„PADĖKIME SAU'19“
ISSN 2669-1426
2026 m. SAUSIS-VASARIS-KOVAS Nr. 79(1); 80(2); 81(3)
© Prašome nepažeisti 1952 m. Universalios autorių teisių apsaugos konvencijos.
Skirta asmenims virš 18 metų amžiaus.
© Prašome nepažeisti 1952 m. Universalios autorių teisių apsaugos konvencijos.
„PADĖKIME SAU'19“ --- NEPRIKLAUSOMŲ, OBJEKTYVIŲ, NEATLYGINTINAI PLATINAMŲ VISUOMENĖS INFORMAVIMO PRIEMONIŲ BEI ĮTEISINTŲ KOMUNIKACIJOS KANALŲ VISUMA
Internete <https://www.leidinyssau.lt/naujausias-padekime-sau-19-numeris>
ISSN 2669-1876
2026 m. SAUSIS-VASARIS-KOVAS Nr. 79(1); 80(2); 81(3)
ŠIAME NUMERYJE RASITE ŠIAS PUBLIKACIJAS:
1. LIETUVOJE – DAR VIENAS PLAGIATORIUS-PROFESORIUS
Daugiau apie Fondą rasite čia: <https://www.leidinyssau.lt/fondas/>۞
LIETUVOJE – DAR VIENAS PLAGIATORIUS-PROFESORIUS
Žodis plagiatas (lotynų kalba „plagiarius“) reiškia vagis, apgavikas.
2026-01-17
2025 metų rugsėjį Mykolo Romerio universiteto (MRU) Akademinės etikos priežiūros komisija nustatė, kad Darijus Beinoravičiaus parašytas straipsnis buvo plagiatas ir kreipėsi į žurnalą dėl straipsnio atšaukimo. Tai yra, plagiato faktas pripažintas. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) tarybos narys D. Beinoravičius žurnalui pateikė mokslinį straipsnį, kuris pripažintas plagiatu. Būdamas MRU profesoriumi ir recenzavęs doktorantės mokslinio tyrimo įžvalgas, šio mokslinio tyrimo pagrindu žurnale „Jurisprudencija“ D. Beinoravičius publikavo savo straipsnį „Demokratija ir teismai“.
Prieš keletą mėnesių D. Beinoravičius pasitraukė iš MRU profesoriaus pareigų. D. Beinoravičius nuo 2020 metų LRT taryboje dirba antrą kadenciją, o nuo 2024 metų prezidento Gitano Nausėdos teikimu jis yra dar ir VTEK narys.
„Patvirtiname, kad Mykolo Romerio universiteto Akademinės etikos priežiūros komisija 2025 m. rugsėjo 30 d. priėmė sprendimą, kad minėtas asmuo pažeidė Mykolo Romerio universiteto Akademinės etikos kodekso 5.2. papunktį, įtvirtinantį akademinio sąžiningumo principą ir draudžiantį plagijavimą“, – komentare „Delfi“ nurodė akademinė MRU bendruomenė.
Taigi VTEK ir LRT tarybos narys D. Beinoravičius moksliniam žurnalui pateikė plagiatą, pažeidė mokslinę etiką. Tačiau teisme šis klausimas dar iki šiol nenagrinėtas, apsiribota tuo, kad plagiatą nustatė MRU.
Situacija tokia, kad dabartinis VTEK ir LRT tarybos narys situacijos nekomentavo, teigdamas, kad tai asmeninis klausimas. Be to, jis taip pat pažymėjo, kad nemaloni situacija jam netrukdanti eiti pareigų nei VTEK, nei LRT taryboje. Tokia plagiatoriaus nuomonė yra pribloškianti.
KAS KITI IŠ INTELEKTINĖS PRODUKCIJOS PLAGIATORIŲ SĄRAŠO?
Pavyzdžiui, plagiatas Petrui Baršauskui kainavo ne tik KTU rektoriaus postą, bet ir habilitaciją. Profesorius, politologas ir buvęs Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas, darbavęsis ir MRU, ir LR Seime, Algis Krupavičius išsisuko sumokėjęs vos 3700 eurų baudą ir baudžiamosios atsakomybės už pasisavintą kito asmens autorinį mokslo darbą kol kas išvengė.
Kiek tokių intelektinės produkcijos vagišių yra Lietuvoje esamu metu? Lietuvoje būtų tam tikras šokas, jei vieną dieną visi esami mokslų daktarai ir profesoriai būtų įvertinti pagal realius nuopelnus, o ne pagal tai, kiek studentų ar laborantų mokslo darbų ir/ar idėjų pasisavino. Daug tikrųjų mokslo straipsnių, išradimų autorių taip ir liko istorijos paraštėse.
Gal, kai visuomenė gaus daugiau informacijos, kiek realiai kainuoja išradimas ar kokio projekto idėja, kas išties sudaro kokio žinomo visuomenės veikėjo reputaciją, kokie yra realūs plagiato nustatymo padariniai ir kaip teisiškai sprendžiami plagiato nagrinėjimo atvejai, aktyviau ims reikšti teises į savo intelektinę produkciją. Juk juokinga: vos tik atsirado duomenų bazės, kur universitetų absolventų baigiamieji darbai talpinami ir neva saugoma autorystė, liko visiška laisvė bet kuriam studento vadovui savintis gabesnių studentų mokslo darbus iki to etapo, kol jie tik kuriami, kol mokslo darbo vadovui atnešami tarpiniai juodraštiniai darbo variantai... O kur dar vagystės tiesiai iš kompiuterinių versijų – vos tik gabesnis studentas kompiuteriu ima rašyti kokį darbą, ką nors kurti – kol darbas nėra viešai paskelbtas, jokios autorystės jis įrodyti negali, o iš kompiuterinių versijų galima įsigudrinti vogti kiek tik širdis geidžia. Maža to. Paplitę atvejai, kad gabiausieji studentai, mokslo darbuotojai, kurie tik pradeda savo karjerą, ne tik apvagiami tiesiogine ta žodžio prasme, jie neretai dar ir būna žeminami, jiems pritaikomas psichologinis, emocinis teroras, sužalojama jų sveikata, jie patiria finansines sankcijas ir pan.
Kol kas dar lyg ir nebuvo Lietuvoje paviešintų atvejų, kai greta plagiato pritaikomas dar ir psichologinis ar kitų rūšių smurtas, bet tai neišvengiamai įvyks. Tiesa, pradedami viešinti mobingo atvejai sveikatos priežiūros sistemoje. Bet intelektinės produkcijos vagysčių atvejai yra žymiai rimtesni – klastojama realioji istorija, kas ką sukūrė, kas yra autorius vieno ar kito išradimo, naujos vakcinos, gydymo metodo, kt.
Lietuvos Respublikoje po 1990 m. plagiato, išradimų, padarytų iki 1990 m., patentų vagysčių buvo itin dideli kiekiai. Esamu metu tai galimai jau net yra atskira „verslo“ rūšis, apaugusi itin didelių tarptautinių nusikaltimų veiklomis. Neblogai būtų susimąstyti apie vadinamos „akademinės“ bendruomenės, kokia ji yra dabar Lietuvoje, tikrąsias veiklas, susijusias su grubiu aferizmu, plagiatu stambiu mastu, galimai korupciniais veiksmais išplaunant ES ir kitų dotacijų lėšas per įvairius projektus ir ypač per tarpininkes visokias „tarnybas“, „agentūras“, „departamentus“, „centrus“, „universitetus“ ir net per, atrodytų, niekuo nekaltą vaikų darželį, mokyklą, muziejų ar švietimo tarnybą provincijos mieste ar kurorte, ir t.t.
Naujos erdvės intelektinės produkcijos pasisavinimui atsirado kompiuterizavus visus mokslinio darbo etapus, įvedus nuotolinį darbą, veiklas ir konsultacijas nuotoliu – todėl visai racionalu siūlyti kuriantiesiems: rašykite parkeriais, tušinukais ant popieriaus, turėkite savo mokslo darbus tokia forma ir skelbkite juos tik tada, kai esate tikri dėl autorystės apsaugos ir būtinai gerai ištyrinėkite aplinką, kur kokia „direktorė“, „rektorė“ ar „profesoriaus“ nevykėlė kiauragalvė žmona-docentė, kokia nors lėšų perskirstytoja, narkotikų ar alkoholio galimai nukamuota koordinatorė, tupi ant jūsų rezultatų autorizavimo pagrindimo ar planuoja rezultatų, išradimų pavogimo, tai yra, grubaus perpardavimo ir plagijavimo veiklas arba vykdo nurodymus išsukti nuo atsakomybės anksčiau tai dariusiuosius ir uodegas prisvilusiuosius bet kokiomis priemonėmis.
Išsamiai aprašytas ir paviešintas studentės išradimą pavogęs Solomonas Snyderis esamu metu Lietuvoje turėtų galimai apie kelis tūkstančius pasekėjų, iki šiol nedemaskuotų tokio pat lygio melagių, aferistų, plagiatorių, kurie iš viso niekada nieko nėra nei išradę, nei sukūrę, tačiau jų pavardės yra iškilmingai minimos prie galimybių studijų autorių sąrašų, prie išradėjų, racionalizatorių, novatorių, naujesnių teorijų, technologijų ir pan. kūrėjų, jie yra politikai, ministrai ar eksministrai, eksviceministrai, ekspertai, gydymo įstaigų, klinikų vadovai, didelių firmų, įmonių vadukai, institutų direktoriai, universitetų rektoriai ar eksrektoriai ir t.t.
Lietuvoje iki šiol kaip plagiatorius buvo paskelbtas vos vienas kitas mokslų daktaras, profesorius. Liudykite. Esamu metu galite susipažinti su paskutiniųjų metų plagiatoriais, autoriaus teisių pažeidėjais iš Lietuvos Respublikos profesorių, mokslo daktarų tarpo publikacijoje „Niekas neužmiršta, niekas nepamiršta“, ji šioje skiltyje yra žemiau, paskelbta 2024-04-23, Autoriaus teisių pažymėjimo dieną.
Praneškite redakcijai Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. apie tai, kaip Jūsų praktikos ataskaitą studijų metu perdarė į inovacinį pasiūlymą ir pardavė už didelius pinigus jūsų vadovas, neva, padėjęs tobulinti tą ataskaitą, kaip Jūsų išradimą IT srityje pasisavino Jūsų dėstytojas ar docentas, profesorius, nes dirbote su bendrosios prieigos įranga, sujungta į vieną serverį, prie kurio prieigos neturite, sukūrėte tikrai vertingą produktą ir jo netekote kaip savo intelektinio kūrinio; daugybė pavyzdžių tokių vagysčių gali būti žinomų mokslininkų publikacijos, monografijos, jų parengti vadovėliai, studijų knygos ir jų pranešimų tekstai mokslo konferencijose – kiek realiai ten paprasčiausiai gryno plagiato, nuo gabesnio studento referato ar kursinio darbo nusirašyto teksto, idėjų, kt.; paskelbkite, kaip jūsų buvęs klasės ar studijų draugas, pasižymėjęs tiesiog labai silpnu proteliu ir stumtas iki diplomo už kyšius ir nusiperkant vis naujus kursinius ir baigiamuosius rašto darbus už pinigus, iš esmės beraštis kiauragalvis tapo viso departamento, atsakingo už strateginį viešųjų lėšų perskirstymą vadu ar ministru, banko teisininku ar ekonomistu ir taip toliau.
Laukti kol tai kažkas padarys po ilgo ir oficialaus nagrinėjimo – nelabai išmintinga, nes iki to nagrinėjimo pabaigos tie plagiatoriai, dažniausia užsiplėšę, prisivogę elementariai milijonines sumas nelegalių pinigų ir apiforminę jas gudriai kaip savo vaiko su proto negalia ar nebepagydomo narkomano privatų tobulinimo mokyklėlės filialą kur nors Lietuvos iš biudžeto lėšų išlaikomoje švietimo tarnyboje gražios gamtos apsuptyje ar net egzotinio poilsio prašmatnų SPA reikalingiems žmonėms bei kitiems į save panašiems vagišiams ir melagiams užsienyje, elementariai sugebės legalizuoti savo nusikalstamas veiklas deklaruodami, kad „dirbo“ Lietuvos naudai, kad gelbėjo narkomanų gaują, kuri buvo, neva, diskriminuojama, nors iš tiesų tai buvo nusikalstama tarptautiniu mastu grupuotė, ir t.t., ir pan.
Todėl visai priimtina tuos sukčių, vagių, melagių, visuomenės kenkėjų ir plagiatorių sąrašus skelbti su žodžiu „galimai“.
INTELEKTINĖS PRODUKCIJOS, MOKSLO KŪRINIŲ, IŠRADIMŲ VAGYS IR APGAVIKAI TEISINIU POŽIŪRIU
Žodis plagiatas (lotynų kalba „plagiarius“) reiškia vagis, apgavikas.
Plagijavimas kaip reiškinys atsirado Antikos laikais. Plagiatas itin įsigalėjo XVI amžiuje, tuo pačiu ir padažnėjo kaltinimai dėl svetimo darbo ar idėjų pateikimo kaip savo, kurie nuvesdavo iki ginčijimosi teismuose ar netgi iki dvikovų. Pirmasis autorių teisių apsaugos įstatymas buvo išleistas Anglijoje 1709 metais ir turėjo daug įtakos saugant autorinius kūrinius ne tik nuo piratavimo, bet ir nuo plagijavimo. Dar XIX amžiaus pradžioje buvo suformuota išnašų ir citavimo koncepcija, kuri išliko panaši iki šių dienų . ⸎
Oksfordo universitetas pateikia paties plagiato ir jo daromos žalos apibrėžimą: „Plagiarism is the copying or paraphrasing of other people’s work or ideas into your own work without full acknowledgement. All published and unpublished material, whether in manuscript, printed or electronic form, is covered under this definition.“ ⸎⸎ Plagijavimas įvardinamas kaip akademinio sąžiningumo ir etikos nesilaikymas, pareigos paminėti autorių neatlikimas. Tokie veiksmai kenkia žmogaus išsimokslinimo kokybei, tolesnei karjerai ir mokymo įstaigos prestižui. ⸎⸎⸎ Kembridžo universitetas pateikia tokį plagiato apibrėžimą „Plagiarism is defined as submitting as one's own work, irrespective of intent to deceive, that which derives in part or in its entirety from the work of others without due acknowledgement. It is both poor scholarship and a breach of academic integrity.“ ⸎⸎⸎⸎
Lietuvoje plagiato klausimu išsamiai yra pasisakęs V. Mizaras. Jo žodžiais, plagiatas gali pasireikšti įvairiais tipais ir formomis. Plagiatas gali būti visiškas, kai svetimas kūrinys perimamas visas ir pateikiamas kaip savo, nenurodžius autoriaus ir šaltinio. Gali būti dalinis, kai pasisavinama ir pateikiama kaip savo tik tam tikra dalis svetimo kūrinio. Taip pat plagiatas gali būti pažodinis, kai perimama dalis ar visas kūrinys pažodžiui ir prasminis, kai savais žodžiais perfrazuojama svetimame kūrinyje esantis turinys ar idėja, nenurodžius tikrojo autoriaus ar šaltinio. Plagiatu galima laikyti ir bendrųjų žinių perteikimą, jeigu jos aiškiai perteiktos kito asmens tokių žinių perteikimo stiliumi, būdu ar forma. ⸎⸎⸎⸎⸎
Lietuvos universitetai savo vidiniuose įstatuose yra apsibrėžę plagiato sampratą. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto akademinės etikos kodekse plagiato apibrėžimas taip: „Plagijavimas – svetimų idėjų pateikimas kaip savų“.⸎⸎⸎ ⸎⸎⸎ Taip pat yra nurodoma keletas būdingų plagijavimo požymių, tai yra, „kai svetimas tekstas pateikiamas be citavimo ženklų“ ir „kai perpasakojama arba cituojama svetima idėja, iliustracinė medžiaga ar duomenys nenurodant šaltinio“. ⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎
Aukščiau šiame tekste remtasi J. Mentovo magistro baigiamuoju darbu, cituoti jo surinkti apibrėžimai, kita medžiaga. Jis savo tyrimą plagiato ir autoriaus teisių tema apibendrino, paskelbė, jog „autorinių teisių pažeidimas padaromas atlikus priešingus autorinių teisių įstatymo normoms veiksmus, o plagiatas pasireiškia tyčia ar netyčia nenurodžius informacijos šaltinio ar autoriaus ir taip automatiškai pasisavinant svetimas idėjas, mintis, žodžius” (p. 24). Svarbiausias dalykas yra teisingumo atstatymas. Išvada teikiama tokia: „Kadangi yra įmanoma pažeisti autorines teises ir plagijuoti tuo pačiu metu, o valstybės institucijos sankcijas taiko tik esant autorinių teisių pažeidimui, sankcijų taikymas už plagijavimą, pagal dabartinį įstatyminį reguliavimą, tiksliau jo nebuvimą plagiato klausimu, galimas tik akademinėse institucijose. Dėl šių priežasčių tas pats asmuo gali būti valstybės institucijų nubaustas už autorinių teisių pažeidimus, pvz., sumokėti baudą arba atlyginti padarytą žalą ir tuo pačiu gali būti nubaustas akademinės institucijos, pvz., pašalintas (...)” (p. 27). ⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎
DEMASKUOTI APGAVIKAI: ALBERTAS EINŠTEINAS GALIMAI PLAGIATORIUS, NESUKŪRĘS NIEKO PATS
Kas žmonijos istorijoje apsimelavę, apsivogę labiausiai? Kodėl tiek daug intelektinės produkcijos, išradimų vagiama nachališkiausiu būdu ir melagingai nurodomi visai ne tie autoriai, kurie visą tai sukūrė?
Pavyzdžiui, Solomonas Snyderis – melagis, vagis, aferistas ir, beje, jis ir profesorius, mokslų daktaras. Spaudoje 2022-02-17 paskelbtas gana įdomus straipsnis susijusia tema: „Didžioji istorinė neteisybė: nuopelnus už moterų mokslo atradimus prisiėmė vyrai“, kurį parengė Indrė Kiseliovaitė (https://www.diena.lt). Rašoma: „Moterys, pasižymėjusios aštriu protu ir analitiniais įgūdžiais, iki šių dienų – lyg išbrauktos iš istorijos. Nuopelnus už novatoriškus jų mokslo atradimus prisiėmę vyrai ir dabar minimi knygose, žurnaluose, filmuose. Jie uždirbdavo milijonus ir atsiimdavo apdovanojimus, o jų damos tūnodavo šešėlyje. Minėdami Moterų ir mergaičių dieną moksle, suvokiame, kad lyčių skirstymas tebeegzistuoja. Šiandien moterims vis dar nesuteikiamos lygios galimybės ir vienodas atlyginimas už darbą. Tik kalbėdami apie istorijai svarbias mokslininkes, galime tikėtis, kad vieną dieną jų indėlis pagaliau bus tinkamai įvertintas. Kembridžo universiteto mokslininkai Jamesas Watsonas ir Francis Crickas yra pripažinti atradę dvigubos spiralės grandinės DNR struktūrą. Tačiau iš tikrųjų pirmoji tai pastebėjo britų chemikė Rosalinda Franklin. 1951 m. "King’s" kolegijoje, Londone, ji padarė nuotrauką pavadinimu "Photo 51". Jos kolega nuotrauką parodė J.Watsonui ir F. Crickui nieko jai nepranešęs. 1953-iaisiais mokslininkai paskelbė savo išvadas. R. Franklin buvo aprašyta tame pačiame žurnale, bet ne kaip prisidėjusi prie atradimo. Po metų atradėja mirė, o mokslininkai laimėjo Nobelio apdovanojimą. Kol Candace’ė Pert studijavo magistratūroje, atrado receptorių, leidžiantį sintetiniams junginiams, kurie plačiai vartojami kaip vaistai ir vadinami opiatais, patiems užsifiksuoti žmogaus smegenyse. Tai buvo novatoriškas atradimas neurologijos srityje. Tačiau apdovanojimą už šį atradimą atsiėmė jos profesorius, daktaras Solomonas Snyderis. 23 metų chemikė Alice Ball, dirbdama ligoninėje Havajuose, bandė rasti būdą, kaip išgydyti žmones nuo raupsų. Ji nusprendė panaudoti specialų aliejų, kuris palengvino ligos simptomus. Jai mirus, Arthuras Deanas perėmė jos tyrimą ir pervadino jį savo vardu. Tai tik labai maža dalis pavyzdžių, kai tikrosios atradimų autorės moterys liko šešėlyje, o jų nuopelnus pasisavino vyrai. Apie šias ir kitas atradėjas kalbėti būtina tam, kad būtų atkurta istorinė tiesa.“
Albertas Einšteinas galimai tebuvo plagiatorius, nesukūręs nieko pats. Yra duomenų, jog galimai jo žmona, kuri studijavo kartu su juo ir buvo pripažinta kaip išskirtinai gabi, serbė Mileva Marić buvo tikroji geniali išradėja, o ne jis, mat po išsiskyrimo su ja A. Einšteinas iš viso nieko nesukūrė.
Plagiatas trukdo žmonėms dirbti ir kenkia jų akademiniam sąžiningumui ir reputacijai. Plagiatas paliečia ne tik paprastus žmones, bet ir profesionalus bei žinomus asmenis, turinčius didelę įtaką visuomenei, pavyzdžiui, politikus, muzikantus, dailininkus ir rašytojus.
Einšteino reliatyvumo teorija Specialiojoje reliatyvumo teorijoje (SRT) pasiūlytas naujas požiūris į erdvėlaikį tapo tik pirmuoju einšteiniškosios revoliucijos fizikoje etapu. Etapu, kurį apvainikavo Bendroji reliatyvumo teorija (BRT), papildžiusi šį požiūrį gravitacijos įtaka. SRT pasirodė 1905 metais, BRT – po dešimtmečio, 1915–1916 metais. Autorius nė žodeliu neužsimena nei apie Maikelsoną, nei apie Morlį. Einšteinas nepateikė ir nuorodų į didįjį prancūzų matematiką Henri Poincaré, kurio darbus aktyviai naudojo. Tačiau dabar kai kurie tyrėjai linkę manyti, kad ši revoliucija prasidėjo dar XIX amžiuje. Jų manymu, tikrąsias BRT ištakas reikėtų priskirti dviejų amerikiečių mokslininkų darbams – fiziko Alberto Maikelsono ir chemiko Edvardo Morlio. Dar 1887 metais šie mokslininkai, tikrindami tuo metu populiarią pasaulinio eterio koncepciją, išsiaiškino, kad šviesos greitis išlieka pastovus ir nepriklauso nuo stebėtojo judėjimo šviesos šaltinio atžvilgiu. Žodžiu, jie aptiko būsimos Einšteino SRT pagrindus. SRT pagrindai buvo pateikti Einšteino straipsnyje „Apie judančių kūnų elektrodinamiką“, išėjusiame, kaip minėta, 1905 m. Tačiau jame autorius nė žodeliu neužsimena nei apie Maikelsoną, nei apie Morlį. Einšteinas nepateikė ir nuorodų į didįjį prancūzų matematiką Henri Poincaré, kurio darbus aktyviai naudojo. Pats Einšteinas sakė, kad BRT pagrindus jis sumąstė dar jaunystėje ir nei Maikelsonas, nei Morlis jo darbų nepaveikė – iki 1905-ųjų jis išvis negirdėjo apie jų eksperimentus. Kad ir kaip būtų, Einšteinas taip iš pradžių tvirtino. Tačiau vėliau, trečiajame XX a. dešimtmetyje, mokslininkas visgi pripažino, kad būtent Maikelsono–Morlio bandymas tapo pirmuoju žingsniu formuojant BRT idėją. Pavyzdžiui, 1921 m., sakydamas kalbą Parkerio mokyklos mokiniams, mokslininkas papasakojo, kad Maikelsono darbai jam buvo žinomi jau studentavimo metais. Kodėl atsirado tokia „parodymų“ painiava? Juk jis dar ir Nobelio premiją gavo...
Einšteino globėjams gauti Nobelio premiją buvo gyvybiškai svarbu, kad jis taptų pripažinta garsenybe.
Tačiau atsižvelgiant į Lorenco, Poincaré ir kitų darbus, jam skirti premiją būtent už BRT neįmanoma. Kai kas eina dar toliau ir tvirtina, kad galutinis tikslas buvo ne pats Einšteinas, o… mokslas bendrai. Girdi, BRT buvo sukurta tik vienu tikslu: nukreipti mokslo vystymąsi klaidingu keliu.
Tarp už ausų pritemptų idėjų ypač įdomi hipotezė apie Milevą Marić, pirmąją Einšteino žmoną, kuriai neva priklauso tikroji BRT autorystė. Mileva mokėsi Ciuricho politechnikos institute (ten pat įstojo ir Einšteinas) ir buvo vienintelė kurso mergina – jau vien iš to aišku, kad ji buvo talentinga fizikos ir matematikos srityse. Pats mokslininkas laiškuose žmonai minėjo BRT kaip „mūsų teoriją“. Einšteinas ir Marić susituokė ir Mileva pradėjo dirbti vyro asistente. Ji žavėjosi Einšteino darbu ir padėjo jam tyrinėti. Netiesiogiai Milevos įtaką Einšteino darbams nurodo rašytojas Johnas Stachelis, paskyręs savo gyvenimą BRT istorijos tyrinėjimui. Tačiau ar yra realių įrodymų, kad Marić prisidėjo prie teorijos? Tiesą sakant, ne. Vieninteliu, ir tai netiesioginiu, kabliuku tapo tai, kad po skyrybų Einšteinas nieko reikšmingo nebesukūrė. Jie išsiskyrė 1914 metais, didžiąją dalį BRT skirtų darbų mokslininkas baigė dar iki tol. Milevos Marić tyrinėtojos talentai – gan ginčytinas klausimas bent jau dėl to, kad nėra publikuota nė vieno jos pasirašyto mokslinio darbo – nei iki Einšteino, nei po jo. Nors, žinoma, po vestuvių beveik visos Milevos pastangos buvo nukreiptos į vyro palaikymą, ir netgi jos diplominis projektas tapo šeimyninių aplinkybių auka. Didžioji dalis tyrėjų sutaria, jog Mileva Marić neturėjo pakankamo talento ir gebėjimų BRT sukūrimui. Pavogė iš Poincare? Egzistuoja nuomonė, kad BRT idėją Einšteinas pasiskolino iš kito mokslininko, didžiojo prancūzų matematiko Henri Poincaré. Pačioje savo karjeros pradžioje, dar tebedirbdamas patentų biure, Albertas Einšteinas neva pasisavino jo atradimus. Čia reikėtų prisiminti, kad 1898 metais pasaulis išvydo Poincaré straipsnį „Apie laiko matavimą“. Jame mokslininkas tyrė tokias sampratas, kaip laiko atkarpų vienodumas, laiko atkarpų tapatumas skirtinguose erdvės taškuose. Viena Poincaré išvada iki skausmo primena Einšteino postulatus: absoliutus laikas ir vienlaikiškumas neegzistuoja. Kita svarbi išvada: šviesos sklidimo greitis visomis kryptimis vienodas. Poincaré straipsnio pagrindas – olandų fiziko Lorenco suformuluoti pertvarkymai, leidžiantys apskaičiuoti laiką ir koordinates perinant iš vienos inercinės atskaitos sistemos į kitą. Poincaré suteikė šiems pertvarkymams teisingą fizinę formuluotę. Apie Lorencą Einšteinas savo darbuose užsiminė. O ir paties olandų mokslininko santykis su Einšteinu, laikiusiu jį vienu iš savo mokytojų, buvo šiltas. Lorencas niekada neginčijo Einšteino vaidmens teorinių pagrindų formavime, tačiau pats SRT ir BRT šalininku niekad nebuvo ir ilgai mėgino ginti pasaulinio eterio koncepciją. Tuo tarpu Poincaré įtaka, formuojant bendruosius BRT postulatus, buvo milžiniška. Jis vienas pirmųjų prakalbo apie keturmačio laiko ir erdvės kontinuumo egzistavimą. Nors tuo pačiu Poincaré, kaip ir Lorencas, visgi linko prie „eterio teorijos“ ir su Einšteinu sutiko toli gražu ne visur. Be to, Alberto Einšteino išsakytos idėjos turėjo vieną esminį skirtumą nuo kitų tyrėjų spėjimų. Dažniausiai mokslininkai stengėsi įrašyti Maksvelo skaičiavimus į niutoniškosios mechanikos pasaulį, keisdami būtent juos. Bet Einšteinas nusprendė, kad modernizuoti kaip tik reikia kitą problemos pusę, Niutono mechaniką. Todėl būtent Einšteinas daugelį fizikos klausimų pajudino iš mirties taško. Poincaré, be abejonės, išvystė galingą mokslinę sistemą. Tačiau globalią erdvės ir laiko koncepciją sukūrė ir apmąstė būtent Einšteinas. Darbe „Apie judančių kūnų elektrodinamiką“ ir kituose jo darbuose detaliai išnagrinėti masės, energijos ir laiko klausimai. Judančios atskaitos sistemos laiką Einšteinas laikė tikru, o tuo tarpu Poincaré nagrinėjo jį kaip savotišką efektą, kažką panašaus į iliuziją, neįprastą mokslinį paradoksą.
Albertas Einšteinas Poincaré nurodė „silpną fizikos dėsnių supratimą“ ir niekada nelaikė jo vienu iš svarbiausių BRT kūrėjų. E=mc² – garsi formulė, susiejanti kūno bendrą vidinę šilumos energiją su jo mase. Garsiosios formulės autorystė ne kartą kritikuota. Be Poincaré, energijos ir masės ekvivalentiškumo formulę, kai kuriais duomenimis, aprašė rusų fizikas Nikolajus Umovas dar 1873 metais. Tačiau tarp Einšteino būdo ir kitų mokslininkų skaičiavimų taip pat buvo skirtumas. Visi jie, netgi aptikę elegantišką formulę, naudojo ją tik siaurame savo mokslinių tyrimų kontekste – minėtasis Nikolajus Umovas nagrinėjo ją tyrinėdamas eterio teoriją. O štai Einšteino darbuose E=mc² – universalus dėsnis, taikomas visuose dinamikos klausimuose. Analogiškos hipotezės keliamos ir apie Poincaré su jo koordinačių pertvarkymu ir kitais išdėstymais. Vėliau Einšteinas tvirtino, kad prieš parašydamas „Apie judančių kūnų elektrodinamiką“ su Poincaré darbais jis nebuvo susipažinęs. Tačiau, greičiausiai, daugelį Poincaré sukurtų modelių, jis panaudojo. Bet kadangi Poincaré sistema nebuvo tokia stipri ir išbaigta, kaip BRT, mokslo pasaulis neįžvelgė joje didelių perspektyvų, durų į naują fiziką, kurias atverti pavyko būtent Einšteinui. Pats Poincaré apie tai nepasisakė. Jo santykiai su Einšteinu buvo šilti ir netgi draugiški. Prancūzas pažymėjo neginčijamą Einšteino talentą ir originalų mąstymą.
Einšteinas apskritai nemėgo minėti kitų mokslininkų, prisidėjusių prie BRT kūrimo. Tad jis beveik niekada paskaitų metu neužsimindavo apie Hermaną Minkovskį, vokiečių matematiką ir keturmačio BRT modelio kūrėją. Tačiau BRT atradimas būtų buvęs neįmanomas be dešimčių mokslininkų pastangų. Einšteinas ir Lorencas, Minkovskis ir Poincaré, Maikelsonas ir Morlis, Maksvelas ir Niutonas – Einšteinas, pats būdamas mokslo milžinas, kaip ir kiti mokslininkai, stovėjo ant praeities gigantų pečių. Ar teisinga, kad laurai atiteko jam? Vargu. Skaitykite daugiau: <https://www.15min.lt/verslas/naujiena/mokslas-it/albertas-einsteinas-didis-isradejas-ar-plagiatorius-1290-470133?utm_medium=copied>
Žinomi skandalingi plagiato atvejai, pavyzdžiui:
Jacobas Epsteinas / Jacob Epstein/
Jacobas Epsteinas buvo apkaltintas plagiatu garsaus britų autoriaus Marino Amiso. Pirmoji autoriaus knyga „Laukinės avižos“, kurioje buvo paimtos ištraukos iš Martino Amiso „The Rachel Papers“, buvo pripažinta kaip plagiatas.
Epsteinas teigė, kad tai buvo visiškai netyčia. Be to, jis pabrėžė, kad yra kaltas dėl plagijavimo, nes buvo netvarkingas ir pametė citatas.
Nesvarbu, ar tai – viena garsiausių jo plagijavimo atvejų – buvo padaryta tyčia, tai kažkaip atitolina autorius iš situacijos, kur vardinami iškilesni kūrėjai, nes Epsteinas tebuvo plagiatorius, kitais žodžiais sakant, svetimo kūrinio vagis. ⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎
Vikipedijoje tarp labai ilgo šių laikų plagiatorių sąrašo yra taip pat skelbiamos šios pavardės:
Buvęs Vokietijos gynybos ministras Karlas-Theodoras zu Guttenbergas atsistatydino iš pareigų dėl plagiato Bairoito universiteto daktaro disertacijoje. Universitetas, įvertinęs Guttenbergo disertaciją, nustato plagiato atvejį, atšaukė jo daktaro laipsnį 2011 m. vasario 23 d., o Guttenbergas atsistatydino kovo mė
Scottas Reubenas (JAV), buvęs Tuftso universiteto anesteziologijos profesorius, suklastojo klinikinius tyrimus, kuriuose buvo tiriami skausmą malšinantys vaistai. 2010 m. Rubenas pripažintas kaltu dėl vieno sukčiavimo sveikatos priežiūros srityje ir buvo nuteistas šešiems mėnesiams kalėti. Nuo 2023 m. Reubenui buvo atšaukta 25 jo mokslinių tyrimų publikacijų autorystė.Peteris Johannesas Schulzas (Vokietija), filosofas, dirbantis Lugano universiteto Komunikacijos ir sveikatos institute, jo straipsniai filosofijos ir komunikacijos klausimais buvo atšaukti dėl plagiato ir netinkamo šaltinių citavimo.
2017 m 2016 m. mokslinis leidėjas Springer Nature atsiėmė 58 straipsnius iš septynių žurnalų, kuriuos daugiausia parašė Irane įsikūrę mokslininkai, nes jie pateikė manipuliavimo autoriaus teisėmis, manipuliavimo kolegų recenzijomis ir (arba) plagiato įrodymų.
Ohajo universitetas 2006 m. apkaltino daugiau nei tris dešimtis plagiato atvejų magistro baigiamuosiuose darbuose, buvęs fakulteto narys, susijęs su plagiato bylomis, Jay S. Gunasekera, buvo pašalintas iš katedros vedėjo pareigų, jam buvo panaikintas „išskirtinio profesoriaus“ vardas.
Viljamas Meisneris (1931–2010), kunigas jėzuitas ir Harvardo medicinos mokyklos profesorius, buvo apkaltintas daugelio Ernesto Wallworko ištraukų ir struktūrinių elementų kopijavimu Meissnerio knygoje „Psichoanalizės etinė dimensija: dialogas“. Bostono psichoanalitinės draugijos etikos ir profesinių standartų komitetas padarė išvadą, kad Meissnerio veiksmai buvo „rimtu profesinių ir mokslo standartų pažeidimu“.
Mokslinis nusižengimas – tai standartinių mokslinio elgesio ir etiško elgesio kodeksų pažeidimas skelbiant profesionalius mokslinius tyrimus. Danijoje nusižengimas moksliniams tyrimams apibrėžiamas kaip „tyčinis aplaidumas, dėl kurio paskelbiama išgalvota mokslinė žinutė arba klaidingas mokslininko įvertinimas ar apibrėžimas“, o Švedijoje plagiatas, nusižengimas mokslo etikai, autoriaus teisių pažeidimas mokslo ir mokslo tyrimų srityje apibūdinamas kaip „tyčia iškraipytas tyrimų procesas pasisavinus duomenis, tekstą, hipotezę ar metodus iš kito tyrėjo rankraščio formos ar publikacijos arba tyrimo proceso iškraipymas kitais būdais.“
2009 m. atlikta sisteminė apklausos duomenų apžvalga ir metaanalizė leido nustatyti, kad apie 2 % mokslininkų prisipažino bent kartą suklastoję, sugalvoję ar neleistinai modifikavę duomenis. ⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎
Parengta pagal:
⸎ John McKay, A very brief history of plagiarism, <http://johnmckay.blogspot.com/2009/03/very-brief-history-ofplagiarism>, [žr. 2014-04-04].
⸎⸎University of Oxford, what is plagiarism? <http://www.ox.ac.uk/students/academic/goodpractice/about/>, [žr. 2014-03-25]
⸎⸎⸎ Žr. išnašą ⸎⸎, University of Oxford, what is plagiarism?
⸎⸎⸎⸎ University of Cambridge, university statement on plagiarism <http://www.admin.cam.ac.uk/univ/plagiarism/students/statement.html>, [žr. 2014-03-25]
⸎⸎⸎⸎⸎ V. Mizaras, Autorių teisės II tomas (Vilnius, Justitia 2010), p. 484.
⸎⸎⸎⸎⸎⸎ Vilniaus universiteto akademinės etikos kodeksas, 4 skyrius, <http://www.vu.lt/site_files/SD/Studentams/SP/SRD/VU_AEK.pdf>, [žr. 2014-02-01].
⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎ Žr. išnašą 37: Vilniaus universiteto akademinės etikos kodeksas, 4 skyrius.
⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎ Apie plagiatą ir autoriaus teises VDU magistro baigiamąjį darbą „Autorinių teisių pažeidimo ir plagiato santykis” 2014 m. apsigynė J. Mentovas. Cituoti p. 24; 27 bei apibrėžimai, sampratos iš p. 14-27.
⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎ Most famous cases of plagiarism. <https://crossplag.com/most-famous-cases-of-plagiarism/>, [žr. 2024-04-22]
⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎⸎ List of scientific misconduct incidents. <https://en.wikipedia.org/wiki/List_of_scientific_misconduct_incidents>, [žr. 2024-04-26]
DEMASKUOTI PLAGIATORIAI LIETUVOS RESPUBLIKOJE
KTU rektorius P. Baršauskas neteko mokslo laipsnio ir pedagoginio vardo. A. Krupavičius, buvęs dekanu Vytauto Didžiojo universitete, dėstęs ir MRU, išsisuko už 3700 EUR įmoką. Kas bus kiti viešai paskelbti plagiatoriai? Juk tai padaryti iki galo būtina, eiga galimai būtų tokia:
- Krupavičius jokių mokslo laipsnių ar pedagoginių vardų nebeturėtų.
- Už plagiatą susimokėtų tikrajam autoriui 55 000 EUR ir dar sumą už moralinę žalą, apmokėtų teismo išlaidas.
- Krupavičiui pritaikoma baudžiamoji atsakomybė.
- Visur, kur yra A. Krupavičiaus parašai kaip studentų baigiamųjų darbų vadovo, galimybių studijų ir projektų, mokslo darbų, vadovėlių, studijų knygų, studijų programų, monografijų, mokslo straipsnių, pranešimų mokslo konferencijose, universitetų komisijų dalyvio, nario, doktorantūros programų komisijų nario ar vadovo, bendraautoriaus, autoriaus, netenka galios. Trumpiau tariant, visur, kur jis nors kažką tvirtino ir pradžiai visi bakalaurų, magistrų, mokslo daktarų laipsniai, gauti VDU, MRU, netenka galios, visas būrys valdininkų, politikų, jurisdikcijos atstovų, statutinių tarnautojų, politikų, politologų, vadybininkų, UAB direktorių ir įvairaus rango verslininkų, veikėjų lieka be jokių diplomų ir su nuliniu išsilavinimu, praranda teisę užimti net menkiausias pareigas ir statusą visuomenėje, kaip asmenys su fiktyviais ir nebegaliojančiais dokumentais.
- Tą patį atlikti su visais plagiatų, autoriaus teisių pažeidimo atvejais, pavyzdžiui, kurie įvykdyti iš tiesų VDU, MRU, galimai KU ir t.t.
IŠVADA: iš gausaus esamo LR valdininkų, statutinių tarnautojų, politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojų, įskaitant ir esamo Ministrų kabineto narius, Vyriausybės atstovus, patarėjus, gausių darbo grupių narius, politikus, institutų direktorius, jurisdikciją, prokuratūras ir juos lydinčiuosius itin korumpuotų atstovų verslus su UAB ir AB pavadinimais, įvairaus plauko ES bei nacionalinio biudžeto ir savivaldybių, apskričių viešųjų lėšų perdalintojų, skirstytojų ir dar gausesnio tikrintojų, kontrolierių, analitikų esamos gvardijos sąstato mažai kas ir beliktų.
Galimai toks procesas atrodytų mažai įmanomas. Tačiau ar lengviau yra kas sykį apsijuokti tarptautiniu mastu su viena ar kita buvusiąja ministre, realiai tepabuvusia sudegusio teatro pigia antrojo plano juokdare-fokusininke, teturinčia MRU ar VDU nusipirktą kažkokį, nors kokį fiktyvų mokslo laipsnį, ir nė nesuvokiančia, kas yra nepriekaištinga reputacija, ir jog ta reputacija visai ne tas pats kaip kelių sluoksnių grimas ar naujai nusipirkti dantų protezai, akių linzės bei vargšelės-ubagėlės imitavimo stiliaus švarkelis, ir kodėl ji, ta nepriekaištinga reputacija, būtina; ar užsikišti ausis eiliniam skandalui, susijusiam su gausius kyšius imančiais MRU parengtais prokurorais, teisėjais, statutiniais tarnautojais, besidarbuojančiais ranka rankon su mobingo nukamuotais ir ligų maišais tapusiais medikais, nugriaudėjus?
Šaltiniai: <https://www.lrt.lt/naujienos/svietimas/45/2776238/ziniasklaida-is-mru-del-plagiato-pasitrauke-vtek-ir-lrt-tarybos-narys-beinoravicius?srsltid=AfmBOopEwb9HTutD7SGnKQgfxDt0H1MTSFfG8KVivr0g41QVIFkY_c4d>; <https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/mokslini-darba-plagijaves-vtek-ir-lrt-tarybos-narys-trauktis-neketina-bet-planai-ji-atsaukti-jau-kuriami-56-2600934?utm_medium=copied>; <https://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/vtek-ir-lrt-tarybos-narys-moksliniam-zurnalui-pateike-plagiata-1733372>
Daugiau šia tema yra čia:
KAS YRA KAS LIETUVOS AKADEMINĖJE BENDRUOMENĖJE? 2025-07-22. Internete: <https://www.leidinyssau.lt/info>
VOGĖ ČIA, GROBSTĖ TEN IR ŠEN, PERPARDAVĖ DAR KITUR, PAGAUTI IŠSISUKINĖJO. MELO, NUOSTOLIŲ DAUGĖJO. APIE KĄ ČIA? 2025-06-29. Internete: <https://www.leidinyssau.lt/info>
DEMASKUOTA: ALBERTAS EINŠTEINAS, SOLOMONAS SNYDERIS, BUVĘS VOKIETIJOS GYNYBOS MINISTRAS KARLAS-THEODORAS ZU GUTTENBERGAS GALIMAI PLAGIATORIAI. KAS KITI? 2024 04 26. Internete: <https://www.leidinyssau.lt/skelbimai/zinoti-svarbu/168-demaskuota-albertas-einsteinas-solomonas-snyderis-buves-vokietijos-gynybos-ministras-karlas-theodoras-zu-guttenbergas-galimai-plagiatoriai-kas-kiti>
VYKSTA DAŽNIAU NEI MANOTE: AUTORINIŲ DARBŲ, IŠRADIMŲ, KŪRINIŲ PASISAVINIMAS. 2025-07-25. Internete: <https://www.leidinyssau.lt/info>
STUDENTAI DAR NESULAUKĖ SAVO „ŽVAIGŽDŽIŲ VALANDOS“. 2025-08-21. Internete: <https://www.leidinyssau.lt/info>
۞
MOKYTIS VISUR, VISADA – BŪTINA
2026-01-04
Dažnai darbo vietose asmenys virš 50 metų būna įpareigojami neatlygintinai apmokyti naujai atėjusius ir jokios praktikos neturinčius specialistus, kas nulemia vėliau vyresnės kartos atstovų atleidimus iš darbo ar jų atlyginimų nedidinimą motyvuojant, jog būtina išlaikyti jaunus specialistus, investuoti tik į juos. Čia matome problemą ir labai didelę, kadangi esamu metu aktyviai iš darbo rinkos pasitraukia itin kvalifikuoti ir bazinį bei papildomą išsilavinimą, kuris išskirtinai vertingas, turintieji asmenys, kurie ir nulemia visą pridedamosios vertės augimą iš tiesų. Jie pasitraukia, į jų vietą ateina mažai kuo naudingi ir neretai nebesugebantys įsisavinti naujų žinių, gebėjimų, kvalifikacijų asmenys. Žinių turintieji vyresni asmenys nuo 2020 m. masiškai išvyksta iš LR kartu išsiveždami savo verslus, idėjas, visų rūšių kapitalą, jie išsikelia visam laukui ten, kur jų kvalifikacija ir gebėjimai yra išties vertinami, jie yra gerbiami, puoselėjami, jiems suteikiamos aukšto lygio paslaugos ir geresnė bei sąlygos aplinka gyvenimui, darbui, poilsiui, kūrybai.
Todėl stengiamės atkreipti dėmesį, jog pasirinkta kryptis savišvietos skatinimas, praktinio taikymo aspektai gali būti viena iš produktyviausiųjų esamomis aplinkybėmis. Verta skatinti gebėjimus savarankiškai tobulėti, mokytis, viešinti pasiekimus, kad visuomenė geriau suprastų praktinio taikymo galimybes ir kūrybinį potencialą, kuris vis dar neišnaudojamas.
KAS YRA TA SAVIŠVIETA?
Savišvieta – tai būdas, forma, metodas kuriuo žmogus perima teorinę bei praktinę žmonijos patirtį, įauga į savo aplinką, visuomenę, tautą per kultūrą ir tampa jos nariu, dalyviu, kūrėju. Savęs tobulinimas laikomas tiek asmeninėmis, tiek profesinėmis prasmėmis vykstančiu procesu. Savarankiškam vystymuisi būdinga asmenybės pažanga, kuri grindžiama savo profesinio augimo motyvais. Produktyvios idėjos yra naudojamos ir pasitelkiamos asmenybės savarankiško tobulėjimo kelyje.
Savarankiškas mokymasis ar savarankiškas mokymas yra ypač svarbus šiandien, nes dėl informacijos ir komunikacijos technologijų pagausėjimo vis labiau išsitrina ribos tarp skirtingų mokymosi būdų ir kontekstų. Duomenys atskleidžia, kad, pavyzdžiui, esminis dėstytojų žinių atnaujinimo veiksnys yra pagrįstas nuolatiniu savarankišku mokymusi, ypač neformalioje ir neoficialioje mokymosi aplinkoje. Šeima, kiti dėstytojai ir patys studentai yra pagrindiniai mokymosi proceso stimuliatoriai kartu su technologiniais ištekliais.
Savarankiškas mokymosi metodas taikomas tiek dėstytojų, tiek studentų savęs tobulinimo ir žinių gilinimo srityse. Tas pats pasakytina ir apie kitų profesijų atstovus: jei savarankiškai nesimokysi, atsiliksi nuo laikmečio, iš darbo rinkos paprasčiausiai iškrisi.
Pažymėtina, jog savarankiško mokymosi atveju mokytojo apskritai nėra. Vertingi yra mokymosi būdai, kai mokomasi iš kolegų, sukuriamos mokymosi komandos, išsikeliamas konkretus tikslas, tuomet besimokantiesiems didėja motyvacija. Tereikia suplanuoti, kas bus siekiama išmokti, kokias patirtis teks įsisavinti, konkrečiai viską atlikti, įvertinti įgytą patirtį, apmąstyti, kas pasiekta, ir suvokti naudą.
OFICIALŲ, FORMALŲ IR NEOFICIALŲ IŠSILAVINIMĄ GERIAUSIA YRA DERINTI
Remoantis kinų filosofu Konfucijumi, išskiriamos trys pagrindinės mokymosi rūšys:
Mokymasis pamėgdžiojant.
Mokymasis bandant, klystant ir patiriant sėkmę.
Mokymasis pažįstant.
Mokymosi rūšys pažįstant ir bandant, kai žmogus įgyja naujų žinių ir įgūdžių, tyrinėdamas aplinką ir spręsdamas problemas, yra trys:
pažintinis bandymas,
patyriminis bandymas ir
bendrasis bandymas.
Suaugusiųjų išsilavinimas yra suskirstytas į oficialų, formalų (formal, anglų k.), neformalų (non-formal, anglų k.), neoficialų (in-formal, anglų k).
Formalųjį švietimą siekiama įgyti arba pakeisti švietimo ir kvalifikacijos lygį švietimo įstaigose ir švietimo įstaigose, atsižvelgiant į tam tikras švietimo ir profesines programas ir mokymo sąlygas, valstybės sertifikavimo veiklą, patvirtintą gavus atitinkamus dokumentus apie įgytą išsilavinimą. Formalus mokymas lemia sertifikavimą, diplomų, pažymėjimų įsigijimą.
Kita vertus, Lietuvos Respublikoje pagal galiojantįjį Švietimo įstatymą savišvietos paskirtis – suteikti galimybes asmeniui nuolat savarankiškai mokytis remiantis supančia informacijos erdve (bibliotekomis, visuomenės informavimo priemonėmis, internetu, muziejais ir kita) ir iš kitų perimama gyvenimo patirtimi (Švietimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis).
Savišvietos būdu asmens įgyta kompetencija gali būti pripažįstama kaip baigta formaliojo švietimo programos (išskyrus studijų programas) dalis švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka arba kaip studijų programos dalis – aukštosios mokyklos nustatyta tvarka (Švietimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalis).
Neformalus švietimas yra tikslingas procesas, tačiau tikslus lemia pačių studentų ar kitų besimokančiųjų švietimo poreikiai, pasirenkamas švietimas yra savanoriškas. Tai papildymas arba formalaus švietimo alternatyva. Jis vykdomas privačiose ir viešosiose švietimo įstaigose ir už jų ribų viešosiose organizacijose, asociacijose ir kt. Neformalus švietimas yra prieinamas bet kokio amžiaus žmonėms, tačiau paprastai jis taip pat organizuojamas trumpalaikių kursų ar seminarų pavidalu. Tai nebūtinai turi nuolatinę struktūrą, gali būti trumpalaikiai ir mažos apimties mokymai. Dažnai tas lemia kvalifikaciją, kuri nėra pripažinta kaip oficiali.
Neformalų išsilavinimą galima praktikuoti bet kur ir bet kada. Išskirtinis neformalaus švietimo bruožas yra neoficiali sąveika. Keičiamasi patirtimi ir žiniomis tiek per pristatymus, tiek per pranešimus, tiek sportinės veiklos metu, gaminant ir vartojant maistą ir kt.
Neoficialaus mokymosi specifika daugiausia sutampa su suaugusiųjų gyvenimo struktūra. T. y., svarbu ne tai, kaip žmogus įgyja žinių ir įgūdžių, reikalingų konkretiems veiksmams atlikti, bet kokie jie yra. Panašiai per neformalų išsilavinimą galima išplėsti savo profesinę kompetenciją, nustatyti pagrindinį individo poreikį įspūdžiui ir asmeniniam tobulėjimui, o tai savo ruožtu lemia profesinį augimą. Asmenybės profesinės veiklos raidoje tos raidos lygis yra svarbiausia sėkmingos karjeros sąlyga. Svarbu plėtoti neformalų ir neoficialų švietimą, siekiant padidinti įvairių švietimo išteklių prieinamumą ir atvirumą.
Neoficialaus mokymosi pavyzdžiai:
- bandymų ir klaidų metodas;
- spontaniškas savęs švietimas kaip savarankiškas atsakymų į sunkius klausimus paieška;
- abipusis mokymasis su kolegomis, bendradarbiais, kitais studentais bendrai įgyvendinant tam tikras užduotis;
- dvasinio pasaulio praturtinimas skaitant ir lankantis kultūros įstaigose.
Oficialus išsilavinimas yra ilgalaikė programa arba trumpalaikiai mokymai, po kurių absolventas, sėkmingai išlaikęs baigiamąjį egzaminą, turi nemažai teisių, įskaitant teisę užsiimti mokamu darbu studijuodamas, teisę į aukštesnes pareigas darbo karjeros hierarchijoje, įstoti į aukštojo mokslo institucijas. Šių teisių suteikimo pagrindas yra diplomas arba pažymėjimas, pripažintas nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu. O pagrindinis neformalaus švietimo bruožas yra vienodų, iš dalies standartizuotų mokymosi rezultatų reikalavimų trūkumas. Tokiu atveju gali būti visos kitos mokymosi ypatybės - atitiktis, registracija, paskaitos ir seminarai, veiklos vertinimo sistema, diplomas, kuriame išsamiai aprašomas kurso turinys. Tačiau pastarasis, kaip taisyklė, nesuteikia teisės užsiimti profesine veikla ar įstoti į švietimo įstaigas, kuriose reikia patvirtinti akademinę kvalifikaciją.
Pateikiama oficialaus, neformalaus ir integruoto švietimo rūšių, formų derinimo, integracijos idėja. Šiais laikais šių švietimo formų pasikeitimas siejamas ne tik su nepriklausomu kiekvieno iš jų vystymusi, bet ir su tendencija sujungti jų visų perspektyvas.
Visi tyrėjai sutinka: integracija suteikia švietimo pilnatvę, vientisumą. Telieka išspręsti klausimą ir rasti atsakymus, kokie konkretūs švietimo rezultatai jau yra pasiekiami ir kokius galima juos pasiekti ateityje integruojant oficialų, neformalų ir neoficialų švietimą.
Taigi, dabartiniais laikais nebepakanka turėti vien diplomą ir jį gavus toliau nebetobulėti, nebegilinti žinių. Mokytis išties privalu visą gyvenimą, tai daryti būtina visiems, visur ir visada.
Iš: Būk guru pats sau, arba būdas laimėti. / Andžela Armonienė. – ePub. Klaipėda : A. Armonienė, 2025, 23 psl. – ISBN 978-609-08-0923-5.
Naudoti šaltiniai: Bitinas, 2013; Geoff, 2006; Ivaniuk ir kt., 2020; Kominarets ir kt., 2022; López-Calvo, 2022; Lukšienė, 2000; Tepperwein’as, 2000.
Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
„PADĖKIME SAU'19“ Nr. 82-83-84 išeis 2026 m. pavasarį.Jei norite pasiskelbti, dovanoti, pasveikinti, prenumeruoti mūsų leidinio e-versiją, praneškite el. adresu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Redaktorė Andžela Armonienė
