei valgis, bet ir visas gyvenimas turi būti panašiai sutvarkytas.

Kaip sakėme anskčiau, yra svarbu gyventi ramiai. Jei namuose negalima ramybės rasti, reikia pasistengti išvažiuoti kur nors pailsėti, atskirai vienam pagyventi. Kartais šiokios tokios ramybės gali būti ir namie, jei yra daugiau kambarių, jei galima kurį laiką atsiskirti nuo vaikų, šeimynos ir kitų žmonių.

Norintiems nutukti labai svarbu kiek galint daugiau gulėti, kad ir nemiegoti. Visą laiką gulėti negera, nes vien nuo to nenutuksi. Apskritai, sveikiems, bet liesiems žmonėms gulėti mažiau kaip 9 valandas nėra patartina. Labai naudinga kiek atsigulti po valgio: po pusryčių, po pietų, po vakarienės. Kas negali ilgai gulėti, tas lai paguli nors pusvalandį, nors 15 minučių po valgio, ir tai turės iš to daug naudos. Žinoma, geriausia būtų, kad žmogus galėtų atsigulti ir užsnūsti po pusryčių kokią valandą, po pietų – porą valandų. Gulint kojos turi būti pakeltos ant lovos, kad visam žmogui būtų patogu ilsėtis.

Reikia stengtis gulėti kiek galint ilgiau atvirame ore, bet vengti vėjo, šalčio ir sukaitimo. Visada reikia apsikloti pakankamai, galima sakyti, šiltai. Ir apskritai visi norintieji nutukti turi rėdytis šiltai, vengti nors mažiausio šalčio.

Suprantama, kad norintieji nutukti turi gerai valgyti. Jei nėra noro valgyti, reikia stengtis jį padidinti. Valgyti reikia nemažiau kaip 5 kartus per dieną: pusryčius, priešpiečius, pietus, pavakarius ir vakarienę. Kiekvieną kartą reikia valgyti iki soties, bet nepersivalgyti. Nuo persivalgymo atsiranda visokių ligų, nuo kurių žmogus sublogsta.

Geriausi valgiai norintiems nutukti yra pagaminti i š m i l t ų: košės, kleckai, duona, ypač pikliuota, sausainiai. Tų valgių reikia daugiausia valgyti. Labai yra naudinga daug valgyti pieniško ir saldaus valgio, c u k r a u s. Valgiai turi būti vidutiniško riebumo. Iš riebalų labiausiai patartina valgyti: sviestas, šviežia smetonėlė, lašiniai, kada jie nekenkia viduriams. Kartais, be kitų valgių, žmogų nutukina vien tik pora stiklinių šviežios smetonėlės, kasdien geriamos. Mėsa geriausiai tinka šviežia, bet, apskritai, nėra reikalo valgyti daug mėsos ir kiaušinių.

Yra ir vaistų, kurie padeda žmogui nutukti. Nors jie ir labai naudingi, bet reikia atminti, kad jais vienais, be atitinkamo maisto ir gyvenimo, nutukti negalima.

Pasitaikys, kad žmogus, pildydamas visa, kas aukščiau pasakyta, vis dėlto nenutuks. Pav., sergą sunkiomis ligomis negali nutukti. Tačiau lengvas ligas toks gyvenimas ir maistas, kaip aprašyta, nugalės. Žinoma, sunkių ligų tuo būdu nepašalinsi, nes jas reikia tam tikru būdu gydyti.

 


2020-ieji - Eugenijos Šimkūnaitės metai, šiemet jai būtų sukakę 100 metų

Žiniuonės

Eugenijos Šimkūnaitės paskutinioji vieša kalba

Daugiausia klasimų-atsakymų forma, 1994 metais, rudenį, tuometiniuose Menininkų  rūmuose, dabartinėje Prezidentūroje: 

Pradžioje ji pasakojo apie vaistinius augalus. (...) Sakė gausiai susirinkusiems, jog jokios religijos steigti nesirengia, sielomis rūpintis neketina. Kalbėdama apie rūpinimąsi kūnais, teigė, jog per 2 valandas, kiek maždaug galėtų trukti jos vieša kalba, nieko nenuveiksi. Anot jos, jei nori kam nors patarti, reikia žinoti visas ligų istorijas nuo tėtės, mamos, prosenelių. Pradėti gydyti galima su kiekvienu padirbėjus maždaug po 2 val. 

Ji pasakojo, kaip pagerinti „krano“ vandenį, nesibaidyti nitratų, nes „nitropreparatų kai kas ieško tupinėdami apie vaistines, už daržoves su nitratais mokame aukštesnes kainas ir kad dažnokai tie nitratai būna „normos ribose“. Žiniuonė įspėjo apie itin raudonas dešras ir dešreles – ten nitratų per daug. 

Juokaudama pasakojo apie agurką su nitratais, mat tokį suvalgai –  veikia ilgesnį laiką, jokių pašalinių poveikio požymių. Ji pasiguodė, kad niekas nesugeba dorai paklausti, ką reikia daryti, o ko – ne.

Šimkūnaitė  skeptiškai kalbėjo apie tuos, kurie karštligiškai bijo vartoti vaistus ir prašo tik žolelių, vaistažolių ir pan. Ji teigė: „Gal reikėtų tiesiai pasakyti, kad šiuo metu reikėtų pasigydyti, bet neturiu pinigų – gal vaistažolės bus pigiau?“. 

Anot jos, visos dabar esančios ligos, išskyrus AIDS, buvo ir prieš 60 000 metų, visos yra įveikiamos, archeologiniai tyrimai patvirtina, kad buvo vartojamos vaistažolės. 

Bet svarbiausia – (1) nepavėluoti, (2) praeiti visą gydymo kursą. 

Šiaip vaistinių augalų vartojimas yra sumažėjęs, jei palyginti su senaisiais laikais, anot žiniuonės. Mat anksčiau tik vaistažolės gydymui ir tebuvo vartojamos, nesvarbu – padės ar ne. Vėliau – prekybos niuansai, atsiranda kitos gydymo priemonės. Bet ji įspėjo – nereiškia, kad reikia klausyti „turgaus specialisčių“ ir įsikabinti tik į vaistažoles. 

Ji klausė  retoriškai: „Kodėl kai kurie vaistinės preparatai labai intensyviai reklamuojami?“ Anot jos: „Matyt, ne visai tvarkoje su realizacija“ arba: „reikia į apykvailes galvas įkalti“.

Kitas E. Šimkūnaitės pristatytas klausimas – reklama, skirta vaikų ir jų tėvų rinkai. Ji pasakojo, kaip pagal relamos klipus išeina: esą, niekas geriau mūsų kūdikiais ir vaikais nesirūpina kaip ponai Džonsonai, ji turėjo omenyje firmą „Johnson & Johnson”. Paskui ji temperamentingai paskojo apie medžiagas, kurias vartoja vaikai, norėdami pasiekti geresnių mokymosi rezultatų per trumpą laiką. Ji teigė: „kai jiems reikia pasitempti, jie griebiasi dopingo“. Pabrėžė: „po to – persitempimas“. Taip žaismingai ji kalbėjo auditorijai apie narkomanijos problemą. Ji teigė, esą, kam kalbėti apie narkomaniją, kai įgudę vaikai, paaugliai žino, kaip išgauti narkotines medžiagas, kaip jų nusipirkti legaliu būdu, kaip jas derinti ir visa kita. Mat tuomet visuomenėje dar nebuvo taip atvirai diskutuojama, kad narkotinėmis medžiagomis prekiaujama praktiškai mokyklų patalpose, nekalbant jau apie jų prieigas, teritorijas, kur kioskeliuose vaikai nevaržomi gali nusipirkti pigių narkotikų.

Šimkūnaitė vėliau auditorijai priminė, jog jos specialybė yra vaistiniai augalai, o ne narkotiniai, ir tų vaistinių augalų panaudojimas. Ji teigė, jog svarbu pasirūpinti, kad tie vaistiniai augalai neišnyktų, todėl būtina užsiimti gamtosauga.

 Anot E. Šimkūnaitės, liaudies medicina – visų medicinų motina ir senelė. Bėda ta, kad, anot jos, jau seniai seniai nebėra tų, kurie galėtų mokyti liaudies medicinos nuo pradžios.

 Ji su nostalgija pasakojo, kaip senovėje Lietuvoje egzistavo „didžiosios šeimos“, kur vien marčių būdavo apie 12. „O kiek būdavo anūkų“, – gudriai užsiminė ji. Bėda ta, kad nuo baudžiavos laikų tokios šeimos suskilo.

Mat, tekdavo dirbti „nuo trobos“.

 Grįždama prie liaudies medicinos, ji pasakė, jog apie tai galima kalbėti tik kaip apie kultūrinį reiškinį. Pasipiktinusi kalbėjo apie pseudožinias, pavyzdžiui, tuomet Kėdainiuose leidžiamą periodinį leidinį „Liaudies medicina pataria“. Anot E. Šimkūnaitės, „jei ministrui šiek tiek rūpėtų gyventojų sveikatos apsauga“, žmones klaidinanti informacija sveikatos klausimais nebūtų platinama periodinių leidinių pagalba. Ji juokaudama anekdoto forma kalbėjo, kad taip daryti negalima ir nereikia. Suprantama, juk 1994-aisiais, šios viešos kalbos sakymo metu, buvo itin daug visokių periodinių leidinių lietuvių kalba ir visi jie kovojo už savo rinkos dalį. Publikai ji pasakė: „Kol įstatymų nėra, reikia turėti savo galvas“. Ji pailiustravo tokiu pavyzdžiu: pasakojo apie „Herbalife“, kuris reklamuojams kaip padedantis suliesėti. Vėl juokaudama kalbėjo, jog žino atvejų, kai pavyko suliesėti, tačiau nežino atvejų, kad būtų pavykę atstatyti svorį. E. Šimkūnaitės frazė šiuo klausimu buvo tokia: „Ne vienas labai lengvai suliesėjęs atsidūrė Rasose“. (pastaba: tai kapinės Vilniuje).

 Ji kalbėjo ir apie vaistažolių derinimą. „Iš įvairių vaistažolių galima sudaryti įvairius mišinius, tačiau reikia žinoti, ar galima juos vartoti“, – kalbėjo E. Šimkūnaitė. Ji pasakė, kad ne kievienam tinka mišiniai ir jie negali būti sudaromi masiniam vartojimui.

Tęsdama apie „suliesėjimą“, ji vėl juokaudama pasakojo apie dietas ir priminė: svorį numesti – nieko nuostabaus, bet priauginti labai liesam žmogui ... sudėtinga. Ji citavo Aiviceną, esą pasiturintis žmogus turi valgyti kada nori, kiek nori ir ką nori. Nepasiturintis – kada gali, kiek gali ir ką gali. „Tai tvarkingiausia dieta“, – pasakė  E. Šimkūnaitė.

 Paskui ji detalizavo: mūsų maiste turi būti baltymų: suaugusiajam maždaug 50 g per parą, augančiajam organizmui – 100 g. Tai ji greičiausiai nurodė kaip skaičius, reikiamus dauginti iš kūno svorio. Riebalų reikėtų vartoti kuo giminingesnių mūsų organizmui ir tai yra, anot E. Šimkūnaitės, kiaulės riebalai. Reikia turėti omenyje, kad auditorija pateikinėjo klausimus. E. Šimkūnaitė pagal tuo metu populiarią Japonijos ir japonų gyvensenos būdo temą paaiškino: ištirta, jog 5 g kiaulienos taukų gerokai sumažina trumparegystę. Anot jos, japonų mokslininkų darbais gal ir galima pasitikėti, tik... anot, jos, – ji taip ir pasakė: „nepasitikiu aš jais“. Juk „iš kiekvieno iš mūsų jei ne 2, tai 1,5 japono tikrai išeitų“, reikėtų viską dvigubinti, pašmaikštavo ji. Toliau šia tema ji kalbėjo: „kiaulę valgome daugiau kaip 4 tūkst. metų, šerną – 8 tūkst. metų. Japonai paragavo kiaulienos tik po karo“. Taigi ji pasakė, kad kokie 20 g kiaulienos taukų parai gal ir mums praverstų.

Toliau ji pasakė: „reikalingi angliavandeniai“. Kalbėjo apie perlysusius miesto vaikus, mat bijo patyčių, nevalgo net saldainių, kas nenormalu yra augančiam vaikui. Ji pasakojo apie savo jaunystę, kaip trūko cukraus ir studijuojnatys kaimo jaunuoliai atsivežę medaus miestan mainydavo jį į cukrų labai nenaudingomis sau proporcijomis. Anot jos, medus turi 1/3 daugiau kalorijų nei cukrus. „Jį galima vartoti“, – sakė ji. Ji taip pat pasakojo, kaip anksčiau žmonės medų dėdavo į kepinius vietoje cukraus. Be to, medų maišydavo su sultimis, pildavo į arbatą tokį mišinį.

Galiausiai mitybos tema ji pridūrė: „išmokime gi košę žmoniškai virti“. Įsakmiu tonu padiktavo: pirma, nuplauti kruopas šaltu vandeniu, sumesti jas į karštą vandenį, truputį pavirti ir pastatyti, kad šustų. Viskas.

 Nevengė ji ir „egzotiškų“ temų. „Baltymai juk yra augaliniai ir gyvuliniai“, – dėstė. „Kuo gyvūnas toliau nuo mūsų, tuo dažniau sukelia alergiją“. Anot jos, pavojingiausi šiuo požiūriu yra moliuskai, vėžiagyviai, žuvys. Užsiminė ji ir apie žmogėdrystę. Tai, anot jos, vykdavo praktiškai visur žmonių bendruomenėse dviem atvejais: iš bado ir ritualų metu. Ji priminė: „mums artimiausia ta pati kiaulytė“. Reikėtų auginti kiaules, kad būtų išvengta nepageidaujamų kraštutinumų. Taip pat pridūrė – augalinius riebalus ne visi žmonės įsisavina.

Eugenija Šimkūnaitė, kurią auditorija labai pagarbiai vadino žiniuone, mat prieš pokalbį-diskusiją buvo pristatytas Henriko Šablevičiaus filmas „Žiniuonė“, kur pasakojama apie jos talentą, išskirtinumą, šmaikščiai kalbėjo apie vegetarizmą. Jos palyginimai ir metaforos, kalbos potektė tiesiog pribloškė.  „Tegul sutupia visi vegetarai paukštyne – ar neišperės nė vieno kiaušinio?“, – klausė ji. Mat pradžioje dėstė, jog tikri vegetarai nevalgo kiaušinių. Ji lygino: apie 100 žirnių sėklų „sueina“ į vislų kiaušinį, paskui kalbėjo apie tai, kiek vegetarai suvartoja įvairių sėklų, kruopų, kurios, anot jos, yra gyvos, taigi, galima sakyti, jog turi vadinamąją sielą. Kiek gyvybių jie sudoroja, jei skaičiuosime vienetais? Jos retoriniai klausimai buvo labai aštrūs. E. Šimkūnaitė skatino pagalvoti apie nevislius kiaušinius, jų atsiradimo kelią ir visa kita.

Toliau kalba pakrypo apie sojos produktus. Tuomet jie buvo labai populiarinami, į Lietuvą buvo įvežta nemažai sojos „mėsos“ gaminių vegetarams. Žiniuonė aiškino, kad natūralios sojos pupelės yra lengviau virškinamos nei kiti ankštiniai. Ji pridūrė: „Šniceliai ir kotletai daromi iš tos sojos, iš kurios ištraukti riebalai, bet jei jie ekstrahuoti, labai neigiamai veiks kepenis. Pažiūrėti galima, paragauti – gal ir galima“,– bet ji pridūrė: „intensyviai pirkti nėra reikalo“. Todėl ji pasipiktinusi kalbėjo apie mamas, kurios mažus vaikus moko valgyti tik augalinį maistą, mat tokių atvejų Vilniuje buvo tuomet ne vienas. „Dabartinis vegetaras išaugo normalioje šeimoje valgydamas normalų maistą. Kas vyksta, kai jis tampa vegetaru ir dar savo vaikus tokiais daro?“, – klausė ji. „30 metų kai tokie vaikai sulauks, nepadėkos, kad tu juos padarei vegetarais“, – suasmenino žiniuonė, mat klausimai iš auditorijos buvo siunčiami surašyti lapeliuose.

Apibendrindama ji teigė: „Dieta turi būti protinga“.

Tuomet viena klausytoja/senyvo amžiaus buvusi mokslo darbuotoja, pergyvenanti dėl suaugusios dukros negalios, nusiuntė klausimą apie studentės nemigą. Atvejis buvo sunkus, nemiga buvo nuolatinė, motina prižiūrėjo praktiškai neįgalią suaugusią dukrą ir ieškojo „stebukladarių“, galinčių padėti. Žiniuonė gal ir detaliau žinojo šį konkretų atvejį, nes buvo labai tiesmuka, pabrėžė, kad negalima net ir pilnamečiui žmogui prieš miegą žiūrėti siaubo filmus, kurių TSRS laikais praktiškai nebuvo, turėjome vieną „Vijų“, ir tiek. E. Šimkūnaitė atsakė dar ir labai paprastai: „Išvėdinkime kambarį, kuriame miegosime. Miegoti reikia eiti nepersivalgius ir nealkanam, ne per šiltai apsirengti“. Ji paaiškino, kad prieš miegą nereikia ardytis sau „nervų“, pasakojo, kad yra atvejis toks – gal su ta klausiančiosios dukra – „įsivarę baimę tiek, kad bijo net lovos“. Ji rekomendavo „darbus skaičiuoti“, vakarienei lengvai užkąsti, patarė 15 minučių iki atsigulant pavalgyti šiltos pieniškos sriubos.

Kita tema buvo vynas. Anot E. Šimkūnaitės, „jei yra blogas vynas... tik raudonas“. Ji aiškino, kad raudonieji vynai yra dažomi dirbtiniais dažais. „Bordo“, anot jos, yra gana sąžiningai dažomas. Raudonas vynas yra netinkamas tiems, kurie turi padidėjusį kraujo krešumą, – gana išsamiai argumentavo žiniuonė. Pasak E. Šimkūnaitės, „kas rekomenduoja raudoną vyną kaip priemonę sveikatai gydyti, tegu pasiskaito chemijos“. Ji vadino raudoną vyną „preities dalyku“.

Išsamiai buvo panagrinėta alkoholio tema. „Alkoholis – būtina žmogaus organizmo apykaitos dalis. Didžiausias blaivininkas, sakydamas, kad jo kūne nėra nė lašo alkoholio, meluoja kaip pasamdytas. Alkoholio organizme turime nuolat ir labai nedaug“, – tokia buvo jos kalba. „Jei pakankamai vartojame angliavandenių turtingo maisto, maždaug po 6-9 bulves, ¼ duonos – nesupratau, ar turėjo omenyje tuometinę standartinę kelių rūšių duoną, t. y. jos kepaliuką – 4 valgomuosius šaukštus ryžių per dieną, visa tai mums duos pakankamai alkoholio“, – teigė ji.

Apie peršalimo ligas žiniuonė kalbėjo lakoniškai: „Jei grįžome sušalę, suvartojame apie valgomą šaukštą degtinės ir kuo ilgiau palaikome burnoje – apie 10-15 min. Dar išgeriame gerai pasaldintos arbatos ir suvalgome apie šaukštą spanguolių. Kojas apsiauname šiltomis kojinėmis – ir lovon“.

Iš esmės ji kalbėjo vis apie alkoholio naudą, apie jo saikingą vartojimą ir tai, kaip žmonės yra linkę tas nors ir žinomas normas vis didinti. Vidutinė biologinė norma, anot žiniuonės, yra 1 g alkoholio 10 kg kūno svorio, degtinės – 2 g, vyno – 5 g. Alaus, anot jos, per dieną galima išgerti stiklinę. „Alkoholis – geras dalykas, bet jis negali būti derinamas su grybais“, – pridūrė ji. „Viskis, džinas, konjakas...ne“, – sakė ji. „Tai mūsų samagonas nelabai skiriasi“, – teigė E. Šimkūnaitė. „Negerkite konjako su kava. Taip jis 8 katus giliau pateks į smegenis“, – dėstė ji ir rekomendavo konjaką užsigerti arbata. Pokalbis vėliau pakrypo apie tai, kiek ilgai alkoholio padauginusiam asmeniui šis nepasišalina iš organizmo ir ypač smegenų.

Įdomi tema buvo augaliniai aliejai. Anot žiniuonės, „ricinos aliejus yra vienintelis, ant kurio galima kepti“.

Tuomet buvo išpopuliarėjęs ir savarankiškas gydymasis šlapimu, buvo net publikuotų tekstų, žmonės Lietuvoje ėmė patys namuose šlapimu gydytis nuo įvairiausių ligų ir negalavimų tiek tepdamiesi juo, tiek vartodami į vidų ir pan. Auditorijai žiniuonė aiškino: „Šlapimas... juk jei organizmui nereikalingos medžiagos, jos išleidžiamos“.

Pokalbio su auditorija pabaigoje ji užsiminė apie actą. „Actas – nevartojamas produktas. Tai tiesus kelias į kraujo vėžį“, – sakė ji.

Visai pabaigdama E. Šimkūnaitė vėl kalbėjo apie biologinius skirtumus. „Kiaulienos nevartojimas kai kuriuose kraštuose (...) juk jie higienos paaiškinti nemokėjo, dėl didoko klimato karščio bijojo trichineliozės ...“, – žodžiu, jos atsakymai buvo labai atviri, tiesmuki.

Paskutinioji tema buvo horoskopai. Žinoma, kalbėta apie tai, kad jie negali būti „visuotiniai“, – tokia ta 1994 m. žiniuonės kalba auditorijai... šviesios atminties Eugenijai Šimkūnaitei kovo 11 d. būtų sukakę 100 metų

 


PANIKOS ATAKŲ ĮVEIKIMO BŪDAI

 Panikos atakos ar nerimo priepuolio metu tiesiog apsidairykite aplink, patyrinėkite ir įvardinkite:

5 daiktus, kuriuos matote

4 daiktus, kuriuos jaučiate

3, kuriuos girdite

2, kurių aromatą jaučiate

1 daiktą, kurį galima paragauti

                               Kai atsiduriame nerimo ar panikos atakos epicentre, jaučiame lyg būtų neįmanoma susikoncentruoti ar aiškiai mąstyti apie ką nors, kartais mūsų mintys lekia taip greitai ir virsta tokia koše, kad jų realiai nebeįmanoma sekti. Mums ima rodytis, kad viskas, kas vyksta aplink yra tarsi rūke, arba kai kas nors keletą minučių su mumis kalbasi, mes staiga suvokiame, jog nesuprantame apie ką jis ką tik kalbėjo.

                           Kartais jaučiamės lyg būtumėme suparalyžuoti ar užšaldyti, nepajėgiame padaryti net mažiausio judesio ar pasakyti nors žodį. Taip su mumis gali atsitikti ir tada, kai patiriame itin intensyvias emocijas – pavyzdžiui, paliktojo, nuoskaudos, beviltiškumo, baimės ar išeities neturėjimo jausmai.

                                Specialūs metodai yra puikus instrumentas esant tokioms situacijoms ir juos galima naudoti visur kur esate. Sugrąžindami savo sąmonę ir kūną atgal į dabarties momentą, galime sudaryti savo smegenims erdvę, kad jos nurimtų ir pasijustumėme žymiai labiau susikoncentravę, kad galėtumėme paaiškinti, kas su mumis darosi ar kreiptis pagalbos, ar sugalvoti, kaip elgtis tokiai būklei ištikus.

                             Yra daug būdų panikai įveikti – todėl tai yra tokia nuostabi technika – net jei žemiau pateiktos technikos Jums netiks, yra daugybė kitų, kurias verta išbandyti, kad rastumėte tai, kas padeda būtent Jums. Jūs taip pat galite sukurti savo asmeninę techniką, surasti tai, kas padeda susikoncentruoti, sugrąžina į esamą laiko momentą.

                                   Štai keletas technikų, suskirstytų į kelias kategorijas:

NUSIRAMINIMAS

  1. Nueikite į dušą ar vonią. Susitelkite į kiekvieną pasiruošimo žingsnį, pastebėkite kiekvieną mažą detalę – ką jaučia Jūsų plaštaka, kai liečiate medinę rankeną ar kraną? Kai išjungiate kraną, kaip nustatote tekančio vandens temperatūrą? Pajuskite, kaip veikia Jus vanduo, patekęs ant odos, skirkite dėmesį vandens temperatūrai ir garsams, pajuskite savo kūno raumenis.
  2. Raskite objektą, kuris Jus traukia. Tai gali būti glotnus akmuo ar nupoliruotas stiklo gabalėlis, kažkas panašaus į verpalų sruogą, kurios tekstūra Jums atrodo komfortabili; tai gali būti maža statulėlė ar kas nors, kas susiję su Jūsų gerais prisiminimais. Nešiokitės tą objetą ten, kur lengva jį pasiekti ir pasiimkite tada, kai Jums reikia nusiraminti. Atkreipkite dėmesį ir apibūdinkite mintyse kiekvieną objekto detalę, lieskite jį ranka ir pastebėkite pojūčius, kuriuos sukelia tas lytėjimas.
  3. Išsivirkite puodelį arbatos, kavos ar karšto šokolado. Kiekvieną veiksmą atlikite su maksimaliu dėmesiu, pastebėkite kiekvieną judesį, kurį daro Jūsų kūnas; štai Jūsų pirštai suspaudė arbatinuko rankeną, štai delnas pajuto krano šaltį, kai įjungėte vandenį, štai pajuntate, kad arbatinukas Jūsų rankoje pasunkėjo, kai vandens į jį priteka vis daugiau. Kai gėrimas bus paruoštas, gurkšnokite pamažu sąmoningai, jaukiai ir įsitaisęs ramioje vietoje.

PASTEBĖKITE PENKIS POJŪČIUS

  1. Raskite pažįstamą kvapą (kvepalus, muilą, arbatą ir t.t.) ir tegu tai tampa įpročiu įkvėpti tą kvapą kiekvieną rytą, prieš miegą ar kurią nors pasirinktą dienos valandą. Nešiokitės tą kvapą su savimi ir įkvėpkite kaskart, kai Jums reikia nusiraminti, derinkite tą procesą su giliu ir lėtu kvėpavimu.
  2. Apsirenkite Jūsų mėgiamus drabužius – tai gali būti kojinės, mėgstamas megztinis ar minkšti malonūs marškinėliai. Pajuskite tos aprangos tekstūrą, spalvą, kvapą. Tiems patiems tikslams tiks antklodė ar pledas.
  3. Įsisukite į antklodę. Apkabinkite save stipriai stipriai ar paprašykite ko nors Jus apkabinti. Trinkite rankas ir kojas, judėkite iš apačios į viršų nuo pėdų iki klubų ir iš viršaus į apačią nuo pečių iki riešų.

 NAUDOKITE KŪNĄ

  1. Pastebėkite, kaip Jūsų pėdos stovi ant grindų. Jūs galite atsistoti ir stipriai “įaugti” pėdomis į grindis, nusiauti avalynę ir atsistoti ant žemės ar grindų, pajusti lyg Jūsų kojos – tai geros sveikatos pagrindas, stipriai susiję su žeme, tiesiogine prasme pajusti dirvą po kojomis ir žemės traukos jėgą. Tai galite atlikti ir sėdėdami ant kėdės ar gulėdami.
  2. Atsigulkite ant grindų. Greitai nužvelkite savo kūną, kad pajustumėte, kokiose būtent vietose grindys liečiasi su Jūsų kūnu, kurios kūno vietos jį jaučia ir susitelkite į spaudimo, tekstūros, temperatūros pojūčius. Pajuskite visas vibracijas, kurias dabar galite pajusti namuose. Galite ant grindų pastatyti muzikos kolonėlę ir jausti jos vibraciją.
  3. Judėkite! Pasiūbuokite kojomis, pajuskite, kaip kiekviena koja juda atskirai. Pajuskite, kaip kiekviena koja juda atskirai tuo tarpu, kai visas kūnas yra nejudrus. Tą patį atlikite su pirštais, jauskite jėgą raumenyse, įtemkite juos ir atpalaiduokite judesio metu.
  4. Pabelskite koja į grindis, raskite objektą, kuris sukelia minkštą garsą, pabarbenkite pirštais į stalą ir tyliai į stiklą ar kokį kitą paviršių, raskite malonų garsą, o po to sukurkite ritmą ir jį kartokite, stenkitės susikoncentruoti į kiekvieno Jūsų sukurto garso pradžią ir pabaigą.
  5. Užsiimkite veikla, kuri įtrauktų visas kūno dalis. Eikite į sodą rauti piktžolių. Išmokite megzti. Nusipirkite kinetinio smėlio ar molio ar ką kitą, kas skatina mažąją motoriką. Suplaukite indus, kreipkite dėmesį į fizinius pojūčius. Gražiomis linijomis sudėkite skalbinius.

STEBĖKITE

  1. Išeikite į gatvę (ar raskite langą, pro kurį galite žiūrėti) ir raskite bet kokį objektą. Įsidėmėkite kiek įmanoma daugiau to objekto detalių. Pavyzdžiui, jei pasirinkote medį, pastebėkite, kaip ant jo krinta šviesa ir kur meta šešėlį šakos. Įsižiūrėkite, ar daug šakų turi tas medis, yra ant jų lapai ar ne. Apžiūrėkite kamieno tekstūrą, pastebėkite, ar šakos tiesios, ar sulinkusios, kokia to medžio lapų forma.
  2. Lėtai pereikite edvę, kurioje esate, pamėginkite įsidėmėti kiekvieną kojos prisilietimą prie žemės. Pastebėkite, kuri pėdos dalis pirmoji liečiasi prie žemės ir kur jaučiate spaudimą. Pastebėkite, kaip Jūsų pėda atsiskiria nuo žemės ir kaip balansuojate ant vienos kojos iki tol, kol kito žingsnio metu nuleisite koją.
  3. Raskite kažką greta, kas turi tam tikrą ornamentą, ir pamėginkite jį nupiešti ant popieriaus. Pavyzdžiui, galite pamėginti nupiešti, kaip sudėtos plytelės ant lubų, nukopijuoti kilimo raštą ant popieriaus ar perpiešti įstabius medžio, iš kurio padarytas stalas, raštus.
  4. Apibūdinkite kambarį, kuriame dabar esate: garsiai ar pats sau. Jei kambarys per daug didelis ar perkrautas, galite pasirinkti nedidelį kambario plotą ar kokį nors objektą – pavyzdžiui, apatinę lentyną – ir apibūdinti visus objekto kampus, spalvą, šešėlius, tekstūrą ir formą.
  5. Jei esate viešoje vietoje, pasižiūrėkite į aplink esančius žmones ir pamėginkite pastebėti jų išorės detales. Kokios spalvos jų avalynė? Kas iš jų su striukėmis? Ar kas iš jų turi skėtį ar portfelį? Kaip atrodo jų šukuosenos?

NUKREIPKITE MINTIS

  1. Pridėkite prie nulio septynis taip ilgai, kaip Jums tai seksis (ar pasirinkite kitą intervalą): nulis, septyni, keturiolika, dvidešimt vienas, dvidešimt aštuoni…
  2. Pažaiskite žaidimą “atspėk profesiją”. Pasižiūrėkite į žmones aplink save ir pamėginkite suprasti, koks jų darbas ar kur jie dabar eina.
  3. Pagalvokite apie šiandieną. Priminkite sau, kuri šiandien savaitės, kalendoriaus diena, koks mėnuo, kokie metai, dienos metas ir kur dabar esate. Priminkite sau, kad esate būtent dabartiniame momente, ne praeityje, esate dabar saugus. Pastebėkite, koks metų laikas už lango, pažiūrėkite, kaip atrodo dangus. Pasakykite adresą, kur dabar esate.
  4. Pažaiskite žaidimą “Kategorijos”: pasirinkite kategoriją, pavyzdžiui, spalvą, gyvūną, valgį ir pamėginkite išvardinti mažiausiai 10 šios kategorijos objektų. Taip pat galima naudotis raidynu ir pamėginti išvardinti tos kategorijos objektus pasirinkus raidyno raidę, pradedant A, B, C ir t.t.
  5. Pasirinkite formą (trikampis, apskritimas, kvadratas) ir pamėginkite rasti visus tos formos objektus savo aplinkoje. Tą patį galima atlikti ir su spalvomis – pavyzdžiui, rasti kambaryje viską, kas yra žalios spalvos.

KVĖPUOKITE

  1. Kvėpuokite giliai – padėkite vieną ranką ant pilvo, kitą ant krūtinės. Įkvėpkite lėtai ir giliai orą į pilvą stengdamiesi ranką ant pilvo kelti lyg pūstumėte balioną ar sviedinį. Stenktės, kad ranka ant krūtinės nejudėtų, kvėpuokite tik pilvu. Lėtai iškvėpkite, jauskite, kaip ranka ant pilvo lėtai leidžiasi lyg balionas ar sviedinys subliūkštų.
  2. Kvėpuokite pagal skaičius 4-7-8: lėtai įkvėpkite, skaičiuokite iki keturių. Po to sulaikykite kvėpavimą septynioms sekundėms, o pabaigoje lėtai ir minkštai, aštuonių sekundžių bėgyje iškvėpkite. Pakartokite tiek kartų, kiek Jums tai patogu. (Pastaba: kiekvienas turi savo dydžio kūną ir plaučių tūrį, jei pasiūlyta kombinacija Jums netinka, galite atlikti šį pratimą Jums patogiais intervalais. Sumanymas tas, kad vadovautumėtės tam tikra schema ir kvėpavimas sulėtėtų).

Svarbi pastaba: šie atsipalaidavimo būdai yra ne tam, kad atsikratytumėte nepageidaujamų emocijų ar atsiribotumėte nuo pergyvenimų,  ne, jie yra tam, kad atsirastų tam tikras resursas ištverti tam tikrą patirtį ar emocijas, pasilikti esamame laike ir savame kūne. Svarbu panašias būkles aptarti su terapeutu ar su psichinės sveikatos specialistu, ypač jei pastebėjote, kad panikos atakos tapo dažnesnės.

 Šaltinis: Lexi  Schmidt, tothegrowlery.com/blog/2017/4/18/six-different-types


NAUDINGI KVĖPAVIMO PRATIMAI

                            Panikos atakų metu, ištikus nerimo priepuoliui ir esant kitiems atvejams, kai svarbu nusiraminti, praverčia kvėpavimo pratimai. Kvėpavimo būdų yra daug, kiekvienas iš jų daugiau ar mažiau padeda. Pagrindinė jų paskirtis – sustabdyti netvarkingą padažnėjusį kvėpavimą. Kitu atveju nuo tų pratimų naudos jokios, galima ir pakenkti sau. Kam panikos metu dar ir plaučių hiperventiliacija? Tai tik kelias iki nualpimo, kai nukrentate kur papuola. Žemiau pateikiami keli pratimai, iš kurių galite išsirinkti patogiausią – neapsiriksite. Jie naudingi ir esant stipriam nerimui.

PIRMAS, jis vienas iš labiausiai paplitusių – KVĖPAVIMAS KVADRATU. Iš anksto pasakysiu, kad skaičių pasirenkame laisvai, su sekundometru matuoti nebūtina, nors... tai galėtų tapti neblogu dėmesį nukreipiančiu veiksniu. Ir taip:

Suskaičiavęs iki keturių (vienas-du-trys-keturi) bebras įkvepia;

Suskaičiavęs iki keturių bebras sulaiko kvėpavimą;

Suskaičiavęs iki keturių bebras iškvepia;

Suskaičiavęs iki keturių bebras padaro pauzę prieš kitą įkvėpimą.

Tiesa, stenkitės, kad kvėpavimas būtų sklandus, minkštas, be trūkčiojimų. Suprantama, kad iš pradžių gali nepavykti, bet palaipsniui kvėpavimas išsilygina. Geriausia pradėti nuo pauzės prieš įkvėpimą.

ANTRAS – KVĖPAVIMAS PILVU. Tiksliau, diafragma. Stenkitės nesinaudoti krūtinės ląsta. Rekomenduojama prigulti, bet ne visada tai įmanoma – sakykime, tai perpildytame autobuse. Bet galima taip kvėpuoti ir sėdint, ir stovint. Svarbu, kad tiek įkvėpimas, tiek iškvėpimas truktų iki keturių skaičių ir ne trumpiau, o kvėpavimo sulaikymas – ne trumpiau nei iki dviejų. Optimalu – viskas kaip ir pirmajame pratime, nors kai kas pataria iškvėpimus daryti ilgesnius nei įkvėpimus – bet visa tai Jums spręsti.

TREČIAS – LĖTAS (su tuo pačiu ritmu kaip ir pirmas pratimas) KVĖPAVIMAS, KAI ŽMOGUS PADEDA SAU RANKOMIS. Kaip rytinės gimnastikos metu: įkvėpimas – rankos keliamos į viršų. Iškvėpimas – nuleidžiamos žemyn. Tai daugiau pagalbiniai judesiai, būdami žmonėse rankomis labai jau nepamosuosite, bet vis dėlto. Kur prasmė? Rankos kvėpavimui suteikia ritmą. Pamėginkite pakilnoti rankas į viršų-į apačią su panikos atakos kvėpavimo greičiu – juk taip ir pakilti galima! O čia reikia viską daryti aptakiais judesiais, reikiamu režimu.

Parengta pagal https://vk.com/wall-145811225 2002


Į SVEIKATĄ

MYTYBOS ELGESIO SUTRIKIMAI: MITAI IR FAKTAI

                            

 Mitybos elgesio sutrikimai gali tapti rimta žmogaus mirties priežastimi. Tačiau esant savalaikiam ir efektyviam elgesiui, o taip pat profesionaliam palaikymui, galimas visiškas tokių paciantų pasveikimas. Deja, dėl egzistuojančių stereotipų ir įsitikinimų dėl to, kaip atrodo žmonės, kenčiantys nuo valgymo sutrikmų, daugelis laiku nesikreipia profesionalios pagalbos, kurios jiems taip labai reikia. Mitybos elgesio sutrikimai (MES), kurių tarpe labiausiai paplitusi nervinė anoreksija, bulimija, kompulyvus persivalgymas, dabar tapo labai aktualia problema, nes susiję su rimtais mediko-socialiniais veiksniais, turi aukštą mirtingumo lygį visų psichinių susirgimų tarpe. Šiandien kas 62 minutes miršta vienas žmogus, kenčiantis nuo MES (Eating Desorders Coalision, 2016).

Nervinei anoreksijai būdingi tokie požymiai, kaip:

  • Noras nuolat mažinti svorį ir atsisakymas jį išlaikyti normos ribose pagal amžių kategorijoje;
  • Stipri baimė sustorėti ar padidinti kūno masę net jei ji nesiekia normos, ir tas jausmas nepraeina net nuolat mažėjant kūno svoriui, o tik stiprėja toliau kūstant;
  • Savo kūno svorio ar formų suvokimo sutrikimai, perdėtas jų poveikis savivertei (dismorfomanija/dismorfofobija);
  • Liga gali nulemti menstruacijų atsiradimo vėlavimą paauglystėje, o jei liga atsiranda jau lytiškai subrendus, ligos požymiu tampa amenorėja (mėnesinių nebuvimas kelių menstruacijų ciklo metu).

Bulimijai būdingi tokie požymiai, kaip:

  • Padidėjusio apetito priepuoliai, maisto rijimas ir šio proceso nevaldymas (daugiau kaip dukart per savaitę per tris mėnesius);
  • Po persivalgymo būna mėginimai nusikratyti pertekliumi, griebiamasi įvairių iškrovos būdų (dirbtinio vėmimo sukėlimas ir kt.), dar daugiau, kad svoris sumažėtų, griebiamasi įvairių dietų ir fizinio krūvio;
  • Persivalgymo priepuolius lydi kaltės ir gėdos jausmas. Paaugliai labai bijo svorio padidėjimo, todėl griebiasi įvairių būdų, kad sukūstų, tai panašu į anoreksiją. Per organizmo valymo epizodus atsiranda organizmo sutrikimų požymiai (elektrolitų balanso sutrikimai ir kt.).

Tėvai ir net gydytojai neretai ignoruoja svorio svyravimo problemas. Ankstyvose MES fazėse pagalbos pas specialistus kreipiamasi retai, o vėliau tai jau būna pavėluota, organizmo pakitimai būna negrąžinami. Didelę įtaką daro socialiniai tinklai ir žiniasklaida. Dažnai samprata „liesas“ asocijuojama su samprata „normalus“, tuo tarpu, kai „storas“ – su tinginyste, neorganizuotumu ir silpnumu. Fetfobija (storų žmonių nemeilė) pasiekė neįtikėtinus mastus.

Anoreksija ir bulimija retai pasitaiko be depresijos. Sergantieji bulimija išgyvena didelį gėdos jausmą, nenori prisipažinti, pasipasakoti. Jie neigia gydymosi poreikį ir dažnai pas gydytojus juos nuveda artimieji. Tyrimai rodo, jog nuo problemos atsiradimo iki kreipimosi į specialistus praeina maždaug 8 metai. Apie 80 proc. pacientų net po kreipimosi negauna reikiamos pagalbos. Būtent psichologinis pasveikimas tampa sudėtingiausiu etapu. Žemas informuotumo lygis lemia mitų apie MES paciantus atsiradimą.

Mitas apie tai, kad šių sutrikimų aukas galima nustatyti pagal jų išorę. Tiesiog imamasi spręsti, kad sergančiųjų išorė neatitinka standartų.

Kitas mitas, jog MES sergantieji tiesiog pamišę dėl savo išorės, stengiasi sukūsti bet kokia kaina, kad būtų panašūs į žinomus žmones. Tai rimtas psichikos susirgimas ir su šiuo mitu neturi nieko bendro. JAV buvo nustatyti 9 faktai, susiję su MES:

1 faktas: dauguma žmonių, kenčiančių nuo MES, gali atrodyti visai sveiki, bet tuo pačiu labai kentėti.

2 faktas: šeima nėra pagrindinė susirgimo priežastis, bet giminaičiai gali tapti pagrindiniais pagalbininkais pasveikimo procese.

3 faktas: MES diagnozė – rimta problema, kuri sugriauna tiek asmeninį, tiek socialinį individo funkcionavimą.

4 faktas: MES nėra asmeninis pasirinkimas, o rimtas biologijos nulemtas susirgimas.

5 faktas: MES patiria bet kuriuos lyties, rasės, amžiaus, tautybės, svorio, socialinio statuso ar seksualinės orientacijos žmonės.

6 faktas: MES gali sukelti suicidinį elgesį ir medicininius sveikatos sunkumus.

7 faktas: MES sukeltam elgesiui įtaką turi ne tik genai, bet ir aplinka.

8 faktas: Genai nenulemia susirgimo atsiradimo.

9 faktas: Visiškas pasveikimas nuo MES galimas, bet svarbi ankstyva diagnostika ir tinkmai parinktas gydymas.

 Parengta pagal https://neuronews.com.ua/ru/issue-article-2048/Rozladi-harchovoyi-povedinki-mifi-ta-fakti#gsc.tab=0 


Griežtai draudžiama „Padėkime sau'19“ paskelbtą žodinę ir vaizdinę informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Padėkime sau'19“ kaip šaltinį.