ISSN 2669-1426 „Padėkime sau'19“ 2023: 
Nr. 43(1); 44(2); 45(3) 

"Padėkime sau'19" –
pasitinkame 2023-uosius: penkeri metai iššūkių ir treti metai virtualioje erdvėje


2022-12-18

PAGRINDINIAI ĮVYKIAI NEPRIKLAUSOMO IR LABDARINGAI LEIDŽIAMO INFORMACINIO BIULETENIO ASMENIMS SU NEGALIA ISTORIJOJE:

2018 m. pradėtas leisti sienlaikraštis ir padalinamos popieriuje spausdintos versijos informacinis biuletenis "Padėkime sau'19". Sutelktas kontaktinių asmenų, institucijų, biudžetinių įstaigų, NVO, privataus sektoriaus atstovų, teikiančių informaciją, konsultacijas, ratas.

  • 2018-2019 m. tobulinamas leidinio dizainas, telkiami autoriai, atrenkamos skaitytojams įdomiausios temos. Suteiktas spausdintai leidinio versijai ISSN 2669-1426. Užmezgami ryšiai su JT Žmogaus Teisių Taryba, plėtojami ryšiai su NordMedia Network.
  • 2020 m. "Padėkime sau'19" pradėtas leisti internetine versija, adresas <https://www.leidinyssau.lt>. Suteiktas internetinei leidinio versijai ISSN 2669-1876. Sukuriama interneto svetainė.
  • 2020-2022 m. skelbiamos publikacijos komunikacijos vadybos, integruotos komunikacijos, žurnalistikos, masinės komunikacijos, kitomis temomis, populiarios skilties „Išgyvenimo pradžiamokslis“ publikacijos, įvairių LR ministerijų ir joms pavaldžių institucijų teikiamos konsultacijos, informacija, humoro skiltyje didžiausio atgarsio susilaukė receptai „Medikų tinginys“ ir „Medikų viliotinis“ bei „Piratų valgiai“, karikatūros ir komiksai: <https://www.leidinyssau.lt>, ISSN 2669-1876. Daugiausia dėmesio susilaukė INFORMUOTO ASMENS NESUTIKIMAS, skirtas geriau suvokti savo teises, paskelbtas gavus ekspertų informaciją <https://www.leidinyssau.lt/info>.
  • Informacinis biuletenis "Padėkime sau'19" paminėtas ir/ar tapo tyrimų objektu, rezultatai pristatyti tarptautinei auditorijai mokslo renginiuose, publikacijose:

Armonienė A (2020/2021) Integrated Messages: 30 Years Lasting Evolution “Communication is Power” (Merrihue 1960: 150), parašyta 2020 m. gruodį – 2021 m. sausį. <https://www.athensjournals.gr/reviews/2020>.

Armonienė A (2021) Dynamic and 30 years as Integrated Communication, parašyta 2021 m. kovo 10 d. March. Abstracts NM2021, <https://www.nordmedia 2021.exordo.com/login>.

Armonienė A (2020) Integrated Communication – Pursuing a Harmony of Persuasive Voices. Nordmedia Network. 2020-08-18, <https://nordmedianetwork.org/latest/news/integrated-communication-pursuing-a-harmony-of-persuasive-voices/>.

Armonienė A (2020/2021) Informavimo verslas kintantis, bet amžinas, arba kada žurnalistas prilyginamas dvasininkui, parašyta 2020 m. gruodį – 2021 m. sausį, <https://www.leidinyssau.lt/idomu>.

Armonienė A (2022) informacinis biuletenis "Padėkime sau'19" 2022 m. balandį ir spalį pristatytas Piraeus, Graikijoje, kaip leidinys, skirtas mažiau galimybių turinčiųjų asmenų auditorijai, skatinantis gilinti žinias ir išmokti atsirinkti informaciją, nepasitikėti melagienomis.

  • 2022 m. ERASMUS+ programos pagrindu informacinis biuletenis "Padėkime sau'19" tapo kanalu, kuriame mažiau galimybių turintieji asmenys gali būti skatinami kelti savivertę, susipažintu su realiomis galimybėmis įgyti naujas kvalifikacijas, įgūdžius, susipažinti su kitų kultūrų atstovais, mokytis užsienyje, įsitvirtinti darbo rinkoje unikaliose nišose ir tapti nuo nieko nepriklausomais, dirbti savarankiškai, nepasiduoti eksploatacijai, išnaudojimui, ginti autoriaus teises, nepasiklysti vis labiau įtinklintoje aplinkoje bei likti aktyviais iki gilios senatvės.

Kol kas dar nėra atlikta 2022 m. statistinė analizė, žinoma, jog Lietuvoje 2021 m. buvo apie 221 tūkst. asmenų su negalia, pandemijos laikotarpiu jų sumažėjo gana ženkliai, informacinio biuletenio "Padėkime sau'19" puslapiuose ir www versijoje buvo skelbta: „Karantinas, mes ir beveik 10 000 perteklinių mirčių Lietuvoje pandemijos laikotarpiu: Kiek mirusiųjų tarpe asmenų su negalia?“ 2021-04-14; „Žmonėms su negalia valstybė yra skolinga ir skolą privalu grąžinti“, kt. panašios tematikos publikacijos.

Todėl primename, kokia situacija buvo 2019/2020 m.: Lietuvoje skaičiuota 9 proc. (242 tūkst.) gyventojų su negalia, neįgalus buvo praktiškai vienas asmuo iš 10. Neįgalių asmenų iki 18 m. amžiaus Lietuvoje nežymiai daugėjo, jie sudarė apie 3 proc. visos vaikų populiacijos šalyje, o 2019 m. neįgalių vaikų visame neįgaliųjų asmenų skaičiuje (0,24 mln. asmenų) buvo 6,5 proc. Per 5 metų laikotarpį nuo 2015 iki 2019 metų net 11,4 proc. išaugo vaikų, kuriems neįgalumas nustatytas pirmą kartą, skaičius, tai matome iš NDNT duomenų, todėl yra pagrindo teigti, kad neįgalių vaikų skaičius Lietuvoje didėja. Taigi, artimoje ateityje būtina pasirengti pokyčiams visuomenėje, realiai užtikrinti šių asmenų teises ir garantuoti jų integraciją visuomenėje. Lietuvos neįgaliųjų skurdo rizikos lygis vienas didžiausių ES. Darbą turi tik mažiau nei trečdalis mūsų šalies darbingo amžiaus neįgaliųjų. Vidutinė neįgaliojo pensija Lietuvoje daugiau nei per pusę mažesnė nei vidutinė senatvės pensija su būtinuoju stažu. Neįgaliesiems teikiama parama nešalina kliūčių tapti lygiaverčiais visuomenės nariais, nes įgalinančių paslaugų stinga, jos yra netvarios ir jų aprėptis yra labai menka, pavyzdžiui, iš beveik 150 tūkst. darbingo amžiaus asmenų su negalia asistentų numatyta kad gaus 2023 m. tik 1500, tai yra, sėkmės atveju, apytikriai 1 darbingo amžiaus neįgalusis iš 100.

Lietuvoje neįgaliesiems nesuteikiama galimybės naudotis informavimo priemonėmis patenkinamu lygiu. Maža to, pavėluota net perkelti į Lietuvos Respublikos teisinę bazę ES direktyvą dėl gaminių ir paslaugų prieinamumo asmenims su negalia, direktyva jau dabar turėjo veikti ir užtikrinti pirmiausia informacinį aprūpinimą asmenims su negalia. Džiugu nors tai, jog 2022 m. vis dėlto priimtas LR gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimų įstatymas, kuris įsigalios tik nuo 2025 m. vidurio, o tai reikš minėtos ES direktyvos pritaikymą mūsų šalies mažiau galimybių turintiesiems gyventojams.

Informacinis biuletenis „Padėkime sau‘19“ yra skirtas neįgaliesiems, leidinys yra pirmas tokio pobūdžio, tai yra, jis nepriklausomas ir nesusijęs su jokia neįgaliųjų asmenų organizacija, valdiška institucija ar partija. Leidinys siekia įgalinti asmenis su negalia, paskatinti jų pilietinį aktyvumą, kelti savivertę.

Šiomis dienomis išeina informacinio biuletenio "Padėkime sau'19" spausdintas 43(1)/45(3) numeris. Jame – asmenims su negalia aktuali informacija, žinios iš viešojo sektoriaus, „Išgyvenimo pradžiamokslis“, publikacijos sveikatos ir išskirtinių žmonių temomis, humoro skyrelis.

Ar neatėjo metas kiek kitaip pažvelgti į asmenų su negalia socialinę atskirtį, o ne vien kaip į terpę pasipelnymui net iš neįgalių asmenų?

Pateikiama autoriaus nuomonė

Europos Komisija neatsako už jokį galimą pateikiamos informacijos naudojimą
2022-12-19 publikacija Eltoje PASKELBTA: <https://www.elta.lt/lt/pranesimai-spaudai/padekime-sau19-penkeri-metai-issukiu-ir-treti-metaivirtualioje-erdveje-236974>


 JUOKAS – DALYKAS RIMTAS

ANEKDOTŲ KONKURSAS

͋
Nėščios moters pilve trijų mėnesių kūdikėlis mąsto: „Kažin kada mano mama mes rūkyti žolę?“. Šešių mėnesių kūdikėlis mąsto: „Kažin kada mano mama nustos gerti alkoholį?“. Devynių mėnesių kūdikėlis mąsto: „Kažin kada mano mama gaus man tėvelį?“.

͋

͋Iš <https://lt.wikipedia.org/wiki/Anekdotas>:

Anekdotas – trumpas pasakojimas, dažnai komiškas.

SIŲSKITE REDAKCIJAI E-ADRESU Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. SAVO ANEKDOTUS, KURIE YRA IŠBANDYTI LAIKO IR NIEKADA NEPRARANDANTYS AKTUALUMO. BUS VERTINGI PRIZAI. ANEKDOTŲ PATEIKĖJAI GALĖS IŠLIKTI INKOGNITO, JEI TO PAGEIDAUS. DAUGIAU INFORMACIJOS: <https://www.leidinyssau.lt/humoras> ir <https://www.leidinyssau.lt/info>

Iliustracijos savininkė - TOSHIBA

IŠGYVENIMO PRADŽIAMOKSLIS

Lotynų patarlė: „KĄ DIEVAS MYLI, TAS MIRŠTA JAUNAS“, arba kaip išviečių valytoja išgyveno iki 98 metų ir dar gyvens mažiausiai iki 120-ies, nes taip jai pažadėta medikų

Juodasis humoras –
vietoje fejerverkų, kurių daugelyje vietovių Naujametinę naktį nebus

Lietuvių liaudies išmintis: „Dainuoki dainą to vežiko, kurio vežime sėdi“.

Bet ar kas trukdo improvizuoti?

2022-12-31

Metai visai baigiasi, o Naujųjų šventinio pasitikimo net numatyti buvo neverta. Tiesiog per daug darbo. Nėra kada. Ko nepribaigė įvairių rūšių „covidai“, esamu metu visi likusieji arba apsiformino sau ar vaikui, jei jį turi, neaiškios kilmės infekciją būtent tarpušvenčiu, todėl į jokius darbus ar tarnybas nevaikšto, arba išsikaulijo darbo sąlygas iš namų ir tas reiškia taip pat, jog iš esmės arba atlieka kelių šimtų kolegų per visus metus neatliktus darbus, už kuriuos privalu atiduoti metines ataskaitas bent jau iki Trijų Karalių dienos, todėl tenka dirbti 24 valandas per parą „iš namų“, kurie gali būti kad ir savaitei išsinuomotieji apartamentai Druskininkuose ar Nidoje, ar kokioje medžiotojo trobelėje su „viskas įskaityta“, arba iš tiesų gavo iš anksto ir dar šių metų gegužę-birželį suplanuotas atostogas, kokios buvo įprastos iki pandemijos pradžios 2020 metų kovą – slidinėjimas Alpėse, aromaterapija Egipte, jei yra nepilnamečių vaikų – pasilepinimas izoliuotos teritorijos Turkijoje teikiamais privalumais, kur ir Lietuvos Respublikos mažo provincijos miestelio daugiabučių namų kiemsargė, kuriai jau tuoj tuoj bus 70 metų, nusipirko 10 dienų trukmės egzotines pramogas ne tik sau, bet ir žentui, keturiems anūkams, sūnaus naujausiai draugei ir dar apmokėjo poilsio dienas kaimynei Petronėlei, nes ji eilę metų atveša tai kiemsargei tiesiai į namus savo gamybos beliašų ir už juos neima jokio atlygio, todėl ją vežasi kartu ir viską jai apmoka – turkų kulinarinis paveldas įspūdingas, kaimynė gal išmoks kebabus gaminti ir tada galimai jų nemokamai gaus ir kiemsargės gausus artimųjų būrys. Be to, jie visi ten pasijus puikiai, nes turi pluoštus grynųjų ir už juos ten pirks visas norimas paslaugas ir bus aptarnauti lygiai taip, kaip oligarchų gausi šeima, atvykusi drauge su aptarnaujančiu personalu – duotuoju atveju – su beliašų virtuoze Petronėle, kurią galimai net ir paliks „pasitobulinimo kursuose“ pas svetinguosius turkus, kad galų gale jau ir išmoktų tuos kebabų mėsos gabalus ant iešmo sukioti kaip reikiant.

Ir niekas negali suprasti, kas toje Lietuvoje vyksta. Kaip nutinka, kad žmonės – fiziniai asmenys, o ne kokios firmos ar korporacijos, vis tuos gerokai virš 20 milijardų oficialių santaupų ir indėlių, užfiksuotų statistiškai pandemijos metu bankuose, registruotuose Lietuvos Respublikoje, tokiu neįtikėtinu spartumu gausina ir apie tai bet kas gali sužinoti perskaitydamas naujienas apie tų Lietuvos rezidentų kaupiamų oficialiųjų pinigų procentinį gausėjimą kas mėnesį su nedideliais svyravimais. Ši statistika šioje vietoje necituojama, ją bet kas gali susirasti internete.

Pinigų iš valstybės ar savivaldybių biudžetų iš esmės galimai nusikalstamo persidėliojimo į nuosavas kišenes schemų yra nemažai. Paprasčiausi pavyzdžiai – tiesiog valymo paslaugos daugiabučių gyventojams, kas galimai yra itin didelius nelegalius pinigus, atkeliaujančius į tų paslaugų organizatorių, vadybininkų, subsidijuojamųjų darbo vietų sistemos valdytojų, visokeriopų perskirstytojų, tarpininkų kišenes, funkcionavimo protegavimas galimai itin nemažas asmeninių lėšų sumas per tam tikrus laikotarpius paimant iš skurdžiausiųjų gyventojų – senjorų, studentų, butų nuomininkų, jaunų šeimų su mažais vaikais ir pan. O ką jau bekalbėti apie vadinamąsias valytojas – klipatėles virš 60 metų, neįgaliąsias ar nuolat migruojančias bei iš įkalinimo įstaigų išleistąsias narkomanes ar alkoholikes, recidyvistų su gausiomis priklausomybėmis žmonas ar dukras, kurios neretai eksploatuojamos tokiu žiauriu būdu, jog net pačios nebesugeba to suprasti, tiek yra „užknistos“ ir įbaugintos. Apie tai buvo surinktos nuomonės ir komentarai iš valdiškų įstaigų ir kitur, žr. <https://www.leidnyssau.lt/info> – kelios publikacijos apie „Monkės“ biznį.

Šioje vietoje neskaičiuojame „Monkės“ ar purvinų verslininkų pinigų, ne tai yra svarbiausia, kad jie visi purvini ir dvokia – žino visi. Taip pat visi mato, kaip atrodo „Monkės“ duktė – imkite bet kurį iškilesnį veikėją, jo vaikus, anūkus galima įvertinti bei paprasčiausia tuo įsitikinti vizualiai peržvelgus kad ir privačias mokymo, edukacijos, lavinimo įstaigėles ar paprašyti plastikos chirurgo, vadinamojo jo reklaminio albumėlio, kur yra vaizdai „iki“ ir „po“. Tai jau seniai nebeįdomu.

Metų baigimo tema yra apie išviečių valytoją, gyvensiančią iki 120 metų mažiausiai, o gal ilgiau, nes taip jai pažadėjo medikai. Beje, visai neseniai ji lankėsi kavinėje su būriu artimųjų pasipuošusi bliuzele su nėriniais ir visai atrodė ne taip, kaip daug kas įsivaizduoja beveik 100-metę senutę, ji net nė karto nesidarė plastinės operacijos. Ji natūraliai ir be jokio grimo atrodė taip, kaip gerai išsilaikiusi, dar geriau įmitusi raudonskruostė su holivudiškų dantų šypsena viskuo patenkinta optimistė 70-metė mėlynakė auksaplaukė, kuri pati pasigamina valgyti, apsitvarko nuosavą butą, kuriame gyvena visai viena ir kuriame ji pagal griežtai tą patį kasdien režimą vaikšto su šiaurietiškomis lazdomis, nes išeiti iš buto į kiemą ar netoliese esantį parkelį bijo. Gyvena toje pačioje vietoje arti 50 metų, aplinkiniai ją žino, todėl supranta, kad per tokius ilgus gyvenimo metus užtarnautos įvairiopos išmokos, pensija iš mokesčių mokėtojų pinigų jai periodiškai mokama yra solidi, o greta daug švietimo įstaigų, vaikai nori ir cigaretę nusipirkti ir ko daugiau – eilinio dūmo negavę nesunkiai šio ar to bei ano pareikalauti gali iš su šiaurietiškomis lazdomis keliaujančios senjorės su aukso spalvos natūraliomis garbanomis ant galvos. Neduos ko bus prašoma – namo gali ir negrįžti... todėl aptariamoji senjorė vaikšto tik savo bute ir laiptinėje – nuo pirmojo aukšto iki penktojo po daugybę kartų per dieną. Laiptinėje ji jaučiasi saugi. Tuo pačiu apžiūri ne tik kaimynų duris, bet, kaip buvusi išviečių pigiausiame viešbutuke valytoja visą gyvenimą, dar ir patikrina laiptinės turėklų švarą. Rankų ji nesiplauna niekada. Ji taupi. O muilas, jos žodžiais, kainuoja daug, vanduo vis brangsta.

Ką ji veikia tuo metu, kai nesportuoja ir negamina valgyti ar nėra užmigusi? Sūpuojasi krėsle atsisėdusi prie televizoriaus ir mintyse gyvena Indijoje ar kitoje serialuose rodomoje egzotinėje šalyje muilo operos aplinkybėmis. Taip, ji žiūri serialus ir kad juos matytų, išsioperavo akis būdama gerokai virš 80-ies metų, nes tuomet jau buvo beveik akla su tragiškai nusilpusiu regėjimu nuo ilgamečio kardinalaus taupymo, mat nenusipirkdavo jokio vertingesnio maisto produkto, ir akys taip pat nukentėjo nuo unitazų agresyvių valymo priemonių, ji gyveno tiesiog chemikalų išgraužtomis akimis. Taigi, senjorė esamu metu kasdien po mažiausiai 4 valandas sūpuojasi krėsle, žiūri serialus ir svajoja, o kai filmai baigiasi, likusią dienos dalį kol nemiega, apmąsto ką regėjo per televizijos ekraną ir vėl svajoja.

Anūkai pas ją neateina. Nors vienam iš jų ji yra davusi itin solidžią sumą nuosavo buto įmokai padengti ir jį galų gale iš banko išsipirkti, nes buvo su paskola, kurią be močiutės duotųjų pinigų vargu ar iki savo senatvės pensijos atėjimo laikotarpio jis būtų susimokėjęs.

Beveik šimtametė yra besimaitinanti iš tiesų prabangiai ir visai kitaip nei ankstesniuoju savo gyvenimo laikotarpiu. Ją aprūpina šviežiomis daržovėmis ir sodo gėrybėmis bei šviežia sriubyte retsykiais duktė, o delikatesus atneša sūnus, kuris taupumo sumetimais planingai turi sugyventinę iš vieno prekybos centro, iš kurio besibaigiančio galiojimo produktų vežkis nors ir su sunkvežimiu ir be jokio „Maisto banko“. Todėl dabar senjorė degustuoja viską, ką anksčiau matė tik reklamose. Ir tas jai į naudą. Pavyzdžiui, seriale mato egzotinius vaisius ant multimilijonierių stalo, bet žiūrėkite – pas ją tokių irgi yra. Ima ir suvalgo persikų ar mangų kilogramą užsigerdama nemaža taurele stipriųjų gėrimų.

Žinoma, tada klausimas apie tuštinimąsi ir medicininę priežiūrą. Senjorė – priminsiu – yra taupi. Ji ne tik muilui pinigų neišleidžia, be abejo, ji ir tualetinio popieriaus nenaudoja. Prisiminkite Lietuvą prieš 100 metų – peržiūrėkite archyvines medžiagas. Ar kas žinojo, kad tualetinis popierius iš viso egzistuoja? Ir visi buvo sveiki, jokių virškinamojo trakto ar žarnynų infekcinių susirgimų, jei neįskaitysime kareivių problemų po I Pasaulinio karo ir jo metu arba juos aptarnaujančiųjų prostitučių, kurios visokiomis ligomis nuo tų kareivių ir užsikrėsdavo, ar miestų gyventojų, kurie jau savaime būdavo kreivi šleivi ir paliegę bei nuo amžių amžinųjų su išsigimusiais vaikais. O kaimo vaikas eidamas pro savo tėvų ūkio daržą išsiraudavo iš žemės morką, prabraukdavo nuo jos žemes ir tiesiog vietoje tą morką ir suvalgydavo. Ir neviduriuodavo po to. Aptariamosios senjorės kilmės vieta – užkampio ūkis su neįtikėtinai dideliu unikaliu sodu, puikiais rastiniais gyvenamaisiais ir ūkinės paskirties pastatais bei pirtimi, gyvulių ferma, iki kur net padoraus visus metus pravažiuojamo žvyrkelio nebuvo. Pilnametystės aptariamoji senjorė sulaukė jau II Pasaulinio karo metu, tėvai ją buvo išleidę į namų ekonomių mokslus. Ją tėvai rengė būti kokio stambaus ūkininko žmona su solidžiu kraičiu ir gausaus vaikų būrio motina. Bet valdžios keitėsi ir viskas įvyko kitaip. Prie pokyčių sugebėta greitai prisitaikyti ir dainuoti dainą to vežiko, kurio vežime sėdi.

Ir šioje vietoje visai nenorima pabrėžti vienos ar kitos profesijos privalumus, tai yra, paskelbti šūkį – spjaukite į bet kokį išsilavinimą, moteriai to visai nereikia, įsidarbinkite viso gyvenimo trukmės išviečių valytojomis pigiuose nakvynės namuose ir gyvensite iki 100, o gal ir iki 120 metų. Ne, tai yra 2022 metų pabaigimo tema ir įžanga į tęstinę rubriką apie ilgaamžiškumą. 2023 metais „Padėkime sauˈ19“ bus rašoma apie tai ir kontekstas bus Senekos žodžiai: „Tiek pasakėčia, tiek gyvenimas vertinamas ne už ilgumą, o už turinį”.

Dabar grįžkime į šio teksto antrąją pastraipą apie stebuklingus Lietuvos Respublikos rezidentų praturtėjimus, ko niekas nei ES, nei kur kitur suprasti nepajėgia. Kaip tai įmanoma? Pavyzdžiui. Asmens pajamos per mėnesį yra tik 200 eurų ir visą gyvenimą iki pat senatvės pensijos tokios ir tebuvo, o iki tos senatvės pensijos, moteriškė gyvendama su itin kuklias pajamas turėjusiu sutuoktiniu, užgyveno net penkis nuosavus butus prestižinėse ir pačiose brangiausiose didmiesčio vietose, į mokslus išleido ir už juos sumokėjo dviem savo vaikams, o anūkams jau dabar, kol jie mažamečiai ir pasiligoję, pažadėjo nupirkti tokius automobilius, į kuriuos jie piršteliu parodė miesto centre prie brangiausio kazino – arba tokį, kokį turi tik oligarchai, arba tokį, kokį turi pagrindinis miesto bankininko anūkas. Ir patikėkite, nupirks. Nesvarbu, kad tie anūkai bus suregistruoti kaip atsilikusio vystymosi individai su viena ar penkiomis patologijomis. Nupirks. Ir sąskaitas bankuose jiems atidarys, ir tie indėliai nuolat augs, net nemėginkite suprasti, kaip ir iš kur. Pasakys, kad anūkė neteko vieno inksto, todėl dabar nebegali būti balerina, o tas inkstas atiteko tai aukščiau aprašytajai beveik šimtametei senjorei, o už viską atlygino „gerieji žmonės“ ir dabar senjorė jau tikrai gyvens iki 120 metelių ir žiūrės serialus sūpuodamasi krėsle bei maitinsis delikatesais, nes visai greta jos daugiabučio šiomis dienomis atidaromas mega dydžio naujas prekybos centras, kuriame, visai tikėtina, naują patrauklią draugę įsitaisys ar senjorės sūnus, ar anūkas. Maisto produktų išneš, išveš kiek tik reikia, dar ir kaimynams padalins už minimalų mokestį. Elektra su kompensacija, šildymas taip pat, medicinos paslaugos – nemokamai tiesiai į namus, gydytoja atvažiuoja periodiškai su slaugytoja, nes juk būtina paimti senjorės kokybiško kraujo, kuris gaminasi kaip kokiai jaunamartei nuo suvalgytų delikatesų ir gana intensyvaus tokio garbingo amžiaus asmeniui sporto namo laiptinėje ir bute su šiaurietiškomis lazdomis bevaikštinėjant pirmyn atgal.

Na, suvokite. Kokio dydžio pinigų suma per mėnesį susikaupia aprašytosios senjorės banko sąskaitoje? Kodėl ji tiek daug svajoja ir tiki medikų pažadais, jog gyvens mažiausiai iki 120 metų? Jos vaikai, anūkai nedirba realiai iš viso. O kam? Juk ne taip seniai palaidojo panašaus amžiaus ir beveik 100 metų žmogų – tos aprašytosios senjorės vyrą, savo tėvą, senelį. Jis buvo dar taupesnis ir už tą 98 metų senjorę. Darbo stažą turėjo virš 70 metų. Ne išviečių valytojo, bet panašiai. Piniginių išteklių sukauptos sumos buvo neįtikėtinos. Jis dar nuo tarybinio laikotarpio ir nuo pat savo pirmosios darbovietės dėjo pinigą po vieną ar dvi, tris kapeikas, kapeiką prie kapeikos, vaikus užaugino nemačiusius ir negavusius iš tėvų nei ledų porcijos, nei gražesnio rūbelio, nei kokio būrelio ar muzikos mokyklėlės. Juos jis tiesiog retsykiais paveždavo savo sena „Volga“, o prieš tai – „Moskvičiumi“. Bet kadangi jie būdavo gėdingai apskurę, tai įvykdavo itin retai, tik po to, kai jie būdavo iš kur nors iškauliję ar nugvelbę padoresnį rūbelį, na, tarkim, atradę tarybinių metų romų tautybės moterų išmestuose ryšuliuose, kur jos palikdavo joms ir jų vaikams netikusius drabužius, surinktus iš gyventojų kaip nebereikalingus. „Secon hand“ anuomet buvo tokio pobūdžio ir tokiais drabužiais rengdavosi tik tie, kas iš viso nebeturėjo savigarbos ar buvo užvaldyti kokios patologinės idėjos – dažniausiai tai buvo įsigyti „Volgą“, kai oficialus mėnesio atlyginimas buvo iki 70 rublių į rankas, ar tapti rubliniu milijonieriumi iki 40 metų amžiaus. Esamu metu tai niekur nepradingo, bet atsirado nauja paklausi prekė – medikų pažadas, jog Lietuvos Respublikos rezidentai nesunkiai gali gyventi mažiausiai iki 120 metų. Patys suprantate, jog tai tikra tiesa.

Ir Naujųjų 2023-ųjų proga šis juodojo humoro tekstas yra pateikiamas su tikslu nesismulkinti su kokiomis tai kukliomis svajomis ar ketinimais ką nors pradėti naujo ar kitaip ateinančiaisiais metais. Sakykime, pažadas sau, kad tikrai ir tikrai tikrai niekada nepilsite surūgusio alaus tiesiai ant žemiau esančiųjų kaimynų butų langų ar rūkydami žolę bendrojo naudojimo laiptinės balkone nesistengsite parinkti momento, kada būtų tokia kryptis vėjo, jog visi „stebuklingieji“ dūmeliai nuvinguriuoja tiesiai į daugiavaikės šeimos miegamąjį ar virtuvę, iš tiesų būtų per menka siekiamybė aplinkoje, kur viename ar kitame kaimynystės bute kukliai reziduoja bei mankštinasi kokių 103 ar 121 metukų multimilijonierius ir jo banko sąskaitoje gal jau už mėnesio bus susikaupę mažiausiai 200 milijonų vienos ar kitos rūšies pinigo – gal tarybinių kapeikų, o gal ir caro laikų sidabrinių monetų. Nieko nereikia daryti naujai ar kitaip. Viską darykite tą patį, pokyčiai yra kenksmingi. Jei nuo vaikystės buvote išmokyti kaip pasigaminti namų sąlygomis Kuršėnų vyniotinį ar slėgtainį, susikalti grabą ar pasigaminti balalaiką – tą ir darykite. Galimai būsite tuo vieninteliu asmeniu, kuris tą ir temoka realiai padaryti, nes, kaip rodo oficialioji statistika, kai ją sulygini su iš skirtingų institucijų pateikiamąja – pavyzdžiui, Higienos instituto ir Užimtumo tarnybos bei kitų, išklausai asmenų nuomones ir liudijimus bei asmeniškai neišvengiamai turi pasinaudoti viena ar kita viešąja ar privačia paslauga ... supranti aiškių aiškiausiai, jog esamu metu realiai ir reguliariai dirbančiųjų kaip ir nelikę. O kam? Juk pakanka įsitaisyti įmigravusią draugę, įdarbinti ją prekybos centre, nemokamai maitinti ir visai nemokamai daugiabutyje leisti gyventi ir sportuoti kiek įmanoma senesnei savo mamai, išrūpinti jai už dyką ateinančius į namus medikus, pasiimti ką paliko miręs tėtušis, o iš praktiškai niekada gal ir nemirsiančios mamos, nes jai taip pažadėjo medikai, su ja nuolat eksperimentuojantieji, juk vis dėlto įdomu, kaip tas žmogus tiek sugeba išgyventi, paimti kasmėnesines gausias iš valdiškų namų įplaukiančias į sąskaitą sumas. Ir drąsiai žadėkite anūkams mažų mažiausiai „ferarius“. Tegu bent jie svajoja apie savo perspektyvą, kad ir su išluptais inkstais, sudėtais dirbtiniais vienos ar kitos rūšies čipsais, protezais ar iš anksto diagnozuotomis daugybinėmis patologijomis, apie kurias jų gimdytojams buvo oficialiai pranešta dar iki tų vaikučių pradėjimo, kai juos jie suplanavo eilinės orgijos metu ar užsisakė juos laboratorijoje kad pagamintų lyg robotukus, pavyzdžiui, kaip reikalingus vienai vienintelei funkcijai – papuošti naujo interjero kambarį vietoje naujo šuns ar šeško, nes jie jau nusibodo. Vaikai juk nekalti.

Laukite tęsinio apie ilgaamžiškumą. Nes jei likote gyvi per pandemiją, neišvengiamai apie tai nemažai mąstote. Arba ne. Tada neskaitykite. Žiūrėkite serialus ir svajokite. Gal jau nebeatsimenate, kiek Jums metų ir skaityti niekada net nemokėjote. Tiesiog gausių švenčių fone pasitikrinkite patys sau rodydami du ar tris, ar tiesiog vieną pirštą... ar teisingai matote? Nematote? Na, apsičiupinėkite tada. Įsižnybkite sau – gal jau iškeliavote toli toli. Užsimerkite ir svajokite. Gyvensite iki 120 metų, būsite Gerovės valstybėje, visko Jums atneš nemokamai, būsite amžinai jauni, kai skrandis ar blužnis išeis iš rikiuotės, gausite visai naujus, geresnius ir nemokamai...ir ne, tai nebus koks nors Rojus. Medikai Jums pažadėjo kur kas daugiau ir geriau. Gyvensite kokybiškiau už turtuolį, sulaukusį gal 1000 metų amžiaus Degėlą iš filmuko apie Simpsonus. Bet būkite geri, na, duokite pagaliau tų grynųjų. Medikai nebegali šypsotis nieko nebegaudami į plačią chalato kišenę. Jie pirma ant vieno kito senjoro išbandys, kaip yra realiai tas gyvenimas bent jau mažiausiai iki 120 metų, bet turite juk juos visokeriopai paskatinti, atiduoti viską jiems, kam jums tos santaupos? Čia juk ne Jums viskas daroma, o ateities ir gerovės labui. Medikas vienas ruošiasi dukrai vietą N. Zelandijoj nupirkti, o kitas nori pagaliau po ilgo pandemijos laikotarpio bent gero sūrio kąsnį suvalgyti. Ar neaišku? Padarys, kad gyventumėte ir iki 150 metų, na, bet duokite dabar, esamu momentu – atiduokite gi viską ką tik turite. Nenaudokite nei vandens, nei elektros, nei muilo, nei Naujųjų metų fejerverkų nesitikėkite – kam Jums visa tai? Taupykite. Kai pakankamai prisitaupysite, bus pranešta, koks buvo viso to tikslas ir kas kuriuo metu ateis mandagiai arba su eiliniu rėksmingu performansu bei raudonųjų burokėlių barščių taškymu visko pasiimti. Dabar to žinoti Jums nebūtina.

Nes daug žinosite, greit pasensite. O juk norite išlikti amžinai jauni ir palaimingai gyventi iš viso nieko ničniekio nedirbdami. Juk galima svajoti, užsiregistruoti, kad Jamaikoje dirbote klounu, bet dabar esate kūrybinės pauzės etape ir toliau nieko nedirbti bei susirasti dokumentus, kad jūsų proprosenelis gero prestižinio kvartalo arklidėje patrauklaus Lietuvos miesto centre pusę nakties praleido grodamas balalaika ir apie tai rašė to miesto spauda, todėl ketinate kreiptis dėl nuosavybės teisės atstatymo į tą buvusios arklidės plotą, turite nusikopijavęs tą skelbimą iš 20 amžiaus pradžios laikraščio ir dirbti negalite, nes neturite tam laiko, esamu metu atkuriate savo neva originalią pavardę, nes tas balalaikininkas grojo anuomet prisidengęs jam cirke užrašytu reklaminiu pseudonimu, o po to buvo jo keli nesantuokiniai vaikai skirtinguose žemynuose, dar po to jie turėjo irgi nesantuokinių vaikų, o Jūs, kaip vienintelis pareiškęs teises į buvusios arklidės plotą miesto centre, atsidūrėte laiku ir vietoje – išsvajotoje Lietuvoje, Jums čia taip patinka, ir sūris gardus, ir cepelinai riebūs, ir mergiočių vis dar pasitaiko su mėlynomis akimis, ir medikai išrašo nemokamus masažus bei tabletytes kaip iškilaus artisto-balalaikininko, buvusio įrašytojo į pakeleivingo cirko, vienos paros laikotarpiu Lietuvą pravažiavusiojo, sudėtį, palikuoniui, todėl mažiausiai artimiausius 5 metus gyvensite iš gausių Lietuvos pašalpų ir kompensacijų, rinksite dokumentus, reabilituositės ir kursite naują pasirodymą su balalaika ar kitu instrumentu, priklausomai nuo esamo valdžios pageidavimų ir lauksite neva Jūsų nuosavybės teisių atkūrimo tuo tarpu esamu metu naudodamasis gausiomis Komunizmo standartus šimtu procentu Jūsų atžvilgiu atitinkančiomis paslaugomis ir visų įmanomų rūšių ištekliais... su pažadais gyventi mažiausiai iki 120 metų.

Nieko nesupratote? Skaitykite tekstą nuo pradžių. Arba šiame Humoro skyrelyje žemiau atraskite tekstus apie Alytę, keverzotojo Suskio dukrą Snieguolę ar Gobsekę Lietuvoje. Arba mokykitės groti balalaika. Arba susiraskite savąjį trečiąjį „arba“ variantą nors kažką veikti. Kitais metais. Arba dar kitais. Bet tuomet būkite malonūs – geriau ne Lietuvoje. Kitur tvartų, arklidžių, pravažiuojančių cirkų taip pat yra buvę.

 Pastaba: Galimai LR esamu metu nėra net 230 000 asmenų su negalia. Lietuvoje 2021 m. asmenų su negalia skaičius siekė 221332, per 5 metus asmenų su negalia sumažėjo 23366, tai yra, dešimtadaliu. 

IŠ ŠIMTO GYVENTOJŲ NEĮGALŪS – 8.
Išsamiau: <https://www.leidinyssau.lt/info>


Šuolis: dirbame tausojančiu režimu.
Svarbesnių naujienų rasite šiuo e-adresu:

ID: SR on Persons with Disabilities - 25th meeting, 49th Regular Session of Human Rights Council

2022-03-22 pranešimo versija, išsamiau https://www.ungeneva.org/en/news-media/meeting-summary/2022/03/le-conseil-des-droits-de-lhomme-dialogue-avec-les-rapporteurs

MORNING - Human Rights Council Discusses Artificial Intelligence in the Context of the Rights of Persons with Disabilities and the Importance of Farmers’ Seed Systems to Ensure Food Systems that were Biodiverse, Resilient and Just

 

 „PADĖKIME SAU'19“ Nr. 46(4) išeis 2023 m. balandį. Jei norite pasiskelbti, dovanoti, pasveikinti, prenumeruoti mūsų leidinio e-versiją (kaina – 3,5 euro už 6 numerius, išeina kas mėnesį), praneškite el. adresu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.